Byla e2A-389-186/2016
Dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Teisėjų kolegija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ ieškinį atsakovui S. P., trečiajam asmeniui A. P. dėl pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Teisėjų kolegija

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė UAB „Rodena“ prašė priteisti iš atsakovo S. P. 137 099,76 Eur, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. spalio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui ir trečiajam asmeniui A. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė po ½ dalį žemės sklypo. 2003 m. gegužės 2 d. ieškovė, atsakovas ir trečiasis asmuo sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau ir – Sutartis), kuria susitarė veikdami bendrai suskaidyti sklypą į mažesnius sklypus, įrengti juose inžinerinius tinklus bei aplinkos infrastruktūrą, ir parduoti sklypus, pastatyti sklypuose gyvenamuosius namus ir juos parduoti. Nusistatydamos iš bendros veiklos gauto pelno pasidalijimo tvarką, Sutarties šalys susitarė, kad visos finansinės operacijos ir atsiskaitymai pagal šią sutartį vyks per UAB „Rodena“ atsiskaitomąją sąskaitą, išskyrus sklypų pardavimą – už sklypus jų pirkėjai tiesiogiai sumokės S. P. ir A. P., o šie asmenys nuo gautų sumų sumokės visus jiems priklausančius mokesčius, įsipareigodami informuoti UAB „Rodena“ apie sklypų pardavimo kainą tam, kad šalys tarpusavyje atsiskaitytų, kaip yra numatyta šioje sutartyje. A. P. 2005 m. rugsėjo 6 d. išdavė įgaliojimą S. P. tvarkyti, valdyti ir disponuoti trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančia žemės sklypų dalimi. Atsakovas, veikdamas pagal trečiojo asmens išduotą įgaliojimą, tiesiogiai sudarinėjo žemės sklypų pardavimo sutartis bei gavo pinigus už parduotus sklypus iš pirkėjų. Tarp šalių kilus ginčui dėl tarpusavio atsiskaitymo, A. P. 2009 m. balandžio 20 d. pranešimu įgaliojimas panaikintas. Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1636-601/2011, jungtinės veiklos sutartis nutraukta. Minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1175/2012, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013, bylą nagrinėjant kasacine tvarka. 2011 m. rugpjūčio 17 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje atsakovo pareiškimu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00335-11 dėl dokumento suklastojimo, disponavimo suklastotu dokumentu, suklastoto dokumento panaudojimo. Atliekant tyrimą, paaiškėjo, kad Sutarties 4.3.1 punktas pakeistas – prie pirminio skaičiaus 700 prirašytas skaičius 2. Ieškovei pradėjus aiškintis sutarčių neatitikimų atsiradimo aplinkybes, paaiškėjo, kad pirminėje jungtinės veiklos sutarties versijoje numatytas skaičius buvo 700. Skaičių skirtumas reikšmingas skirstant iš bendros veiklos gautą pelną pagal Sutarties 4.3.1, 4.3.2 ir 4.3.3 punktus. Remiantis minėtais punktais, ieškovei turi atitekti visas iš bendros veiklos gautas pelnas, viršijantis 700 Lt vieno aro sklypo pardavimo kainą, o ne kaip numatyta pakeistoje sutartyje viršijantis 2 700 Lt. Ieškovės įtikėjimą nurodytos jungtinės veiklos sutarties nuostatos atitikimu (tikrumu) lėmė įmonės direktoriaus pasikeitimas nuo 2008 metų kovo mėn., po kurio ieškovės dispozicijoje liko būtent koreguota jungtinės veiklos sutarties versija. Nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. iki 2009 m. birželio 5 d. iš viso buvo parduoti 48 atsakovui ir trečiajam asmeniui priklausę žemės sklypai. Atsakovas iš jam priklausančios žemės sklypų dalies pardavimų gavo 1 095 754,00 Lt, iš kurių, taikant 700 Lt vieno aro žemės sklypo pardavimo kainos ribą, 920 400,10 Lt pagal jungtinės veiklos sutartį atsakovas privalėjo pervesti ieškovei. Ieškovė atliko 447 022,05 Lt dydžio įskaitymą, dėl ko atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovei likusią 473 378,05 Lt (137 099,76 Eur) be pagrindo įgytą sumą (CK 6.237 str. 1 d.).

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovo S. P. ieškovei UAB „Rodena“ 137 099,76 Eur be pagrindo įgytą sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gegužės 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 897 Eur žyminį mokestį. Teismas sprendė, kad šalims dalijantis iš bendros veiklos gautą pelną, reikia vadovautis jungtinės veiklos sutartimi, kurios 4.3.1 ir 4.3.2 punktais numatytos vienodos pelno paskirstymo sąlygos pardavus tiek atsakovo, tiek trečiojo asmens sklypus, t. y. skaičiuojant vieno aro sklypo pardavimo kainą – nuo 500 iki 700 Lt. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad reikia vadovautis pakeista jungtinės veiklos sutartimi, kurios 4.3.1 punkte numatyta, jog S. P. atiteks pajamos skaičiuojant sklypo pardavimo kainą nuo 500 iki 2 700 Lt, kadangi tokia sutartimi buvo vadovaujamasi jos vykdymo metu, pati ieškovė ankstesniuose teisminiuose ginčuose buvo nurodžiusi būtent tokią atsiskaitymo tvarką. Pasak teismo, minėtoje byloje jungtinės veiklos sutarties 4.3.1 punkto sąlyga nebuvo ginčo dalyku. Teismas nustatė, kad dabartinė UAB „Rodena“ vadovė N. P. įmonei pradėjo vadovauti nuo 2008 m. balandžio 1 d., kai sutartis buvo vykdoma su atitinkama sąlyga (nuo 500 iki 2 700 Lt). Tik tokia sutarties kopija buvo bendrovėje, todėl tikėtina, kad ja vadovaujantis ir buvo remiamasi minėtoje išnagrinėtoje byloje ir derinant tarpusavio skolas, t. y. atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Pasak teismo, nepaneigta, kad ieškovei aplinkybės apie sutartį su 4.3.1 punkto sąlyga – nuo 500 iki 700 Lt, tapo žinomos tik iš pradėto ikiteisminio tyrimo, kurio metu paaiškėjo apie 2003 m. gegužės 2 d. sutarties originalą, esantį VĮ Registrų centre. Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje pagal atsakovo S. P. pareiškimą pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 20-2-00335-11 metu pagal tyrėjo pavedimą Lietuvos teismo ekspertizės centre atliktas objektų tyrimas, kurio metu nustatyta, jog „2003-05-02 jungtinės veiklos sutarties“, 3-me puslapyje, tekstas punkte „4.3.1“ pakeistas skaičiaus „2“ prie pirminio skaičiaus „700“ prirašymo būdu. Teismas pažymėjo, kad jungtinės veiklos sutarties su pakeista 4.3.1 punkto sąlyga originalo nei viena iš šios sutarties šalių neturi. Teismas atkreipė dėmesį, kad abi sutartys yra tos pačios dienos, t. y. 2003 m. gegužės 2 d., todėl spręsti apie didesnį atsakovo indėlį vykdant sutartį neturėjo pagrindo (tokios sąlygos sutartyje nebuvo numatytos). Teismas pažymėjo ir tai, kad sutarties originale jos šalys pasirašė kiekvieną sutarties lapą. Tuo tarpu pateiktos neoriginalios modifikuotos sutarties 3 lape, t. y. tame lape, kuriame yra pakeista 4.3.1 punkto sąlyga, nėra jungtinės veiklos sutarties šalies A. P. parašo. Sutarties 8 punkte šalys susitarė, kad sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik šalių rašytiniu sutarimu, visi pakeitimai ir papildymai yra neatskiriamos šios sutarties dalys. Tačiau nagrinėjamu atveju nepateikta jokių įrodymų, jog buvo keičiama 2003 m. gegužės 2 d. sutartis, kurios 4.3.1 punkto sąlyga – nuo 500 iki 700 Lt. Teismas, pripažinęs, kad atsakovas negali remtis jungtinės veiklos sutartimi, numatančia 2 700 Lt žemės sklypo aro kainos ribą, sprendė, kad atsakovas turtą (lėšas) įgijo be pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7Apeliaciniame skunde atsakovas S. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti; prijungti naujus įrodymus – VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 26 d. raštą Nr. (3.1.6.)KAS-1535 „Dėl informacijos pateikimo“, 2011 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio garso įrašą. Nurodo šiuos argumentus: 1. Teismas visiškai ignoravo tai, kad ieškovė, atsakovas ir trečiasis asmuo ilgą laiką vykdė jungtinės veiklos sutartį, o dėl jos vykdymo ir pabaigos tarp ieškovės ir atsakovo buvo sprendžiami teisminiai ginčai, pasiekę netgi Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kurių metu tiek ieškovė, tiek atsakovas, tiek trečiasis asmuo aiškiai patvirtino savo tikrąją valią dėl Sutarties turinio, įskaitant 4.3.1 punktą. Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą ieškovės pozicijai, kad neva jos tikroji valia buvo tokia, kuri nurodyta jos pateiktoje Sutarties kopijoje. Ankstesnėje byloje ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad šalių susitarimas yra tas, jog atsakovui turi tekti „nuo 500 iki 2 700 litų“. Tokia ieškovės pozicija dėl Sutarties 4.3.1 punkto (tikrojo šalių susitarimo) buvo ir iki teisminių ginčų, tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Teismas nepagrįstai Sutartį, kurios 4.3.1 punkte nustatyta „nuo 500 iki 2 700 litų“, įvardino kaip vėliau „pakeistą“, „perrašytą“ sutartį. Tokia sutartis buvo šalių sudaryta ir faktiškai vykdyta nuo pat jos sudarymo dienos. 2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ankstesnėje byloje priimti teismų procesiniai sprendimai ir jais nustatytos aplinkybės, susijusios su jungtinės veiklos rezultato dalinimusi tarp ieškovės ir atsakovo, neturi prejudicinės galios. Minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl jungtinės veiklos rezultato pagal Sutartį dalinimo. Abiejose bylose dalyvavo (-auja) tie patys asmenys. Ieškovė, įrodinėdama jai iš atsakovo priteistinų nuostolių dydį, savo reikalavimą grindė tuo, kad pagal Sutarties 4.3.1 punktą atsakovui priklauso „nuo 500 iki 2 700 litų“ už arą, o visa, kas viršija šią sumą, yra ieškovės pelnas. Dėl to buvo pasisakyta teismų procesiniuose sprendimuose. Akivaizdu, jog atitinkami faktai ir aplinkybės reikšmingi abiejose bylose. 3. Ieškovės (juridinio asmens) žinojimas negali būti sutapatinamas su jos valdymo organo (fizinio asmens) žinojimu. Tai reiškia, kad juridinio asmens vardu sudaryti sandoriai ir juose sulygtos sąlygos nuo jų sudarymo momento yra žinomos juridiniam asmeniui, kaip savarankiškam šio teisinio santykio (t. y. sutarties) subjektui. Todėl ieškovės, kaip juridinio asmens, valdymo organų pasikeitimas objektyviai negali turėti jokios įtakos ieškovės žinojimo apie tam tikras Sutarties sąlygas pasikeitimui. Sutarties sąlygos ieškovei buvo žinomos nuo pat sutarties sudarymo momento. Byloje pateikti įrodymai, kad dabartinei ieškovės direktorei N. P. nuo pat Sutarties vykdymo pradžios turėjo būti žinomos Sutarties sąlygos, nors ji tuo metu dar nėjo šių pareigų. N. P. ieškovės akcininkų susirinkimuose atstovavo ieškovės akcininkei UAB „Gedimex“. Sprendime trūksta logikos, nes taip ir lieka neatsakyta į esminį klausimą – kaip ieškovė galėjo būti suklaidinta savo pačios pasirašytos ir vykdytos Sutarties. 4. Teismas neįvertino atsakovo pateiktų įrodymų, kurie patvirtina tikrąją trečiojo asmens A. P. valią dėl Sutarties 4.3.1 punkte nustatytos atsakovui tenkančios pelno dalies. Trečiojo asmens procesiniai dokumentai ir duoti paaiškinimai Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-564-475/2011, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl tų pačių žemės sklypų, įneštų į jungtinę veiklą pagal sutartį, atidalinimo, patvirtina, kad trečiojo asmens valia ir tikrasis šalių susitarimas nuo pat sutarties sudarymo buvo tokie, kad pagal sutarties 4.3.1 punktą atsakovui tenkanti dalis sudaro „nuo 500 iki 2700 litų“. Trečiasis asmuo per notarą išdavė 2011 m. gruodžio 13 d. pareiškimą, kuriuo pareiškė ir patvirtino, kad 2003 m. gegužės 2 d. sudarė ir pasirašė Sutartį su ieškove ir atsakovu, todėl prisiėmė visas teises ir pareigas, kylančias iš šios sutarties. Šis trečiojo asmens patvirtinimas buvo išduotas tada, kai buvo sprendžiamos ankstesnės minėtos bylos, o apie ieškovės šioje byloje pateiktą sutarties kopiją trečiasis asmuo dar nieko nežinojo. Ta aplinkybė, jog Sutarties 3 lape nėra trečiojo asmens parašo, nėra teisiškai reikšminga ir nedaro Sutarties negaliojančia, kadangi Sutarties 4.3.1 punkto nuostata apima tik dvišalius teisinius santykius tarp ieškovės ir atsakovo, o trečiajam asmeniui ši sutartinė nuostata jokios įtakos neturi. 5. Teismas nenurodė, kokiu pagrindu remdamasis sprendė, kad VĮ Registrų centre yra saugomas sutarties, kurios kopiją pateikė ieškovė, originalas, kuriame nustatyta, jog atsakovui tenkanti dalis sudaro „nuo 500 iki 700 litų“. Ieškovė patvirtino, kad tokio sutarties originalo neturi, ir net neteigė, jog VĮ Registrų centre yra sutarties originalas. Atsakovas, susipažinęs su tokiu siurpriziniu sprendimo motyvu, kreipėsi į VĮ Registrų centrą, kuris pateikė atsakymą, kad tokio sutarties originalo VĮ Registrų centre nėra. Ieškovės reikalavimai buvo patenkinti dokumento, dėl kurio originalumo nėra jokių duomenų, pagrindu. Tokiu būdu buvo padarytas esminis CPK 265 straipsnio pažeidimas. 6. Teismas netinkamai vertino Specialisto išvadą ir jos reikšmę byloje. Ši išvada patvirtina tik tai, jog buvo parengtas toks kompiuterinis failas, kuriame buvo nurodyta „2700“, o ne „700“, t. y. jokie skaičiaus prirašymo veiksmai „ant viršaus“ ant fizinio dokumento ar pan. nebuvo atlikti. Ieškovė pasirašė sutartį, kurioje nurodytas skaičius yra „2700“ ir šia sutartimi vadovavosi iki pat tol, kol ji buvo nutraukta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013. Iš Specialisto išvadoje pateikiamų klausimų, susijusių su jungtinės veiklos sutartimi, turinio yra aišku, kad buvo tiriamos jungtinės veiklos sutarties kopijos, o ne originalai. 7. Sprendime nepagrįstai laikytasi pozicijos, kad pagrindą ieškinio reikalavimų tenkinimui patvirtina tai, jog atsakovo ir trečiojo asmens žemės sklypų nuosavybės dalys buvo lygios (po ½ dalį), todėl ir rezultatas jiems turėjo būti dalinamas lygiomis dalimis. Ankstesnėje byloje teismai nustatė, kodėl atsakovui buvo priskirta didesnioji dalis žemės sklypų pardavimo kainos. Atitinkamos nuostatos atsiradimą lėmė tai, kad atsakovas žymiai aktyviau dalyvavo jungtinės veiklos vykdyme ir įdėjo gerokai daugiau pastangų tam, kad Sutartis būtų vykdoma. Atsakovas ir šioje byloje pateikė tokias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tačiau teismas jų neįvertino. 8. Teismas nepagrįstai konstatavo be teisinio pagrindo įgyto turto instituto taikymo sąlygų buvimą (CK 6.237 str.). Šalis Sutarties pagrindu siejo sutartiniai teisiniai santykiai, o atsakovas pinigines lėšas iš žemės sklypų pardavimo gavo esant aiškiam teisiniam pagrindui – Sutarčiai, kuri visą laiką iki jos nutraukimo teismo sprendimu ieškovės buvo vykdyta nekvestionuojant jos turinio ir iki dabar nėra nuginčyta. Ieškovas pagal Sutarties 4.3.1 punktą neturi teisės gauti to, ko reikalauja ieškiniu, nes ši sutartinė sąlyga aiškiai įtvirtina, kad atsakovui tenkanti dalis yra „nuo 500 iki 2 700 litų“. Šalis Sutarties pagrindu siejo sutartiniai teisiniai santykiai, kurie suteikė teisę ieškovei savo interesus ginti savarankiškais teisių gynimo būdais (reikalauti nuostolių atlyginimo ir pan.). 9. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, t. y. neatitinka reikalavimų, taikomų teismo pareigai motyvuoti sprendimus. Teismas iš esmės neatliko atsakovo argumentų ir įrodymų, kuriais buvo grindžiamas nesutikimas su ieškinio reikalavimas, analizės. Atsiliepime ieškovė UAB „Rodena“ prašo atsakovo S. P. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos argumentus: 1. Teisiškai svarbu yra tai, kas iš tiesų šalių buvo sutarta, tai yra, teisių ir pareigų turinys turi būti nustatomas pagal šalių suderintą valią sutarties sudarymo metu, kurią atspindi jų pasirašyti dokumentai, o ne klaidingas įsivaizdavimas apie sutarties turinį. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjus, kad jungtinės veiklos sutarties vienas iš puslapių yra pakeistas (perrašytas), ieškovei kilo pagrįstų abejonių dėl jungtinės veiklos sutarties turinio. Iki tol ieškovė neturėjo pagrindo kvestionuoti jungtinės veiklos sutarties sąlygų. Atsakovas nepateikė jungtinės veiklos sutarties, kurią būtų sudariusios visos šalys bei kurioje būtų numatyta pelno paskirstymo riba nuo 500 iki 2 700 litų. Jungtinė veiklos sutartis, kurią sudarė visos šalys, numatė pelno pasiskirstymo ribą nuo 500 iki 700 litų. 2. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad ankstesnėje byloje buvo nagrinėjamas tarp šalių kilęs ginčas dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo, o nė dėl konkrečių jungtinės veiklos sutarties sąlygų. Apie jungtinės veiklos sutarties egzistavimą, kurioje numatyta pelno skaičiavimo tvarka nuo 500 iki 700 litų, ieškovei vykusių ginčų dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo metu net nebuvo žinoma. Todėl ankstesnėje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų išvados neturi įtakos nagrinėjamai bylai. 3. Atsakovo pateikti visuotinio akcininkų susirinkimo protokolai patvirtina, kad dabartinė UAB „Rodena“ direktorė N. P. ieškovės veikloje pradėjo dalyvauti jau po jungtinės veiklos sutarties pasirašymo. Atitinkamai, jungtinės veiklos sutarties pasirašymo detalės negalėjo būti žinomos dabartiniams ieškovės valdymo organams. Juridinis asmuo neegzistuoja fiziškai, todėl negalima aiškinti juridinio asmens žinojimą atsietai nuo juridinio asmens valdymo organų žinojimo. 4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reiškiant ieškinį dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo, ieškovui pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, tuo tarpu atsakovas, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (pvz., sutartį, kurioje numatyta ieškovo pareiga sumokėti atitinkamą pinigų sumą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2007). Vadovaujantis šia kasacinio teismo praktika, būtent atsakovas turėjo įrodyti, kodėl jis turėjo teisę gauti parduodamų žemės sklypų pelno dalį iki „2 700“ litų aro pardavimo kainos ribos ir kad turtas atsakovo įgytas pagrįstai. Atsakovas taip pat nepateikė jungtinės veiklos sutarties originalo, kuriame numatyta pelno paskirstymo riba nuo 500 iki 2 700 litų. Todėl teismas turėjo taikyti contra spoliatorem prezumpciją bei konstatuoti, kad atsakovas neįrodė jungtinės veiklos sutarties sudarymo tokiu būdu, kaip ją nurodo sudarytą. Atsakovas neginčija, jog, visų pirma, buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kurioje buvo numatyta pelno pasiskirstymo riba nuo 500 iki 700 litų. 5. Tariamas jungtinės veiklos sutarties pakeitimas atliktas ne pakeičiant jungtinės veiklos sutartį (sudarant atskirą susitarimą), o pakeičiant (perrašant) vieną iš jungtinės veiklos sutarties lapų, tokio pakeitimo akivaizdžiai nederinant su visomis šalimis, kadangi trečias jungtinės veiklos sutarties lapas pasirašytas ne visų šalių. Jungtinės veiklos sutarties 8.1 punkte šalys susitarė, kad „ši Sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik Šalių rašytiniu susitarimu“. Nesilaikant šio reikalavimo, Sutarties pakeitimo ar nutraukimo sandoris yra niekinis (CK 6.183 str. 1 d.). Jungtinės veiklos sutartis, atsakovo teigimu, pakeista (perrašyta) tą pačią dieną, kada pasirašyta jungtinės veiklos sutartis, kuri numatė pelno paskirstymo ribą nuo 500 iki 700 litų bei kuri įregistruota VĮ Registrų centre. Atitinkamai jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu objektyviai nebuvo pagrindo spręsti apie didesnį atsakovo indėlį vykdant šią sutartį. 6. Ankstesnėje byloje pats atsakovas, apklausiamas 2011 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje, pripažino, kad pirminė šalių valia buvusi pelną dalintis lygiomis (vienodomis) dalimis. Tame posėdyje nebuvo atskleista, kad pirminė jungtinės veiklos sutartis visų šalių sudaryta dėl pelno paskirstymo ribos nuo 500 iki 700 litų, taip pat nebuvo paaiškintos aplinkybės, kokia tvarka minėtas sutarties pakeitimas tariamai atliktas. 7. Atsakovas turtą (lėšas) įgijo be pagrindo, kadangi: pirma, atsakovas negali remtis jungtinės veiklos sutartimi, numatančia „2 700“ litų žemės sklypo aro kainos ribą, kaip turto įgijimą pateisinančiu pagrindu, nes tarp visų šalių pasirašyta jungtinės veiklos sutartis numato „700“ litų aro pardavimo kainos ribą. Atsakovas neginčija, kad ieškovės reikalaujamas priteisti lėšas yra gavęs. Antra, nėra svarbu kieno atliktas skaičiaus „2“ prirašymas, kadangi tikrąją jungtinės veiklos sutarties šalių valią atspindi šalių sudaryta jungtinės veiklos sutartis, pagal kurią žemės sklypo aro pardavimo kainos riba, kurią viršijus pelnas tenka ieškovei, buvo numatyta „700“ litų. Sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (gautas). Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.). Dėl naujų įrodymų priėmimo CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas prašo prijungti naujus įrodymus – VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 26 d. raštą Nr. (3.1.6.)KAS-1535 „Dėl informacijos pateikimo“ ir 2011 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdžio garso įrašą. Teigia, kad pirmojo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo po teismo sprendimo priėmimo, siekiant paneigti siurprizinį motyvą, kad Sutarties originalas buvo VĮ Registrų centre. Antrasis įrodymas, pasak apelianto, neturėtų būti vertinamas kaip naujas, nes jis tik detaliau patvirtina šioje byloje pateiktame 2011 m. rugsėjo 19 d. ankstesnės bylos teismo posėdžio protokole užfiksuotas aplinkybes, kadangi rašytiniame protokole yra fragmentiškai (ne visiškai išsamiai) užfiksuoti paaiškinimai / parodymai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ieškovas su pateiktais įrodymais susipažino ir aptarė atsiliepime, būtinybė juos pateikti atsirado po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, todėl siekiant visapusiško bei išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo ir įvertinimo, teisingo ginčo išsprendimo, yra pagrindas juos priimti (CPK 314 str.). Dėl faktinių bylos aplinkybių Byloje nustatyta, kad atsakovui ir trečiajam asmeniui A. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė po ½ dalį 20,2261 ha žemės sklypo Kaune. Ieškovė, atsakovas ir trečiasis asmuo 2003 m. gegužės 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė veikdami bendrai suskaidyti sklypą į mažesnius sklypus, įrengti juose inžinerinius tinklus bei aplinkos infrastruktūrą, ir parduoti sklypus, pastatyti sklypuose gyvenamuosius namus ir juos parduoti (Sutarties 1.1–1.2 p.). Atsakovas ir trečiasis asmuo įsipareigojo suteikti suskaidytus sklypus darbams atlikti; teikti konsultacijas, dalintis savo patirtimi ir turimomis žiniomis vykdant darbus; pagal atskirą susitarimą investuoti į darbų atlikimą lėšas, jeigu UAB „Rodena“ jų pritrūksta (Sutarties 2.1 p.). Ieškovė įsipareigojo vadovauti vykdomai jungtinei veiklai; atstovauti Sutarties šalis santykiuose su trečiaisiais asmenimis; investuoti į darbų atlikimą tiek lėšų, kiek reikia darbams tinkamai pagal parengtus projektus atlikti; sudaryti sutartis dėl darbų atlikimo; užtikrinti darbų vykdymo priežiūrą ir kontrolę; organizuoti baigtų darbų priėmimą ir kt. (Sutarties 2.2 p.). Sutarties šalys susitarė, kad visos finansinės operacijos ir atsiskaitymai pagal šią sutartį vyks per UAB „Rodena“ atsiskaitomąją sąskaitą, išskyrus sklypų pardavimą – už sklypus jų pirkėjai tiesiogiai sumokės S. P. ir A. P., kurie įsipareigojo informuoti ieškovę apie sklypų pardavimo kainą tam, kad šalys tarpusavyje atsiskaitytų, kaip yra numatyta šioje sutartyje (Sutarties 4.1 p.). Sutarties 4.3 punkte šalys susitarė, kaip dalinsis iš bendros veiklos gautą pelną. Vykdant Sutartį, atsakovui ir trečiajam asmeniui priklausantis žemės sklypas buvo padalintas į mažesnius sklypus, pakeičiant didžiosios dalies šių žemės sklypų pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį iš žemės ūkio paskirties į kitos paskirties, tuo pačiu nustatant naudojimosi būdą – gyvenamosios teritorijos, komercinės paskirties ir smulkaus verslo teritorijos, infrastruktūros teritorijos. Nuo 2005 m. rugsėjo 8 d. iki 2009 m. birželio 5 d. iš viso buvo parduoti 48 atsakovui ir trečiajam asmeniui priklausę žemės sklypai. Atsakovas iš jam priklausančios žemės sklypų dalies pardavimų gavo 1 095 754 Lt. Sutarties šalims dalijantis iš bendros veiklos gautą pelną buvo remiamasi Sutarties 4.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad S. P. atiteks visos pajamos už jam priklausančios sklypų dalies pardavimą, skaičiuojant vieno aro sklypo pardavimo kainą – nuo 500 iki 2 700 Lt, nepriklausomai nuo to, kada jis bus parduotas ir nepriklausomai nuo to, už kiek visi sklypai bus parduoti; Sutarties 4.3.2 punktu – kad A. P. atiteks visos pajamos už jam priklausančios sklypų dalies pardavimą, skaičiuojant vieno aro sklypo pardavimo kainą – nuo 500 iki 700 Lt, nepriklausomai nuo to, kada jis bus parduotas ir nepriklausomai nuo to, už kiek visi sklypai bus parduoti; Sutarties 4.3.3 punktu, nustatančiu, kad UAB „Rodena“ atiteks visas kitas pelnas, gautas pagal šią sutartį iš bendros veiklos. Ieškovė byloje pateikė Sutarties egzempliorių, kurio 4.3.1 punkte nurodyta maksimali apeliantui tenkanti vieno aro sklypo pardavimo kaina „700 Lt“, t. y. tokia pati, kaip ir tenkanti trečiajam asmeniui pagal Sutarties 4.3.2 punktą. Tarp ieškovės ir atsakovo ginčas kilo dėl to, kuriuo Sutarties variantu turėjo būti vadovaujamasi skirstantis gautą pelną iš bendros veiklos. Ieškovės teigimu, paaiškėjus, kad šalys sudarė Sutartį, kurios 4.3.1 punkte nustatyta atsakovui tenkanti pajamų dalis už vieną parduoto sklypo arą yra „nuo 500 iki 700 Lt“, o ne „nuo 500 iki 2 700 Lt“, atsakovas iš gautų pajamų turėjo pervesti ieškovei 920 400,10 Lt. Atsakovas su tokia pozicija nesutinka ir teigia, jog šalys susitarė, kad jam už vieną parduoto sklypo arą atiteks būtent nuo 500 iki 2 700 Lt. Taigi, esant keliems skirtingiems tos pačios Sutarties egzemplioriams, būtina išsiaiškinti ir nustatyti, kokia buvo tikroji šalių valia sudarant Sutartį. Dėl tikrosios šalių valios sudarant / keičiant jungtinės veiklos sutartį Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2010). Byloje nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūroje pagal apelianto pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-2-00335-11 dėl dokumento suklastojimo, disponavimo suklastotu dokumentu, suklastoto dokumento panaudojimo (toliau – Ikiteisminis tyrimas). Ieškovės teigimu, Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad Sutarties vienas iš puslapių yra pakeistas (perrašytas), todėl jai kilo pagrįstų abejonių dėl Sutarties turinio. Ieškovė remiasi Ikiteisminiame tyrime pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. spalio 31 d. specialisto išvada (toliau – Specialisto išvada), kurioje be kita ko nurodyta, kad dokumente (dokumento kopijoje), iš kurio padaryta prie S. P. pareiškimo pridėta kopija 2003 m. gegužės 2 d. jungtinės veiklos sutarties, 3-me puslapyje tekstas punkte 4.3.1 pakeistas skaičiaus „2“ prie pirminio skaičiaus „700“ prirašymo būdu; skaičiaus pakeitimas yra atliktas dokumento tekstiniame kompiuterio faile, failo kopijoje arba nuskenavus dokumentą (3-ią puslapį) buvo paruoštas naujas tekstinis failas pakeičiant pirminį „700“ į dabar esantį skaičių „2700“. Tokia išvada iš esmės reiškia tai, kad buvo atspausdinti ir pasirašyti du skirtingi Sutarties trečiojo lapo variantai, viename Sutarties 4.3.1 punkte nurodant skaičių „700“, kitame Sutarties 4.3.1 punkte nurodant skaičių „2700“. Specialisto išvadoje nėra nurodyta, kad Sutarties 4.3.1 punkte skaičius „2“ prie skaičiaus „700“ būtų prirašytas jau ant atspausdinto ir šalių pasirašyto Sutarties trečiojo lapo. Apelianto teigimu, Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, kad Sutartis buvo suklastota. Ieškovė šios aplinkybės neginčija. Ieškovė teigia, kad tikrąją šalių valią atitinka Sutartis, kurios 4.3.1 punkte nustatyta atsakovui tenkanti pajamų dalis „nuo 500 iki 700 Lt“, nes būtent tokios Sutarties visi lapai pasirašyti visų Sutarties šalių. Tuo tarpu Sutarties egzemplioriaus, kurio 4.3.1 punktas suformuluotas kitaip, t. y. nustatyta atsakovui tenkanti pajamų dalis „nuo 500 iki 2 700 Lt“, būtent trečiasis lapas, kuriame ir yra minėta sąlyga, nėra pasirašyta vienos iš Sutarties šalių – trečiojo asmens A. P.. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pačios ieškovės tuometinis direktorius J. J. pasirašė Sutarties trečiąjį lapą, kuriame 4.3.1 punktas nustato apeliantui teisę gauti už parduoto sklypo vieną arą nuo 500 iki 2 700 Lt. Atsakovas pirmosios instancijos teisme teigė, kad sudarant Sutartį tarp šalių vyko derybos, todėl ir buvo pasirašyti keli Sutarties variantai. Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas manyti, kad šalys pirmiausia pasirašė vieną Sutarties variantą, o vėliau buvo sutarta pakeisti Sutartį. Nors apeliantas neigia, kad Sutartis buvo pakeista, tačiau kitaip įvardinti šalių veiksmus, kai pasirašomi keli skirtingi vienos sutarties variantai, būtų tiesiog nelogiška. Pagal Sutarties 8.1 punktą, Sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik šalių rašytiniu susitarimu. Tokia išlyga reiškia, kad Sutartis negali būti pakeista kitokiu būdu (CK 6.183 str. 1 d.). Tačiau viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia Sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 str. 2 d.). Todėl net ir nesant trečiojo asmens A. P. parašo tame Sutarties lape, kuriuo remiasi apeliantas, būtina įvertinti, ar trečiasis asmuo kaip Sutarties šalis savo konkliudentiniais veiksmais (ne)pritarė tokiam Sutarties 4.3.1 punkto pakeitimui. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-564-475/2011, kurioje pagal trečiojo asmens A. P. ieškinį atsakovui S. P. ir atsakovo priešieškinį trečiajam asmeniui buvo sprendžiamas ginčas dėl tų pačių žemės sklypų, kurie buvo įnešti į jungtinę veiklą pagal Sutartį, atidalinimo (toliau ir – Atidalinimo byla). Atsakovas pateikė trečiojo asmens A. P. minėtoje byloje kaip ieškovo pateiktus procesinius dokumentus (2010 m. liepos 22 d. atsiliepimą į priešieškinį, 2011 m. sausio 26 d. ir 2011 m. vasario 23 d. patikslintus ieškinius), kuriuose trečiasis asmuo nurodė: „Jungtinės veiklos sutarties 4.3.1 punkte ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo – UAB „Rodena“ susitarė, kad atsakovui atiteks visos pajamos už jam priklausančios sklypų dalies pardavimą, skaičiuojant vieno aro sklypo pardavimo kainą – nuo 500 iki 2 700 litų, nepriklausomai nuo to, kada jis bus parduotas ir nepriklausomai nuo to, už kiek visi sklypai bus parduoti. Taigi, šia sutartimi atsakovas įsipareigojo parduoti žemės sklypus, tarp jų ir nurodytus patikslinto ieškinio 3.1, 3.2, 3.3, 3.4, 3.5, 3.6 bei 3.7 punktuose už kainą, kuri yra tarp 500 Lt ir 2 700 Lt“ (t. 2, b. l. 50, 67, 81). Be to, Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1636-601/2011, kurioje be kita ko buvo sprendžiamas ginčas tarp tų pačių šalių, t. y. S. P. ir UAB „Rodena“ dėl Sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo (toliau ir – Sutarties nutraukimo byla). Pastarojoje byloje A. P. taip pat dalyvavo trečiuoju asmeniu ir neneigė, kad buvo susitarta, jog S. P. tenka nuo 500 Lt ir 2 700 Lt už vieną parduoto sklypo arą. Todėl sutiktina su apelianto argumentu, kad nagrinėjamoje byloje trečiojo asmens A. P. kategoriškas teiginys, kad jis pasirašė Sutartį, kurios 4.3.1 ir 4.3.2 punktuose buvo nustatytos vienodos atsakovui ir jam tenkančios pelno dalys, prieštarauja jo pozicijai ankstesnėse minėtose bylose. Toks trečiojo asmens A. P. pozicijų nenuoseklumas, atsižvelgiant į tai, kad UAB „Rodena“ akcininkas Z. P. yra jo brolis, o pastarojo sutuoktinė yra dabartinė UAB „Rodena“ vadovė N. P. (šie apelianto nurodyti ieškovės akcininką ir vadovę su trečiuoju asmeniu siejantys giminystės / svainystės ryšiai byloje nėra neigiami), teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad trečiojo asmens tikroji valia dėl Sutarties 4.3.1 punkto sąlygos iki nagrinėjamos bylos iškėlimo buvo ta, kad apeliantui tenka nuo 500 Lt ir 2 700 Lt už vieną parduoto sklypo arą. Kita vertus, sistemiškai analizuojant Sutarties 4.3.1–4.3.3 punktuose įtvirtintas sąlygas, matyti, kad Sutarties 4.3.1 punkto sąlyga nustato pajamų už parduotus sklypus pasidalinimą tarp ieškovės ir apelianto, t. y. apima tik jų tarpusavio dvišalius santykius. Todėl sutiktina su apeliantu, kad ta aplinkybė, jog pakoreguotame Sutarties trečiajame lape nėra trečiojo asmens A. P. parašo, neturi esminės reikšmės šios sąlygos galiojimui. Pagal CK 2.81 straipsnio 1 dalį, juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad kaip jau minėta, ieškovės tuometinis direktorius J. J. pasirašė Sutarties trečiąjį lapą, kuriame 4.3.1 punktas nustato apeliantui teisę gauti už parduoto sklypo vieną arą nuo 500 iki 2 700 Lt. Tokiu būdu ieškovė išreiškė savo valią prisiimti atitinkamus įsipareigojimus apeliantui. Kadangi kitas Sutarties trečiojo lapo variantas, kuriame 4.3.1 punktas nustato apeliantui teisę gauti už parduoto sklypo vieną arą nuo 500 iki 700 Lt, taip pat pasirašytas J. J., akivaizdu, kad ieškovė žinojo, kuris Sutarties variantas atitinka tikrąją jos valią. Dėl šios priežasties teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei aplinkybės apie Sutartį su 4.3.1 punkto sąlyga – nuo 500 iki 700 Lt, tapo žinomos tik iš pradėto Ikiteisminio tyrimo. Ta aplinkybė, kad po Sutarties sudarymo keitėsi UAB „Rodena“ vadovai, negali pateisinti ieškovės išreikštos valios pasikeitimo. Net ir tuo atveju, jeigu pasitvirtintų ieškovės teiginys, kad dabartinės UAB „Rodena“ vadovės N. P. ankstesnis įmonės vadovas neinformavo apie Sutarties sudarymo / pakeitimo aplinkybes (t. y. apie tai, kad buvo pasirašyti du skirtingi Sutarties trečiojo lapo variantai), tai nereiškia, kad vykdydama Sutartį ieškovė vadovavosi klaidingu įsitikinimu. Vidiniai įmonės santykiai negali turėti įtakos įmonės prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vykdymui trečiųjų asmenų atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad Sutarties nutraukimo byloje 2011 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas buvęs UAB „Rodena“ direktorius J. J. paaiškino, kad A. P. nustatyta tenkanti dalis pajamų už parduotų sklypų vieną arą nuo 500 iki 700 Lt, o S. P. – nuo 500 iki 2 700 Lt, nes A. P. dirbo kitame objekte ir negalėjo įdėti tokio indėlio, kaip S. P., o pastarasis dar pasiūlė viską kontroliuoti ir tai jam buvo papildomas darbas; A. P. sutiko, kad jis mažiau dalyvauja ir todėl mažiau gauna; tokia sutartis buvo pasirašyta, jos buvo laikomasi ir dirbama (2 t., b. l. 97-100). Tokie J. J. parodymai patvirtina, kad pasirašant Sutarties galutinį variantą ieškovės ir atsakovo suderinta valia buvo tokia, kad atsakovui pagal Sutarties 4.3.1 punktą tekanti pajamų dalis už vieną parduoto sklypo arą sudarys nuo 500 iki 2 700 Lt. Šios išvados nepaneigia ieškovės argumentas, kad minėtame teismo posėdyje nebuvo aiškinamasi, kokia buvo šalių pirminė valia sudarant Sutartį ir kaip buvo atliktas jos pakeitimas. Pažymėtina, kad atsakovui remiantis liudytojo J. J. parodymais kitoje byloje, ieškovė neprašė teismo iškviesti šį liudytoją apklausai nagrinėjamoje byloje. Ieškovės argumentas, kad minėtame teismo posėdyje pats atsakovas patvirtino, jog pirminė šalių valia buvusi pelną dalintis lygiomis dalimis, atmestinas. Ieškovė iš teismo posėdžio protokolo cituoja atsakovo paaiškinimus, kad pardavus sklypus jis ir A. P. pasidalindavo po ½ dalį. Tą patį minėtame teismo posėdyje nurodė ir A. P.. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Sutarties 4.1 punktą už sklypus jų pirkėjai turėjo tiesiogiai sumokėti S. P. ir A. P.. Tai, kad atsakovas su trečiuoju asmeniu tarpusavyje už parduotus sklypus gautas pajamas pasidalindavo po lygiai, neįrodo, kad jie vienodai susitarė dalintis savo pajamų dalis su ieškove. Be to, byloje nustatyta, kad 2005 m. rugsėjo 6 d. buvo išduotas trečiojo asmens A. P. įgaliojimas atsakovui tvarkyti, valdyti ir disponuoti trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančia žemės sklypų dalimi; 2005 m. spalio 25 d. išduotas įgaliojimas atsakovui įkeisti žemės sklypus bankui, užtikrinant ieškovei suteikiamą paskolą. Sutarties nutraukimo byloje 2011 m. rugsėjo 19 d. teismo posėdyje trečiasis asmuo A. P. paaiškino, kad įgaliojimą atsakovui išdavė, nes pats dirbo kitą darbą; patvirtino, kad jis pats niekuo nesirūpino, viskuo rūpinosi atsakovas (2 t., b. l. 96-97). Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina apelianto aktyvesnį dalyvavimą bendroje veikloje vykdant Sutartį (CPK 185 str.). Teismas rėmėsi tuo, kad Sutartyje nėra aptartas didesnis apelianto indėlis į bendrą veiklą, tačiau ši aplinkybė nėra kliūtis šalims susitarti dėl skirtingo dydžio pelno dalių pasiskirstymo tarp partnerių (CK 6.976 str. 1 d.). Teismas akcentavo, kad VĮ Registrų centre yra Sutarties originalas su 4.3.1 punkto sąlyga – nuo 500 iki 700 Lt. Apeliantas teisingai pastebėjo, kad iš Specialisto išvadoje pateikiamų klausimų, susijusių su jungtinės veiklos sutartimi, turinio yra aišku, kad buvo tiriamos jungtinės veiklos sutarties kopijos, o ne originalai. Apelianto pateiktas VĮ Registrų centro 2015 m. spalio 26 d. raštas Nr. (3.1.6.)KAS-1535 patvirtina, kad Sutarties originalo nekilnojamojo turto bei žemės sklypų kadastro ir registro bylose nėra. Taigi byloje nėra pateiktas ne tik Sutarties, kurioje būtų pakeista 4.3.1 punkto sąlyga, jog apeliantui atiteks pajamos už sklypų dalies pardavimą, skaičiuojant vieno aro sklypo pardavimo kainą – nuo 500 iki 2 700 Lt, originalas, bet ir pirminės Sutarties, kurios 4.3.1 punkte buvo nustatyta „nuo 500 iki 700 Lt“, originalas. Apeliantas neginčija, kad šalys buvo pasirašiusios Sutartį su 4.3.1 punktu, kuriame buvo nustatyta „nuo 500 iki 700 Lt“. Tačiau ieškovė neneigia, kad jos tuometinis direktorius J. J. pasirašė Sutarties trečiąjį lapą su pakoreguota 4.3.1 punkto sąlyga, kurioje nustatyta „nuo 500 iki 2 700 Lt“. Todėl spręsti, kad Sutarties kopija, kuria remiasi ieškovė, turi didesnę įrodomąją galią nei ta, kuria remiasi apeliantas, teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 202 str.). Nesutiktina su ieškovės argumentu, kad atsakovas neįrodė, jog buvo sudaryta Sutartis, kurioje numatyta pelno paskirstymo riba nuo 500 iki 2 700 Lt, nes atsakovas nepateikė šios Sutarties originalo. Atsakovas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad tokios Sutarties originalo neturi. Tačiau prieš tai minėti atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad galutinė šalių valia sudarant Sutartį ir pakeičiant jos 4.3.1 punkto sąlygą buvo būtent ta, kad atsakovui tenka pajamų dalis nuo 500 iki 2 700 Lt. Tokią išvadą leidžia daryti ir ta aplinkybė, kad pati ieškovė turėjo išsaugojusi tik tokį Sutarties egzempliorių, kuriame buvo numatyta nuo 500 iki 2 700 Lt. Ta aplinkybė, kad VĮ Registrų centrui buvo pateiktas pirminis Sutarties variantas, kurio 4.3.1 punkte buvo nustatyta „nuo 500 iki 700 Lt“, nepaneigia šalių ketinimų pakeisti šį punktą, nustatant, kad atsakovui tenka „nuo 500 iki 2 700 Lt“. Tai, kad Sutarties trečiajame lape nėra A. P. parašo, nei vienai iš šalių nesukėlė jokių abejonių dėl tikrosios valios visą Sutarties galiojimo laikotarpį. Pažymėtina, kad N. P. UAB „Rodena“ vadovės pareigas eina nuo 2008 m. kovo mėn. Tuo metu Sutartis dar galiojo, buvo pardavinėjami sklypai, taigi, turėjo būti vykdomi ir šalių tarpusavio atsiskaitymai. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė, atstovaujama N. P. (tuo metu jos pavardė buvo Š.), tiek 2009 m. liepos 29 d. pranešime atsakovui apie dalinį įskaitymą (1 t., b. l. 53-58), tiek vėlesniuose rašytiniuose atsakymuose į atsakovo raštus dėl jungtinės veiklos sutarties (1 t., b. l. 59-60, 65-67) vadovavosi Sutarties 4.3.1 punktu, kuriame numatyta nuo 500 iki 2 700 Lt. Tokios pozicijos ieškovė laikėsi ir nagrinėjant Sutarties nutraukimo bylą. Jau po to, kai buvo atlikti Sutartyje numatyti darbai, parduoti žemės sklypai ir, tarp šalių kilus ginčui, Sutartis buvo nutraukta teismo sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, ieškovė pareiškė, kad jos tikroji valia buvo ta, kaip numatyta VĮ Registrų centrui pateiktos Sutarties 4.3.1 punkte, t. y. kad atsakovui už parduoto sklypo vieną arą tenkanti pajamų dalis nuo 500 iki 700 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytų aplinkybių kontekste toks minėtos Sutarties sąlygos aiškinimas nėra sąžiningas atsakovo atžvilgiu (CK 1.5 str.). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų įrodymų, kurių visuma pagrindžia tikruosius šalių ketinimus sudarant Sutartį ir koreguojant jos 4.3.1 punktą. Teismas pernelyg suabsoliutino A. P. parašo nebuvimą Sutarties trečiajame lape (būtent tame variante, kuriuo remiantis buvo pasiskirstomas pelnas) ir neatsižvelgė į tai, kad faktiniai šalių, įskaitant ir paties A. P., veiksmai po pirminės Sutarties, kurios 4.3.1 punkte buvo nustatyta „nuo 500 iki 700 Lt“, sudarymo ir vėliau vykdant Sutartį patvirtina, kad buvo šalių susitarimas pakeisti šį punktą, jame nustatant, kad atsakovui už vieną parduoto sklypo arą atiteks nuo 500 iki 2 700 Lt pajamų. Teismas formaliai vertino tą aplinkybę, kad Sutarties šalys neįformino Sutarties 4.3.1 punkto pakeitimo šioje Sutartyje nustatyta tvarka, nors byloje pateikti įrodymai sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad pačios šalys visą Sutarties galiojimo laiką vadovavosi būtent pakeistu Sutarties variantu. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių Sutarties 4.3.1 pakeitimą. Tokios teismo išvados prieštarauja atsakovo pateiktiems įrodymams byloje, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad reikia vadovautis Sutarties sąlyga, numatančia, kad atsakovui atiteks pajamos nuo 500 iki 700 Lt. Nurodyti įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 176 str., 185 str.) pažeidimai lėmė neteisingą ginčo išsprendimą, todėl tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantas įrodė, kad galutinė ir tikroji visų Sutarties šalių valia buvo ta, kad pagal Sutarties 4.3.1 punktą už parduoto sklypo vieną arą apeliantui tenka nuo 500 iki 2 700 Lt. Viena iš būtinų sąlygų taikyti be pagrindo įgyto turto institutą – nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006). Apeliantui įrodžius, kad ieškovės reikalaujama priteisti pajamų dalis už parduotus sklypus jam teisėtai priklauso Sutarties pagrindu, ieškovės reikalavimas negali būti tenkinamas pagal CK 6.237 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Dėl bylinėjimosi išlaidų Apeliacinės instancijos teismui priimant naują sprendimą, atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Šiuo atveju, atmetus ieškinį, atsakovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 2 350 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 72-75). Iš pateiktos advokato ataskaitos matyti, kad šias išlaidas sudaro 800 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą, 1 200 Eur už tripliko parengimą, 350 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje (3,5 val. darbo). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 2, 7, 8.2, 8.3, 8.19 punktais, atsakovui iš ieškovės priteistina 800 Eur už atsiliepimą į ieškinį, 1 049,70 Eur už tripliką ir 244,93 Eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, iš viso 2 094,63 Eur. Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme – 1 897 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d.). Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo Šioje byloje Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi, patenkinus ieškovės prašymą, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovo 137 099,76 Eur vertės nekilnojamasis ir / ar kilnojamasis turtas, o šio turto nepakankant – piniginės lėšos. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartimi palikta nepakeista. Pagal CPK 150 straipsnio 2 dalį, teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas priima naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmetamas, byloje atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

10panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ (į. k. 134491023) atsakovui S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2 094,63 Eur (du tūkstančius devyniasdešimt keturis eurus 63 ct) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Rodena“ (į. k. 134491023) atsakovui S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 897 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus devyniasdešimt septynis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo S. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 137 099,76 Eur vertės nekilnojamojo ir / ar kilnojamojo turto, o šio turto nepakankant – piniginių lėšų areštą. Sprendimo kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai