Byla 2A-349/2012
Dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Gailiūno,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų pagal priešieškinį O. R. ir I. R. (I. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo ieškinys iš dalies patenkintas, o priešieškinis atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2485-329/2011 pagal ieškovės E. G. ieškinį atsakovei O. R. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir O. R. bei I. R. priešieškinį ieškovei E. G., V. A. (V. A.), V. A. dėl pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi į vieną civilinę bylą Nr. 2-3852-392/2010 sujungė dvi bylas, atskirai nagrinėtas pagal ieškovės E. G. 2010-01-26 pareikštą ieškinį atsakovei O. R. dėl avanso, kaip be pagrindo įgytų lėšų, bei palūkanų priteisimo (civilinė byla Nr. 2-3852-392/2010) bei pagal ieškovų O. R. ir I. R. 2010-09-27 pareikštą ieškinį atsakovams E. G., V. A. ir V. A. dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo (civilinė byla Nr. 2-7848-392/2010), ir nutarė, jog pastarasis ieškinys laikytinas priešieškiniu.

6Ieškovė E. G., reikalaudama priteisti iš atsakovės O. R. avansą bei palūkanas, nurodė, kad atsakovė ieškovės dukters V. A. sutuoktiniui V. A. 2007 m. pasiūlė pirkti jai priklausantį gyvenamąjį namą be apdailos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini)), esančius ( - ). Teigė, jog šalys buvo susitarusios, kad šio turto pirkimo – pardavimo sutartis bus sudaryta iki 2008 m. vasario mėnesio, o už jį visiškai atsiskaityta – iki 2008 metų pabaigos, tai yra tarp ginčo šalių buvo susiklostę ikisutartiniai turto pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Ieškovė 2007-12-27 sumokėjo atsakovei 250 000 Lt avansą už ketinamą įsigyti turtą, o V. ir V. A. 2008 m. vasario – kovo mėnesiais vykdė siekiamo įsigyti gyvenamojo namo remonto (apdailos) darbus, tačiau šiame name negyveno, mokesčių nemokėjo, jokio asmeninio turto, išskyrus senus baldus ir darbo įrankius, ten nelaikė. Atsakovė O. R. vengė sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, todėl ieškovė 2008 m. pabaigoje pareikalavo grąžinti sumokėtą avansą. Iš dalies tenkindama šį reikalavimą atsakovė 2009-01-20 bankiniu pavedimu grąžino jai 10 000 Lt, tačiau likusią dalį atsisakė grąžinti. Teigė, jog tokiais veiksmais ji pripažino, kad neketina sudaryti gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, todėl laikė, jog iš jos priteistina likusi avanso dalis – 240 000 Lt, kaip be pagrindo įgytos lėšos, o taip pat 23 639,52 Lt metinių palūkanų nuo 2008-02-01 iki 2010-01-21, procesinės 5 procentų dydžio metinės palūkanos bei patirtos bylinėjimosi išlaidos.

7Atsakovė O. R. ir jos sutuoktinis I. R. priešieškiniu, pareikštu E. G., V. A. ir V. A., reikalavo patvirtinti pirmiau paminėto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, nurodė, kad su atsakovais V. ir V. A. 2007 m. susitarė, kad šie už 750 000 Lt pirks jai nuosavybės teise priklausantį šį turtą ir E. G. 2007-12-27 bankiniu pavedimu jai sumokėjo 250 000 Lt avansą. Buvo sutarta, kad šie asmenys visiškai atsiskaitys, kai parduos savo turtą, tai yra pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu sumokės 750 000 Lt. Teigė, kad tikslus šios sutarties sudarymo laikas nebuvo nustatytas, atsakovai atsisakė sudaryti preliminarią sutartį, teigdami kad sumokėdami avansą jie įvykdė iš šios sutarties kylančius įsipareigojimus. Tvirtino, kad 2009-01-20 bankiniu pavedimu sumokėdama E. G. 10 000 Lt, ne grąžino dalį avanso, o suteikė paskolą atsakovei V. A.. Tuo remdamiesi O. R. ir I. R. laikė, kad ginčo šalys savo konkliudentiniais veiksmais jau patvirtino šios sutarties sudarymą, todėl prašė teismo pripažinti, kad jie bei atsakovai konkliudentiniais veiksmais sudarė minimo turto pirkimo – pardavimo sutartį, įpareigoti atsakovus notariškai patvirtinti šią pirkimo – pardavimo sutartį ir ją įregistruoti viešame registre ir priteisti iš jų 510 000 Lt skolą pagal šią sutartį bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, o priešieškinį atmetė. Teismas priteisė ieškovei E. G. iš atsakovės O. R. 252 000 Lt bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

10Nustatė, kad ginčo šalys nesudarė rašytinės preliminariosios sutarties dėl pagrindinės gyvenamojo namo ir žemės sklypo, esančių ( - ), pirkimo-pardavimo sutarties, tačiau sprendė, kad tokie ikisutartiniai santykiai tarp šalių susiklostė, nes šalys susitarė dėl esminių sąlygų – būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir kainos. Nurodė, kad tikslus pagrindinės sutarties sudarymo terminas nebuvo nustatytas šalių sutarimu, nes pirkėjai V. ir V. A., E. G. iš karto negalėjo sumokėti visos 750 000 Lt kainos, tai turėjo būti padaryta pardavus jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, o perkamame name gyveno O. R. motina, kuri neturėjo kitos gyvenamosios vietos. Įvertinęs šalių paaiškinimus, teismas padarė išvadą, jog šalys aiškiai buvo išreiškusios valią sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ateityje. Tačiau atmetė atsakovės O. R. argumentus, kad pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais E. G., V. ir V. A. veiksmais, nes, anot teismo, avanso sumokėjimas ir ketinamo įsigyti namo remontas, daiktų laikymas tame name, nereiškia, kad E. G. ir V. ir V. A. įgijo savininkui priklausančią valdymo teisę. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu namą valdė atsakovės šeima. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, jog yra pasirašytas šio nekilnojamojo turto priėmimo-perdavimo aktas (CK 6.398 str. 1 d.). Nurodė, jog atsakovė O. R. 2009-01-10 bankiniu pavedimu pervesdama ieškovei E. G. 10 000 Lt ir nurodydama, jog tai dalinis užstato grąžinimas už namo pardavimą, pati atsisakė sudaryti gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, dėl ko pripažino nepagrįstu atsakovės reikalavimas patvirtinti tokios sutarties sudarymą. Dėl to teismas sprendė, jog ikisutartiniai santykiai baigėsi, nesudarius pagrindinės ginčo turto pirkimo-pardavimo sutarties.

11Ieškovės E. G. 2007-12-27 bankiniu pavedimu atliktą 250 000 Lt mokėjimą atsakovei O. R. teismas laikė avansu, nes atsakovė šios prezumpcijos nepaneigė (CK 6.309 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė jau yra grąžinusi 10 000 Lt, teismas pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 240 000 Lt avanso, kaip atsakovės be pagrindo įgytas lėšas.

12Iš dalies tenkino ieškovės E. G. reikalavimą priteisti iš atsakovės 23 639,52 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2008-02-01 iki 2010-01-21, nes iš ieškovės elgesio sprendė, kad tik nuo 2009-01-20 atsakovė ieškovės sumokėtu avansu naudojosi kaip be pagrindo įgytomis lėšomis. Dėl to priteisė ieškovei iš atsakovė 12 000 Lt metinių palūkanų nuo 240 000 Lt už laikotarpį nuo 2009-01-20 iki 2010-01-21.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14Apeliaciniu skundu ieškovai pagal priešieškinį O. R. bei I. R. prašo panaikinti teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teigdami, jog neatskleista bylos esmė. Skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas:

  1. Teismas be pagrindo netenkino jų prašymų apklausti liudytojus, išreikalauti iš E. G., V. ir V. A. papildomus įrodymus, patvirtinančius, jog 2008 m. turėjo 510 000 Lt tam, kad būtų sudaryta pagrindinė turto pirkimo-pardavimo sutartis, kad būtent atsakovė vengė sudaryti šią sutartį.
  2. Teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, patvirtinančias, kad jie dėjo pastangas sudaryti tiek preliminariąją ginčo turto pirkimo-pardavimo (rezervavimo) sutartį, kurią E. G., V. ir V. A. atsisakė pasirašyti, tiek per notarą kvietė sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau pirkėjai neatvyko. Taip pat neįvertino to, kad ginčo turtą minėti asmenys remontavo, t. y. darė vidinę apdailą, garaže laikė savo daiktus ir kt.
  3. Teismas ginčą turėjo spręsti vadovaudamasis CK 6.309 straipsnio nuostatomis, nes ginčo turto faktinis valdymas buvo perduotas E. G., V. ir V. A. ir jie sumokėjo dalį kainos, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimą. Kadangi buvo nustatyta prievolė su atidedamuoju terminu, todėl E. G., pardavusi nekilnojamąjį turtą, turėjo sumokėti likusią kainos dalį, tačiau to nepadarė. Dėl to teismas turėjo nustatyti terminą, per kurį pirkėjai turėjo sudaryti nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį (CK 6.35 str. 3 d.).
  4. Teismas be pagrindo 2009-01-20 ieškovei E. G. paskolintus 10 000 Lt laikė sutarties nutraukimu, nes ši pinigų suma skubos tvarka buvo skirti padengti V. A. įsiskolinimą UAB „Veikmė“ už nupirktą nekilnojamąjį turtą Perkūnkiemio g. 19-68, Vilniuje.

15Atsiliepimu ieškovė E. G., atsakovai pagal priešieškinį V. A. ir V. A. prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad:

  1. Apeliantai klaidingai nurodo, kad turto valdymas jiems buvo perduotas, nes nors 2008 m. vasario-kovo mėn. jie vykdė gyvenamojo namo apdailą, tačiau juo nesinaudojo kaip savininkai (negyveno, nemokėjo mokesčių), o nuo balandžio mėn. atsakovė O. R. jų nebeįleido į namą. Teismas teisingai nustatė, jog šalys nepasirašė turto priėmimo-perdavimo akto, todėl bet kokios aplinkybės, susijusios su laikinu naudojimusi namu yra vertintinos kaip ikisutartinių santykių dalis. Tuo tarpu esant ikisutartiniams teisiniams santykiams šalys negali reikalauti priverstinio sutarties įvykdymo. Apeliantai klaidingai interpretuoja faktines bylos aplinkybes, nes būtent jie ne kartą kreipėsi į atsakovę O. R. dėl pagrindinės turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau atsakovė šiuos prašymus ignoravo. Toks atsakovės neveikimas leido jiems manyti, kad ji neketina parduoti jiems turto, todėl 2008 m. pabaigoje buvo pareikalauta grąžinti sumokėtą avansą.
  2. Teismas teisingai sprendė, jog atsakovė O. R., 2009-01-20 grąžindama E. G. dalį sumokėto avanso, patvirtino tarp šalių susiklosčius ikisutartinius teisinius santykius
  3. Apeliantai nurodo šias klaidinančias aplinkybes: kad pagrindinės sutarties sudarymo terminas nebuvo nustatytas jų prašymu, kad jie turėjo kreiptis į notarą, kad jų prašymu O. R. atliko namo išorinės apdailos darbus, kad E. G. grąžinta avanso dalis yra paskola.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263, 320 str.).

18Buvo minėta, kad apeliantai O. R. bei I. R. teigia, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakęs patenkinti jų prašymus dėl liudytojų apklausos, papildomų įrodymų išreikalavimo, netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei kvalifikavęs nagrinėjamus teisinius santykius, neatskleidė bylos esmės ir netinkamai išnagrinėjo šį ginčą, todėl prašė panaikinus teismo sprendimą bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

19Kaip žinia, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, kuri vertina byloje surinktus įrodymus, nustatytas aplinkybes ir patikrina teismo išvadų pagrįstumą (CPK 320 str.). Šios instancijos teismui gali būti pateikiami nauji įrodymai, kurie negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, ar tokie, kuriuos šis teismas nepagrįstai atsisakė priimti, ar kurių priėmimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Pažymėtina tai, kad apeliantai, keldami klausimą, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti jų prašymus dėl įrodymų išreikalavimo, iš esmės pažeidė CPK normas bei jų procesines teises, apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių tokio pobūdžio prašymų. Tuo pat metu pažymėtina, kad sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; etc.). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Dėl apeliantų argumento, kad teismas nepasisakė dėl visų jų nurodytų aplinkybių, p ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-462/2011; 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-356/2011; kt.).

20Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas – tai juridiniai faktai, su kuriais įstatymas sieja ginčijamo santykio buvimą ar nebuvimą, o tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką, kai nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, kai byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo, tai yra taikyti įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri reiškia, kad išvada apie faktų buvimą gali būti daroma ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą ar jų nebuvimą (CPK 176 str.). Taigi teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir, remdamasis logikos dėsniais, sprendžia apie gautų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį bei pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009; 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2010; 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; kt.).

21Atsižvelgiant į paminėtas bendrąsias civilinio proceso taisykles, nagrinėjami ir vertinami ieškovų pagal priešieškinį O. R. bei I. R. apeliacinio skundo bei E. G., V. ir V. A. atsiliepimo į skundą argumentai, byloje surinkti įrodymai bei pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas. Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigia apeliantai, teismo sprendime atskleista nagrinėjamos bylos esmė, teisingai aiškintos bei taikytos aktualios materialiosios bei proceso teisės normos ir, iš dalies patenkinus ieškovės E. G. ieškinį bei atmetus O. R. bei I. R. priešieškinį, priimtas teisėtas bei pagrįstas sprendimas (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

22Teisėjų kolegija laiko, kad remiantis šalių paaiškinimais, kita bylos medžiaga yra nustatytos faktinės aplinkybės, jog pardavėja O. R. iš vienos pusės, o pirkėjai V. ir V. A. bei E. G. žodžiu buvo išreiškę valią sudaryti sutartį dėl O. R. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių ( - ), pirkimo–pardavimo už 750 000 Lt; jog iš esmės buvo susitarta taip pat ir dėl termino, per kurį turėjo būti sudaryta šio turto pirkimo – pardavimo sutartis pagal aptartas jos esmines sąlygas; jog susitarimo sudarymo metu šiame name gyveno atsakovės O. R. motina, kuri neturėjo kitos gyvenamosios vietos; jog už pirkinį O. R. iš karto buvo sumokėtas 250 000 Lt avansas; jog O. R. sutinkant V. ir V. A. laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėn. iki 2008 m. balandžio mėn. atliko gyvenamojo namo remonto darbus (įrengė santechnikos mazgus, grindis ir pan.) bei garaže laikė senus baldus, o namo savininkai 2008 m. vasarą patys vykdė namo fasado dažymo darbus; jog atsakovė O. R. buvo parengusi rašytinę preliminariąją sutartį, taip vadinamą rezervavimo sutartį, dėl pagrindinės sutarties sudarymo su sąlygomis, numatančiomis šalių civilinę atsakomybę už pagrindinės sutarties nesudarymą, kuri nebuvo pasirašyta; jog atsakovė O. R. 2009-01-20 bankiniu pavedimu sumokėjo ieškovei E. G. 10 000 Lt, nurodžiusi, jog grąžinama dalis gauto avanso, taip vadinamo užstato; jog atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginį, kad šios lėšos buvo paskola, suteikta V. A., o ieškovė tokią aplinkybę neigia; jog O. R. bei I. R. 2010-08-17 raštu per notarą pasiūlė E. G., V. A. ir V. A. 2010-08-27 atvykti į notarų biurą dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tačiau šie pasiūlymą atmetė, nurodę, jog teisme jau nagrinėjamas ginčas dėl avanso grąžinimo.

23Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, faktinės aplinkybės, jog E. G. O. R. sumokėjo minėtą avansą, kurį ši priėmė, vykdė namo dalies įrengimo darbus, o namo garaže buvo sudėti E. G. priklausantys nenaudojami daiktai, kaip ir konstatuota skundžiamame teismo sprendime, suteikė pagrindą spręsti dėl buvimo ikisutartinių teisinių santykių, kurie nutrūko nesudarius sutarties. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantai, vien tai nesuteikia pakankamo pagrindo taikyti CK 6.309 straipsnio normas, kuriomis grindžiami O. R. bei I. R. priešieškinio reikalavimai. Kaip minėta, jie neneigia, jog 2008 m. vasarą patys atliko ginčo gyvenamojo namo įrengimo (dažymo) darbus (1 t., 111 b. l.), nepateikti įrodymai, kad V. ir V. A., naudodamiesi šiuo namu ir žemės sklypu, kaip teigiama apeliaciniame skunde, ne tik dirbo, bet ten priiminėjo draugus ir kt. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui apeliantų pateiktų antstolės 2010-02-23 bei 2010-09-01 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų turinys taip pat nepatvirtina tokių apeliantų teiginių. Beje, iš šių protokolų seka, kad antstolei fiksuojant faktines aplinkybes dalyvavo O. R., akivaizdu, kad ji pati suteikė antstolei galimybę apžiūrėti turtą, o tai, priešingai nei teigia apeliantai, nerodo, jog šis turtas buvo perduotas ieškovams CK 6.309, 6.398 straipsnių prasme. Šiuos apeliantų argumentus, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia ir faktas, kad O. R. ir I. R. su reikalavimu patvirtinti pirmiau paminėto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį kreipėsi į teismą tik 2010-09-27, t. y. praėjus aštuoniems mėnesiams nuo E. G. ieškinio dėl sumokėto avanso grąžinimo pareiškimo teisme, o taip pat pirmiau paminėtas grąžinimas pinigų, kuriuos pati atsakovė mokėjimo dokumente įvardijo, kaip gauto avanso dalies gražinimas. Nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui atsakovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jų teiginius, kad šie pinigai tai paskola (CPK 178 str.). Šiame kontekste teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad nekilnojamojo turto sandorių ypatumas yra tas, jog nuosavybės teisė į jį atsiranda tik nuo daikto perdavimo-priėmimo akto pasirašymo, o kaip nurodė teismas, toks aktas arba kitas jį atitinkantis dokumentas į bylą nebuvo pateiktas (CK 6.398 str.), taip pat, jau minėta, apeliantai nepateikė neginčijamų įrodymų, jog E. G., V. ir V. A. nuo 2007 m. gruodžio mėn. šį turtą valdė ir iki šiol valdo kaip savo.

24Remdamasi tuo, kas pirmiau pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius teisingai identifikavo, kaip ikisutartinius materialinius teisinius santykius dėl gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, turinčius preliminariajai sutarčiai būdingų požymių (aiškiai išreikšta šalių valia ateityje sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, nustatyti terminą tokiai sutarčiai sudaryti, aptartos jos esminės sąlygos), kurie baigėsi nesudarius šios sutarties, ir pagrįstai patenkino E. G. reikalavimą priteisti jai iš atsakovės O. R. 240 000 Lt avansą bei atmetė O. R. bei I. R. reikalavimą pripažinti, jog ginčo šalys savo konkliudentiniais veiksmais buvo sudariusios ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį bei priteisti jiems 510 000 Lt, tai yra likusią turto kainos dalį (CK 6.165 str., 6.309 str. 1, 2 d., 6.398 str. 1 d., 6.163 str., 6.237 str. 2 d.).

25Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl šioje nutartyje jų plačiau neanalizuoja.

26Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų O. R. ir I. R. ieškovei E. G., V. ir V. A. nepriteistinos išlaidos advokato pagalbai atlyginti, nes apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai apie tokias jų patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93, 98 str.).

27Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi į vieną civilinę... 6. Ieškovė E. G., reikalaudama priteisti iš atsakovės O. R. avansą bei... 7. Atsakovė O. R. ir jos sutuoktinis I. R. priešieškiniu, pareikštu E. G., V.... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino... 10. Nustatė, kad ginčo šalys nesudarė rašytinės preliminariosios sutarties... 11. Ieškovės E. G. 2007-12-27 bankiniu pavedimu atliktą 250 000 Lt mokėjimą... 12. Iš dalies tenkino ieškovės E. G. reikalavimą priteisti iš atsakovės 23... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 14. Apeliaciniu skundu ieškovai pagal priešieškinį O. R. bei I. R. prašo... 15. Atsiliepimu ieškovė E. G., atsakovai pagal priešieškinį V. A. ir V. A.... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Kaip yra žinoma, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio... 18. Buvo minėta, kad apeliantai O. R. bei I. R. teigia, jog pirmosios instancijos... 19. Kaip žinia, apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, kuri... 20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir... 21. Atsižvelgiant į paminėtas bendrąsias civilinio proceso taisykles,... 22. Teisėjų kolegija laiko, kad remiantis šalių paaiškinimais, kita bylos... 23. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, faktinės aplinkybės,... 24. Remdamasi tuo, kas pirmiau pasakyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas... 25. Kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra... 26. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų O. R. ir I. R. ieškovei E. G., V.... 27. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 28. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą....