Byla 2A-561/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovui prokurorui Martynui Jovaišai, trečiojo asmens atstovei L. M. , viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-708-178/2009 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, V. A. dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo ir paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo. Tretieji asmenys byloje Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V. , Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ieškiniu ir pareiškimu dėl ieškinio dalyko pakeitimo prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – VAVA) 2003 m. birželio 24 sprendimą Nr. 01-2049 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. A. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai; panaikinti 2006 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. V. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 8-8837) dalyje dėl palikėjo V. A. turto - 1,2100 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis adresas Nr. ( - ) (sklypo unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), ir 0,0900 ha žemės sklypo, kurio kadastrinis adresas Nr. ( - ) (sklypo unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), paveldėjimo; taikyti restituciją natūra - įpareigoti V. A. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomą 1,2100 ha žemės sklypą ir 0,0900 ha žemės sklypą, esančius ( - ).

4Ieškovas nurodė, kad VAVA 2003 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 01-2049 V. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 2,18 ha žemės sklypą, esantį ( - ), teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Nuosavybės teisės V. A. atkurtos natūra grąžinant bendrą 1,30 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Sprendimo pagrindu ( - ) V. A. suformuoti du sklypai: 1,2100 ha žemės sklypas ir 0,0900 ha žemės sklypas. Šiuose sklypuose yra valstybinės reikšmės miškas. Tokiu būdu V. A. nuosavybės teisė buvo atkurta į valstybinės reikšmės mišką, kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai. Todėl ginčijamas sprendimas priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, imperatyvias įstatymų nuostatas (Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – MĮ) 4 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - PNTAĮ) 6 ir 13 straipsnius, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau - ŽĮ) 4 straipsnį). Dėl šios priežasties sprendimo Nr. 01-2049 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai turi būti panaikinta kaip prieštaraujanti minėtoms imperatyvioms įstatymų normoms. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikoma restitucija. V. A. mirė 2003 m. spalio 16 d., o sprendimu Nr. 01-2049 suteiktą miškų ūkio paskirties žemės sklypą pagal įstatymą paveldėjo jo sūnus V. A. . Todėl panaikinus sprendimo Nr. 01-2049 dalį turi būti panaikintas ir 2006 rugpjūčio 8 d. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. V. patvirtintas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas dalyje dėl ginčo sklypų paveldėjimo bei taikoma restitucija natūra - abu ginčo sklypai turi būti grąžinti valstybei.

5Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai - panaikino VAVA 2003 m. birželio 24 sprendimą Nr. 01-2049 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. A. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, panaikino 2006 m. rugpjūčio 8 d. Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarės R. V. patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (notarinio registro Nr. 8-8837) dalyje dėl palikėjo V. A. turto - 1,2100 ha žemės sklypo, esančio ( - ), ir 0,0900 ha žemės sklypo, esančio ( - ), paveldėjimo. Teismas šiuos žemės sklypus grąžino valstybei.

6Sprendime nurodyta, jog VAVA sprendimu Nr. 01-2049 V. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą - 2,18 ha žemės sklypą, esantį ( - ), teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Nuosavybės teisės V. A. atkurtos natūra grąžinant 1,30 ha ploto žemės sklypą miškų ūkio veiklai. Sprendimo Nr. 01-2049 pagrindu ( - ) suformuoti du ginčo sklypai. Mirus V. A. jo turtą paveldėjo V. A. , kuriam 2006 m. rugpjūčio 8 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į palikėjo paliktą turtą, į kurio sudėtį įtraukti ir ginčo sklypai. Iš sprendimo Nr. 01-2049 matyti, kad ginčo sklypai Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 jau buvo priskirti Vilniaus miestui. Ginčo sklypai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis miškų valstybės kadastre kaip miesto miškai yra įregistruoti Vilniaus miškų urėdijos 555 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 8, Nr. 9, 556 kvartalo miško sklypas Nr. 3, t. y. ginčo sklypai, taip pat konstatuota, jog jie atitinka įstatymų nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Teismo įsitikinimu, nėra pagrindo abejoti dėl ginčo sklypuose esančių miško plotų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu pažymėjo, jog nepaisant to, ar mieste esantis miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta valstybinės reikšmės miškų ploto schema ar ne, bet koks miesto teritorijoje esantis žemės plotas, atitinkantis MĮ pateiktą miško apibrėžimą, laikytinas valstybiniu mišku. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis nustato, kad valstybinės reikšmės miškai priklauso Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise. MĮ 4 straipsnio 4 dalis nustatė, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, išimtine teise priklausantys Lietuvos Respublikai. ŽĮ 4 straipsnis nustatė, kad draudžiama įsigyti privačion nuosavybėn žemės, priklausančios Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise (pagal sprendimo Nr. 01-2049 priėmimo metu galiojusias šių įstatymų redakcijas). PNTAĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad miškas grąžinimas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką ir vandens telkinius, priskirtus pagal šio įstatymo 13 straipsnį valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 ir 3 punktuose (2002 m. lapkričio 22 d. redakcija) nustatyta, kad miškai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat, jeigu jie priskirti miestų miškams. Sklypas, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, buvo priskirtas miestui, o jo dalis atitinka valstybinės reikšmės miškams keliamus reikalavimus, todėl pripažinta, kad sprendimo Nr. 01-2049 dalis, kuria atkurta nuosavybės teisė į miško žemės plotą, yra neteisėta. Nuosavybės teisės atkūrimo metu iš valstybinės reikšmės miškų plotų ginčo sklypai nebuvo išbraukti, o už nuosavybės teisių atkūrimą atsakingoms institucijoms teisė pakeisti patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas nėra suteikta, todėl atmestas VAVA argumentas, kad, nepaisant Nutarimo Nr. 2013 ir PNTAĮ nuostatų, nuosavybės teisė galėjo būti atkuriama kaip kaimo vietovėje pagal dar iki Nutarimo Nr. 2013 priėmimo paruoštus ginčo sklypų suformavimo dokumentus ir, neginčijant jų teisėtumo, negali būti ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pripažinus negaliojančia sprendimo Nr. 01-2049 dalį, naikintina ir atitinkama paveldėjimo teisės liudijimo dalis, nes neteisėtai įgyto turto paveldėjimas negali būti laikomas pagrindu jo nuosavybės įteisinimui kitiems asmenims (įpėdiniams). Pripažinus minėtus sandorius iš dalies negaliojančiais, restitucija taikyta natūra. Teismo manymu, šiuo atveju nėra reikšmingas palikimą priėmusio įpėdinio sąžiningumas ar nesąžiningumas, nes įpėdinis turtą įgijo neatlygintinai.

7Atsakovas VAVA apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Skunde rašoma:

81.

9Teismas neįvertino tai, kad ginčijamas VAVA 2003 m. birželio 24 d. sprendimas Nr. 01-2049 priimtas vadovaujantis galiojančiais administraciniais teisės aktais. Nepanaikinus aktų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, VAVA sprendimo dalies panaikinimas yra neteisėtas. Teismas panaikino VAVA sprendimą, kuris parengtas pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektą ir juo suformuotus žemės sklypus. Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas administraciniu aktu (VAVA 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 2818-01), buvo parengti suformuotų natūra grąžintinų žemės sklypų planai, žemės sklypo kadastro duomenys, paženklinimo vietoje dokumentai, abrisai. Šie administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas ginčijamas sprendimas, yra nenuginčyti ir galiojantys. Teismas panaikino VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,30 ha žemės sklypą, nors dokumentai, kurių pagrindu yra parengtas šis administracinis aktas, yra galiojantys.

102.

11Teismas nepagrįstai nusprendė, kad Žemės reformos žemėtvarkos projekto galiojimas ar negaliojimas neturi reikšmės. Teismas neįvertino, kad sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas. Visi nuosavybės teisių atkūrimo etapai yra tarpusavyje susiję. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant dar į 2000 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą. Juo buvo nustatytos ir ginčijamų žemės sklypų ribos, kurios yra įregistruotos Nekilnojamojo turto kadastre. Ieškovas neginčijo Žemės reformos žemėtvarkos projektu suformuluotų ir viešajame registre įregistruotų žemės sklypų ribų.

123.

13Teismas nepagrįstai atmetė argumentus, kad pagal PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalį nuosavybės teisės į Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje esančią žemę, šio miesto teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos įstatymo 4 straipsnio tvarka – ją grąžinant natūra. Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, Vaidotų kaimo dalies teritorija 1996 m. balandžio 24 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymu Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui, todėl nuosavybės teisių į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į įstatymo 4 straipsnio 10 dalį, kad žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra.

144.

15Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu ir 2000 m. rugpjūčio 24 d. įsakymo Nr. 2818-01 dėl Žemėtvarkos projekto patvirtinimo priėmimo metu galiojo MĮ 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. I-671, pagal kurią miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams, tam, kad jis galėtų būti laikomas valstybinės reikšmės mišku, išimtinės nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai. Žemėtvarkos projekto rengimo, jo patvirtinimo metu (2000 m. rugpjūčio 24 d.) nebuvo pagrindo svartyti klausimą, ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams nei pagal MĮ 1994 m. lapkričio 22 d. redakcijos nuostatas, nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1154 nuostatas. Teismas neįvertino tai, kad rengiant ir derinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio pagrindu paruošti kiti dokumentai, dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotai. Dėl to rengiant ir derinant Žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo galimybės nustatyti, ar natūra grąžinamas miškas patenka į valstybiniams miškams priskirtą teritoriją, ar ne.

165.

17Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013, kuriuo ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškui, priėmimo metu buvo įsigaliojusi MĮ nauja redakcija, pagal kurią miesto miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais be atskiro jų priskyrimo šios kategorijos miškui, tačiau Aplinkos ministerijos, ruošusios schemas, kuriose nurodomi konkretūs miškų plotai, veiksmai patvirtino, kad miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais tik po to, kai jie buvo įtraukiami į minėtas schemas.

186.

19Vykdant nuosavybės teisių atkūrimą buvo vadovaujamasi MĮ 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija, kurios pagrindu buvo priimami ir individualūs administraciniai aktai. Todėl sprendimo panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų – teisingumo ir protingumo.

20Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepimu į atsakovo VAVA apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo skundą atmesti. Atsiliepime rašoma, kad teisinį pagrindą naikinti neteisėtą VAVA sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo visų pirma lemia sprendimo prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, draudžiančioms įsigyti valstybinės reikšmės miškus. Tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuotą ir perduotą žemės sklypą. Atitinkami draudimai teisės aktuose buvo įtvirtinti ir atsakovo nurodyto Žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo bei tvirtinimo metu. Tai patvirtina, kad minėtų draudimų nepaisymas atsakovo nurodytomis aplinkybėmis negali būti pateisinamas. Ginčijamas VAVA 2003 m. birželio 24 d. sprendimas Nr. 01-2049 buvo priimtas galiojant MĮ 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms, o atsakovui turėjo būti žinoma, kad ginčo sklype yra valstybinės reikšmės miškas.

21Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į atsakovo VAVA apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo skundą atmesti. Atsiliepime rašoma, kad nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal VAVA sprendimo priėmimo metu galiojusius teisės aktus. VAVA, priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pažeidė imperatyvias teisės normas. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuluotas ginčijamas žemės sklypas, nepanaikina fakto, kad VAVA sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės V. A. , prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus.

22Apeliacinis skundas atmestinas.

23Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas visiškai, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas analizuojamas vadovaujantis atsakovo VAVA skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

24Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas, laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų, yra viešasis interesas (žr. 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-297/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-319/2009). Byloje prokuroras nurodė, kad buvo pažeisti valstybės interesai, nes nuosavybės teisės į žemę atkurtos pažeidžiant imperatyviąsias nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų normas. Teismas su tokiais prokuroro motyvais sutiko.

25Iš bylos medžiagos matyti, kad VAVA 2003 m. birželio 24 d. spendimu Nr. 01-2049 V. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį 2,18 ha žemės, esančios ( - ), teritorijoje Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-304, priskirtoje Vilniaus miestui, grąžinant natūra bendrą 0,64 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, bendrą 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, bendrą 0,24 ha žemės sklypą kitai paskirčiai (namų valdai) (t. 1, b. l. 20). Šio sprendimo pagrindu dėl 1,30 ha žemės miškų ūkio veiklai buvo suformuoti du žemės sklypai, kurie pagal Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. I-1304 nuostatas jau buvo priskirti Vilniaus miestui. Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sklypai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų ploto patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis ginčo sklypai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti kaip Vilniaus miškų urėdijos Panerių girininkijos 555 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 8, 9 (t. 1, b. l. 8-12), 556 kvartalo miško sklypas Nr. 3 (t. 1, b. l. 145-146, 185-186), taip pat konstatuota, jog jie atitinka įstatymų nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Taigi, ginčo sklypuose esantys plotai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

26Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio MĮ (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. I-671 redakcija) 2 straipsnio 5 dalį miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškams priskirti ir miestų miškai, taip pat kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (MĮ 4 str. 4 d. 2, 6 p.). Pagal tuo metu galiojusio ŽĮ (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. I-446 redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privatinėn nuosavybėn negalima (ŽĮ 4 str. 2 d.). Pagal PNTAĮ (2003 m. kovo 4 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 6 straipsnio 2 dalį miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (PNTAĮ 13 str. 1 d. 1, 3 p.). Taigi, pagal minėtą teisinį reguliavimą valstybinės reikšmės miškai yra priskirti išimtinai valstybės nuosavybei ir jokiu pagrindu, taip pat ir atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jie negali būti perduodami privačion nuosavybėn.

27Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pažymėta, kad MĮ 4 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta, kad „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai“ ir kad „valstybinės reikšmės miškai – tai: <...> 2) miestų miškai; <...> 6) kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams“. Nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, jeigu jie yra priskirti inter alia miestų miškams, MĮ buvo įtvirtinta nuo pat pradžių (kai Seimas 1994 m. lapkričio 22 d. priėmė šį įstatymą). Nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal MĮ yra valstybinės reikšmės miškai.

28Išdėstytas teisinis reguliavimas laikytinas imperatyvaus pobūdžio. Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad VAVA 2003 m. birželio 24 d. sprendimo Nr. 01-0249 dalis, kuria atkurta nuosavybės teisė į miško plotą, negali būti laikoma teisėta.

29Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis 1,2100 ha žemės sklypas bei 0,0900 ha žemės sklypas, esantys ( - ), nuosavybės teise priklauso V. A. , kuris nuosavybės teisę į juos įgijo 2006 m. rugpjūčio 8 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo pagrindu, notarinio registro Nr. 8-8837 (t. 1, b. l. 14, 15-19, 143-144). Teismas, teisingai pripažinęs negaliojančiu VAVA 2003 m. birželio 24 d. sprendimą Nr. 01-2049 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūrą į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, pagrįstai panaikino dalį paveldėjimo teisės liudijimo, o, vadovaudamasis minėtu imperatyviu teisiniu reguliavimu, restituciją pritaikė natūrą (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 3 d., 6.145, 6.146 str.). Panaikinus sprendimo dalį, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, todėl naikintina žemės sklypo teisinė registracija, o žemės sklypas atitenka valstybės dispozicijon (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-7-20/2000).

30Nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti pagal atitinkamo sprendimo priėmimo metu galiojusias teisės normas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr.A⁸-1257/2007, pažymėta, kad nuosavybės teisės į žemę atkūrimas paprastai turėtų vykti pagal atitinkamų sprendimų priėmimo metu galiojančius įstatymus. Tą iš esmės patvirtina ir teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A³-438/2004, priimtoje atnaujinus procesą administracinėje byloje Nr. A¹⁰-177/2002). Tokia išvada leidžia vertinti nuosavybės teisių atkūrimą ne kaip statinį, o kaip dinaminį teisinį reiškinį, dinaminius teisinius santykius, kas, teisėjų kolegijos nuomone, labiau atitinka nuosavybės teisių atkūrimo proceso, jo metu susiklostančių teisinių santykių prigimtį, turinį bei esmę. Priešingas teisės normų aiškinimas galėtų reikšti, kad valstybės institucijos būtų įpareigojamos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės miškus, nors pagal Konstituciją valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, t. y. valstybei. Pažymėta ir tai, kad įstatymo nuostata, draudžianti natūra atkurti nuosavybę į miškus, kurie yra priskirti miestų miškams, buvo nustatyta dar įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuo 1992 m. gegužės 20 d. (1992 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija). Tokiu būdu viešasis interesas į miestų miškus iš esmės egzistavo nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso atsiradimo.

31VAVA 2003 m. birželio 24 sprendimas Nr. 01-2049 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui V. A. “ dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, buvo priimtas po Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kurio metu minėta ginčo teritorija buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teritorija, kurioje yra ginčo žemės sklypas, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu „Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ Nr. I-1304 priskirta Vilniaus miestui. Kaip jau pažymėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, kad, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal MĮ yra valstybinės reikšmės miškai.

32Skunde rašoma, kad teismas neįvertino tai, jog ginčijamo VAVA sprendimo Nr. 01-2049 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai buvo priimta vadovaujantis galiojančiais administraciniais teisės aktais (Žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas administraciniu aktu, buvo parengti suformuotų natūra grąžintinų žemės sklypų planai ir pan.), o nepanaikinus aktų, kurių pagrindu priimta ginčijamo VAVA sprendimo dalis, VAVA sprendimo dalies panaikinimas yra neteisėtas. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik VAVA sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra pagrindas įregistruoti pretendento nuosavybę į jam suformuluotą žemės sklypą, o kiti žemės sklypo formavimo dokumentai nesukuria pretendentams tiesioginių nuosavybės teisių atkūrimo pasekmių. Šiuo atveju nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypus atsirado ginčijamo VAVA 2003 m. birželio 24 sprendimo Nr. 01-2049 pagrindu, kai miškas, kuris pateko į žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, plotą, turėjo valstybinės reikšmės miško statusą. Dėl to ginčijamo spendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumui neturi įtakos aplinkybė, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu parengtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, yra nenuginčyti ir galiojantys, nes šių administracinių aktų pagrindu tik buvo sudarytos sąlygos (atsirado prielaidos) atkurti nuosavybės teisę į konkretų žemės sklypą, tačiau jų pagrindu nuosavybės teisė neatsirado. Išdėstytos aplinkybės neleidžia teigti, kad nuosavybės teisė į 1,30 ha dydžio ginčo žemės sklypo dalį buvo atkurta teisėtai. Kaip jau minėta, ginčijama VAVA sprendimo dalis buvo priimta pažeidžiant jos priėmimo metu galiojusį imperatyvų teisinį reguliavimą, todėl administracinių aktų, kurių pagrindu priimta ginčijama VAVA sprendimo dalis, neginčijimas nesudaro pagrindo VAVA sprendimo dalį, kuria iš esmės atkuriamos nuosavybės teisės, laikyti teisėta ir pagrįsta.

33Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas turi vykti pagal atitinkamo sprendimo priėmimo metu galiojusias teisės normas, o iš esmės nuosavybės teisės atkuriamos Apskrities viršininko administracijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, aplinkybės, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant dar į 2000 m. rugpjūčio 24 d. patvirtintą Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo buvo nustatytos ir ginčijamų žemės sklypų ribos, jog jo rengimo ir priėmimo metu galiojo MĮ 1994 m. lapkričio 22 d. redakcija Nr. I-671, pagal kurią miško plotas turėjo būti priskirtas miesto miškams, tam, kad jis galėtų būti laikomas valstybinės reikšmės mišku, išimtinės nuosavybės teise priklausančiu Lietuvos Respublikai, nepaneigia fakto, kad priimtas VAVA sprendimas, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai, prieštarauja jo priėmimo metu galiojusioms imperatyvioms teisės normoms ir yra naikintinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A⁵-1021/2006, pažymėta, kad ginčui esminė aplinkybė yra ta, jog ginčo teritorija atitinka miško sąvoką. Pagal MĮ 4 straipsnio 4 dalį valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė. Vien tai, kad detalusis planas buvo suderintas iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, nėra pagrindas keisti miško plotų ribas. Taigi, skunde nurodytas motyvas, kad teismas neįvertino tai, jog rengiant ir derinant Žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio pagrindu paruošti kiti dokumentai, dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotai, dėl ko rengiant ir derinant Žemės reformos žemėtvarkos projektą nebuvo galimybės nustatyti, ar natūra grąžinamas miškas patenka į valstybiniams miškams priskirtą teritoriją, ar ne, nesudaro pagrindo VAVA 2003 m. birželio 24 sprendimo Nr. 01-2049 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai laikyti pagrįsta ir teisėta. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kad ginčijamas sprendimas atitiktų jo priėmimo metu galiojusias teisės normas.

34Apeliantas nurodo, kad pagal PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, nuosavybės teisių į Vaidotų kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, o teismas nepagrįstai neatsižvelgė į įstatymo 4 straipsnio 10 dalį, jog žemė, apsodinta ir apaugusi mišku, grąžinama natūra. PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau ši įstatymo nuostata nereiškia, kad tokiu atveju gali būti atkurta ir nuosavybės teisė į valstybinės reikšmės mišką. Pagal PNTAĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatą, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, kuris nustato atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką. Tai reiškia, kad pagal PNTAĮ nuostatas žemė, nors ir priskirta Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d., natūra negali būti grąžinama, jeigu ji yra priskirta valstybės išperkamos žemės kategorijai. Valstybės išperkami miškai yra apibrėžti šio įstatymo 13 straipsnyje, pagal kurio 1 ir 3 punktų nuostatas, miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams ir miestų miškams, yra išperkami valstybės. Sisteminis šių nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad turtas, kurį šis įstatymas priskiria valstybės išperkamam nekilnojamajam turtui, taigi ir valstybės išperkami miškai, nėra grąžinami natūra, o už tokį turtą atlygina valstybė. PNTAĮ 5 straipsnio nuostata reiškia, jog į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės gali būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų kaip ir kaimiškose vietovėse, tačiau ši norma negali būti aiškinama, taip, jog būtų pažeisti minėti imperatyvūs draudimai. Tokie imperatyvūs draudimai galiojo ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu.

35Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad nuosavybės atkūrimo metu iš valstybinės reikšmės miškų plotų ginčo sklypai nebuvo išbraukti, o institucijoms, atsakingoms už nuosavybės teisių atkūrimą, nėra suteikta teisė pakeisti patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus ir ribas, todėl pagrįstai atmetė VAVA argumentus, kad nepaisant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 ir minėto imperatyvaus pobūdžio teisinio reguliavimo, nuosavybės teisė galėjo būti atkuriama kaip kaimo vietovėje pagal dar iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimo paruoštus ginčo sklypų suformavimo dokumentus.

36Ginčijama VAVA sprendimo Nr. 01-2170 dalis buvo priimta galiojant aukščiau minėtoms MĮ 2 straipsnio 5 dalies, 4 straipsnio 4 dalies nuostatoms, o VAVA turėjo būti žinoma, kad ginčo sklypuose yra valstybinės reikšmės miškas. VAVA turėjo pareigą įsitikinti priimamo sprendimo atitikimu visiems teisės aktų reikalavimams. Jai ne tik privalėjo būti žinoma apie teisės aktuose įtvirtintus draudimus dėl miškų perleidimo privačion nuosavybėn, bet ir apie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 12 d. nutarimo Nr. 2013 priėmimą. Aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 dėl valstybinės reikšmės miškų plotų, adresuotu VAVA, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtino Vilniaus mieste 13,99 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų plotą pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas. VAVA pateiktos minėtu nutarimu patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemos ir sąrašai (t. 1, b. l. 151-162). VAVA priėmė ginčijamą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2003 m. birželio 24 d., tai yra po Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 2013 įsigaliojimo, kuriuo ginčo sklypų dalis buvo priskirta valstybinės reikšmės miškams, todėl Žemėtvarkos projektas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 2013 patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą imperatyvaus pobūdžio teisinį reguliavimą, nesutinka su skundo motyvu, kad Aplinkos ministerijos, ruošusios schemas, kuriose nurodomi konkretūs miškų plotai, veiksmai patvirtino, jog miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės miškais tik po to, kai jie buvo įtraukiami į minėtas schemas. Be to, toks skundo argumentas prieštarauja Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktam aiškinimui, pagal kurį, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal MĮ yra valstybinės reikšmės miškai.

37CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. Imperatyvi įstatymo norma pripažintina tokia, kurios teisinių santykių subjektai negali panaikinti ar pakeisti tarpusavio susitarimu. Imperatyvi nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-394/2009). Šiuo atveju VAVA 2003 m. birželio 24 d. sprendimu Nr. 01-2049 nuosavybės teisės į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai buvo atkurtos pažeidžiant imperatyvaus pobūdžio teisės normas, todėl skundo motyvas, jog jo panaikinimas dėl priežasčių, visiškai nepriklausančių nuo piliečių, kuriems buvo atkuriamos nuosavybės teisės, neatitiktų bendrųjų teisės principų – teisingumo ir protingumo, nesudaro pagrindo sprendimą, kuris prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, laikyti teisėtu ir pagrįstu.

38Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, pagrįstai ir teisingai nustatė, jog ginčijamo atsakovo VAVA 2003 m. birželio 24 d. sprendimo Nr. 01-2049 dalimi atkuriant nuosavybės teises į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, MĮ, ŽĮ, PNTAĮ imperatyvios nuostatos, o dėl šių pažeidimų ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,30 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

39Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo VAVA apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą keisti arba naikinti. Teisėjų kolegija nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.