Byla 2A-927-330/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-873-431/2017 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams G. L., E. L., G. L. ir K. L. dėl nuomos mokesčio priteisimo ir atsakovų G. L., E. L., G. L. ir K. L. priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi, prašė priteisti solidariai iš atsakovų 27 998,57 Lt (8 109 Eur) nesumokėto nuomos mokesčio už naudojimąsi 87,39 kv.m ploto gyvenamosiomis patalpomis ( - ), 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Ieškovė nurodė, jog jai nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas bei jame esantis butas, kurio adresas ( - ). Atsakovai buto patalpose gyvena nuo 2000 metų. Ieškovė nebuvo sudariusi su atsakovais gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties, tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Ieškovė nuomos mokestį paskaičiavo vadovaudamasi Vyriausybės 2001 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 472 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir atitinkamais Vilniaus miesto valdybos priimtais nutarimais. Nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2008 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. sudarė 27 998,57 Lt sumą. Tokį nuomos mokesčio skaičiavimo būdą ieškovė grindė tuo, kad butas ( - ) gatvėje buvo numatytas suteikti pasibaigus namo remonto darbams, o iki tol atsakovams buvo suteiktas manevrinio fondo butas ( - ), iš kurio atsakovai 2000 m. įsikėlė į butą ( - ) gatvėje nesudarę nuomos sutarties.
  3. Atsakovai pareiškė priešieškinį dėl 81 600,75 Lt (23 633,21 Eur) nuostolių priteisimo, kurie, atsakovų teigimu, susidarė dėl to, jog ieškovė 22 metus vengė vykdyti savo pareigą ir perduoti atsakovams tinkamai įrengtą butą. Atsakovai buvo priversti savo lėšomis įrenginėti ne tik buto patalpas, bet ir prisidėjo įrengiant bei remontuojant pastato ( - ), bendrojo naudojimo patalpas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės 13,73 Eur, o iš atsakovų solidariai – 13,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas, įvertinęs teismuose nagrinėtus šalių ginčus ir teismų priimtus procesinius sprendimus, prejudiciniais faktais pripažino aplinkybes, kad ieškovė pažeidė atsakovų subjektines teises, nesuteikdama kitos tinkamos gyventi gyvenamosios patalpos, nesiimdama reikiamų priemonių, kad būtų baigtas namo, esančio ( - ), remontas ir ieškovų šeima galėtų įsikelti į tinkamą gyventi butą, taip pat tai, kad atsakovai teisėtai įsikėlė į butą ( - ), kad tuo metu tarp ieškovės ir atsakovų buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai, kad ieškovė neįvykdė savo įsipareigojimų ir nesudarė su atsakovais nuomos sutarties, dėl ko atsakovai ne dėl savo kaltės negalėjo įgyvendinti teisių pagal Butų privatizavimo įstatymą šio įstatymo galiojimo metu. Be to, teismas nusprendė, kad nustatytas ir toks prejudicinis faktas, jog atsakovai pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo įgiję ir pradėję įgyvendinti teisę privatizuoti butą, esantį ( - ), to įstatymo sąlygomis. Ši atsakovų teisė nebuvo realizuota ne dėl jų kaltės, todėl egzistuoja pagrindas pripažinti atsakovams teisę privatizuoti butą, esantį ( - ), laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas laikėsi nuostatos, kad dėl ieškovės neteisėtų veiksmų atsakovai nesudarė patalpų nuomos sutarties ir atitinkamai neturėjo galimybės privatizuoti nuomojamo buto. Teismas konstatavo, kad atsakovai de jure tapo buto savininkais pagal Butų privatizavimo įstatymą dar jo galiojimo metu, t. y. iki 1998 m. liepos 1 d., o aplinkybę, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tik 2015 m. spalio 30 d., lėmė ne atsakovų, o ieškovės neteisėti veiksmai, kurie buvo konstatuoti teismų sprendimais.
  3. Vertindamas atsakovų priešieškinio reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo teismas sprendė, kad jų pateikti įrodymai nesudarė pagrindo išvadai, jog atsakovai savo lėšomis pagerino ieškovei priklausantį turtą. Tiek lokalinė sąmata, tiek dalinės ekspertizės aktas, atliktų darbų aktai, sąskaitos ir kvitai, teismo vertinimu, pagrindė buto, o ne namo remonto išlaidas. Konstatavęs, kad atsakovai de jure buto savininkais pagal Butų privatizavimo įstatymą tapo dar jo galiojimo metu (iki 1998 m. liepos 1 d.) teismas padarė išvadą, kad atsakovai remontavo jiems, o ne savivaldybei priklausantį butą, todėl ieškovė neturi pareigos kompensuoti ar atlyginti atsakovų turėtų išlaidų.
  1. Apeliacinio skundo argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei išspręsti sprendimo vykdymo atgręžimo klausimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
    1. Teismas dėl ieškinio reikalavimų netinkamai aiškino bylos faktines aplinkybes ir tarp šalių susiklosčiusius santykius, taip pat nepagrįstai neatsižvelgė į šioje civilinėje byloje priimtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį, neįvertino kasacinio teismo išaiškinimų bei konstatuotų aplinkybių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje pripažino ieškovės teisę reikalauti iš atsakovų nuomos mokesčio ir atitinkamai – pareikšto ieškinio reikalavimo pagrįstumą.
    2. Atsakovai tik 2013 m. balandžio 18 d. kreipėsi į teismą dėl teisės privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis ir tik Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1889-565/2014 ši atsakovų teisė buvo pripažinta, o butas atsakovams parduotas 2015 m. spalio 30 d. Ieškovė šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė priteisti nuomos mokestį už laikotarpį iki buto pardavimo, t. y. ieškinio reikalavimas pareikštas už laikotarpį iki 2014 m. liepos 31 d. Teismas netinkamai vertino ir rėmėsi civilinėje byloje Nr. 2A-1889-565/2014 konstatuota aplinkybe, kad atsakovai pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo įgiję ir pradėję pagal tą įstatymą įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą, kad ši jų teisė nebuvo realizuota ne dėl jų kaltės. Teismo išvada, jog atsakovai de jure buvo buto savininkai anksčiau nei sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, yra nepagrįsta ir neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei prejudicinių faktų, nustatytų kitose civilinėse bylose.
    3. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė jau yra sumokėjusi atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas, palankaus teismo sprendimo atveju turi būti išspręstas ir teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas (CPK 760, 761 straipsniai).

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas apeliantės Vilniaus miesto savivaldybės negauto nuomos mokesčio priteisimo klausimas, o jos apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, taip pat tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartyje išdėstytais išaiškinimais. Teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacijos ribų, pasisako dėl šių apeliantės argumentų (CPK 320 straipsnis).

5Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

  1. Šioje byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybių, kad apeliantė Vilniaus miesto savivaldybė buvo buto, esančio ( - ), savininkė. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1990 m. kovo 22 d. garantiniu raštu Nr. 27 J. P. (atsakovės G. L. tėvui) ir jo šeimai namo kapitalinio remonto laikui iš Manevrinio butų fondo suteikė butą ( - ), ir garantavo, kad namo kapitaliniam remontui pasibaigus šiems bus suteiktas butas ( - ), į kurį persikėlus bus privalu atlaisvinti suteiktą manevrinį butą.
  2. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V kapitališkai suremontuotame name ( - ), nutarta išnuomoti butus šeimoms; patvirtintas šeimų, kurioms išnuomojami butai, sąrašas (potvarkio V priedėlis); nurodyta, kad 1990 m. kovo 22 d. garantinio rašto Nr. 27 pagrindu J. D. P. ir jos penkių asmenų šeima iškeldinama iš buto ( - ), išnuomojant butą ( - ). J. P. (atsakovės G. L. tėvas) šio potvarkio priėmimo metu jau buvo miręs, todėl asmeniu, kuriam suteikiamas kitas būstas, įvardyta jo sutuoktinė J. D. P..
  3. Atsakovė G. L. 2000 m. rugsėjo 12 d. su prašymu kreipėsi į UAB „Senamiesčio ūkis“, prašydama priimti patalpas ( - ). 2000 m. rugsėjo 12 d. aktas patvirtina, kad Manevrinio butų fondo butas ( - ), buvo atlaisvintas. 2004 m. gegužės 20 d. atsakovė G. L. su UAB „Vilniaus vandenys“ sudarė šalto vandens pirkimo–pardavimo bei nuotekų šalinimo ir valymo sutartį, o 2006 m. spalio 18 d. su AB „Lietuvos dujos“ – gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 11244598, paslaugų gavimo adresas: ( - ). Gyvenamasis namas, esatis ( - ), buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007 m. sausio 8 d. aktu.
  4. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-1889-565/2014, įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per 2 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo parduoti E. L. ir G. L. lygiomis dalimis butą, esantį ( - ), laikantis sąlygos, kad buto su rūsiu pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartimi Nr. 3P-240/2015 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą nurodytoje Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo atsisakyta priimti.
  5. Bylai pateikta 2015 m. spalio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp Vilniaus miesto savivaldybės (pardavėjos) ir G. bei E. L. (pirkėjų). Pagal šią sutartį, sudarytą remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos 2015 m. rugsėjo 3 d. posėdžio protokolu Nr. A16-691/15(2.1.28-AD4) ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 30- 3154, butas, esantis ( - ), buvo parduotas L. už 8 113,23 Eur kainą.

6Dėl nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. priteisimo

  1. Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad apeliantė savo poziciją dėl nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. priteisimo iš esmės grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014 pateiktais išaiškinimais.
  2. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausias bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl šiam teismui bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu laikytis jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tuo pat metu – atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015).
  3. Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasacinio teismo nutartyje paprastai nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį įpareigoja jį teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, o tai (įrodymų vertinimas), akivaizdu, yra žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Taigi pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje, neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-336/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-101-701/2016).
  4. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014, pasisakydamas dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų, susijusių su neatlygintiniu naudojimusi savivaldybės nuosavybe, viena vertus, konstatavo, kad atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų apsigyvendami ir gyvendami bute ( - ). Kita vertus, pripažino, kad tarp šalių susiklostę santykiai atitiko nuomos teisinių santykių turinį, o gyvenamosios patalpos nuomos teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas (CK 6.576 straipsnis). Tokias išvadas kasacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad iš 1990 m. kovo 22 d. garantinio rašto turinio neatsispindi Vilniaus miesto savivaldybės valia, jog butu (( - ).) atsakovai galėtų naudotis neatlygintinai, o iš Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 762V, kuriuo nutarta išnuomoti butus šeimoms, matyti savivaldybės siekis butus suteikti naudotis už atlygį. Dėl šios priežasties, kasacinio teismo vertinimu, atsakovams taip pat negalėjo susiformuoti teisėtas lūkestis, kad gyvenamosiomis patalpomis jie galės naudotis neatlygintinai.
  5. Be kita ko, kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad sprendžiant dėl priteistino iš atsakovų (faktinių nuomininkų) nuomos mokesčio dydžio, būtina nustatyti gyvenamosios patalpos nuomos laikotarpį, už kurį skaičiuotinas nuomos mokestis, t. y. kada faktiškai atsakovams buvo perduotos tinkamos gyventi patalpos. Ši aplinkybė svarbi nustatant, už kokį laikotarpį atsakovai turėjo pareigą mokėti savivaldybei nuomos mokestį už naudojimąsi butu.
  6. Vis dėlto net ir nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs apeliantės reikalavimų, nepaisė tarp šalių susiklosčiusių faktinių nuomos teisinių santykių fakto ir (ar) nustatydamas jų pradžią bei pabaigą, aktualią pareikštiems apeliantės reikalavimams, pažeidė civilinį procesą reglamentuojančias teisės normas.
  7. Kaip matyti, apeliantė atsakovų pareigos mokėti nuomos mokestį atsiradimą susiejo su faktinio naudojimosi ginčo butu pradžia t. y. 2000 m., kuomet atsakovai, nei sudarę nuomos sutarties, nei pasibaigus namo kapitalinio remonto darbams, įsikėlė į gyvenamąją patalpą ( - ). , ir pradėjo ja naudotis.
  8. Susidariusioje situacijoje aktualus yra ir kitas įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas. Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1889-565/2014 priimtame 2014 m. gruodžio 3 d. sprendime konstatuota, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu (nuo 1990 m. iki 1998 m. liepos 1 d.) atsakovai buvo tinkami buto pirkimo–pardavimo subjektai, o butas, esantis ( - ), galėjo būti priskirtinas privatizuojamų objektų kategorijai. Vilniaus apygardos teismas, nustatęs, kad J. D. P. 1991 m. gruodžio 10 d. buvo pateikusi prašymą pirkti butą, pripažino, jog jau tuo metu buvo pradėta įgyvendinti buto privatizavimo procedūra, kuri iki galo buvo nerealizuota ne dėl atsakovų kaltės, todėl teismas pripažino jiems teisę privatizuoti butą ( - ), laikantis sąlygos, kad buto pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. (ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją).
  9. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 punkto norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013).
  10. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prejudicinius faktus, nustatytus pirmiau minėtame teismo sprendime (nutarties 22 punktas), padarė pagrįstą išvadą, kad nors atitinkamu laikotarpiu susiklosčiusius ginčo šalių santykius buvo pagrindas de facto (liet. „faktiškai“) vertinti kaip nuomos teisinius santykius, tačiau apeliantė prašo nuomos mokesčio priteisimo už tą laikotarpį, kuriuo atsakovai de jure (liet. „teisiškai“) jau galėjo ir turėjo būti buto savininkais, kuriais tapo žymiai vėliau dėl pačios apeliantės neteisėtų veiksmų (apeliantė 2015 m. spalio 30 d. butą atsakovams pardavė vykdydama Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą), todėl atmesdamas apeliantės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo teismas ginčą išsprendė teisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešinga išvada būtų nesuderinama ir su imperatyviaisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
  11. Teisėjų kolegija, apibendrindama atsakymus į esminius apeliacinio skundo argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas dėl atsakovų nesumokėto nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 31 d. ir palūkanų priteisimo negali būti tenkinamas, o ieškovės išdėstyti apeliacijos pagrindai kitokios teisėjų kolegijos pozicijos šioje byloje nesuponuoja.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai