Byla 3K-3-302/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. G. ir atsakovės A. M. M. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A. G. ir J. P. ieškinį atsakovei A. M. M. dėl pinigų ir turto priteisimo bei atsakovės A. M. M. priešieškinį ieškovui R. A. G. dėl dokumentų grąžinimo; trečiasis asmuo J. M.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai 2008 m. sausio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydami: priteisti ieškovei iš atsakovės 55 400 Lt; pripažinti ieškovo ir atsakovės 1997 m. liepos 18 d. sudarytą susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo neatlygintinai perduoti ieškovo nuosavybėn 19/57 dalių 0,57 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 208,66 Lt) ir 0,71 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 1000 Lt) (duomenys neskelbtini), už atsakovei paliktas statybines medžiagas; priteisti ieškovui iš atsakovės nurodytus žemės sklypus.

5Ieškovai nurodė, kad 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė nusipirko iš atsakovės namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini); nors tuo metu žemė negalėjo būti parduota, sumokėjo 2000 rublių už namą ir 3000 rublių už žemės sklypą. 1990–1993 m. ieškovės atstovas – ieškovas – suvežė prie nupirkto namo statybinių medžiagų dviejų aukštų namui statyti, iš viso – už 15–20 tūkstančių rublių. Suvežus statybines medžiagas paaiškėjo, kad atsakovė pardavė ne jai, bet trečiajam asmeniui priklausantį namą, ir Lazdijų rajono apylinkės teismas 1993 m. birželio 28 d. sprendimu pripažino 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. Dėl to, ieškovės teigimu, jai iš atsakovės priteistina 55 400 Lt, nes tiek dabartiniu metu kainuoja analogiška sodyba tai, kurią buvo įsigijusi 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Ieškovas nurodė, kad jis nepasiėmė statybinių medžiagų, vėliau leido atsakovei jas parduoti, o atsakovė pažadėjo atsiskaityti už jas, perleisdama ieškovui 80–90 arų žemės sklypą prie ežero, kai jai bus atkurta nuosavybės teisė. Ieškovo teigimu, 1997 m. liepos 18 d. atsakovė suteikė jam įgaliojimą nuosavybės teisės į žemę atkūrimo dokumentams tvarkyti, kad ji galėtų greičiau atsiskaityti su ieškovu už statybines medžiagas žeme, 1999 m. vasario 24 d. ir 2004 m. kovo 3 d. atsakovei atkurta nuosavybės teisė į žemę, tačiau ji atsisako vykdyti šalių susitarimą, kurio buvimą patvirtina nurodyto įgaliojimo suteikimas, garso įrašai, šalių paaiškinimai, rašytiniai įrodymai bei liudytojų parodymai.

6Atsakovė priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą grąžinti jai nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus; ieškinį dėl pinigų ir turto priteisimo atmesti.

7Atsakovė nurodė, kad nebuvo jokio susitarimo dėl žemės perleidimo ieškovui; pagal 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas pirko tik namelį, už kurį sumokėjo 2000 rublių, o žemės nepirko. Atsakovės teigimu, 2000 rublių ji negrąžino, nes teismas, pripažinęs negaliojančia 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį, neįpareigojo jos grąžinti šios sutarties pagrindu gautų pinigų, ieškovai aukštesnės instancijos teismo neprašė įpareigoti atsakovę grąžinti sumokėtus 2000 rublių, be to, ieškovai sakė, kad jiems pinigų nereikia, ir taip praleido ieškinio senaties terminą pažeistoms teisėms ginti (1964 m. CK 84 straipsnis).

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu patenkino ieškinio reikalavimo priteisti 55 400 Lt dalį dėl atsakovės sumokėtų bylos nagrinėjimo metu 2000 Lt; kitą ieškinio dalį ir priešieškinį atmetė.

10Teismas nustatė, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 28 d. sprendimu pripažinta negaliojančia ieškovės ir atsakovės 1990 m. liepos 25 d. sudaryta gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartis; šis teismo sprendimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1993 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi paliktas nepakeistas. Teismas nurodė, kad atsakovė privalo tai, ką gavo pripažinto negaliojančiu sandorio sudarymo metu, grąžinti, taikant piniginį ekvivalentą, galiojusį tuo metu, kai ji gavo tai, ką privalo grąžinti. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu sumokėjo ieškovei 2000 Lt, teismas sprendė, kad ši sutiko su tokia suma, todėl laikė, jog atsakovė visiškai atsiskaitė su ieškove. Dėl reikalavimo priteisti

1155 400 Lt teismas nurodė, kad ieškovų pateikta turto vertinimo ataskaita sudaryta pagal dabartiniu metu esančią situaciją, kai gyvenamasis namas yra pagerintas, be to, turto vertė apskaičiuota įvertinus ir žemės sklypą, tuo tarpu byloje, išskyrus ieškovų paaiškinimus, nėra įrodymų, jog ieškovė pirko ir žemės sklypą. Teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 55 400 Lt yra visiškai nepagrįstas. Dėl reikalavimo pripažinti sudarytu 1997 m. liepos 18 d. ieškovo ir atsakovės susitarimą perduoti neatlygintinai ieškovo nuosavybėn du žemės sklypus už ieškovo atsakovei paliktas statybines medžiagas teismas nurodė, kad nors ieškovo pakviesti liudytojai patvirtino, jog jis buvo suvežęs statybines medžiagas, tačiau atsakovė teigė, kad du iš šių liudytojų mato pirmą kartą, todėl jų parodymai vertintini kritiškai; kiti liudytojai parodė priešingai, t. y. kad atsakovė nepardavinėjo jokių statybinių medžiagų. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nesudarė su atsakove jokio susitarimo dėl statybinių medžiagų saugojimo, jų pardavimo, todėl neturi pagrindo reikalauti jos atsakomybės už šias medžiagas. Teismo nuomone, ieškovo pateikti slapti garso įrašai padaryti pažeidžiant atsakovės teises, juose daug menamų klausimų, todėl tai nėra tinkami įrodymai. Teismas sprendė, kad atsakovės suteiktas ieškovui 1997 m. liepos 18 d. įgaliojimas nepatvirtina, jog buvo šalių susitarimas perduoti ieškovo nurodytus žemės sklypus jo nuosavybėn, nes įgaliojimas duotas atstovauti atsakovei nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procese; byloje pateikti važtaraščiai, pareiškimai, nuotraukos patvirtina tik statybinių medžiagų vežimo į Kapčiamiestį faktą ir jų buvimą, tačiau iš jų negalima nustatyti, kokia buvo šių statybinių medžiagų vertė, ir negalima daryti net prielaidos, kad ieškovo atvežtos statybinės medžiagos įrodo ieškovo ir atsakovės susitarimo dėl žemės sklypų perleidimo buvimą. Teismas atmetė atsakovės priešieškinį, nes ieškovas grąžinęs jai nurodytus dokumentus.

12Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 17 d. nutartimi patenkino dalį ieškovų apeliacinio skundo ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą pakeitė – priteisė ieškovei iš atsakovės 43 000 Lt skolos; sprendimo dalį, kuria atmesta likusi dalis ieškinio, paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai iš atsakovės 55 400 Lt, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog tai yra reikalavimas grąžinti tai, ką atsakovė yra gavusi pagal 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, kuri 1993 m. buvo pripažinta negaliojančia, ir, vadovaudamasis CK 1.80 straipsnio 2 dalimi, taikė restituciją, nes, pripažinus sandorį negaliojančiu, šalis privalo grąžinti kitai šaliai tai, ką yra gavusi pagal tokį sandorį. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino, tačiau bylos nagrinėjimo metu ji pripažino skolą ir 2009 m. kovo 23 d. pervedė į ieškovės sąskaitą 2000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad ieškovė sutiko, jog atsakovė jai turi grąžinti tik 2000 Lt; ieškovė to niekada nepripažino, po nurodytos sumos pervedimo palaikė ieškinio reikalavimą priteisti 55 400 Lt. Be to, teismas nepagrįstai vadovavosi Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinųjų pinigų–talonų išėmimo iš apyvartos“, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 23 d. nutartyje civilinėje byloje E. S. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-151/2002, nurodyta, kad nėra įstatymo, kuris tiesiogiai nustatytų piniginių vienetų vertės ekvivalentiškumą keičiantis ekonominei situacijai; tokiais teisės aktais negalima pripažinti Vyriausybės 1992 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 301, Lietuvos Banko valdybos 1992 m. balandžio 29 d. nutarimo Nr. 15, Lito komiteto 1993 m. birželio 14 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos nacionalinių pinigų įvedimo ir laikinųjų pinigų–talonų išėmimo iš apyvartos“, nes jais buvo sprendžiama dėl piniginių ženklų įvedimo, keitimo tvarkos, nominalų atitikmens ir cirkuliacijos šalyje, o ne jų vertės vienodumo. Be to, teismas nenurodė, kodėl nesivadovauja ieškovės skaičiavimu, nors pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles grąžintiną pinigų sumą litais privalo apskaičiuoti ir pateikti teismui šalys. Ieškovė, apskaičiuodama jos reikalaujamą iš atsakovės sumą, nurodė, kad 1990 m. jos sumokėtų rublių, kurie išimti iš apyvartos, vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią rublio perkamąją galią, todėl ji reikalauja 55 400 Lt, t. y. tiek, kokia dabartiniu metu yra tos pačios sodybos rinkos vertė. Teisėjų kolegija sprendė, kad jeigu 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartis nebūtų panaikinta, dabartiniu metu ieškovė būtų turėjusi nekilnojamąjį turtą, kurio rinkos vertė apie 50 000 Lt: iš Nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitos matyti, kad ieškovės 1990 m. įgyto ir 1993 m. tikrajam savininkui grąžinto gyvenamojo namo su priklausiniais ir 6 arų žemės sklypo rinkos vertė 2008 m. rugpjūčio 22 d. – 55 400 Lt. Nors žemės sklypo 1990 m. ieškovė nepirko, tačiau iš Kapčiamiesčio apylinkės liaudies deputatų tarybos 1990 m. liepos 25 d. potvarkio Nr. 3 „Dėl žemės sklypo išskyrimo P. J., J.“ matyti, kad prie perkamų pastatų ieškovei buvo skirta 6 arai žemės, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, ateityje ji būtų turėjusi galimybę išsipirkti nebrangiai iš valstybės namų valdos žemės sklypą. Atsižvelgdama į tai, kad per aštuoniolika metų pastatai galbūt buvo nedaug pagerinti, teisėjų kolegija sprendė, jog, taikant restituciją, atsakovė privalo grąžinti ieškovei 45 000 Lt; 2000 Lt iš šios sumos atsakovė jau grąžino 2009 m. kovo 23 d., todėl iš jos priteistina 43 000 Lt. Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti sudarytą 1997 m. liepos 18 d. susitarimą dėl dviejų žemės sklypų perdavimo ieškovo nuosavybėn už atsakovės parduotas ieškovui priklausiusias statybines medžiagas teisėjų kolegija nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl liudytojų parodymų ir garso įrašų vertinimo ginčo klausimu. Teisėjų kolegija sprendė, kad byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog 1991–1993 m. atsakovas suvežė prie 1990 m. liepos 25 d. ieškovės nusipirkto iš atsakovės gyvenamojo namo statybines medžiagas dviejų aukštų namui statyti; kai 1993 m. nurodyta sutartis buvo pripažinta negaliojančia, jis šių statybinių medžiagų neišsivežė, vėliau leido atsakovei jas pardavinėti; ši 1997 m. pažadėjo už statybines medžiagas perleisti ieškovui nuosavybėn žemės sklypą, kai jai bus atkurta nuosavybės teisė; nurodytas išvadas pagrindžia ieškovo paaiškinimai, rašytiniai įrodymai apie statybinių medžiagų įsigijimą, atvežimą, taip pat liudytojų parodymai, šių aplinkybių neneigė ir atsakovė; tai, kad ieškovas ir atsakovė 1997 m. tarėsi dėl to, jog, atkūrus atsakovės nuosavybės teisę į žemę, ji perleis už statybines medžiagas ieškovui žemės, patvirtina atsakovės suteiktas 1997 m. liepos 18 d. įgaliojimas ieškovui atstovauti jai, sprendžiant žemės nuosavybės teisės atkūrimo klausimus, taip pat liudytojų parodymai bei garso įrašuose užfiksuotų atsakovės ir ieškovės pokalbių 2006-2007 m. turinys. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad byloje pateikti ieškovo ir atsakovės pokalbių įrašai padaryti pažeidžiant įstatymus, atsakovės teises, ir nurodė, jog atsakovė bylos nagrinėjimo metu nepagrindė, kokius įstatymus pažeidė pokalbio įrašymas, tokių įstatymo pažeidimų nenurodė ir teismas. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo ir atsakovės pokalbiai buvo įrašyti ne slapta panaudojus specialiąsias garso įrašymo priemones, bet pasinaudojus buitinio mobiliojo telefono diktofono funkcija, todėl jie nepažeidžia atsakovės teisių ir yra leistini įrodymai. Iš įrašytų pokalbių turinio galima spręsti, kad šalys bendravo žmogiškai, ieškovas reikalavo, jog, kaip buvo susitarę, už statybines medžiagas atsakovė perrašytų jam žemės sklypus, netgi sutiko, kad būtų perrašytas tik vienas žemės sklypas; atsakovė pripažino, kad pardavė statybines medžiagas, neneigė, jog už tai turėtų perduoti žemę ieškovui, tik aiškino, kad to negali padaryti dėl jos vaikų prieštaravimo bei dėl to, kad vienas iš žemės sklypų yra ne jos vienos, bet kelių bendraturčių. Vertinant abiejų pokalbių turinį, teisėjų kolegijos nuomone, negalima daryti išvados, kad atsakovė būtų provokuota pasakyti tai, kas naudinga ieškovui, kad pokalbio metu buvo užduodami menami klausimai; ieškovas atvirai klausė, ar atsakovė pripažįsta konkrečius faktus, atsakovė neneigė įsipareigojimo perduoti už statybines medžiagas ieškovui žemės; be to, ginčo šalių pokalbiai įrašyti dar iki ieškovo kreipimosi į teismą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje įrodyta, jog 1997 m. ieškovas susitarė su atsakove, kad ši už parduotas ieškovui priklausiusias statybines medžiagas atsiskaitys žeme, kai bus atkurta nuosavybės teisė. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad 1997 m. atsakovė nebuvo konkrečios žemės savininkė, nuosavybės teisė į žemę jai atkurta 1999 m., todėl laikytina, jog ginčo šalių susitarimas buvo tik preliminarus, ir dėl to negalima pripažinti, kad ieškovas bei atsakovė susitarė būtent dėl ieškovo reikalaujamų žemės sklypų perdavimo už statybines medžiagas. Teisėjų kolegija sprendė, kad kai 1997 m. susitarimo metu nebuvo konkretaus objekto – reikalaujamų žemės sklypų, – nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti 1997 m. liepos 18 d. sudarytą susitarimą ir priteisti jam nurodytus žemės sklypus.

13III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

14Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria padidinta iš atsakovės ieškovei priteista suma nuo 2000 Lt iki 43 000 Lt, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

151. Apeliacinis teismas, spręsdamas, kokią sumą turi grąžinti ieškovei atsakovė už tai, ką yra gavusi pagal pripažintą negaliojančia 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo už 2000 rublių sutartį, be teisinio pagrindo nustatė šią sumą pagal ginčo sodybos vertinimo ataskaitą, sudarytą pagal 2008 m. rugpjūčio mėn. kainas, t. y. praėjus septyniolikai metų po sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismo išvada, kad jeigu nebūtų panaikinta 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovė būtų turėjusi nekilnojamąjį turtą, kurio vertė artima 50 000 Lt, teisiškai nepagrįsta – nenurodyta jokio įstatymo ar kito teisės akto, kuris leistų daryti tokią išvadą. Teismas, spręsdamas šį klausimą, netaikė įstatymo analogijos, nors nagrinėjamu atveju buvo tokia galimybė. Panašiose bylose kasacinio teismo nurodyti teisės šaltiniai: Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymas, Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimas Nr. 1109 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomajame banke“, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-151/2002). Teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad atsakovė nepateikė grąžintinos sumos apskaičiavimo, todėl vertino tik ieškovės pateiktąjį. Atsakovė, sumokėdama bylos nagrinėjimo metu atsakovei 2000 Lt, laikė, kad tai – ieškovei grąžintina suma, kuri atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, geros moralės principus, taip pat kasacinio teismo praktiką. Taikant įstatymo analogiją, skola ieškovei taip pat būtų 2000 Lt, nes tokia suma ieškovei būtų grąžinama atkuriant indėlį, jeigu ieškovės lėšos būtų laikomos valstybinių bankų sąskaitose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. garažų statybos ir eksploatavimo bendrija „Šviesoforas“, bylos Nr. 3K-3-575/2001; 2002 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje E. S. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-151/2002). Teismas apskritai netyrė atsakovės argumento, kad ieškovų pateikta turto vertinimo ataskaita negali būti pagrindas priteisti ieškovės reikalaujamą 55 400 Lt sumą, nes šiuo konkrečiu ginčo atveju tai neteisinga nei laiko, nei piniginio ekvivalento, nei infliacijos atžvilgiu.

162. Apeliacinis teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neanalizavo įrodymų dėl atsakovės grąžintinos sumos dydžio, laiko, piniginio ekvivalento, nors ieškinio kaina akivaizdžiai nepagrįsta ir nelogiška. Teismo išvada, kad ieškovė niekada nepripažino, jog jai grąžintina suma yra 2000 Lt, kuri buvo sumokėta teismo proceso metu, yra nepagrįsta. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad niekada neprašė atsakovės grąžinti skolos ir jai atsakovės pinigai nereikalingi. Be to, pradiniame ieškinyje ieškovai reikalavo grąžinti 2000 Lt, tačiau, pasikeitus ekonominei situacijai, išaugus nekilnojamojo turto kainoms, 2008 m. rugpjūčio mėn. patikslino ieškinį, prašydami priteisti 55 400 Lt, grįsdami šią sumą turto vertinimo ataskaitoje nustatyta ginčo turto verte 2008 m. rugpjūčio 22 d., nors 1990 m. mokėjo už ginčo turtą 2000 rublių. Apeliacinis teismas sprendimą grindė prielaidomis: teismas nurodė, kad nors 1990 m. ieškovė nepirko žemės prie pastatų, tačiau ateityje ji būtų turėjusi galimybę išsipirkti namų valdos žemės sklypą iš valstybės nebrangiai, per aštuoniolika metų pastatai galbūt buvo nedaug pagerinti, todėl sprendė, jog atsakovė privalo sumokėti ieškovei 45 000 Lt. Apeliacinis teismas nevertino, kad ginčo namas šiuo metu yra suremontuotas, 1990 m. jis buvo gerokai prastesnės būklės. Be to, žemės sklypas, kuriame yra šis namas, niekada nebuvo sandorio ar šalių ginčo objektas. Pastatai ir žemės sklypas yra trečiojo asmens nuosavybė.

173. Apeliacinis teismas, vertindamas byloje esančius garso įrašus, pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002, pateiktų išaiškinimų, kad, užduodant menamus klausimus, formuluojant juos sau naudinga linkme, padaryti garso įrašai negali būti laikomi tinkamais įrodymais; be to, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individuliai kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. Ginčo atveju pokalbių įrašai padaryti pažeidžiant įstatymą, t. y. užduodant menamus klausimus, suformuluotus palankiai ieškovui, dalyvaujant ieškovo advokato padėjėjai (atsakovė apie tai nežinojo). Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, taip pat to, ar ieškovė tinkamais, patikimais, leistinais įrodymais įrodė realų reikalaujamos priteisti sumos dydį.

184. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 17 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą: atsakovės dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme buvo pripažintas būtinu, tuo tarpu ieškovė teismo posėdyje nedalyvavo, todėl bylos aplinkybės negalėjo būti tinkamai ir visapusiškai ištirtos. Teismo sprendimas neatitinka teisingumo principo, nes iš atsakovės atimtas ne tik jos turimas vienintelis turtas – žemės sklypas, bet ir paskutinis gyvenimo šaltinis – 299 Lt pensija.

19Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

201. Apeliacinis teismas, spręsdamas dėl ieškovei priteistinos iš atsakovės sumos dydžio, pagrįstai rėmėsi sodybos vertinimo ataskaita, sudaryta pagal 2008 m. rugpjūčio mėn. kainas. Nagrinėjamos situacijos ypatumas yra tas, kad turto vertės ekvivalentiškumas neapibrėžtas teisės aktuose ir yra vertinamojo pobūdžio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Marijampolės rajono vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Marijampolės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-7-608/2003, išaiškinta, kad rublių, investicinių čekių, kurie išimti iš apyvartos, vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią rublių ar investicinių čekių perkamąją galią. Dėl to, panaikinus 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovė privalo grąžinti ieškovams tokią sumą, kuri atitinka pirkimo–pardavimo sutarties metu buvusių pinigų vertę, t. y. jų perkamąją galią. Siekiant įrodyti ieškinio pagrįstumą, buvo atliktas 1990 m. liepos 25 d. sandorio dalyku buvusio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, taip pat šešių arų žemės sklypo, kuriame jie yra, vertinimas, pagal kurį dabartiniu metu nurodytas turtas kainuotų 55 400 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis turto vertinimo ataskaita, vadovaudamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), priteisė iš atsakovės teisingą sumą.

212. Kasacinio skundo argumentai, kad skola ieškovei yra 2000 Lt, nes tokia suma jai būtų grąžinta atkuriant indėlį, jeigu ieškovės lėšos būtų laikytos banke, yra nepagrįsti, nes šalių ginčas vyksta ne dėl paskolos ekvivalento nustatymo, bet dėl restitucijos būdo ir piniginio ekvivalento nustatymo. Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Marijampolės rajono vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Marijampolės apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-7-608/2003, išaiškinta, kad rublių, investicinių čekių, kurie išimti iš apyvartos, vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią rublių ar investicinių čekių perkamąją galią. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jeigu nebūtų panaikinta 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovė būtų turėjusi nekilnojamąjį turtą, kurio vertė apie 50 000 Lt, padaryta vadovaujantis įstatymais, atitinka formuojamą teismų praktiką.

223. Apeliacinis teismas, vertindamas garso įrašus, nepažeidė įrodymus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų. Nei atsakovė, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatymų, kurie buvo pažeisti darant nurodytus pokalbių įrašus. Ieškovo ir atsakovės pokalbiai įrašyti ne slapta panaudojus specialiąsias garso įrašymo priemones, bet pasinaudojus mobiliojo telefono garso įrašymo funkcija, todėl šalių pokalbių įrašai laikytini leistinais įrodymais. Šie įrašai nepažeidžia atsakovės teisių, nes šalys bendravo žmogiškai, atsakovė nebuvo provokuojama sakyti tai, kas naudinga ieškovui, jai nebuvo užduodama menamų klausimų. Apeliacinis teismas įvertino įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įstatymo reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

23Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties dalis, kuriomis atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti galiojančiu 1997 m. liepos 18 d. susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovui neatlygintinai du žemės sklypus Lazdijų rajone, Kalvių kaime, dėl šios dalies priimti naują sprendimą – patenkinti nurodytą ieškinio reikalavimą; kitą sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

241. Teismai pažeidė sutarčių ir preliminariųjų sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs sutartį preliminariąja, nepagrįstai netenkino reikalavimo pripažinti galiojančiu ieškovo ir atsakovės 1997 m. liepos 18 d. susitarimą dėl žemės sklypų neatlygintinio perdavimo, nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Teismas pripažino, kad 1997 m. ieškovas iš tiesų susitarė su atsakove, kad ji už parduotas ieškovui priklausančias statybines medžiagas atsiskaitys su ieškovu žeme, į kurią jai bus atkurta nuosavybės teisė, tačiau dėl to, jog atsakovei žemė buvo grąžinta tik 1999 m., teismas sprendė, kad 1997 m. šalių sudarytas susitarimas buvo preliminarus, ir priėjo prie išvados, kad kai susitarimo metu nebuvo konkretaus objekto, t. y. reikalaujamų žemės sklypų, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti nurodytą susitarimą sudarytu. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada paneigia preliminariosios sutarties esmę. Pagal CK 6.165 straipsnį preliminariosios sutarties bruožai yra tokie: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Preliminariąja sutartimi leidžiama susitarti dėl objekto, kurio viena šalis neturi, pirkimo–pardavimo ateityje. Dėl to nagrinėjamu atveju šalys galėjo susitarti dėl žemės sklypų, kurių atsakovė dar neturėjo nuosavybės teise, perdavimo ateityje. Neįvykdžius nurodyto susitarimo, atsakovei turi būti taikoma civilinė atsakomybė.

252. Teismai pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančiais teisės normas (CPK 178, 189 straipsniai), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime „Dėl Civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje M. B. v. Antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo, bylos Nr. 3K-3-674/1999; 2005 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje E. T. v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-370/2005; 2006 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje M. K., H. V. v. ŽŪB „Panerys“, bylos Nr. 3K-3-220/2006, suformuotos šių normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad po 1990 m. liepos 25 d. gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovas supirko ir nuvežė prie šio namo statybinių medžiagų, kurias po to, kai 1993 m. teismo sprendimu nurodyta sutartis buvo panaikinta, pardavė atsakovė. Atsakovė negrąžino už parduotas ieškovo statybines medžiagas gautų pinigų, tačiau pažadėjo už jas perduoti ieškovui 90 arų žemės, kai jai bus atkurta nuosavybės teisė. Dėl to atsakovė 1997 m. liepos 18 d. davė ieškovui įgaliojimą, kad šis padėtų sutvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, ir tą pačią dieną buvo sudarytas ginčo šalių susitarimas, kuriuo atsakovė įsipareigojo perduoti neatlygintinai ieškovo nuosavybėn 90 arų žemės. Ginčo šalių susitarimo dėl žemės sklypų perleidimo aplinkybes patvirtina ne tik atsakovės 1998 m. liepos 18 d. suteiktas įgaliojimas, patvirtinantis šalių santykius, pasitikėjimą, bet ir ieškovo paaiškinimai, liudytojų parodymai, garso įrašai, kuriuose atsakovė pripažįsta nurodytą susitarimą. Iki ieškinio pateikimo atsakovė žadėjo įvykdyti susitarimą dėl žemės sklypų ieškovui perleidimo, tačiau teisme ėmė nesąžiningai jį neigti; atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad ji 1990 m. pardavė jai nepriklausančius pastatus.

263. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.165 straipsnio 4 dalį. Teismas laikė įrodytomis bylos aplinkybes dėl ieškovo pirktų statybinių medžiagų ir kad jos buvo parduotos atsakovės, taip pat kad buvo ginčo šalių susitarimas dėl žemės sklypų perdavimo ieškovui, tačiau visiškai be pagrindo atsisakė pripažinti, jog, atsakovei neįvykdžius preliminariosios sutarties, jis patyrė nuostolių ir nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės šiems nuostoliams atlyginti jo nurodytų žemės sklypų. Nekvestionuotina, kad preliminariosios sutarties nevykdymo atveju turi būti atlyginama tiesioginė žala (nuostoliai), t. y. derybų išlaidos, nebent šalys būtų susitarusios kitaip. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta, kad ir ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai reikalautų, jog nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, tačiau ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Prarastos galimybės piniginė vertė galėtų būti nustatoma taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą. Nagrinėjamu atveju dėl nesąžiningo atsakovės elgesio ieškovas patyrė nuostolių dėl prarastos piniginės vertės galimybės, nes už atsakovei perduotų medžiagų vertės sumą jis būtų galėjęs gauti bent minimalias palūkanas ar nusipirkti kitą žemės sklypą pagal tuo metu buvusią rinkos kainą. Teismai neanalizavo nurodytų aplinkybių ir nesprendė ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo klausimo, nors atsakovės nesąžiningumas yra akivaizdus.

274. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, liko neįvykdyta pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą (Konstitucijos 109 straipsnis, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, CPK 6 straipsnis), nes dėl preliminariosios sutarties nevykdymo ieškovo patirti nuostoliai jam neatlyginti.

28Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismų sprendimo ir nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

291. Teismai teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti sudarytu 1997 m. liepos 18 d. susitarimą dėl žemės sklypų perleidimo ieškovui. Tikroji ginčo esmė yra ta, kokią pinigų sumą turi grąžinti atsakovei ieškovei dėl to, kad pagal 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, kuri pripažinta negaliojančia 1993 m. teismo sprendimu, yra gavusi 2000 rublių. Nepaisant to, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis dėl jos teisių gynimo, atsakovė sumokėjo jai gera valia 2000 Lt, nors, skaičiuojant grąžintiną sumą pagal piniginio ekvivalento skaičiavimo taisykles, ši suma būtų gerokai mažesnė, t. y. 20 Lt. Ieškovė, reikalaudama priteisti iš atsakovės 55 400 Lt, ieškovas – perleisti jam žemės sklypus neva už atsakovei paliktas statybines medžiagas, siekia pasipelnyti ir praturtėti ieškovės sąskaita.

302. Teismai nepažeidė sutarčių sudarymą ir preliminariąsias sutartis reglamentuojančių teisės normų. 1997 m. liepos 18 d. atsakovės išduotą ieškovui įgaliojimą atstovauti jai, tvarkant nuosavybės teisės į žemę atkūrimo dokumentus, jis nepagrįstai ir neteisėtai laiko preliminariąja sutartimi dėl jo nurodytų žemės sklypų perleidimo, taip pat neteisėtai remiasi naujojo CK nuostatomis. Teismai teisingai nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog sudarė su atsakove susitarimą dėl statybinių medžiagų saugojimo ir pardavimo mainais į žemės sklypus. Kai tokio susitarimo nebuvo sudaryto, nėra pagrindo jį pripažinti.

313. Teismai nepažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 178, 185, 189 straipsniai). Atsakovė bylos nagrinėjimo metu grąžino ieškovei tai, ką ji buvo gavusi pagal pripažintą negaliojančia 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. sumokėjo 2000 Lt. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai nepatvirtino, kad atsakovė pardavinėjo ieškovo statybines medžiagas. Ieškovas neįrodė, kad atsakovė pažadėjo perleisti jam neva už parduotas statybines medžiagas žemės, nes tuo metu atsakovė žemės neturėjo, be to, nepardavinėjo jokių statybinių medžiagų. Be kita ko, ieškovas net neapskaičiavo neva atsakovės parduotų statybinių medžiagų kainos.

324. Ieškovo pateiktus garso įrašus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė neleistinais įrodymais, nes jie padaryti pažeidžiant atsakovės teises. Teismas nustatė, kad, darant nurodytus įrašus, kartu su ieškovu dalyvavo jo advokato padėjėja, atsakovė nežinojo šios aplinkybės, todėl buvo nelygiavertėje padėtyje. Be to, pokalbių metu atsakovei buvo užduota daug menamų klausimų. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo pateikti garso įrašai nėra leistina įrodinėjimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002; 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje B. P. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-136/2004).

33Teisėjų kolegija

konstatuoja:

34IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

36Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese.

37Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad pagrindinis bet kurio teismo proceso tikslas yra teisingai išnagrinėti bylą, siekiant nustatyti joje materialiąją tiesą. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje V. Š. v. A. .T., bylos Nr. 3K-3-691/2006, kt.).

38Laikydamasi nurodytų nuostatų, teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovo ir atsakovės kasaciniuose skunduose keliamų teisės klausimų, susijusių su byloje sprendžiamu ginču dėl pripažinto negaliojančiu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio teisinių padarinių ir po šio sandorio negaliojimo fakto konstatavimo buvusių šalių santykių teisinio kvalifikavimo.

39

40Dėl pripažinto negaliojančiu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio teisinių padarinių

41

42Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kokią pinigų sumą turi ji grąžinti ieškovei dėl to, jog yra gavusi 2000 rublių pagal 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, kuri 1993 m. birželio 28 d. teismo sprendimu pripažinta negaliojančia, neturėjo teisinio pagrindo nustatyti priteistiną sumą pagal sodybos vertinimo ataskaitą, sudarytą pagal 2008 m. rugpjūčio mėn. kainas, t. y. praėjus septyniolikai metų po sandorio pripažinimo negaliojančiu.

43Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės 55 400 Lt faktiniu pagrindu nurodytos tokios aplinkybės: 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė nusipirko iš atsakovės gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, sumokėdama 5000 rublių (2000 rublių – už pastatus, 3000 rublių – už žemę); sutartyje buvo nurodyta, kad už turtą sumokėta 2000 rublių, nes tuo metu žemės nebuvo galima parduoti; ieškovės atstovas – ieškovas – iki 1993 m. suvežė statybinių medžiagų už 15–20 tūkstančių rublių naujam dviaukščiam namui statyti; 1993 m. paaiškėjo, kad atsakovė pardavė ne jai, bet trečiajam asmeniui priklausantį namą; Lazdijų rajono apylinkės teismas 1993 m. birželio 28 d. sprendimu pripažino 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia; atsakovė negrąžino pagal nurodytą sutartį gautų pinigų, teigė, kad pinigus išleido, be to, ji augino penkis vaikus, todėl ieškovė pinigų nereikalavo, o ieškovas leido atsakovei pardavinėti statybines medžiagas; atsakovė visą laiką žadėjo atsiskaityti, kai jai bus atkurta nuosavybės teisė į žemę, 1997 m. liepos 18 d. parašė ieškovui įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus, tačiau, kai 1999 m. ir 2004 m. jai buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę, atsisakė atsiskaityti.

44Pradiniu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 5000 Lt už jai sumokėtus pagal 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį 5000 rublių. Vėliau buvo pateiktas patikslintas ieškinys, kuriame ieškovė padidino ieškinio reikalavimą, ir prašė priteisti iš atsakovės 55 400 Lt, remdamasi tuo, kad, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo, protingumo principais, jai turi būti kompensuota tai, ką ji prarado pripažinus negaliojančia nurodytą sutartį; pagal nekilnojamojo turto vertintojų atliktą įvertinimą analogiška sodyba tai, kurią buvo įsigijusi 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, dabartiniu metu kainuotų 55 400 Lt.

45Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės 55 400 Lt bylą nagrinėję teismai teisiškai kvalifikavo kaip reikalavimą taikyti restituciją, kuri nebuvo pritaikyta, kai Lazdijų rajono apylinkės teismas 1993 m. birželio 28 d. sprendimu pripažino negaliojančia ieškovės ir atsakovės sudarytą 1990 m. liepos 25 d. pastatų pirkimo–pardavimo sutartį. Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji yra perdavusi kitai šaliai, išieškant iš nepagrįstai įgijusios šalies tai, ką ši yra nepagrįstai gavusi (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad restitucija yra pagrindinis, bet ne vienintelis sandorio negaliojimo padarinys. Aplinkybės, kurios buvo pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu, taip pat gali būti pagrindas taikyti civilinę atsakomybę (jeigu yra būtinosios jos taikymo sąlygos) ir įpareigoti dėl sandorio negaliojimo kaltą asmenį atlyginti padarytą žalą (nuostolius). Tai reiškia, kad nukentėjusi dėl sandorio negaliojimo šalis gali reikalauti taikyti kaltajai šaliai civilinę atsakomybę ir reikalauti nuostolių atlyginimo. Taigi dėl sandorio negaliojimo pažeistos nukentėjusios šalies teisės gali būti ginamos ir šiai reikalaujant nuostolių atlyginimo iš kaltos dėl sandorio negaliojimo šalies.

46Remdamasi šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad patikslinto ieškinio, kuriame pradinio ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės 5000 Lt padidintas iki 55 400 Lt, pateikimas iš esmės reiškia, jog ieškovė papildė savo ieškinio reikalavimo pagrindą ir prašė priteisti žalos, patirtos dėl pripažinto negaliojančiu sandorio, atlyginimą. Nuostolių dydį ieškovė grindė turto, dėl kurio buvo sudaryta 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, rinkos verte 2008 m. rugpjūčio 22 d., teigdama, kad jeigu nurodytas sandoris nebūtų pripažintas negaliojančiu, ji būtų turėjusi tokios vertės turtą.

47Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis šalių ginčo aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę ir įpareigoti atlyginti ieškovei nuotolius, atsiradusius dėl pripažinto negaliojančiu sandorio: neteisėti veiksmai – atsakovė pardavė jai nuosavybės teise nepriklausantį nekilnojamąjį turtą; žala – ieškovė, praėjus trejiems metams po sandorio, kurio pagrindu ji manė įgijusi nuosavybės teisę į nurodytą nekilnojamąjį turtą, sudarymo, privalėjo grąžinti šį turtą tikrajam jo savininkui ir neteko galimybės turėti šį turtą nuosavybės teise; priežastinis ryšys – ieškovė patyrė nurodytą žalą dėl neteisėtų atsakovės veiksmų, kai ši pardavė ne jos, bet trečiojo asmens nuosavybe esantį nekilnojamąjį turtą; kaltė – atsakovės elgesys, kai ji pardavė trečiojo asmens nekilnojamąjį turtą, neatitiko apdairiam, atidžiam, rūpestingam asmeniui (lot. bonus pater familias) keliamų reikalavimų.

48Dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nekilnojamojo turto, dėl kurio buvo sudaryta 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, verte, nustatyta praėjus septyniolikai metų po sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, t. y. nukentėjusysis turi būti grąžintas į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu jam nebūtų padaryta žalos (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Siekiant įgyvendinti šį principą, žala turi būti tiksliai įvertinta pinigais, atsižvelgiant į infliaciją, rinkos pokyčius, kitas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes. Nuo žalos padarymo iki teismo sprendimo priėmimo gali praeiti nemažai laiko. CK 6.249 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos trys alternatyvios turtinės žalos įvertinimo pinigais taisyklės. Bendroji taisyklė yra ta, kad nuostoliai skaičiuojami pagal turto kainas, kurios galioja teismo sprendimo priėmimo dieną. Jeigu kainų pagal nurodytą taisyklę taikymas galėtų reikšti nukentėjusiojo arba nepagrįstą praturtėjimą (t. y. jam būtų kompensuota daugiau, negu padaryta žalos), arba nevisišką žalos atlyginimą (jis nebūtų visiškai grąžintas į padėtį, kuri būtų nepadarius žalos), įstatymo leidžiama taikyti bendrosios taisyklės išimtis ir vadovautis kainomis, kurios buvo arba žalos padarymo, arba ieškinio pareiškimo dieną.

49Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po to, kai 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia Lazdijų rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 28 d. sprendimu, ginčo šalys bendravo toliau, atsakovė 1997 m. liepos 18 d. parašė ieškovui įgaliojimą tvarkyti nuosavybės teisės į žemę tame kaime, kuriame yra pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku buvęs turtas, atkūrimo dokumentus, vyko šalių derybos dėl ieškovų patirtų neigiamų pripažinto negaliojančiu sandorio padarinių kompensavimo žemės, į kurią atsakovei bus atkurta nuosavybės teisė, dalimi; tai patvirtina 2006 m. liepos 4 d., 2007 m. birželio 21 d., 2007 m. birželio 25 d. vykę ginčo šalių pokalbiai, kurių garso įrašus pateikė ieškovas, taip pat šalių paaiškinimai teismo proceso metu.

50Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje konkrečioje byloje susiklosčiusios neordinarios situacijos aplinkybes, remdamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad ieškovei priteistina iš atsakovės dėl pripažinto negaliojančiu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio suma gali būti nustatyta pagal šio turto vertinimo 2008 m. rugpjūčio 22 d. kainomis ataskaitą, sumažinant joje nurodytą turto vertę iki 45 000 Lt (2000 Lt atsakovė sumokėjo bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2009 m. kovo 23 d., todėl iš jos priteista 43 000 Lt).

51Dėl atsakovės argumentų, kad nurodytoje turto vertinimo ataskaitoje įvertinti ne tik pastatai, kurie buvo pripažinto negaliojančiu sandorio dalykas, bet ir žemės sklypas, kuris nebuvo pirkimo–pardavimo objektas, teisėjų kolegija pažymi, jog, bylos duomenimis, Kapčiamiesčio apylinkės liaudies deputatų tarybos 1990 m. liepos 25 d. potvarkiu Nr. 3 „Dėl žemės sklypo išskyrimo P. J., J.“ ieškovei prie perkamų pastatų buvo nuspręsta skirti 6 arus žemės. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad ieškovė, būdama pastatų, dėl kurių buvo sudaryta 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis, savininkė, būtų turėjusi realią ir teisėtą galimybę įsigyti namų valdos žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis. Kai yra nustatytos tokios bylos aplinkybės, nėra teisinio pagrindo sutikti su nurodytais kasacinio skundo argumentais.

52Dėl pirmiau išdėstytų motyvų, kad ieškovės patikslintas reikalavimas iš esmės yra prašymas taikyti atsakovei civilinę atsakomybę ir įpareigoti atlyginti žalą (nuotolius), teisėjų kolegija teisiškai kvalifikuoja apeliacinės instancijos teismo nustatytą priteistiną sumą ne kaip restitucijos taikymą, bet kaip ieškovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu padarytos žalos (nuotolių) atlyginimą.

53Dar kartą pabrėždama šioje konkrečioje byloje sprendžiamo šalių ginčo ypatumus, teisėjų kolegija kartu nurodo, kad ieškovės elgesys po 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kai ji sutiko laukti, kol atsakovė turės pinigų skolai grąžinti, nesirūpino įforminti jokių rašytinių dokumentų dėl skolos grąžinimo terminų ar atsiskaitymo kitokiu būdu, šioje konkrečioje ginčo situacijoje vertintinas kaip didelis jos neatsargumas, dėl kurio yra pagrindas sumažinti priteistiną žalos atlyginimą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, bylos duomenimis, atsakovė turi bendrosios nuosavybės teise tik žemės ūkio paskirties žemės (T. 3, b. l. 73-75), kitokio nekilnojamojo turto neturi, gauna labai nedidelę (299 Lt) pensiją. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl sunkios atsakovės turtinės padėties taip pat yra pagrindas sumažinti iš jos priteistiną ieškovei nuostolių atlyginimą (CK 6.282 straipsnio 3 dalis).

54Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta 45 000 Lt nuostolių atlyginimo suma mažinama iki 22 500 Lt; atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė sumokėjo ieškovei 2000 Lt, iš jos priteisiama 20 500 Lt, atitinkamai pakeičiant apeliacinės instancijos teismo nutartį. Dėl įrodymų ir įrodymų vertinimo taisyklių

55Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje esančius garso įrašus, pažeidė CPK 177 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo pateiktų išaiškinimų dėl šios proceso teisės normos.

56Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, jog pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį garso įrašai gali būti įrodinėjimo priemonė, jeigu jie padaryti nepažeidžiant įstatymų. Apie tai, ar garso įrašas yra leistina įrodinėjimo priemonė, turi būti sprendžiama individualiai kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į įrašo padarymo aplinkybes, fiksavimo būdą, priemones ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. A. L., bylos Nr. 3K-3-1406/2002; 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje B. P. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-136/2004; 2005 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-302/2005; 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-271/2006, kt.).

57Pažymėtina tai, kad atsakovės argumentai dėl garso įrašų kaip įrodinėjimo priemonės leistinumo ir vertinimo, be kita ko, susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) taikymu. Bendrąja prasme Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – Teismas) laikosi požiūrio, kad įrodymų leistinumas ar jų vertinimas yra nacionalinės teisės ir nacionalinių teismų prerogatyva (dalykas) ir, nors Konvencijos 6 straipsnis garantuoja asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, šiame straipsnyje neįtvirtinta taisyklių dėl įrodymų leistinumo ar vertinimo (žr. klasikinius sprendimus Edwards c. Royaume-Uni du 16 décembre 1992, série A n° 247-B, pp. 34-35, § 34, Bernard c. France du 23 avril 1998, Recueil des arr?ts et décisions 1998-II, § 37 et Garcia Ruiz c. Espagne du 21 janvier 1999, Recueil 1999-I). Teismas apsiriboja patikrinimu, ar bylos nagrinėjimas (įskaitant įrodymų „administravimo“ būdą) buvo teisingas (žr. Edwards c. Royaume-Uni du 16 décembre 1992, série A n° 247-B, p. 34-35, § 34, Bernard c. France du 23 avril 1998, Recueil des arr?ts et décisions 1998-II, § 37 et Garcia Ruiz c. Espagne du 21 janvier 1999, Recueil 1999-I). Šiame kontekste Teismui svarbu, ar pareiškėjui buvo užtikrintas proceso rungimosi principo įgyvendinimas (galimybė pateikti, jo manymu, bylai svarbius argumentus, paaiškinimus ir pan.), kitos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantijos (šalių lygybės, nešališko bylos nagrinėjimo užtikrinimas ir pan.).

58Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo pateikti ginčo šalių pokalbių garso įrašai padaryti naudojantis mobiliojo telefono garso įrašymo funkcija 2006 m. liepos 4 d., 2007 m. birželio 21 d., 2007 m. birželio 25 d., t. y. iki teismo proceso pradžios (ieškinys pareikštas 2008 m. sausio 28 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovė teismo posėdžių metu neneigė, jog nurodyti pokalbiai buvo; atsakovės sūnus, apklaustas kaip liudytojas, taip pat patvirtino, kad buvo garso įrašuose užfiksuoti pokalbiai (T. 2, b. l. 83-84); atsakovė teismo proceso metu turėjo galimybę pateikti dėl šių pokalbių paaiškinimus, pastabas dėl to, kad, darant šiuos įrašus, dalyvavo ieškovo advokatės padėjėja, taip pat dėl menamų, jos nuomone, klausimų. Atmesdama atsakovės kasacinio skundo argumentus, kad garso įrašai nagrinėjamu atveju nėra leistina įrodinėjimo priemonė, teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadoms, jog ginčo šalių pokalbiai vyko paprasta buitine kalba, atsakovė nebuvo provokuojama pateikti ieškovui naudingų atsakymų, jai buvo užduodami konkretūs klausimai, susiję su šalių santykiais.

59Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas garso įrašų padarymo aplinkybes, šie įrašai laikytini leistinais įrodymais, kurie apeliacinės instancijos teismo buvo tirti nepažeidžiant rungimosi, šalių procesinio lygiateisiškumo, kitų procesinių atsakovės teisių, ir vertinti teismo kartu su kitų byloje surinktų įrodymų visuma. Dėl nurodytų motyvų atsakovės argumentai dėl CPK 177 straipsnio 3 dalies pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

60Dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyti argumentai grindžiami tik atsakovės pateiktu kitokiu tam tikrų bylos aplinkybių vertinimu, tačiau nenurodyta išsamių teisinių argumentų, kurie pagrįstų, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė konkrečias įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas. Nurodyti argumentai neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, keliamų kasacijos pagrindams, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

61 Dėl ieškinio reikalavimo pripažinti sudarytą ginčo šalių susitarimą ir priteisti ieškovui žemės sklypus

62Ieškovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atmetę ieškinio reikalavimą pripažinti jo ir atsakovės 1997 m. liepos 18 d. susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo perduoti jam neatlygintinai du žemės sklypus, pažeidė sutarčių ir preliminariųjų sutarčių sudarymą reglamentuojančias teisės normas.

63Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje teisėje sutartis reiškia laisvą dviejų ar daugiau asmenų valios suderinimą, kurio tikslas – sukurti tarpusavio teises ir pareigas. Kiekvienos sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas. Taigi konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia. Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausia reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Tai reiškia, kad negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jos valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar vienašalio įsipareigojimo. Tačiau ir šiais atvejais negalima asmens versti sudaryti sutarties; tokiais atvejais už pareigos sudaryti sutartį neįvykdymą asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė.

64Bendroji taisyklė yra ta, kad tam, jog sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojančia, šalys turi suderinti savo valią ir susitarti dėl esminių jos sąlygų. Tam tikrais įstatymo imperatyviai nustatytais atvejais reikia dar vieno elemento – specialios šalių susitarimo formos.

65Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti, kad jis ir atsakovė 1997 m. liepos 18 d. sudarė susitarimą, kuriuo atsakovė įsipareigojo perduoti neatlygintinai ieškovo nuosavybėn 19/57 dalių 0,57 ha žemės sklypo ir 0,71 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už jai paliktas statybines medžiagas, ir priteisti nurodytus sklypus ieškovui. Pagal taip suformuluotą ieškinio dalyką ir ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes šis ieškovo reikalavimas teisiškai kvalifikuotinas kaip prašymas pripažinti, jog buvo sudaryta sutartis dėl išvardyto nekilnojamojo turto perleidimo (pažymėtina, kad iš ieškovo suformuluoto reikalavimo neaišku, kokia tai galėtų būti sutartis – pirkimo–pardavimo, mainų ar dovanojimo). Pagal ieškovo nurodyto 1997 m. liepos 18 d. susitarimo sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 58, 255, 279, 282 straipsnių nuostatas buvo imperatyviai reikalaujama nekilnojamojo daikto perleidimo sutartis sudaryti notarine forma, be to, nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas daro tokias sutartis negaliojančias (1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalis, 279 straipsnio 2 dalis). Taigi ieškovo nurodytas susitarimas dėl nekilnojamųjų daiktų perleidimo turėjo būti įformintas notarine tvarka. Kartu pažymėtina, kad 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, jog jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti, tai teismas, įvykdžiusios šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu; šiuo atveju sandorio po to nereikia įforminti notarine tvarka. Analogiška nuostata įtvirtinta galiojančio CK 1.93 straipsnio 4 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų pagrindas spręsti dėl ieškovo reikalavimo kvalifikavimo nurodytų teisės normų pagrindu, ieškovas pirmiausia turėjo įrodyti, kad abi šalys suderinta valia pasiekė jo nurodytą susitarimą dėl žemės sklypų perleidimo, sutarė būtent dėl tokių, kokias nurodė ieškovas, tarpusavio teisių ir pareigų. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vienodai nustatė šalių ginčo aplinkybes ir priėjo prie vienodos išvados, kad ieškovas neįrodė šalių susitarimo dėl būtent nurodytų žemės sklypų perleidimo jo nuosavybėn. Kasaciniame skunde ieškovas teigia, kad bylą nagrinėję teismai, darydami tokią išvadą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, tačiau šie teiginiai grindžiami ne motyvuotais teisiniais argumentais, bet ieškovo pateiktu tam tikrų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Įrodymus vertina teismas, vadovaudamasis proceso teisės normų nustatytomis taisyklėmis. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovo įrodinėto susitarimo buvimu (CPK 353 straipsnio 1 dalis), sprendžia, kad teismai, darydami išvadą, jog ginčo šalys nepasiekė ieškovo nurodyto susitarimo dėl konkrečių žemės sklypų perleidimo jo nuosavybėn, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių.

66Ieškovo kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs nurodytą susitarimą preliminariąja sutartimi, nepagrįstai netenkino reikalavimo pripažinti jį galiojančiu.

67Teisėjų kolegija pažymi, kad 1997 m. liepos 18 d., kai, ieškovo teigimu, buvo sudarytas jo nurodytas susitarimas, Lietuvos pozityviojoje teisėje (galiojusiame 1964 m. CK) nebuvo teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius santykius, taip pat nebuvo preliminariosios sutarties instituto. Kartu pažymėtina tai, kad ir iki 2000 m. CK įsigaliojimo tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje preliminariosios sutarties institutas buvo pripažįstamas, remiantis tuo, jog pagal 1964 m. CK 4 straipsnį nebuvo draudžiama sudaryti sandorių, kurie nors ir nenurodyti įstatymų, tačiau jiems neprieštarauja; preliminariosios sutarties sudarymas ir jos pagrindu kylančių teisių bei pareigų įgyvendinimas nepažeidė tuo metu galiojusių imperatyviųjų civilinės teisės normų, jos galėjo būti sudaromos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje AB „Kauno baldai“ v. UAB „Skraja“, bylos Nr. 3K-3-1005/2003).

68Preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip šalių susitarimas dėl kitos sutarties sudarymo ateityje, t. y. sutartis dėl kitos – pagrindinės – sutarties sudarymo. Ieškovo kasaciniame skunde pripažįstama, jog būtini preliminariosios sutarties elementai yra: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; šio susitarimo išreiškimas rašytine forma. Nagrinėjamu atveju nėra jokio rašytinio dokumento, kuriame būtų užfiksuotas ginčo šalių derybose dėl žemės sklypų perleidimo pasiektas susitarimas, taigi nėra vieno iš būtinųjų elementų tam, kad būtų galima konstatuoti, jog ginčo šalys sudarė preliminariąją sutartį, kuria susitarė sudaryti ateityje ieškovo nurodytų žemės sklypų perleidimo jo nuosavybėn sutartį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vienas iš esminių preliminariosios sutarties bruožų – ši sutartis negali būti priverstinai įgyvendinta, t. y. negalima reikalauti, kad preliminariosios sutarties nevykdanti šalis būtų įpareigota sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminariosios sutarties pažeidimo atveju galima reikalauti tik nuostolių atlyginimo. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde teisiškai ydingai nurodyta, jog ieškovo nuostoliams dėl ieškovės neįvykdytos preliminariosios sutarties atlyginti ieškovui turėtų būti priteisti žemės sklypai. Nuostoliai civilinėje teisėje yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu ieškovo kasaciniame skunde nurodytas reikalavimas reiškia ne prašymą atlyginti nuostolius, bet reikalavimą įvykdyti prievolę natūra. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas netiksliai nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino jo prašomą sutartį preliminariąja. Apeliacinis teismas tik nurodė apie ginčo šalių preliminarų susitarimą, tačiau teisiškai jo nekvalifikavo kaip preliminariosios sutarties. Ne visi ikisutartiniuose santykiuose, t. y. vykstant deryboms dėl tam tikros sutarties sudarymo, šalių pasiekti susitarimai, užfiksuoti ikisutartiniuose dokumentuose, gali būti kvalifikuojami kaip preliminarioji sutartis, kuri šalių pasirašoma baigiant ikisutartinių santykių etapą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės teisėjų sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Kita vertus, ir tais atvejais, kai ikisutartinių santykių metu nepasiekiamas baigiamasis etapas, t. y. nepasirašoma preliminarioji sutartis, gali būti reikalaujama patirtų nuostolių atlyginimo iš šalies, kuri nesąžiningai pradėjo derybas dėl sutarties sudarymo ar nesąžiningai derėjosi.

69Nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad nei nagrinėjant bylą pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose ieškovas nesirėmė tuo, jog buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Tokie argumentai išdėstyti tik kasaciniame skunde, taip pažeidžiant CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą remtis aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Be to, argumentai dėl ginčo šalių santykių kvalifikavimo kaip ikisutartinių ir reikalavimas taikyti nesąžiningai jų šaliai, t. y. atsakovei, civilinę atsakomybę vertintini kaip naujo reikalavimo, nesusijusio su byloje nagrinėtu reikalavimu (pripažinti sudarytu nekilnojamojo turto perleidimo ieškovo nuosavybėn sandorį ir priteisti jam nurodytus žemės sklypus natūra), pareiškimas. Naujas reikalavimas gali būti pateiktas tik pareiškiant ieškinį bendra tvarka. Kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje teismai turėjo išspręsti ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo klausimą, yra teisiškai nepagrįsti, nes šioje byloje nebuvo pareikšta reikalavimo atlyginti nuostolius, ieškovas neįrodinėjo nuostolių fakto ir dydžio.

70Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių ir preliminariųjų sutarčių sudarymą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.

71Kiti kasacinio skundo argumentai tampa teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

72

73Dėl bylinėjimosi išlaidų

74

75Pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paskirstymas, taip pat paskirstomos bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Kasaciniam teismui galutinai išsprendus šalių ginčą, ieškovės reikalavimas patenkintas 40 proc., ieškovo reikalavimas ir atsakovės priešieškinis – atmesti.

76Pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 1662 Lt (172 Lt+1490 Lt), ieškovas – 176 Lt (50 Lt+126 Lt); atsakovė – 118 Lt žyminio mokesčio išlaidų; ieškovė 1200 Lt, atsakovė – 708 Lt turto vertinimo išlaidų; atsakovė – 2980 Lt (780 Lt + 2200 Lt) atstovavimo išlaidų.

77Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų šalių reikalavimų dalis, ieškovei iš atsakovės priteistina 665 Lt žyminio mokesčio ir 480 Lt turto vertinimo išlaidų, iš viso – 1145 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovės priteistina atsakovei 1000 Lt atstovavimo išlaidų. Įskaičius priešpriešinius ieškovės ir atsakovės reikalavimus, iš atsakovės priteistina ieškovei 145 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

78Iš ieškovo atsakovei priteistina 700 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat 708 Lt turto įvertinimo išlaidų, iš viso – 1408 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų.

79Ieškovo ir atsakovės sumokėto žyminio mokesčio pirmosios instancijos teisme išlaidos jiems neatlyginamos, nes jų ieškinio bei priešieškinio reikalavimai atmesti.

80Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad dėl bylos proceso pirmosios instancijos teisme turėta 73,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinų į valstybės biudžetą. Nurodytos išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą taip: iš ieškovės – 7,31 Lt, iš ieškovo – 21,93 Lt, iš atsakovės – 43,86 Lt.

81Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo sumokėti 1602 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokėjo 200 Lt, o nuo likusios 1402 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimo buvo atleista. Atsižvelgiant į patenkintų ieškovės reikalavimų dalį, atsakovė turėtų atlyginti ieškovei 80 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų, taip pat sumokėti 560,80 Lt į valstybės biudžetą, t. y. atitinkamą dalį žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo iš dalies atleista (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

82Pagal pateiktus įrodymus, atsakovė patyrė 1000 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų šalių reikalavimų dalis, atsakovei priteistina iš ieškovės 200 Lt, iš ieškovo – 400 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

83Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų

84Atsakovė, paduodama kasacinį skundą dėl ieškovės reikalavimo, sumokėjo 1290 Lt žyminio mokesčio, taip pat pridėjo įrodymus, kad turėjo 4000 Lt išlaidų už šio kasacinio skundo surašymą, be to, 1900 Lt už atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą surašymą.

85Atsakovės kasacinis skundas patenkintas 50 proc., todėl jai ieškovė turėtų atlyginti 645 Lt žyminio mokesčio už šį skundą išlaidų. Dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, bet ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal šių Rekomendacijų 7 ir 8.12 punktus rekomenduojamas priteistinas maksimalus dydis už kasacinį skundą yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 3,5, be to, 8.13 punkte nustatyta, kad už kasacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios arba apeliacinės instancijos teisme, taikytinas koeficientas – 2,5. Minimali mėnesinė alga – 800 Lt. Atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus rekomenduojamus priteisti maksimalius dydžius, taip pat tai, kad kasacinis skundas surašytas advokatės, kuri atstovavo atsakovei nuo proceso pirmosios instancijos teisme pradžios, taigi bylos aplinkybės jai buvo žinomos, reikėjo mažiau darbo ir laiko sąnaudų kasaciniam skundui parengti, be to, įvertindama tai, jog patenkinta tik dalis atsakovės reikalavimų, teisėjų kolegija priteisia atsakovei iš ieškovės 1000 Lt atstovavimo išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

86Dėl atsakovės turėtų 1900 Lt išlaidų už atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą, kuris atmestas, surašymą pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.14 punktą už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra minimali mėnesinė alga, taikant koeficientą 2. Nagrinėjamu atveju tai būtų 1600 Lt. Atsižvelgdama į Rekomendacijos nustatytą rekomenduojamą priteisti maksimalų dydį, taip pat į tai, kad atsiliepimą į kasacinį skundą surašiusi advokatė atstovavo atsakovei ir pirmosios, ir apeliacinės instancijų teismuose, teisėjų kolegija priteisia atsakovei iš ieškovo 900 Lt išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

87Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. liepos 2 d. pažymą dėl ieškovo ir atsakovės inicijuoto kasacinio proceso kasacinis teismas turėjo 97,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodytos išlaidos priteistinos į valstybės biudžetą iš visų trijų ginčo šalių, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį: iš ieškovo – 48,61 Lt, iš ieškovės – 29,17 Lt, iš atsakovės – 19,45 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnis).

88Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

89

90Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį pakeisti.

91Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą išdėstyti taip:

92„Ieškinį patenkinti iš dalies.

93Priteisti ieškovei J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 20 500 Lt (dvidešimt tūkstančių penkis šimtus litų) žalos atlyginimo.

94Kitą ieškinio dalį atmesti. Priešieškinį atmesti.

95Priteisti ieškovei J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 145 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų.

96Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1408 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus aštuonis litus) bylinėjimosi išlaidų.

97Priteisti į valstybės biudžetą: iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 7,31 Lt (septynis litus 31 ct), iš ieškovo R. A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 21,93 Lt (dvidešimt vieną litą 93 ct), iš atsakovės A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 43,86 Lt (keturiasdešimt tris litus 86 ct) (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 bankas Swedbank AB (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).

98Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartimi paskirtą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, uždraudžiant A. M. M. perleisti jai nuosavybės teise priklausančius 0,57 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,71 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).“

99Priteisti ieškovei J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 80 Lt (aštuoniasdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų.

100Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 560,80 Lt (penkis šimtus šešiasdešimt litų 80 ct) žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, paduodama apeliacinį skundą (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 bankas Swedbank AB (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).

101Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 400 Lt (keturis šimtus litų), o iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 200 Lt (du šimtus litų) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

102Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1645 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus keturiasdešimt penkis litus), o iš ieškovo R. A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 900 Lt (devynis šimtus litų) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.

103Priteisti į valstybės biudžetą: iš ieškovės J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 29,17 Lt (dvidešimt devynis litus 17 ct), iš ieškovo R. A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 48,61 Lt (keturiasdešimt aštuonis litus 61 Lt), iš atsakovės A. M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) – 19,45 Lt (devyniolika litų 45 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų (mokėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 bankas Swedbank AB (banko kodas 7300), įmokos kodas 5660).

104Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai 2008 m. sausio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydami: priteisti... 5. Ieškovai nurodė, kad 1990 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi... 6. Atsakovė priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovą grąžinti jai... 7. Atsakovė nurodė, kad nebuvo jokio susitarimo dėl žemės perleidimo... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Lazdijų rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu patenkino... 10. Teismas nustatė, kad Lazdijų rajono apylinkės teismo 1993 m. birželio 28 d.... 11. 55 400 Lt teismas nurodė, kad ieškovų pateikta turto vertinimo ataskaita... 12. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m.... 13. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių... 15. 1. Apeliacinis teismas, spręsdamas, kokią sumą turi grąžinti ieškovei... 16. 2. Apeliacinis teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles... 17. 3. Apeliacinis teismas, vertindamas byloje esančius garso įrašus, pažeidė... 18. 4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 17 straipsnyje įtvirtintą... 19. Atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą... 20. 1. Apeliacinis teismas, spręsdamas dėl ieškovei priteistinos iš atsakovės... 21. 2. Kasacinio skundo argumentai, kad skola ieškovei yra 2000 Lt, nes tokia suma... 22. 3. Apeliacinis teismas, vertindamas garso įrašus, nepažeidė įrodymus,... 23. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo... 24. 1. Teismai pažeidė sutarčių ir preliminariųjų sutarčių sudarymą... 25. 2. Teismai pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančiais teisės... 26. 3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.165 straipsnio 4 dalį.... 27. 4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, nesivadovavo... 28. Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą... 29. 1. Teismai teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti... 30. 2. Teismai nepažeidė sutarčių sudarymą ir preliminariąsias sutartis... 31. 3. Teismai nepažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės... 32. 4. Ieškovo pateiktus garso įrašus pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 33. Teisėjų kolegija... 34. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 36. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad pagrindinis... 38. Laikydamasi nurodytų nuostatų, teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovo ir... 39. ... 40. Dėl pripažinto negaliojančiu... 41. ... 42. Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas,... 43. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimo priteisti iš atsakovės... 44. Pradiniu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 5000 Lt už jai... 45. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovės... 46. Remdamasi šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų... 47. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų... 48. Dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos... 49. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad po to, kai 1990 m. liepos 25 d.... 50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje konkrečioje byloje... 51. Dėl atsakovės argumentų, kad nurodytoje turto vertinimo ataskaitoje... 52. Dėl pirmiau išdėstytų motyvų, kad ieškovės patikslintas reikalavimas iš... 53. Dar kartą pabrėždama šioje konkrečioje byloje sprendžiamo šalių ginčo... 54. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės... 55. Atsakovės kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas,... 56. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta,... 57. Pažymėtina tai, kad atsakovės argumentai dėl garso įrašų kaip... 58. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovo pateikti ginčo šalių pokalbių... 59. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas... 60. Dėl atsakovės kasacinio skundo argumentų, kad teismai pažeidė įrodymų... 61. 62. Ieškovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, atmetę ieškinio... 63. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje teisėje sutartis reiškia laisvą... 64. Bendroji taisyklė yra ta, kad tam, jog sutartis būtų laikoma sudaryta ir... 65. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą pripažinti, kad jis ir... 66. Ieškovo kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos... 67. Teisėjų kolegija pažymi, kad 1997 m. liepos 18 d., kai, ieškovo teigimu,... 68. Preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip šalių susitarimas dėl kitos... 69. Nagrinėjamos kasacinės bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat nurodo,... 70. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo... 71. Kiti kasacinio skundo argumentai tampa teisiškai nereikšmingi nagrinėjamoje... 72. ... 73. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 74. ... 75. Pakeitus apeliacinės instancijos teismo nutartį, atitinkamai pakeičiamas... 76. Pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 1662 Lt (172 Lt+1490 Lt),... 77. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų šalių reikalavimų dalis, ieškovei... 78. Iš ieškovo atsakovei priteistina 700 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat 708... 79. Ieškovo ir atsakovės sumokėto žyminio mokesčio pirmosios instancijos... 80. Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad dėl bylos proceso pirmosios... 81. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė turėjo sumokėti 1602 Lt žyminio... 82. Pagal pateiktus įrodymus, atsakovė patyrė 1000 Lt atstovavimo apeliacinės... 83. Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme... 84. Atsakovė, paduodama kasacinį skundą dėl ieškovės reikalavimo, sumokėjo... 85. Atsakovės kasacinis skundas patenkintas 50 proc., todėl jai ieškovė... 86. Dėl atsakovės turėtų 1900 Lt išlaidų už atsiliepimo į ieškovo... 87. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. liepos 2 d.... 88. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 89. ... 90. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.... 91. Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą... 92. „Ieškinį patenkinti iš dalies.... 93. Priteisti ieškovei J. P. (a. k. ( 94. Kitą ieškinio dalį atmesti. Priešieškinį atmesti.... 95. Priteisti ieškovei J. P. (a. k. ( 96. Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. ( 97. Priteisti į valstybės biudžetą: iš ieškovės J. P. (a. k. ( 98. Panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartimi... 99. Priteisti ieškovei J. P. (a. k. ( 100. Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovės A. M. M. (a. k. ( 101. Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. ( 102. Priteisti atsakovei A. M. M. (a. k. ( 103. Priteisti į valstybės biudžetą: iš ieškovės J. P. (a. k. ( 104. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...