Byla 2K-376/2014
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Alvydo Pikelio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. (S. P.) gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda.

2Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmestas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4S. P. nubaustas už tai, kad, būdamas UAB ,,E.“ (nuo 2007 m. balandžio 6 d.–UAB „E. r.“, įmonės kodas ( - ), registruota ( - ) ) vadybininku, nuo 2006 m. rugsėjo 1 d. – projektų vadovu, 2006 m. sausio–2007 m. lapkričio mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, apgaulingai tvarkė UAB ,,E.“ buhalterinę apskaitą, o būtent: pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001 m. lapkričio 6 d. įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 4 straipsnį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, UAB ,,E.“ direktoriaus 2004 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. A264-502 pasirašytų tiekimo vadybininko pareiginių nuostatų 4.1.4 punktą, 2006 m. sausio–2007 m. lapkričio mėn., apgaulingai tvarkė UAB ,,E.“ buhalterinę apskaitą, t. y. nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2007 m. liepos 11 d. ( - ), jis įrašė melagingus duomenis į atliekų pardavimo sutarties aktus (jų numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose), kad skundžiamuose teismų sprendimuose nurodyti 384 fiziniai asmenys tariamai pardavė atitinkamą svorį katalizatorių laužo, tam tikros vertės ir už atitinkamas kainas (kurios nurodytos skundžiamuose teismų sprendimuose), ir šiuos melagingus duomenis eilutėje „priėmė“ patvirtino savo pareigų antspaudu ir savo parašu; taip pat į pinigų išmokėjimo kvitus (jų serijos ir numeriai nurodyti skundžiamuose teismų sprendimuose), kad visiems 384 fiziniams asmenims pagal minėtus aktus tariamai buvo išmokėtos atitinkamos sumos (kurios nurodytos skundžiamuose teismų sprendimuose), ir šiuos melagingus duomenis eilutėje „išmokėjau“ patvirtino savo parašu. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad tarp UAB ,,E.“ (nuo 2007 m. balandžio 6 d.–UAB „E. r.“) ir minėtų 384 fizinių asmenų realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB ,,E.“ buhalterinę apskaitą įtraukė šiuos suklastotus dokumentus. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti tikrosios UAB ,,E.“ 2006–2007 m. veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ir jos rezultatų bei įvertinti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Kasaciniu skundu nuteistojo S. P. gynėjas advokatas J. Gaudutis prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nes teismai padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 222 straipsnio 1 dalis). Be to, teismai nepagrįstai neatskyrė atskirų ūkinių operacijų apskaitos nuo buhalterinės apskaitos ir neišsiaiškino veikos teisinių pasekmių. Kasatorius nurodo, kas yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjektas, plačiai aptaria Buhalterinės apskaitos įstatymo 10,11 ir 21 straipsnių, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ nuostatas ir teigia, kad jo ginamasis nebuvo ir nėra atsakingas už UAB „E. r.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tai patvirtina ir specialisto išvada, kurioje taip pat nurodyta, kad už šios bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą atsakingi kiti asmenys, o ne S. P.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai susiejo S. P. veiksmus su apgaulinga buhalterine apskaita per bendrininkavimo institutą, nusikaltimo vykdytojo vaidmenį ir nusikaltimo padarymo per tarpininką apibrėžimą (BK 24 straipsnio 3 dalis). Kasatorius teigia, kad tokia teismo išvada yra šališka, neatitinkanti įstatymo esmės, jo aiškinimo principų ir padaryta išeinant už apeliacinio skundo ir kaltinimo ribų, nes jo ginamasis nebuvo kaltinamas padaręs nusikaltimą su asmenimis, kurie nesuvokė jų daromo nusikaltimo esmės ir savo nevaliniais veiksmais padėjo jam (S. P.) padaryti nusikaltimą. Dėl to kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs tokias faktines bylos aplinkybes, už kurias S. P. nebuvo nuteistas (kad nusikaltimą padarė su kitais asmenimis, nesuvokiančiais situacijos), ir jo veiką kvalifikavęs kaip nusikaltimo vykdytojo, veikusio per tarpininką, buvo šališkas ir pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Be to, teismas, vertindamas įrodymus, buvo nenuoseklus, nes vienu atveju padarė išvadą, kad S. P. veikė su kitais asmenimis, nesuvokusiais situacijos, ir tokią veiką vertino kaip vykdytojo, o kitu atveju teigė, jog jis (S. P.) pats užpildė pardavimo aktą ir pinigų išmokėjimo kvitą, ir tai įvertino kaip apgaulingą buhalterijos apskaitos tvarkymą, t. y. kaip paties asmens padarytą nusikalstamą veiką. Taip pat teismas neatsižvelgė ir į BK 222 straipsnyje numatytos veikos subjektyviąją pusę. Kasatorius nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių S. P. žinojimą, jog dokumentuose įrašytos pavardės neatitinka tikrovės, ir priešingai – byloje nustatyta, kad dokumentus užpildė metalo laužo priėmėjas A. N.. Dėl to teismas nepagristai konstatavo, kad S. P. siekė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Kasatoriaus nuomone, šiuo atveju teismas sutapatino baudžiamąją atsakomybę, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, su nusikaltimu, numatytu BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir padarė klaidingą išvadą, kad jeigu atliekant ūkinę operaciją buvo suklastoti dokumentai, tai atsakomybė atsiranda pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Teismui nekilo abejonių, kad, vykdant ūkinę operaciją, metalo laužo pirkimo sutartyse ir pinigų išmokėjimo kvituose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie metalo pardavėją, tačiau teismas konstatavo, kad metalas buvo supirktas ir ne iš tų asmenų, o iš kitų, t. y. faktiškai ūkinė operacija yra įvykusi, tačiau su kitais asmenimis. Dėl to kasatorius teigia, kad teismai apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą nepagrįstai sutapatino su ūkinės operacijos atlikimu, klastojant dokumentus, ir padarė klaidingą išvadą, kad ūkinės operacijos žinomai neteisingas įforminimas sudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtį ir S. P. yra tinkamas šios veikos subjektas. Kartu kasatorius teigia, kad teismai neteisingai vertino Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, pagal kurias buhalterinių dokumentų surašymas laikytinas buhalterine apskaita tik tada, kai tai tiesiogiai sietina su registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Pažymėdamas buhalterinės apskaitos sąvoką, gynėjas teigia, kad teismai neatskyrė finansinės informacijos rinkimo nuo informacijos registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemos. Kasatorius nurodo, kad atskirų ūkinių operacijų įforminimas yra informacijos rinkimo būdas ir tik jos registravimo, grupavimo ir apibendrinimo metu padaryti pažeidimai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tačiau atskirų ūkinių operacijų įforminimas, buhalterinių dokumentų surašymas nelaikytinas buhalterinės apskaitos tvarkymu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes ūkinė operacija nėra buhalterinė apskaita (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 17 punktas). Kartu kasatorius nurodo, kad ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinių operacijų metu arba joms pasibaigus. Ūkinių operacijų dokumentavimo ir įrašymo apskaitos registre tikslumas tikrinamas inventorizavimo būdu, po to dokumentų duomenys apie visus apskaitos objektus grupuojami sąskaitų sistemoje, kurioje ūkinės operacijos vaizduojamos dvejybiniu įrašu. Dokumentų apskaitos registrų ir sąskaitų duomenys įkainojami pinigais. Buhalterinės apskaitos procesas baigiamas sudarant finansinę atskaitomybę ir tokia buhalterinė apskaita, kaip ūkinių operacijų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, teikia informaciją apie įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Tačiau teismai šioje byloje skirtingai supranta buhalterinės apskaitos turinį, neatskiria „buhalterinė apskaitos“ ir „ūkinės operacijos“ sąvokų bei apskaitos dokumentų surašymo. Kasatorius nurodo, kad ūkinė operacija yra pradinė informacijos rinkimo priemonė ir šioje byloje pirkimo aktų ir pinigų išmokėjimo kvitų surašymas yra atliktos ūkinės operacijos įforminimas pirminiuose dokumentuose. Tačiau tai nėra veika, kuri pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą laikoma buhalterinės apskaitos tvarkymu ir dėl to ji nepriskirtina prie BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Be to, ne kiekvienos ūkinės operacijos dokumentų surašymas laikytinas buhalterinės apskaitos tvarkymu, o tik veikla, susijusi su šių operacijų registravimu, grupavimu ir apibendrinimo sistema. Kasatorius pažymi, kad tokį darbą UAB „E. r.“ atliko ne jo ginamasis S. P., dirbęs vadybininku, o kiti buhalterijos darbuotojai – bendrovės vadovas ir buhalterė. Anot kasatoriaus, teismas be pagrindo bendrovės direktoriaus įsakymą dėl ūkinių operacijų pavedimo atlikti S. P. įvertino kaip buhalterinės apskaitos tvarkymą bendrovėje. Dėl to gynėjas teigia, kad S. P. nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas Buhalterinės apskaitos įstatymo, plečiamai taikė BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl subjekto, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 nutarimo Nr. 55 nuostatų, taip padarė klaidą, kurios apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl veikos kvalifikavimo, neištaisė. Tai, kad byloje nenustatyta, jog S. P. buvo pavesta tvarkyti buhalterinę apskaitą bendrovėje ir jis veikė tiesiogine tyčia (neįrodyta, kad jis žinojo, jog metalas perkamas iš vienų asmenų, o dokumentai įforminami kitų asmenų vardu, bet priešingai – byloje nustatyta, kad sutartis surašė ir kvitus išrašė metalo lažo priėmėjas A. N.), patvirtina, kad S. P. nepagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu. Be to, apeliacinės instancijos teismas peržengė kaltinimo ir apeliacinio skundo ribas. Kasatorius pažymi ir tai, kad bylos aplinkybė – bendrovės direktorius įsakymu patvirtintų tiekimo vadybininko pareiginių nuostatų 4.1.4 punktas (tiekimo vadybininkas atsako už teisingą piniginių lėšų ir prekių apskaitą), nereiškia, jog tiekimo vadybininkas tvarko buhalterinę apskaitą, o tik tai, kad toks darbuotojas atlieka ūkinės operacijos įforminimą ir prekių apsaugą. Tačiau tai nelaikytina buhalterinės apskaitos tvarkymu BK 222 straipsnio 1 dalies ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio prasme. Skundžiamuose teismų sprendimuose konstatuota, kad ūkinė operacija nėra įvykusi, nes pirkimo aktai ir pinigų išmokėjimo kvitai išrašyti ne tų asmenų vardu, ir dėl to negalima nustatyti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasatoriaus nuomone, tokia teismų išvada yra neteisinga, nes byloje nustatyta, kad dokumentai buvo įforminti ne tų asmenų vardu, kurie realiai vykdė sandorį ir gavo pinigus, nors metalo laužas realiai buvo supirktas, apmokėtas ir užpajamuotas bendrovėje. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad, esant realiam metalo laužo pirkimui, tačiau sandorį įforminus kitų asmenų vardu, ūkinė operacija laikytina įvykusia, o dokumentų surašymo faktas kvalifikuotinas kaip dokumentų klastojimas (BK 300 straipsnis), nors dėl tokios veikos patraukimo baudžiamojon atsakomybėn jau yra suėjęs senaties terminas. Kartu kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305–307, 331 straipsnių pažeidimus, nes nutartis nepagrįsta tinkamais teisiniais argumentais, bylos aplinkybės, dėl kurių buvo paduotas apeliacinis skundas, išnagrinėtos neišsamiai, o į apeliacinio skundo argumentus (S. P. nežinojo, kad metalo pardavimo sutartyse ir pinigų išmokėjimo kvituose nurodyti asmenys realiai metalo atliekų nepardavė, ir jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties) atsakė tik formaliai. Nors apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes patvirtino ikiteisminio tyrimo metu apklausti 325 liudytojai ir pirmosios instancijos teisme apklausti 100 šių liudytojų, kad jie pasirašė prašomi kitų asmenų ir už tai gavo po 20–30 Lt atlygį, o metalo kiekiai buvo išskaidomi turint tikslą nemokėti mokesčių. Be to, specialisto išvadoje nurodyta, kad metalo kiekis buvo supirktas, apmokėtas ir S. P. su bendrove atsiskaitė, o priėmimo punkte dirbęs A. N. patvirtino užpildęs metalo laužo pirkimo aktus ir pinigų mokėjimo kvitus. Kasatorius teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog S. P. nebuvo žinoma apie tai, kad priduodamo metalo kiekiai išskaidomi pagal asmenis, o jam dokumentai būdavo pateikiami jau pasirašyti. Kasatoriaus nuomone, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buvo padarytas visiškai kitas nusikaltimas – mokesčių vengimas ir jį padarė kiti asmenys, tačiau teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, padarė klaidingą išvadą apie padaryto nusikaltimo pobūdį ir asmenis. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad byloje esant sukčiavimo požymiams (BK 182 straipsnio 2 dalis) ikiteisminis tyrimas atliktas ne pagal tą baudžiamąjį įstatymą, byla išnagrinėta nepagrįstai pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o skundžiami teismų sprendimai surašyti pažeidžiant objektyvumo ir visapusiškumo principus. Tai reiškia, kad, padarant baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, teismams buvo sukliudyta išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, padarytos klaidingos išvados ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Atsiliepime į nuteistojo S. P. gynėjo advokato J. Gaudučio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Mindaugas Gylys prašo šį skundą atmesti, nes jame išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti. Prokuroras teigia, kad abiejų instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, išnagrinėjo ir įvertino pagrindinius skundo teiginius bei argumentus. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 222 straipsnio 1 dalis), kad neva S. P. nėra šios nusikalstamos veikos subjektas. Prokuroras nurodo, kad teisiamajame posėdyje nustatyta, jog būtent S. P. surašydavo ir savo parašu patvirtindavo tikrovės neatitinkančius pirminius apskaitos dokumentus (sutartis–aktus, pinigų išmokėjimo kvitus), kuriuos vėliau perduodavo bendrovės buhalteriją tvarkiusiems asmenims, o šie, nežinodami, jog dokumentuose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės (priešingų duomenų, t. y. kad už buhalterinę apskaitą atsakingi asmenys (vyriausioji buhalterė ar bendrovės direktorius) būtų žinoję apie pateikiamų pirminių dokumentų melagingumą, byloje nenustatyta), juos įtraukdavo į buhalterinės apskaitos registrus. Prokuroro nuomone, esant tokioms byloje nustatytoms faktinėms aplinkybės, teismai teisingai konstatavo, kad esant tarpinio vykdymo situacijai (apgaulingai tvarkoma apskaita panaudojant kitus nekaltus asmenis), kai apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai nepateikiami visi buhalterinės apskaitos dokumentai arba jam pateikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose užfiksuoti neobjektyvūs duomenys, nusikalstamos veikos subjektu pripažintinas asmuo, kuris teikia tokius dokumentus, t. y. kaltininkas, veikęs per jo nusikalstamų veiksmų nesuvokusį asmenį, atsako kaip nusikaltimo vykdytojas. Be to, kasaciniame skunde, neigiant nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtį S. P. veiksmuose ir siaurinant buhalterinės apskaitos sampratą, nepagrįstai teigiama, kad pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų (priėmimo sutarčių, pinigų išmokėjimo kvitų), įtvirtinančių duomenis apie įvykusias ūkines operacijas, surašymas nelaikytinas buhalterine apskaita. Prokuroras teigia, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Tai reiškia, kad dalies ar visos ūkio operacijos nefiksavimas ar melagingas fiksavimas, nurodant neteisingus duomenis, teismų praktikoje pripažįstamas apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Prokuroras nurodo, kad nagrinėjamoje byloje apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas pasireiškė S. P. pirminiuose apskaitos dokumentuose tyčia melagingai fiksuojant neįvykusias ūkines operacijas, taip pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus ir sukeliant baudžiamajame įstatyme numatytas bei specialisto išvadoje nustatytas pasekmes. Dėl to prokuroras teigia, kad minėti S. P. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio l dalyje, sudėtį ir pagal nustatytas byloje aplinkybes kvalifikuoti teisingai. Kartu prokuroras teigia, kad kasacinio skundo argumentai apie teismuose padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimus yra nepagrįsti. Priešingai nei mano kasatorius, abiejų instancijų teismai minėto baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, skundžiami teismų sprendimai pagrįsti nagrinėjant bylą ištirtais įrodymais, juose nurodytos teismų nustatytos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, įvertinti visi bylos įrodymai bei jų visuma, teismų išvados pagrįstos teisiniais argumentais. Kasacinio skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinio skundo argumentus, taip pat neatitinka bylos medžiagos. Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutartį, išnagrinėjo esminius apeliacinio skundo argumentus, motyvuotai pasisakė dėl baudžiamojo įstatymo tinkamo taikymo S. P., argumentuotai ir detaliai aptarė, kokias įrodymais grindžiamas priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuo remiantis teismas priėmė sprendimą dėl nusikaltimo sudėties nuteistojo veiksmuose buvimo. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka ir priimdamas sprendimą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, o skundžiami teismų sprendimai pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

5Nuteistojo S. P. gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinis skundas atmestinas. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo BK XXXII skyrius numato atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Šiame straipsnyje atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jei dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiomis veikomis yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinės apskaitos vedimo tvarką reglamentuoja Buhalterinės apskaitos įstatymas. Šio įstatymo 2 straipsnyje, kuris įtvirtina pagrindines įstatymo sąvokas, yra numatyta, kad: 1. Apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas; 12. Pinigų apskaitos dokumentas – popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos, kai įvykdomas vieno ūkio subjekto įsipareigojimas kitam ūkio subjektui; 21. Ūkinė operacija – ūkio subjekto veikla, keičianti turto ir (arba) nuosavo kapitalo, finansavimo sumų bei įsipareigojimų dydį ir (arba) struktūrą. Taigi, tiek BK 222 straipsnio dispozicijoje, nusikalstamos veikos dalyku, tiek ir Buhalterinės apskaitos įstatyme, buhalterinės apskaitos elementu yra pripažįstamas buhalterinės apskaitos dokumentas, pagal kurį galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, o pinigų apskaitos dokumentu pripažįstamas popierinis liudijimas, kuriame nurodomos grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacijos. Todėl nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, pagal kuriuos buhalterinių dokumentų surašymas laikytinas buhalterine apskaita tik tada, kai tai tiesiogiai sietina su registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Apibrėždamas buhalterinės apskaitos sąvoką, kasatorius teigia, kad teismai neatskyrė finansinės informacijos rinkimo nuo informacijos registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistemos. Jis nurodo, kad atskirų ūkinių operacijų įforminimas yra informacijos rinkimo būdas ir tik jos registravimo, grupavimo ir apibendrinimo metu padaryti pažeidimai gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o atskirų ūkinių operacijų įforminimas, buhalterinių dokumentų surašymas nelaikytinas buhalterinės apskaitos tvarkymu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes ūkinė operacija nėra buhalterinė apskaita (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 17 punktas). Šiems teiginiams nėra pagrindo pritarti, nes dirbtinai susiaurinamas veikos dalykas, buhalterinės apskaitos objektą siejant tik su dokumentų registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema. Išties pati ūkinė operacija nėra buhalterinė apskaita, tačiau ūkinės operacijos įforminimas pinigų apskaitos dokumentu, kuriame nurodyta grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacija, yra finansinė operacija, kuri privalo būti fiksuojama apskaitoje. Reikalavimą įforminti ūkines operacijas ir įvykius įtvirtina Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį (kai surašoma buhalterinė pažyma). Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Šį imperatyvą patvirtina ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, kuri numato, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų, taip pat išnagrinėjo esminius apeliacinio skundo argumentus, o bylos proceso metu surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad S. P. buvo atsakingas už pasirašomų dokumentų teisingumą. Byloje nustatyta, kad nuteistasis pagal sutartį privalėjo pateikti ir pateikdavo vyriausiajai buhalterei UAB „E. r.“ pirminius finansinius dokumentus, t. y. viskas buvo daroma su jo žinia. Bylos nagrinėjimo teisme metu S. P. nurodė, kad jis įvertindavo atvežtą laužą, pasirašinėjo atliekų pardavimo sutarčių aktus bei pinigų išmokėjimo kvitus (T. 17, b. l. 2–7). Šiuos parodymus patvirtino ir liudytojas A. N. nurodydamas, kad pinigus išmokėdavo vadybininkas S. P., kai patikrindavo prekę, jos vertę, kai buvo užpildomi dokumentai, kad pinigus sumokėdavo tik vadybininkas S. P., nes jis buvo atsakingas už finansus (T. 13, b. l . 94–95; T. 17, b. l. 62–69). Liudytoja A. J. ikiteisminio bylos tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė, kad į vadybininko S. P. pareigas įėjo kliento paieškos, žaliavų suradimas, taip pat jam buvo išduodami griežtos atskaitomybės pinigų išmokėjimo kvitai, pinigų gavimo kvitai, vidaus apskaitos numeruotini atliekų pardavimo sutarčių aktai. Už minėtų dokumentų tikrumą atsako šiuos dokumentus pasirašę asmenys. Taip pat nurodė, kad visi šie pajamavimai iš karto atsirasdavo įmonės apskaitoje, nes buhalterinė programa buvo įdiegta visose supirktuvėse ir visi pajamuodavo į centrinę programą (T. 13, b. l. 178–180; T. 17, b. l. 8–9). Nors nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad visi buhalteriniai dokumentai atitinka atliktas ūkines operacijas, metalo laužas supirktas ir bendrovės apskaitoje užpajamuotas, tačiau pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pinigų asmenys, nurodyti atliekų pardavimo sutarčių aktuose bei pinigų išmokėjimo kvituose, nėra gavę. Visi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu apklausti liudytojai nurodė, kad katalizatorių laužo ( - ), realiai nepridavė ir už tai pinigų negavo, tik pasirašė ant pridavimo sutarčių ir pinigų išmokėjimo kvitų, už tai gavo nuo 10 iki 40 Lt atlygį. Šį nustatytą faktą patvirtina ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus 2010 m. kovo 9 d. specialisto išvada Nr. 5-1/28 dėl UAB „E. r.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, kurioje nurodyta, kad tyrimo metu nustatyta, jog UAB „E. r.“ į buhalterinę apskaitą įtraukė neteisingus duomenis apie bendrovės vadybininko – S. P. įformintas ūkines ir finansines operacijas, susijusias su katalizatorių laužo pirkimu ir pinigų išmokėjimu fiziniams asmenims, nes nurodytos ūkinės finansinės operacijos realiai nebuvo įvykdytos (T. 2; b. l. 73–85). Todėl kasatorius neteisus, teigdamas, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių S. P. žinojimą, jog dokumentuose įrašytos pavardės neatitinka tikrovės. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti 325 fiziniai asmenys paneigė katalizatorių laužo pirkimo–pardavimo sandorius su UAB „E. r.“, teigdami, kad jie dokumentuose nurodytų katalizatorių laužo kiekių nepardavė, pinigų sumų, įformintų pinigų išmokėjimo dokumentuose, negavo. Šie įrodymai patvirtina, kad S. P. suprato, jog, įtraukdamas į buhalterinę apskaitą fiktyvių sandorių duomenis apie tariamai išmokėtas pinigų sumas, klastoja pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „E. r.“ turėjo savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą ir joje dirbo keletas buhalterių. Kaip patvirtino teismo posėdyje apklausta vyriausios buhalterės pareigas ėjusi A. J., darbai tarp buhalterių buvo padalyti, o S. P. buvo atsakingas už žaliavos supirkimą ir atsiskaitymą su tiekėjais ir kiekvieno mėnesio pabaigoje pateikdavo pirminius apskaitos dokumentus, avanso apyskaitą apie panaudotas lėšas ir išmokėtus pinigus tiekėjams. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog S. P. tvarkė pirminę apskaitą, jis buvo specialiai tam į darbą priimtas asmuo, be to, jis pasirašė UAB „E.“ 2004 m. rugsėjo 17 d. direktoriaus įsakymu Nr. A264-502 patvirtintus vadybininko pareiginius nuostatus, kurių 4.1.4 punkte nustatyta, kad vadybininkas yra atsakingas už teisingą piniginių lėšų ir prekių apskaitą. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog UAB „E. r.“ vyriausioji buhalterė bei direktorius nežinojo apie pirminės apskaitos duomenų neobjektyvumą, o S. P., būdamas UAB „E. r.“ vadybininku, bendrovei pateikdamas neobjektyvius duomenis apie jo realiai nevykdomus sandorius, kuriuos jis pagrindė fiktyviais ūkinių operacijų apskaitos dokumentais, sąmoningai siekė, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų tvarkoma apgaulingai, nesilaikant įstatymų reikalavimų, nėra kaltinimo išplėtimas ar pakeitimas, nes S. P. nėra inkriminuojami apskaitos registrų ir finansinių ataskaitų apgaulingo tvarkymo veiksmai, kuriuos pagal S. P. pateiktus suklastotus pirminius finansinius dokumentus atliko įmonės buhalteriai. Šiais apeliacinio instancijos teismo motyvais atskleidžiamas nusikaltimo padarymo mechanizmas ir pažymima, kad S. P. veikė kaip nusikaltimo vykdytojas, apgaulingai tvarkydamas pirminius apskaitos dokumentus. Todėl, priešingai nei teigiama skunde, S. P. pagrįstai pripažintas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad, esant realiam metalo laužo pirkimui, tačiau sandorį įforminus kitų asmenų vardu, ūkinė operacija laikytina įvykusia. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai atsiranda tada, kai visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nesant pagrįstų duomenų, kokios pinigų sumos buvo sumokėtos iš įmonės lėšų už katalizatorių laužą, finansinės institucijos negalėjo nustatyti UAB „E.“ (nuo 2007 m. balandžio 6 d. – UAB „E. r.“) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

6Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

7Nuteistojo S. P. gynėjo advokato Juozo Gaudučio kasacinį skundą atmesti.