Byla 3K-3-273/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (teisėjų kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pranešėjas) ir Broniaus Pupkovo, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams UAB ,,Baltijos parkingas”, UAB ,,Vilniaus parkavimo kompanija”, trečiajam asmeniui UAB ,,Egapris” dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė patikslintais ieškinio reikalavimais (T. 1, b. l. 2-5, T. 5 b. l. 1-3, 21-23) prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Baltijos parkingas”, UAB „Vilniaus parkavimo kompanija” 1 631 627 Lt įsiskolinimą ir 177 321,18 Lt delspinigių, t. y. iš viso 1 808 948,18 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Ieškovas grindė reikalavimus tuo, kad 1999 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybė pasirašė sutartį su konsorciumu, kurį sudarė UAB „Baltijos parkingas” ir UAB „Egapris”. Sutartimi konsorciumas įgijo teisę rinkti Vilniaus miesto tarybos nustatyto dydžio vietinę rinkliavą ir mokestį už parkavimą bei baudas už parkavimo tvarkos nesilaikymą Vilniaus miesto tarybos nustatytose gatvių ir aikščių vietose. Atsakovas UAB „Baltijos parkingas” įsteigė UAB „Vilniaus parkavimo kompanija”, kuri tapo valdymo įmone renkant vietinę rinkliavą. UAB „Baltijos parkingas” ir UAB ,,Egapris” įsipareigojo kas mėnesį pervesti ieškovui surinktą vietinę rinkliavą, 30 proc. surinkto mokesčio už transporto priemonės važiuoklės išblokavimą, mokėti fiksuotą 200 000 Lt dydžio mokestį (sutarties 5.1.1, 5.1.13, 5.1.14 punktai). Jei ieškovo pajamos per finansinius metus nesiektų 1 000 000 Lt, fiksuotas mokestis turi būti didinamas taip, kad ieškovo gautos pajamos sudarytų 1 000 000 Lt (sutarties 5.1.15 punktas). UAB „Vilniaus parkavimo kompanija”, vykdydama konsorciumo prisiimtus įsipareigojimus, pervedė ieškovui 384 616 Lt už laikotarpį nuo 2000 m. kovo iki gruodžio mėnesio, taip pat 448 820 Lt sumą, kuria 2000 m. turėjo būti didinamas fiksuotas mokestis už sutarties vykdymo laikotarpį. Tačiau už 2001 m. ieškovui buvo pervesta tik 375 433 Lt, o 624 567 Lt suma, trūkstama iki 1 000 000 Lt, nebuvo sumokėta. Analogiškai už 2002 m. buvo nesumokėta 570 342 Lt suma, už 2003 m. sausio 1 d. - spalio 20 d. laikotarpį - 436 719 Lt. Už vėlavimą sumokėti šias sumas skaičiuotini sutartyje numatyti 0,08 proc. delspinigiai, kurie nuo 2003 m. lapkričio 2 d. iki 2004 m. balandžio 29 d. yra 177 321,18 Lt. Sutarties sąlygos nenumatė, kad metinė 1 000 000 Lt suma galėtų būti mažinama, t. y. šis mokestis yra besąlyginis, nepriklausomai nuo atsakovų gaunamų pajamų ir jų šaltinių. Atsakovai turėjo finansines galimybes sumokėti šias sumas. Nepaisydami raginimų, atsakovai įsipareigojimų sumokėti šias sumas neįvykdė.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Baltijos parkingas” ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija” 1 146 147 Lt skolos, 50 000 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas taip pat priteisė iš atsakovų UAB „Baltijos parkingas” ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija” po 7 980,74 Lt žyminio mokesčio ir po 26,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, o taip pat iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos - 26,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

8Teismas nurodė, kad šalys neginčija to, kad atsakovai nėra įvykdę sutarties 5.1.15 punkte numatytos sąlygos - sumokėti padidintą fiksuotą mokestį ieškovui už 2001 m., 2002 m., 2003 m. sausio 1 d. - spalio 20 d. laikotarpius atitinkamai 624 567 Lt, 570 342 Lt ir 436 719 Lt.

9Teismas taip pat nurodė, kad, priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 5 d. nutarimą Nr. 1056, konsorciumas nebeteko teisės rinkti iš transporto priemonių savininkų mokestį už važiuoklės išblokavimą, tokiu būdu prarasdamas vieną iš sutartimi aptartų pajamų šaltinių. Dėl šios aplinkybės teismas padarė išvadą, kad dalį sutarties 5.1.15 punkte numatytos piniginės prievolės nebebuvo galima įvykdyti dėl ne nuo atsakovų priklausančios valios, o dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 300 pripažinimo netekusiu galios ir iš to kilusių pasekmių. Konsorciumas nenumatė ir neturėjo numatyti tokios įvykių eigos. Teismas pripažino, kad pajamų iš važiuoklės blokavimo teisės netekimo pasekmėje atsakovų sutartinių įsipareigojimų nevykdymas buvo lemtas force majeure aplinkybių - priimto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1056 - ir padarė išvadą, kad yra pagrindas atleisti atsakovus nuo su šia pajamų dalimi susijusių įsipareigojimų vykdymo (CK 6.253 straipsnio 1, 2 dalys, 6.253 straipsnio 1, 3 dalys).

10Teismas nusprendė, kad, vertinant negautų sumų dydžius, yra teisinga vadovautis tuo laikotarpiu, kai atsakovai turėjo galimybę rinkti ir rinko mokestį už važiuoklės išblokavimą, gavo pajamas ir jos yra žinomos. Teismas rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnybos 2003 m. lapkričio 28 d. ataskaita ir nustatė, kad pajamos iš blokavimo buvo gaunamos dar ir 2001 m. pradžioje, šios pajamos 2000 m. antrame pusmetyje sudarė 161 229 Lt, vidutiniškai per mėnesį apie 27 000 Lt. Atsižvelgdamas į galimą pajamų iš blokavimo sumažėjimą 2000 m. gruodžio mėnesį, teismas nurodė, kad tikėtinos pajamos iš blokavimo antrajame pusmetyje sudaro vidutiniškai apie 30 000 Lt per mėnesį, todėl 2001 m. - 2003 m. spalio mėn. laikotarpiu konsorciumas galėjo gauti apie 1 020 000 Lt pajamų iš važiuoklės išblokavimo ir ši suma galėjo būti panaudota vykdant sutarties 5.1.13, 5.1.15 punktus. 30 proc. nuo šios sumos - 306 000 Lt - būtų turėję atitekti ieškovui (sutarties 5.1.13 punktas), o likusi suma (apie 714 000 Lt) – atsakovams, ir taip pat galėjo būti panaudota sutarties 5.1.15 punkte numatyto įsipareigojimo vykdymui. Teismas nurodė, kad šiam įsipareigojimui įvykdyti iš išblokavimo pajamų, kaip ir iš kitų pajamų, būtų skiriama tam tikra dalis. Pagal minėtą kontrolieriaus ataskaitą 2000 m. antrame pusmetyje pajamos iš išblokavimo sudarė 11 proc. nuo visų pajamų ir tokia dalimi iš išblokavimo pajamų galėtų būti dengiama nesumokėta įsiskolinimo dalis, o likusi dalis - iš kitų pajamų proporcingai pagal jų dalis bendrosiose pajamose. Tokiu atveju 2001 m. 11 proc. būtų viso 179 480 Lt. Teismo nuomone, iš viso ieškovui iš išblokavimo pajamų būtų atitekę apytikriai 485 480 Lt (306 000 Lt + 179 480 Lt). Šia suma teismas sumažino priteisiamą atsakovų įsiskolinimą.

11Teismas taip pat nurodė, kad atsakovai rinko vietinę rinkliavą, kurioje mokestis už blokavimą yra tik viena iš sudėtinių savivaldybei mokėtinų pagal sutartį sumų, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad visos 2001 - 2003 m. nesumokėtos iki 1 mln. Lt sumos buvo sąlygotos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1056 priėmimo ir atleisti atsakovus nuo jų sumokėjimo. Teismas nenustatė ir kitų aplinkybių, kurios leistų pakankamai pagrįstai manyti, kad atsakovai neturėjo galimybės įvykdyti ar turėjo teisę nevykdyti įsipareigojimo mokėti šios sumos skirtumą nuo kitų gautų pajamų (be gautinų už išblokavimą pajamų) dėl ieškovo kaltės ir todėl likusią reikalavimo dalį dėl įsiskolinimo priteisimo teismas patenkino. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovai dalį prievolės pagal sutartį yra įvykdę, jie ne vieną kartą kreipėsi į ieškovą dėl force majeure aplinkybių pripažinimo, bet ieškovas to nepagrįstai nepripažino, todėl delspinigių sumą sumažino iki 50 000 Lt (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. spalio 20 d. nutartimi netenkino ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovų UAB „Baltijos parkingas” bei UAB „Vilniaus parkavimo kompanija” apeliacinių skundų, ir paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą. Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 6.212 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Taigi esant tam tikroms aplinkybėms (force majeure), sutarties šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą. Tokios aplinkybės pateisina sutarties neįvykdymą ir panaikina sutarties neįvykdžiusios šalies atsakomybę. Jeigu tokios aplinkybės trunka ilgai, paprastai sutarties (ar jos dalies) nebeįmanoma įvykdyti ir kita šalis negali to reikalauti. Sutartyje buvo nustatyta, kad šalys nebus atsakingos, ir joms jokios sankcijos negalės būti. taikomos, jei atitinkami pažeidimai kils dėl kitos šalies ar trečiųjų asmenų veiksmų arba būtinų veiksmų neatlikimo, o taip pat dėl nenugalimos jėgos (force majeure), kaip ji apibrėžta 1996 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis taisyklėmis. Šių taisyklių 3.5 punktu prie atsakomybę šalinančių sąlygų priskiriami ir teisėti ar neteisėti valstybės institucijų veiksmai. Valstybės veiksmai, kaip pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės, yra numatyti ir CK 2.253 straipsnio 1 dalyje. Priėmus 2000 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1056, konsorciumas nebeteko teisės rinkti iš transporto priemonių savininkų mokestį už važiuoklės išblokavimą, taigi atsakovai negalėjo vykdyti sutarties įsipareigojimo pervesti 30 procentų surinkto mokesčio už transporto priemonių važiuoklės išblokavimą į Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą. Todėl dalies sutartimi nustatytos piniginės prievolės atsakovai neįvykdė dėl objektyvių priežasčių ir pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą atleisti juos nuo tokios šios prievolės dalies, kurios vykdymas tiesiogiai susijęs su mokesčio už transporto priemonių važiuoklės išblokavimą pajamų surinkimu ir pervedimu ieškovui. Vertinant negautų sumų dydžius, yra teisinga vadovautis tuo laikotarpiu, kai atsakovai turėjo galimybę rinkti ir rinko mokestį už važiuoklės išblokavimą ir gavo pajamas, kurios yra žinomos. Dėl to Vilniaus savivaldybes kontrolieriaus tarnybos 2003 m. lapkričio 28 d. ataskaita yra vienintelis byloje esantis objektyvus įrodymas apie tokias pajamas. Išlaidos, susijusios su parkavimo tvarkos priežiūra, yra sutartimi atsakovų prisiimtų įsipareigojimų vykdymo metu patiriamos išlaidos, kurias atsakovai prisiėmė savo rizikai ir šių išlaidų atlyginimas kitos sutarties šalies sąskaita sutartimi nebuvo numatytas. Taigi nėra jokio pagrindo šių išlaidų dalimi mažinti atsakovų piniginės prievolės ieškovui dydį. Todėl iš atsakovų turi būti priteista skolos dalis be gautinų pajamų už išblokavimą. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Atsakovai dalį prievolės įvykdė, ieškovas nepagristai atsisakė pripažinti susiklosčiusias aplinkybes force majeure aplinkybėms, tai pakankamas pagrindas mažinti priteisiamus delspinigius. Nesant duomenų apie ieškovo patirtus nuostolius dėl prievolės nevykdymo, delspinigiai pagrįstai sumažinti iki 50 000 Lt.

13III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

14Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 20 d. nutarties dalis, kuriomis atmesta ieškinio dalis, ir primti naują sprendimą, kuriuo visiškai tenkinti ieškinį. Kasacinio skundo prašymas grindžiamas tuo, kad:

151. Valstybėje plečiantis viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimui viena labiausiai paplitusių tokio bendradarbiavimo formų yra koncesija, bylą nagrinėję teismai ydingai taikė koncesijų sutartį reglamentuojančias normas. Lietuvos apeliacinis teismas nesiaiškino ir nevertino, ar sutarties pagrindu susiklostę šalių santykiai yra koncesijos santykiai, be to, netikrino tikrųjų sutarties šalių ketinimų (CK 6.193 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas” v. AB „Lietuvos geležinkeliai”, Nr. 3K-3-424/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. v. M. N. ir kt., Nr. 3K-3-1167/2003). Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje nepasisakė dėl to, kad sutartis savo esme ir turiniu yra koncesijos sutartis. Pagal Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį koncesija – tai vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas. Taigi Vilniaus miesto savivaldybei už fiksuotą metinį užmokestį (1 000 000 Lt) suteikus viešojo parkavimo sistemos plėtojimo teises - paslaugos koncesiją (rinkti rinkliavą, statyti ir eksploatuoti daugiaaukščius parkingus) konsorciumui, konsorciumui perėjo ir visa viešojo parkavimo sistemos plėtojimo Vilniaus mieste rizika, įskaitant ir nenumatytas aplinkybes, jeigu tokios atsirastų. Todėl pats koncesijos sutarties sudarymo faktas yra pakankamas teisinei išvadai, kad konsorciumas prisiėmė nenumatytų aplinkybių ir jų pasekmių riziką, ir tokios aplinkybės negali būti kvalifikuojamos kaip nenugalima jėga. Dėl to koncesininkui teko automobilių stovėjimo aikštelės eksploatavimo rizika, nes iš už naudojimą surinktų mokesčių jis turėjo padengti ne tik einamąsias išlaidas, tačiau taip pat mokėti savivaldybei mokamą metinį mokestį. Europos Teisingumo Teismas 2005 m. spalio 13 d. sprendime Brixen byloje Nr. C-458/03 išaiškino, kad kai valstybės valdžios institucija paslaugos teikėjui perduoda teisę valdyti viešą mokamą automobilių stovėjimo aikštelę už atlygį, kurį sudaro šiam paslaugos teikėjui už pasinaudojimą šia automobilių stovėjimo aikštele trečiųjų asmenų sumokėti paslaugos mokesčiai, tai yra viešųjų paslaugų koncesija. Minėtas teismas taip pat akcentavo, kad jeigu paslaugos teikėjui atlyginimą moka ne atitinkama valstybės valdžios institucija, o jo atlyginimą sudaro trečiųjų asmenų už naudojimąsi aptariama automobilių stovėjimo aikštele sumokėtos sumos, tai šis atlyginimo būdas reiškia, kad paslaugos teikėjas prisiima riziką, susijusią su aptariamos paslaugos eksploatavimu ir leidžia manyti, kad tai yra viešųjų paslaugų koncesija. 1 000 000 Lt metinis mokestis savivaldybei sietinas ne su konsorciumo pajamų šaltiniais, o su teisėmis, kurios pagal sutartį buvo suteiktos konsorciumui (paslaugos koncesija).

162. Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos dėl force majeure aplinkybes bei įmonės (verslininko) atsakomybės ribas nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. 1964 m. CK nenumatė skirtumo tarp nenugalimos jėgos ir pasikeitusių aplinkybių, padarančių sutarties vykdymą sudėtingesniu, tuo tarpu 2000 m. CK skirtingai reglamentuoja šiuos teisinius institutus ir aiškiai juos atriboja (CK 6.204 ir 6.212 straipsniai). Lietuvos apeliacinis teismas visiškai nepasisakė dėl šių teisės normų taikymo atvejų, nors kasatorius apeliaciniame skunde nurodė, kad aplinkybes, kurias Lietuvos apeliacinis teismas laiko force majeure aplinkybėmis, iš tiesų turėtų būti kvalifikuojamos pagal CK 6.204 straipsnį kaip aplinkybės, dėl kurių sudėtingiau, o ne objektyviai neįmanoma vykdyti sudarytą sutartį. Visų pirma, atsakovai galėjo protingai numatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimas Nr. 300 bus pripažintas netekusiu galios, o taip pat prisiėmė šios aplinkybės ir jos pasekmių atsiradimo riziką. Šią aplinkybę patvirtina sutarties 5.3.4 punktas, pagal kurį konsorciumas turi užtikrinti, kad būtų pereita prie baudų surinkimo išrašant kvitą, kuris paliekamas už netinkamai parkuojamo automobilio valytuvo, tuo pačiu atsisakant važiuoklės blokavimo ar kitų blokavimo būdų, kai tik esama įstatyminė bazė bei valdžios institucijų turimos techninės priemonės sudarys tam reikiamas prielaidas. Ši sutarties nuostata patvirtina, kad važiuoklės blokavimas, o tuo pačiu ir važiuoklės išblokavimo mokestis buvo tik laikinos rinkliavos rinkimo užtikrinimo priemonės, kurios kuo skubiau turėjo būti pakeistos Europos standartus atitinkančia baudų surinkimo sistema. Konsorciumas numatė (galėjo numatyti), kad toks pajamų šaltinis kaip išblokavimo mokestis sutarties galiojimo metu išnyks ir net įsipareigojo to siekti remiantis sutarties 5.3.4 punktu. Tuo pačiu atsakovai prisiėmė šios aplinkybės bei pasekmių atsiradimo riziką.

173. Subjektyvus negalėjimas įvykdyti sutartį nesuteikia pagrindo remtis force majeure išlyga. Tokiu atveju skolininkas nebent galėtų remtis CK 6.204 straipsniu, bet ne nenugalimos jėgos aplinkybėmis. Kiekvienas skolininkas atsako už tai, kad būtų pakankama suma, reikalinga jo prievolėms įvykdyti, todėl piniginių lėšų stoka negali būti laikoma force majeure (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Kadangi Konsorciumo prievolė sumokėti 1 000 000 litų yra piniginė prievolė, tai šios prievolės atžvilgiu netaikytinos force majeure taisyklės. Be to, patys atsakovai ne kartą yra pripažinę, kad yra pajėgūs įvykdyti šį įsipareigojimą (pvz., UAB „Baltijos parkingas” 2002 m. kovo 26 d. raštas). Atsakovai pripažino savo įsiskolinimą ieškovui, todėl negalėjo būti taikomos teisės normos dėl nenugalimos jėgos. Be to, konsorciumas atliko sutarties 5.1.15 punkte nustatytą mokėjimą už 2000 metus, tuo tarpu 2001, 2002 ir 2003 metais konsorciumas be jokio teisėto pagrindo pradėjo laikytis priešingos pozicijos.

184. CK 6.127 straipsnyje numatytas prievolės pasibaigimas dėl nenugalimos jėgos, už kurią skolininkas neatsako, tuo tarpu prievolės pasibaigimo dėl valstybės veiksmų nei CK, nei kiti teisės aktai nenumato. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl valstybės veiksmų. Byloje teismai skolininkus atleido nuo dalies prievolės vykdymo nesant įstatyminio pagrindo, nes Civilinis kodeksas numato tik civilinės atsakomybės netaikymą, o ne atleidimą nuo prievolės vykdymo, konstatavus valstybės veiksmų buvimą. Taigi teismai galėjo tik atleisti skolininkus UAB „Baltijos parkingas” ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija” nuo civilinės atsakomybės (pvz. nuo delspinigių mokėjimo), tačiau atleisti nuo pagrindinės prievolės vykdymo neturėjo pagrindo.

195. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus CK, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimas Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo” negali būti taikomas reglamentuoti šalių santykius. Tokiu atveju teismas privalo tiesiogiai remtis CK nuostatomis. Pažymėtina ir tai, kad CK nenugalimą jėgą ir valstybės veiksmus laiko atskirais teisiniais institutais, todėl Lietuvos apeliacinis teismas be pagrindo ir remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, kuris negali būti taikomas, valstybės veiksmus priskyrė nenugalimos jėgos aplinkybių kategorijai.

206. CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita. Atsakovai yra įmonės (verslininkai), todėl turi prisiimti neigiamų padarinių atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa apsunkintas ne dėl nuo pačios įmonės priklausančių priežasčių. Atsakovai, veikdami įprastoje verslo srityje (t. y. viešojo parkavimo sistemos plėtojimo srityje) turėjo įvertinti rizikos veiksnius.

217. Žemesnių instancijų teismai be pagrindo sumažino ieškovo naudai priteistinų delspinigių dydį iki 50 000 Lt (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Atsakovai tyčia nepagrįstai ilgą laikotarpį vengė vykdyti prievolę sumokėti įsiskolinimą, tuo darydami didelę žalą ieškovui (ieškovas biudžete suplanavęs gautinas lėšas negalėjo pilna apimtimi vykdyti miesto bendruomenei reikalingų programų), todėl prašomi priteisti delspinigiai yra pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad delspinigiai mažintini, nes atsakovai dalį prievolės pagal sutartį yra įvykdę, yra nepagrįstas, nes šiuo atveju ieškovas prašė priteisti delspinigius ne nuo visos pagal sutartį ieškovo gautinos sumos, o tik nuo nesumokėtos sumos.

22Atsiliepimu į ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą atsakovai UAB „Baltijos parkingas” ir UAB „Vilniaus parkavimo kompanija” prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus byloje priimtus teismų procesinius sprendimus. Atsakovai nurodo, kad ieškovas pats galėjo išsamiai nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, t. y. materialinės teisės normas, kurias reikėjo taikyti ginčo santykiui. Kasacinio skundo motyvai, susiję su būtinybe kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius pagal Koncesijų įstatymą, nebuvo keliami kasatoriaus pateiktuose procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike, apeliaciniame skunde ir pan.). Koncesijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatyta, kad koncesijų sutartyje turi būti numatytos nuostatos dėl nenugalimos jėgos poveikio, įstatymų pasikeitimo ar kitų sutartyje numatytų pokyčių pasekmių. Taigi Koncesijų įstatymas nenumato kokių nors išimčių iš visuotinai pripažįstamų bendrųjų prievolių vykdymo principų bei nepriskiria koncesininkui pareigos prisiimti nenumatytų aplinkybių ir jų pasekmių riziką, t. y. tęsti sutarties vykdymą net ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių vykdymas tampa negalimas dėl nenugalimos jėgos aplinkybių. 1999 m. gruodžio 30 d. atsakovo UAB „Baltijos parkingas” (konsorciumo dalyvio) ir kasatoriaus sudarytos sutarties 7.2.1 punkte aiškiai numatyta, kad „šalys nebus laikomos atsakingos ir joms jokios sankcijos negalės būti taikomos, jeigu atitinkami pažeidimai kils dėl (...) nenugalimos jėgos, kaip ji yra apibrėžta 1996 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo” patvirtintomis taisyklėmis”. Remiantis minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, šalis nėra finansiškai atsakinga už kokių nors įsipareigojimų nevykdymą, jei ji sugeba įrodyti, kad negalėjo įvykdyti įsipareigojimų dėl nepriklausančios nuo jos kliūties. Remiantis minėto nutarimo 3.5 punktu, tokias kliūtis gali sukelti teisėti ar neteisėti valstybės valdymo institucijų veiksmai. Sutarties vykdymo metu atsiradusi aplinkybė - Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimo Nr. 300 panaikinimas – lėmė tai, kad bendraatsakoviai negalėjo vykdyti sutarties 5.1.1 punkte nustatyto įsipareigojimo pervesti 30 procentų surinkto mokesčio už transporto priemonių važiuoklės išblokavimą į kasatoriaus biudžetą. Atsakovai negalėjo numatyti, kad bus panaikintas Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimas Nr. 300, suteikęs teisę blokuoti parkavimo tvarką pažeidusių asmenų transporto priemonių važiuokles ir rinkti išblokavimo mokestį. Tokio mokesčio surinkimas buvo vienas iš sutartyje numatytų pajamų šaltinių.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės

251999 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybė pasirašė sutartį su konsorciumu, kurį sudarė UAB „Baltijos parkingas” ir UAB „Egapris” (toliau – Sutartis), šiam įmonių konsorciumui suteikta teisė rinkti rinkliavą ir baudas už automobilių parkavimą nustatytose Vilniaus miesto gatvėse ir aikštėse, o konsorciumas savo ruožtu įsipareigojo mokėti Vilniaus miesto savivaldybei metinį mokestį, kurio dydis priklauso nuo surinktų pajamų už rinkliavas, bet ne mažiau kaip 1 000 000 Lt per metus (T. 1, b. l. 6). UAB „Vilniaus parkavimo kompanija” tapo valdymo įmone renkant vietinę rinkliavą. Atsakovai nurodytą piniginę prievolę įvykdė tik iš dalies. Priėmus Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 5 d. nutarimą Nr. 1056 atsakovai neteko Sutartimi numatytos teisės rinkti iš transporto priemonių savininkų mokestį už važiuoklės išblokavimą, taip prarasdami vieną iš pajamų šaltinių pagal Sutartį.

26V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27Galiojančio Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad koncesija – tai vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas. Šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punkte koncesijos dalyku pripažįstamas taip pat ir viešųjų paslaugų teikimas kelių transporto parkavimo infrastruktūros srityje. Pagal šią sutartį gali būti perduotas koncesininkui valdyti ir (ar) naudoti valstybės ar savivaldybės turtas (nurodyto įstatymo 3 dalis). 1999 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybė pasirašė sutartį su konsorciumu, kurį sudarė UAB „Baltijos parkingas” ir UAB „Egapris”, kurios 1.5.1 punktu nurodytų įmonių konsorciumui perduota teisė rinkti Vilniaus miesto tarybos nustatyto dydžio rinkliavą už automobilių stovėjimą Vilniaus miesto tarybos nustatytose gatvių ir aikščių vietose, įskaitant baudas už parkavimo tvarkos nesilaikymą (T. 1, b. l. 6). Kadangi nurodyta sutartimi Vilniaus miesto savivaldybė perdavė teisę rinkti rinkliavą ir baudas iš trečiųjų asmenų už naudojimąsi automobilių stovėjimo viešosiose aikštelėse paslaugomis, tai toks privatiems asmenims suteikiamas leidimas teikti viešąsias paslaugas ir už jas gauti pajamas atitinka koncesijos sutarties esmę taip, kaip ji atskleidžiama Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje.

28Už suteiktą teisę teikti viešąsias automobilių parkavimo paslaugas koncesininkas įsipareigojo sumokėti ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei per metus ne mažiau kaip 1 000 000 Lt (Sutarties 5.1.15 punktas). Tačiau ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei liko nesumokėta už 2001 m., 2002 m. ir 2003 m. sausio 1 d. – spalio 20 d. laikotarpius atitinkamai 624 567 Lt, 570 342 Lt ir 436 719 Lt.

29Skolininkui praleidus sutartinės prievolės vykdymo terminą kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko sutartinės atsakomybės, t. y. reikalauti realiai įvykdyti prievolę ir sumokėti netesybas (baudą arba delspinigius) (CK 6.258 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai ją įvykdo įmonė (verslininkas), tai ji atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.

30Byloje nustatyta, kad atsakovai negalėjo visiškai įvykdyti piniginės prievolės pagal 1999 m. gruodžio 30 d. sutartį, t. y. mokėti metinį ne mažesnį kaip 1 000 000 Lt mokestį ieškovui, Vyriausybei priėmus 2000 m. rugsėjo 5 d. nutarimą Nr. 1056, kuriuo atsakovai neteko teisės rinkti mokestį už transporto priemonės važiuoklės išblokavimą. Būtent sutartyje numatytas metinio mokesčio ieškovo naudai dydis buvo susietas su atsakovų teise surinkti parkavimo mokesčius bei baudas už parkavimo tvarkos nesilaikymą Vilniaus mieste. Taigi Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 5 d. nutarimas aiškiai nulėmė tai, kad atsakovams prievolės pagal sutartį dalį vykdyti tapo neįmanoma.

31Sutartimi įgydamas teisę teikti automobilių parkavimo viešąsias paslaugas koncesininkas (įmonių konsorciumas) taip pat prisiėmė su tokia veikla susijusią riziką. Tačiau ši įmonių konsorciumui atitekusi normali ūkinės veiklos rizika neapima nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių atsiradimo rizikos. Sutarties 7.2.1 punkte numatyta, kad šalys nebus atsakingos už įsipareigojimų nevykdymą, ir joms jokios sankcijos negalės būti taikomos, jei atitinkami pažeidimai kils dėl kitos šalies ar trečiųjų asmenų veiksmų arba veiksmų neatlikimo, o taip pat dėl nenugalimos jėgos.

32Pažymėtina, kad byloje esant ginčui dėl nenugalimos jėgos ir valstybės veiksmų kaip aplinkybių, esančių pagrindu atleisti skolininkus nuo civilinės atsakomybės taikymo, Koncesijų įstatymas specialių taisyklių nenustato. Tiek nenugalima jėga, tiek valstybės institucijų veiksmai kaip civilinės atsakomybės netaikymo pagrindai reglamentuojami 2000 m. CK. Kadangi šalių pasirašytos sutarties 7.2.1 punkte daroma nuoroda į nenugalimą jėgą, kaip ji yra apibrėžta 1996 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo” patvirtintose taisyklėse, tai jos tampa sudėtine Sutarties dalimi. Šios taisyklės byloje aiškinant nenugalimos jėgos aplinkybes turi būti taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK imperatyviosioms normoms, reglamentuojančioms ginčo santykius.

33Pagal CK 6.127 straipsnio 1 dalį skolininko prievolė baigiasi, kai jos įvykdyti neįmanoma dėl nenugalimos jėgos. Valstybės veiksmai kaip civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos visiškas ar dalinis pagrindas nustatytas CK 6.253 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Kasatorius skunde klaidingai teigia, kad skolininkas tik esant CK nurodytoms nenugalimos jėgos aplinkybėms yra atleidžiamas nuo prievolės pagal sutartį vykdymo, o dėl valstybės veiksmų skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, apimančios tik delspinigių mokėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatyme aiškiai įtvirtinta taisyklė, kad, kai skolininkas praleidžia prievolės vykdymo terminą, kreditorius gali reikalauti sutartinės atsakomybės, t. y. pagrindinės prievolės įvykdymo ir netesybų (baudos arba delspinigių) sumokėjimo (CK 6.258 straipsnio 2 dalis). Taigi atsiradę valstybės veiksmai, kaip pagrindas atleisti skolininką nuo civilinės atsakomybės, ir reiškia tai, kad skolininkas atleidžiamas nuo pagrindinės sutartinės prievolės įvykdymo ir papildomos prievolės – delspinigių sumokėjimo. Be to, pačioje sutartyje nurodyta, kad nenugalima jėga apibrėžiama pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo” patvirtintas taisykles, o šių taisyklių 3.5 punkte valstybės institucijų veiksmai prilyginami nenugalimai jėgai. Todėl Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 1056, dėl kurio atsakovai neteko galimybės vykdyti sutartinę prievolę, pasekmės aiškintinos taip pat kaip ir nenugalimos jėgos, numatytos 2000 m. CK, pasekmėms. Šis nutarimas, kaip valstybės valdžios veiksmas, dėl kurio atsakovai neteko galimybės vykdyti prievolę, įsigaliojo atsakovams dar nepraleidus prievolės pagal sutartį vykdymo termino, taigi pripažintinas aplinkybe, atleidžiančia atsakovus nuo civilinės atsakomybės už dalį sutarties vykdymo.

34Dėl byloje priteistinų delspinigių teismai pagrįstai sprendė juos sumažinti ir tai atitinka suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. spalio 19 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005 AB ,,Lietuvos dujos” v. AB ,,Kauno energija”) suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad ,,teismas turi teisę ir pareigą pagal CK 6.73 straipsnį kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės. […] Pagal CK netesybos yra įskaitinės, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolių atlyginimą. Todėl, jei šalys savo sutartimi nenustatė alternatyvių ar išimtinių netesybų, priteistini delspinigiai, esant CK 6.73 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams, gali būti mažintini iki nuostolių, patirtų dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumos”. Byloje ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė didesnius nuostolius nei teismų priteistas delspinigių dydis dėl atsakovų sutarties vykdymo termino praleidimo. Todėl darytina išvada, kad priteista delspinigių suma visiškai kompensuoja minimalius ieškovo nuostolius už atsakovų piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą.

35Dėl išdėstytų motyvų pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados dėl teisminio ginčo baigties yra teisingos ir neprieštarauja galiojančioms materialinės teisės normoms. Kasaciniame skunde nurodyti teisės normų netinkamo taikymo atvejai yra nepagrįsti, dėl to kasacine tvarka skundžiami teismų procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

36Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

38Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė patikslintais ieškinio reikalavimais... 5. Ieškovas grindė reikalavimus tuo, kad 1999 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas nurodė, kad šalys neginčija to, kad atsakovai nėra įvykdę... 9. Teismas taip pat nurodė, kad, priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000... 10. Teismas nusprendė, kad, vertinant negautų sumų dydžius, yra teisinga... 11. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovai rinko vietinę rinkliavą, kurioje... 12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005... 13. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 14. Kasaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti... 15. 1. Valstybėje plečiantis viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimui... 16. 2. Lietuvos apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 17. 3. Subjektyvus negalėjimas įvykdyti sutartį nesuteikia pagrindo remtis force... 18. 4. CK 6.127 straipsnyje numatytas prievolės pasibaigimas dėl nenugalimos... 19. 5. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus CK, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996... 20. 6. CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sutartinės prievolės... 21. 7. Žemesnių instancijų teismai be pagrindo sumažino ieškovo naudai... 22. Atsiliepimu į ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV. Teismų nustatytos faktinės aplinkybės... 25. 1999 m. gruodžio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybė pasirašė sutartį su... 26. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 27. Galiojančio Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad... 28. Už suteiktą teisę teikti viešąsias automobilių parkavimo paslaugas... 29. Skolininkui praleidus sutartinės prievolės vykdymo terminą kreditorius turi... 30. Byloje nustatyta, kad atsakovai negalėjo visiškai įvykdyti piniginės... 31. Sutartimi įgydamas teisę teikti automobilių parkavimo viešąsias paslaugas... 32. Pažymėtina, kad byloje esant ginčui dėl nenugalimos jėgos ir valstybės... 33. Pagal CK 6.127 straipsnio 1 dalį skolininko prievolė baigiasi, kai jos... 34. Dėl byloje priteistinų delspinigių teismai pagrįstai sprendė juos... 35. Dėl išdėstytų motyvų pripažintina, kad pirmosios ir apeliacinės... 36. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą ir Lietuvos... 38. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...