Byla 1A-86-768/2017

1

2Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Prano Šimkaus ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Audronai Jasiulėnienei, dalyvaujant prokurorui Evaldui Šidlauskui, gynėjui advokatui Rolandui Vaitekūnui, nuteistiesiems R. J., N. J. ir D. E.,

3viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. J., R. J. ir D. E. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo N. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL 1129, 80 Eur bauda; R. J. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2016 m. sausio 24 d. veika) 30 MGL 1129, 80 Eur bauda, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2014 m. rugpjūčio 30 d. veika) 10 MGL 376, 6 Eur bauda, pagal BK 138 straipsnio 1 dalį 1 (vieneriems) metams laisvės apribojimo. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bausmes paskirta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė ir 30 MGL 1129, 80 Eur bauda, įpareigojant 3 (tris) mėnesius būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val.; D. E. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį 30 MGL 1129, 80 Eur bauda.

4Nukentėjusiajam D. M. iš nuteistųjų priteista 200 Eur turtinei žalai, 500 Eur neturtinei žalai, 150 Eur išlaidų už advokato pagalbą, apmokėti.

5Teisėjų kolegija,

Nustatė

6

  1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
  1. N. J., R. J. ir D. E. nuteisti už tai, kad veikdami kartu 2016 m. sausio 24 d., apie 03.00 val., naktiniame klube ( - ), adresu ( - ), t. y. viešoje vietoje, rūkymo patalpoje, matant aplinkiniams asmenims, R. J. su N. J. rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau 8 smūgius D. M. į galvos sritį, krūtinę, rankas, o D. E. viešoje vietoje, to paties klubo salėje, sudavė vieną smūgį D. M. į veido sritį ir taip dėl kairio antakio srities muštinės žaizdos, kairės akies vokų, akies junginės, nosies, kairio skruosto, kairio klubikaulio sparno srities, dešinio žasto, dešinės alkūnės, dešinio dilbio, kairio peties sąnario, kairės alkūnės kraujosruvos, viršutinių pirmųjų kandžių kandomųjų kraštų nuskėlimo, N. J., R. J., D. E. padarė nukentėjusiajam D. M. nežymų sveikatos sutrikdymą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį.
    1. R. J. taip pat nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų ir viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: 2014 m. rugpjūčio 30 d., apie 16.00 val., ( - ), viešoje vietoje – teritorijoje, kurioje vyko ( - ) varžybos, konflikto su D. D. metu, aplinkinių akivaizdoje, tyčia sudavė du kartus dešinės rankos kumščiu D. D. į veidą, padarydamas kraujosruvą su nubrozdinimu apie kairę akį bei nosies sritį, nosies kaulų bei kairės akiduobės sienelių lūžius ir penkių priekinių dantų kramtomųjų paviršių nuskėlimą, dėl veido kaulų bei kairės akiduobės sienelių lūžių padarė nukentėjusiajam D. D. nesunkų sveikatos sutrikdymą bei tokiu savo įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką (2015-02-24 Molėtų rajono apylinkės teismo nuosprendis ).
  1. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai
  1. N. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad iš apkaltinamojo teismo nuosprendžio dėstomosios dalies galima suprasti, kad jis nuteistas už tai, kad jis ir R. J. vartojo smurtą rūkykloje jiems visiems trims veikiant kartu, be to, D. E. salėje sudavė minėtą vieną smūgį taip pat jiems trims veikiant kartu. Tuo tarpu jis net nebuvo kaltinamas (2016-10-04 prokuroro prašymas dėl kaltinimo pakeitimo), kad veikė grupėje su kitais kaltinamaisiais bei, kad atliko kokius nors neteisėtus veiksmus salėje (jo tuo metu salėje net nebuvo ir jis nežinojo ir negalėjo žinoto, kad salėje D. M. su draugais muš D. E.), nes buvo kaltinamas tik tuo, kad 2016 m. sausio 24 d., apie 03.05 val., veikdamas kartu su R. J. naktiniame klube ( - ), adresu ( - ), t. y. viešoje vietoje, rūkymo patalpoje, padarė nukentėjusiajam D. M. nežymų sveikatos sutrikdymą bei demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį. Be to, D. E. taip pat nebuvo kaltinamas, kad jis atliko kokius nors neteisėtus veiksmus rūkykloje, kad jis veikė grupėje su juo ir R. J.. Todėl, cituodamas BPK 219 straipsnyje reglamentuojamus kaltinamojo akto turiniui keliamus reikalavimus bei kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu, apeliantas N. J. mano, kad atsižvelgiant į tai, kad nurodytu patikslintu jam kaltinimu nebuvo kaltinamas, kad veikė grupėje bei, kad atliko kokius neteisėtus veiksmus rūkykloje, tai dėl to negalėjo ir būti nuteistas. Jis nebuvo salėje, kai įvyko D. E. pareikštame kaltinime nurodytas incidentas su D. M. ir nežinojo bei negalėjo žinoti apie tokį įvykį, todėl net tik, kad neveikė tame epizode kartu su D. E., bet ir neturėjo galimybės su juo veikti kartu. Apeliantas papildomai nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas šioje dalyje yra dar ir dėl to, kad ir D. E. salėje pavartoti veiksmai taip pat atitinka BK 28 str. įtvirtintą būtinąją gintį, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę.
    1. Apeliantas pažymi, kad jis nukentėjusiajam galimai sudavė ne daugiau dviejų smūgių, tačiau tik dėl to, kad pats buvo nukentėjusiojo D. M. užpultas (vaizdo įrašo Nr. 2 „RŪKYKLA“ laikas 03:06:38). Kai D. M. sudavė jam smūgį į galvos sritį, nuo ko pajutęs fizinį skausmą ir to pasėkoje net keletą žingsnių atatupstas atsitraukė, po ko, D. M. ir E. B. užpuolus ir sudavus smūgius jo broliui R. J., jis gynė brolį R. ir tuo tikslu sudavė, lygtai, 2 smūgius ranka į D. M. pusę, tačiau nepamena ar pataikė, o iš vaizdo įrašo to nesimato. To pasėkoje dėl D. M. bei E. B. kaltės, jų iniciatyva ir įvyko pastarųjų išprovokuotas susistumdymas bei minėtame vaizdo įraše užfiksuotas konfliktas, kuriame abu šie asmenys veikė kaip agresoriai ir puolančioji šalis, o jis iki tol jokio pavojaus niekam nekėlė ir nesudarė jokios grėsmingos situacijos. Todėl apeliantas mano, kad jo bei R. J. rūkykloje pavartoti veiksmai taip pat atitinka BK 28 strapsnyje įtvirtintą būtinąją gintį, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę.
    2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visų trijų kaltinamųjų kaltę „Rūkyklos“ epizode grindė neteisingai aprašytomis ir įvertintomis vaizdo įraše užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis, nuosprendyje nurodant, kad analizuojant tiek pirminius vaizdo įrašus, tiek ir po vaizdo įrašų ekspertizės pateiktus vaizdus matyti, kad kaltinamieji vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes aiškina sau palankia linkme. Tačiau, anot apelianto, peržiūrėjus vaizdo įrašą „Rūkykla“ matosi kaip 03:05:43 D. M. rūkyklos kampe pradeda nusirenginėti striukę; 03:05:46 besirengdamas striukę sukerta rankomis su savo draugu; 03:06 nusivelka striukę ir tvarkingai padeda ją ant suoliuko, kalbasi su draugais; 03:06:36 D. M. pradeda eiti N. J. link, kuris stovi šonu nuo D. M.; 03:06:38 D. M. kaire ranka smogia N. J. į galvos sritį; 03:06:40 R. J. nustumia D. M. nuo N. J.; 03:06:41 D. M. stūma R. J., o E. B. artinasi prie R. J., užsimojęs kaire ranka smogia jam; 03:06:42 D. M. dešine ranka smogia R. J. į galvos sritį, po smūgio R. J. susvyruoja. D. E. nustumia E. B. nuo R. J.; 03:06:43 D. M. kelia rankas, o R. J. smūgiuoja dešine ranka, tačiau nepataiko; 03:06:45 D. E. grumiasi su E. B.. Tuo tarpu R. J. susikimba su D. M. ir smūgiuoja keliu. Po smūgio D. M. atsitraukia ir vėl artinasi R. J. link. Tuo metu smūgiuoja N. J. dešine ranka D. M.. Toliau vyksta grumtynės tarp R. J. ir D. M.; 03:06:47 R. J. toliau grumiasi su D. M.. Tuo tarpu N. J. smūgiuoja dešine ranka D. M.. D. E. užsimojęs smūgiuoja, bet nesimato kam, neaišku ar pataiko; 03:06: 48 D. M. susikimba su R. J. ir pastarasis smūgiuoja keliu. Po smūgio abu nugriūna; 03:06:49 E. B. ir dar du nenustatyti asmenys matosi kaip muša D. E., rūkyklos kampe. Tada užgesta šviesa. Matosi, kad patalpoje, toliau vyksta muštynės. N. J. stovi prie durų; 03:06:58 D. M. stojasi nuo žemės; 03:07:02 šviesiai vilkintis, su gobtuvu, asmuo įeina į rūkyklą ir dešine ranka smogia D. M. į veidą, po kurio D. M. nugriūna ant suoliuko; 03:08:13 R. J. spiria E. B., bet sunku pasakyti ar pataiko.
    3. Tam, kad paneigti teismo nuosprendyje nurodytus teiginius: <...nukentėjusysis .... svyruodamas prieina prie N. J., uždeda ranką ant peties. Kiti asmenys, tarp jų N. J. bei R. J. prispaudžia D. M. prie sienos, o pastarasis juos nustumia ...> ir tam, kad įrodyti, kad prieš jo ir jo brolio gynybinius smūgius buvo pavartotas smurtas, jis sudarė vaizdo įrašų „Rūkykla“ kadrų lentelę iš kurios matyti, kad pradžioje D. M. stovi rūkyklos dešiniame tolesniajame kampe, o R. J. ir N. J. bei dar du asmenys stovi apie rūkyklos vidurį, N. J. laiko dešinėje rankoje skardinę alaus (104 kadras), po ko D. M. prieina prie N. J. (114 kadras), kuris toliau laiko dešinėje rankoje skardinę alaus, po ko, 143 kadre matosi kaip D. M. kūnu atlieka judesį į N. J. pusę (N. J. ir R. J. pateikė paaiškinimą, kad tai buvo smūgis N. J.), po ko, iki 159 kadro matosi, kaip nuo to D. M. veiksmo (smūgio) keičiasi N. J. kūno padėtis (kūnas nubloškiamas atgal, kol atsiremia į sieną), po to matosi kaip R. J. atstumia nuo brolio D. M. atgal (nuo 152 kardo iki 163 kadro), po to, D. M. stumia kitus nuo savęs (nuo 164 kadro iki 191 kadro), po ko, nuo 201 kadro prasideda D. M. smūgis dešine ranka R. J. (smūgis matosi besitęsiantis iki 209 kadro) ir šio smūgio metu nuo 206 kadro pradeda matytis E. B. kaire ranka smūgis R. J. į galvą, o nuo 205 kadro matosi intensyvus R. J. galvos ir viršutinės kūno dalies staigus nubloškimas atgal ir į dešinę (kuris tęsiasi iki 220 kadro).
    4. Vertinant minėtą vaizdo įraše užfiksuotą situaciją, apeliantas R. J. mano, kad dėl D. M. bei po to karto E. B. prieš juos – J., pradėto vartoti smurto, jų sveikatai ir gyvybei buvo iškilęs realus ir akivaizdus pavojus, nuo kurio jie gynėsi, todėl dėl minėtų ir kaltinime inkriminuotų smūgių yra BK 28 straipsnyje nustatyta atsakomybę šalinanti aplinkybė, kad veika buvo padaryta būtinosios ginties sąlygomis, nes apelianto ir jo brolio sveikatai ir gyvybei buvo iškilęs realus ir akivaizdus pavojus ir, bet kokiu atveju, taip šią situaciją tuo metu subjektyviai suvokė ir įvertino pats ir tokiam šios situacijos vertinimui buvo realus ir akivaizdus pagrindas. Apeliantas tvirtina, kad jo minėtos faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad kėsinimas, nuo kurio jis gynėsi, buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, ir jis jau buvo pradėtas, vyko nepertraukiamai nuo jo pradžios (nuo D. M. smūgio jam pradžios) iki jo brolio atlikto gynybos veiksmo.
    5. Apeliantas R. J. analizuodamas BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtį ir cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis mano, kad padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams, atsižvelgiant į viešosios vietos specifiką ir pan. Apeliantas pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamo incidento metu, kuris vyko rūkykloje, nebuvo pašalinių asmenų, o visi, kurie rūkykloje buvo, aktyviai dalyvavo nurodytame incidente. Nurodyto klubo direktorius V. B. teisme parodė, kad dėl nurodytų incidentų klubo veikla sutrikdyta nebuvo, be to, nei vienas iš liudytojų nenurodė, kad dėl incidento būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nėra jokių duomenų, kad dėl to buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms būtų sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys ir pan. Todėl nurodytos aplinkybės įrodo, kad šioje byloje nėra nustatytas BK 284 straipsnio 1 dalies taikymui imperatyviai privalomas padarinys – jo veiksmais padarytas realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas, todėl atlikti veiksmai dar ir dėl to neužtraukia BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės. Net ir darant hipotetinę prielaidą, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, tai buvo padaryta tik dėl D. M. bei E. B. kaltės, kuri pasireiškia prieš tai nurodytais ir vaizdo įrašuose Nr. 1 „STALIUKAI“ ir Nr. 2 „RŪKYKLA“ užfiksuotais kitais šių asmenų neteisėtais veiksmais.
    6. Nurodytos vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės įrodo, kad nukentėjusysis ir liudytojas E. B. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme sakė netiesą. Prieš tai nurodytos aplinkybės bei minėtuose vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad D. M. ir E. B. veiksmai atitinka požymius nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir, jeigu teismas nustatytų, kad visuomenės rimtis buvo sutrikdyta, tai D. M. ir E. B. veiksmai atitinka požymius ir nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje.
    7. Todėl šių asmenų nenuoseklūs ir prieštaringi parodymai vertintini kritiškai, kaip siekimas patiems išvengti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės, o šių asmenų parodymais galima būtų pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti objektyvūs įrodymai, kurių pagrįstumu teismas neturi pagrindo abejoti.
    8. Apelianto vertinimu nukentėjusiojo ir, teismo vertinimu, pagrindinio liudytojo E. B. parodymai yra iš esmės nenuoseklūs ir esmingai prieštaringi, o nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi, pagal kurį apeliantas būtų apkaltintas jo sumušimu, ko pagrindu jis gautų ir turtinės naudos, be to, nepaneigta logiška ir pagrįsta abejonė/prielaida, kad nukentėjusysis apeliantą apkalba, siekdamas, jog jis pats ir/ar jo draugas E. B. išvengtų šiame apeliaciniame skunde aptartos baudžiamosios atsakomybės, o teismo nuosprendžiu ši aplinkybė nebuvo neginčijamai ir motyvuotai paneigta, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas.
    9. Pirmosios instancijos teismas atmetė apelianto prieš tai nurodytus paaiškinimus ir jais nesivadovavo ir tai grindė iš esmės tik nenuosekliais ir prieštaringais bei dalyje vaizdo įrašuose užfiksuotomis aplinkybėmis paneigtais nukentėjusiojo ir liudytojo E. B. parodymais. Tačiau teismas, padarydamas nurodytą išvadą, taip ir nepašalino pagrįstos abejonės/prielaidos, kad nukentėjusysis ir nurodytas liudytojas gali apeliantą (ir kitus nuteistuosius) tyčia apkalbėti. To pasėkoje liko nurodyta nepašalinta pagrįsta ir dėl žemiau nurodytų priežasčių labai reali abejonė/prielaida, kurią teismas, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, turėjo vertinti apelianto naudai (in dubio pro reo).
    10. Pirmosios instancijos teismas visiškai negretino nukentėjusiojo ir liudytojo E. B. parodymų tarpusavyje bei su kitais byloje esančiais įrodymais, todėl nepagrįstai nekonstatavo jų esminio nenuoseklumo ir prieštaringumo, todėl nepagrįstai ir neanalizavo bei nevertino šiuose parodymuose esančių visų prieštaravimų. Tačiau yra akivaizdu, kad, vertinant jo nurodytas aplinkybes, jog nukentėjusysis jį tyčia apkalba, yra labai svarbūs nukentėjusiojo parodymų kitimas ir jų nenuoseklumas bei esminis prieštaringumas bei kiti šiame skunde nurodyti duomenys, kuriuos vertinant su byloje nustatytų kitų aplinkybių visetu būtų galima tinkamai įvertinti šio nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą. Minėti prieštaravimai, gretinant su apelianto teismui paaiškinime nurodytomis aplinkybėmis bei vadovaujantis ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata (kad apkaltinamais nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiojo parodymais), patvirtina, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas, nes grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiojo parodymais, kai jų nepatvirtina kiti įrodymai, kurių pagrįstumu teismas neturi pagrindo abejoti. Apelianto nuomone akivaizdu, kad prieš tai nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad pareikštam kaltinimui pagrįsti teismas rėmėsi iš esmės tik nukentėjusiojo pasakojimu ir laikė tokį įrodymą absoliučiu, o vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes aiškino labai kryptingai, "pritempiant" jas prie teismo nuosprendyje nurodytos išvados, o toks selektyvus prieš tai aptartų įrodymų vertinimas iliustruoja ne teismo siekį objektyviai ištirti įvykį ir priimti dėl jo teisingą procesinį sprendimą, bet siekį bet kokiu būdu pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.
  2. R. J. apeliaciniame skunde plačiai cituodamas ir analizuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, BPK 242 straipsnio 1 dalies taikymo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ punktai: 1.1. Dėl nuosprendžio pagrįstumo tik tada, jeigu jame nurodytos išvados yra pagrįstos tik išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (3.1.4., 3.1.6., 3.1.8. ir kt.)., analogiškai, kaip ir apeliantas N. J. nurodo, kad patikslintu jam kaltinimu jis nebuvo kaltinamas, kad veikė grupėje bei, kad atliko kokius neteisėtus veiksmus rūkykloje, todėl dėl to negalėjo ir būti nuteistas. Be to, apeliantas analogiškai N. J. nurodo, kad jis nebuvo salėje, kai įvyko D. E. pareikštame kaltinime nurodytas incidentas su D. M. ir nežinojo bei negalėjo žinoti apie tokį įvykį, todėl net tik, kad neveikė tame epizode kartu su D. E., bet ir neturėjo galimybės su juo veikti kartu.
    1. Analogiškai, kaip ir apeliantas N. J., R. J. nurodo, kad smūgius D. M. sudavė gindamas brolį N., taip pat vienodai analizuoja ir vertina pateiktą vaizdo įrašą ir formuluoja analogiškus reikalavimus, kad turi būti nustatyta BK 28 str. jo atsakomybę šalinanti aplinkybė, kad veika buvo padaryta esant būtinosios ginties sąlygoms.
    2. Apelianto R. J. skunde taip pat analogiškai pateikiama ir BK 284 straipsnio 1 dalies analizė, cituojama Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika, bei daromos išvados, kad jo veiksmai neužtraukia BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytos atsakomybės dėl to, kad jis nedemonstravo nepagarbos aplinkiniams.
    3. Apeliaciniame skunde analogiškai N. J. vertinami ir D. M. bei E. B. parodymai, t. y., kad jie ikiteisminio tyrimo metu bei teisme sakė netiesą, siekdami patys išvengti baudžiamosios atsakomybės. Šios abejonės pirmos instancijos teismas nepašalino, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį, kurį apeliantas R. J., plačiai analizuodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo, prašo panaikinti.
  1. D. E. apeliaciniame skunde nurodė, kad jis yra neteisingai nuteistas už tai, kad veikė kartu su R. ir N. J., vartojo smurtą rūkykloje, be to, už tai, kad jis salėje sudavė vieną smūgį taip pat visiems trims veikiant kartu, t. y., nuteistas už tai, kuo nebuvo kaltinamas 2016 m. spalio 4 d. prokurorui pakeitus kaltinimą. Be to, R. ir N. J. taip pat nebuvo kaltinami, kad jie atliko kokius nors neteisėtus veiksmus salėje bei, kad veikė grupėje su juo.
    1. Apeliantas D. E. teigia, kad smūgį D. M. sudavė gindamasis dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto, kai praeinant pro D. M. pastarasis trenkė dešinės rankos delnu jam į veidą, šios rankos delnu spaudė galvą ir akis taip, kad jis tuo momentu nematė ir nesuprato kas vyksta, o tik jautė fizinį skausmą ir akivaizdų bei realų pavojų, kad jam bus suduoti ir kiti smūgiai, t. y. toliau bus vartojamas prieš jį fizinis smurtas. Uždengta ranka jam neleido matyti kas vyksta, šis veiksmas spaudžiant plaštaka galvą nenutrūkstamai tęsėsi, todėl instinktyviai sudavė smūgį jį užpuolusiam asmeniui. Apelianto vertinimu, dėl kaltinime jam inkriminuoto smūgio yra BK 28 straipsnyje nustatyta atsakomybę šalinanti aplinkybė, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis ir būtinosios ginties ribų neperžengė. Apeliantas pažymi, kad BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir teisę ją įgyvendinti net neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į asmenis ar valdžios institucijas.
    2. Be prieš tai nurodytų aplinkybių savo nekaltumą apeliantas grindžia byloje esamais įrašais Nr. 1 „STALIUKAI“ ir Nr. 2 „RŪKYKLA“, kuriuose užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad konfliktą inicijavo ir pradėjo bei jame puolančioji šalis buvo būtent D. M.. Be to, kaltinime nurodytus sužalojimus D. M. galėjo padaryti ir kiti asmenys, t. y. ne kaltinamieji, kurie irgi sudavė smūgius D. M., iš kurių vienas užfiksuotas vaizdo įraše Nr. 2 „RŪKYKLA“ 03:07:02, kur matyti kaip šviesiai vilkintis su gobtuvu asmuo įeina į rūkyklą ir dešine ranka smogia D. M. į veidą, po kurio smūgio D. M. nugriūna ant suoliuko. Be to, šiuose vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės, kad šioje konfliktinėje situacijoje aktyviai dalyvavo, tame tarpe prieš vienus ar kitus asmenis (tiek nukentėjusįjį, E. B., kaltinamuosius ir net apsauginius) vartojo smurtą ir visi kiti baro lankytojai.
    3. Apeliantas teigia, kad iš vaizdo įrašo „Staliukai“ matyti, kad 03:13:14 D. E. eina iškėlęs rankas, juda link išėjimo; 03:13:18 D. E. praeidinėja pro D. M.. D. M. trenkia praeinančiam D. E. dešine ranka į veidą, akių - kaktos sritį, o nuo smūgio D. E. galva ir kūno viršutinė dalis atlošiama stipriai atgal, nuo ko net pastumiami už D. E. stovėję daugiau nei 3 asmenys, po ko tos rankos plaštaka spaudžia D. E. galvą, tuo pačiu užspaudęs jo akis, po ko, D. E. 03:13:19 gindamasis suduoda dešine ranka D. M. į galvos sritį. Po smūgio pastarasis susvyruoja.
    4. D. E. 03:13:20 sučiumpa du asmenys, kurie nutempia jį į šoną ir muša. Apeliantas pažymi, kad pastarieji du minėti D. E. atitraukę ir mušę asmenys D. E. mušimui iš anksto pasiruošė kartu su D. M., nes iš minėto įrašo nuo 03:13:00 s iki 03:13:10 s matyti kaip jie, pamatę ateinantį nuo rūkyklos D. E., iš anksto nusirengė striukes ir nuėjo prie D. M. (įrašo 03:13:16 s), kuris tuo metu stovėjo veidu į ateinantį D. E. ir žiūrėjo į pastarąjį bei, akivaizdu, kad jie visi trys toliau laukė ateinančio D. E., kurį prieš D. M. suduodant smūgį D. E., šie du asmenys apstojo/apsupo iš skirtingų pusių ir po to, kai D. M. smogė D. E., o pastarasis gindamasis smūgiavo atgal, šie asmenys nedelsdami iš skirtingų pusių pačiupo D. E. (įrašo 03:13:20 s) ir jį nutempė į šalį (įrašo 03:13:22 s) bei čia abu jį mušė iki 03:13:24 s kuomet priėjo apsaugos darbuotojas ir apginė D. E. bei sudavė smūgį ranka vienam iš užpuolikų (įrašo 03:13:25 s.).
    5. Apeliantas D. E. atkreipia dėmesį, kad nei vieno iš D. E. mušusių asmenų, kaip ir liudytojo E. B. ar kitų smurtą salėje bei rūkykloje vartojusių asmenų, veiksmai, vartojant smurtą prieš kaltinamuosius bei kitus asmenis, nebuvo ir nėra vertinami chuliganiškais (t. y. užtraukiantys BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytą atsakomybę), tačiau jų - kaltinamųjų atitinkami veiksmai jau vertinami priešingai - kaip užtraukiantys BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatytą atsakomybę.
    6. Apeliantas prieštaraudamas pirmos instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms nurodo, kad jo prieš D. M. smūgį joks nenustatytas lankytojas ant nukentėjusiojo nestūmė, kad jis iki to smūgio ant nukentėjusiojo D. M. nesvyro, nes 104 kadre jau pasimato tiesiama į jo pusę D. M. ranka. Tuo metu jis eina į D. M. kairiu šonu pakeltomis rankomis, be to, D. M. ne lėtai stumia jį, o suduoda į galvą ranka stiprų smūgį (smūgio pradžia matosi 113 kadre, o smūgio pabaiga matosi 159 kadre) ir tik po to jis kontratakuoja, t. y. kaire ranka nubloškia D. M. dešinę ranką jam nuo veido/akių (šis judesys matosi nuo 159 kadro), refleksiškai ir nesąmoningai gindamasis, dešine ranka smūgiuoja nuo savęs, t.y., į pavojaus/užpuoliko pusę (šis smūgis matosi nuo 165 kadro iki 171 kadro). Taigi, apelianto manymu, nurodytos aplinkybės įrodinėjamos teismui pateikiama „Vaizdo įrašo STALIUKAI kadrų lentele“ paneigia pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytą deklaratyvų teiginį, kad kaltinamieji vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes aiškina sau palankia linkme.
    7. Dėl apelianto pripažinimo kaltu „Rūkyklos“ epizode, dėl BK 284 straipsnio 1 dalies nusikaltimo sudėties nebuvimo, dėl nukentėjusiojo D. M. ir liudytojo E. B. parodymų vertinimo, dėl įrodinėjimo naštos ir įrodymų vertinimo kriterijų apeliantas D. E. nurodė iš esmės tas pačias aplinkybės kaip ir apeliantai R. ir N. J., todėl apeliacinės instancijos teismas jų nebekartoja.
  2. Teismo posėdyje apeliantų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras - atmesti.
  1. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
  1. Apeliaciniai skundai tenkinami.
  2. Apeliantai apeliacinius skundus surašė atskirai, tačiau apeliantų R. ir N. J. skundai iš esmės yra analogiški tiek savo turiniu, tiek reikalavimais. Apeliantas D. E. skunde taip pat nurodo analogišką reikalavimą, todėl visiems trims apeliantams ginčijant ne tik savo kaltę, tačiau nesutinkant ir su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų įvertinimu, dėl ko teismas padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, R. ir N. J. skundai, dėl tapačių skundo argumentų, bus nagrinėjami kartu su apelianto D. E. apeliaciniu skundu.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamąja byla, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliaciniais skundais bei atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, t. y. peržiūrėjęs vaizdo įrašus „Rūkykla“ ir „Staliukai“ tiek iki, tiek po ekspertizės atlikimo, taip pat iškadruotus vaizdo įrašus, sprendžia, jog šiuo atveju byloje esantys įrodymai nėra pakankami apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui ir apeliantų kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą konstatavimui. Šioje byloje esminis apeliacinio proceso momentas yra nustatyti ar byloje esantys įrodymai, patvirtina, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis apeliantai, veikdami kartu, pažeidė viešąją tvarką, tyčia sudavė D. M. smūgius į įvairias kūno vietas padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė išvadą, kad apeliantų veiksmai buvo įžūlūs, sutrikdę normalią naktinio klubo veiklą. Be to, teismas nusprendė, kad apeliantai kartu kryptingai ir sutartinai sumušė nukentėjusįjį, todėl jų veiksmus vertino kaip padarytus bendrininkų grupe. Apeliantai mano atvirkščiai – jų nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko nepagrįstai ir neteisingai padarė išvadas dėl jų kaltės buvimo. Apeliantas D. E. tvirtina, jog jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, apeliantai J. – jog jie jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, be to, visi apeliantai neigia veikę bendrininkų grupe. Taigi, šiuo atveju iškilęs klausimas dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo.
  4. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 str. 2 d.). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 str. 3 d., 4 d. nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 d. nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.
Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grįstas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Todėl, įrodymai, kuriais grindžiama kaltininkų kaltė, turi sudaryti vieningą vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistųjų kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

7Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

810. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką (Lietuvos Respublikos 2007 06 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija). Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-520-303/2015, 2K-66-942/2017).

910.1. Nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatyti, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėti (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti ir apibrėžta, ir neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, t. y. kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo veiksmai, bet bendrais bruožais numato ar, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, privalo numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta, tačiau sąmoningai nepradeda elgtis taip, kad tokie padariniai nekiltų, baudžiamoji atsakomybė kyla už nusikalstamais veiksmais realiai sukeltus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-437/2013, 2K-303/2014). Pažymėtina ir tai, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir kt.

1010.2.Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Taigi, sprendžiant klausimą ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina į tokio elgesio paskatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-141/2015, 2K-117-303/2016).

1110.3. Apeliantai J. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jų kaltę „Rūkyklos“ epizode grindė neteisingai aprašytomis ir įvertintomis vaizdo įraše užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi N. J. nukentėjusiajam sudavė smūgius tik todėl, kad pirmiausia pats buvo užpultas D. M., ir antra - nukentėjusiajam ir jo draugui E. B. užpuolus jo brolį R. J., jis stengėsi pastarąjį apginti, o brolis – apsiginti. Neigia padarę viešosios tvarkos pažeidimą, tvirtina, jog jų veiksmai buvo išprovokuoti paties nukentėjusiojo ir jo draugo, kad jie veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, remdamasis nukentėjusiojo D. M., liudytojų E. B., V. K., S. S. parodymais, vaizdo medžiaga, padarė išvadą, kad nors muštynės truko neilgai ir jose dalyvavo dar ir kiti asmenys, o apsaugos darbuotojai privalėjo imtis papildomų priemonių, jog muštynės būtų nutrauktos, padarė išvadą, jog būtent dėl J. veiksmų – sukeltų muštynių rūkykloje, buvo sutrikdyta naktinio klubo veikla.

1210.4. Vis tik apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje netinkamai įvertino vaizdo įraše užfiksuotas aplinkybes, o tai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl J. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis J. atžvilgiu naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 dalis).

1310.5. Pirmiausia būtina pažymėti, jog papildomo vaizdo įrašo tyrimo apeliacinės instancijos teisme bei apeliantų kartu paaiškinimų davimo metu nustatyta, kad prieš įvykstant muštynėms nukentėjusiojo D. M. draugas - liudytojas M. B. apsaugos darbuotojų buvo išprašytas iš naktinio klubo, kaip asmuo, kuris kėlė triukšmą (šūkavo), kabinėjosi prie asmenų, buvusių naktinio klubo rūkykloje, tame tarpe ir prie apeliantų. Iš vaizdo įrašo matyti ir tai, kad šalia M. B. buvo ir nukentėjusysis, kuris taip pat nevengė kylančio konflikto aiškinimosi. Kaip teismo posėdžio metu nurodė N. J., šią aplinkybę patvirtina peržiūrėtas vaizdo įrašas, būtent jis apsaugos darbuotojams nurodė triukšmaujantį M. B., kuris apsaugos darbuotojų buvo išvestas iš naktinio klubo. Remiantis šiais duomenimis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ši aplinkybė buvo esminė priežastis rūkykloje buvusių jaunuolių muštynėms kilti. Be to, iš vaizdo įrašo (3 val. 5 min. 43 s) matyti, kad nukentėjusysis buvo aktyvus šių muštynių iniciatorius. Matyti, kaip jis nusivelka striukę, suploja rankomis su liudytoju E. B., o tokie veiksmai panašiose situacijose paprastai reiškia ne ką kitą, kaip nusiteikimą išsiaiškinti konfliktą, pasireiškiantį muštynėms. Šiuo atveju muštynės prasidėjo už kelių sekundžių – 3 val. 6 min. Iš analizuojamo vaizdo įrašo (3 val. 6 min. 36 s iki 58 s) matyti, kad nukentėjusysis prieina prie N. J., ir, anot pirmosios instancijos teismo, D. M. uždeda pastarajam ranką ant paties, dėl ko, apeliantai nukentėjusįjį prispaudžia prie sienos, smūgiuoja kojomis, įvyksta muštynės. Šis momentas yra svarbus tuo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nukentėjusiojo veiksmai (rankos uždėjimas ant peties) nebuvo pavojingas ar provokuojantis, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog iš vaizdo įrašo negalima kategoriškai tvirtinti, kad nukentėjusysis išties uždėjo N. J. ranką ant peties. Kita vertus, N. J. nurodė, kad nukentėjusysis jam ranka smūgiavo ir pataikė į kaklą. Nors, kaip minėta, iš vaizdo įrašo negalima teigti, jog nukentėjusysis apeliantui smūgiavo, tačiau apeliantas teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus parodė, kad jam buvo suduota ir smūgis sukėlė fizinį skausmą. Svarbu tai, kad analizuojant šį momentą, iš vaizdo įrašo matyti, kad N. J. iki nukentėjusiojo prisiartinimo prie jo ir neva rankos uždėjimo, stovėjo dešinėje rankoje laikydamas alaus skardinę, todėl smūgiuoti nukentėjusiajam negalėjo ir neketino. Antra, tik po nukentėjusiojo kontakto su N. J., šis jį priremia prie sienos. Toliau analizuojant vaizdo įrašą matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš viso neanalizavo nukentėjusiojo draugo liudytojo E. B. veiksmų, kadangi, jis, tuo metu, kai N. J. prie sienos prispaudė nukentėjusįjį, o šis atsistūmė, sudavė smūgį R. J.. Tada sekė nukentėjusiojo smūgis taip pat R. J. - prasidėjo muštynės (3 val. 6 min. 40 - 41 s), kuriose aktyviai dalyvavo tiek pats nukentėjęs, tiek jo draugas E. B.. Iš vaizdo įrašo matyti, kad į muštynes įsiliejo ir kiti, byloje nenustatyti asmenys, kurie taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam, todėl galima teigti ne tik tai, jog rūkykloje tuo metu iš esmės mušėsi visi ten buvę, tačiau ir tai, kad apeliantai nebuvo vieninteliai, kurie sudavė smūgius nukentėjusiajam.

1410.6. Taigi, nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusysis ir jo draugai elgėsi taikiai bei patys neinicijavo konflikto ar stengėsi numalšinti (išvengti) susidariusios konfliktinės situacijos, atvirkščiai, darytina išvada, kad jų veiksmai nebuvo tiek nepavojingi, jog vien tik apeliantų veiksmus būtų galima vienareikšmiškai vertinti įžūliais ir nusikalstamais. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, abi pusės (tiek J., tiek nukentėjusysis ir jo draugai) buvo puolančiosios, kadangi abi buvo agresyvios ir stengėsi suduoti smūgius vieni kitiems, todėl teigti, jog apeliantų veiksmai buvo nukreipti ne tik į nukentėjusįjį, bet ir į kitus klube esančius asmenis ar klubo aplinką, negalima. Atvirkščiai iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantų veiksmai buvo nukreipti tik į nukentėjusįjį ir jo aplinkos žmones, kurie iš esmės ir buvo šio konflikto iniciatoriai – pradžioje konfliktavo M. B., o vėliau, akivaizdu, kad agresyvumu išsiskyrė ir pats nukentėjusysis. Todėl kolegija atkreipia dėmesį, kad bylose, kurios pasižymi specifine muštynių situacija - abi pusės yra tik puolančiosios, smurtas naudojamas ne gynybai, o puolimui, tokiu būdu teisė į būtinąją gintį, kaip nurodo apeliantai J., nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007; 2K-638/2007; 2K-428/2008 2K-392/2012,2K-275/2013), todėl šioje situacijoje būtinosios ginties institutas negali būti taikomas.

1510.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad naktinio klubo veikla dėl apeliantų suduodamų smūgių nukentėjusiajam buvo sutrikdyta, tačiau bylos duomenys rodo priešingai. Naktinio klubo direktorius V. B. ne tik ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, tačiau ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad tarp vaikinų kilusio konflikto metu naktinio klubo veikla sutrikdyta nebuvo, joks turtas nebuvo sugadintas. Reiškia, galima teigti, jog šis konfliktas truko labai trumpai, jį greitai nutraukė apsaugos darbuotojai, kuriems apeliantai nesipriešino, todėl visos išdėstytos aplinkybės leidžia tvirtinti, kad apeliantų veiksmai nebuvo pavojingi nei klubo aplinkai, nei kitiems klubo lankytojams, kadangi muštynėse dalyvavo tik tie, kurie tuo metu buvo rūkykloje. Kita vertus, iššaukiančių, šokiruojančių, aplinkinius žeminančių veiksmų, kurie liudytų apeliantų nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, teismas taip pat nenustatė, todėl tvirtinti, kad apeliantai padarė viešosios tvarkos pažeidimą, negalima. Pakartotinai pažymėtina, kad konfliktą, pasireiškusiu smurtu, greitai numalšino klubo apsaugos darbuotojai, kurių tiesioginės darbo funkcijos rūpintis aplinkos saugumu ir kilus pavojui saugumui imtis priemonių tą saugumą užtikrinti, todėl ir aplinkybės, kad konfliktas vyko apsaugos darbuotojų akivaizdoje nesant neabejotinų duomenų apie kitus asmenis, nepaneigia fakto, jog konfliktas vis tik neperžengė privataus konflikto tarp vaikinų ribų ir pats konfliktas kitų pašalinių asmenų viešosios tvarkos ir rimties faktiškai nesutrikdė. Dar kartą akcentuotina, kad viešosios tvarkos sutrikdymas negali būti konstatuojamas formaliai nustačius veikos požymius (pvz., kad konflikto vieta yra vieša ir kad konfliktą matė kiti asmenys ar galėjo jį pamatyti). Visais atvejais reikia vertinti veikos aplinkybių turinį (kokia konkrečiai tai vieta, kas tie asmenys, matę konfliktą, koks jų santykis su pačiu konfliktu ir pan.). Viešosios tvarkos pažeidimo būtinasis požymis yra padariniai, t. y. turi būti nustatyta, kad buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, o šiuo atveju tokių padarinių byloje nenustatyta, todėl nuosprendis dėl J. pripažinimo kaltais pagal BK 284 straipsnio 1 dalį naikintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

1610.8. Spręstina, ar J. veikoje nėra požymių nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tačiau procesas dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje padarymo, priklauso privataus kaltinimo bylų procesui ir pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. Šiuo atveju, byloje nesant nukentėjusiojo D. M. skundo dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia (BPK 407 straipsnis).

17Dėl BK 28 straipsnio taikymo

1811. Apeliantas D. E. skunde nurodo, kad nukentėjusiajam D. M. smūgį sudavė gindamasis dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto, kai praeinant pro D. M. pastarasis rankos delnu spaudė galvą ir akis taip, kad jis tuo momentu nematė ir nesuprato kas vyksta, o tik jautė fizinį skausmą ir akivaizdų bei realų pavojų, kad jam bus suduoti ir kiti smūgiai, t. y. toliau prieš jį bus vartojamas fizinis smurtas, todėl instinktyviai sudavė smūgį jį užpuolusiam asmeniui.

1911.1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į vaizdo įrašuose ir vaizduose po vaizdų ekspertizės užfiksuotų nukentėjusiojo ir apelianto D. E. veiksmų intensyvumą, kryptingumą, greitį, panaudojamą jėgą, padarė išvadą, jog nukentėjusysis tiesiog ranka lėtai atstūmė nuo savęs D. E., kuris prieš tai netekęs lygsvaros sviro ant jo, o tuo tarpu apeliantas ranka sudavė greitą stiprų smūgį nukentėjusiajam į veidą, nuo ko pastarasis parvirto ant stalo. Palyginęs šiuos nukentėjusiojo ir apelianto atliktus veiksmus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog jie skiriasi greičiu, panaudojama jėga. Teismas taip pat įvertino tai, kad apeliantui svyrant ant nukentėjusiojo, pastarasis būtent dėl to jį ir stūmė nuo savęs, todėl tokius nukentėjusiojo veiksmus nevertino kaip pavojingus, realiai ir akivaizdžiai nukreiptus į apelianto sveikatą, kas sudarytų sąlygas būtinajai ginčiai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išdėstytos aplinkybės nėra pakankamos tvirtinti, jog susidariusioje situacijoje nukentėjusysis veikė ne pavojingai, o apeliantas savo įžūliais veiksmais tyčia siekė sužaloti nukentėjusįjį taip sutrikdant viešąją tvarką.

2011.2. Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžio metu peržiūrėjęs vaizdo įrašus tiek iki ekspertizės, tiek ir po jos, taip pat iškadruotus vaizdo įrašus, sugretinęs juos kartu su apelianto paaiškinimais, nukentėjusiojo parodymais bei įvertinęs visų duomenų kontekste, daro išvadą, jog apelianto D. E. veiksmai buvo ne tiek įžūlūs ir pavojingi, nukreipti į aplinką ir klube buvusius lankytojus, kiek sąlygoti pavojingos jam situacijos (nukentėjusiojo veiksmų – veido stūmimo rankos delnu). Pirmosios instancijos teismas iš vaizdo įrašo teisingai nustatė, kad apeliantas D. E., būnant salėje, ėjo iškeltomis rankomis išėjimo link, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su teismo vertinimu, jog apeliantas buvo pastumtas nukentėjusiojo dėl to, kad jis ant jo sviro. Kolegijos nuomone, atvirkščiai nei traktavo pirmosios instancijos teismas, apeliantas nėjo svirduliuodamas, jo niekas nepastūmė, jis ant nukentėjusiojo nesviro, dėl ko nukentėjusysis turėjo priežastį apeliantą prilaikyti, atsistumti nuo savęs.

2111.3. Iš vaizdo įrašų ir iškadruotų vaizdų matyti, kad nuo 03 val. 13 min. 17 s iki 19 s nukentėjusysis D. M. kelia ranką ir siekia apelianto D. E. veidą, tuo tarpu apelianto rankos vis dar yra iškeltos aukštai. Matyti, kad nukentėjusysis, tiesdamas dešinę ranką linksta į apelianto pusę. Iš iškadruoto vaido akivaizdžiai matyti, kad apeliantui ant veido uždedama ranka – jis yra stumiamas, o apeliantas bando sukryžiuoti rankas – laikytis gynybinės pozicijos. Nuo stumiamojo smūgio apeliantas nugara atsilošia atgal ir tik tada suduoda dešine ranka nukentėjusiajam D. M. į galvos sritį. Atvirkščiai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, negalima daryti išvados, kad nukentėjusysis apeliantą tiesiog lėtai stūmė, kadangi apeliantas nebūtų nuo tokio smūgio - stūmimo atsilošęs atgal, reiškia, stumiamasis smūgis nebuvo nei lėtas, nei tuo labiau nestiprus. Kita vertus, matyti, kad D. E. ėjo iš rūkyklos, kurioje ką tik vyko muštynės, ėjo aukštai iškėlęs rankas ir kaip pats teigią, buvo taip pat sumuštas. Iš minėto vaizdo įrašo matyti, kad D. E. nebuvo agresyvus ar priešiškai nusiteikęs, juolab nukentėjusiojo atžvilgiu. Vaizdo įrašas patvirtina, kad apeliantas D. E. iškėlęs rankas brovėsi (judėjo) pro naktinio klubo lankytojus išėjimo link, iškėlęs rankas ėjo pro stovintį nukentėjusįjį. Šie apelianto veiksmai negalėjo suteikti pagrindą nukentėjusiajam uždėti delną ant apelianto veido ir jį stumti. Šis vaizdo įraše užfiksuotas momentas yra esminis tuo, kad šiuo atveju nukentėjusysis, akivaizdžiai netikėtai apeliantui, uždėjo delną jam ant veido, galimai spaudė ir stūmė jį, todėl teigti, kad apeliantas smogė nukentėjusiajam į veidą be jokios dingsties, nėra jokio pagrindo. Iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad apeliantui artinantis prie nukentėjusiojo, šis stovėjo ir svyravo. Akivaizdu, kad nukentėjusysis buvo nukentėjęs dėl prieš tai buvusių muštinių, be to, buvo visiškai girtas, tai patvirtina ir jo paties parodymai, kad beveik visų aplinkybių jis nepamenantis. Tai, kad nukentėjusysis, būdamas akivaizdžiai neblaivus, pats neadekvačiai reagavo į situaciją, kuomet apeliantas ėjo pro šalį, kaip į jam tariamai pavojingą, nėra apelianto kaltė. Nėra abejonių, kad nukentėjusysis, uždėdamas delną, spausdamas bei stumdamas D. E. veidą, pats tokiu būdu, kaip minėta reaguodamas neadekvačiai, elgėsi pavojingai, dėl ko, jam ir buvo suduotas smūgis kaip atsakas į jo pavojingus veiksmus. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo veiksmai negali būti vertinami pavojingais, realiais ir kėsinamaisiais į apelianto sveikatą, dėl kurio būtų galima būtinoji gintis, paneigta. Be to, šią išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, jog nukentėjusysis D. M. teismo posėdžio metu parodė, jog apeliantui D. E. jokio smūgio (stumiamojo) apskritai nesudavė, tačiau vaizdo įrašas tokius jo parodymus akivaizdžiai paneigia.

2211.4. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Nagrinėjamu atveju matyti, kad nukentėjusysis realiai, stumiamuoju smūgiu, pasikėsino į apelianto D. E. sveikatą, tai patvirtina ne tik apelianto parodymai, paaiškinimai, tačiau ir vaizdo įrašas, iškadruoti vaizdai. Pažymėtina, kad gynyba yra aktyvūs veiksmai, kuriais atremiamas kėsinimasis į įstatymo saugomas vertybes, todėl asmuo manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančiojo asmens smūgio besiginantys gali netekti galimybės gintis. Suprantama, kad reikalauti visada sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs nebūtų apskritai logiška. Būtinoji gintis yra teisėta, kai ji atitinka baudžiamajame įstatyme nurodytas gynybos teisėtumo sąlygas: 1) ginantis daroma žala arba kėsinamasi ją padaryti; 2) žala padaroma tik besikėsinančiojo teisėms ar interesams; 3) žala padaroma atremiant kėsinimąsi į įstatymo ginamus interesus ir 4) žala padaroma neperžengiant būtinosios ginties ribų. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, abejonių nekyla, kad nukentėjusiojo veiksmai apelianto atžvilgiu buvo realūs ir pavojingi, ir apeliantas sudavė smūgį nukentėjusiajam ne todėl, kad jis tyčia įžūliais veiksmais siekė jį sužaloti ir sutrikdyti viešąją tvarką, tačiau siekdamas apsiginti. Nustačius minėtas sąlygas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas D. E. neatsako pagal jam pareikštą kaltinimą, nes jis, neperžengiant būtinosios ginties ribų, nors ir padarė baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, tačiau tai padarė gindamasis (BK 28 str. 2 d.)

23Dėl kaltinimo ribų

2412. Apeliaciniuose skunduose N. ir R. J. bei D. E. nurodo, kad jie yra neteisingai nuteisti už tai, kuo nebuvo kaltinami 2016 m. spalio 4 d. prokurorui pakeitus kaltinimą, t. y. kad veikė bendrininkų grupe.

2512.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte D. E. buvo kaltinamas veikęs kartu su J., kurie sudavė 8, o jis 1 smūgį nukentėjusiajam D. M. (2 t., b. l. 26 - 34). Pakeitus kaltinimą matyti, kad D. E. kaltinamas salėje sudavęs smūgį nukentėjusiajam D. M., o J. kaltinami veikę kartu, be D. E. (2 t., b. l. 130-131). Skundžiamame nuosprendyje patikslinus vietas, kuriose buvo suduoti smūgiai, t. .y., kad J. smūgius sudavė rūkykloje, o D. E. - salėje, nurodyta, jog apeliantai veikė bendrininkų grupe. Pažymėtina, kad pakeitus kaltinimą, naujai inkriminuotų faktinių aplinkybių, kurios esmingai skirtųsi nuo aplinkybių, nurodytų nei pradiniame kaltinime, nei skundžiamame nuosprendyje nėra, todėl teisėjų kolegija daro išvada, kad apeliantų procesinės teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos, kadangi tiek apie pirminį, tiek vėlesnį kaltinimą apeliantai buvo informuoti. Kita vertus, BPK 256 straipsnio 1 dalis numato, jog išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nuosprendyje gali būti paliekamos ir kaltinamajame akte nurodytos faktinės veikos aplinkybės, todėl, atsižvelgus į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas šio skundų argumento labiau nedetalizuoja.

2612.2. Tokiu būdu apibendrindama aukščiau išdėstytą kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai įvertino bylos įrodymus ir jais vadovaudamasis padarė neteisingas, nustatytas faktines bylos aplinkybes neatitinkančias išvadas dėl apeliantų kaltės, jog apeliantai kaltinime nustatytomis aplinkybėmis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

2712.3. D. M. patirtos išlaidos, advokato paslaugoms apmokėti, išteisinus kaltinamuosius ir nutraukus bylą, nepripažintinos proceso išlaidomis, todėl iš N. J., R. J. ir D. E. nepriteistinos (BPK 104 str. 2 d.).

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

29Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

30išteisinti N. J. ir R. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

31Baudžiamosios bylos dalį, kuria D. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas, BK 28 straipsnis).

32Nukentėjusiojo asmens D. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

33D. M. patirtas išlaidas, advokato paslaugoms apmokėti, nepripažinti proceso išlaidomis ir iš N. J., R. J. ir D. E. nepriteisti.

Ryšiai
1. ... 2. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 4. Nukentėjusiajam D. M. iš nuteistųjų priteista 200 Eur... 5. Teisėjų kolegija,... 6.
  1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės... 7. Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo... 8. 10. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika... 9. 10.1. Nusikalstama veika, numatyta 10. 10.2.Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos... 11. 10.3. Apeliantai J. apeliaciniuose... 12. 10.4. Vis tik apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos... 13. 10.5. Pirmiausia būtina pažymėti, jog papildomo vaizdo įrašo tyrimo... 14. 10.6. Taigi, nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusysis ir jo... 15. 10.7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad... 16. 10.8. Spręstina, 17. Dėl BK 28 straipsnio taikymo... 18. 11. Apeliantas D. E. skunde nurodo, kad nukentėjusiajam... 19. 11.1. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į vaizdo įrašuose ir... 20. 11.2. Apeliacinės instancijos teismas teismo posėdžio metu peržiūrėjęs... 21. 11.3. Iš vaizdo įrašų ir iškadruotų vaizdų matyti, kad nuo 03 val. 13... 22. 11.4. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima... 23. Dėl kaltinimo ribų ... 24. 12. Apeliaciniuose skunduose N. ir R. J. bei 25. 12.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį,... 26. 12.2. Tokiu būdu apibendrindama aukščiau išdėstytą kolegija pripažįsta,... 27. 12.3. D. M. patirtos išlaidos, advokato paslaugoms... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 29. Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendį panaikinti ir... 30. išteisinti N. J. ir R. J. pagal... 31. Baudžiamosios bylos dalį, kuria D. E. pripažintas... 32. Nukentėjusiojo asmens D. M. civilinį ieškinį palikti... 33. D. M. patirtas išlaidas, advokato paslaugoms apmokėti,...