Byla 2A-325-241/2015
Dėl nuosavybės teisės pripažinimo, turto padalinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Danske Bank A/S Lietuvos filialas, Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. T

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), K. K. ir K. G., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. J. ir atsakovo P. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2922-803/2014 pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovams P. J. ir J. T. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, turto padalinimo, sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Danske Bank A/S Lietuvos filialas, Vilniaus miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. T..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, žemės sklypą ir ūkinį pastatą, esančius ( - ), natūra; pripažinti atsakovui nuosavybės teisę į butą, esantį ( - ); pripažinti atsakovo prievolę grąžinti pinigus pagal 2005 m. gruodžio 20 d. kredito paskolos sutartį Nr. BRO0123051238, AB SAMPO bankui; pripažinti 2009 m. lapkričio 30 d. gyvenamojo namo, nebaigto ūkinio pastato ir žemės sklypo, esančių ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų P. J. ir J. T. neteisėta ir niekine bei taikyti restituciją, grąžinant šalis į padėtį iki sutarties sudarymo. Ieškovė nurodė, kad ieškovės santuoka su atsakovu buvo nutraukta 1991 m. liepos 24 d., tačiau šalys ir toliau gyveno kartu. 1994 m. vasario 11 d. įsigijo bei atsakovo vardu įregistravo butą, esantį ( - ). 1996 m. lapkričio 29 d. įsigijo bei atsakovo vardu įregistravo 0.1503 ha ploto žemės sklypą su nebaigtos statybos namu bei ūkiniu pastatu, esančius ( - ). Nekilnojamajam turtui įsigyti, statyboms darbams ir turto išlaikymui apmokėti prisidėjo didesne dalimi, nei atsakovas. Gautas pajamas grindžia: per laikotarpį nuo 1991 m. rugsėjo mėnesio iki 1992 m. balandžio mėnesio J. A. Valstijose uždirbtais 6 000 JAV dolerių (tuometiniu kursu ekvivalentas litais – 24 000); nuo 1992 m. birželio mėnesio iki 1994 m. lapkričio mėnesio AB „FlyLAL-Lithuanian Airlines“ uždirbtais 11 425,52 Lt; draudžiamomis pajamomis: 1995 m. – 720 Lt; 1996 m. – 1 081,84 Lt (su motinystės pašalpa); 1997 m. – 6 835,71 Lt; 1998 m. – 21 360,27 Lt; 1999 m. – 20 396,72 Lt; 2000 m. – 26 567,54 Lt; 2001 m. – 955,98 Lt; 2002 m. – 12 469,00 Lt; 2004 m. – 9 703,11 Lt; 2005 m. – 25 798,00 Lt; 2006 m. – 29 580,06 Lt; 2007 m. – 20 940,80 Lt; 1994 m rugsėjo 23 d. gauta 36 000 Lt suma už parduotą asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį ( - ); 1994 m. gauta 11 000 JAV dolerių (tuometiniu kursu ekvivalentas litais – 44 000) palikimo dalimi. Ieškovė mano, kad 2009 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė, kadangi nekilnojamasis turtas negalėjo būti parduotas, nes nuosavybės teise priklauso ieškovei ir atsakovui, yra šeimos turtas, naudojamas bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Nekilnojamojo turto pirkėja J. T. žinojo, kad perka ginčo namą, kuris yra šeimos turtas ir gyvenamoji patalpa, todėl laikytina nesąžininga įgijėja. Be to, nėra įrodymų apie realų piniginių lėšų perdavimą – priėmimą, todėl sandoris laikytinas apsimestiniu (CK 1.86 str.).

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 263 750 Lt; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovui P. J. 2 000 Lt, atsakovei J. T. – 30,35 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 251,17 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; priteisė valstybei iš atsakovo P. J. 83,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; sprendimui įsiteisėjus, panaikino 2010 m. sausio 18 d. nutartimi pritaikytą atsakovei J. T. priklausančių statinių ir žemės sklypo, esančių ( - ), areštą.

7Teismas nustatė, kad butą, esantį ( - ), atsakovas P. J. įsigijo pagal 1994 m. vasario 11 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį už 46 000 Lt. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog butas buvo įgytas bendrai susitarus, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įnešus įnašus pinigais, tačiau pažymėjo, kad byloje įrodyta, jog butas įrengtas bendromis sugyventinių lėšomis ir abiejų pastangomis.

8Teismas nustatė, kad atsakovas 1996 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 50 000 Lt iš V. O. įsigijo žemės sklypą ir nebaigtą statyti gyvenamąjį namą. Atsakovas pripažino aplinkybę, kad šis sandoris sudarytas pasitarus su ieškove, numatant įsigytą turtą panaudoti bendram gyvenimui ir šie ketinimai vėliau buvo įgyvendinti, t. y. tiek ieškovė, tiek atsakovas ir jų vaikai gyveno ginčo turte. Šios aplinkybės leido teismui konstatuoti buvus šalių susitarimą pradėti bendrą veiklą. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad žemės sklypo ir nebaigto statyti namo įsigijimo momentu bei jo įrengimo tam tikrais laikotarpiais, kurių tiksliai neįmanoma nustatyti dėl įrodymų stokos, šalys daugiausia gyveno kartu, vykdė bendrą veiklą, nes bylos faktinės aplinkybės dėl jų tarpusavio santykių, artimų šeimyniniams santykiams, t. y. gyvenimas kartu, vaiko gimimas, rūpinimasis bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata ir ieškovės sūnaus auklėjimu, vaikų išlaikymu, yra įrodytos. Teismo vertinimu, toks šalių tarpusavio santykių pobūdis reikšmingas šalių turtiniams santykiams tiek įgyjant, tiek ir atidalijant bendrą turtą. Įvertinęs tai, kad ieškovė nenuginčijo atsakovo nurodytos aplinkybės, jog pagal pateiktus mokėjimo dokumentus pirktos statybinės medžiagos, įrankiai, darbai ir paslaugos buvo skirti namui įrengti ir ūkinio pastato statybai, įvertindamas, kad daugelyje čekių, sąskaitų – faktūrų, orderių užsakovu ir mokėtoju nurodytas atsakovas P. J., teismas sprendė, kad jis iš esmės organizavo turto sukūrimą ir buvo pastatų statytoju. Atsižvelgęs į atsakovo pateiktus įrodymus apie namo statybos metu jo turėtas pajamas, įvertinęs tai, kad minėtu laikotarpiu atsakovas teikė išlaikymą vaikams, turėjo turto išlaikymo išlaidų, asmeninių poreikių, teismas padarė išvadą, jog atsakovas nepaneigė ieškovės argumentų, kad jie bendrai veikė įsigydami žemės sklypą ir namą, jį įrengdami, ieškovei dalyvaujant savo darbu ir pinigais dėl šeimos poreikių ir ūkio priežiūros.

9Atsižvelgdamas į ieškovės pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jos turėtas pajamas turto įsigijimo ir gyvenamojo namo įrengimo metu, ir konstatavęs, jog atsakovo pateikti įrodymai dėl turėtų lėšų nepagrindžia jo argumentų, kad jis buvo finansiškai pajėgus sumokėti už žemės sklypo, nebaigto statyti gyvenamojo namo įsigijimą, jo įrengimą ir ūkinio pastato statybą, teismas sprendė, kad ieškovė prisidėjo prie turto sukūrimo, ir padarė išvadą, kad jis priklauso abiem bendrosios nuosavybės teise (1964 m. CK 58 str. 2 d.), tačiau teismas pabrėžė, kad ieškovė neįrodė, jog į namo įsigijimą ir įrengimą investavo 140 000 Lt.

10Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti žemės sklypo ir statinių pirkimo–pardavimo sutartis negaliojančiomis, teismas nustatė, kad žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas buvo registruoti atsakovo vardu, o aplinkybė, kad ieškovė prisidėjo prie šių daiktų įsigijimo ir sukūrimo, nedaro jos savininke. Teismas pabrėžė, kad ieškovė siekia paneigti viešame registre esančių duomenų teisingumą, tačiau sprendė, kad ji negali įrodinėti savo teisių prieš atsakovę J. T., todėl atmetė ieškovės argumentus dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, kaip sudaryta pažeidus savininko teises. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad ginčo turtas negalėjo būti parduotas, nes tai šeimos turtas, todėl sutartis turi būti pripažinta negaliojančia. Teismas pažymėjo, kad šeimos santykius reguliuojančios normos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, nes šalių santuoka nutraukta 1991 m. liepos 24 d. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus apie pirkėjos nesąžiningą. Teismas pažymėjo, kad šalių tarpusavio santykiai ir pareiga vaikui negali sukurti pareigų nekilnojamo daikto pirkėjui, o ieškovei neišviešinus savo teisių dėl naudojimosi gyvenamąja patalpa, ji negali savo teisių įrodinėti prieš trečiuosius asmenis. Teismas sprendė, jog ieškovės argumentai, kad sandoris yra tariamas, sudarytas iš anksto susitarus atsakovams, nėra pagrįsti įrodymais. Teiginiai dėl neatsiskaitymo pagal sandorį yra deklaratyvūs, be to, nėra reikšmingi ginčijant nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo teisinius santykius tariamo sandorio aspektu. Notarė V. T. nurodė, jog atsiskaitymo nuostatos buvo suderintos iš anksto, dėl jų teisėtumo jai nekilo abejonių. Tai, kad šiuo metu niekas negyvena name, negali patvirtinti tariamo sandorio fakto. Atsakovė yra profesionali turto brokerė, ji galėjo įsigyti ginčo turtą kaip investiciją, gebėdama tinkamai įvertinti jo privalumus. Byloje esantys įrodymai leido teismui daryti išvadą, kad įsigytą turtą atsakovė siekė panaudoti kaip prievolės užtikrinimą pagal kitus nekilnojamojo turto projektus, tačiau dėl kilusio teisminio ginčo tai nepavyko. Teismas nustatė, kad ginčo sandoris yra atlygintinis, jo vertė nenuginčyta, atitinka įstatyme nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus, atsakovas jame negyvena, atsakovė J. T. užbaigė pagalbinio ūkio pastato statybą. Įvertinęs įrodymus, teismas atmetė ieškovės argumentus, kad žemės sklypo ir statinių pirkimo–pardavimo sutartis yra tariama, t. y. neatitiko P. J. valios parduoti ginčo turtą. Atsakovas nuo 2008 m. nebegyveno name, turi kito nekilnojamojo turto, yra mokus, todėl nėra pagrindo išvadai, kad sudaryta sutartimi buvo siekta apriboti ieškovės teises į bendrą dalinę nuosavybę. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad tarp atsakovų P. J. ir J. T. 2009 m. lapkričio 30 d. sudaryta žemės sklypo ir statinių pirkimo–pardavimo sutartis yra neteisėta, todėl atmetė reikalavimą ją pripažinti negaliojančia ir taikyti restituciją.

11Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog tarp šalių buvo susitarimas bendrai veiklai dėl buto įrengimo, t. y. atsakovas sutiko, jog ieškovė organizuotų jo įrengimo darbus dėl ko turtas buvo pagerintas iš esmės ir jis įrengtas bendromis sugyventinių lėšomis ir abiejų pastangomis, o tai sudaro pagrindą pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalį laikyti, kad jo vertė sukurta kaip rezultatas dėl jungtinės veiklos. Atsižvelgdamas į tai, kad nei ieškovė, nei atsakovas negali įrodyti konkretaus indėlio į sukurtą bendrąją dalinę nuosavybę dėl jo pagerinimo, teismas sprendė, jog ieškovei priteistini 25 procentai jo vertės, t. y. 51 250 Lt kompensacija. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė pripažino aplinkybę, jog lygiomis dalimis neprisidėjo prie žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo įgijimo, jo įrengimo, ūkinio pastato statybos, todėl sprendė, jog statybos darbų organizatorius ir jų vykdytojas buvo atsakovas, kuris pagrindė pagrindinės dalies mokėjimo dokumentų apmokėjimą. Įvertinęs ieškovės argumentus, kad ūkinio pastato statybos metu jie kartu negyveno ir veiklos nevykdė, teismas sprendė, jog protinga kompensacija ieškovei būtų 25 procentai turto vertės. UAB „Butas tau“ turto vertės ataskaitoje nurodyta 850 000 Lt ginčo turto vertė. Teismas pažymėjo, kad vertinimas atliktas į turto vertę įskaičiuojant vidaus įrangą, baldus, o byloje ieškovė pateikė įrodymus, kad ji pasirūpino tam tikromis interjero detalėmis ir už jas apmokėjo; atsakovas nepaneigė liudytojos L. A. parodymų, kad ieškovės pastangomis ir rūpesčiu buvo galutinai pabaigti įrangos darbai, įgyti baldai, sutvarkytas interjeras, o tai padidino turto vertę, dėl kurios tarp šalių ginčo nėra. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 212 500 Lt kompensaciją, todėl bendra kompensacijos suma sudarė 263 750 Lt. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido senaties termino reikalavimui dėl 2009 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareikšti, nes apie ją sužinojo 2010 m. sausio 15 d.

12III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13Ieškovė S. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –

14pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, žemės sklypą ir ūkinį pastatą, esančius ( - ), natūra; pripažinti atsakovo nuosavybės teisę į butą, esantį ( - ), ir prievolę grąžinti pinigus pagal kredito paskolos sutartį; pripažinti 2009 m. lapkričio 30 d. gyvenamojo namo, nebaigto ūkinio pastato ir žemės sklypo, esančių ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį neteisėta ir niekine bei taikyti restituciją, grąžinant šalis į padėtį iki sutarties sudarymo; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir atsakovės J. T. dalyvavimą pripažinti būtinu; išreikalauti iš kredito įstaigų duomenis apie J. T. lėšas, iš valstybės institucijų (VMI, VSDFV) duomenis apie J. T. finansines galimybes nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo laikotarpiu, darbo užmokestį, deklaruotą turtą ir pajamas bei su tuo susijusius dokumentus arba išduoti teismo liudijimą šiuos įrodymus gauti ieškovės atstovei. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

151. Nepagrįsta teismo išvada, kad butas, esantis ( - ), nebuvo įgytas bendrai susitarus ir siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Byloje surinkti įrodymai – ieškovė ir atsakovas derino sandorio detales, atsakovo pajamos 1991-1996 m. laikotarpiu buvo mažesnės nei ieškovės, todėl jis vienas objektyviai negalėjo įsigyti šio turto; ieškovė 1992 m. JAV uždirbo 6 000 JAV dolerių, 1994 m. gavo 11 000 JAV dolerių senelio palikimą, per laikotarpį nuo 1992 m. iki 1994 m. gavo 11 426,52 Lt pajamų iš AB „flyILALLIthuaniaAirlines“; atsakovas gyveno ieškovei priklausančiame bute, esančiame ( - ); netrukus visi persikraustė į butą, esantį ( - ); dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija; liudytojų J. W., I. B. paaiškinimai – patvirtina, jog tiek buto įsigijimas, tiek jo įrengimas buvo bendras ieškovės ir atsakovo tikslas bei valia įsigyti turtą bendrai susitarus, bendram gyvenimui.

162. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovei už jos indėlį į bendrąją dalinę nuosavybę priklauso 25 procentai turto vertės. Teismas visapusiškai neįsigilino į byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais bylose, kurių ratio decidendi analogiškas šiai bylai, nevertino esminių aplinkybių, susijusių su šalių teisių ir pareigų įgyvendinimu ginčo dalyko apimtyje, nepašalino prieštaravimų byloje, kas sąlygojo neteisingo ir neteisėto sprendimo šioje dalyje priėmimą.

173. Bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje.

184. Teismas, vertindamas buto pagerinimo turinį, nurodė, kad nei ieškovė, nei atsakovas negali įrodyti konkretaus indėlio į sukurtą bendrąją dalinę nuosavybę, todėl sprendė, jog ieškovei priteistini 25 procentai jo vertės. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė būtų keturis kartus mažiau prisidėjusi prie buto pagerinimo nei atsakovas, ir vietoj šalių lygiateisiškumo principo įgyvendinimo ir kiekvienos iš šalių indelio vertinimo po 50 procentų, teismas nepagrįstai ir neproporcingai sumažino ieškovei skirtiną dalį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog butas įrengtas abiejų lėšomis ir pastangomis, todėl teismo išvada šioje dalyje subjektyvi, deklaratyvi, stokoja faktinio ir teisinio pagrindo, nesuderinama su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

195. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad protinga kompensacija už ieškovės prisidėjimą prie žemės sklypo ir namo įsigijimo bei įrengimo būtų 25 procentai turto vertės. Ieškovė niekada neteigė, kad lygiomis dalimis neprisidėjo prie turto įgijimo ir pagerinimo – ieškovė teigė ir įrodinėjo, jog tarp šalių buvo objektyvus ir gyvenimiškas pareigų pasidalijimas: atsakovas daugiau rūpinosi statybos darbais, dažniau bendravo su architektu, pirko statybines medžiagas, o ieškovė daugiau rūpinosi namo vidaus įrengimu. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog atsakovo pajamos 1996-2000 m. buvo 149 994 Lt, išlaidos pagal jo pateiktas sąskaitas namo statybai – 443 789 Lt, t. y. tris kartus viršija atsakovo pajamas tuo laikotarpiu, todėl ieškovė namo įsigijimui ir įrengimui skyrė 2/3 visų piniginių įnašų sumos, o atsakovas 1/3.

206. Teismas neišreikalavo itin reikšmingų duomenų, nepripažino atsakovės J. T. dalyvavimo būtinu, neįsigilino į byloje surinktus įrodymus, neatskleidė ir nevertino esminių aplinkybių, susijusių su atsakovų sudarytu pirkimo–pardavimo sandoriu, neatskleidė bylos esmės, pažeidė tariamo sandorio sudarymą ir nuginčijimą reglamentuojančias teisės normas, nepašalino neaiškumų bei prieštaravimų tarp atsakovų teiginių, o tai sąlygojo neteisingo sprendimo šioje dalyje priėmimą.

217. Teismas, spręsdamas, ar sandoris tariamas, turi detaliai tirti ir sistemiškai analizuoti ne tik sutarties tekstą, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi iki ir po sandorio sudarymo. Teismas neatsižvelgė ir nevertino atsakovų veiksmų pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus. Žinodamas apie parduodamo ginčo turto dalies priklausomumą nuosavybės teise kitam bendraturčiui, atsakovas nesąžiningai pardavė ginčo sandoriu ieškovės turtą, o atsakovė, nesąžininga pirkėja, matydama ir suprasdama, kad name gyvena moteris ir vaikai, nupirko turtą – tai yra imperatyvių normų pažeidimas, darantis ginčo sandorį negaliojantį.

228. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė tinkamai neįgyvendino savo pareigos laiku pasirūpinti savo teisių gynimu. Byloje nustatytos aplinkybės, jog ieškovės ir atsakovo bei vaikų gyvenimas atitiko šeimos gyvenimą, todėl nėra pagrindo pripažinti buvus ieškovės valią nevykdyti savo kaip dalies turto savininkės pareigų ar ketinimą atsisakyti savo teisių ir teisėtų lūkesčių, priešingai, tai įrodo, jog ieškovė ne tik rūpinosi šeima, bet ir sąžiningai bei rūpestingai įgyvendino savo kaip savininkės teises ir vykdė pareigas.

239. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 185 straipsnį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pažeidė lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, kadangi neobjektyviai vertino byloje esančius įrodymus.

24Atsakovas P. J. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

251. Atsakovas savo lėšomis ir pastangomis po santuokos su ieškove nutraukimo asmeninės nuosavybės teise įsigijo butą, esantį adresu ( - ). Apeliantė, vertindama savo pajamas iki šio buto įgijimo, į jas įtraukia ir tas sumas, kurių gavimas nėra pagrindžiamas įrodymais. Atsakovas iki buto įsigijimo ne tik dirbo UAB „AUTOHAUS GEBR. WEBER”, bet ir užsiėmė automobilių prekyba ir iš šios veiklos gavo pajamų.

262. Ieškovė jungtinės veiklos susitarimo įgyti butą, esantį bendrąja daline nuosavybe, faktą grindžia aplinkybe, kad atsakovas gyveno ieškovės bute, esančiame ( - ). Ši aplinkybė nebuvo nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu. Po santuokos nutraukimo ir tik iki 1995 m. buvę sutuoktiniai laikinai gyveno drauge visai kitame bute – esančiame ( - ). Nuotrauka, kurioje, anot ieškovės, 1992 m. pavasarį ji ir atsakovas užfiksuoti bute, esančiame ( - ), neatitinka faktinės situacijos, kadangi 1992 m. pavasarį apeliantė ir atsakovas kartu negyveno. Ši nuotrauka gali būti padaryta 1995 m. bute, esančiame ( - ).

273. Žurnalistas, rengdamas dienraščio „Lietuvos rytas“ publikaciją, kurioje apeliantė įvardinta kaip atsakovo žmona, paties atsakovo nekalbino, todėl minėtoje publikacijoje yra pateikiamos žurnalisto įžvalgos, o ne atsakovo vertinimai.

284. Apeliantės nurodyti asmenys J. W. ir I. B. civiliniame procese negali būti įvardinami kaip liudytojai, kadangi jie nebuvo iškviesti į teismą duoti paaiškinimų apie jiems žinomas ir bylai reikšmingas aplinkybes. Jie nebuvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, kitiems proceso dalyviams nebuvo sudarytos galimybės jiems užduoti klausimų, jų apklausa nebuvo vykdoma CPK 192 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą kritiškai vertinti šių asmenų rašytinius paaiškinimus. Priešingai nei nurodo apeliantė, J. W. ir I. B. paaiškinimai buvo įvertinti visų byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste. Teismas pagrįstai minėtų asmenų paaiškinimais nesivadovavo.

295. Iš apeliacinio skundo nėra aišku, kokią nuosavybės teisės dalį į ginčo butą teismas privalėjo (turėjo) nustatyti ieškovei. Vienoje apeliacinio skundo dalyje yra nurodoma, kad teismas nepagrįstai neįgyvendino šalių lygiateisiškumo principo ir kiekvienos iš šalių indėlio nevertino po 50 procentų. Kitoje apeliacinio skundo dalyje yra teigiama, kad ieškovė įrodė ir pagrindė 2/3 dydžio vertės savo indėlį į bendro turto įgijimą ir pagerinimą. Aiškios pozicijos nesuformulavimas liudija ieškovės reikalavimų nepagrįstumą – ieškovė pati nežino, koks yra jos indėlis į tariamą bendro turto sukūrimą.

306. Vertindama savo indėlį į žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, įsigijimą ir įrengimą, apeliantė įskaičiuoja ir tas sumas, kurių gavimo neįrodė. Apeliantės daromos išvados apie jos 1991-2000 m. gautas pajamas yra nepagrįstos, neįrodo jos indėlio į žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato įsigijimą ir įrengimą.

317. Ieškovė savo indėlį į žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą grindžia prisidėjimu prie šio turto įrengimo savo darbu. Faktą, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo ne tik įsigytas, bet ir įrengtas atsakovo lėšomis ir pastangomis (darbu) patvirtina byloje pateiktos sąskaitos, susijusios su nekilnojamojo turto įrengimu ir statyba. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad atsakovas investavo į nekilnojamąjį turtą, jo įrengimą, priežiūrą 425 518,49 Lt. Ieškovė nepagrindė, kad gyvenamojo namo įsigijimui ir įrengimui ji panaudojo 140 000 Lt.

328. Ieškovė pateikė 2001 m. rugsėjo 19 d. užsakymo lapą su avansinio apmokėjimo kvitu už čiužinį bei 2001 m. birželio 29 d. užsakymo lapą dėl užuolaidų ar roletų įsigijimo. Ieškovė tuo metu neatlygintinai gyveno atsakovo name, todėl galėjo įsigyti jai reikalingus namų apyvokos daiktus, tačiau vertinti tai kaip jos indėlį į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą objektyviai negalima. Ieškovė apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad ji prisiėmė visas namų ruošos ir vaikų priežiūros pareigas, todėl tai turi būti vertinama kaip jos indėlis į turto pagerinimą. Vaikų priežiūra negali būti pagrindu bendrosios dalinės ieškovės ir atsakovo nuosavybės faktui konstatuoti.

339. Ieškovė neįrodė esminės tariamo sandorio aplinkybės, jog ginčo sandoriu nesiekta teisinių padarinių. Sutartimi atsakovei buvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą, turtas įregistruotas jos vardu ir valdomas kaip asmeninė nuosavybė; sandoris yra įvykdytas, o įvykdytos sutarties sąlygos yra tikroji šalių valia. Sandoris atitiko abiejų šalių valią ir interesus, todėl ieškovė nepagrįstai nurodo, jog ginčo sandoriu nebuvo siekta realaus namų valdos pardavimo. Faktas, kad praėjus 3 dienoms po žemės sklypo ir statinių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo šalys susitarė dėl atsiskaitymo grynaisiais, nepaneigia šalių valios dėl atsiskaitymo prievolės įvykdymo tokiu būdu bei neįrodo sandorio tariamumo. Aplinkybę, kad atsakovė perdavė pinigus atsakovui įrodo 2009 m. gruodžio 3 d. notarine tvarka sudarytas pareiškimas.

3410. Ieškovė nepagrindė būtinybės tenkinti jos prašymo dėl atsakovės dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu. Visos bylai reikšmingos aplinkybės, susijusios su ginčo sandorio sudarymu, yra užfiksuotos rašytiniuose įrodymuose. Ieškovės atstovė teisme pateikusi prašymą dėl VMI turimų duomenų ir išvados išreikalavimo, tiksliai nepaaiškino, kokias šiai bylai reikšmingas aplinkybės šie dokumentai galėtų patvirtinti ar paneigti, todėl teismas pagrįstai šio prašymo netenkino.

35Atsakovas P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo dalį, kuria iš jo ieškovei priteista 263 750 Lt kompensacija, ir šią ieškinio dalį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

361. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo šalys buvo sudariusios susitarimus, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę ir nepagrįstai nustatė ieškovės įnašą į minėtų nekilnojamojo turto objektų sukūrimą. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad ji savo disponuotas lėšas panaudojo buto ir gyvenamojo namo (įskaitant žemės sklypą su ūkiniu pastatu) įsigijimui ir / ar įrengimui.

372. Ieškovės deklaratyvūs teiginiai apie 1992 m. iš JAV parsivežtą 6 000 JAV dolerių uždarbį nėra pagrįsti įrodymais. Atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu paneigė aplinkybę, kad ieškovė jam buvo perdavusi kokius nors pinigus. Aplinkybės, kad atsakovas verslui vystyti (plėtoti) iš ieškovės buvo gavęs pinigines lėšas, nepatvirtino nei UAB „AUTOHAUS GEBR. WEBER” veikloje dalyvavęs V. J., nei šios bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi A. A.. Ieškovės teiginių nepagrįstumą patvirtina tai, jog ji teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kiek tiksliai pinigų, kurie tariamai buvo panaudoti ginčo buto įsigijimui, perdavė atsakovui.

383. Teismas pagrįstai sprendė, kad butas, esantis adresu ( - ), nebuvo įgytas bendrai susitarus, siekiant sukurti ieškovės bei atsakovo bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad jungtinės veiklos susitarimas buvo sudarytas dėl ginčo buto įrengimo ir ginčo butas įrengtas bendromis sugyventinių lėšomis ir abiejų pastangomis. Ginčo šalys neketino bendrai kaip šeima gyventi bute, esančiame ( - ). Ieškovė šiame bute nėra nakvojusi ar praleidusį jame ilgesnį laiką.

394. L. A. liudijimas, jog ji matė, kaip ieškovė tarėsi su darbininkais dėl plytelių vežimo į butą, vertintinas kritiškai, kadangi keista, kaip asmuo gali prisiminti prieš dvidešimt metų buvusias aplinkybes, kurios jam niekaip nebuvo ir nėra reikšmingos. 1995 m. lapkričio 28 d. pajamų orderyje tiesiogiai neužfiksuota, kokiam objektui buvo skirti užsakyti langai. Apelianto įsitikinimu, pajamų orderyje užfiksuotas dalinis ieškovės atsiskaitymas už langus, skirtus jos senelio butui. Net ir tuo atveju, jei būtų sutinkama su skundžiamo sprendimo motyvais neva ieškovė prisidėjo prie buto, esančio adresu ( - ) įrengimo, parinkdama tam tikras apdailos medžiagas bei sumokėdama už langus, ieškovės įrodytas įnašas (indėlis) į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą siektų apie 4 000 Lt. Teismas nustatė ieškovei priklausančią ¼ nuosavybės dalį į butą, esantį ( - ). Tokiu būdu ieškovė įgijo teisę net į 51 250 Lt vertės kompensaciją, tačiau tokio įnašo (indėlio) ir teismo nustatytos dalies disproporcija nesiderina su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

405. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nenuginčyta aplinkybė, kad ieškovės parsivežtas uždarbis buvo panaudotas šeimos ir verslo reikmėms, kadangi ne atsakovas turėjo nuginčyti aplinkybę apie ieškovės 1992 m. iš JAV parsivežtą uždarbį bei jo panaudojimo tikslą, bet ieškovė turėjo įrodyti minėtą aplinkybę. Atsakovui nebuvo ir nėra žinoma, kiek lėšų ieškovė 1992 m. parsivežė iš JAV, pinigų nei verslui vystyti (plėtoti), nei kitais tikslais jis iš ieškovės negavo. Atsakovas negali būti įpareigojamas nuginčyti teiginius, kurie nėra įrodyti. Šia apimtimi teismas neteisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo naštą.

416. Teismas neteisingai nustatė, jog buvo sudarytas šalių jungtinės veiklos susitarimas, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę dėl žemės sklypo, gyvenamojo namo bei ūkinio pastato, esančių ( - ), įsigijimo ir įrengimo. Teismas, vertindamas ieškovės įnašą į šio turto įsigijimą ir įrengimą, vadovavosi ieškovės pajamomis turto įsigijimo ir įrengimo laikotarpiu, nors ir pripažino, kad ieškovė neįrodė investavusi 140 000 Lt minėtais tikslais. Pats pajamų gavimo (turėjimo) atitinkamu laikotarpiu faktas savaime neįrodo, kad jomis (ar jų dalimi) ieškovė prisidėjo prie atsakovui tuo metu priklausiusio žemės sklypo, gyvenamojo namo bei ūkinio pastato įsigijimo bei įrengimo. Ieškovė turi pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius faktą, kad turėtos piniginės lėšos buvo panaudotos minėtais tikslais, tačiau tokių įrodymų byloje nėra, todėl nėra pagrindo konstatuoti ieškovės indėlį į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą.

427. Sprendimo motyvuojamoje dalyje pakartojami ieškovės deklaratyvūs teiginiai, neva ji 1994 m. gavo senelio palikimą – 40 000 Lt. Vienintelis dokumentas, kuris, ieškovės nuomone, patvirtina palikimo gavimą yra ieškovės sesers raštas, kuriame ji teigia, kad pinigus 1994 m. pervedė savo seseriai. Byloje nėra dokumentų, kurie patvirtintų, jog buvo darytas pavedimas, todėl yra pagrindo abejoti ieškovės sesers žodžiais. Teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovė 1992-2004 m. dalyvavo projekte, todėl 1997 m. gavo 64 000 Lt, 50 400 Lt pajamų už buto nuomą Rusijos Federacijai, neįrodytos. Nėra aišku, kokiu laikotarpiu ieškovė gavo pajamas iš buto nuomos. Fizinio asmens parengti raštai apie gautas pajamas už verslo planą yra nepatikimi.

438. Pripažindamas ieškovės įnašą į žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio pastato įsigijimą ir įrengimą, teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė fakto, jog ieškovė jos dispozicijoje buvusias sumas (pajamas) naudojo išskirtinai savo poreikiams tenkinti. Tokia teismo išvada neatitinka bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, kadangi būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti savo lėšomis prisidėjusi prie ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo ir įrengimo.

449. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, kad jis asmeninės nuosavybės teise įsigijo žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu už 50 000 Lt, o vėliau savo pastangomis, darbu ir lėšomis šį turtą (įskaitant pastatytą ūkinį pastatą) įrengė. Namo įsigijimui ir įrengimui atsakovas panaudojo savo, skolintus bei artimųjų dovanotus pinigus. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų gavęs kokių nors piniginių lėšų iš ieškovės. Byloje esantys įrodymai pagrindžia, kad būtent atsakovas investavo 425 518,49 Lt į nekilnojamąjį turtą, jo įrengimą, priežiūrą. Ieškovė neįrodė, kad gyvenamojo namo įsigijimui ir įrengimui ji panaudojo 140 000 Lt (ar bent mažesnę sumą).

4510. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2010 m. vasario 23 d. pažyma apie atsakovo valstybinį socialinį draudimą patvirtina, kad jo pajamos buvo ženkliai didesnės nei ieškovės. Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad jis turėjo lėšų įsigyti ir įrengti gyvenamąjį namą bei atlikti ūkinio pastato statybos darbus. Rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad ieškovė prisidėjo prie gyvenamojo namo įsigijimo, įrengimo ir / ar ūkinio pastato statybų, byloje nepateikta.

4611. Faktą, kad šalys nevedė bendro ūkio, patvirtina tai, kad atsakovas pervesdavo ar duodavo pinigų ieškovei vaikų išlaikymui. Aplinkybė, kad pinigai vaikų išlaikymui buvo pervedami net ir tuo laikotarpiu, kai ginčo šalys gyveno kartu, liudija, jog ir tuomet jų santykiai neatitiko įprastų visuomenėje šeimos santykių.

47Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2-635-09/2002 ieškovė buvo pareiškusi ieškinį dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad su vaikais gyveno pirmame namo aukšte, o atsakovas – antrame aukšte, kad atsakovas teikė išlaikymą vaikams, pripažino, kad atsakovui priklauso gyvenamasis namas, esantis ( - ), ir butas, esantis ( - ); ieškovė patvirtino, kad ji neturi nekilnojamojo turto ir prašė teismo priteisti 1/2 gyvenamojo namo kaip išlaikymą vaikams natūra. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nurodė kitas aplinkybes. Užfiksuoti ieškovės pareiškimai CPK 182 straipsnio 5 punkto ir 187 straipsnio taikymo prasme nagrinėjamoje byloje vertintini kaip ieškovės atliktas faktų pripažinimas, tačiau teismas užfiksuotų duomenų nevertino kaip ieškovės faktų pripažinimo.

48Ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o ieškovės – tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:

491. Atsakovo teiginiai, kad ieškovės ir atsakovo gyvenimas kartu buvo tik epizodinis ir joks jų bendras ūkis nebuvo vedamas, kad nebuvo susitarimo bendrai veikti bendram tikslui, nepagrįsti ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Jeigu ieškovė būtų tik epizodinė moteris atsakovo gyvenime, ieškovei nebūtų žinoma tiek faktų ir informacijos apie sandorius, turto įsigijimą, namo įrengimą, atsakovo sveikatą, ji neturėtų tiek dokumentų, foto nuotraukų, vaizdo įrašų iš šeimos gyvenimo, sms žinučių. Tai patvirtina, kad ieškovė daug kuo rūpinosi pati asmeniškai, siekdama padėti atsakovui ir norėdama gerovės šeimai.

502. Atsakovas neneigia, kad ieškovė turėjo lėšų (uždirbo, paveldėjo) prisidėti prie bendro turto įgijimo, tačiau nurodo, jog ieškovė neįrodė, jog jas panaudojo būtent ginčo turto įgijimui ir pagerinimui. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės ir atsakovo pajamos buvo skirtos bendriems šeimos tikslams.

51Atsakovė J. T. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

521. Priešingai nei nurodo ieškovė, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis yra visa apimtimi įvykdyta – turtas yra perduotas bei už jį atsiskaityta, sutartimi buvo aiškiai išreikšta šalių tikroji valia, o atsakovės tikslai buvo įsigyti nekilnojamąjį turtą kaip savo asmeninę nuosavybę. Atsakovė neturėjo suinteresuotumo ginčo sandoriu kam nors kenkti, nes iki pat bylos iškėlimo jai nebuvo žinomi asmeniniai atsakovo ir ieškovės santykiai.

532. Aplinkybė, kada susitarimas dėl atsiskaitymo grynaisiais tarp ginčo sandorio šalių buvo pasiektas, teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi. Sandorio šalių valią už parduodamą / perkamą nekilnojamąjį turtą atsiskaityti grynaisiais pinigais ir patį atsiskaitymo faktą patvirtina 2009 m. gruodžio 3 d. atsakovo notarine tvarka patvirtintas pareiškimas.

543. Teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto tyrimo duomenų bei išvados išreikalavimo, nes tokie duomenys yra privataus gyvenimo sudedamoji dalis bei nėra tiesiogiai susiję su šios bylos nagrinėjimu.

554. Teismas nustatė, kad ginčo sandorio objektu esantis turtas yra perduotas atsakovei. Šiuo turtu atsakovas nesinaudoja. Įsiskolinimo už patiektas dujas iki 2010 m. lapkričio 1 d. užfiksavimas senojo savininko vardu nepaneigia tikrosios ginčo sandorio šalių valios bei sutarties įvykdymo.

565. Kadangi sandoris nėra tariamas, neegzistuoja pagrindas jį pripažinti niekiniu ir taikyti restituciją. Bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti duomenys patvirtina, jog atsakovė yra sąžininga nekilnojamojo turto įgijėja, todėl ieškovės pareikštas apeliacinis skundas dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu atmestinas.

57IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

58Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

59Ieškovė prašė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

60Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.

61Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta 1991 m. liepos 24 d. (1 t., 71 b. l.) Po santuokos nutraukimo šalys tam tikrais laikotarpiais gyveno kartu kaip šeima, 1996 m. vasario 13 d. jiems gimė sūnus J. J. (1 t., 1 t., 73 b. l.). Atsakovas 1994 m. vasario 11 d. už 46 000 Lt įsigijo butą, esantį ( - ) (1 t., 20, 22, 104 b. l.). 1996 m. lapkričio 29 d. už 50 000 Lt – žemės sklypą su nebaigtos statybos namu bei ūkiniu pastatu, esančius ( - ) (1 t., 11, 13-14 b. l.). 2009 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi namą, žemės sklypą ir ūkinį pastatą už 850 000 Lt atsakovas pardavė J. T. (1 t., 135-136 b. l., 2 t., 21-24 b. l.).

62Tarp nesusituokusių asmenų kilo ginčas dėl bendro gyvenimo metu įgyto turto pripažinimo bendra daline nuosavybe. Ieškovės teigimu, ją su atsakovu siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai dėl nekilnojamojo turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė įrodinėja savo nuosavybės teisės dalį į atsakovo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą. Atsakovas teigia, jog jis savo lėšomis, pastangomis ir darbu įgijo bei vėliau įrengė ginčo nekilnojamąjį turtą, todėl nėra teisinio pagrindo šį turtą pripažinti bendrosios dalinės jo ir ieškovės nuosavybės teisės objektu. Teismas konstatavo, jog butas, esantis ( - ), nebuvo įgytas bendrai susitarus, tačiau buvo įrengtas bendromis lėšomis. Teismas taip pat nustatė šalių susitarimą jungtinės veiklos pagrindu įsigyti ir įrengti namą, esantį ( - ), ir pripažino ieškovės teisę į 25 procentų nurodyto turto vertės kompensaciją. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jos ir atsakovo jungtinės veiklos susitarimo bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyti butą, esantį ( - ). Ieškovė taip pat nesutinka su teismo nustatyta jos nuosavybės teisės dalimi atsakovo vardu registruotame turte (1/4 dalimi viso ginčo nekilnojamojo turto) bei atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės būdu. Atsakovas skundžia sprendimo dalį, kuria ginčo nekilnojamasis turtas buvo pripažintas jo ir ieškovės bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektais. Atsakovo vertinimu, ginčo nekilnojamajam turtui esant asmenine jo nuosavybe, nėra pagrindo spręsti ir dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

63Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 121 str., 474 str. l d.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2003; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006).

64Atsižvelgiant į tai, kad turtas, kurį atsakovas nusipirko, o ieškovė prašo pripažinti bendra daline nuosavybe, buvo įgytas iki 2001 m Civilinio kodekso įsigaliojimo, šalis siejančius teisinius santykius reglamentuoja turto įsigijimo metu galiojusios 1964 m. Civilinio kodekso normos. 1964 m. CK 472 straipsnyje reglamentuota, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. Pagal 1964 m. CK 474 straipsnį pasiekti tikslui, nurodytam šio kodekso 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs; sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Nepagrįsti ieškovės argumentai, jog aiškindamas bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgijimo turinį, paskirtį, tikslą bei teisines pasekmes, teismas selektyviai vadovavosi ir ydingai taikė 1964 metų CK nuostatas. Pažymėtina, kad nei 1964 metų, nei dabar galiojančiame Civiliniame kodekse nėra tiesiogiai reglamentuotas kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų įgyto turto teisinis statusas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad tokiems santykiams gali būti taikomos jungtinę veiklą reglamentuojančios teisės normos. Pirmosios instancijos teismas taikė aukščiau aptartas 1964 m. CK įtvirtintas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir vadovavosi šiam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

65Ieškovė kvestionuoja teismo išvadą, kad ji neįrodė bendro šalių tikslo įsigyti butą, esantį ( - ). Ieškovės nuomone, geri šalių santykiai, jų gyvenimas kartu bute, esančiame ( - ), o vėliau ( - ), dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacija, liudytojų J. W. ir I. B. parodymai, aplinkybė, kad butą pirko iš bendrų pažįstamų, patvirtina, kad buto įsigijimas ir jo įrengimas buvo bendras ieškovės ir atsakovo tikslas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių artimi santykiai nėra pakankami patvirtinanti jų tikslą butą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šalių siekį šį butą įsigyti dalinės nuosavybės teise, tačiau pagrįstai sprendė, dėl šio buto įrengimo ir pagerinimo esant bendram šalių susitarimui. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir padarė nepagrįstą išvadą apie šalių susitarimo jungtinės veiklos pagrindu įrengti butą buvimą, nes šią išvadą teismas grindė liudytojos L. A. parodymais ir mokėjimo nurodymu, kuriuo buvo sumokėti 4 000 Lt už langus (1 t,. 112 b. l.). Atsakovo nuomone, šie įrodymai nepakankami išvadai dėl šalių bendro tikslo įrengti ir pagerinti butą padaryti.

66Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008). Atkreiptinas dėmesys, kad išvadą dėl bendro tikslo įrengiant minėtą butą, teismas nustatė ne tik pagal atsakovo nurodytas aplinkybes, bet pagal byloje ištirtų įrodymų visumą. Teismas nustatė, kad nupirktas butas buvo apleistas, be langų, šildymo sistemos elementų, apdailos. Atsakovas pripažino, kad ieškovė organizavo buto įrengimo darbus, tačiau teigė, kad darbus apmokėjo pats. Teismas atsižvelgė, kad atsakovas tokių įrodymų nepateikė, įvertino, kad nei viena iš šalių negalėjo įrodyti indėlio į sukurtą bendrąją dalinę nuosavybę ją pagerinant, tačiau nustatė, kad ieškovė nuo 1992 iki 1994 metų turėjo pajamų – 11 426,52 Lt (1 t., 98 b. l.), t. y. nustatė jos galimybę finansiškai prisidėti prie turto pagerinimo. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas nurodytu laikotarpiu uždirbo dar mažiau nei ieškovė – 9 911,10 Lt (3 t., 69 b. l.). Be to, pagal aukščiau cituotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, esant šalių susitarimui dėl bendro tikslo, galimybę įgyti turtą dalinės nuosavybės teise nėra ribojama vien piniginiu įnašu, o vertinamas ir darbo indėlis. Byloje nustatyta, kad ieškovė organizavo buto įrengimo darbus, todėl atsakovo argumentai, jog teismas nepagrįstai konstatavo buvus šalių bendrą siekį įrengti butą, nepagrįsti.

67Atsakovo manymu, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo buvus šalių susitarimą jungtinės veiklos pagrindu įsigyti ir įrengti namą ir ūkinį pastatą, esančius ( - ). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad žemės sklypas, jame esantis namas ir ūkinis pastatas buvo šalių nupirkti siekiant vieningo tikslo – įsigyti šeimos gyvenamąją patalpą. Pirmosios instancijos teisme 2014 m. balandžio 4 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino aplinkybę, jog namo pirkimo–padavimo sutartis sudaryta pasitarus su ieškove, numatant įsigytą turtą panaudoti bendram gyvenimui. Atsižvelgęs į tai, kad šie ketinimai buvo įgyvendinti ir ieškovė, atsakovas bei jų vaikai gyveno ginčo turte, teismas sprendė, jog susitarimas dėl pradėjimo bendrai veikti yra įrodytas. Teismas taip pat nustatė, kad turto įsigijimo ir jo įrengimo laikotarpiu, kurių tiksliai neįmanoma nustatyti dėl įrodymų stokos, šalys daugiausia gyveno kartu, vykdė bendrą veiklą, jų tarpusavio santykiai buvo artimi šeiminiams – gyvenimas kartu, vaiko gimimas, rūpinimasis bendra buitimi, poilsiu, vienas kito sveikata, sūnaus auklėjimu, vaikų išlaikymu, todėl toks santykių pobūdis reikšmingas šalių turtiniams santykiams tiek įsigyjant, tiek atidalijant bendrą turtą. Apelianto teigimu, jis pateikė įrodymus, jog turėjo lėšų įsigyti ir įrengti gyvenamąjį namą, o ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad ji prisidėjo prie gyvenamojo namo įsigijimo ar įrengimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė nepateikė tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų jos turimų asmeninių lėšų investavimą į ginčo turtą, nesudaro pagrindo nepripažinti jos indėlio šį turtą įsigyjant ir įrengiant. Teismas išsamiai įvertino tiek atsakovo pateiktus įrodymus apie turėtas pajams ir jų investavimą į namo ir žemės sklypo įsigijimą ir įrengimą, tiek ieškovės pateiktus įrodymus apie jos finansinę padėtį ginčo namo ir žemės sklypo įsigijimo ir įrengimo laikotarpiu (12 t., 209-211 b. l.). Byloje nustatyta, kad 1996 m. lapkričio 29 d. atsakovui iš UAB „Autohaus Gebr. Weber“ suteikta 10 000 Lt beprocentė paskola (3 t., 70 b. l., 4 t., 29 b. l.), 1996 m. spalio 23 d. atsakovo motina padovanojo 37 000 Lt (3 t., 71 b. l.), o 1996 m. lapkričio 1 d. brolis V. J. padovanojo 39 000 Lt (3 t., 72 b. l.), 2000 m. rugpjūčio 25 d. pardavus paveldėtą butą atsakovas gavo 34 000 Lt, iš UAB „Autohaus Gebr. Weber“ 1996 m. gavo 3 153,42 Lt su darbo santykiais susijusių pajamų, 1997 m. – 10 168 Lt, 1998 m. – 15 531,01 Lt (3 t., 100 b. l., 4 t., 3-4 b. l.), 1999 m. atsakovas gavo 17 205,14 Lt darbinių pajamų, o 2000 m. – 35 744,33 Lt (3 t., 200, 201 b. l.). Byloje nustatyta, kad namo įrengimui buvo panaudota apie 425 000 Lt (8 t., 90-94, 95-110 b. l.). Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad net ir tuo atveju, jei atsakovas būtų gavęs visas nurodytas sumas, jų būtų neužtekę žemės sklypo ir nebaigto statyti namo įsigijimui, jo įrengimui ir ūkinio pastato statybai, todėl teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti dėl ieškovės indėlio į šio turto įsigijimą ir įrengimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė leistinais įrodymais nepagrindė 50 400 Lt gautų iš turto nuomos, 64 000 Lt už dalyvavimą projekte, tačiau kiti byloje esantys įrodymai apie ieškovės turtinę padėtį patvirtina jos galimybę prisidėti prie namo įsigijimo ir jo įrengimo. AB Vilniaus banko 2002 m. birželio 10 d. pažyma patvirtina, kad į ieškovės sąskaitą iš užsienio bankų ir UAB „Autohaus Gebr. Weber“ per laikotarpį nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. birželio 10 d. buvo gauti 12 800 Lt, 2 546 Eur ir 19 016,50 JAV dolerių (1 t., 95 b. l.), pardavusi butą, esantį ( - ), gavo 15 000 Lt (1 t., 103 b. l.), 1994 m. gavo 7 376,93 Lt draudžiamųjų pajamų, 1995 m. – 720 Lt, 1996 m. – 1 081,84 Lt, 1997 m. – 6 835,71 Lt, 1998 m. – 21 360, 27 Lt, 1999 m. – 20 386,72 Lt, 2000 m. – 26 567,54 Lt, 2001 m. – 955,98 Lt, 2002 m.– 124,69 Lt (1 t, 96-97 b. l.), nuo 1998 iki 2007 m. turėjo pakankamai apyvartinių lėšų – 223 818,27 Lt (1 t., 102 b. l.). Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė turėjo tiek einamųjų pajamų, tiek santaupų, todėl nors ir byloje nėra įrodymų apie jos konkretų indėlį į turtą, atsižvelgiant į šalių artimus ryšių, bendro gyvenimo aplinkybes, jų siekį įsirengti šeimai tinkamą gyventi būstą, yra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės indėlio į turto įsigijimą ir jo sukūrimą. Teismas iš netiesioginių aplinkybių nustatė ieškovės indėlį į namo įsigijimą ir įrengimą. Atsakovas nepagrindė savo atsikirtimų, jog ginčo turtą įsigijo savo asmeninėmis ar paties pasiskolintomis lėšomis, todėl teismas, nustatęs, kad ginčo laikotarpiu ieškovė turėjo pakankamai pajamų, o brangių daiktų neįsigijo, turėjo pagrindą daryti išvadą dėl ieškovės prisidėjimo prie turto sukūrimo ir įrengimo.

68Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymą, nurodydamas, jog atsakovas nenuginčijo aplinkybės, kad ieškovės iš Jungtinių Amerikos Valstijų parsivežtas uždarbis buvo panaudotas šeimos ir verslo tikslais. CPK 178 straipsnis įpareigoja šalis įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Ieškovė privalėjo įrodyti, kad turėjo asmeninių lėšų ir kad jomis prisidėjo prie turto įsigijimo ir jo pagerinimo, atsakovas privalėjo įrodyti, kad turtas buvo įsigytas ir pagerintas išimtinai už jo asmenines lėšas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kokią tikslią sumą ji parsivežė iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir, kad kokią konkrečią sumą panaudojo turto įrengimui, tačiau byloje esantys įrodymai apie ieškovės ir atsakovo finansinę padėtį leido teismui daryti išvadą apie ieškovės finansinį indėlį į ginčo turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje byloje buvo vertinami abiejų šalių pateikti įrodymai apie jų finansinę padėtį turto įsigijimo ir įrengimo metu. Atsakovas, atsikirsdamas, jog turtas buvo įgytas ir įrengtas jo asmeninėmis lėšomis, privalėjo įrodyti, kad tik iš savo turimo turto, be ieškovės pagalbos, turtą įsigijo ir įrengė, tačiau pagal atsakovo pateiktus įrodymus apie jo gautas pajamas ginčui aktualiu laikotarpiu teismas negalėjo konstatuoti atsakovui turėjus galimybę be ieškovės indėlio turtą įsigyti ir jį įrengti.

69Dėl aptartų ir įvertintų aplinkybių, nors ir nesant konkrečių įrodymų apie ieškovės asmeninių lėšų investavimą į ginčo turtą, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje byloje, atsižvelgiant į artimus šalių santykius, į jų bendrą tikslą įsigyti namą ir jame apsigyventi visai šeimai, į tai, kad atsakovas neįrodė savo finansinių galimybių vien savo lėšomis įsigyti namą ir jį įrengti, yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė prisidėjo prie bendro turto sukūrimo. Taigi atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai konstatavo buvus šalių susitarimą dėl bendro turto įgijimo ir įrengimo. Byloje esančių įrodymų ir teismo konstatuotų aplinkybių visuma leidžia spręsti apie jų tinkamą vertinimą, įrodinėjimo ir įrodymų taisyklių nepažeidimą.

70Apeliantas nurodo, jog teismas nevertino kitoje civilinėje byloje Nr. 2-635-09/2002 ieškovės pripažintų faktų, t. y. civilinėje byloje dėl išlaikymo vaikams priteisimo nurodytų aplinkybių – kad ieškovė su vaikais gyveno namo pirmame aukšte, atsakovas – antrame, kad atsakovas teikė išlaikymą vaikams, kad atsakovui priklauso butas, esantis ( - ), ir gyvenamasis namas, esantis ( - ). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo teiginiais, jog byloje dėl išlaikymo vaikams priteisimo nurodytos aplinkybės laikytinos ieškovės pripažintais faktais. Pagal CPK 187 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad fakto pripažinimą galima konstatuoti, jei yra šios sąlygos: 1) šalis žodžiu teismo posėdyje ar raštu procesiniame dokumente aiškiai išreiškė valią pripažinti faktą; 2) šalis aiškiai apibrėžė pripažįstamą faktą; 3) teismas nustato, kad tokio valios išreiškimo nelėmė apgaulė, smurtas, grasinimai, suklydimas ar siekimas nuslėpti tiesą; 4) teismas nustato, kad pripažinimas atitinka kitus bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2014). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo konstatuotas konkretaus byloje reikšmingo fakto pripažinimas reiškia, jog dėl tokio fakto neliko šalių ginčo, kartu – šalių pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tokį faktą. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė įrodinėja jos teisę į atsakovo vardu registruoto nekilnojamojo turto dalį, todėl nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad kitoje civilinėje byloje ieškovės nurodyta aplinkybė apie turto priklausymą atsakovui reiškia, kad šioje byloje tai laikytina ieškovės pripažintu faktu. Civilinėje byloje Nr. 2-635-09/2002 ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą dėl išlaikymo vaikams priteisimo, todėl įrodinėjimo dalykas toje byloje buvo vaikų poreikių ir išlaikymo sumos nustatymas.

71Dėl ieškovės turto dalies jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgytame turte nustatymo

72Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė investavusi į namo įsigijimą ir įrengimą 140 000 Lt. Atsižvelgęs į tai, kad nei viena iš šalių negalėjo įrodyti investuotų lėšų į buto, esančio ( - ), pagerinimą, teismas sprendė dėl 25 procentų turto vertės kompensacijos ieškovei priteisimo, taip pat įvertinęs aplinkybę, kad ieškovė lygiomis dalimis prie žemės sklypo, nebaigto statyti gyvenamojo namo įsigijimo ir įrengimo neprisidėjo, teismas taip pat sprendė, jog protinga kompensacija sudarytų 25 procentus nuo žemės sklypo ir namo vertės, iš viso – 263 750 Lt (76 387,28 Eur).

73Ieškovė ginčija teismo išvadą dėl 25 procentų turto vertės kompensacijos jai priteisimo. Ieškovės teigimu, konstatavęs, kad nei viena iš šalių negali įrodyti konkretaus indėlio į sukurtą bendrąją dalinę nuosavybę dėl jos pagerinimo, teismas nepagrįstai nukrypo nuo lygių bendraturčių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog teismas ieškovei priteistinos kompensacijos dydį nustatė ne pagal konkrečius šalių įnašus į turto pagerinimą, bet vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas nenustatė, kad ieškovė kartu su atsakovu įsigijo butą, o tik konstatavo bendrą jų tikslą gerinant šį turtą, todėl ieškovė neteisi, kad teismo nustatyti 25 procentai nuo šio buto vertės neatitinka teisingumo principo.

74Ieškovė taip pat ginčija ir 25 procentų kompensacijos nuo žemės sklypo, namo ir ūkinio pastato vertės priteisimą, teigdama, jog atsakovo pajamos 1996-2000 m. buvo 149 994 Lt, o išlaidos namo statybai – 443 789 Lt, t. y. tris kartus viršija atsakovo pajamas nurodytu laikotarpiu, todėl darytina išvada, kad ieškovė namo įsigijimui ir įrengimui skyrė 2/3 visų piniginių įnašų sumos, o atsakovas – 1/3. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad į namo pirkimą ir statybas investavo 140 000 Lt (9 t., 33, 56 b. l.), todėl jau vien dėl šių priežasčių negalima daryti išvados, kad jos indėlis namo pirkimui ir statybai sudaro 2/3.

75Nors ieškovė ieškinyje prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, teismas pagrįstai šio reikalavimo netenkino, kadangi turtas parduotas trečiajam asmeniui pagal galiojantį sandorį, todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas. Kita vertus, ieškovė neįrodė, kad į ginčo turtą investavo tokią pinigų sumą, kuri suteiktų jai teisę į 850 000 Lt vertės turto priteisimą.

76Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo ieškovei nustatyta kompensacijos suma užtikrina jos interesų apsaugą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nelaikytina per maža, todėl atmestini ieškovės argumentai, kad priteisdamas 25 procentų turto vertės kompensaciją teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą.

77Dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

78Ieškovė apeliaciniame skunde prašo teismo išreikalauti duomenis iš kredito įstaigų apie J. T. lėšas bei duomenis iš valstybės institucijų apie atsakovės finansines galimybes nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo laikotarpiu, darbo užmokestį, deklaruotą turtą ir pajamas bei su tuo susijusius dokumentus arba išduoti teismo liudijimą šiems įrodymams gauti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kurie reikšmingi sprendžiant dėl sandorio tariamumo, todėl atsisakytina tenkinti šį ieškovės prašymą.

79Atsakovas 2009 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 850 000 Lt pardavė atsakovei gyvenamąjį namą, žemės sklypą ir ūkinį pastatą, esančius ( - ). Ieškovė prašė šią sutartį pripažinti negaliojančia dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normos ir dėl sandorio tariamumo. Teismas atmetė šį ieškovės reikalavimą, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumo. Ieškovė su teismo išvadomis dėl sandorio galiojimo nesutinka. Jos vertinimu, teismo argumentų, susijusių su atsiskaitymo pagal sandorį realumu, analizė yra formali ir paviršutiniška, teismas neišreikalavo sprendimo priėmimui reikšmingų duomenų, nepripažino atsakovės J. T. dalyvavimo byloje būtinu, pažeidė tariamo sandorio sudarymą ir nuginčijimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Ieškovės nuomone, pirkimo–pardavimo sutartis yra tariamas sandoris, kadangi joje nėra suderintos šalių valios siekiant tam tikrų teisinių pasekmių, sandoris nėra vykdomas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka.

80Pagal CK 1.86 straipsnį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Taigi tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra jo fiktyvumas. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais, siekiant patvirtinti ar paneigti sandorio fiktyvumą, nustatinėjamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių grupės: pirma, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

81Ieškovė nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta atsiskaitymo tvarka (per atsakovo banko sąskaitą) nebuvo įgyvendinta, sutartis dėl atsiskaitymo tvarkos nebuvo pakeista. Pirkimo–pardavimo sutarties 4.1 punkte buvo numatyta, jog atsiskaitymas bus vykdomas į atsakovo banko sąskaitą, tačiau pinigai pervesti nebuvo. Ieškovė neginčija 2009 m. gruodžio 3 d. notaro patvirtinto atsiskaitymo fakto, tačiau jos vertinimu, trijų dienų terminas tarp sutarties sudarymo ir atsiskaitymo patvirtinimo, leidžia spręsti apie sandorio tariamumą, kadangi, jeigu šalių valia būtų buvusi atsiskaityti grynaisiais, tai būtų iš karto numatyta sutartyje. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad šalys pakeitė atsiskaitymo tvarką, nors sutarties sąlygos dėl atsiskaitymo tvarkos nebuvo pakeistos, neįrodo sandorio tariamumo. Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas siekia atlygintinai perleisti turimą daiktą pirkėjui, o pirkėjas šį daiktą įsigyti nuosavybės teise, jį valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Byloje nustatyta, kad turtas buvo perduotas atsakovei, atsakovas šiuo turtu nesinaudoja, turi kitą gyvenamąją vietą, atsiskaitymo faktas patvirtintas notaro, šalys dėl atsiskaitymo pretenzijų nereiškia. Atsakovas 2010 m. sausio 18 d. iš namo išsivežė visus daiktus ir turtą perdavė atsakovei (2 t., 175 b. l.). Atsakovė 2010 m. sausio 18 d. sudarė turto saugos sutartį (2 t., 170-174 b. l.), vadinasi, perėmė turtą ir pradėjo jį naudoti kaip savo, juo rūpintis, užbaigė pagalbinio ūkinio pastato statybą (12 t., 156-157 b. l.), turto nuosavybės faktą išviešino registre, todėl yra pagrindas sutikti su teismo išvadomis, jog sutartis yra įvykdyta, turtas perduotas, už jį atsiskaityta.

82Ieškovės argumentai, kad atsakovė yra patyrusi turto brokerė, todėl negalėjo vykdyti atsiskaitymų grynaisiais pinigais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pagal sandorį nebuvo atsiskaityta. Notaro užfiksuoto atsiskaitymo fakto šalys neginčija, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog sutarties sąlyga dėl atsiskaitymo yra įvykdyta. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo–pardavimo sutartimi siekiami tikslai buvo įgyvendinti, nėra pagrindo pripažinti sandorį tariamu.

83Negalima sutikti su ieškovės argumentais, kad atsakovė yra nesąžininga įgijėja. Aplinkybė, kad atsakovė apžiūrėdama turtą matė jame esančius vaikų ir moters daiktus, nedaro jos nesąžininga. Turtas buvo registruotas atsakovo vardu, sandoris buvo patvirtintas notaro, todėl nėra pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą.

84Apibendrinant, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino tariamų sandorių negaliojimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenustatė ieškovės nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų, todėl padarė teisingą išvadą dėl pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo.

85Dėl bylinėjimosi išlaidų

86Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi ieškovei iki apeliacinio teismo procesinio sprendimo priėmimo buvo atidėtas 9 307 Lt (2 695,50 Eur) žyminio mokesčio mokėjimas (13 t., 142 b. l.). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, šis mokestis iš jos priteistinas valstybei (CPK 84 str., 96 str.).

87Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovui iki apeliacinio teismo procesinio sprendimo priėmimo buvo atidėtas 5 272 Lt (1 526, 88 Eur) žyminio mokesčio mokėjimas (13 t., 142 b. l.). Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, šis mokestis iš jo priteistinas valstybei (CPK 84 str., 96 str.).

88Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo

89Teismas netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, todėl skundžiamame sprendime nurodė apie 2010 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje pritaikyto atsakovei J. T. (a.k. ( - ) priklausančio gyvenamojo namo (un.Nr. ( - )), žemės sklypo (un.Nr. ( - )), esančių ( - ), arešto panaikinimą sprendimui įsiteisėjus. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, pirmosios instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo (CPK 279 str. 1 d., 331 str. 6 d.). Tokiu atveju turto arešto aktų registro tvarkytojas turi būti informuotas apie pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius dokumentus, susijusius su taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimu.

90Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

91Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

92Priteisti valstybei iš ieškovės S. J., a. k. ( - ) 2 695,50 Eur (du tūkstančius šešis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir 50 ct) žyminio mokesčio.

93Priteisti valstybei iš atsakovo P. J., a. k. ( - ) 1 526, 88 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus dvidešimt šešis eurus ir 88 ct) žyminio mokesčio.

94Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo ir šios nutarties kopijas išsiųsti turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino... 7. Teismas nustatė, kad butą, esantį ( - ), atsakovas P. J. įsigijo pagal 1994... 8. Teismas nustatė, kad atsakovas 1996 m. lapkričio 29 d. pirkimo–pardavimo... 9. Atsižvelgdamas į ieškovės pateiktus įrodymus, pagrindžiančius jos... 10. Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti žemės sklypo ir statinių... 11. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog tarp šalių buvo susitarimas... 12. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 13. Ieškovė S. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d.... 14. pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, žemės sklypą... 15. 1. Nepagrįsta teismo išvada, kad butas, esantis ( - ), nebuvo įgytas bendrai... 16. 2. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovei už jos indėlį į bendrąją... 17. 3. Bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir... 18. 4. Teismas, vertindamas buto pagerinimo turinį, nurodė, kad nei ieškovė,... 19. 5. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad protinga kompensacija už... 20. 6. Teismas neišreikalavo itin reikšmingų duomenų, nepripažino atsakovės... 21. 7. Teismas, spręsdamas, ar sandoris tariamas, turi detaliai tirti ir... 22. 8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė tinkamai neįgyvendino... 23. 9. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 185 straipsnį, pažeidė... 24. Atsakovas P. J. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į... 25. 1. Atsakovas savo lėšomis ir pastangomis po santuokos su ieškove nutraukimo... 26. 2. Ieškovė jungtinės veiklos susitarimo įgyti butą, esantį bendrąja... 27. 3. Žurnalistas, rengdamas dienraščio „Lietuvos rytas“ publikaciją,... 28. 4. Apeliantės nurodyti asmenys J. W. ir I. B. civiliniame procese negali būti... 29. 5. Iš apeliacinio skundo nėra aišku, kokią nuosavybės teisės dalį į... 30. 6. Vertindama savo indėlį į žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio... 31. 7. Ieškovė savo indėlį į žemės sklypo, gyvenamojo namo ir ūkinio... 32. 8. Ieškovė pateikė 2001 m. rugsėjo 19 d. užsakymo lapą su avansinio... 33. 9. Ieškovė neįrodė esminės tariamo sandorio aplinkybės, jog ginčo... 34. 10. Ieškovė nepagrindė būtinybės tenkinti jos prašymo dėl atsakovės... 35. Atsakovas P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio... 36. 1. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias... 37. 2. Ieškovės deklaratyvūs teiginiai apie 1992 m. iš JAV parsivežtą 6 000... 38. 3. Teismas pagrįstai sprendė, kad butas, esantis adresu ( - ), nebuvo įgytas... 39. 4. L. A. liudijimas, jog ji matė, kaip ieškovė tarėsi su darbininkais dėl... 40. 5. Teismas nepagrįstai nurodė, jog nenuginčyta aplinkybė, kad ieškovės... 41. 6. Teismas neteisingai nustatė, jog buvo sudarytas šalių jungtinės veiklos... 42. 7. Sprendimo motyvuojamoje dalyje pakartojami ieškovės deklaratyvūs... 43. 8. Pripažindamas ieškovės įnašą į žemės sklypo, gyvenamojo namo ir... 44. 9. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, kad jis asmeninės nuosavybės teise... 45. 10. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2010 m. vasario 23 d.... 46. 11. Faktą, kad šalys nevedė bendro ūkio, patvirtina tai, kad atsakovas... 47. Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 2-635-09/2002... 48. Ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o ieškovės –... 49. 1. Atsakovo teiginiai, kad ieškovės ir atsakovo gyvenimas kartu buvo tik... 50. 2. Atsakovas neneigia, kad ieškovė turėjo lėšų (uždirbo, paveldėjo)... 51. Atsakovė J. T. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo... 52. 1. Priešingai nei nurodo ieškovė, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo... 53. 2. Aplinkybė, kada susitarimas dėl atsiskaitymo grynaisiais tarp ginčo... 54. 3. Teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl Valstybinės... 55. 4. Teismas nustatė, kad ginčo sandorio objektu esantis turtas yra perduotas... 56. 5. Kadangi sandoris nėra tariamas, neegzistuoja pagrindas jį pripažinti... 57. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 58. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo... 59. Ieškovė prašė bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.... 60. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 61. Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta 1991 m. liepos... 62. Tarp nesusituokusių asmenų kilo ginčas dėl bendro gyvenimo metu įgyto... 63. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad... 64. Atsižvelgiant į tai, kad turtas, kurį atsakovas nusipirko, o ieškovė... 65. Ieškovė kvestionuoja teismo išvadą, kad ji neįrodė bendro šalių tikslo... 66. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK... 67. Atsakovo manymu, teismas taip pat nepagrįstai konstatavo buvus šalių... 68. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos tarp šalių... 69. Dėl aptartų ir įvertintų aplinkybių, nors ir nesant konkrečių įrodymų... 70. Apeliantas nurodo, jog teismas nevertino kitoje civilinėje byloje Nr.... 71. Dėl ieškovės turto dalies jungtinės veiklos sutarties pagrindu įgytame... 72. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė investavusi į namo įsigijimą ir... 73. Ieškovė ginčija teismo išvadą dėl 25 procentų turto vertės... 74. Ieškovė taip pat ginčija ir 25 procentų kompensacijos nuo žemės sklypo,... 75. Nors ieškovė ieškinyje prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į... 76. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo ieškovei nustatyta... 77. Dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia... 78. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo teismo išreikalauti duomenis iš kredito... 79. Atsakovas 2009 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 850 000 Lt... 80. Pagal CK 1.86 straipsnį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių... 81. Ieškovė nurodo, jog teismas neįvertino aplinkybės, kad pirkimo–pardavimo... 82. Ieškovės argumentai, kad atsakovė yra patyrusi turto brokerė, todėl... 83. Negalima sutikti su ieškovės argumentais, kad atsakovė yra nesąžininga... 84. Apibendrinant, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 85. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 86. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi ieškovei iki... 87. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi atsakovui iki... 88. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo ... 89. Teismas netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti nekilnojamojo turto... 90. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 91. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti... 92. Priteisti valstybei iš ieškovės S. J., a. k. ( - ) 2 695,50 Eur (du... 93. Priteisti valstybei iš atsakovo P. J., a. k. ( - ) 1 526, 88 Eur (vieną... 94. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. sprendimo ir šios nutarties...