Byla e2A-2473-803/2016
Dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo atsakovui UAB „Indepozit“, trečiasis asmuo P. L

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo J. V. ieškinį dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo atsakovui UAB „Indepozit“, trečiasis asmuo P. L..

4Teisėjų kolegija,

Nustatė

5Ginčo esmė

  1. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio, pakeitus atleidimo iš darbo pagrindą, išieškojimo.
  2. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pakeisti jo 2015 m. kovo 30 d. atleidimo iš darbo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Indepozit” direktoriaus pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą pagrindą, nustatant, kad J. V. iš UAB „Indepozit” darbo yra atleistas pagal DK 124 straipsnio 1 dalį, priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.
  3. Ieškovas paaiškino, kad 2012-05-30 sudarė su atsakovu neterminuotą darbo sutartį direktoriaus pareigoms. Nuo 2012-07-03 yra UAB „Indepozit“ akcininkas, jam priklauso 33 vnt. UAB „Indepozit“ akcijų, kurios sudaro 33 proc. visų bendrovės akcijų. 2015-03-20 akcininko P. L. iniciatyva sušauktame UAB „Indepozit“ visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame pats nedalyvavo, buvo priimtas sprendimas atšaukti jį iš UAB „Indepozit“ direktoriaus pareigų nuo 2015-03-20. Ieškovas įrodinėja, kad jam nėra įteiktas direktoriaus įsakymas dėl atleidimo iš darbo. Nėra žinoma už kokį padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą buvo nutraukta darbo sutartis. Nebuvo reikalauta, kad būtų pateiktas paaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo. Ieškovas vertina, kad nebuvo pagrindo jį atleisti dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, be to, jį atleidžiant nebuvo laikytasi įstatymo nustatytos tvarkos. Ieškovas, prašydamas atnaujinti kreipimosi į teismą terminą, nurodo, kad terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, t.y. teismas civilinėje byloje Nr. e2-1268-868/2015 nepriėmė jo patikslinto ieškinio dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, po ko jis nedelsiant pateikė teismui atskirą ieškinį.
  4. Atsakovas, atstovaujamas bendrovės akcininko P. L., valdančio 67 procentus UAB „Indepozit“ akcijų, su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nuo 2012-05-31 ieškovas buvo paskirtas vykdyti UAB „Indepozit“ direktoriaus pareigas ir jas vykdė blogai, nes:
    1. ieškovas, būdamas vienasmenis bendrovės valdymo organas, nuo paskyrimo į bendrovės vadovo pareigas datos (2012-05-31) nesurengė nei vieno eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo, t.y. pažeidė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) 24 straipsnio 1 dalį. Tokiu būdu akcininkai nebuvo informuojami ir neturėjo galimybės susipažinti su bendrovės ūkiniais-finansiniais rezultatais už 2012-2014 metus. Atsižvelgiant į tai, akcininkas P. L., valdantis didžiąją dalį bendrovės akcijų (67 procentus iš 100), pasinaudojo, savo kaip akcininko teisėmis, įtvirtintomis Akcinių bendrovių įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje, ir 2015-03-20 sušaukė visuotinį akcininkų susirinkimą, tinkamai informavus kitą akcininką, t.y. J. V., valdantį 33 proc. bendrovės akcijų, bei priėmė sprendimą atšaukti J. V. iš UAB „Indepozit“ direktoriaus pareigų, kaip praradusį pasitikėjimą;
    2. ieškovas nėra suteikęs akcininkams jokios informacijos apie bendrovės veiklą, finansinę būklę, todėl kilo pagrįstų abejonių dėl ieškovo veiklos skaidrumo ir gebėjimo vykdyti jam pavestas pareigas bei tinkamo atstovavimo bendrovės ir akcininkų interesams;
    3. per laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-12-31 ieškovas, naudodamasis tarnybine padėtimi ir savo kaip direktoriaus įgaliojimais, pasisavino dideles sumas piniginių lėšų, t.y. esant blogai įmonės finansinei būklei, įsiskolinimams siekiant 15000 Lt, ieškovas 2014-10-27 išsimokėjo sau 13951 Lt atlyginimą, nesuderinus šio veiksmo su bendrovės akcininkais, kurie yra vieninteliai asmenys, galintys nustatyti bendrovės vadovo atlyginimo dydį;
    4. 2014-11-07 į UAB „Indepozit“ sąskaitą iš administruojamų bankrutuojančių įmonių UAB „Kokybiški namai“ ir UAB „Girista“ buvo pervesta 14100 Lt ir 8300 Lt nurodant mokėjimo paskirtį „už bankroto administravimo paslaugas“ ir 2014-11-20 visi šie pinigai (22000 Lt), nenurodant jokios priežasties, buvo pervesti UAB „Geras buhalteris“, kuri tikėtinai yra susijusi su ieškovu. Už kokias paslaugas ar darbus pervesta tokia didelė pinigų suma nėra aišku. Viešojoje erdvėje prieinamoje informacijoje pinigus iš UAB „Indepozit“ gavusi įmonė UAB „Geras buhalteris“ pati turi neįvykdytų įsipareigojimų ir skolų. Nėra aišku, kodėl reikėjo mokėti už buhalterines paslaugas UAB „Geras buhalteris“, kai UAB „Indepozit“ dirbo kvalifikuota buhalterė K. C., kuriai ieškovas 2014-10-28 kaip atlyginimą už suteiktas paslaugas pervedė 2448,20 Lt.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendime konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ieškinį tenkinti iš dalies.
  2. Teismas sprendė, kad ieškovas ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu pateikė 2015-06-19, t.y. praleidęs DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, tačiau jį atnaujino, nustatęs, jog ieškovas pateikė 2015-04-07 teismui civilinėje byloje Nr. e2-1268-868/2015 ieškinį dėl 2015-03-20 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, tame tarpe, ir jo atšaukimo iš UAB „Indepozit“ direktoriaus pareigų, pripažinimo negaliojančiais. Ieškovas 2015-06-01 pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, grąžinti į eitas pareigas, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, tačiau teismas 2015-06-10 nutartimi atsisakė priimti ieškovo pateiktą patikslintą ieškinį. Ieškovas, atsižvelgdamas į teismo nutartį, 2015-06-19 pateikė ieškinį dėl atleidimo pripažinimo neteisėtu šioje byloje, kuris 2015-06-22 buvo priimtas nagrinėjimui.
  3. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, darbuotojui vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, tokių būdu pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą drausminių nuobaudų skyrimo tvarką, nes byloje nebuvo nepateikta dokumentų, patvirtinančių, kad ieškovo buvo raštu pareikalauta pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo. Be to, į bylą nebuvo pateiktas įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
  4. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodyti argumentai dėl to, kad ieškovo šiurkštus darbo pareigų pažeidimas pasireiškė: turto iššvaistymu asmeniniais tikslais, informacijos atsakovo akcininkams apie atsakovo veiklą ir būklę nepateikimu, tyčinių visuotinių akcininkų susirinkimų nekvietimu, didelių piniginių sumų pasisavinimu, t.y. 2014-10-27 13951 Lt dydžio atlyginimo sau, nesuderinus su bendrovės akcininkais, išmokėjimu; 22000 Lt piniginių lėšų pervedimu iš bankrutuojančių bendrovių UAB „Kokybiški namai“ ir UAB „Girista“ į UAB „Geras buhalteris“, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais byloje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pakeitė ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą į DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių 37 straipsnio 3 dalį (darbo sutarties nutraukimas nuo 2015-03-20 kitų įstatymų nustatytais pagrindais).
  5. Teismas sprendė, kad ieškovas kaip bendrovės vadovas neveikė rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir kvalifikuotai, todėl padarė išvadą, jog darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta iš dalies ir dėl jo paties kaltės. Nurodė, jog tokiu atveju išeitinė išmoka ieškovui nepriklauso, todėl nėra pagrindo jos priteisti, kaip ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti. Pažymėjo, kad ieškovas patikslintu ieškiniu neprašo priteisti iš atsakovo jam su darbo santykiais neišmokėtų sumų, o bylos duomenimis, nenustatyta, kad su ieškovu atleidimo iš darbo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta. Atsižvelgdamas į tai, reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką atmetė.

8III. Apeliacinio skundo argumentai

9

  1. Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti 2016 m. birželio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1024-631/2016 dalyje, kurioje atmestas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo išeitinę kompensaciją ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, taip pat dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodė, kad:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką pagal DK 140 straipsnio 2 dalį, nes šioje byloje nėra įrodyta, kad ieškovas iš UAB „Indepozit” direktoriaus pareigų būtų atleistas dėl jo kaltės. Teismo nurodytos Lietuvos apeliaciniame teisme (c.b. Nr. 2A-190/2012) nagrinėtos bylos aplinkybės ir šios bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl nurodytoje byloje pateiktais Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinamais šioje civilinėje byloje negalėjo būti remiamasi. Teismo cituojamoje byloje buvo įrodyta, kad įstaigos vadovas buvo atleistas iš pareigų dėl jo netinkamų pareigų vykdymo, t.y. dėl to, kad bendrovės vadovas nustatytu terminu nepateikė teismui restruktūrizavimo plano. Nagrinėjamoje byloje remtis vien tik atsakovo atstovo paaiškinimais pripažįstant ieškovo kaltę jam vykdant bendrovės direktoriaus pareigas nėra galima, visais atvejais ieškovo kaltė turėjo būti įrodyta leistinas įrodymais, o tokių nesant ieškovo kaltė negalėjo būti konstatuojama;
    2. 2015 m. kovo 20 d. UAB „Indepozit” visuotinio akcininkų susirinkimo protokole nėra nurodyta, kad J. V. yra atleidžiamas iš įmonės vadovo pareigų dėl jo kaltės, ar jam netinkamai vykdant pareigas. Visuotiniame akcininkų protokole yra nutarta atšaukti ieškovą iš vadovų pareigų, nenurodant jokių atleidimo priežasčių;
    3. pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-19268-868/2015. Tačiau šioje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovo atleidimo pagrįstumo ar kaltės, nurodytoje byloje ginčas kilo dėl ieškovo, kaip akcininko, teisių pažeidimo, neteisėtai (nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos) sušaukus bendrovės visuotinį akcininkų susirinkimą. Apeliantas pažymėjo, kad šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas nėra konstatavęs ieškovo, kaip bendrovės vadovo, pareigų pažeidimo, o teisinis reguliavimas atšaukimo teisės absoliutumą lemia bendrovės ir jos vadovo santykių, pagrįstų pasitikėjimu, pobūdis. Taigi ieškovas iš vadovo pareigų buvo atleistas nesant jo kaltės, o akcininkui P. L. pasinaudojus absoliučia teise;
    4. pirmosios instancijos teismas iškraipė Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-19268-868/2015 nurodytas faktines aplinkybes, nurodydamas, kad ieškovui buvo sudaryta galimybė susipažinti su sprendimų projektais, kai nurodytoje byloje teismas konstatavo kad „dėl neesminių ginčijamų sprendimų priėmimo pažeidimų (pvz. nepateikta susirinkimo sprendimo projektų), nėra pagrindo juos panaikinti“. Be to, ieškovas apie 2015 m. kovo 20 d. susirinkimą buvo informuotas tik 2015 m. kovo 29 dieną (šią aplinkybę ieškovas buvo nurodęs ne viename savo procesiniame dokumente, nors pranešimas apie visuotinį akcininkų susirinkimą buvo išsiųstas 2015 m. vasario 27 d., ieškovui jis buvo įteiktas jau po to, kai visuotinis akcininkų susirinkimas buvo įvykęs). Dar daugiau, net jeigu ieškovas būtų buvęs laiku informuotas apie akcininkų susirikimą, jis, kaip bendrovės vadovas, neturėjo pareigos dalyvauti šiame susirinkime. Atsakovas savo atsiliepime neįrodinėjo, kad iš pareigų jis buvo atšauktas dėl to, kad nedalyvavo visuotiniame akcininkų susirinkime ar kad ieškovas jame nepasisakė, atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė kitas ieškovo iš pareigų atleidimo aplinkybes, kurias teismas pripažinimo neįrodytomis. Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo kaltę atleidžiant ieškovą iš vadovo pareigų išėjo iš atsiliepimo ribų;
    5. teismas netinkamai apskaičiavo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad byloje vyko tik du teismo posėdžiai, kai byloje vyko trys teismo posėdžiai, t.y. 2015 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdis vyko apytiksliai 8 min., 2016 m. balandžio 12 d. apytiksliai 7 min., 2016 m. gegužės 16 d. apytiksliai 15 min. Susumavus visų trijų posėdžių laiką, posėdžių trukmė yra lygi 30 minučių. Todėl pagal Rekomendacijų 9 punktą, turėjo būti laikoma, kad posėdis vyko vieną valandą, o tai reiškia, kad ieškovui turėjo būti priteista jo patirtos bylinėjimosi išlaidos kaip už vieną valandą vykusį teismo posėdį, apskaičiuojant užmokesčio dydį pagal Rekomendacijose nurodytus dydžius. Į ieškovui išrašytas sąskaitas už teisines paslaugas taip pat yra įskaičiuotas laikas, skirtas pasirengti bylos nagrinėjimui. Pažymėtina, kad ieškovui ir jo atstovei nebuvo žinoma, ar atsakovas bei tretieji asmenys ketino dalyvauti teismo posėdžiuose ar ne, todėl kiekvienam teismo posėdžiui buvo tinkamai rengiamasi. Pasirengimas teismo posėdžiui užtrukdavo ne mažiau nei vieną valandą. Todėl spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, teismas turėjo atsižvelgti ne tik į teismo posėdžių trukmę bet ir į bylos pasirengimui skirtiną laiką. Dėl nurodytų priežasčių, ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl šioje dalyje teismo sprendimas taip pat yra keistinas, ir iš atsakovo yra priteistinos visos ieškovo pirmos instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos
  2. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Byloje nustatyta, kad ieškovas J. V. UAB „Indepozit“ akcininko P. L. iniciatyva 2015-03-20 sušauktame UAB „Indepozit“ visuotiniame akcininkų susirinkime buvo atšauktas iš UAB „Indepozit“ direktoriaus pareigų nuo 2015-03-20 (b.l. 6-8), nenurodant priežasties. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis ieškovas J. V. atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (b.l.35). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas iš vadovo pareigų buvo atleistas dėl savo kaltės.

13Dėl įrodymų vertinimo dėl darbuotojo kaltės

  1. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tačiau teismui tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, darbdaviui tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo atleidimo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Įstatyme neapibrėžti kaltės forma ir laipsnis, kurių pakaktų atsakomybei taikyti, tačiau įstatyme darbuotojo kaltė nesiejama vien su jo tyčiniais veiksmais, dėl to darbuotojo aplaidus neveikimas darbe ar nerūpestingai atliekamos darbo funkcijos taip pat reiškia jo kaltę. Neteisėtu darbuotojo elgesiu pripažįstamas toks asmens elgesys, kuris neatitinka norminių teisės aktų nustatytų taisyklių, taip pat darbo tvarkos taisyklių, pareiginės instrukcijos. Neteisėtai veikai paprastai būdinga tai, kad ja ne tik pažeidžiamas norminis teisės aktas, bet ir nukentėjusiojo (šiuo atveju – darbdavio) subjektyvioji teisė, pakenkiama jo tam tikram interesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2005; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-565/2007; 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2008; kt.).
  2. Kasacinio teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).
  3. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar yra darbuotojo kaltė, dėl kurios tolimesni darbo santykiai su ieškovu tapo negalimi ir ar tai buvo pagrindas su juo nutraukti Darbo sutartį Nr. 3, sudarytą 2012-05-30, pagal kurią ieškovas J. V. buvo priimtas į darbą UAB „Indepozit“ direktoriaus pareigoms (b.l. 39-40). Kaip minėta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis ieškovas J. V. atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau į bylą nėra pateiktas įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo šiuo pagrindu.
  4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nepareikalavo raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, taip pažeisdamas DK 240 straipsnio 1 dalį. Konstatavo, jog atsakovas neįrodė būtinų drausminės atsakomybės sąlygų (ieškovo neteisėtų veiksmų arba neveikimo, žalingų padarinių, priežastinio neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalingų padarinių ryšio, ieškovo kaltės), todėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra negalimas. Atsižvelgdamas į tai, pakeitė ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą į DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį, t. y. patenkino ieškovo reikalavimą dėl atleidimo iš darbo, tačiau pats sau prieštaraudamas nurodė, kad ieškovas kaip bendrovės vadovas neveikė rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir kvalifikuotai, todėl yra pagrindo išvadai, jog darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta iš dalies ir dėl jo paties kaltės, ir atmetė reikalavimą dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką. Apeliacinio skundo bylos dalyje, kurioje teismas pakeitė ieškovo atleidimo iš darbo pagrindo formuluotę, nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
  5. Teisėjų kolegija, įvertinus prieštaraujančius tarpusavyje pirmosios instancijos teismo motyvus, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog teismo sprendimo dalis, kurioje atmestas reikalavimas dėl išeitinės išmokos išieškojimo, nepagrįsta (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), todėl šioje dalyje panaikina teismo sprendimą.
  6. Pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą darbo sutartis baigiasi ją nutraukus šio Kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. DK 140 straipsnio 3 dalis numato, kad „nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio Kodekso 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip“.
  7. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal įstatymą preziumuojama, jog teisinis pagrindas išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką yra darbuotojo atleidimas iš darbo pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad darbo santykiai baigėsi pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą, negalėjo taikyti darbo santykių pasibaigimui kito teisinio pagrindo numatytų pasekmių, t.y. DK 136 straipsnyje numatytų teisinių padarinių.
  8. Nusprendusi, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami atsakovo pozicijai pagrįsti, t.y. kad ieškovo šiurkštus darbo pareigų pažeidimas pasireiškė: atsakovo, kaip bankroto administratoriaus, turto iššvaistymu asmeniniais tikslais, dėl ko atsakovo bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta žymi materialinė žala, informacijos atsakovo akcininkams apie atsakovo veiklą ir būklę nepateikimu, tyčinių visuotinių akcininkų susirinkimų nekvietimu, didelių piniginių sumų pasisavinimu, t.y. 2014-10-27 13951 Lt dydžio atlyginimo sau, nesuderinus su bendrovės akcininkais, išmokėjimu, 22000 Lt piniginių lėšų pervedimu iš bankrutuojančių bendrovių UAB „Kokybiški namai“ ir UAB „Girista“ į UAB „Geras buhalteris“ CPK 185 straipsnis), ir dėl to panaikinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje atmestas reikalavimas dėl išeitinės išmokos, teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos šioje dalyje bylos baigčiai, todėl dėl jų nepasisako.
  9. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šioje byloje ieškovas prašė, be kita ko, pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę iš DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto į 124 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į taip suformuluotus ieškinio reikalavimus (ieškinio dalyką), taip pat į byloje nustatytas faktines aplinkybes, tokie ieškinio reikalavimai vertintini ne kaip reikalavimai atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (DK 300 straipsnio 3 dalis), o kaip reikalavimai dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Šiems reikalavimams taikomi skirtingi ieškinio senaties terminai (reikalavimams dėl neteisėto atleidimo iš darbo – DK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytas sutrumpintas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, o reikalavimams dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo – DK 27 straipsnyje įtvirtintas bendrasis trejų metų terminas) ir kitokie teisiniai padariniai.

14Dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką dydžio

  1. Apeliantas įrodinėja, kad teismo nurodytos Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-190/2012 nagrinėtos bylos aplinkybės ir šios bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl nurodytoje byloje pateiktais Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinamais šioje civilinėje byloje negalėjo būti remiamasi, atmetant reikalavimą priteisti išeitinę išmoką.
  2. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2014 m. kovo 21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014). Tai reiškia, kad kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad civilinėje byloje Nr. 2A-190/2012 pateiktais išaiškinimais negalėjo būti vadovaujamasi šioje byloje, nes Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad minėtoje byloje 2010 m. liepos 15 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole buvo užfiksuota, jog akcininkai nutarė atleisti ieškovą iš generalinio direktoriaus pareigų, nes buvo nepatenkinti ieškovo veiksmais vadovaujant bendrovei. Nagrinėjamoje byloje 2015-03-20 sušauktame UAB „Indepozit“ visuotiniame akcininkų susirinkime ieškovas buvo atšauktas iš UAB „Indepozit“ direktoriaus pareigų nuo 2015-03-20 (b.l. 6-8) nenurodant priežasties.
  3. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad akcininkas siekė nutraukti darbo santykius su ieškovu dėl jo kaltės. Iš 2014-11-13, 2015-01-02 ir 2015-02-26 pranešimų dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo ir 2015-01-02 paraiškos matyti, kad ieškovo atšaukimo iš pareigų klausimo svarstymas buvo siejamas su ieškovo kaip vienasmenio valdymo organo darbo veiklos vertinimu tinkamumui toliau vykdyti bendrovės vadovo pareigas (b.l. 9, 17-18, 20-22). Teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovo paaiškinimai nagrinėjamoje byloje negali būti laikomi patikimais, nes jie nėra pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp ieškovo ir atsakovo yra kilęs konfliktas, ieškovas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (b.l.29). Tokiu atveju vien atsakovo paaiškinimais, kurie yra išdėstyti įvairaus pobūdžio dokumentuose, ir nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovo išdėstytas aplinkybes dėl ieškovo netinkamo darbo pareigų vykdymo, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką remtis negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).
  4. Teisėjų kolegija nekartodama motyvų, išdėstytų šios nutarties 19, 20, 24 punktuose, sutinka su apelianto argumentu, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovas iš direktoriaus pareigų būtų atleistas dėl jo kaltės, todėl ieškovui priklauso DK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta išeitinė kompensacija. Ieškovas nenurodė prašomos priteisti sumos. Darbo sutartimi šalys susitarė dėl 400 Lt darbo užmokesčio (b.l.39), iš SoDra duomenų matyti, kad ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2012-05-30 iki 2015-03-30, nuo 2015-02-27 iki 2015-03-27 buvo vaiko priežiūros atostogose (b.l.73), tačiau byloje yra pateiktas apskaičiuotas vienos dienos vidutinis darbo užmokestis, t.y. 7,47 eurų (b.l.41), kuris atitinka SoDra duomenis (b.l.76), t.y. faktiškai mokėtas darbo užmokestis skyrėsi nuo sutarto 400 Lt darbo užmokesčio, nes už dirbtą 2015 m. sausio mėnesį ieškovui buvo sumokėta 150 eurų, o vasario – 142,11 eurų. Atsakovas 7,47 eurų sumos nenuginčijo (CPK 178 straipsnis).
  5. Apeliacinės instancijos teismas neturi konkrečių duomenų, būtinų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio apskaičiavimui (pvz., taikytino NPD ir pan.), kadangi atsakovas jų nepateikė (DK 208 straipsnis), ieškovas, kaip buvęs bendrovės direktorius, taip pat detalaus darbo užmokesčio apskaičiavimo nenurodė. Tokiu atveju pagal Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, 7.1, 9 punktus, darbuotojo vidutinis vienos darbo dienos užmokestis (apskaičiuotas pagal Aprašą) dauginamas iš metinio vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. gruodžio12 d. įsakymą Nr. A1-646 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų ir metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2015 metais patvirtinimo“ nustatyta mėnesiui 21 darbo diena, esant penkių darbo dienų savaitei. Ieškovo darbo santykiai baigėsi galiojant šiam aktui, todėl jo naudai iš atsakovo priteisiama 313,74 eurų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (21 d.d. x 7,47 eurų vidutinis darbo užmokestis per dieną x 2 mėnesiai) pagal DK 140 straipsnio 3 dalį.
  6. Taip pat apeliantas prašo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, nes atsakovas neišmokėjo išeitinės išmokos.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad išeitinė išmoka pagal DK 140 straipsnio 3 dalį yra viena iš garantinių išmokų rūšių. Ji nėra neišmokėtas darbo užmokestis ir į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitoma (Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, 4 punktas). Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką, mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; kt.). Tokiu atveju atmetamas ieškovo skundas šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2015 m. kovo 30 d.).
  8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, todėl pakeičia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo dalį, kurioje nuspręsta atmesti ieškovo ieškinį dalyje dėl išeitinės išmokos priteisimo, ir priteisia ieškovui 313,74 eurų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką iš atsakovo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Bet kokiu atveju bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas nėra ieškovo reikalavimas, nesudaro ieškinio dalyko ir neprivalo būti nurodomas ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Jeigu ieškinyje nenurodytas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, tai nesudaro pagrindo traktuoti kaip ieškinio trūkumą ir nustatyti terminą jam pašalinti (CPK 138 straipsnis). Jeigu ieškinyje toks reikalavimas nurodytas, tai jis nevertinamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, kuris ieškovo nukreipiamas atsakovui. Nepriklausomai nuo to, ar toks reikalavimas nurodytas procesiniuose dokumentuose, teismas ex officio privalo taikyti procesinį įstatymą ir jo pagrindu spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G.S. v. K.M., bylos Nr. 3K-3-533/2008).
  2. Apeliantas nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, įrodinėdamas, kad 2015 m. rugpjūčio 25 d. teismo posėdis vyko apytiksliai 8 min., 2016 m. balandžio 12 d. apytiksliai 7 min., 2016 m. gegužės 16 d. apytiksliai 15 min. Susumavus visų trijų posėdžių laiką, posėdžių trukmė yra lygi 30 minučių. Todėl pagal Rekomendacijų 9 punktą, turėjo būti laikoma, kad posėdis vyko vieną valandą, o tai reiškia, kad ieškovui turėjo būti priteista jo patirtos bylinėjimosi išlaidos kaip už vieną valandą vykusį teismo posėdį, apskaičiuojant užmokesčio dydį pagal Rekomendacijose nurodytus dydžius. Taip pat apeliantas nurodė, kad pagal Rekomendacijų 8.19 punktą atlyginamas yra ne tik atstovavimas teismo posėdžiuose, tačiau ir pasirengimas teismo posėdžiams. Į ieškovui išrašytas sąskaitas už teisines paslaugas taip pat yra įskaičiuotas laikas, skirtas pasirengti bylos nagrinėjimui, ir ieškovui ir jo atstovei nebuvo žinoma, ar atsakovas bei tretieji asmenys ketino dalyvauti teismo posėdžiuose ar ne, todėl kiekvienam teismo posėdžiui buvo tinkamai rengiamasi.
  3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodydamas, kad byloje vyko du teismo posėdžiai, kurie iš viso truko 22 min. Taip pat nurodė, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas už atstovavimą 2015-06-10 teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. e2-19268-868/2015 (b.l. 100-101).
  4. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl bylinėjimosi „išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovo atstovė nepateikė tokio prašymo. Ir nors atstovė nurodė, kad į ieškovui išrašytas sąskaitas už teisines paslaugas taip pat yra įskaičiuotas laikas, skirtas pasirengti bylos nagrinėjimui, tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad tokios išlaidos patirtos kitoje byloje, t.y. Nr. e2-19268-868/2015 (b.l. 100-101). Taigi šioje dalyje ieškovo atstovės argumentai, kad priklauso atlyginimas už dokumentų rengimą, nėra pagrįsti. Inter alia, formuluojant ieškovo reikalavimus, byloje nebuvo apskaičiuotos prašomos priteisti sumos. Taigi laiko sąnaudos ruošiantis šiai bylai nėra pagrįstos ir įrodytos, todėl tokiu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti 70 eurų sumos išlaidų, nes jos yra siejamos su kita byla (CPK 185 straipsnis). Taip pat ieškovo atstovė nurodė, kad ieškovas patyrė 84,70 eurų išlaidų už atstovavimą teismo posėdžiuose. Teisėjų kolegija sutinka, kad susumavus visų trijų posėdžių laiką, posėdžių trukmė yra lygi 30 minučių, todėl pagal Rekomendacijų 9 punktą, turėjo būti laikoma, kad posėdis vyko vieną valandą. PVM sąskaitos – faktūros Nr. DIP-0425 surašymo už dalyvavimą teismo posėdyje metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga buvo 756,90 EUR (2016-04-01 - 2016-06-30). Galiojančių Rekomendacijų 8.19. punktas numato mokėtiną atlygį už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto užmokesčio dydžio. Taigi 75,69 eurų būtų maksimali rekomenduojama priteisti suma už dalyvavimą teismo posėdžiuose (756,90 EUR x 0,1 (koeficientas) = eurų), ieškovo reikalavimai tenkinti 67 proc. (iš trijų reikalavimų 2), todėl jo naudai priteisiama 50,71 eurų.
  5. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Šalys įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

17ieškovo J. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

18Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

19Ieškovo J. V. ieškinį tenkinti iš dalies.

20Pakeisti ieškovo J. V., a.k. ( - ) atleidimo iš darbo UAB „Indepozit“, juridinio asmens kodas 302724215, pagrindą.

21Pripažinti, kad 2012 m. gegužės 30 d. darbo sutartis Nr. 3, sudaryta tarp ieškovo J. V., a.k. ( - ) ir UAB „Indepozit“, juridinio asmens kodas 302724215, yra nutraukta nuo 2015 m. kovo 20 d. pagal Darbo kodekso 124 straipsnio 1 dalį, priteisti ieškovo J. V., a.k. ( - ) naudai 313,74 eurų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką iš atsakovo UAB „Indepozit“, juridinio asmens kodas 302724215, ir 50,71 eurų bylinėjimosi išlaidų.

22Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

23Priteisti iš atsakovo UAB „Indepozit“, juridinio asmens kodas 302724215, Lietuvos valstybei 3,54 Eur (tris eurus, 54 ct) pašto išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią banke „Swedbank”, AB, įmokos kodas 5660 arba surenkamąją sąskaitą Nr. LT122140030002680220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, įmokos kodas 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

24Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai