Byla 2A-1018-464/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus ūkas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2938-450/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus ūkas“ ieškinį atsakovei J. K. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė BUAB „Vilniaus ūkas“ pareiškė ieškinį, kuriame, sumažinusi savo reikalavimus (t. 1, b. l. 1–4; 2016-03-30 ir 2016-05-23 teismo posėdžių garso įrašai), prašė priteisti iš atsakovės J. K., buvusios BUAB „Vilniaus ūkas“ vadovės, 63 885,03 Eur nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  2. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-07-01 nutartimi iškėlė UAB „Vilniaus ūkas“ bankroto bylą. Bankroto administratorius nustatė, kad laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2009-12-31 atsakovė J. K., dirbusi tuo laikotarpiu UAB „Vilniaus ūkas“ direktore ir komercijos direktore, be pagrindo sau išsimokėjo ieškinyje nurodytas pinigines lėšas, dalį jų gavusi grynaisiais banke, kitą dalį pavedimu į atsakovės banko sąskaitą. BUAB „Vilniaus ūkas“ veiklą nustojo vykdyti 2010 m. pirmąjį ketvirtį. Jokie įmonės dokumentai, pateisinantys šių lėšų gavimą / panaudojimą, bankroto administratoriui nebuvo perduoti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-06-10 sprendimu (t. 5, b. l. 57–61) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės administravimo išlaidų 4,07 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui.
  2. Teismas nustatė, jog atsakovė J. K. ieškovės BUAB „Vilniaus ūkas“ direktore (su pertraukomis) dirbo nuo 2000 metų iki 2009 metų gruodžio mėn. Atsižvelgęs į 2005-04-04 jungtinės veiklos sutartį tarp ieškovės BUAB „Vilniaus ūkas“ ir UAB „Vakarų ūkas“, į UAB „Vakarų ūkas“ ieškovei išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pagamintų ir perduotų gaminių aktus, teismas sprendė, jog UAB „Vakarų ūkas“ atliko šiuose dokumentuose nurodytus ir ieškovės užsakytus darbus, o ieškovė (pirkėja) už atliktas gamybines paslaugas atsiskaitė pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Teismo vertinimu, atsakovės pateikti iš kitų juridinių asmenų gauti dokumentai taip pat patvirtina paslaugų ir prekių pirkimus bei atsiskaitymus už juos grynaisiais pinigais. Aplinkybė, kad daugeliu atveju mokėjimo dokumentuose buvo įvardinta ne pati atsakovė, o kiti asmenys, nepaneigia atsiskaitymo iš ieškovės kasos išimtais pinigais fakto. Priešingai, pati ieškovė neįrodė, kad paslaugos nebuvo suteiktos, kad jos atsakovės nebuvo apmokėtos, kad su trečiaisiais asmenimis nebuvo atsiskaityta už jų suteiktas paslaugas ar parduotas prekes (CPK 178 str.).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovė BUAB „Vilniaus ūkas“ apeliaciniame skunde (t. 5, b. l. 63-68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-06-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-586-381/2015 šiam konkrečiam atvejui pateiktų išaiškinimų ir įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė ieškovei, nors būtent atsakovė turėjo įrodyti kaip ji panaudojo įmonei priklausančias pinigines lėšas. Teismas taip pat neįvykdė Lietuvos apeliacinio teismo įpareigojimo išnagrinėti, ar atsakovė, mokėdama pinigus UAB „Vakarų ūkas“, kuri yra susijusi su atsakovės sutuoktinio valdoma įmone, elgėsi sąžiningai ir apdairiai, ar ji nesudarinėjo įmonei nuostolingų sandorių, nesiekė išvengti atsiskaitymo su kitais kreditoriais.
    2. Atsakovės pateiktos tiekėjų sąskaitos faktūros įrodo, jog jas apmokėjo ne atsakovė, o kiti asmenys, pasirašę ant sąskaitų kaip mokėtojai. Vadovaujantis 2000-02-17 Vyriausybės nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“, atsakovė negalėjo pinigų dalinti be jokių finansinių dokumentų (kasos išlaidų orderių, avanso apyskaitų ir kt.) nei įmonės darbuotojams, nei atsiskaitymams su tiekėjais už paslaugas ar prekes.
    3. Atsakovė nuo 2008-07-24 iki 2008 m. pabaigos gautų pinigų išleidimą įrodinėja iki 2008-07-11 atliktais mokėjimais UAB „Vakarų ūkas“. Abejotina, ar pateikti dokumentai tikri, nes teismui buvo pateiktos tik dokumentų kopijos, ne originalai. Be to, užuot atsiskaičiusi su jau buvusiais ieškovės kreditoriais A. G., UAB „Fabrikant Corporation“, UAB „Erra ir Ko“ ir kitais, atsakovė nesąžiningai teikė pirmenybę sutuoktinio K. K. valdomai įmonei UAB „Vakarų ūkas“.
    4. Nesant ieškovės kasos knygos, nėra įrodymų, kad kasos pajamų orderiai buvo įtraukti į ieškovės apskaitą, juolab kad ant atsakovės pateiktų kasos pajamų orderių kopijų yra tik jos vienos parašai.
  1. Atsakovė J. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (t. 5 , b. l. 71-78) prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
    1. Teismas įvykdė visus Lietuvos apeliacinio teismo nurodymus, ką byloje reikėjo papildomai ištirti. Atsakovė teismui pateikė gautų pinigų įnešimo į ieškovės kasą kvitus-šakneles bei įrodymus, kad iš kasos pinigai buvo naudojami atsiskaitymams su trečiaisiais asmenimis už gautas prekes bei paslaugas. Todėl atsakovė savo įrodinėjimo pareigą visiškai įvykdė.
    2. Visi gauti pinigai buvo išleisti bendrovės veikloje. Iš trečiųjų asmenų su teismo liudijimo pagalba gauti įrodymai patvirtina, kad ieškovė apmokėdavo už paslaugas ir įsigytas prekes grynaisiais pinigais. Teismui atsakovė pateikė tik jai priklausančias pinigų įnešimo į kasą šakneles-kvitus, o bendrovės dokumentus atsakovė yra perdavusi naujam direktoriui D. S., kuris ikiteisminio tyrimo metu patvirtino juos gavęs. Bankroto administratoriaus nepateikė duomenų, kokių veiksmų jis ėmėsi, kad perimtų bankrutuojančios ieškovės dokumentus.
    3. Pinigai iš ieškovės sąskaitos buvo pervesti į atsakovės asmeninę sąskaitą siekiant sumažinti pinigų išgryninimo kaštus. Išimta pinigų suma būdavo įnešama į ieškovės kasą, o iš kasos išduodamos piniginės sumos direktoriui bei kitiems įmonės darbuotojams kasdieniams atsiskaitymams. Nei darbuotojų, kurie pagal administratoriaus spėliojimus galimai apmokėjo sąskaitas iš savo pinigų, nei bendrovių, kurių sąskaitos yra pateiktos byloje, nėra tarp ieškovės kreditorių, vadinasi, su jais buvo atsiskaityta grynais pinigais iš bendrovės kasos. Pinigų įmonės darbuotojams išdavimas būdavo tinkamai fiksuojamas dokumentais, tačiau visi jie perduoti naujajam direktoriui. Ant pateiktų kasos pajamų orderių kvitų yra tik atsakovės parašai dėl to, kad atsakovė buvo bendrovės direktorė ir kasininkė.
    4. Nuo 2007 m. pradžios ieškovė buvo gavusi daugiau pinigų nei išleidusi, o administratorius tik iš dalies atliktų mokėjimų daro nepagrįstą išvadą, jog pinigai pagal dokumentus buvo išleisti dar jų negavus.
    5. Su kreditoriais A. G. ir UAB „Fabrikant Corporation“ vyko teisminiai ginčai, kurie baigėsi jau po atsakovės vadovavimo įmonei pabaigos. Paskutinė už pagamintus baldus UAB „Vakarų ūkas“ sąskaita išrašyta tuomet, kai ieškovė neturėjo pradelstų mokėjimų ir vykdė veiklą.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacinis skundas tenkintinas.
  2. Byloje kilo ginčas dėl šiuo metu bankrutuojančios UAB „Vilniaus ūkas“ buvusios vadovės J. K. neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, bankroto administratoriui reikalaujant iš jos priteisti 63 885,03 Eur, nesant šių įmonės lėšų teisėto panaudojimo pagrindžiančių dokumentų. Apeliaciniame skunde apeliantė BUAB „Vilniaus ūkas“ iš esmės kelia netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo bei netinkamo įrodymų vertinimo klausimus, lėmusius neteisingų teismo išvadų dėl ginčo dalyko susiformavimą. Tokiais aspektais teisėjų kolegija ir pasisako.

12Dėl įrodinėjimo pareigų paskirstymo ir įrodymų vertinimo

  1. Bylą pirmą kartą apeliacine tvarka išnagrinėjusi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2015-10-12 nutartyje Nr. 2A-586-381/2015, pasisakydama dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjamoje byloje, jau yra išaiškinusi, jog tokioje situacijoje, kai įmonė įrodo, jog tam tikro turto yra netekusi, pareiga įrodyti aplinkybę, kad lėšos panaudotos įmonės veiklos tikslais, tenka pinigus gavusiam asmeniui, nagrinėjamu atveju – bendrovės vadovei, atsakovei J. K.. Asmeniui, siekiančiam išvengti civilinės atsakomybės taikymo, tenka našta įrodyti, kad dėl tokio lėšų gavimo įmonė žalos nepatyrė arba patyrė mažiau žalos, nes lėšos įsigytų prekių, paslaugų ar kitokios naudos forma grįžo įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012; 2013-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2013-10-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Dėl to nagrinėjamoje byloje būtent atsakovei J. K. teko pareiga įrodyti, kad jos gautos įmonės lėšos buvo panaudotos įmonės veikloje, kad už jas buvo įsigytos įmonei reikalingos prekės ar paslaugos arba dėl jų įmonė gavo kitokią adekvačią naudą
  2. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog apeliantės BUAB „Vilniaus ūkas“ pinigines lėšas atsakovė yra panaudojusi apeliantės veikloje bei jos interesais, padarė pakartotinio šios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų bei kasos pajamų orderių pagrindu. Teismas akcentavo, kad apeliantė neįrodė šiuose dokumentuose išvardintų paslaugų bei prekių nesuteikimo / negavimo ar jų neapmokėjimo tomis lėšomis, kurias iš įmonės buvo gavusi atsakovė ir kurių susigrąžinimo dabar siekia apeliantė. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į deklaruojamus mokėjimus gavusios bendrovės bei apeliantės ryšius, į atsakovės atsikirtimų akivaizdų prieštaringumą, į atsakovės teiktų dokumentų turinį, taigi, atitinkamai, jų nepakankamumą tokiam faktui konstatuoti, šių dokumentų turinio defektų pašalinimo naštą nepagrįstai perkėlęs įrodinėti pačiai apeliantei. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo šios nutarties 9 punkte aptartų Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-12 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-586-381/2015 išaiškinimų.
  3. Atsakovė savo teiginius, jog gautas iš įmonės lėšas, kurias apeliantė vertina kaip bankrutuojančiai įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą, ji panaudojo įmonės reikmėms ir todėl jokių neteisėtų veiksmų neatliko, įrodinėjo trimis pagrindinėmis įrodymų grupėmis: 1) trečiųjų asmenų (UAB „Makveža“, Maxima Lt, UAB, UAB „Nėgė“, UAB „Ermitažas“ ir kt.) pateiktais buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriais grindė tam tikrų prekių ar paslaugų įsigijimą; 2) UAB „Vakarų ūkas“ pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, išrašytomis, atsakovės teigimu, už baldų gamybą pagal tarp šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį, taip pat kitais UAB „Vakarų ūkas“ buhalterinės apskaitos dokumentais; 3) kasos pajamų orderių kvitais, kuriais buvo mėginama pagrįsti iš viso 182 500 Lt dydžio grynųjų pinigų sumos įnešimą į BUAB „Vilniaus ūkas“ kasą. Kiekviena iš paminėtų įrodymų grupių aptartina atskirai.
  4. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovės į bylą pateiktos UAB „Makveža“, Maxima Lt, UAB, UAB „Nėgė“, UAB „Ermitažas“ ir kitų ūkio subjektų išrašytos PVM sąskaitos faktūros bei kasos pajamų orderiai patvirtina, jog atsakovės gautos įmonės lėšos buvo panaudotos šios įmonės veikloje ir jos naudai. Visų pirma, minėti dokumentai patys savaime dar neįrodo, jog šioms paslaugoms ar prekėms įsigyti buvo panaudotos atsakovės asmeniškai paimtos iš įmonės (grynaisiais ar pavedimu į jos sąskaitą) piniginės lėšos, o ne panaudotos kitos įmonės darbuotojams išduotos lėšos. Kaip jau atkreipė dėmesį Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje 2015-10-12 priimtoje nutartyje Nr. 2A-586-381/2015, teismų praktikoje jau suformuota taisyklė, kad juridinių asmenų ūkinės operacijos įrodinėjamos tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis – finansinės apskaitos dokumentais: sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų (išlaidų) orderiais, mokėjimo pavedimais ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004, 2005-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2005). Šiame kontekste teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovė jai tenkančios procesinės pareigos neįgyvendino ir leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė jos asmeniškai paimtų / gautų įmonės piniginių lėšų teisėto perdavimo kitiems darbuotojams fakto. Vadovaujantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 9 punktu, išmokant pinigus iš kasos yra išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas; nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą taip pat įforminamas atitinkamu buhalteriniu dokumentu - kasos pajamų orderiu. Akivaizdu, kad tokia pareiga atsakovei buvo suprantama. Tuo leidžia įsitikinti darbo ginčo su buvusiu BUAB „Vilniaus ūkas“ darbuotoju A. G. darbdavio (t. y. BUAB „Vilniaus ūkas“) teiktų procesinių dokumentų turinys bei atsikirtimo į A. G. ieškinį pozicija. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2009-11-18 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-7742-141/2009 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.) užfiksuota, kad 2008-12-03 su šiuo darbuotoju nutraukiant darbo sutartį jam nebuvo išmokėtas priklausantis darbo užmokestis; kad skolos šiam darbuotojui buvo mokamos 2009 m. sausio ir vasario mėnesiais; kad likusios 2708 Lt sumos nesumokėjimą darbdavys BUAB „Vilniaus ūkas“ mėgino pagrįsti būtent tokia aplinkybe, kad A. G. neatsiskaitė su bendrove už jam ūkio išlaidoms išduotas pagal kasos išlaidų orderius Nr. 115 ir Nr. 118 lėšas, nepateikė dokumentų apie šių lėšų panaudojimą ir negrąžino įmonei 2926 Lt. Taigi, faktiškai įmonėje egzistavusi atsiskaitymo už įmonės lėšas tvarka neabejotinai taikytina ir pačiai atsakovei J. K. kaip šios įmonės darbuotojai, nepriklausomai nuo jos užimamų pareigų įmonėje, ir kuri, priešingai nei tvirtina savo atsiliepime į apeliacinį skundą, vykstant šiam darbo ginčui tebedirbo apeliantės bendrovėje vadovės pareigose. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tokias faktines aplinkybes, kad minėtame darbo ginče UAB „Vilniaus ūkas“ interesus pirmosios instancijos teisme atstovavo jos direktoriumi save įvardijęs atsakovės sutuoktinis K. K., neabejotinai turėjęs pateikti teismui ir atstovavimo pagrindą patvirtinančius įrodymus (akcininkų sprendimą), nors pagal kitus nagrinėjamoje byloje surinktus duomenis, kurie bus aptariami vėliau, jis dirbo įmonėje teisininku. Tačiau apeliacinį skundą pateikė jau pati J. K., dėl kurios įgalinimų atlikti tokį procesinį veiksmą buvo spręsta Vilniaus apygardos teismo 2010-08-27 nutartimi Nr. 2S-910-520/2010 (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.).

    13

  5. Antra, atsakovė nepateikė ir jokių duomenų, įrodančių, jog suteiktos paslaugos ar gautos prekės, nurodytos sąskaitose faktūrose, realiai buvo panaudotos bendrovės veikloje. Byloje esančiais duomenimis įmonės veiklos sritis buvo prekyba baldais ir su tuo susijusios paslaugos. Šiuo aspektu deklaratyvūs, t. y. neparemti atitinkamais įrodymais, atsakovės paaiškinimai (t. 5, b. l. 1–3) nėra pakankami įrodinėjamam faktui pagrįsti. Įvertinus įmonės veiklos sritį bei išanalizavus atsakovės į bylą pateiktas trečiųjų asmenų PVM sąskaitas faktūras, jose nurodytų suteiktų paslaugų ar gautų prekių pobūdis taip pat neleidžia apeliacinės instancijos teismui padaryti labiau tikėtinos išvados, jog jos skirtos įmonės veiklai arba susijusios su jos veikla, pavyzdžiui, statybinės medžiagos (t. 3, b. l. 68–76; t. 4, b. l. 31-32), vaikiškų dainų kompaktiniai diskai (t. 3, b. l. 128), ausinės (t. 3, b. l. 129), įvairūs įrengimai sodo darbams ir namų ūkiui, buitiniai prietaisai, statybinės medžiagos (t. 4, b. l. 33-110). Be to, bendrovės buveinė buvo įsikūrusi Vilniuje, o PVM sąskaitos faktūros už transporto priemonių techninę apžiūrą yra išrašytos UAB „Transkona“, kurios veiklos adresas yra Klaipėdoje (t. 4, b. l. 130-137), juolab kad Vilniaus apygardos teismo 2011-07-01 nutartyje iškelti bankroto bylą (Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-676-567/2016; teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.) nurodyta, kad UAB „Vilniaus ūko“ vardu nėra įregistruota jokių transporto priemonių. Kitų papildomų duomenų, susijusių su apeliantės įmonės turėtomis transporto priemonėmis, jų perleidimo momentu bei kitomis aplinkybėmis, atsakovė į bylą neteikė, taigi ir tokių išlaidų naudos įmonei neįrodė.
  6. Trečia, PVM sąskaitų faktūrų įrodomoji reikšmė, sprendžiant ginčą dėl įmonės lėšų panaudojimo, paneigiama UAB „Senukų prekybos centras“ bei apeliantės BUAB „Vilniaus ūkas“ 2007-07-17 sutartimi Nr. EV/07/0107 (t. 4, b. l. 26–28), kurios 3.2 punkte buvo išvardytas ieškovės įgaliotų asmenų (įskaitant pačią apeliantę bei jos sutuoktinį K. K.), kuriems galėjo būti išduodamos prekės, pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, sąrašas. Atsakovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose prekių atsiėmimą yra patvirtinę ir į šį sąrašą neįtraukti, o taip pat neidentifikuojami (nenurodyti) asmenys (t. 4, b. l. 41, 45, 59, 60, 62, 63, 64, 70, 73 ir kt.). Tačiau byloje nebuvo įrodinėjama nei kokie šių asmenų santykiai su apeliantės įmone, nei sąrašo papildymas jų, kaip įgaliotinių prekes pasiimti / apmokėti BUAB „Vilniaus ūko“ vardu, pavardėmis, kas papildomai (neįskaitant pirmiau aptarto prekių asortimento) paneigia atsakovės argumentus dėl prekių panaudojimo bendrovės veikloje. Pažymėtina, kad dalis atsakovės pateiktų PVM sąskaitų faktūrų yra iš ankstesnio laikotarpio, nei atsakovės gautos įmonės lėšos (t. 3, b. l. 93), todėl už šias sąskaitas objektyviai nebuvo galima atsiskaityti ginčo objektu nagrinėjamoje byloje tapusiomis lėšomis. Šiame kontekste taip pat aktualu ir tai, kad tose sąskaitose faktūrose, kuriose prekių gavėja nurodoma pati atsakovė K. K., nurodytomis sumomis pats bankroto administratorius sumažino pradinio ieškinio reikalavimus.
  7. Kaip minėta pirmiau, atsakovei tenkanti aplinkybės apie gautų lėšų panaudojimą įmonės veikloje įrodinėjimo našta buvo išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-586-381/2015. Todėl pirmosios instancijos teismas 2015-10-16 nutartimi įpareigojo atsakovę pateikti duomenis apie buhalterinės apskaitos dokumentų ir turto perdavimo naujam įmonės vadovui D. S. faktą, taip pat 2007-2009 metais atsakovės gautų iš UAB „Vilniaus ūkas“ pinigų sumų gavimo bei panaudojimo pagrindą (bet ne faktą) patvirtinančius įrodymus, tarp jų – ir įmonės kasos knygą, Didžiąją knygą ir kt. (t. 3, b. l. 1–2).
  8. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomais argumentais, jog pinigų įmonės darbuotojams išdavimas būdavo tinkamai fiksuojamas dokumentais, tačiau visi jie perduoti naujajam direktoriui, o bankroto administratorius nesiėmė veiksmų perimti bankrutuojančios apeliantės dokumentus. Priešingai, byloje nustatyta, jog bankroto administratorius, kuriam jokie įmonės dokumentai ar įmonės turtas nebuvo perduoti ir dėl to ginčo net nekyla, inicijavo ikiteisminį tyrimą pagal BK 245 straipsnį dėl to, jog paskutinysis įmonės vadovas D. S. neįvykdė teismo nutarties, pagal kurią UAB „Vilniaus ūkas“ buvo iškelta bankroto byla ir įmonės valdymo organai turėjo bankroto administratoriui perduoti visus minėtos įmonės dokumentus (t. 3, b. l. 11–14). Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-05-18 mokestinio tyrimo už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2010-12-31 rezultatų ataskaitoje Nr. 90-2113 (t. 3, b. l. 33–43) konstatuota, kad nėra jokių duomenų apie apeliantės buhalterinę apskaitą tvarkantį asmenį (5 psl.). Taip pat joje konstatuota, kad UAB „Vilniaus ūkas“ darbuotojai atleisti 2010-01-19, t. y. iš karto po to, kai atsakovė nustojo eiti įmonės vadovės pareigas, o darbuotojai K. K. - 2009-12-23, R. K., pati J. K., R. S., V. S. - 2010-01-20 įsidarbino „Ūko baldai UAB“, kuri Rejestro tarnyboje buvo įregistruota tik nuo 2009-05-05 (6 psl.); D. S. bendrovėje įdarbintas nuo 2010-01-19 ir yra vienintelis darbuotojas (6 psl.). Iš nurodytų aplinkybių darytina labiau tikėtina išvada apie visiškai netinkamą atsakovės pareigos organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą vykdymą, taip pat apie bendrovės perleidimo, o kartu ir jos dokumentų perdavimo naujajam įmonės direktoriui formalumą, realiai siekiant šios konkrečios įmonės veiklos nutraukimo, jos darbuotojams pereinant dirbti į naujai įsiteigtą įmonę (CK 2.87 str.). Įmonės dokumentų perdavimo formalumą liudija jau vien toks faktas, kad jų perdavimas atliktas D. S. (užsienyje reziduojančiam asmeniui, užsienio valstybės piliečiui) dokumentu, surašytu tik lietuvių kalba, nesant jokių įrodymų, kad jam ši kalba suprantama (t. 4, b. l. 124). Mokestinio tyrimo rezultatų 2011-05-18 ataskaitoje Nr. 90-2113 taip pat yra pažymėta, kad J. K. Vilniaus AVMI nepateikė dokumentų perdavimo-priėmimo akto (t. 3, b. l. 38), kuri, bylos nagrinėjimo metu tvirtinusi neturinti jokių su įmonės veikla susijusių duomenų, šį aktą į bylą pateikusi prieš bylos nagrinėjimo pabaigą.
  9. Be to, tiek buvęs bendrovės akcininkas G. B., nurodęs, kad jo turėtų 97 vnt. akcijų pirkėją pasiūliusi įmonės vadovė J. K., kuri ir bendravusi su pirkėju dėl pardavimo sąlygų (t. 3, b. l. 37), tiek ir apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų D. S. nurodė, kad dėl akcijų įsigijimo jis bendravo su jas pardavinėjusia atsakove J. K., o vėliau šias akcijas, dalyvaujant teisininkui iš Lietuvos, jis perleidęs dar kitam Baltarusijos piliečiui - D. M., kuriam perdavęs tik įmonės dokumentus. Joks turtas jam pačiam nebuvo perduotas, nes jo įmonėje nebuvo. Pripažino ir tai, kad iš Vilniaus teismo buvo gavęs keletą paklausimų dėl įmonės dokumentacijos pateikimo, tačiau tuo žadėjo pasirūpinti šios įmonės teisininkas K. K., kuris, jo manymu, reikiamus dokumentus pateikė (t. 3, b. l. 12-13).
  10. Teisėjų kolegijos įrodymų vertinimo procese padarytą labiau tikėtiną išvadą, kad buhalterinė įmonės apskaita nebuvo organizuota tinkamai, o galiausiai visi vadovės ir su ja susijusių asmenų (atsakovės sutuoktino K. K.) veiksmai buvo nukreipti tik į įmonės veiklos pabaigą, be išvardintų duomenų, taip pat pagrindžia ir BUAB „Vilniaus ūkas“ bankroto procedūros eiga bei jos bankroto byloje nustatytos faktinės aplinkybės. Nutarties 13 punkte cituotoje Vilniaus apygardos teismo 2011-07-01 nutartyje iškelti bankroto bylą apeliantei išanalizuotas 2009 metų įmonės balansas patvirtina, kad įmonės turto vertė buvo 265 011 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 154 620 Lt; 2009 m. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina 198 708 Lt nuostolių atsiradimą. Taip pat toje nutartyje nurodyta, kad bendrovės mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui sudaro 138 390,17 Lt, o dėl 79 531 Lt sumos vyksta mokestinis ginčas. Taigi net ir šių finansinių duomenų pagrindu apskaičiuotas skirtumas tarp viso įmonėje buvusio turto ir visų jos skolų - 110 391 Lt – iš esmės būtų atsakovei leidęs atsiskaityti su kreditoriais, pavyzdžiui, darbuotoju A. G., kuriam nesumokėta bei priteista nedidelė darbo užmokesčio suma (2 708 Lt) dėl skaičiuojamo pagal teismo sprendimą 2 000 Lt vidutinio darbo mokesčio per mėnesį bankroto byloje buvo patvirtina kaip 68 122,26 Lt kreditorinis reikalavimas, ar išsimokėti, kaip deklaravo, nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. jai nemokamą darbo užmokestį (Vilniaus m. 2 apylinkės teismo preliminarus 2010-02-04 sprendimas c. b. Nr. 2-3776-141/2010, t. 2, b. l. 116; taip pat LITEKO duomenys), kai šio jos kreditorinio reikalavimo dydis bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2012-01-27 nutartimi buvo patvirtintas 16 381,13 Lt sumai (Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. B2-676-567/2016; LITEKO duomenys).
  11. Apeliantės įmonės mokestinio tyrimo rezultatų 2011-05-18 ataskaitoje Nr. 90-2113 (t. 3, b. l. 33–43), kurios mokestinio tyrimo laikotarpis yra nuo 2019-01-01 iki 2010-12-31, nurodyta, kad bendrovės turtas 2009 metais, palyginus su 2008 metais, sumažėjo net 538 681 Lt, t. y. 2008-12-31 bendrovė turėjo turto iš viso už 803 692 Lt, iš jų ilgalaikio turto už 515 196 Lt, o trumpalaikio- 288 496 Lt, atitinkamai, 2009-12-31 balanso duomenimis- turto iš viso turėjo už 265 011 Lt, ilgalaikio – už 44 552 Lt, o trumpalaikio- už 220 459 Lt (7 psl.).
  12. Vadinasi, visas įmonės turtas sumenko vos per vienerius kalendorinius metus, o prieš akcijų perleidimą užsienio piliečiui D. S. - ir visai turto neliko (nebuvo perduota naujajam savininkui bei vadovui), ir priešingai, įmonės skolos, kurių bendra suma bankroto procedūrų metu kol kas yra patvirtinta 74 638,55 Eur (257 712,01 Lt), didžioji skolos dalies prigimtis yra skola valstybės biudžetui, liko. Akcijas įsigijęs D. S., deklaravęs ketinimus verstis verslu Lietuvoje, apklausų metu pripažino, kad jokių įmonės tvarkymo / kasmėnesinių ataskaitų apie apdraustuosius asmenis SODRAI po akcijų įgijimo ir tapimo vieninteliu įmonės darbuotoju neatlikęs, kas tai darė jo vardu – nežinantis (t. 3, b. l. 12-13). Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje Nr. 90-2113 (t. 3, b. l. 33–43) užfiksuota, jog paskutinės įplaukos iš įmonės veiklos gautos 2010-03-05 (ataskaitos 7 psl.), tačiau D. S. nuo 2010-01-19 įsidarbinus įmonėje ir likus jos vieninteliu darbuotoju (6 psl.) piniginės operacijos per bankus nebuvo vykdomos (7 psl.). Tai, kad įmonėje neliko visiškai jokių turtinių resursų net ir administravimo išlaidoms apmokėti, liudija civilinėje byloje Nr. B2-676-567/2016 teismo 2012-01-27 nutartimi taikytas supaprastintas bankroto procesas (nutrauktas 2014-03-25). Apie administratoriaus išnaudotas visas priemonės, įskaitant ir dėl neperduotų įmonės dokumentų pradėtą ikiteisminį tyrimą, galima spręsti iš pirmojo BUAB „Vilniaus ūkas“ administratoriaus atsistatydinimo fakto, nurodant priežastį, kad jis neturi galimybės vykdyti bankroto procedūros (t. 2, b. l. 110-113; taip pat teismų informacinės sistemoje LITEKO užfiksuota procesinė informacija, 2013-02-12 įvykis).
  13. Nurodytų duomenų pagrindu konstatuotina, kad apdairus, rūpestingas, sąžiningas įmonės vadovas, žinodamas apie tokią įmonės turtinę padėtį, kai turto joje nelieka, ir priešingai, lieka skolos bei ginčai su mokesčių administratoriumi dėl skolos valstybės biudžetui dydžio, perleisdamas įmonės valdymą turi pareigą pasidomėti, kokiam asmeniui šis specifinis turtas perleidžiamas, kaip toliau bus įmonė valdoma ir kaip bus sprendžiamas atsiskaitymo su kreditoriais klausimas. Panašiais aspektais pasisakyta ir teismų praktikoje, kuomet neatsakingas akcijų ir vadovavimo perleidimas prilygintas siekiui sumodeliuoti įmonės vadovo ir akcininkų atsakomybės už įmonės veiklos padarinius perkėlimą kitiems asmenims (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1105/2014).
  14. Tokioje situacijoje teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankroto administratorius, priešingai nei tvirtina atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, dėjo maksimalias pastangas įmonės dokumentams perimti bei jų pagrindu įvertinti įmonės lėšų perleidimo pagrįstumą, o tam tikrų duomenų nebuvimas ar neišsaugojimas vertintinas būtent kaip atsakovei tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdymas. Įmonės vadovas, kuris savo neveikimu sukūrė padėtį, kai duomenų apie prekių judėjimą įmonėje nėra, neturėtų būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos ir ši neturėtų būti perkeliama įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016).
  15. Iš įmonės apskaitos paimtų lėšų panaudojimą kontroliuoja tas lėšas gavęs asmuo, dėl to jis ir turi didesnę galimybę įrodyti, kad lėšas panaudojo ne asmeninėms, o įmonės reikmėms: įsigijo bendrovei reikalingų prekių ar paslaugų ar dėl jų (lėšų) bendrovė gavo kitokią adekvačią naudą. Lietuvos apeliacinis teismas 2016-05-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-314-180/2016 išnagrinėjo faktinėmis aplinkybėmis labai panašų atvejį ir sprendė, jog vien trečiųjų asmenų patvirtinimai apie tai, kad dalis bendrovės gautų prekių ir paslaugų buvo apmokėtos grynaisiais pinigais, neįrodo nei fakto, kad šiuos mokėjimus atliko įmonės vadovas, panaudodamas gautas bendrovės lėšas, nei to, kad trečiųjų asmenų pateiktos prekės ir paslaugos skirtos bendrovei, jos veiklai, šioje veikloje panaudotos, todėl ir išvada, kad įmonės vadovas gautus pinigus panaudojo įmonės reikmėms, negalima.
  16. Atsakovės pateikta 2005-04-04 jungtinės veiklos sutartis tarp apeliantės BUAB „Vilniaus ūkas“ ir UAB „Vakarų ūkas“, kaip ir UAB „Vakarų ūkas“ apeliantei išrašytos PVM sąskaitos faktūros bei pagamintų ir perduotų gaminių aktai taip pat neteikia pagrindo vienareikšmiškai spręsti, jog buvo suteiktos konkrečiai apibrėžiamos paslaugos, iš kurių apeliantė gavo ekonominės naudos ir už atliktas konkrečias gamybines paslaugas atsakovė atsiskaitė būtent šiomis jos paimtomis iš įmonės lėšomis, o ne kuriomis nors kitomis lėšomis. Viena vertus, pateikti UAB „Vakarų ūkas“ kasos pajamų orderiai neleidžia įsitikinti, jog deklaruojamais mokėjimais buvo atsiskaityta pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, nesant juose jokių nuorodų apie mokėjimo pagrindą (nurodoma tik tiek, kad mokama pagal sutartį) (t. 2, b. l. 146–163), nors vadovaujantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 (toliau – ir Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės), 11 punktu, kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai. Į nagrinėjamą bylą pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nenurodyta, kokios konkrečiai gamybinės paslaugos suteiktos, todėl susieti jų su pateiktais pagamintų ir perduotų gaminių aktais negalima (t. 5, b. l. 4–10).
  17. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliantės skundo argumentais, paremtais pirmą kartą šią bylą išnagrinėjusio Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais, jog sprendžiant dėl vadovės veiksmų ir atliktų mokėjimų UAB „Vakarų ūkas“ būtina įvertinti abiejų įmonių ryšius. Vadovaujantis byloje esančiais ir teismui prieinamais viešais registrų duomenimis, UAB „Vakarų ūkas“ buvo valdomas UAB „Ūko projektai“, kurios vienintelis akcininkas ir direktorius buvo atsakovės J. K. sutuoktinis K. K. (t. 2, b. l. 204–209; CPK 179 str. 3 d.). Buvęs BUAB „Vilniaus ūkas“ akcininkas A. S., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, paaiškino, jog apie 2000 m. prie įmonės verslo prisidėjo būtent K. K., o vėliau įmonei paskirta vadovauti J. K. (t. 3, b. l. 12). K. K. taip pat buvo ir apeliantės įmonės darbuotojas, jis yra nurodytas tarp kelių UAB „Senukų prekybos centras“ ir UAB „Vilniaus ūkas“ 2007-07-17 sudarytos sutarties Nr. EV/07/0107 3.2 punkte išvardytų įgaliotų asmenų įsigytoms prekėms atsiimti, dalyvavo, kaip minėta pirmiau, apeliantės įmonės akcijų perleidimo Baltarusijos piliečiui D. S. procese. Todėl visų atsakovės pateiktų mokėjimų UAB „Vakarų ūkas“ dokumentų sąsajumas bei jų, kaip įrodinėjimo priemonių, patikimumas turėjo būti vertinamas ir šiame kontekste.
  18. Teisėjų kolegija sutinka ir su tokiais apeliantės skundo argumentais, jog pačios atsakovės atsikirtimai šioje ginčo dalyje yra itin prieštaringi ir nenuoseklūs. Teigiant, kad didžioji dalis iš įmonės gautų pinigų buvo panaudota atsiskaitant grynaisiais pinigais su UAB „Vakarų ūkas“, o likusi dalis – su kitais paslaugų ir prekių tiekėjais, tuo pačiu į bylą teikiami ir kasos pajamų orderių kvitai (šaknelės) (t. 5, b. l. 15–47), kuriais įrodinėjamas didžiosios dalies gautų pinigų -182 500 Lt (suma tapati deklaruojamų mokėjimų UAB „Vakarų ūkas“ sumai) panaudojimas ne atsiskaitymams su UAB „Vakarų ūkas“, o priešingas faktas, t. y. jų grąžinimas į atsakovės vadovaujamos bendrovės kasą. Todėl abi šios viena kitai prieštaraujančios aplinkybės – tiek deklaruojamas atsiskaitymas su UAB „Vakarų ūkas“ atsakovės asmeniškai išgrynintomis iš įmonės sąskaitos ar jos paimtomis iš įmonės kasos piniginėmis lėšomis, tiek ir šių lėšų sugrąžinimas įmonei, kolegijos vertinimu, paneigia galimybę net ir tikėtinai išvadai apie teisėtą 182 500 Lt sumos panaudojimą padaryti, kai byloje nėra jokių kitų įmonės pinigų panaudojimą galinčių patvirtinti įrodinėjimo priemonių, dėl kurių patikimumo nebūtų galima pagrįstai suabejoti.
  19. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad kasos pajamų orderių kvitų (šaknelių) (t. 5, b. l. 15–47) kopijos, kuriomis grindžiamas didžiosios gautų pinigų dalies (182 500 Lt) grąžinimas į atsakovės vadovaujamos įmonės kasą, pasirašyti tik pačios atsakovės (kuri, beje, patvirtino ir šių kopijų tikrumą). Ties vyriausiojo buhalterio grafa joks asmuo nėra pasirašęs, nors, vadovaujantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktu, priėmus pinigus į kasą turi būti išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, kurį pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ir kasininkas. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio nuostatas, galiojusias aptariamų kasos pajamų orderių kvitų išrašymo metu, ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Uždarosios akcinės bendrovės vadovui galimybė ją tvarkyti pačiam įstatymo nebuvo numatyta, todėl atsakovės atsikirtimo argumentai, kad ji buvo ir įmonės vadovė, ir kasininkė, atmestini kaip teisiškai ydingi. Šių piniginių lėšų įnešimas į bendrovės kasą taip pat nėra patvirtintas ir jokiais kitais byloje esančiais duomenimis, o atsakovė teismo posėdžiuose tiesiogiai nedalyvavo ir savo paaiškinimų dėl aptartų prieštaravimų neteikė bei jų pašalinti nesiekė (t. 2, b. l. 185–192; t. 4, b. l. 142–143, 184–188; t. 5, b. l. 52–55), neprašė šiai aplinkybei patvirtinti apklausti liudytojus ir pan. Vadovaujantis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 11 punktu, kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai. Nukrypstant nuo šio reikalavimo, pateiktose kasos pajamų orderių kvitų kopijose nėra apibrėžiamas ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio turinys, abstrakčiai nurodant „grynųjų įnešimas iš avanso apyskaitos“. Avanso apyskaitos į bylą taip pat nepateiktos. Pastebėtina ir tai, kad minėtos kasos pajamų orderių kvitų kopijos pateiktos teismui prieš pat paskutinį teismo posėdį, bylą nagrinėjant pakartotinai pirmosios instancijos teisme, nors visą laiką iki tol atsakovė teigė, jog jokių bendrovės buhalterinių duomenų ji neturinti.
  20. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011-08-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Tokiais atvejais, kai šalis pateikia įrodymų, iš kurių teismui kyla pagrįstų abejonių dėl to kitos šalies pateikto įrodymo patikimumo, tai šiais atvejais pareiga įrodyti patikimumą to įrodymo, kuriuo remiasi bylos šalis, tenka jai pačiai. Pažymėtina, kad įrodymo patikimumas gali būti įvertinamas ir nenustačius jo suklastojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012). Esant šios nutarties 27 punkte aptartiems kasos pajamų orderių kvitų (t. 5, b. l. 15–47) turinio defektams (trūkumams), į kuriuos dėmesį atkreipė ir kita byloje dalyvaujanti šalis, ne tik negalėjo būti konstatuojamas atsakovės pateiktų įrodymų ryšys su įrodinėjimo dalyku, tačiau tokiais įrodymais negalėjo būti vadovaujamasi ir dėl pirmiau aptartų abejonių, susijusių su pateiktų įrodymų patikimumu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė neįrodė, jog ši suma – 182 500 Lt buvo panaudota bendrovės reikmėms ar jos naudai (CPK 177 str., 178 str., 185 str.).
  21. Teisėjų kolegijos sprendžia, kad nesant leistinų ir patikimų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės teiginius, jog ji gautus pinigus panaudojo bendrovės veiklos tikslams – įvairioms bendrovės išlaidoms už prekes ir paslaugas ar iš šių ginčo lėšų įmonė gavo kitokios naudos, pirmosios instancijos teismas priešingą išvadą padarė nevisiškai tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus kaip visumą. Visos įmonės vadovo civilinės atsakomybės instituto taikymo sąlygos nustatytos: atsakovės veiksmų neteisėtumas bei kaltė (vadovės fiduciarinių pareigų įmonei bei jos kreditoriams nevykdymas), apeliantės padaryta įmonei žala bei jos dydis (atsitinkamos pinigų sumos paėmimas iš įmonės, neįrodžius piniginių lėšų panaudojimo teisėtumo), priežastinis ryšys tarp apeliantei padarytų nuostolių bei pirmiau aptartų atsakovės veiksmų (buhalterinės apskaitos netinkamas organizavimas, įmonei priklausančių lėšų negrąžinimas, jokių materialinių resursų įmonėje nebuvimas, tarpininkavimas ir neatsakingas įmonės akcijų bei vadovavimo kitam asmeniui perleidimas, kuo buvo eliminuota galimybė bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais) (CK 2.87 str. 7 d.). Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys patenkinamas (CPK 329 str. 1 d.).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Ieškinį patenkinus, atsakovei jos turėtos pirmosios instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos (t. 2, b. l. 181–183) nekompensuotinos (CPK 93 str. 1 d.). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (4,07 Eur) priteistinos valstybei iš atsakovės. Iš atsakovės valstybei taip pat priteistina 1 566 Eur žyminio mokesčio už ieškinį, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nebuvo pateikti, todėl šių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 str. 1 d.).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus ūkas“ ieškinį tenkinti.

17Priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus ūkas“ (įmonės kodas 123740523) iš atsakovės J. K. (asmens kodas ( - ) 63 885,03 Eur (šešiasdešimt tris tūkstančius aštuonis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus tris euro centus) nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (63 885,03 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. balandžio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18Priteisti iš atsakovės J. K. (asmens kodas ( - ) 4,07 Eur (keturis eurus septynis euro centus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 1 566 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus šešiasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai