Byla 2K-117-303/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Audronės Kartanienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. A. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 22.00. iki 6.00 val. L. A. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Iš L. A. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui S. P. T. priteista 43,32 Eur (149,56 Lt) turtinei ir 1000 Eur (3452,80 Lt) neturtinei žalai atlyginti bei 724,05 Eur (2500 Lt) bylinėjimosi išlaidų.

2Tuo pačiu nuosprendžiu S. A. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį, A. J. A. išteisinta pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, tačiau ši teismų sprendimų dalis kasacine tvarka neapskųsta.

3Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 3 d. nutartis, kuria, be kita ko, nuteistojo L. A. apeliacinis skundas atmestas.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

51. L. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugpjūčio 2 d., apie 18.20 val., S. A. ir A. J. A. namo, esančio Kauno r., ( - ), kieme tyčia ne mažiau kaip šešis kartus mėtė akmenimis ir sukietėjusio betono gabalais į S. P. T., stovintį už tvoros savo namo, esančio Kauno r., ( - ), kieme, pataikė jam į riešo krumplius, riešą bei dešinės kojos šlaunies vidų ir padarė muštines paviršines žaizdeles dešinės plaštakos II, III pirštų srityse, poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu dešinėje šlaunyje, dešinės alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimą, sukeldamas S. P. T. nežymų sveikatos sutrikdymą, grasino padaryti jį invalidu; taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

62. Kasaciniu skundu nuteistasis L. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

72.1. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų.

82.2. Kasatoriaus teigimu, teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes neišsamiai ištyrė ir netinkamai įvertino bylos įrodymus, t. y. vertino juos atskirai vienus nuo kitų, tendencingai, neanalizavo įrodymų, kuriais remiantis kasatorius buvo pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, patikimumo, pakankamumo, nevertino jo kaltę paneigiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės tik atkartojo apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, apsiribojo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, ir ne tik nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, netyrė papildomų įrodymų (nors to buvo prašoma), bet ir neatsakė į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu ir baudžiamojo įstatymo taikymu, todėl pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus: nuteistojo apeliaciniame skunde buvo ginčijamas veikos kvalifikavimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau apeliacinės instancijos teismas neanalizavo kasatoriaus tyčios, kilusių padarinių, kitų nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, nepasisakė dėl skirtingo kitų to paties konflikto dalyvių (išteisintųjų S. A. ir A. J. A.) veiksmais sukeltų pasekmių traktavimo, nors su tuo susiję argumentai buvo išdėstyti skunde.

92.2.1. Kasatorius pažymi, kad jo kaltumas padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįstas iš esmės dviem įrodymais – nukentėjusiojo parodymais ir ekspertizės aktu nustatytais nukentėjusiajam padarytais sužalojimais. Tačiau 2014 m. balandžio 11 d. teismo medicinos ekspertizės aktas Nr. EGK 91/14(01) patvirtina tik nukentėjusiajam padarytus sužalojimus, bet ne kasatoriaus kaltę. Ekspertizės akto išvados suformuluotos remiantis ne nukentėjusiojo apžiūra, o medicininiais dokumentais. Ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad, pagal turimus medicininius duomenis, negalima detalizuoti traumos mechanizmo. Teismo medicinos ekspertizę atlikusi ekspertė J. Majauskaitė-Čobot teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad negalima diferencijuoti, ar sužalojimai padaryti mušant žmogų, ar jam pačiam kur nors atsitrenkus, pripažino, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti ir pats. Atliekant ekspertizę buvo remiamasi Z. Makšimaitės pateikta specialisto išvada Nr. G2022/12(02), kurią abiejų instancijų teismai atmetė, ir Ramučių ambulatorijos asmens sveikatos istorijos duomenimis. Tačiau, vertinant ekspertizės akto rezultatus, būtina atsižvelgtina ir į tai, kad į vietinę gydymo įstaigą (Ramučių ambulatoriją) nukentėjusysis kreipėsi tik 2012 m. rugpjūčio 3 d., t. y. po to, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nebuvo matoma jokių akivaizdžių smurto požymių, kurie apžiūrėjus nukentėjusįjį Ramučių ambulatorijoje neva buvo akivaizdūs ir kuriais remiantis buvo grindžiamas teismo medicinos ekspertizės aktas, nors šių sužalojimų jį apklausiusiam pareigūnui neparodė pats nukentėjusysis. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose metu kaip liudytojas nebuvo apklaustas (nors to buvo prašoma apeliacinės instancijos teisme) su nukentėjusiuoju įvykio dieną bendravęs ir pagal nukentėjusiojo pareiškimą ikiteisminį tyrimą atsisakęs pradėti policijos pareigūnas L. L., kurio parodymai svarbūs sprendžiant, ar konflikto metu buvo sutrikdyta S. P. T. sveikata. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, kasatorius daro išvadą, kad byloje vienareikšmiškai nebuvo nustatyta, kaip ir kada atsirado nukentėjusiajam padarytas sužalojimas, ir liko nepaneigta, kad jis galėjo susižaloti pats.

102.2.2. Kitas įrodymas, kuriuo rėmėsi teismai pripažindami kasatorių kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, yra nukentėjusiojo S. P. T. parodymai. Kasatorius pažymi, kad, be nukentėjusiojo parodymų, byloje nėra jokių kitų duomenų apie tai, jog būtent jis naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį ir grasino padaryti jį invalidu. Pasak kasatoriaus, teismai nukentėjusiojo parodymus vertino atskirai nuo kitų bylos įrodymų, t. y. neatsižvelgdami į nuteistojo, išteisintųjų A., liudytojų kaimynų parodymus, rašytinius įrodymus, kurie patvirtina itin konfliktišką nukentėjusiojo asmenybę ir dar iki nagrinėjamo įvykio buvusius blogus kasatoriaus ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, akivaizdų asmeninį nukentėjusiojo suinteresuotumą, peržengiantį įprasto procesinio suinteresuotumo ribas. Teismai neįvertino ir to, kad nukentėjusysis jam konstatuotus nežymius sužalojimus galėjo pasidaryti pats, nes nukentėjusiojo nurodytos jo sužalojimo aplinkybės kitų proceso dalyvių buvo paneigtos. Liudytoja kaimynė, iš dalies mačiusi konfliktą, A. I., apklausta ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, parodė, kad nematė, jog būtų mėtomi akmenys, negirdėjo jokių į smūgius panašių garsų, girdėjo tik necenzūrinius žodžius, kuriuos vartojo abi konflikto pusės (t. 1, b. l. 57, 58). Tiesioginiai konflikto dalyviai išteisintieji A. J. A. ir S. A. taip pat patvirtino nematę, kad konflikto metu kažkas būtų ką nors metęs į nukentėjusįjį, be to, kieme, kur stovėjo kasatorius, akmenų ar betono luitų nėra.

112.2.3. BPK nuostatos buvo pažeistos ir dėl to, kad teismai aplinkybę, jog kasatorius grasino padaryti nukentėjusįjį invalidu, nustatė remdamiesi vien tik nukentėjusiojo parodymais, nors juos paneigė ne tik kasatorius, bet ir kiti konflikto dalyviai (A. J. A., S. A.), patvirtinę, kad kasatorius S. P. T. pavadino „proto invalidu“. Teismas šių įrodymų neaptarė ir neanalizavo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Nors klausimas dėl grasinimo nukentėjusiajam buvo keliamas ir apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas į šį skundo argumentą neatsakė.

122.3. Taip pat kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomoji dalis neatitinka jai keliamų reikalavimų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad, nepavykus pašalinti prieštaravimų dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų masto, laikytina, jog nukentėjusiajam S. P. T. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi pirmosios instancijos teismas laikė, kad nukentėjusiajam nebuvo padarytas dešinės alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimas, atitinkantis nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau teismo nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje) dalyje ši aplinkybė liko, o tai reiškia, jog ji laikyta įrodyta. Apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės taip pat nepašalino. Teismams konstatavus, kad aptariamas sužalojimas, kvalifikuotinas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, nebuvo tinkamai įrodytas, ir dėl to nepripažinus kasatoriaus kaltės, ši aplinkybė iš apkaltinamojo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies ir apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies privalėjo būti pašalinta.

132.4. Toliau skunde kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes pripažino jį kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nenustatę visų būtinųjų šio nusikaltimo sudėties požymių jo veikoje – tiesioginės tyčios ir padarinių (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Visų pirma, kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai, pažeisdami BPK reikalavimus, pripažino įrodyta aplinkybę, jog jis panaudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Antra, net ir laikant, kad jis iš tiesų nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, įvertinus kitas veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, jog kasatoriaus veika neatitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties, nes ji nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už ją galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė (nekilo įstatyme numatyti padariniai ir kt.).

142.4.1. Kasatorius pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai vienu ar keliais įstatymo dispozicijoje nurodytais būdais turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, konflikto trukmę, nukentėjusiojo elgesį, asmenybę, viešosios tvarkos specifiką, kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę ir pan. Taigi vien smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešojoje vietoje savaime dar nesudaro pagrindo pripažinti asmenį kaltu padarius viešosios tvarkos pažeidimą, būtina konstatuoti, jog konfliktas peržengė privatumo ribas ir dėl to buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

152.4.2. Nagrinėjamu atveju konfliktą lėmė išimtinai asmeninio pobūdžio priežastys (ilgalaikiai ne tik kasatoriaus, bet ir kitų kaimynų nesutarimai su nukentėjusiuoju), konfliktas kilo privataus namo kieme, tęsėsi labai trumpai, nesukėlė neigiamos aplinkinių konflikte nedalyvavusių asmenų reakcijos (liudytoja A. I. parodė, kad matydama, jog vyksta konfliktas, ji į tai nekreipė dėmesio, nebuvo atitraukta nuo savo įprastos veiklos ir jai nekilo kokių nors nepatogumų), tiek kasatorius, tiek pats nukentėjusysis vienas kito atžvilgiu naudojo įžeidžiančius žodžius. Be kita ko, kasatorius pažymi, kad, vertinant baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atskyrimą, būtina atsižvelgti į konfliktišką nukentėjusiojo asmenybę. Teismų baigiamuosiuose aktuose nepasisakyta, kaip konkrečiai dėl kasatoriaus nusikalstamų veiksmų buvo realiai sutrikdyta visuomenės tvarka ir rimtis, t. y. kokie baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai kilo. Pripažindami kasatorių kaltu, teismai konstatavo tik tai, kad nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, kuris laikytinas įžūliu elgesiu, sutrikdančiu visuomenės tvarką ir rimtį, tačiau, anot kasatoriaus, byloje nesant nė vieno liudytojo, kuris būtų patvirtinęs, kad jo veiksmai (net ir pripažinus, kad jis sužalojo nukentėjusįjį) būtų šokiravę, sutrukdę darbą, mokslą ir pan., toks deklaratyvus teismo argumentas nepagrindžia teismo išvados, jog visuomenės rimtis buvo realiai sutrikdyta.

162.4.3. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kasatoriaus manymu, atsižvelgiant į kilusio konflikto aplinkybes, jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios sutrikdyti visuomenės tvarką ir rimtį, jo paskatos nebuvo chuliganiškos, o veiksmai nebuvo nukreipti prieš visuomenės narius ir nedemonstravo nepagarbos jiems.

172.4.4. Netinkamą baudžiamojo įstatymo aiškinimą patvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas kitus to paties konflikto dalyvius – A. J. A. ir S. A. – pagal BK 284 straipsnio 2 dalį išteisino, pripažinęs, kad konfliktas kilo dėl asmeninių priežasčių, nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka ir nebuvo šių kaltinamųjų tiesioginės tyčios ją pažeisti.

183. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į nuteistojo L. A. kasacinį skundą prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

193. 1. Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatas aprašomojoje nuosprendžio dalyje teismo nustatytos veikos aprašymas turi atitikti baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, nurodant visas faktines aplinkybes, reikšmingas nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės skyrimui. Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismų sprendimuose viešosios tvarkos pažeidimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai nebuvo atskleisti, nenurodytos ir nusikalstamos veikos teisiniam vertinimui pagal baudžiamąjį įstatymą reikšmingos aplinkybės. Teismas ne tik nenurodė, kurį iš BK 284 straipsnio 1 dalyje dispozicijoje nurodytų būdų atitinka L. A. padaryti veiksmai, bet ir neatskleidė neigiamų padarinių (kuo reiškėsi realus visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas), nepasisakė ir konkrečiais bylos duomenimis nepagrindė, dėl kokių paskatų buvo padaryti nusikalstami veiksmai, taip pat neaptarė tyčios klausimo ir kitų veikos kvalifikavimui svarbių aplinkybių. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad dėl viešosios tvarkos pažeidimo L. A. buvo teisiamas kartu su S. A. ir A. J. A., tačiau pastarieji buvo išteisinti motyvuojant tuo, kad jų veiksmai vertintini kaip konfliktas tarp kaimynų, likęs dėl asmeninių paskatų, nesant tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, be to, jų veiksmai buvo išprovokuoti nukentėjusiojo S. P. T. žoliapjove keliamo triukšmo, ir nors buvo nepriimtini ir neigiami, tačiau pavojingų padarinių nesukėlė, o L. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už viešosios tvarkos sutrikdymą, padarytą tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje ir esant toms pačioms aplinkybėms. Šiuo požiūriu apeliacinės instancijos teismas nepaaiškino ir nepagrindė, kodėl L. A. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota būtent pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o ne pagal kitą BK straipsnį, pavyzdžiui, kaip nusikaltimas žmogaus sveikatai. Dėl nurodytų aplinkybių, prokurorės nuomone, teismų išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo, veikos paskatų ir kilusių padarinių yra prieštaringos ir neaiškios.

203.2. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusiajam S. P. T. kasatoriaus veiksmais dešinės alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimas nebuvo padarytas, todėl nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas įvertintas kaip nežymus, kurį apima BK 284 straipsnis. Nepaisant to, teismų sprendimų nustatomosiose dalyse šis sužalojimas konstatuotas kaip įrodyta aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė.

213.3. Atsiliepime taip pat daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimą. Apeliaciniu skundu L. A. ginčijo nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pagrįstumą ir teigė, kad tarp jo, S. ir A. J. A. bei nukentėjusiojo kaimyno S. P. T. įvykęs konfliktas buvo asmeninio pobūdžio ir tikslo pažeisti viešąją tvarką jis neturėjo, kiti kaimynai nebuvo atėję, pretenzijų jam nepareiškė, tačiau apeliacinės instancijos teismas esminių nuteistojo L. A. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (veikos padarymo vietos, paskatų, tyčios, kilusių padarinių ir kt.), neišnagrinėjo ir motyvuotų išvadų dėl jų nepateikė.

224. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. P. T. atsiliepimu į nuteistojo L. A. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

234.1. Atsiliepime nukentėjusysis nesutinka su kasaciniame skunde dėstoma pozicija, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai vadovavosi ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kitais byloje surinktais įrodymais – liudytojos A. I. parodymais, medicininiais dokumentais, ekspertizės aktu, specialistų išvadomis. Taip pat kasatorius nepagrįstai remiasi išteisintųjų A. J. A. ir S. A. parodymais, nes šių asmenų santykiai su nukentėjusiuoju yra konfliktiški, todėl jie turi pagrindą apkalbėti nukentėjusįjį ir duoti kasatoriui naudingus parodymus, be to, jų parodymai neparemti jokiais kitais bylos duomenimis. Nors kasatorius viso bylos proceso metu teigė, kad nukentėjusysis yra konfliktiška asmenybė ir pats išprovokavo konfliktą, bylos nagrinėjimo metu išklausyti garso įrašai bei byloje esančios šių įrašų suvestinės patvirtina, kad nukentėjusysis nekonfliktavo su kaltinamaisiais, priešingai, kasatorius jį vadino „proto invalidu“, šaukė „užmušt tave maža“. Kasatorius nenurodo nė vieno patikimo bylos duomens, paneigiančio jo kaltę. L. A. iškeltos versijos, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai galėjo būti senų traumų pasekmė arba jis pats galėjo susižaloti, nepagrįstos jokiais byloje surinktais įrodymais. Kita vertus, sužalojimo fakto nustatymas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šis klausimas nepagrįstai keliamas kasaciniame skunde.

244.2. Teismai iš byloje surinktų įrodymų visumos nustatė, kad L. A. konfliktavo su S. P. T., koliojosi, vartojo necenzūrinius žodžius, be to, mėtydamas į nukentėjusįjį akmenis ir betono gabalus, pataikė jam ir nežymiai jį sužalojo. Nukentėjusiojo nuomone, esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, L. A. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nenukrypdami nuo teismų praktikos, teismai kasatoriaus veiksmus, kai šis, tyčia mėtydamas į nukentėjusįjį akmenis ir betono luitus, pataikė į jį ir sužalojo, pripažino įžūliu elgesiu, sutrikdžiusiu visuomenės rimtį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2011, 2K-78/2013). Iš kitų bylos duomenų taip pat matyti, kad kasatoriaus veiksmai sukėlė ir buvo nukreipti į visuomenės rimties bei tvarkos sutrikdymą. Liudytoja A. I. patvirtino, kad išgirdo barnį net kitame sodo gale, buvo vartojami necenzūriniai žodžiai, todėl iš kiemo išvedė anūkę, nes tai jas šokiravo. Konfliktą girdėjo ir išteisintųjų A. J. A. bei S. A. nepilnametis vaikas. Vien tai, kad A. J. A. ir S. A. šioje byloje buvo išteisinti, nesudaro pagrindo tokį sprendimą priimti ir dėl L. A., nes, priešingai nei išteisintieji, jis buvo ne savo namo kieme, o svečiuose pas kaimynus, jų nepilnamečio vaiko akivaizdoje keikėsi necenzūriniais žodžiais, o svarbiausia – mėtė per tvorą akmenis ir betono gabalus į nukentėjusįjį ir jį sužalojo. Išteisintųjų A. J. ir S. A. veiksmuose smurto ar chuliganizmo požymių nebuvo nustatyta, o kasatoriaus elgesys dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų buvo įvertintas kaip įžūlus ir chuliganiškas. Be to, teismų praktikoje laikoma, kad jeigu pretekstas asmens veiksmams buvo mažareikšmė dingtis (nagrinėjamu atveju – tai žolės pjovimas dienos metu), galima daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo skirta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taip pat nukentėjusysis atkreipia dėmesį į tai, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2011).

255. Nuteistojo L. A. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

26Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

276. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, laisvė, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėsi veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-141/2015, 2K-520-303/2015). Veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veika gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas jo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013). Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015). Kita vertus, nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Taigi, sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126/2006).

286.1. Kasaciniame skunde nuteistasis L. A. netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą, kvalifikuojant jo veiksmus pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, ginčija keliais aspektais, t. y. nurodo, kad teismai jo veiksmuose nenustatė tiesioginės tyčios pažeisti viešąją tvarką, be to, nekilo įstatyme numatyti padariniai – nebuvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Šie teiginiai ir kasaciniame skunde išdėstyti juos pagrindžiantys argumentai nepagrįsti.

296.2. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, aptariant padarytų veikų kvalifikavimo klausimą, nurodyta, kokius konkrečiai veiksmus atliko L. A. bei kokio pobūdžio veiksmus, nurodytus BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje, jie atitinka. Būtent L. A. fizinio smurto panaudojimas prieš S. P. T., metant į jį akmenis ir sukietėjusio betono gabalus bei padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pripažintas įžūliu elgesiu ir kad būtent toks jo pasirinktas tyčinis veikimo būdas bei išsakyti grasinimai, kuriais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, sukėlė baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius – realų visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą. Nors išsamiau teismų sprendimuose dėl L. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį tyčios ir padarinių požymiai nėra aprašyti, tačiau, atsakant į kasacinio skundo argumentus ir šiuos požymius detalizuojant, pažymėtina, kad L. A. tiesioginę tyčią pažeisti viešąją tvarką patvirtina tai, jog jis minėtus veiksmus atliko dėl menkavertės priežasties – žoliapjovės keliamo triukšmo, prisidėjo prie kaimynų tarpusavio ginčo, kuris jo asmeniškai nelietė, įsitraukė į konfliktą dėl to, kad išgirdo kaimynų kieme kilusį didelį triukšmą, be to, jo tyčinis elgesys buvo agresyvus ir moralės požiūriu nepriimtinas. Tai, kad dėl L. A. veiksmų buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, patvirtina ne tik byloje nustatyti faktai, jog prieš kitą žmogų buvo panaudotas fizinis smurtas ir šis buvo sužalotas, bet ir tai, jog smurto panaudojimą matė ir kilusio ginčo metu išsakytus grasinančius, necenzūrinius žodžius girdėjo tiek nukentėjusysis, išteisintieji S. A. ir A. J. A., tiek ir liudytoja kaimynė A. I., be to, nukentėjusysis buvo priverstas nutraukti žolės pjovimą, jam taip pat buvo sukeltas išgąstis. Aplinkybė, kad dėl tuo pačiu laiku ir vietoje padarytų veikų S. A. ir A. J. A. buvo išteisinti pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, nuteistojo L. A. veiksmų teisinio vertinimo nekeičia, nes šiuo atveju sutapo tik veikų padarymo vieta, laikas ir trukmė, tačiau veiksmų pobūdis, apimtis, padariniai bei tyčios turinys skyrėsi. Be to, nors konflikto vieta, kurioje veikė S. A. ir A. J. A. bei L. A., sutapo, tačiau L. A. tai buvo svetima aplinka (kaimynų kiemas), o S. A. ir A. J. A. necenzūrinius žodžius vartojo savo namo kieme.

306.3. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartų ir kasaciniame skunde ginčijamų L. A. padarytos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių aspektu teismai tinkamai aiškino ir taikė BK 284 straipsnio 1 dalį.

31Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių taikymo

327. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, 2K-608-139/2015). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimo teisingumas (neteisingumas) yra susijęs su nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimu (neatitikimu) bylos aplinkybėms ir jų patikrinimas yra apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Taigi klausimas, ar įrodymai teisingai įvertinti ir ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiamas apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-33/2010, 2K-33/2014, 2K-525-648/2015).

337.1. Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3, 5 dalių pažeidimų nenustatė. Abiejų instancijų teismų sprendimuose yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados dėl L. A. kaltumo padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo atmesti kiti įrodymai. Tai, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistasis L. A. padarė viešosios tvarkos pažeidimą, įrodyta iš dalies jo paties, taip pat ir išteisintųjų S. A., A. J. A. parodymais bei kitais byloje surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais: nukentėjusiojo S. P. T., liudytojos A. I. parodymais, ekspertų ir specialistų paaiškinimais teisme, specialisto išvadomis, ekspertizės aktu, kita rašytine bylos medžiaga. Teismų sprendimuose šie faktiniai bylos duomenys įvertinti kaip įrodymų visuma, įsitikinus kiekvieno iš jų patikimumu, t. y. palyginus juos tarpusavyje, pašalinus iškilusius prieštaravimus, teismams motyvuojant savo sprendimus. Tai, kad ekspertizės aktas Nr. EKG 91/14 (01) pagrįstas S. P. T. medicininiais dokumentais, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, patvirtina šio dokumento, kaip įrodymo, tinkamumą, o ne sukelia abejonių jo patikimumu. Kasaciniame skunde taip pat pasisakoma apie pareigūno L. L., kurio nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, apklausos būtinumą bylos procese siekiant patikrinti nukentėjusiojo parodymus apie jam įvykio metu padarytus sužalojimus, tačiau pažymėtina, kad šio pareigūno priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo panaikintas, be to, ir šiame nutarime yra nurodytos aplinkybės dėl nežymaus nukentėjusiojo sužalojimo bei fizinio skausmo jam sukėlimo, tačiau padaryta išvada, kad tokia L. A. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, dėl kurių ikiteisminis tyrimas neatliekamas, todėl atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo manyti, kad neapklausus kaip liudytojo pareigūno L. L. buvo pakenkta išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui. Pažymėtina ir tai, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012). Nuteistojo išsakytos versijos dėl nukentėjusiojo susižalojimo kitomis, nei kaltinime nurodyta, aplinkybėmis buvo išanalizuotos kitų bylos duomenų kontekste, patikrintos ir argumentuotai atmestos. Iš nuteistojo kasacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad jame išdėstytais argumentais iš esmės yra ginčijamas įrodymų vertinimo teisingumas, o skunde nurodytas esminis BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas grindžiamas kasatoriaus nesutikimu su teismų atliktu įrodymų vertinimu bei nustatytomis faktinėmis nuskalstamos veikos padarymo aplinkybėmis, tačiau, kaip minėta, kasatoriui nepriimtinos teismų išvados savaime nereiškia, kad bylos duomenys buvo įvertinti netinkamai ir kad buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

347.2. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys taip pat patvirtina, kad teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, ir atsakė į esminius jo argumentus, išdėstydamas motyvuotas išvadas. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo pritaikymo, tačiau iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame išdėstyti argumentai iš esmės buvo siejami su netinkamu įrodymų vertinimu, dėl kurių esmės apeliacinės instancijos teismas pasisakė. Kita vertus, dėl baudžiamojo įstatymo taikymo teisingumo, atsižvelgiant į kasaciniame skunde nurodytus argumentus, plačiau pasisakyta ir šioje kasacinėje nutartyje.

357.3. Kasaciniame skunde, be kita ko, nurodoma apie teismų nuosprendžio ir nutarties aprašomųjų dalių neatitiktį BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimams. Iš teismų sprendimų aprašomųjų dalių matyti, kad abiejų instancijų teismai, įvertinę byloje surinktų įrodymų visumą, padarė motyvuotą išvadą, jog L. A., mėtydamas į nukentėjusįjį S. P. T. akmenis ir sukietėjusio betono gabalus, nepadarė jam dešinės alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimo, kuris atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir dėl to pagal BK 138 straipsnio 1 dalies 8 punktą jį išteisino, tačiau aprašant įrodyta pripažinta nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, aplinkybes ši inkriminuota aplinkybė iš L. A. pateikto kaltinimo nebuvo pašalinta. Taigi, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka jai keliamų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kurių pažeidimo apeliacinės instancijos teismas neištaisė. Tačiau šis formalus, o ne esminis pažeidimas gali būti ištaisytas kasacinės instancijos teismo nutartimi, pašalinant iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo aprašomųjų (nustatomųjų) dalių aplinkybę, kad L. A. nukentėjusiajam S. P. T. padarė dešinės alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimą. Toks abiejų instancijų teismų sprendimų pakeitimas neturi įtakos nei sprendžiant dėl nuteistojo L. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nei jo teisės į gynybą užtikrinimui.

367.4. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima laikyti esminiais, t. y. dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendį ir nutartį, nepadaryta.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

Nutarė

38Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį.

39Pašalinti iš Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties aprašomųjų dalių aplinkybę, kad L. A. padarė S. P. T. dešinės alkūnkaulio ylinės ataugos lūžimą.

40Kitas Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 3 d. nutarties dalis palikti galioti nepakeistas.