Byla 2K-437/2013
Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis – D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, nuteistajam D. J., gynėjui advokatui Jonui Klipštui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. išteisinamasis nuosprendis ir priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis – D. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) bauda.

2Iš nuteistojo D. J. nukentėjusiajam B. B. (B. B.) priteista 700 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

3Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžiu D. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. rugpjūčio 14 d., apie 2.35 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, prie klubo „Dejavu“, esančio Kaune, Rotušės aikštė Nr. 2, praeivių ir klubo lankytojų akivaizdoje elgdamasis įžūliai vartojo necenzūrinius žodžius, spjaudėsi, grasino susidorojimu, suplėšė sudrausminti jį bandžiusio klubo „Dejavu“ darbuotojo B. B. švarką ir vieną kartą įspyrė jam į koją, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tokiais veiksmais D. J. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

6Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. J. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

7Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendį.

8Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, taip pat netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šios kategorijos bylose (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009). Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino šališkai, nes vertino atskirus duomenis, o ne jų visumą, rėmėsi tik prieštaringais nukentėjusiojo ir jo bendradarbių parodymais (kitų įrodymų byloje nėra), taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 5, 6 dalių, 303 straipsnio 5 dalies l punkto, 305 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatas. Dėl to neteisingai išsprendė jo kaltės klausimą.

9Kasatorius nurodo, kad dėl to, jog į klubą jis buvo įleistas, galima daryti išvadą, kad nei jo elgesys, nei išvaizda nekėlė jokio įtarimo, kad į klubą jis atėjo ketindamas pažeisti viešąją tvarką. Tokių ketinimų jis ir neturėjo. Viešąją tvarką prie klubo pažeidė A. A., kuris savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį (sužalojo L. P. smogdamas šiam bokalu į galvą). Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir A. A. pareikštas įtarimas pagal BK 284 straipsnio l dalį. Taigi bylos įrodymais nustatyta, kad 2011 m. rugpjūčio 14 d., apie 2.35 val., viešąją tvarką prie klubo pažeidė ne jis, o A. A.. Kasatoriaus nuomone, pamačius sužalotą draugą, jo (kasatoriaus) noras aiškintis, kas tai padarė, ir ginti draugą turėjo būti suprantamas. Tačiau apsaugos darbuotojų veiksmai prieš jį (kasatorių) visiškai nesuprantami. Tokioje situacijoje apsaugos darbuotojas turėjo padėti jam apginti draugą ir sulaikyti pažeidėją, o ne griebti jį (kasatorių) ir purkšti į veidą dujas. Juolab nesuprantamas liudytojo V. M. elgesys, kuris, neišsiaiškinęs dėl ko B. B. naudoja prievartą, puola šiam padėti, t. y. prispaudė jo (kasatoriaus) ranką ir veidą prie žemės. Beje, iš nukentėjusiojo 2011 m. rugpjūčio 16 d. apklausos protokolo matyti, kad, papurškus į veidą dujų, jis (kasatorius) atsisėdo ant žemės. Vadinasi, konfliktuoti nebebuvo su kuo, nebereikėjo jam laužti rankos, spausti prie žemės ir laikyti. Kasatorius teigia, kad papurškus dujų jis nieko nematė, todėl jo veiksmai: spjaudymasis, riksmas ir spardymasis buvo visiškai pateisinama gynyba prieš jį naudojamą jam nesuprantamą prievartą. Liudytojas M. K. parodė, kad jis (kasatorius), atvestas prie policijos automobilio, garsiai plūdosi reikšdamas pasipiktinimą klubo apsaugos darbuotojais. Kasatorius teigia, kad tokioje situacijoje kitaip elgtis jis ir negalėjo. Kasatoriaus manymu, ir klubo veikla sutriko ne dėl kieno nors kito, o dėl apsaugos darbuotojų kaltės, kurie dujas naudojo nesant jokio būtinumo.

10Taip pat kasatorius nurodo, kad tuoj po įvykio teigė, jog pretenzijų jis niekam neturi, siuntimas dėl medicinos ekspertizės jam nereikalingas. Tačiau grįžęs namo ir veidrodyje pamatęs išryškėjusius sužalojimus, nuskeltus priekinius dantis, tą pačią dieną parašė pareiškimą policijai, o 2011 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į medicinos ekspertą. Pagal jo pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau faktiškai nieko neatlikta, laukiama galutinio sprendimo nagrinėjamoje byloje. Beje, kai jis parašė pareiškimą dėl klubo apsaugos darbuotojų veiksmų, vienas iš jų – B. B. priešpriešiniu pareiškimu irgi kreipėsi į policiją nurodydamas, kad tai jis (kasatorius) 2011 m. rugpjūčio 14 d. prie klubo pažeidė viešąją tvarką, įspyrė jam į koją ir suplėšė švarką. Pagal šį pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas; jo (kasatoriaus) prašymas padaryti vaizdo įrašo poėmį atmestas nurodant, jog taip jis stengiasi vilkinti bylą. Kasatorius tvirtina, kad taip jam buvo atimta galimybė vaizdo įrašu įrodyti savo nekaltumą ir klubo apsaugos darbuotojų kaltę dėl jam padarytų sužalojimų neva sulaikymo metu. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į teisme apklaustos teismo medicinos ekspertės, surašiusios 2011 m. rugpjūčio 17 d. specialisto išvadą Nr. G229/11 (02), paaiškinimus, kad jam padarytų sužalojimų lokalizacija, pobūdis ir jų kiekis (22 trauminiai poveikiai) nėra būdingi sulaikymo metu patiriamiems sužalojimams. Taigi šie įrodymai patvirtina, kad jį sužalojo B. B., padedant V. M..

11Kasatoriaus nuomone, jam pareikštas kaltinimas pagrįstas vien tik apsaugos darbuotojų prieštaringais parodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kritiškai, nes nesuinteresuotų pašalinių liudytojų nebuvo. Pavyzdžiui, liudytojas G. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad muštynes prie baro pradėjo A. A., o jo bendras spėjo pasišalinti; jį (kasatorių) ir L. P. įvardijo nukentėjusiaisiais ir nurodė, kad įvykį užfiksavo vaizdo kameros, įrašus pateiks vėliau. Vėlesnėje apklausoje šis liudytojas parodė, kad, L. P. neįleidus į klubą, jis (kasatorius) ėjo aiškintis kodėl; pamatęs sužalotą draugą, puolė prie pirmo pasitaikiusio, o B. B. bandė jį (kasatorių) atskirti nuo praeivių. Be to, liudytojas nurodė, kad negali tiksliai pasakyti, kas vyko, nes buvo nubėgęs sulaikinėti A. A.. Taigi liko neatsakytas klausimas, iš kur šis liudytojas žino apie B. B. veiksmus ir ar aiškinimas apie tai nėra susitarimas, nes jie bendradarbiai.

12Be to, kasatorius nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai patenkino B. B. civilinį ieškinį, nes net iš švarko nuotraukos matyti, kad jis nebuvo suplėšytas, o tik iširo per siūles laužiant jam (kasatoriui) rankas, spaudžiant prie žemės ir dėl kitų paties nukentėjusiojo, bet ne jo (kasatoriaus) veiksmų. Taip buvo pažeistos BPK 109 straipsnio nuostatos.

13Nuteistojo D. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

14Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio taikymo

15Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo D. J. dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį, kuriuo D. J. pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

16Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

17BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal jas teismas įrodymus turi vertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šių taisyklių privalu laikytis ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismui.

18Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

19Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

20Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

21Taigi šios, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas, kuris, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, turi pasireikšti bent vienu iš įstatymo dispozicijoje numatytų būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.).

22Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį konstatavęs, kad byloje nesurinkta jokių duomenų, rodančių, jog D. J. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Šis teismas nurodė, kad D. J. veiksmai, padaryti viešoje vietoje, ,,nebuvo korektiški ir atitinkantys moralės normoms (vartojo necenzūrinius žodžius, spjaudėsi, rėkavo), tačiau šiais veiksmais nebuvo rodoma didelė nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, nebuvo padaryta esminė žala viešajai tvarkai, nebuvo akivaizdžiai pažeisti visuomenės interesai“; kad D. J. ,,neturėjo tyčios pažeisti viešąją tvarką, atvirkščiai, bylos duomenys rodo, kad D. J. buvo įsitikinęs, jog nukentėjusysis ir kiti asmenys veikia jo atžvilgiu neteisėtai ir trukdo jam atlikti pilietinę pareigą – sulaikyti jo draugą sužalojusį asmenį“.

23Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes įrodymus įvertino neišsamiai, neanalizavo jų visumos, darydamas išvadas iš esmės apsiribojo tik paties kaltinamojo, kuris įvykio metu buvo neblaivus, parodymais.

24Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalį išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų vertinimo motyvai, teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad jame visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai išdėstyti, tačiau jų analizės ir įvertinimo motyvų nėra.

25Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, naujame – apkaltinamajame – nuosprendyje nurodė, kad, išnagrinėjęs bylą apeliacinių skundų (prokuroro ir nukentėjusiojo) ribose, konstatuoja, jog kaltinamajame akte nurodytos faktinės aplinkybės dėl D. J. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, pasitvirtino; kad, nors pats D. J. savo kaltę tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo metu neigė tvirtindamas, kad savo veiksmais nesiekė pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti normalią klubo veiklą, nedemonstravo nepagarbos aplinkiniams, šį jo aiškinimą paneigia nukentėjusiojo B. B., liudytojų G. P., R. J., V. M., D. J., K. S., M. K. parodymai, iš kurių matyti, kad D. J. viešoje vietoje, t. y. prie klubo „Dejavu“, esančio Kaune, Rotušės a. 2, praeivių ir klubo lankytojų akivaizdoje elgėsi įžūliai, vartojo necenzūrinius žodžius, spjaudėsi, grasino susidorojimu, suplėšė sudrausminti jį bandžiusio klubo „Dejavu“ darbuotojo nukentėjusiojo B. B. švarką ir vieną kartą įspyrė jam į koją.

26Šis teismas nuosprendyje pasisakė, kad įvykio vietoje buvę ir tiesiogiai įvykį matę liudytojai R. J., V. M., D. J., K. S., M. K. patvirtino, jog D. J. vartojo necenzūrinius žodžius, rėkavo, muistėsi, kad konfliktą stebėjo daug žmonių, tarp kurių buvo ir pašaliniai asmenys, ir klubo lankytojai; kad, pagal liudytojo G. P. parodymus, jis pats ėmėsi sulaikinėti A. A. (kuris sužalojo kartu su D. J. prie klubo atėjusį L. P.), todėl D. J. nebuvo jokio ,,būtinumo veikti prieš A. A.“; kad ,,D. J. nusikalstamus veiksmus įtakojo neblaivumas, jis agresyviai ir piktybiškai nepakluso B. B. prašymams apsiraminti, nutraukti konfliktą, nekelti tolesnės grėsmės kitiems asmenims“; kad ,,iki grumtynių su B. B., nebuvo būtinojo reikalingumo aplinkybių“; kad apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog D. J. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia.

27Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis, t. y. turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Apkaltinamojo nuosprendžio surašymas turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, jame išdėstyti motyvai nepagrįsti išsamia ištirtų įrodymų analize, pernelyg siauri ir vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, kurios gali turėti reikšmės teisingo sprendimo priėmimui.

28Byloje nustatyta, kad D. J. į naktinį klubą ,,Dejavu“ atėjo su draugu L. P., tačiau šis buvo neblaivus ir į klubą nebuvo įleistas. Tuo metu, kai D. J. buvo klubo viduje, A. A. (dėl kurio byla nutraukta pritaikius BK 38 straipsnio nuostatas) L. P., stovėjusiam prie klubo, smogė alaus bokalu į galvą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

29Pagal D. J. parodymus, tik peržengęs klubo slenkstį ir pradėjęs leistis laipteliais žemyn, jis išgirdo dūžtančio stiklo garsą, atsisukęs pamatė skriejančias stiklo šukes ir už galvos susiėmusį kruviną L. P.; kad tik jam išbėgus iš klubo ir pradėjus artintis prie šalia stovėjusių neblaivių asmenų turint tikslą išsiaiškinti bei sulaikyti smurtą prieš L. P. panaudojusį asmenį, staiga fizinis smurtas buvo panaudotas prieš jį – jis buvo pargriautas ant žemės ir, nors šaukė, kad sulaiko ne tą asmenį, buvo mušamas bei spardomas, buvo uždėti antrankiai, į akis purškiamos dujos. D. J. teigė, kad klubo apsaugos darbuotojų veiksmai buvo neteisėti, fizinis smurtas prieš jį buvo naudojamas nesant tam jokio būtinumo, kad tai, jog esant tokiai situacijai jis keikėsi, spjaudėsi, spardėsi ir pan., nereiškia, kad jis siekė pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams, pažeisti viešąją tvarką ar sutrikdyti klubo veiklą.

30Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikta specialisto – teismo medicinos ekspertės L. K. išvada Nr. G2229/11(02), kurioje nurodoma, kad D. J. konstatuota viršutinio žandikaulio trijų dantų kraštų nuskėlimas ir kraujosruva dantenose, poodinės kraujosruvos veide, pakaušyje, dešinėje momeninėje srityje, nugaroje, dešiniame žaste, dešinio smilkinkaulio speninėje srityje – kakle, odos nubrozdinimai veide, kairėje plaštakoje; kad išvardyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamojo nurodomu laiku, t. y. 2011 m. rugpjūčio 14 d., ir kt. Ši specialistė buvo apklausta ir bylą nagrinėjant teisme. Ji paaiškino, kad didžioji dalis nustatytų sužalojimų (o jų buvo 22) nebūdingi sulaikymui.

31Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apie šiuos bylos duomenis net neužsimenama, D. J. gynybos versija, kad prieš jį buvo panaudoti neteisėti prievartos veiksmai ir smurtas, kad jo veiksmai esamoje situacijoje kaip atsakas į neteisėtus veiksmus buvo visiškai pateisinami, neanalizuojama, t. y. nuosprendžio motyvavimas yra toks, kad galima spręsti, jog šis teismas mano, kad sprendžiant D. J. kaltės klausimą tai, ar jis buvo teisėtai ar neteisėtai sulaikytas, buvo ar nebuvo prieš jį naudojamas smurtas, apskritai yra nereikšmingos aplinkybės.

32Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Jos turinį sudaro psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais, situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais apie jo suvokimą darant pavojingą visuomenei veiką, bet ir objektyviaisiais bylos duomenimis.

33Taigi konstatuojant D. J. tyčinę kaltę visų pirma buvo būtina tinkamai, objektyviai nustatyti bylos aplinkybes, išanalizuoti konkrečią situaciją, įvykių eigą, o po to, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, spręsti, ar buvo galima iš D. J. reikalauti, kad jis nesikeiktų, nesispjaudytų ar kitokiais veiksmais nesipriešintų jį sulaikančių asmenų veiksmams (BK 2 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad neteisėtos prievartos, smurto panaudojimas, vertinant konkrečią situaciją, suteikia teisę ir į būtinąją gintį.

34Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad ,,iki grumtynių su B. B., nebuvo būtinojo reikalingumo aplinkybių“. Būtinasis reikalingumas (BK 31 straipsnis) apibūdinamas kaip situacija, kai teisėtai padaroma žalos baudžiamojo įstatymop saugomiems interesams, to asmens ar kitų asmenų teisėms, jei toks pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jokių motyvų ir argumentų nėra, todėl lieka neaišku nei kuo pagrįstas, nei ką apskritai reiškia toks šio teismo pasisakymas.

35Remdamasi tuo, kas išdėstyta, padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroro ir nukentėjusiojo paduoti apeliaciniai skundai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio tarpusavyje yra susiję, abu skundai buvo patenkinti, todėl byla apeliacine tvarka iš naujo nagrinėtina pagal abiejų apeliantų paduotus apeliacinius skundus.

36Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

37Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Iš nuteistojo D. J. nukentėjusiajam B. B. (B. B.) priteista 700 Lt turtinei... 3. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžiu D. J. pagal... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą,... 5. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu D. J. pagal BK 284 straipsnio 1... 6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. J. pagal BK 284 straipsnio 1... 7. Kasaciniu skundu nuteistasis D. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 8. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių... 9. Kasatorius nurodo, kad dėl to, jog į klubą jis buvo įleistas, galima daryti... 10. Taip pat kasatorius nurodo, kad tuoj po įvykio teigė, jog pretenzijų jis... 11. Kasatoriaus nuomone, jam pareikštas kaltinimas pagrįstas vien tik apsaugos... 12. Be to, kasatorius nurodo, kad teismas visiškai nepagrįstai patenkino B. B.... 13. Nuteistojo D. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 14. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio taikymo... 15. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo... 16. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo... 17. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo... 18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai... 19. Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios... 20. Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284... 21. Taigi šios, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikaltimo sudėties... 22. Pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį... 23. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį... 24. Pagal BPK 305 straipsnio 3 dalį išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje... 25. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos... 26. Šis teismas nuosprendyje pasisakė, kad įvykio vietoje buvę ir tiesiogiai... 27. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies... 28. Byloje nustatyta, kad D. J. į naktinį klubą ,,Dejavu“ atėjo su draugu L.... 29. Pagal D. J. parodymus, tik peržengęs klubo slenkstį ir pradėjęs leistis... 30. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme... 31. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apie šiuos bylos duomenis net... 32. Kaltė yra vienas iš nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Jos... 33. Taigi konstatuojant D. J. tyčinę kaltę visų pirma buvo būtina tinkamai,... 34. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad ,,iki grumtynių su... 35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, padarytus baudžiamojo proceso įstatymo... 36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 37. Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...