Byla 2-691-330/2018
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo A. B

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens A. B. (A. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1890-866/2018 pagal pareiškėjos bankrutavusios A. B. individualios įmonės „Griolė“ bankroto administratorės pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotas asmuo A. B.,

Nustatė

2

  1. Klausimo esmė
  1. Pareiškėja bankrutavusios A. B. individualios įmonės (toliau – IĮ) „Griolė“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti bankrutavusios A. B. IĮ „Griolė“ bankrotą tyčiniu.
  2. Nurodė, kad A. B., būdamas neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens IĮ „Griolė“ savininku, 2014 m. rugpjūčio 21 d. savo sutuoktinei K. F. neatlygintine dovanojimo sutartimi Nr. JŠ-8542 padovanojo savo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio ( - ), dalį. Šios sutarties sudarymo metu įmonė turėjo pagrindinę ir vienintelę kreditorę uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Rarex“, kuri inicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimą ir su kuria bankroto byloje nėra atsiskaityta iki šiol. Įmonė jokio turto bankroto bylos iškėlimo metu nebeturėjo. A. B., žinodamas apie kreditorės UAB „Rarex“ reikalavimą, neatlygintinai sumažino savo asmeninį turtą, į kurį būtų galima nukreipti įmonės kreditorės reikalavimus, tokiu būdu sumažindamas savo mokumą ir galimybę kreditorei gauti reikalavimo patenkinimą bei pažeisdamas kreditorės teises bei interesus. Bankroto administratorė pateikė teismui actio Pauliana ieškinį dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo, kuris buvo patenkintas teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-37151-863/2017. Sprendimas neįsiteisėjęs.
  3. Administratorė taip pat nurodė, kad įmonės savininkas A. B. 2014 m. rugsėjo 22 ir 23 d. perleido paskutinį įmonėje buvusį vertingą turtą UAB „Vidurys“ ir UAB „Belitava“. UAB „Belitava“ vienintelis akcininkas ir vadovas turto perleidimo sandorių sudarymo momentu ir šiuo metu yra tas pats A. B.. Už įsigytą turtą UAB „Vidurys“ sumokėjo 3 999,05 Lt, UAB „Belitava“ – 40 293 Lt, tačiau visos šios už turto pardavimą gautos lėšos 2014 m. rugsėjo 30 d. iš kasos buvo išmokėtos pačiam A. B., kaip įmonės atskaitingam asmeniui, taip panaikinant susidariusį jo kreditorinį reikalavimą į IĮ „Griolė“. Tokiu būdu buvo suteikta pirmenybė vienam iš įmonės kreditorių (savininkui A. B.) visiškai atgauti lėšas, kai kitos kreditorės UAB „Rarex“ reikalavimas nebuvo patenkintas net iš dalies ir yra patvirtintas bankroto byloje.
  4. Pareiškėjos nuomone, tiek A. B. asmeninio turto perleidimas neatlygintinai dovanojimo sutartimi, tiek įmonės turėto turto perleidimas ir savo kreditorinio reikalavimo patenkinimas atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte bei teismų praktikoje nurodytus tyčinio bankroto požymius.
  5. Suinteresuotas asmuo A. B. atsiliepimo į pareiškimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nepateikė.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 6 d. nutartimi pripažino bankrutavusios A. B. IĮ „Griolė“ bankrotą tyčiniu.
  2. Susipažinęs su bankroto administratorės pateiktais dokumentais, teismas konstatavo, kad dalis byloje esančių įmonės ūkines operacijas patvirtinančių dokumentų bei apskaitos registrų nepasirašyti, dauguma neturi visų privalomų rekvizitų – t. y. veikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių reikalavimus. Iš to teismas padarė tikėtiną išvadą, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai. Tačiau, teismo nuomone, nagrinėjamu aspektu administratorė pagrįstai vadovavosi IĮ „Griolė“ apskaitos dokumentais, nustatydama įmonės savininko vykdytus sandorius bei atliktų operacijų rezultatus, nes visi apskaitos dokumentai administratorei buvo perduoti paties įmonės savininko A. B.. Įmonės savininkas buvo ir administracijos vadovas (patvirtindavo dokumentus), ir įmonės buhalteris bei kasininkas. Byloje nėra duomenų apie kitą asmenį, kuriam būtų suteikta teisė priimti sprendimus A. B. IĮ „Griolė“ vardu (organizuojant darbą, vykdant ūkinę veiklą, sudarant sandorius bei disponuojant įmonės turtu ir piniginėmis lėšomis). Pats A. B. nepateikė prieštaravimų dėl dokumentuose įtvirtintos informacijos apie įmonės įvykdytus sandorius bei atsiskaitymą.
  3. Teismas nustatė, kad įmonės įsiskolinimas kreditorei UAB „Rarex“ susidarė dar 2014 metais ir per trejus metus iki pat bankroto bylos iškėlimo nebuvo padengtas. A. B. IĮ „Griolė“ 2014 m. rugsėjo 22 d. pardavė UAB „Vidurys“ prekių už 3 999,05 Lt, 2014 m. rugsėjo 23 d. pardavė UAB „Belitava“ (šios įmonės direktoriumi nuo 2012 m. vasario 2 d. įregistruotas A. B., jis nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. tapo ir vieninteliu bendrovės akcininku) prekių (automobilių) už 40 293 Lt. Už prekes buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais. 2014 m. rugsėjo 30 d. visos šios už turto pardavimą įmonės gautos lėšos (44 299,93 Lt) iš kasos išmokėtos A. B., kaip įmonės atskaitingam asmeniui, tokiu būdu panaikinant susidariusį jo kreditorinį reikalavimą į IĮ „Griolė“. Iš kasos išlaidų orderio Nr. 088 matyti, kad išmokėjimo pagrindas – skolos dengimas pagal avanso apyskaitą.
  4. Teismas nustatė, kad po paskutinių ūkinių operacijų, nuo 2014 m. spalio mėn. įmonės veikla buvo nutraukta, įmonė daugiau pajamų negeneravo, apyvartos nebuvo, nebeliko apdraustųjų asmenų, jokio kito realaus įmonės valdomo turto nebuvo. Teismas pažymėjo, kad keliant įmonės bankroto bylą buvo nustatyta, jog savininkas neįrodė turėjęs realių galimybių atgauti 37 606 Eur debitorinę skolą iš Rusijos bendrovės OOO „Avantaz Avto“ pagal 2014 m. gegužės 3 d. ir 2014 m. liepos 14 d. sąskaitas faktūras; savininkas nesiėmė veiksmų siekiant atgauti skolą. A. B. neinicijavo įmonės bankroto bylos iškėlimo, nors įmonės nemokumas vėliausiai turėjo būti konstatuotas 2015 m. antrajame pusmetyje. Bankroto byla iškelta nustačius, kad IĮ „Griolė“ daugiau kaip 2 metus negali atsiskaityti su vienu kreditoriumi, ilgą laiką nevykdo ir nebegalės vykdyti veiklos, faktiškai yra tik formalus ūkio vienetas.
  5. Teismas padarė išvadą, kad A. B. IĮ „Griolė“ prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai valdant įmonę, kad įmonės valdymo organai (savininkas) nevykdė įstatymuose nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu. Veikdamas išimtinai savo asmeniniais interesais, įmonės savininkas ir vadovas 2014 m. rugsėjo 30 d. pats pasiėmė visas įmonei priklausančias pinigines lėšas už paskutinio likusio įmonės turto (prekių) pardavimą ir padengė sau skolą pagal avanso apyskaitą (susigrąžino išleistus pinigus perkant prekes įmonei). Tokiu būdu buvo suteikta pirmenybė vienam iš įmonės kreditorių (savininkui A. B.) visiškai atgauti lėšas, o įmonės veikla buvo nutraukta. Tuo būdu kitos kreditorės UAB „Rarex“ galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo suvaržytos, šios kreditorės reikalavimas nebuvo patenkintas nei įmonės, nei savininko lėšomis, ir yra patvirtintas bankroto byloje.
  6. Teismas konstatavo, kad bankroto buvo siekiama kryptingai ir sąmoningai, nes įmonės valdymo organų padaryti įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimai objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, sudarant sąlygas išvengti skolų išieškojimo. A. B. IĮ „Griolė“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai.
  7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad civilinėje byloje Nr. e2-37151-863/2017 priimtas teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir byla dar neišnagrinėta, šiame sprendime padarytomis teismo išvadomis, kaip prejudiciniais faktais, nusprendė nesiremti sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.
  8. Teismas padarė išvadą, kad byloje yra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, 3 dalies 2 punkte numatyti tyčinio bankroto požymiai – netinkamas įmonės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas; įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnį kreditoriams. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo esant pagrindą pripažinti bankrutavusios A. B. IĮ „Griolė“ bankrotą tyčiniu.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Suinteresuotas asmuo A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį ir pareiškėjos bankrutavusios A. B. IĮ „Griolė“ bankroto administratorės prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Įmonės vadovas (savininkas A. B.) neatliko jokių teisės aktus pažeidžiančių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip netinkamas įmonės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas. Ūkinės veiklos vydymas yra ūkio subjekto ir šio subjekto valdymo organų teisė, bet ne pareiga. Ūkinė veikla netampa prievole net ir tada, kai įmonėje susidaro skolos ir atsiranda kreditorių, todėl tai, kad įmonės veikla 2014 m. antroje pusėje buvo sustabdyta ir nebuvo atnaujinta, negali būti vertinama kaip teisės pažeidimas, nes A. B. turėjo absoliučią teisę nevykdyti ūkinės veiklos.
    2. Neatitinka tikrovės teismo teiginys, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, jog būtų apribotos arba panaikintos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą. Ūkinės veiklos nevykdymas nuo 2014 m. antros pusės lėmė tai, kad nebuvo patenkintas A. B. IĮ „Griolė“ reikalavimas.
    3. Įmonės savininko sandoriai, kurių faktu remiasi bankroto administratorė ir teismas, buvo sudaryti tada, kai įmonės kreditoriumi buvo tik jos savininkas. UAB „Rarex“ kreditorinis reikalavimas dar nebuvo tinkamai suformuluotas ir patvirtintas kaip neginčijamas ir pagrįstas. Šios kreditorės reikalavimas vertintinas kaip neginčijamas tik įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-2503-912/2015. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad automobilio registravimo liudijimą A. B. perdavė UAB „Rarex“ 2014 m. birželio 16 d., todėl 2014 m. gegužės 2 d. sutartinė prievolė tarp A. B. ir UAB „Rarex“ dėl automobilio dokumentų pateikimo pasibaigė kaip tinkamai įvykdyta. Teiginys, kad A. B. IĮ „Griolė“ įsipareigojimai kreditorei nebuvo įvykdyti, neatitinka tikrovės, nes prievolės vykdymas (nors ir pavėluotai) buvo priimtas, todėl vadovaujantis CK 6.123 straipsnio 1 dalimi, prievolė laikytina įvykdyta.
    4. Neatitinka tikrovės teismo teiginys, kad išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams. 2014 m. rugsėjo-spalio mėn. A. B. IĮ „Griolė“ neturėjo įsipareigojimų ir kreditorių, kaip tai numatyta CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose. Be to, A. B. IĮ „Griolė“ savininko reikalavimai įmonei atsirado anksčiau už UAB „Rarex“ reikalavimą – t. y. 2013 m. lapkričio mėn.
  2. Pareiškėja bankrutavusios A. B. IĮ „Griolė“ bankroto administratorė atsiliepime į suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo šį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nepagrįstai apeliantas nurodo, kad atsiradus įmonės skoloms ir nemokumui, jis galėjo nevykdyti įmonės veiklos. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyti požymiai, kuriems esant bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu. Nagrinėjamu atveju įmonei tapus nemokia dėl vadovo sudarytų sandorių, bet vadovui nesikreipus į teismą dėl įmonės bankroto, A. B. IĮ „Griolė“ bankrotas pagrįstai pripažintas tyčiniu.
    2. Priešingai nei nurodo apeliantas, A. B. IĮ „Griolė“ įsipareigojimai kreditorei UAB „Rarex“ atsirado 2014 m. birželio 2 d. Prievolė pateikti tinkamos kokybės daiktą A. B. IĮ „Griolė“ iškilo dar 2014 m. balandžio 30 d., kai buvo sudaryta žodinė automobilio pirkimo–pardavimo sutartis. Terminą daikto trūkumams pašalinti pirkimo–pardavimo sutarties šalys 2014 m. gegužės 2 d. įsipareigojimo sutartimi pratęsė 30 kalendorinių dienų nuo pastarojo susitarimo sudarymo – t. y. iki 2014 m. birželio 2 d. Suėjus šiam terminui A. B. IĮ „Griolė“ įsipareigojimai kreditorei UAB „Rarex“ nebuvo įvykdyti.
    3. Apelianto pateikti avansinės apyskaitos dokumentai neatitinka tikrovės ir prieštarauja A. B. teikto kreditorinio reikalavimo bankroto byloje dokumentams. Pagal pastaruosius dokumentus A. B. per avansinę apyskaitą įmonės reikmėms išleido ne 265 076,90 Lt, o tik 130 085,04 Lt. Visos šios lėšos apeliantui buvo grąžintos išmokant per kasą. Laikotarpiu nuo UAB „Rarex“ kreditorinio reikalavimo atsiradimo iki 44 299,93 Lt išmokėjimo A. B., įmonės reikmėms A. B. išleido 15 185,11 Lt, todėl 44 299,93 Lt suma turėjo būti skirta ne tik apelianto, bet ir UAB „Rarex“ kreditoriniams reikalavimams dengti pagal CK 6.9301 straipsnį.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Byloje kilęs ginčas, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai

    3bankrutuojančios A. B. IĮ „Griolė“ bankrotą pripažino tyčiniu.

  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

4Dėl tyčinio bankroto sampratos

  1. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje apibrėžta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnyje yra apibūdinti konkretūs tyčinio bankroto požymiai.
  2. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  3. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos dvi prezumpcijos, kuomet bent vieną jų nustačius bankrotas taip pat laikytinas tyčiniu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
  4. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl tyčinio bankroto sąvokos, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su įmonės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Kadangi pagal kasacinio teismo išaiškinimą tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis, nemokios įmonės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017 16 punktą). Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016; kt.). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra (investicijos į nerealius ar pasenusius projektus, neperspektyvių įmonių akcijų supirkimas, nepaklausių prekių gamyba ir pan.), blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimu tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; kt.). Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, bei padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Taigi, teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat suformulavo teisės taikymo taisyklę: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktą).

5Dėl ginčo esmės

  1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje įrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, 3 dalies 2 punkte numatytų tyčinio bankroto požymių egzistavimas, todėl bankrutavusios A. B. IĮ „Griolė“ bankrotą pripažino tyčiniu.
  2. Teismas sprendė, kad A. B. IĮ „Griolė“ prie bankroto buvo privesta sąmoningai blogai valdant įmonę, kad įmonės valdymo organai (savininkas) nevykdė įstatymuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu. Taip pat teismas nustatė, kad įmonės savininkas ir vadovas, veikdamas išimtinai savo asmeniniais interesais, 2014 m. rugsėjo 30 d. pasiėmęs visas įmonei priklausančias pinigines lėšas, gautas už paskutinio likusio įmonės turto (prekių) pardavimą, pasidengė sau skolą pagal avanso apyskaitą (susigrąžino pinigus, išleistus perkant įmonei prekes), tokiu būdu sau suteikdamas pirmenybę atgauti lėšas, nors tuo metu įmonės kreditore buvo ir UAB „Rarex“, kurios galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo suvaržytos.
  3. Apeliantas atskirajame skunde nurodė, kad sandorius, kuriais remiasi teismas darydamas išvadas apskųstoje nutartyje, jis (apeliantas) sudarė tada, kai įmonės kreditoriumi buvo vien tik jis. Pasak apelianto, UAB „Rarex“ kreditorinis reikalavimas tuo metu dar negalėjo būti laikomas kaip neginčijamas ir pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas esą be pagrindo padarė išvadą, jog apeliantas, pasidengdamas savo turimą reikalavimą A. B. IĮ „Griolė“ atžvilgiu, pažeidė CK 6.9301 straipsnį.
  4. Bylos medžiaga nustatyta, kad A. B. IĮ „Griolė“ 2014 m. balandžio 30 d. žodinės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu atsirado prievolė pateikti pirkėjai UAB „Rarex“ tinkamos kokybės prekę – automobilį. 2014 m. gegužės 2 d. šalys pasirašė įsipareigojimų sutartį, pagal kurią IĮ „Griolė“ savininkas A. B. įsipareigojo per 30 kalendorinių dienų pristatyti parduotą automobilį ir jo galiojantį techninį pasą; neįvykdžius įsipareigojimų, pardavėjas įsipareigojo grąžinti už ginčo automobilį sumokėtą 14 500 Lt (4 199,90 Eur) sumą bei sumokėti sutartas palūkanas.
  5. Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad automobilio registravimo dokumentą A. B. perdavė UAB „Rarex“ vadovui 2014 m. birželio 16 d. Kadangi UAB „Rarex“ priėmė šį dokumentą, nors ir buvo praleistas 2014 m. gegužės 2 d. sutartyje nustatytas pristatymo terminas, vadovaujantis CK 6.123 straipsnio 1 dalimi prievolė laikoma pasibaigusia, ją priėmus.
  6. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Nagrinėjamoje byloje UAB „Rarex“ reikalavimo teisės skolininkei A. B. IĮ „Griolė“ atsiradimo momentas nustatomas remiantis įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytais prejudiciniais faktais.
  7. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-2503-912/2015, nustatyta, kad A. B. IĮ „Griolė“ galiojantį automobilio techninį pasą perdavė UAB „Rarex“ tik 2014 m. liepos 13 d. ir tik tada UAB „Rarex“ sužinojo, kad A. B. IĮ „Griolė“ pakeitė automobilio gamyklinius techninius duomenis – t. y. perkėlė vairo mechanizmą iš dešinės į kairę pusę. UAB „Rarex“ pareikalavo grąžinti už transporto priemonę sumokėtus pinigus, nes dėl pasikeitusių Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių prarado galimybę įregistruoti transporto priemonę, paprašydama nurodyti asmenis, kurie atsiims transporto priemonę. Teismas konstatavo, kad A. B. IĮ „Griolė“ pažeidė UAB „Rarex“ teises, tinkamai neinformuodama apie parduodamo daikto kokybę, atliktus jo pakeitimus. Be to, UAB „Rarex“ negali automobilį įregistruoti VĮ Regitra duomenų bazėje, nes 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių pakeitimams, ji negali gauti ir pateikti automobilio gamintojo oficialaus liudijimo, patvirtinančio, jog automobilis buvo perdarytas pagal tam tikros rinkos reikalavimus. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes (IĮ „Griolė“ pardavė UAB „Rarex“ neatitinkančią kokybės reikalavimų transporto priemonę, neaptarė jos trūkumų (vairo mechanizmo perkėlimo), nevykdė sutartinių įsipareigojimų, t. y. per šalių susitartą terminą nepateikė pirkėjai automobilio nuosavybės ir techninių dokumentų), padarė išvadą, kad netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.
  8. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 26 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2S-2746-392/2015 (šia nutartimi patikrintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. IĮ „Griolė“ prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Rarex“ ieškinį dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos ir nuostolių priteisimo, teisėtumas ir pagrįstumas), motyvuojamosios dalies, teismas įvertino A. B. IĮ „Griolė“ teiginius, jog UAB „Rarex“ žinojo, kad įsigyja automobilį, atvežtą iš Jungtinės Karalystės, kad šio automobilio vairo mechanizmas buvo perkeltas iš dešinės pusės į kairę, taip pat kad pirkėjai buvo perduotas ne tik automobilis, bet ir techninis pasas (įregistravimo liudijimas), kuris buvo išduotas Jungtinėje Karalystėje, tačiau pagal VĮ Regitra duomenis buvo negaliojantis, o galiojantis automobilio registravimo dokumentas pirkėjai buvo pateiktas 2014 m. birželio 16 d. Tačiau teismas pažymėjo, kad automobilio galiojantis techninis pasas, kurio pagrindu automobilis registruotinas VĮ Regitra, nebuvo perduotas 2014 m. balandžio 30 d. sandorio sudarymo metu, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad A. B. IĮ „Griolė“ savo įsipareigojimų neįvykdė, nes automobilio atvežimo iš Jungtinės Karalystės ir šio automobilio vairo mechanizmo perkėlimo iš dešinės pusės į kairę aplinkybes UAB Rarex“ neabejotinai sužinojo jau po sandorio sudarymo ir negalėjo automobilio registruoti. Taipogi teismo pažymėta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, įvertinęs šalių sudarytą žodinę automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, 2014 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą, VĮ Regitra raštą, šalių sudarytą įsipareigojimų sutartį, 2015 m. vasario 27 d. sprendime konstatavo, jog IĮ „Griolė“ raštu įsipareigojo pateikti UAB „Rarex“ galiojantį automobilio techninį pasą, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, nes pasą perdavė tik 2014 m. liepos 13 d. Akcentuota, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 27 d. sprendimą pagrindė tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teisme.
  9. Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis CK 6.123 straipsnio 1 dalimi, prievolė laikoma pasibaigusia, jei ji įvykdoma tinkamai. Vien tai, kad automobilio pirkėja UAB „Rarex“ iš IĮ „Griolė“ savininko priėmė automobilio techninį pasą, šiuo atveju nesudaro pagrindo teigti, jog pirkėja tokiais savo veiksmais pripažino, kad A. B. IĮ „Griolė“ prievolę įvykdė tinkamai, nes įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose teismų konstatuota, jog UAB „Rarex“ automobilio negalėjo įregistruoti. Pažymėtina, kad UAB „Rarex“, prieš kreipdamasi į teismą su ieškiniu, išsiuntė A. B. IĮ „Griolė“ pretenziją, kuria reikalavo grąžinti sumokėtą už automobilį sumą. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimo matyti, kad UAB „Rarex“ ieškinyje nurodė, jog pretenzija A. B. IĮ „Griolė“ buvo išsiųsta 2014 m. rugpjūčio 20 d. Įvertinęs tokias aplinkybes, apeliacinis teismas sprendžia, jog jau 2014 m. rugpjūčio (vėliausiai – rugsėjo) mėn. A. B. IĮ „Griolė“ turėjo būti žinoma apie UAB „Rarex“ reikalavimo teisę grąžinti sumokėtą už automobilį pinigų sumą.
  10. Byloje nustatyta, kad A. B. IĮ „Griolė“ 2014 m. rugsėjo 22 d. pardavė UAB „Vidurys“ prekių už 3 999,05 Lt, 2014 m. rugsėjo 23 d. pardavė UAB „Belitava“ (nuo pat šios įmonės įsteigimo, t. y. nuo 2012 m. vasario 2 d., jos direktoriumi įregistruotas A. B.; nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. jis tapo vieninteliu šios bendrovės akcininku) prekių (automobilių) už 40 293 Lt sumą. Už prekes atsiskaityta grynaisiais pinigais (2014 m. rugsėjo 22 d. kasos pajamų orderis ABD Nr. 011 ir 2014 m. rugsėjo 23 d. kasos pajamų orderis ABD Nr. 012). Bankroto administratorė įrodinėja, kad 2014 m. rugsėjo 30 d. visos šios už turto pardavimą įmonės gautos lėšos (iš viso 44 299,93 Lt suma) buvo iš kasos išmokėtos A. B., kaip įmonės atskaitingam asmeniui, tokiu būdu panaikinant jo kreditorinį reikalavimą IĮ „Griolė“ atžvilgiu. Į bylą pateiktas nepasirašytas kasos išlaidų orderis Nr. 088 išduoti A. B. 44 299,93 Lt sumą, kuriame nurodytas išmokėjimo pagrindas – skolos dengimas pagal avanso apyskaitą.
  11. Apeliantas pinigų išmokėjimo fakto neginčija, tačiau šio išmokėjimo pagrįstumą, kaip minėta, įrodinėja tuo, kad tuo metu jis buvęs vienintelis bendrovės kreditorius. Tačiau tokį apelianto teiginį paneigia nutarties 29-32 punktuose išdėstytos aplinkybės, kurios įrodo, jog A. B. IĮ „Griolė“ dar 2014 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. turėjo būti žinoma apie UAB „Rarex“ galiojančią reikalavimo teisę grąžinti sumokėtą už automobilį pinigų sumą, tačiau iš prekių pardavimo gautos įmonės lėšos nepanaudotos nei UAB „Rarex“ reikalavimui tenkinti, nei A. B. IĮ „Griolė“ ūkinei komercinei veiklai. Pažymėtina, kad su UAB „Rarex“ nebuvo atsiskaityta ir pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2503-912/2015. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantui pasidengus savo reikalavimą į IĮ „Griolė“, jis suteikė sau pirmenybę, gi kito kreditoriaus UAB „Rarex“ galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo iš esmės suvaržytos; šio kreditoriaus reikalavimas nebuvo patenkintas nei įmonės, nei savininko lėšomis.
  12. Vertinant, ar A. B. IĮ „Griolė“ buvo tyčia privesta prie bankroto, svarbi ir ta aplinkybė, kad po aprašytų paskutinių ūkinių operacijų, įmonės veikla nuo 2014 m. spalio mėnesio buvo nutraukta, įmonė daugiau pajamų negeneravo, lėšų apyvartos nebuvo, nebeliko apdraustųjų asmenų, jokio realaus įmonės valdomo turto.
  13. Apeliantas tvirtina, jog A. B. IĮ „Griolė“ ūkinė veikla nutrūko dėl to, kad 2014 m. antroje pusėje nebuvo patenkintas A. B. IĮ „Griolė“ reikalavimas. Tuo pačiu jis teigia, kad ūkinės veiklos vykdymas yra ūkio subjekto ir šio ūkio subjekto valdymo organų teisė, o ne pareiga. Pasak apelianto, ūkinės veiklos pradėjimas nesuponuoja prievolės ūkinę veiklą vykdyti nuolatos, ūkinė veikla netampa prievole net ir tada, kai įmonėje susidaro skolos ir atsiranda kreditorių. Tai, kad įmonės veikla 2014 m. antroje pusėje buvo sustabdyta ir nebuvo atnaujinta, anot apelianto, negali būti vertinama kaip teisės pažeidimas ar netinkamas įmonės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymas, nes įmonės savininkas turėjo absoliučią teisę nevykdyti ūkinės veiklos. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti.
  14. CK 2.87 straipsnyje įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu ir kt. (1–6 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas šių nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra ne kartą pabrėžęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi nustatytų jos veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013; 2013-11-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013; 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014).
  15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taipogi yra pasisakęs, kad visą juridinio asmens veiklos laikotarpį juridinio asmens valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad juridinis asmuo gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jam nebūtų padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įmonei veikiant įprastai, vadovo pagrindinė pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014). Jei dalyviai ir vadovai linkę veikti pernelyg rizikingai, visiškai neatsižvelgdami į kreditorių interesus, gali būti iššvaistytas juridinio asmens turtas, todėl kreditorių reikalavimų patenkinimas gali tapti neįmanomas ar sunkiai įgyvendinimas. Siekiant sutrukdyti vykdyti nesąžiningas verslo schemas, įstatyme įtvirtinamos kreditorių interesų apsaugos priemonės, viena jų ir yra galimybė taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  16. Apeliantas nepagrįstai apeliuoja į tai, kad jis turi absoliučią apsisprendimo laisvę tęsti ar netęsti jam priklausančios įmonės veiklą. Įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kokias pareigas įmonės atžvilgiu turi juridinio asmens valdymo organas, be to, kasacinio teismo praktikoje akcentuota kreditorių interesų reikšmė, ypač kai įmonės finansinė būklė pablogėja. Tačiau nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti, kad apeliantas tinkamai valdė įmonę.
  17. Bankroto bylos iškėlimo A. B. IĮ „Griolė“ klausimą nagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 12 d. nutartyje nurodė, kad A. B. IĮ „Griolė“ skolininkas –37 606 Eur skolą turinti Rusijos bendrovė OOO „Avantaz Avto“. Vykdant 2013 m. rugpjūčio 10 d. prekių teikimo sutartį ta skola susidarė pagal 2014 m. gegužės 3 d. ir 2014 m. liepos 14 d. sąskaitas faktūras. Skola neapmokėta beveik 3 metus, tačiau atsakovas (A. B. IĮ „Griolė“) nepateikė duomenų, įrodančių atliktus veiksmus siekiant skolą atgauti (pretenzijų, susirašinėjimo), nepagrindė skolos atgavimo realumo. Esant tokioms aplinkybėms, kritiškai vertintini jau minėti apelianto argumentai, kad A. B. IĮ „Griolė“ ūkinė veikla nutrūko tik dėl to, jog skolininkė nepadengė įsiskolinimo. Pasyvus elgesys dėl skolos atgavimo vėlgi leidžia pagrįstai manyti, jog įmonės ūkinė veikla nutruko dėl paties apelianto sąmoningo netinkamo įmonės valdymo.
  18. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tiek šioje byloje nustatytų aplinkybių, kad UAB „Vidurys“ ir UAB „Belitava“ (su kuria susijęs apeliantas A. B.) buvo parduotas paskutinis A. B. IĮ „Griolė“ turėtas turtas, o iš šio pardavimo gautos lėšos buvo panaudotos ne įmonės ūkinėje komercinėje veikloje, siekiant atstatyti jos mokumą, ir ne kreditorės UAB „Rarex“ reikalavimo tenkinimui (jeigu nebuvo ketinama tęsti įmonės veiklą), o išimtinai įmonės savininko (apelianto) asmeniniams turtiniams interesams, tiek bankroto bylą IĮ „Griolė“ iškėlusio teismo nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog apelianto veiksmai buvo sąmoningai nukreipti privesti įmonę prie bankroto, tokiu būdu siekiant išvengti įsipareigojimų kreditorei UAB „Rarex“ vykdymo, t. y. apriboti kreditorės galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o galiausiai – ir į jos savininko turtą. Apeliantas, būdamas įmonės savininkas, žinojo, kad realizavus paskutinį įmonės turtą ir gautomis lėšomis išimtinai pasidengus tikėtinai turėtą įmonės įsiskolinimą jam, įmonė neturės jokio turto visiškai ar iš dalies patenkinti kreditorės UAB „Rarex“ galiojančią reikalavimo teisę. Apeliantas netgi neinicijavo įmonei bankroto proceso, tokiu būdu niekaip neužtikrindamas UAB „Rarex“ turtinių interesų apsaugos; neketindamas tęsti įmonės veiklos, atliko tiek pačios įmonės, tiek kreditorės UAB „Rarex“ interesams prieštaraujančius veiksmus – patenkino vien savo asmeninius turtinius interesus, kas tuo metu susidariusioje situacijoje buvo nepateisinama (nepaisant to, kad, apelianto teigimu, jo reikalavimo teisė savo įmonės atžvilgiu atsirado dar 2013 m.). Pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas konstatuoti, jog A. B. IĮ „Griolė“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai sąmoningi apelianto, kaip įmonės savininko, veiksmai, blogai valdant įmonę, sukuriant sąlygas išvengti įmonės skolos kreditoriams išieškojimo.
  19. Remdamasis šioje nutartyje išdėstytais motyvais apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktuose, 3 dalies 2 punkte apibrėžti tyčinio bankroto požymiai ir yra pagrindas pripažinti A. B. IĮ „Griolė“ bankrotą tyčiniu. Padarius tokią išvadą, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartis paliekama nepakeista, o A. B. atskirasis skundas atmetamas.

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai