Byla e3K-3-17-421/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. U. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Alumex“ ieškinį atsakovams E. P. ir V. U. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo ir dalyvio civilinę atsakomybę laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų E. P. ir V. U. 42 871 Lt (12 416,30 Eur) žalos, padarytos BUAB „Alumex“ ir kreditoriams pavėlavus kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, atlyginimo, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartimi UAB „Alumex“ iškelta bankroto byla, teismas konstatavo, jog jau 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovė UAB „Alumex“ buvo nemoki, nes pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą įmonės įsipareigojimai (skolos) kreditoriams viršijo į balansą įrašyto turto vertę. Paskutinis ieškovės direktorius buvo E. P., o akcininkai – E. P. ir V. U. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir IBĮ) 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovai šios pareigos nevykdė, todėl nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienos (2013 m. liepos 23 d.) įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėjo 42 871 Lt (12 416,30 Eur).

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2015 m. sausio 13 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies, priteisė BUAB „Alumex“ iš atsakovo E. P. 12 416,29 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas, kitą ieškinio dalį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nustatė, kad E. P. nuo 2008 m. lapkričio 5 d. buvo vienasmenis UAB „Alumex“ vadovas (direktorius). Įmonė faktiškai nutraukė veiklą nuo 2010 m. pradžios, visi darbuotojai, išskyrus direktorių, buvo atleisti 2009 m. Ieškovės įsipareigojimai kreditoriams, kurie yra patvirtinti Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 24 d. ir 2013 m. gruodžio 4 d. nutartimis, atsirado ir buvo vykdytini dar iki 2009 m. gruodžio 31 d., tačiau ieškovė įsipareigojimų nevykdė, todėl mokėtinos sumos didėjo. Atsakovas E. P., būdamas vienasmeniu vadovu bei akcininku, o nuo 2009 m. pabaigos – ir vieninteliu įmonės darbuotoju, negalėjo nežinoti, kad įmonė negali vykdyti savo įsipareigojimų ir yra nemoki, todėl nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo veikė neatidžiai ir nerūpestingai ir prisiėmė didesnių skolų atsiradimo riziką. Teismas sprendė, kad ieškinio dalis dėl solidariosios civilinės atsakomybės taikymo atsakovui akcininkui V. U. yra nepagrįsta, nes jis jokių su įmonės valdymu susijusių sprendimų nepriiminėjo. Teismas sutiko su ieškovės skaičiavimais, kad, bankroto bylą iškėlus 2009 m. gruodžio 31 d., kreditorių finansiniai reikalavimai būtų buvę 42 871 Lt (12 416,29 Eur) mažesni, šią sumą laikė žala, padaryta ieškovei ir jos kreditoriams, todėl priteisė ją iš E. P.
  3. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo E. P. apeliacinius skundus, 2015 m. birželio 4 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino visiškai, priteisdamas žalos atlyginimą solidariai iš E. P. ir V. U.
  4. Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui, o šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  5. Atsakovas V. U. buvo akcininku ir dirbo įmonėje komercijos direktoriumi; darbo sutartis su juo nutraukta tik tada, kai iš įmonės buvo atleista dauguma darbuotojų ir jiems nebuvo mokamas atlyginimas daugiau kaip už kelis mėnesius, o įmonei trūko apyvartinių lėšų ir ji turėjo finansinių sunkumų. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovui buvo žinoma sunki bendrovės finansinė padėtis.
  6. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką akcininkai privalo domėtis įmonės veikla ir atlikti jiems įstatymuose numatytas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2001). Jeigu akcininkai dėl neatsakingumo ar aplaidumo nesidomėjo įmonės veikla, neatliko jiems numatytų pareigų ir buvo laiku nepastebėtas įmonės nemokumas ar padaryta žala tretiesiems asmenims (kreditoriams), akcininkams taikoma civilinė atsakomybė ir jie yra atsakingi už neteisėtus veiksmus (neveikimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009).
  7. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas V. U., būdamas bendrovės akcininku, elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), nevykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas sprendė, jog jis atliko neteisėtus veiksmus. Pagal CK 6.248 straipsnį jo kaltė yra preziumuojama, ir šios prezumpcijos atsakovas nepaneigė, todėl jam atsiranda civilinė atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies nuostatas ir atsakovas turi atlyginti ieškovei padarytą žalą.

    8

  8. Teismas taip pat įvertino, kad nuo 2009 metų iki 2013 metų balanse nurodomi įmonės įsipareigojimai sumažėjo ne todėl, kad įmonė vykdė veiklą, gavo pajamų ir iš gaunamų pajamų bei esamo turto atsiskaitė su kreditoriais, bet todėl, kad keli asmenys, 2009 m. buvę kreditoriais, iškėlus bankroto bylą reikalavimų bankroto byloje nepareiškė, nors tokią teisę turėjo.
  9. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai pritaikė teisės normas, susijusias su civilinės atsakomybės taikymu atsakovui V. U., todėl šią sprendimo dalį pakeitė, nustatydamas solidariąją atsakovų atsakomybę.

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu atsakovas V. U. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 13 d. sprendimą bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nors pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatomos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3- 244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.).
    2. Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013). Kauno apygardos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių ir neatribojo juridinio asmens vadovo ir dalyvio atsakomybės.
    3. CK 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad juridinio asmens dalyvių turtinė atsakomybė kyla tik tais atvejais, kai jų veiksmai nulemia, jog juridinis asmuo negali iki galo įvykdyti prievolės kreditoriui ir jos siekia išvengti nesąžiningais veiksmais, ir kad šios aplinkybės bylą nagrinėjančių teismų turi būti nustatomos bei įvertinamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004; 2009 m. liepos 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009; 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtų civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011; kt.). Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nenustatė, todėl pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir materialiosios teisės normas dėl civilinės atsakomybės sąlygų.
    4. Pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šiuo atveju prievolės dalykas (žala, kurios piniginė išraiška yra nuostoliai) yra dalus. Vienas įstatyme nustatytų atvejų, kai solidarioji skolininkų pareiga yra preziumuojama tuomet, kai prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Šioje byloje jokių bendrų atsakovų veiksmų, lėmusių žalą ieškovei, nenustatyta, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi nepagrįstai taikyta solidarioji atsakomybė nenustačius bendrų atsakovų veiksmų. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės administracijos vadovo ir bendrovės savininko (akcininko) civilinė atsakomybė skirtingais pagrindais lemia, jog jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų styrinus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
    5. Žalos atsiradimo metu kasatorius neatliko administracijos vadovui būdingų funkcijų, nes buvo atleistas 2008 m. lapkričio 4 d. Nedirbdamas bendrovėje jis nežinojo apie direktoriaus susitarimus dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju P. M. Dėl šio susitarimo nesilaikymo ieškovės skola neproporcingai padidėjo. E. P., būdamas bendrovės vadovu, akcininku ir vieninteliu darbuotoju, privalėjo, tačiau neveikė atidžiai ir rūpestingai, nesidomėjo gaunama korespondencija, nereagavo į teismo siunčiamus pranešimus ir priimtus sprendimus, nekreipė dėmesio į buvusio darbuotojo įspėjimą dėl bankroto bylos iškėlimo bei į bankroto bylą nagrinėjusio teismo pranešimus ir, kaip matyti iš bylos medžiagos, apie tai niekada neinformavo kasatoriaus. Dėl šios priežasties Kauno apygardos teismas nepagrįstai konstatavo kasatoriaus kaltę.
  2. Atsiliepimu ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, konstatuota, kad jeigu nustatoma, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo.
    2. Ieškinio teisinis pagrindas nagrinėjamu atveju yra ĮBĮ 8 straipsnio 1 ir 4 dalys, o ne CK 2.50 straipsnio 3 dalis. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas nustatė vienodo pobūdžio pareigą, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis yra specialioji norma CK 2.50 straipsnio 3 dalies atžvilgiu. Dėl šios priežasties už ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos nevykdymą įmonės vadovas ir savininkas (akcininkas) atsako solidariai, o ne subsidiariai.
    3. Specialiojoje normoje įtvirtina solidarioji atsakomybė nepaneigia kitose teisės normose nustatytų įmonės vadovo ir dalyvių funkcijų skirtumo, nes įmonės dalyvis, nors ir tiesiogiai nedalyvaudamas įmonės veikloje (pvz., nebūdamas įmonės darbuotoju), dėl tam tikrų aplinkybių gali ir turi žinoti apie realią įmonės finansinę padėtį. Dėl šios priežasties kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino bei atribojo įmonės vadovo ir įmonės dalyvio funkcijas ir atsakomybės pagrindus, nepagrįsti.
    4. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams, yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia, ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-I44/2014). Taigi šioje byloje atsakovams gali būti taikoma solidarioji atsakomybė, nes nors jų ir nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padarė žalą, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo. Įstatymų leidėjas nustatė vienodo pobūdžio pareigą tiek įmonės vadovui, tiek įmonės savininkui (akcininkui), nenurodydamas, kuriam iš jų privaloma pareigą atlikti pirmam.
    5. Apeliacinės instancijos teismas byloje nustatė, kad atsakovas V. U. buvo įmonės akcininku ir dirbo komercijos direktoriumi; darbo santykius atsakovas su bendrove nutraukė tik tada, kai buvo atleista dauguma darbuotojų ir jiems nebuvo mokamas atlyginimas daugiau kaip už kelis mėnesius; pats atsakovas, apklaustas teismo posėdžio metu, patvirtino, kad įmonei trūko apyvartinių lėšų ir bendrovė turėjo finansinių sunkumų. Šie faktai patvirtina, kad atsakovui buvo žinoma bendrovės sunki finansinė padėtis. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas įmonės veikla nesidomėjo ir nemanė, jog turi tokią pareigą, taigi jis elgėsi aplaidžiai ir neatsakingai (CK 6. 263 straipsnio l dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad kasatorius atliko neteisėtus veiksmus ir yra kaltas.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės ir jos rūšies

  1. Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 23 d.) nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui), t. y. juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai.
  2. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. R. G., bylos Nr. 3K-3-29/2011; kt.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidė juridinio asmens vadovas ir savininkas, jie už padarytą žalą kreditoriams atsako kaip solidarieji skolininkai CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu pagrindu – kai prievolė susijusi su kelių asmenų padarytos žalos atlyginimu. Subsidiariai šie asmenys atsako juridinio asmens atsakomybės atžvilgiu (CK 2.50 straipsnio 3 dalis, 6.245 straipsnio 5 dalis), t. y. įmonės vadovas ir dalyvis (nustačius jų civilinės atsakomybės sąlygas) už įmonei, kartu ir jos kreditoriams padarytą žalą atsako tiek, kiek neužtenka įmonės turto jos prievolėms įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014).
  4. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės įmonės vadovui ir dalyviui taikymo ir konstatavus, jog pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo yra pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatomos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.).
  5. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis: vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra, o dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Nors dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, tačiau jis sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, t. y. vykdo strateginį bendrovės valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Panevėžio spaustuvė v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą.
  6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas V. U. buvo ne tik bendrovės akcininku, bet ir dirbo įmonėje komercijos direktoriumi. Darbo santykius atsakovas su bendrove nutraukė tik tada, kai iš įmonės buvo atleista dauguma darbuotojų ir jiems nebuvo mokamas atlyginimas daugiau kaip už kelis mėnesius. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad įmonei trūko apyvartinių lėšų ir ji turėjo finansinių sunkumų. Tai sudaro prielaidas išvadai, kad atsakovui bendrovės sunki finansinė padėtis buvo žinoma. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšmingos nustatant, kad nagrinėjamu atveju įmonės vadovas E. P. ir dalyvis V. U. apie bendrovės sunkią finansinę padėtį sužinojo tuo pačiu metu ir jų abiejų atsakomybės pradžios momentai sutampa.
  7. Kaip jau buvo minėta, tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Rita“ v. R. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-321/2014). Taigi, žinodamas apie sunkią įmonės finansinę padėtį ir turėdamas 40 proc. įmonės akcijų, V. U. privalėjo pasidomėti įmonės veikla tam, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors bendrąja prasme domėtis įmonės veikla yra daugiau įmonės akcininko teisė, nei pareiga, tačiau pastarajam sužinojus, kad įmonė turi finansinių sunkumų, ši teisė transformuojasi į pareigą imtis įstatyme nustatytų veiksmų tam, jog būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai.
  8. Kadangi nagrinėjamu atveju prie žalos atsiradimo prisidėjo abu atsakovai, t. y. bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo žala nebūtų atsiradusi, kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai dėl nepagrįstai taikytos solidariosios atsakomybės nenustačius bendrų atsakovų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, apie vienas kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nemažos dalies subjektyviojo bendrininkavimo atvejų, konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti žalos, tačiau abu prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes, kaip jau buvo minėta, bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo žala nebūtų atsiradusi, taigi, tokie atsakovų veiksmai laikytini objektyviuoju bendrininkavimu ir jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė.
  9. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinis teismas patyrė 4,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Priteisti iš atsakovo V. U. (duomenys neskelbtini) 4,60 Eur (keturis Eur 60 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (įstaigos kodas – 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai