Byla 2A-355/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Ilonai Kovger, Vladislavai Tumas, dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Rolandui Kruopiui, atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei I. Z. , atsakovų L. V. ir T. B. atstovei advokatei Evai Jankovskai, atsakovo akcinės bendrovės SEB banko atstovui advokatui Jonui Plateliui, trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei Linai Mikuckienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų L. V. , T. B. (T. B. ), atsakovo akcinės bendrovės SEB banko, trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1900-104/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, P. S. (P. S. ) įpėdiniams L. V. ir T. B. , Ž. J. , akcinei bendrovei SEB Vilniaus bankui dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, hipotekos lakšto registracijos panaikinimo; tretieji asmenys byloje – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus m. 1- ojo notarų biuro notarė V. S. – M., Marijampolės 4-ojo notarų biuro notarė L. P. .

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

4Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (toliau – VAVA), P. S. įpėdiniams L. V. ir T. B. , Ž. J. , AB SEB Vilniaus bankui ir prašė:

51. Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2659 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,8700 ha žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui;

2. Panaikinti 2005 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria P. S. ginčo žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-0417-4769, kadastrinis Nr. 0101/0115:88 pardavė Ž. J. , dalyje dėl 0,8700 ha ploto, priskirto valstybės miškui, esančio Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime;
3. Pripažinti negaliojančia hipotekos sutartį dėl žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0417-4769, įkeitimo AB SEB bankui ir panaikinti 2005 m. liepos 27 d. hipotekos lakšto 01/1/2005/004-14190 registraciją.
4. Taikyti restituciją natūra – įpareigoti Ž. J. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0417-4769, kadastrinis Nr. 0101/0115:88, dalį, kurią sudaro 0,8700 ha plotas, priskirtas valstybės miškui, esančią Vilniaus m. savivaldybėje, Kryžiokų kaime.
5. Taikyti restituciją natūra – įpareigoti L. V. ir T. B. grąžinti Ž. J. dalį sklypo kainos, proporcingą išreikalaujamam valstybinės reikšmės miško plotui.

6Ieškovas taip pat prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kaip praleistą dėl svarbios priežasties.

7Ieškovas nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-2659 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. “ atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 8,17 ha žemės sklypą, esantį Kryžiokų kaime, teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Nuosavybės teisės P. S. atkurtos natūra, grąžinant 5,67 ha ploto žemės sklypą žemės ūkio veiklai, bei bendrą 2,50 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 2.4-01-2659 pagrindu P. S. vardu suformuotas 1,2700 ha ploto miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties sklypas, kadastrinis Nr. 0101/0115:88 Vilniaus m. kad. v., kuriame yra 0,4800 ha miško žemė. Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažymoje Nr. 16049 nurodyta, jog 1,27 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. 0101/0115:88 Vilniaus m. yra 0,87 ha valstybinės reikšmės miško. Tai patvirtina ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktas valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas. Ieškovo teigimu, Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 2.4-01-2659 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. “ priimtas pažeidžiant imperatyvias įstatymų nuostatas, todėl naikintinas. Ginčijamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsniui, Miškų įstatymo 4 straipsniui, Žemės įstatymo 4 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 6 ir 13 straipsniams.

8Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. Tokiu būdu, teigia ieškovas, 2005 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria P. S. ginčo žemės sklypą pardavė Ž. J. už 275 500 Lt, pripažintina negaliojančia ir taikytina restitucija. Ieškovas nurodė, kad Ž. J. nėra sąžininga įgijėja, nes pati nurodė, kad žinojo apie tai, jog jos perkamame žemės sklype yra miškas, o prieš sudarydama nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, ji turėjo realią galimybę susipažinti su įgyjamo turto dokumentais, kuriuose pažymėti bei įregistruoti sklypuose esantys miško plotai.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2659 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui P. S. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 0,87 ha žemės sklypo dalį, priskirtą valstybinės reikšmės miškui; panaikino 2005 m. birželio 30 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią P. S. pardavė Ž. J. žemės sklypą, unik. Nr. 4400-0417-4769, dalį dėl 0,87 ha ploto, esančio Vilniaus m. savivaldybėje, priskirto valstybės miškui; pripažino negaliojančiu hipotekos sutarties dėl žemės sklypo dalies dėl 0,87 ha įkeitimo ir toje dalyje panaikino 2005 m. liepos 27 d. hipotekos lakšto Nr. 01/1/2005/004-14190 registraciją hipotekos registre; taikė restituciją ir įpareigojo Ž. J. grąžinti valstybei žemės sklypo 0,87 ha ploto dydžio dalį, o atsakovus L. V. ir T. B. įpareigojo grąžinti Ž. J. dalį sklypo kainos – 188 728,34 Lt.

10Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūrai 2008 m. birželio 18 d. buvo pateiktas Aplinkos ministerijos raštas „Dėl viešojo intereso gynimo“, iš kuriuo prokurorui tapo žinoma apie ieškinyje nurodytus pažeidimus. Po šio rašto gavimo prokurorui reikėjo surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį pareikši galėjo iki 2008 m. rugsėjo 8 d., tačiau suabejojo dėl restitucijos taikymo galimybės ir priėmė sprendimą į teismą nesikreipti. Šis sprendimas Generalinio prokuroro buvo panaikintas 2008 m. spalio 19 d., ieškinys pareikštas 2008 m. lapkričio 4 d., t. y. per 30 dienų nuo sprendimo gavimo. Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad prokuroras praleido 30 dienų terminą, tačiau dėl nurodytų aplinkybių viseto ir dėlto, kad ieškinys pareikštas per 30 dienų po Generalinio prokuroro nurodymo, yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių.

11Teismas nurodė, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2008 m. gegužės 28 d. pažymos Nr. 16049 ir priedų duomenis 1,2700 ha ploto ginčo žemės sklype (kadastrinis Nr. 0101/0115:88) yra 0,87 ha valstybinės reikšmės miško. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis jis miškų valstybės kadastre yra įregistruotas kaip miesto miškas Vilniaus miškų urėdijos 445 kvartale – 0,83 ha ploto miško sklypas Nr. 18 ir 0,04 ha ploto miško sklypas Nr. 19, kurie sudaro 0,87 ha valstybės reikšmės miško. Teismas pažymėjo, kad VAVA 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 2013), kuris patvirtino Vilniaus mieste valstybinės reikšmės miškų plotą pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas. Apie tai Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 informavo Vilniaus apskrities viršininko administraciją. Kaip ieškovas, taip ir Aplinkos ministerijos atstovai tvirtino, kad ginčo sklypo 0,84 ha ploto miškas jau iki sprendimo priėmimo buvo laikomas valstybinės reikšmės mišku. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti, jog dalis – 0,84 ha sklypo, į kurį 2004 m. rugsėjo 28 d. VAVA sprendimu atkurtos nuosavybės teisės, patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Vadovaudamasis imperatyviu teisiniu reguliavimu bei remiantis į bylą pateiktais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad sklypas į kurį atkurtos nuosavybės teisės buvo priskirtas miestui bei jo dalis atitinka valstybinės reikšmės miškams keliamus reikalavimus. Dėl to pripažino, kad VAVA 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalis, kuria atkurta nuosavybės teisė į miesto miško plotą, nėra teisėta. Ją (ginčo sprendimo dalį) teismas pripažino negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

12Teismas pažymėjo, kad teisinės pasekmes sukėlė tik sprendimas dėl nuosavybės atkūrimo, kuriuo nuosavybės atkūrimo procesas baigiamas ir patvirtinamas, todėl atsakovo VAVA teiginys, kad ieškovas neginčija įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų žemėtvarkos projektų, neturi teisinės reikšmės. Kadangi nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės atkūrimo metu 0,84 ha sklypo plotas jau buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui, o už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms valstybės (savivaldybių) institucijoms teisė pakeisti patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas nėra suteikta, tai VAVA nurodytą argumentą, kad, nepaisant minėtų įstatymo nuostatų, nuosavybės teisė galėjo būti atkuriama kaip kaimo vietovėje pagal dar iki sprendimo priėmimo parruoštus žemės sklypo suformavimo dokumentus, teismas pripažino teisiškai nepagrįstu.

13Teismas nustatė, kad P. S. 1,27 ha ploto žemės sklypą 2005 m. birželio 30 d. pardavė atsakovei Ž. J. , už 275 500 Lt ir sprendė, kad, pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija. Tokiu būdu, teismas žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria P. S. ginčo žemės sklypą pardavė Ž. J. , už 275 500 Lt, pripažino negaliojančia dalyje dėl 0,84 ha miško ir taikė restituciją natūra, įpareigodamas Ž. J. grąžinti valstybei 0,84 ha sklypo plotą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui (CK 1.80 str. 4 d., 6.145 str. 1 d., 6.146 str.). Be to, teismas sutiko su ieškovo teiginiu, kad atsakovė Ž. J. nėra sąžininga įgijėja, nes iš jos pačios paaiškinimų akivaizdu, kad atsakovė matė ir žinojo, jog perkamame žemės sklype yra miško plotas, todėl privalėjo pasidomėti valstybės institucijose dėl miško statuso. Mirus P. S. (2005 m. liepos 26 d.), Ž. J. grąžintino sklypo vertę – 188 728,34 Lt, proporcingą išreikalaujamam valstybinės reikšmės miško plotui (lygiomis dalimis po 94 364,17 Lt) teismas priteisė iš paveldėtojų atsakovų L. V. ir T. B. . Šių atsakovų teiginį, kad ieškovas praleido trijų metų naikinamąjį senaties terminą (CK 5.63 str.) teismas pripažino nepagrįstu, nes ieškovo reikalavimas kildinamas ne iš prievolinių santykių, o iš neteisėtų administracinių aktų padarinių.

14Nustatyta, kad atsakovė Ž. J. 1,27 ha ploto žemės sklypą įkeitė AB SEB bankui. Teismas, miško sklypą grąžinęs valstybei, sprendė, kad šioje dalyje hipotekos įkeitimo registraciją turi būti panaikinta (CK 4. 171 str. 9d.).

15III.

16Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17Apeliaciniu skundu atsakovai L. V. ir T. B. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:

1. Teismo išvada, kad ginčo sklypas Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 buvo priskirtas Vilniaus miestui, neatitinka tikrovės, nes minėtu įstatymu ginčo sklypas priskirtas Vilniaus miesto savivaldybei, o ne Vilniaus miestui. Vadovaujantis Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų 1994 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. 1-558 2 straipsniu, savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinkta savivaldybės taryba pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus įstatymus. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Jos teritorija gali būti skirstoma į seniūnijų aptarnaujamas teritorijas. Savivaldybė – tai teritorijos administracinis vienetas, o miestas – gyvenamoji vietovė. Savivaldybės ir miesto steigimo kriterijai skiriasi. Taigi ginčo sklypas buvo prijungtas prie Vilniaus miesto savivaldybės, o ne prie Vilniaus miesto.
2. Ginčijamas VAVA sprendimas priimtas remiantis patvirtintu ir iš anksto suderintu žemėtvarkos projekto pagrindu. Žemės reformos žemėtvarkos projektas pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį yra vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Teismas nusprendė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko sprendimą, kuris yra parengtas atsižvelgiant į minėtu žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuotus žemės sklypus. Parengtas Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas administraciniu aktu, taip pat buvo parengtas suformuoto natūra grąžintino žemės sklypo planas, žemės sklypo kadastro duomenys, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentai, žemės sklypo abrisai. Visi šie paminėti administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys, ieškovas neginčijo žemės sklypo suformavimo dokumentų.
3. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad tik už žemę, numatytą 12 straipsnyje piliečiams atlyginama 16 straipsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas 5 straipsnio 6 dalyje nenurodė 13 straipsnio, kuriame pasisakyta apie valstybės išperkamą žemę – apie miestų miškus. Atkūrimo įstatymo minėtoje normoje nurodyta aiškiai, kad nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d. žemę atkuriamos natūra pagal šios įstatymo 4 straipsnį (kaip kaimo vietovėje). Savivaldybė ir miestas – dvi skirtingos teritorijos, dvi skirtingos sąvokos. Dėl ko akivaizdžiai matyti, kad teismas atliko netinkamą sisteminį bei loginį Atkūrimo įstatymo aiškinimą. Atkuriant nuosavybės teises į mišką, kuris priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, bet ne Vilniaus miestui, VAVA nepažeidė Atkūrimo įstatymo.
4. Seimo archyvinėje byloje f. 2 ap. 2 byla Nr. 2190 yra 1996 m. balandžio 24 d. priimto Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo projektas ir išvada, kurioje yra Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos sekretoriaus J. J. aiškinamasis raštas idn. 950111, kuriuo 7 punkte nurodyta, kad šio įstatymo projektą specialistai kritikuoja, kadangi jame nenustatyta tvarka kaip turėtų būti sprendžiamos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą problemos, teritorijose, kurios bus priskirtos Vilniaus miestui. Susipažinus su Seimo posėdžio Nr. 23 1996 m. balandžio 24 d. stenograma, kurioje yra Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo projekto Nr. 1357 svarstymas ir priėmimas, matome, kad Seimo nariai deklaravo garantijas, kad, plečiant teritoriją, žemė grąžinama savininkams ta pačia tvarka kaip ir kaimo vietovėje. Atsižvelgtina į Seimo 2004 m. liepos 15 d. nutarimą Dėl Seimo laikinosios komisijos nuosavybės teisių i žemę atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti atliktos stebėsenos išvadų, 2004 m. kovo 9 d. Seimo nutarimą Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo atkuriant nuosavybės teises į miesto žemę Nr. IX-2053, Seimo 2003 m. birželio 12 d. nutarimą Nr. IX- 1629 Dėl Seimo laikinosios komisijos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarkos pažeidimams Vilniaus apskrityje ištirti išvados, kuriuose aptarti VAVA, Nacionalinės žemės tarnybos, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų darbuotojų galimai neteisėti veiksmai atkuriant nuosavybės teises ir formuojant žemės ir miškų sklypus bei vandenų valdas. Savo išvadas teikė Seimo kontrolieriaus įstaiga, STT, Vilniaus apygardos prokuratūra, Valstybės kontrolierius, Seimo kaimo reikalų komitetas, Nacionalinė žemės tarnyba, kuriose pasisakyta dėl VAVA specialistų, matininkų, projektų rengėjų neteisėtų veiksmų. Išsamiai buvo analizuojami kadastrinių vietovių projektai. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama medžiagos data nurodyta iki 2004 metų, tai yra kai 2000 metais buvo patvirtinti žemėtvarkos projektai teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto savivaldybės po 1996 metų ir priimto sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant ūkio paskirties sklypus, kuriuose buvo miško, nei viena įstaiga (institucija) nenustatė sprendimų, projektų neteisėtumo grąžinant miškus.
5. Teismo sprendimu šiurkščiai pažeistas nuosavybės teisių neliečiamumo principas (Konstitucijos 23 str.). Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2008.gegužės 20 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime pasisakė dėl vienintelės galimybės išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo, tai yra kai savininkas prarado turtą dėl kito asmens padaryto nusikaltimo. Tokiu būdu Konstitucija, garantuodama nuosavybės teisių apsaugą, įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą. Šiame nutarime taip pat pažymėta, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Konstitucijoje įtvirtintų principų ir jokios aplinkybėmis negali veikti ultra vires, t.y. viršijami įgalinimai.
6. P. S. įpėdiniai L. V. ir T. B. priėmė palikimą susidedantį iš turto, išvardinto paveldėjimo teisės liudijime, nieko nežinojo ir negalėjo žinoti apie turinčius atsirasti Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro reikalavimus. Palikėjo įpėdinių atsakomybę už palikėjo skolas reglamentuoja CK 5.63 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas gali pratęsti šio straipsnio 1 dalyje numatytą terminą, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Kadangi trijų metu terminas yra naikinamasis terminas, įpėdiniams negali būti reiškiami jokie reikalavimai. Terminas pasibaigė 2008 m. liepos 26 d.
7. Prokuroras teigia, kad ginčo plote yra 0,87 ha miško, nors vadovaujantis VĮ Registrų centro duomenimis, miško plotas yra 0,48 ha. Nekilnojamojo turto registro įstatymas numato, kad registro centro duomenys laikytini išsamiais ir teisingais, kol nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
8. Nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas nustatė, kad atsakovai privalo grąžinti proporcingą išreikalaujamajam valstybinės reikšmės miško plotui miško vertę, tai yra 188 728,34 Lt. Teismas revizavo šalių ir mirusio P. S. valią ginčijamo pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo metu. Atskirai dėl miško vertės šalys nesitarė. Kodėl teismas nustatė, kad išimto iš apyvartos miško kaina yra 188 728, 34 Lt nežinoma. Pirkimo –pardavimo sutarties objektu buvo ūkio paskirties žemės sklypas, dėl kuriuo kainos šalys susitarė. Teismas neturėjo jokios teisės pasisakyti dėl šalių valios sandorio sudarymo metu, o skaičiuoti miško kainą proporcingai perduotam valstybei plotui yra teisiškai neįmanoma, nes pats ieškovas skyrė ūkio paskirties sklypą, kuriame yra, kaip teigiama, valstybinės reikšmės miško. Civilinėje byloje esančiame VĮ Registrų centro pažymėjime apie Ž. J. daiktines teises į sklypą nurodyta, kad miško žemės ir medynų vertė yra 915 Lt. Sprendimas, kuriuo pagrindu iš atsakovų, kurie net nebuvo naudos gavėjai, sandorio šalimis, priteista per 188 000 Lt. Tai teisinėje valstybėje yra negalima.

18Apeliaciniu skundu atsakovas AB SEB bankas prašo panaikinti minėtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodomi tokie argumentai:

1. Teismas be pagrindo atnaujino terminą ieškiniui pareikšti, t. y. be pagrindo konstatavo, kad ieškovas gavo visus duomenis, reikalingus kreiptis į teismą gavo tik 2008 m. rugpjūčio 8 d. Akivaizdu, kad vėliausiai informacija apie skundžiamą administracinį aktą ir visa susijusi medžiaga Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauta 2008 m. birželio 18 d. iš Aplinkos ministerijos. To neginčija ir ieškovas. Taigi vėliausiai reikalavimas dėl administracinio akto nuginčijimo turėjo būti pareikštas 2008 m. liepos 18 d. Aiškinimas, kad prokuroras gavo pakankamai duomenų apie pažeistą viešąjį interesą 2008 m. rugpjūčio 8 d., kuomet buvo gautas Ž. J. paaiškinimas, yra nepagrįstas, kadangi pagrindą kreiptis į teismą sudaro ne nurodyto asmens paaiškinimas, o iš Aplinkos ministerijos gauti dokumentai. Ieškovo neveiklumas negali būti laikomas priežastimi atnaujinti senaties terminą, todėl ieškinio reikalavimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalies panaikinimo turėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu, netenkinant ieškovo prašymo atnaujinti terminą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis numato, kad terminas gali būti atnaujintas tik dėl svarbios priežasties. Tai reiškia, kad tokia priežastis turi būti aiški, įrodyta, o sprendimas atnaujinti terminą – motyvuotas. Nesant šių aplinkybių, terminas atnaujintas be pagrindo. Ieškovas kreipimosi į teismą 30 dienų terminą praleido beveik keturis mėnesius, todėl pagrindo atnaujinti terminą nėra ir dėl tokio termino praleidimo trukmės. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko sprendimas priimtas 2004 m. rugsėjo 28 d. Ieškovas, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei keturiems metams po sprendimo priėmimo. Toks laiko tarpas negali būti pripažintas pagrįstu ir siekiant užtikrinti skundžiamo sprendimo pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą.
2. Apeliantas yra sąžiningas įkeitimo teisės turėtojas. Akivaizdu, kad panaikinus administracinį aktą, sandorius ir atitinkama apimtimi taikant restituciją, iš dalies panaikinus hipoteką, banko teisės iš esmės pažeidžiamos, nes bankas praranda suteikto kredito užtikrinimo priemonės didžiąją dalį, nes – hipoteka užtikrintos prievolės dydis – 137 310,29 eurų. Negrąžinus kredito, bankas potencialiai patirtų nuostolius nesant pakankamai turto į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas. Tokiu atveju bankas svarstytų galimybę CK 6.271 straipsnio pagrindu reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės biudžeto. Dėl to sprendimas civilinėje byloje turi įtakos Teisingumo ministerijos teisėms ir pareigoms. Šį subjektą bankas pirmojoje instancijoje prašė įtraukti trečiuoju asmeniu, tačiau toks prašymas nebuvo tenkintas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis kaip priimtas dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
3. Sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo būtų pateisinamas sąžiningo įkaito turėtojo teisių pažeidimas, sprendžiant iš dalies naikinti hipoteką žemės sklypui. Teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai reikalauja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio saugoma privačios nuosavybės teisė nebūtų paneigta dėl tikro ar tariamo valstybės ar jos institucijos aplaidumo ar neapsižiūrėjimo. Nepakankamai aiškus teisinis reglamentavimas bei nepakankamai tarpusavyje suderinti valstybės institucijų veiksmai negali sudaryti pagrindo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą neteisėtu bei naikinti individualų administracinį aktą, kuriuo yra asmeniui atkurtos nuosavybės teisės pagal Atkūrimo įstatymą, kurio 1 straipsnis deklaruoja nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimą bei atkūrimo tvarką ir sąlygas, įvertinant susiformavusius visuomeninius turtinius santykius.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad prokuroras neturi kompetencijos reikšti ieškinio dėl administracinio akto panaikinimo. Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu institucijos, atliekančios žemės reformos kontrolę, nustato, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar žemės įsigijimo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jei dėl to neiškyla ginčų, sprendimą patikslina apskrities viršininkas, o jei kyla ginčų, sprendimą priėmusios ar žemės reformą kontroliuojančios institucijos privalo inicijuoti priimto sprendimo panaikinimą teismine tvarka. Pagal Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio nuostatas, žemės reformą įgyvendina ir sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai ir parduoti valstybinę žemę priima apskričių viršininkai. Taigi būtent viršininko administracija įgyvendina žemės reformos procesą. Tuo tarpu, kontroliuojanti institucija, kuri turi teisę reikšti reikalavimus teisme dėl priimtų sprendimų, tokių reikalavimų nereiškia, o apskrities administracija pagal bylos medžiagą neįžvelgia viešojo intereso pažeidimo apskritai. Nurodytame kontekste ieškinio pareiškimas nepriklauso ieškovo (prokuroro) kompetencijai.
5. Teismas neatskleidė bylos esmės, nustatė nepagrįstą miško plotą ginčo žemės sklype, nes neišreikalavo rašytinų įrodymų inter alia susijusių su faktų dėl miško ploto žemės sklype nustatymu, žemėtvarkos projekto derinimu su už miškotvarką atsakingomis institucijomis, miško statusu.

19Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašė teismo sprendimą panaikinti dalyje dėl sprendimo pripažinti negaliojančiu hipotekos sutarties dėl žemės sklypo unikalus Nr. 4400-0417-4769 esančio Vilniaus m. savivaldybėje, įkeitimo AB SEB bankui, dalį dėl 0,87 ha įkeitimo ir toje dalyje panaikinti 2005 m. liepos 27 d. hipotekos lakšto 01/1/2005/004-14190 registraciją hipotekos registre, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą ieškinio reikalavimus pripažinti negaliojančiu hipotekos sandorį, įformintą surašant 2005 m. liepos 27 d. hipotekos lakštą, patvirtintą Marijampolės 4-ojo notarų biuro notarės L. P. , kuriuo Ž. J. įkeitė žemės sklypą unikaliu Nr. 4400-0417-4769, kadastriniu Nr. 0101/0115:88 kreditoriui AB SEB Vilniaus bankui ir panaikinti šio hipotekos lakšto (hipotekos identifikavimo kodas 01/1/2005/0014190) hipotekos registraciją Vilniaus m. 1-os apylinkės teismo hipotekos skyriuje - tenkinti visiškai, o kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

20Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad apskųstas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl yra pagrindas jį palikti nepakeistą.

21Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo tokius nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentus:

1. Priėmus 1996 m. balandžio 24 d. įstatymą Nr. 1-1304, kuriuo ginčo teritorija buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei, neteko galios Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsakas Nr. XI-1551 dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo, kuris tam tikras teritorijas priskyrė Vilniaus miestui bei nustatė Vilniaus miesto ribas. Minėto įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio įstatymo tikslas – pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija.
2. Naikinant ginčijamą neteisėtą sprendimą (jo dalį) dėl nuosavybės teisių atkūrimo, naikinti žemės reformos žemėtvarkos projektą ar kitus ginčo sklypo formavimo dokumentus nebūtina, nes tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į j am suformuotą ir perduotą žemės sklypą.
3. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, o nuosavybės teisių atkūrimas į miškus ir vandens telkinius reglamentuojamas 6 straipsnyje. Šiuo atveju yra akivaizdu, kad nuosavybės teisės ginčo sprendimu buvo atkurtos ne tik į žemę, bet ir į 0,87 ha miško, todėl sprendžiant dėl tokio sprendimo teisėtumo būtina vadovautis ne tik Atkūrimo įstatymo 5 ir 12 straipsniais, bet ir 6 bei 13 straipsniais.
4. Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti įrodymai yra pagrįsti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis, įregistruotais šiame kadastre. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatus (3 p., 4 p., 15 p., 19 p.), Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymą (2 str., 9 str.), Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymą (5 str.), Lietuvos Respublikos miškai yra būtent minėto miškų valstybės kadastro, o ne Nekilnojamo turto registro ar Nekilnojamo turto kadastro, objektas. Būtent miškų valstybės kadastro bazėje kaupiami, sisteminami ir saugomi duomenys apie miškų masyvų ir įjuos patenkančių taksacinių sklypų adresus (koordinates), plotus, ribas ir pan., o miškų valstybės kadastro tvarkymo įstaiga yra būtent Valstybinė miškotvarkos tarnyba.
5. Kadangi ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje nėra išskirta 0,87 ha sklypo dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas, kaina, šios sklypo dalies, kurią prašoma grąžinti valstybei, kaina buvo paskaičiuota proporcingai viso sklypo kainai.
6. Ieškovas nepraleido termino ieškiniui pareikšti. Vilniaus apygardos prokuratūrai 2008 m. birželio 18 d. buvo pateiktas Aplinkos ministerijos raštas Dėl viešojo intereso gynimo, iš kurio prokurorui tapo žinoma apie ieškinyje nurodytus pažeidimus. Gavus šį raštą, prokuroras rinko medžiagą, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Byloje nustatyta, kad prokuroras gavo duomenis 2008 m. rugpjūčio 8 d., tačiau ieškinio nepareiškė, nes suabejojo dėl restitucijos taikymo galimybės ir priėmė sprendimą į teismą nesikreipti. Šis sprendimas Generalinio prokuroro buvo panaikintas ir gautas Vilniaus apygardos prokuratūroje 2008- m. spalio 13 d., o ieškinys pareikštas 2008 m. lapkričio 13 d.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Atsakovė Ž. J. atlygintinai įsigijusi ginčo sklypą, šio sklypo dalį, priskirtą valstybės miškui įgijo neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias Konstitucijos bei įstatymų nuostatas, todėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos priemonės, inter alia CK 4.96 straipsnio 2 dalyje numatytas restitucijos taikymo apribojimas šiuo atveju netaikytinas. AB SEB bankas kaip kredito įstaiga dalyvavęs šiame sandoryje prisiėmė su sandoriu susijusią riziką bei atsakomybę, todėl turėjo numatyti ir pasekmes.
8. Dėl viešojo intereso gynimo buvo pasisakyta jau ieškinyje. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo įpareigojo prokuratūrą ginant viešąjį interesą imtis priemonių, kad priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo bei jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti.

22Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas AB SEB bankas prašo L. V. ir T. B. apeliacinį skundą tenkinti, o Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti AB SEB banko patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydamas dėl Aplinkos ministerijos skundo, bankas pažymi, jog teismo sprendimas niekaip nepažeidžia Aplinkos ministerijos teisių ar viešojo intereso (pats ieškovas neskundžia sprendimo), taip pat nurodo, kad CK 4.171 straipsnio 1 dalis sprendimu nėra pažeidžiama, kadangi žemės sklypas yra įregistruotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o dalies hipotekos panaikinimas nereiškia šio reikalavimo nesilaikymo. Panašiose į nagrinėjamą bylose buvo kilęs klausimas dėl žemės sklypo dalies galėjimo būti civilinių teisių objektu (CK 1.109 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-11 nutartis Nr. 3K-3-559/2009). Teismas konstatavo, kad miškui apibrėžti pakankami kriterijai yra miško dislokacija ir dydis. Būtent šie duomenys ir yra nurodyti pirmosios instancijos teismo sprendime. Tai reiškia, kad teisiškai yra galimas ir hipotekos sutarties panaikinimas daliai žemės sklypo. Be to, CK 4.172 straipsnio 1 dalies norma reiškia, kad hipotekos reikalavimas, bet ne hipotekos objektas yra nedalijamas, tai reiškia hipotekos objektas yra dalus – šiame kontekste pirmosios instancijos sprendimas nepažeidžia ir CK 4.172 straipsnio nuostatų. Taip pat nėra pagrindo sutikti su Aplinkos ministerijos argumentu, kad hipoteka sudaryta dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto, nes miškas užima tik dalį žemės sklypo – neapaugusi mišku žemė gali būti hipotekos objektu net ir preziumuojant, kad žemės sklypo 0,87 ha dalyje esantis miškas yra miesto miškas. Bankas palaiko L. V. ir T. B. apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad žemės sklypas apskritai nepatenka į Vilniaus miesto teritoriją, todėl Vilniaus apygardos vyr. prokuroro ieškinys atmestinas.

23Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė apeliacinio skundo atsisakymą ir nurodė, kad atsisakymo nuo apeliacinio skundo procesinės pasekmės trečiajam asmeniui yra žinomos.

24IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinio skundo atsisakymas priimtinas, apeliacinis procesas, pradėtas pagal šį skundą nutrauktinas.

26Atsakovų L. V. , T. B. ir atsakovo AB SEB banko apeliaciniai skundai netenkintini.

27Dispozityvumo principas (CPK 13 str.) galioja viso civilinio proceso metu, todėl apeliantas turi teisę atsisakyti inicijuoto apeliacinio proceso, atsisakydamas skundo. Apeliacinio skundo, kuris nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, apeliantas gali atsisakyti iki baigiamųjų kalbų (CPK 308 str. 1 d.). Pareiškimą atsisakyti apeliacinio skundo trečiasis asmuo pateikė laiku. Nenustatyta, kad apeliacinio skundo atsisakymas prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 3 str. 6 d., 42 str. 2 d.), todėl skundo atsisakymas priimamas. Pagal CPK 308 straipsnio 3 dalį, atsisakius apeliacinio skundo, pakartotinis jo pateikimas negalimas. Šios apeliacinio skundo atsisakymo pasekmės apeliantui yra žinomos. Todėl teisėjų kolegija priima minėtą apeliacinio skundo atsisakymą ir apeliacinį procesą dalyje, pradėtoje pagal trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo, nutraukia.

28Šioje apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovų apeliacinių skundų faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

29Dėl senaties termino bei prokuroro teisės pareikšti ieškinį

30Sprendžiant klausimą ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatenkino atsakovų prašymo dėl ieškinio senaties taikymo, svarbu nustatyti šios senaties termino pradžios momentą, o taip pat ar minimas terminas yra praleistas, ir jeigu taip, tai ar jis nėra praleistas dėl priežasčių, kurios pripažintinos svarbiomis (CK 1.131 str. 2 d.).

31Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (2003 m. balandžio22 d. įstatymo redakcija Nr. IX-1518) 19 straipsnį prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Viena iš viešojo intereso gynimo priemonių, kurios yra prokurorų dispozicijoje – kreipimasis į teismą su ieškiniu. Taigi prokurorai šiuo atveju nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, taip pat jie neprivalo kontroliuoti tai, kaip atitinkamos valstybės institucijos, nagrinėjamu atveju VAVA, laikosi įstatymų, vykdydamos šias funkcijas ir kontroliuodamos savo įstaigas. Prokuroro institucija taip pat nėra ir valstybės atstovas, nes įstatymas jį įpareigoja ginti viešąjį interesą, kuris, akivaizdu, yra žymiai platesnis, nei atstovavimas valstybės interesams.

32Kasacinis teismas pabrėžė pagal prokuroro ieškinį, grindžiamą Atkūrimo įstatymo pažeidimais, iškeltų bylų ypatumą, kurį nulemia tai, kad yra pažeista specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės – nuosavybės teisė, o dėl šios teisės gynimo kreipiasi ne valstybės nuosavybės teisę įgyvendinanti institucija, o prokuroras, kaip asmuo, kuris įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gina, be kita ko, ir pažeistas valstybės teises bei teisėtus interesus (CPK 5 str. 3 d., 49 str. 1 d., Prokuratūros įstatymo 19 str.). Nagrinėjamu atveju įstatymai nenumato jokių išimčių iš bendrųjų taisyklių, pagal kurias nustatomas minimo termino eigos pradžios momentas, tačiau, priešingai nei mano apeliantai, ieškininės senaties taikymą reglamentuojančių įstatymo nuostatų aiškinimas bei taikymas nagrinėjamos kategorijos bylose turi ypatumų, kurie yra apibūdinti ne vienoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje. Pažymėtina, kad teismų praktikoje šiuo klausimu yra susiklosčiusi nuostata, jog vertinamuoju kriterijumi laikytinas momentas, kada yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog ginčo sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir kt., byla Nr. 3K-3-677/2005 ir kt.). Taigi prokurorai su reikalavimu panaikinti ginčo sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali kreiptis per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta medžiaga, galinti patvirtinti reiškiamo ieškinio faktinį, teisinį pagrindą bei dalyką. Tokią išvadą patvirtina taip pat ir anksčiau paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutarties (civilinė byla Nr. 3K-7-38/2008) nuostata, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, pažeistas konkrečiu atveju viešasis interesas ar ne, yra pagrindas kreiptis dėl šio gynimo su ieškiniu į teismą ar ne, jam reikia surinkti atitinkamus duomenis. Dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ir ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino.

33Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas bei taikymas yra reikšmingas todėl, kad tiek šio termino taikymas, tiek jo atnaujinimas ar netaikymas yra tiesiogiai siejamas su teisingumo principu ir mechaniškas šių materialiosios teisės normų taikymas būtų nesuderinamas su teismo pareiga vykdyti teisingumą, prieštarautų esminiams civilinės teisės principams (CK 1.5 str.). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, kad konkrečioje byloje nustatyta materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.

34Nagrinėjamu atveju prokuroro ieškinys teisme paduotas 2008 m. lapkričio 14 d. Ieškinys parengtas Vilniaus apygardos prokuratūroje 2008 m. birželio 18 d. gauto Aplinkos ministerijos 2008 m. birželio 17 d. rašto Dėl viešojo intereso gynimo pagrindu. Šiame rašte buvo prašoma imtis priemonių ginti viešajam interesui, kuris galėjo būti pažeistas atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypus, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško. Rašte nurodyti žemės sklypų kadastro duomenys (t. 1, b. l. 6-7). Taigi, tokia informacija sudarė tik teisines prielaidas spręsti dėl viešojo intereso pažeidimo ir kreiptis su ieškiniu dėl galimai pažeisto viešojo intereso gynimo. Aiškindamasis faktus, kurie sudarytų pagrindą parengti ir paduoti įstatyme nustatytus turinio ir formos reikalavimus atitinkantį ieškinį, prokuroras privalėjo surinkti papildomą informaciją ir gauti reikalingus duomenis ieškinyje nurodytinoms aplinkybėms pagrįsti. Bylos duomenys patvirtina, kad prokuroras operatyviai ėmėsi reikiamų veiksmų gauti papildomus duomenis, tačiau 2008 m. rugpjūčio 19 d. sprendime nurodė, kad į teismą kreiptis atsisako, nes nesant galimybės taikyti restitucijos, viešasis interesas nebūtų tinkamai apgintas. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtas sprendimas Generalinio prokuroro buvo panaikintas 2008 m. spalio 19 d. sprendimu, po kurio ieškovas dar rinko duomenis, 2008 m. lapkričio 13 d. gavo informaciją apie konkretaus ginčo sklypo vertę (t. 1, b. l. 13-22). Taigi, ieškinio priedai patvirtina aplinkybes, jog prokuratūra nedelsdama ėmėsi priemonių surinkti duomenis, leidžiančius daryti pakankamą išvadą, kad buvo pažeistas viešasis interesas. Teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi prokuroro ieškinio ir pateikimo teismui aplinkybes po to, kai ši institucija gavo informaciją apie galimą viešojo intereso pažeidimą, sprendžia, kad prokuroras, veikdamas jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka, nedelsė ir pirmiau nurodytus duomenis surinko per protingą terminą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad prokuroras praleido 30 dienų terminą, tačiau kartu daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių. Priešingu atveju būtų pažeistas teisingumo principas, nes prieštaraujantis įstatymui niekinis administracinis aktas liktų galioti.

35Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 5.63 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes ieškovo reikalavimas kildinamas ne iš prievolinių santykių, o dėl neteisėtų administracinių aktų padarinių panaikinimo.

36Dėl miesto teritorijoje esančios miško žemės priskyrimo miestų miškams bei miško ploto ginčo sklype

37Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruoti Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 445 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 18, 19, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 Dėl valstybinės reikšmės miško plotų patvirtinimo dalinio pakeitimo (toliau – Nutarimas Nr. 2013) yra priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pateikti į bylą Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 16049, 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas Nr. P0805-0018 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008 m. gegužės 28 d. aktas Nr. 188 įrodo, kad į ginčo žemės sklypą patenka 0,87 ha valstybinės reikšmės miško. Pažymėtina, kad žemės sklypo nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2659, t. y. po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimas turėjo būti vykdomas pagal Vilniaus apskrities viršininko sprendimų priėmimo metu galiojusius teisės aktus.

38Teisėjų kolegijos nuomone, ginčijamu 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2659 administracijos viršininkas pažeidė Konstitucijos 47 straipsnį; Miškų įstatymo 4 straipsnio, kurio 4 dalyje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reikalavimus; Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnių reikalavimus (šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems; šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams; išvardintų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė); Žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Be to, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, turi būti aiškinama visų Atkūrimo įstatymo nuostatų sistemoje ir negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti minėti imperatyvūs Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinti draudimai. Šie draudimai galioja nuo minėtų įstatymų priėmimo, todėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko sprendimo priėmimo metu ginčo žemės sklypuose esant valstybinės reikšmės (miesto) miško, šio Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalis dėl ginčo sklypo, kuriame auga valstybinės reikšmės miškas, yra neteisėta. Ginčo teritorija Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Minėto Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas nustato, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Tokios praktikos yra laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010).

39Dėl tokių pačių argumentų atmestini ir atsakovų apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad, ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, kad įstatymo leidėjo valia pasireiškė tuo, kad nuosavybės teisės į žemę (taip pat į vandens telkinius, miškus), prijungtą prie Vilniaus ir kitų miestų savivaldybių po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tokia išvada darytina dar ir todėl, kad Konstitucijos 47 straipsnyje, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Atkūrimo įstatymo 6, 13 straipsniuose, įtvirtinto draudimo bet kokiu būdu, tarp jų nuosavybės teisių atkūrimo, perleisti privačion nuosavybėn miestų miškus, kurie visais atvejais pagal Miškų įstatymą laikomi valstybinės reikšmės miškais, nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė juos formaliai tokiems yra priskyrusi. Kadangi vieta, kurioje yra ginčo sklypas, tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo, derinimo, patvirtinimo metu, tiek ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo Vilniaus miesto teritorijoje, o miškas, patekantis į ginčo sklypą, laikomas miesto mišku (Miškų įstatymo 2 str. 5 d.), tai tokį mišką įsigyti privačion nuosavybėn draudžiama.

40Apeliantų L. V. ir T. B. teigimu, miesto riba nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės riba.

41Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai neteisingai traktuoja miesto teritoriją ir jos priskyrimą tam tikram administraciniam vienetui, nagrinėjamu atveju – Vilniaus miesto savivaldybei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atskiro Vilniaus miesto ribas nustatančio teisės akto nėra, tačiau Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsaku Nr. XI-1551 dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo tam tikras teritorijas priskyrė Vilniaus miestui, nustatė Vilniaus miesto ribas. Šis norminis aktas neteko galios priėmus 1996 m. balandžio 24 d. įstatymą Nr. 1-1304 „Dėl Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Naujanerių gyvenamoji vietovė priskiriama Vilniaus miesto savivaldybei. To paties įstatymo 2 straipsnio, nustatančio Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas, 1 punktas apibrėžia miesto šiaurinę ribą, kuri apima ir ginčo žemės sklypą. Šis įstatymas neteko galios priėmus 1999 m. gruodžio 21 d. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Nr. VIII-1493. Pastarajame įstatyme iš esmės jau yra kalbama apie savivaldybes. Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4, 14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad Vilniaus miesto savivaldybę sudaro šios kadastro vietovės: Vilnius Nr. 0101 ir Grigiškės Nr. 7937 bei Kariotiškių Nr. 7940 kadastro vietovėje esantys Neravų kaimas, Salų kaimas ir sodininkų bendrijos „Vokė“ teritorija. Kadastro vietovė – pagrindinis nekilnojamojo turto kadastro teritorinis vienetas, skirtas nekilnojamųjų daiktų apskaitai ir žymėjimui, turintis nustatytas ribas, plotą, pavadinimą ir unikalų skaitmeninį kodą. Kadastro vietovė skaidoma į kadastro blokus, kurie turi ribas ir unikalius skaitmeninius kodus. Vilniaus kadastro vietovės numeris, kaip nurodyta anksčiau minėtoje įstatymo nuostatoje – 0101. Ginčo sprendimu P. S. atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. 0101/0115:88. Iš ginčo sklypo kadastrinio numerio akivaizdu, kad ginčo sklypas priklauso Vilniaus kadastrinei vietovei. Be to, kaip jau minėta, Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkijos 445 kvartalo taksaciniai sklypai Nr. 18, 19 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 jau yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, todėl, nepriklausomai nuo to, miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje jie yra, nuosavybės teisių į tokius žemės sklypus atkūrimas yra draudžiamas.

42Atkreiptinas dėmesys, kad miškų plotai, jų išsidėstymas ir kita informacija, susijusi su miškais yra fiksuojama Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, todėl, esant specialiam kadastrui, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo naudotis VĮ Registrų centro duomenimis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1255).

43Dėl ginčijamo VAVA sprendimo atitikimo teisės normoms

44Atsakovų fizinių asmenų apeliaciniame skunde rašoma, kad teismas neįvertino to, jog ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiu detaliojo planavimo dokumentu – administraciniu teisės aktu patvirtintu žemės reformos žemėtvarkos projektu, o nepanaikinus aktų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas VAVA sprendimas, tokio sprendimo dalies panaikinimas esąs neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą žemės sklypą, o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės teisių atkūrimo pasekmių. Šiuo atveju nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą atsirado ginčijamo VAVA 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 2.3-7249-01 pagrindu, kai miškas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, pažymėta, jog tai, kad administraciniai–procedūriniai veiksmai nebuvo ginčyti ir yra nenuginčyti, nereiškia, jog negalima kvestionuoti tokių veiksmų pagrindu priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo. Apeliantų nuorodos į ginčijamo sprendimo atitiktį žemės reformos žemėtvarkos projektui negali būti teisiškai reikšmingos, kadangi konstatuojamas VAVA sprendimo prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijai, Miškų įstatymo, Atkūrimo įstatymo nuostatoms, todėl šis VAVA sprendimas (jo dalis) pripažįstamas neteisėtu, nepaisant to, kad žemesnio lygmens teisės aktams (šiuo atveju - žemės reformos žemėtvarkos projektui) jis gal ir neprieštarauja. Tokios pozicijos laikomasi Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2009, 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-19/2010, kt.). Dėl to ginčijamo sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui neturi įtakos aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas sprendimas dėl nuosavybės teisių P. S. atkūrimo, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes šių administracinių aktų pagrindu buvo tik sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado. Dėl nurodytų faktinių aplinkybių nėra pagrindo išvadai, kad P. S. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą buvo atkurtos teisėtai. Kaip jau minėta, ginčijamas VAVA sprendimas buvo priimtas pažeidžiant jo priėmimo metu galiojusį imperatyvų teisinį reguliavimą, todėl administracinių aktų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas VAVA sprendimas, nenuginčijimas nesudaro pagrindo VAVA sprendimą laikyti teisėtu.

45Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatą už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina šio įstatymo 16 straipsnio pagrindu, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal minėto įstatymo nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostata reiškia, jog į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės gali būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų kaip ir kaimiškose vietovėse, tačiau ši norma negali būti aiškinama taip, jog būtų pažeisti minėti imperatyvūs draudimai. Tokie imperatyvūs draudimai galiojo ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu, nepriklausomai nuo to, kaip tam tikras įstatymų normas vertino dalis specialistų.

46Dėl nuosavybės teisės apsaugos

47Apeliantai L. V. ir T. B. skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu pažeistas nuosavybės teisės neliečiamumo principas. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliantų teiginiais. Konstitucinis teismas ne kartą aiškino Konstitucijos 23 ir 47 straipsnių nuostatas, jų tarpusavio sąveikas, akcentavo valstybės išimtinių teisių į žemės gelmes, valstybinės reikšmės vidaus vandenis, miškus, parkus, kelius reikšmę, taip pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, jo reikšmę, apsaugą ir santykį su išimtine valstybės nuosavybe. (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamybė – nėra absoliuti teisinė kategorija – įstatymai ne tik saugo nuosavybę, bet ir nustato tam tikrus nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimus. Įstatymų nustatyti apribojimai kartu reiškia draudimą tam tikrose srityse įgyvendinti nuosavybės teises į tam tikrus objektus. Atkūrimo įstatymas įtvirtino ribotą restituciją, t. y. valstybė neįsipareigojo grąžinti visą nekilnojamąjį turtą natūra. Ji (valstybė) įsipareigojo grąžinti natūra tik tai, kas išliko, o už neišlikusį nekilnojamąjį turtą ar negrąžintiną (valstybės išperkamą) turtą įsipareigojo teisingai atlyginti. Nuosavybės teisės grąžinamas siejamas su viešu interesu, todėl šis procesas turi būti skaidrus ir vykdomas laikantis įstatymų – tik teisėtai atkurta nuosavybė gali būti ginama.

48Nagrinėjamu atveju taip pat neturi teisinės reikšmės atsakovų L. V. ir T. B. sąžiningumas, nes dėl anksčiau paminėtų aplinkybių ginčo sprendimas negali būti laikomas teisėtu. Kaip jau minėta, panaikinus ieškiniu ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenims, kuriems šiuo sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės, išlieka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įstatymų nustatyta tvarka. Dėl tų pačių aplinkybių atmetamas ir AB SEB banko skundo argumentas, jog šis apeliantas yra sąžiningas įkeitimo teisės turėtojas. CK 4.170 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka yra daiktinė teisė, einanti paskui daiktą ir suteikianti hipotekos kreditoriui atitinkamas teises į hipotekos objektą – šiuo atveju – ginčo žemės sklypą. Be to, hipoteka suvaržo skolininko – savininko teises į šį daiktą. Įkeisti daiktą hipotekos sutartimi (lakštu) gali tik to daikto savininkas. Nustatyta, kad atsakovė Ž. J. atlygintinai įsigijusi ginčo sklypą, šio sklypo dalį, priskirtą valstybės miškui, įgijo neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei šioje nutartyje paminėtų įstatymų nuostatas. Todėl sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos priemonė, nustatyta CK 4.96 straipsnio 2 dalyje, šiuo atveju netaikytina. Nuginčijus daikto savininko nuosavybės teisę į dalį ginčo žemės sklypo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino hipotekos lakštą ir hipotekos registraciją dalyje dėl 0,87 ha žemės sklypo, priskirto valstybinės reikšmės miškui.

49Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo teiginiu, kad AB SEB bankas – kredito įstaiga, dalyvaudama sandoryje, prisiėmė su šiuo sandoriu susijusią riziką bei atsakomybę, t.y. prieš suteikdama kreditą – investiciją į ginčo sklypą, kaip atidus ir rūpestingas verslininkas – profesionalas, turėjo galimybę įsigilinti į potencialaus skolininko teikiamą verslo planą, numatomą ir galimą veiklą ginčo sklype, galimybę pakeisti žemės, kurioje yra miškas, paskirtį. Tačiau iš apelianto atstovo paaiškinimo apeliacinės instancijos teisme, tuo nebuvo domėtasi, ginčo sklypas neapžiūrėtas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas dėl savo nepagrįsto neveikimo turėjo numatyti ir galimas tokio sandorio pasekmes.

50Dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo

51Nors apeliantas AB SEB bankas teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė absoliutų procesinės teisės normos pažeidimą, neįtraukdamas į bylą trečiojo asmens Teisingumo ministerijos - valstybės atstovo, nes šis teismo sprendimas, apelianto nuomone, gali turėti įtakos šiai institucijai dėl to, kad apeliantas, esant nepalankiam teismo sprendimui, ateity gali reikalauti iš valstybės žalos. Teisėjų kolegija tokį argumentą atmeta, nes šio apelianto (AB SEB banko) apeliaciniame skunde paminėta galimybė reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės biudžeto šiuo metu vertinama kaip hipotetinė, nes byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti bent prielaidas, kad atsakovė Ž. J. negrąžins šio banko suteiktos paskolos, o šis teismo sprendimas tiesiogiai įtakos tokias valstybės teises ir pareigas, kurias atstovauti valstybę įgaliota Teisingumo ministerija. Todėl apelianto teiginys dėl tariamo procesinės teisės normos pažeidimo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – nepagrįstas.

52Dėl restitucijos taikymo ir ginčo miško vertės

53Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo buvo įgyta nuosavybė, todėl turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės ir taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20). Kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens, kartu reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas (CK 6.145- 6.153 str.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 str. 2, 3 d.). Restitucija – civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, išieškant iš nepagrįstai įgijusios šalies tai, ką ši yra nepagrįstai gavusi (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.). Aplinkybės, kurios buvo pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu, taip pat gali būti pagrindu taikyti civilinę atsakomybę (jeigu yra būtinos jos taikymo sąlygos) ir įpareigoti dėl sandorio negaliojimo kaltą asmenį atlyginti padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2010; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010), tačiau nagrinėjamu atveju toks reikalavimas nebuvo keliamas. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas, konstatavęs ginčijamo sandorio dalies neteisėtumą, jį panaikinęs ir pripažinęs, kad šiuo sandoriu neteisėtai įgytas valstybes turtas – miškas, turi būti išreikalautas iš neteisėtai jį įgijusio asmens ir grąžintas valstybei, kartu panaikinto sandorio (dalies) šalių atžvilgiu taikė restituciją (CK 6.146 str.).

54Ginčydami atsakovei Ž. J. grąžintiną sumą, apeliantai L. V. ir T. B. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės skaičiuoti miško kainą proporcingai perduodamam valstybei plotui, nes minėtu sandoriu buvo perleistas ne miško, o žemės ūkio paskirties sklypas, kuriame yra valstybinės reikšmės miško. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2005 m. birželio 30 d. sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad parduodamas žemės sklypas su mišku ir nustatyta bendra šio žemės sklypo kaina, neišskiriant miško kainos (t. 1, b. l. 15-17). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai proporcingai paskaičiavo dalies sklypo, kuriame yra valstybinės reikšmės miškas, kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad šie argumentai nebuvo nurodyti apygardos teisme, o apeliacinį skundą padavęs asmuo negali savo apeliacinio skundo grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Be to, apeliantų argumentus paneigia ir susiformavusi teismų praktika. Minėti apeliantai, teigdami, kad grąžintina pinigų suma per didelė, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių kitokią, realią ginčo miško sklypo vidutinę rinkos kainą (CPK 178 str.)

55Dėl bylinėjimosi išlaidų

56Atsakovas AB SEB bankas prašo priteisti jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 4 002,37 Lt (CPK 98 str.). Atsakovo atstovas pateikė apeliacinį skundą, atstovavo atsakovą apeliacinės instancijos teisme, pateikė atsiliepimą į kitų asmenų apeliacinius skundus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos apimtį, sudėtingumą, į tai, kad šio apelianto skundas nepatenkinamas, o apeliacinis procesas pagal trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą, susijusį su minėto atsakovo interesais dėl hipotekos lakšto registracijos panaikinimo, nutrauktas ir tuo iš dalies apgintas atsakovo interesas byloje, remdamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtinta Rekomendacija dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalių dydžių, tenkina apelianto prašymą iš dalies ir priteisia iš trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsakovui AB SEB bankui 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti (1,5 x 800 (MMA) / 2).

57Kiti bylos dalyviai priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir tokia išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.).

58Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 308 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Nutarė

59Priimti trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atsisakymą apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1900-104/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, P. S. (P. S. ) įpėdiniams L. V. ir T. B. (T. B. ), Ž. J., akcinei bendrovei SEB Vilniaus bankui, dalyvaujant tretiesiems asmenims Vilniaus m. 1- ojo notarų biuro notarei V. S. – M. ir Marijampolės 4-ojo notarų biuro notarei L. P. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo dalies panaikinimo ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; hipotekos lakšto registracijos panaikinimo, restitucijos taikymo, ir apeliacinį procesą šioje dalyje nutraukti.

60Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

61Priteisti iš trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (į. k. 188602370) atsakovo AB SEB bankas (į. k. 112021238) naudai 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.