Byla 2-1645/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tomahawk Diagnostic Technologies“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarties, kuria buvo patenkintas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Radiolinija“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-4863-656/2014 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Radiolinija“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tomahawk Diagnostic Technologies“ dėl prekių ženklų perdavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei žalos atlyginimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Radiolinija“ (toliau – ir bendrovė, įmonė, ieškovas), konstatavęs bendrovės nemokumą, iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo administravimas“ (toliau – ir bankroto administratorius, administratorius).

4Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartimi UAB „Radiolinija“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (toliau – ir BUAB).

5Ieškovo bankroto administratorius 2014 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti ab initio negaliojančia actio Pauliana pagrindu 2011 m. lapkričio 18 d. sutartį dėl prekių ženklų perleidimo, sudarytą tarp BUAB „Radiolinija“ ir UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies“ (toliau – ir atsakovas); taikyti restituciją, grąžinti šalis į padėtį, buvusią iki šio sandorio sudarymo, t. y. pripažinti, kad BUAB „Radiolinija“ turi nuosavybės teises į prekių ženklus EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH ir radio linija; taip pat priteisti iš atsakovo BUAB „Radiolinija“ 573 300,50 Lt žalos atlyginimą.

6Ieškovo administratorius ieškinio reikalavimų vykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo neradus arba radus nepakankamai, pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje, kasoje ar pas trečiuosius asmenis; 2) uždrausti atsakovui disponuoti prekių ženklais EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH ir radio linija.

7Ieškovo bankroto administratorius paaiškino, kad ieškovas iki bankroto bylos iškėlimo nuosavybės teise valdė prekių ženklus EFICHIP (prekių ženklo registracijos liudijimas Nr. 61181), radio linija (prekių ženklo registracijos liudijimas Nr. 61182) ir SEMICONDUCTORS RESEARCH (prekių ženklo registracijos liudijimas Nr. 61183), teisės į prekių ženklus nuo 2009 m. gegužės 5 d. buvo įregistruotos Lietuvos Respublikos valstybiniame patentų biure. Bankroto administratorius nurodė, kad jam sužinojus, jog galbūt atsakovas neteisėtai naudojasi EFICHIP prekių ženklu, pateikė jam pretenziją dėl neteisėto prekių ženklo naudojimo, tačiau jokių paaiškinimų iš atsakovo negavo. Administratorius akcentavo ir tai, kad pirmosios instancijos teisme, nagrinėjant civilinę bylą dėl BUAB „Radiolinija“ bankroto pripažinimo tyčiniu, atsakovui buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, patvirtinančius pagrindą, remdamasis kuriuo atsakovas naudojasi nurodytais prekių ženklais, atsakovas šio teismo įpareigojimo neįvykdė, o nagrinėjant minėtą bylą pirmosios instancijos teisme, prekių ženklus radio linija, EFICHIP ir SEMICONDUCTORS RESEARCH perregistravo savo vardu.

8Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinęs tai, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas didelės sumos (573 300,50 Lt) turtinis ginčas, atsakovas jau anksčiau savo veiksmais siekė išvengti prievolių kreditoriams, laikėsi pozicijos, jog yra pagrindas taikyti administratoriaus prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovas, sužinojęs apie jam pateiktą ieškinį, gali ketinti turimą turtą parduoti, paslėpti ar kitaip apsunkinti, ir tokiu būdu būsimo, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas, gali pasunkėti ar tapti neįmanomu.

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovo bankroto administratoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones, t. y. 573 300,50 Lt sumai areštavo atsakovui UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies” priklausantį turtą, o jo neradus – ir atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje, kasoje ar pas trečiuosius asmenis; taip pat uždraudė atsakovui UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies” disponuoti prekių ženklais EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH ir radio linija iki bus išnagrinėta ši civilinė byla.

11Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinyje išdėstytas faktines bei teisines aplinkybes, o būtent, kad bylos dėl tyčinio bankroto nagrinėjimo metu atsakovas perregistravo EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH ir radio linija prekių ženklus savo vardu; nuosavybės teisės į paminėtus prekių ženklus atsakovui perduotos 2011 m. lapkričio 18 d. perdavimo sutartimi likus mažiau nei 1 (vienam) mėnesiui, kai buvęs UAB „Radiolinija“ ir UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies“ akcininkas A. V. (A. V.) neatlygintinai perleido UAB „Radiolinija“ akcijas kitam asmeniui, bei likus mažiau nei 2 (dviems) mėnesiams iki bankroto bylos UAB „Radiolinija” įmonei iškėlimo, o tokiais veiksmais, ieškovo nuomone, buvo pažeisti BUAB „Radiolinija“ ir jos kreditorių teisės, be to, perleidimo sutartį pasirašė BUAB „Radiolinija“ akcininkas A. V., kuris taip pat yra ir UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies“ akcininkas; ieškovo vertinimu, prekių ženklai yra perspektyvūs ir neša įmonei pelną, o toks prekių perleidimas sumažino BUAB „Radiolinija“ turtą, kartu ir bendrovės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, sudarytas neatlygintinas sandoris tarp susijusių asmenų iki bankroto bylos iškėlimo rodo atsakovo nesąžiningumą, atsižvelgęs į byloje pareikštus materialiuosius reikalavimus, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatymo (toliau – ir PŽĮ) normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus bei tvarką, kai yra pagrindas įtarti, kad yra pažeistos PŽĮ nuostatos, Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl nurodyto teisinio reguliavimo, sprendė, jog yra pagrindas ieškinio reikalavimų vykdymui užtikrinti taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atsakovo turto areštą, o jo nesant – piniginių lėšų, esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą, o taip pat ir uždrausti atsakovui disponuoti nurodytais prekių ženklais.

12III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Atsakovas UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – ieškovo BUAB „Radiolinija“ bankroto administratoriaus (nurodo atsakovo) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti.

14Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai taikė ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas neįrodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas arba jog jį įvykdyti taps sudėtinga. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas yra nemokus, ar jog kokiu nors būdu slepia savo turtą, gali jį perleisti, paslėpti ir pan. Ieškovas neįrodė, kad ieškinio suma – 573 300,50 Lt atsakovui yra didelė. Atsakovas yra stabili, sėkmingai savo veiklą vykdanti įmonė. Byloje nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad yra grėsmė įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Teismo nurodytas vienintelis argumentas, kad ginčo prekių ženklai yra perspektyvūs ir neša įmonei pelną, prekių ženklų perleidimas sumažino BUAB „Radiolinija“ turtą, kartu ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais, nesuteikia pagrindo suvaržyti atsakovo teises, t. y. taikyti 573 300,50 Lt sumai atsakovo turto areštą ir uždrausti atsakovui disponuoti prekių ženklais.
  2. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepagrįstai rėmėsi PŽĮ normomis, nes ieškinys yra grindžiamas CK normomis, reglamentuojančiomis sandorio pripažinimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tarp šalių kilusį ginčą išsprendė iš esmės ieškovo naudai, nes nurodė, kad sudarytas sandoris (ginčijama sutartis) rodo atsakovo nesąžiningumą, o tai neatitinka laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamo tikslo.
  3. Teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovui sukelia neproporcingai didelius nepatogumus, o ieškovui suteikia perdėtą pranašumą. Areštavus atsakovo turtą, trikdoma atsakovo ūkinė–komercinė veikla, iš areštuotos atsakovo sąskaitos atsakovas negali mokėti atlyginimų darbuotojams, mokesčių valstybei. Negalėjimas teisėtai disponuoti įgytais prekių ženklais, taip pat sukels atsakovui didelių nuostolių. Tokios rūšies ir masto pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo pažeistas šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus. Teismų praktikoje nurodoma, kad tuo atveju, jeigu dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuoja ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, kuri nėra pajėgi atlyginti atsakovui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo sukeltų nuostolių. Teismas neįvertino tokių galimų padarinių.

15Ieškovo BUAB „Radiolinija“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Ieškovo administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad ieškovo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, jame išdėstyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai. Bankroto administratorius pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nereiškia, kad ginčas iš esmės yra palankiai ieškovui išspręstas. Bankroto administratorius atkreipia dėmesį, kad atsakovas nepagrindė ir neįrodė, jog ieškinio suma jam nėra didelė. Bankroto administratorius laikosi nuomonės, kad ginčo atveju, kreditorių interesų užtikrinimas turi prioritetą bei privalo būti ginamas, nes yra rizika, jog teismo sprendimas ateityje gali būti neįvykdytas.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

19Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

20Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsakovo UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies“ turtui, o jo esant nepakankamai – ir piniginėms lėšoms, taikė areštą, o taip pat uždraudė ir disponuoti prekių ženklais EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH bei radio linija iki bus išnagrinėta ši civilinė byla.

21Byloje nustatyta, kad ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame pareiškė šiuos materialiuosius teisinius reikalavimus, t. y. pripažinti ab initio negaliojančia actio Pauliana pagrindu 2011 m. lapkričio 18 d. sutartį dėl prekių ženklų perleidimo, sudarytą tarp BUAB „Radiolinija“ ir UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies“; taikyti restituciją ir pripažinti, kad BUAB „Radiolinija“ turi nuosavybės teises į prekių ženklus EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH bei radio linija; taip pat priteisti iš atsakovo BUAB „Radiolinija“ 573 300,50 Lt žalos atlyginimą, o ieškinio reikalavimų vykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) areštuoti atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo neradus arba radus nepakankamai, pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje, kasoje ar pas trečiuosius asmenis; 2) uždrausti atsakovui disponuoti prekių ženklais EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH ir radio linija. Bankroto administratoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo grindžiamas iš esmės tuo, kad atsakovas neteisėtai naudojasi EFICHIP prekių ženklu, o įvertinus tai, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas didelės sumos (573 300,50 Lt) turtinis ginčas, yra pagrindas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, nes atsakovas, sužinojęs apie jam pateiktą ieškinį, gali ketinti turimą turtą parduoti, paslėpti ar kitaip apsunkinti, ir tokiu būdu būsimo, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas, gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Pastebėtina, kad bankroto administratorius duomenų apie atsakovo turtinę padėtį nepateikė, o apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą atsakovui nebuvo pranešta.

22Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio prima facie pagrįstumą, atsižvelgęs į byloje pareikštus materialiuosius reikalavimus, remdamasis CPK ir PŽĮ normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus bei tvarką, kai yra pagrindas įtarti, kad yra pažeistos PŽĮ nuostatos, sprendė, jog nagrinėjamu atveju, siekiant užtikrinti ne tik teismo sprendimo įvykdymą, bet ir užkirsti galimybę atsirasti ar padidėti žalai, kuri daroma dėl galbūt neteisėto naudojimosi įregistruotu(-ais) prekių ženklu(-ais), yra pagrindas ieškinio reikalavimų vykdymui užtikrinti taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, t. y. atsakovo turto, o jo nesant – piniginių lėšų, esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, areštą, o taip pat uždrausti atsakovui disponuoti prekių ženklais EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH bei radio linija.

23Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, neteisingai įvertino bylos rašytinių įrodymų visumą, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nesiėmus ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir / ar pasidaryti nebeįmanomas. Be to, atsakovas mano, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai riboja jo, kaip teisėto ginčo prekių ženklų savininko, teises, sukelia neproporcingus nuostolius, neatitinka proporcingumo principo.

24Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, tokios priemonės taikomos turint prevencinį tikslą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1646/2013). Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Šios teisės normos turinio analizė apeliacinės instancijos teismui suponuoja išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtis yra užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą (CPK 18 straipsnis). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra įvirtintas CPK 145 straipsnio 1 dalyje ir šis sąrašas nėra baigtinis. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

25Kadangi nagrinėjamu atveju byloje ieškovas siekia, kad būtų ab initio pripažinta negaliojančia 2011 m. lapkričio 18 d. Prekių ženklų perdavimo sutartis Nr. 20111018-01, sudaryta tarp UAB „Radiolinija“ (šiuo metu bankrutavusi) ir UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies“ (b. l. 23), kurios pagrindu visos teisės į prekių ženklus EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH bei radio linija buvo perduotos atsakovui (PŽĮ 43 straipsnis), o tuo pačiu ir jo (BUAB „Radiolinija“) nuosavybės teisės į prekių ženklus EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH bei radio linija (PŽĮ 50 straipsnio 1 ir 4 dalys), taip pat būtų atlyginta turtinė žala, kurią ieškovas patyrė galbūt dėl neteisėto naudojimosi paminėtais prekių ženklais (PŽĮ 51 straipsnis), todėl spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytų reikalavimų vykdymui užtikrinti, apeliacinio teismo vertinimu, priešingai nei tvirtina atsakovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi PŽĮ nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, kai yra pakankamas pagrindas įtarti, kad buvo pažeistos šio įstatymo nustatytos teisės, teismas CPK nustatyta tvarka gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, būtinas užkirsti kelią gresiantiems neteisėtiems veiksmams, neteisėtiems veiksmams skubiai nutraukti ir teismo galutiniam sprendimui įvykdyti, tai yra: 1) uždrausti asmenims daryti gresiantį šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą; 2) įpareigoti asmenis laikinai nutraukti šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimą; 3) uždrausti tarpininkui teikti paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami šio įstatymo nustatytas teises; 4) areštuoti, uždrausti, kad patektų į apyvartą, arba išimti iš apyvartos šio įstatymo nustatytų teisių objektų kopijas ir prekes, jeigu įtariama, kad jos pažeidžia šio įstatymo nustatytas teises; 5) areštuoti šio įstatymo nustatytų teisių pažeidimu įtariamų asmenų turtą, kurį turi jie arba tretieji asmenys, įskaitant banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitas; taip pat reikalauti pateikti banko, finansinius arba komercinius dokumentus ar sudaryti galimybę susipažinti su šiais dokumentais, jeigu pažeidimas padarytas komerciniu tikslu; 6) taikyti kitas CPK nustatytas priemones (PŽĮ 503 straipsnio 2 dalis). Nepaisant to, kad ieškinys yra grindžiamas CK normomis, reglamentuojančiomis sandorio pripažinimą negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, pažymėtina, jog skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, actio Pauliana ieškinio pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis, sandorio pripažinimas negaliojančiu yra tik priemonė atkurti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001, 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2004, 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2005 ir kt.), o teisės į prekių ženklus perdavimo sandorį pripažinus negaliojančiu ir pritaikius restituciją, remiantis teismo sprendimu į Lietuvos Respublikos prekių ženklų registrą būtent vadovaujantis PŽĮ ir jį įgyvendinančių kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra / bus įrašomas ankstesnis ženklų savininkas – nagrinėjamu atveju ieškovas. Todėl atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepagrįstai rėmėsi PŽĮ normomis, pripažintini nepagrįstais.

26Išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas arba kad jį įvykdyti taps sudėtinga; byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas yra nemokus, ar jog kokiu nors būdu slepia savo turtą, gali jį perleisti, paslėpti ir pan.; ieškinio suma – 573 300,50 Lt atsakovui nėra didelė, apeliacinės instancijos teismas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo su jais sutikti.

27Nesutikdamas su nurodytais apelianto argumentais, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, nors PŽĮ pateikiamas specialus laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas, tačiau jų taikymo pagrindas yra bendras ir iš esmės sutampa su minėtu CPK įtvirtinu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu – tikimybe, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, nesprendžiama, ar ieškinio reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįstas ir tenkintinas, nes ieškinio pagrįstumo klausimas sprendžiamas išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1030/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Ieškinio turinio analizė apeliaciniam teismui nesudaro pagrindo formuoti išvadą, kad ieškinio reikalavimai (ieškinio dalykas), jei būtų pripažintos įrodytomis ieškovo nurodomos aplinkybės (ieškinio pagrindas), negalėtų būti patenkinti. Kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas nedraudžia ieškovui reikšti tokio pobūdžio ieškinio, koks yra pareikštas nagrinėjamoje byloje, t. y. prašyti pripažinti negaliojančiu tam tikrą sandorį actio Pauliana pagrindu, jeigu tokiu sandoriu buvo pažeisti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių teisės bei teisėti interesai, taikyti restituciją ir atlyginti dėl to patirtą žalą, o visi ieškinyje nurodyti teisiniai bei faktiniai aspektai bus išanalizuoti išnagrinėjus bylą iš esmės. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino preliminarų ieškinio pagrįstumą.

28Nuoseklioje ir gausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuota pozicija, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2007/2013; 2010 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1624/2010; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; kt.). Ši grėsmė gali būti paneigta atsakovui įrodžius, kad grėsmė, jog gali būti neįvykdytas ieškovui galbūt palankus sprendimas, neegzistuoja. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad byloje nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog yra grėsmė įvykdyti būsimą teismo sprendimą (CPK 178 ir 314 straipsniai).

29Apeliantas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tarp šalių kilusį ginčą išsprendė iš esmės ieškovo naudai, nes nurodė, kad sudarytas sandoris (ginčijama sutartis) rodo atsakovo nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs paminėtus atsakovo argumentus, kartu su ieškinyje ir skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas sakiniu „Darytina išvada, kad sudarytas neatlygintinas sandoris tarp susijusių asmenų iki bankroto bylos iškėlimo rodo atsakovo nesąžiningumą.“ tik atkartojo ieškinyje išdėstytus argumentus ir poziciją dėl prašomo pripažinti sandorio šalių (ne)sąžiningumo. Atsižvelgęs į tai, kas pasakyta, taip pat į tai, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, įskaitant, bet neapsiribojant, ir atsakovo (ne)sąžiningumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), o nenustačius bent vienos iš actio Pauliana sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-25/2012), apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, išsprendė ginčą tarp šalių iš esmės. Visi ieškinyje nurodyti teisiniai ir faktiniai aspektai, įskaitant, bet neapsiribojant, ir atsakovo (ne)sąžiningumo buvimą, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, bus, kaip jau ir buvo konstatuota šioje nutartyje, išanalizuoti išnagrinėjus bylą iš esmės, be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ieškinio prima facie pagrįstumą.

30Nagrinėdamas ir vertindamas apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ir mastas pažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo principus, apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog apeliantas yra teisus atskirajame skunde tvirtindamas, kad teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus, turi įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas, turi taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti nėra būtinos.

31Skundžiama nutartimi ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovui priklausantį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje, kasoje ar pas trečiuosius asmenis, neviršijant 573 300,50 Lt, taip pat uždraudė atsakovui UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies” disponuoti prekių ženklais EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH ir radio linija iki bus išnagrinėta ši civilinė byla, t. y. pirmosios instancijos teismas iš esmės pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra ne tik būtinos ir realiai galinčios užtikrinti būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, tačiau yra ir prevencinio pobūdžio.

32Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, be kita ko, yra nurodyta, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe suvaržymas visada turi nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Immobiliare Saffi v. Italy (GC), no. 22774/93). Turto areštas – griežta ir varžanti priemonė. Ji gali paveikti savininko teises taip, kad gali kilti pavojus jo pagrindinei veiklai ar net gyvavimo sąlygoms. Inter alia, Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžia, kad laikinas turto areštas gali būti pateisinamas „bendruoju interesu“, jei jis yra skirtas užtikrinti, jog ginčo turtas nebūtų perduotas trečiosioms šalims iki proceso pabaigos, užtikrinant kreditoriaus ieškinio patenkinimą. Vis dėlto, Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, atsižvelgiant į prevencinių priemonių varžantį pobūdį, jų taikymas turi būti nutrauktas, kai tik išnyksta poreikis, nes kuo ilgiau šios priemonės taikomos, tuo labiau veikiama savininko teisė netrukdomai naudotis nuosavybe (žr., pvz., Raimondo v. Italy, 22 February 1994; 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva).

33Apibendrinęs pirmiau nustatytas faktines ir teisines bylos aplinkybėms, taip pat įvertinęs tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinio reikalavimais iš esmės siekia, jog jam būtų pripažintos nuosavybės teisės į prekių ženklus EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH ir radio linija, atkurta padėtis, buvusi iki ginčijamo sandorio sudarymo, taip pat atlyginta žala, kurią jis patyrė dėl galbūt neteisėto atsakovo naudojimosi nurodytais prekių ženklais, akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu atsakovas perleistų teises į ginčo prekių ženklus, potencialiai tokia situacija sukurtų ginčus tarp naujų prekių ženklų savininkų ir ieškovo bei apsunkintų ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nurodyti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra iš esmės neproporcingos ir varžo atsakovo teises bei teisėtus interesus daugiau nei būtina teisėtam tikslui (ieškovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti) pasiekti, nepagrįsti ir sprendžia, jog atsakovas ad hoc neįrodė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas ir uždraudimas disponuoti teisėmis į prekės ženklus – taip gali paveikti jo teises, jog gali kilti pavojus atsakovo pagrindinei vykdomai veiklai ar netgi jo gyvavimo sąlygoms. Pabrėžtina, kad atsakovo teisės naudoti bei valdyti prekių ženklus EFICHIP, SEMICONDUCTORS RESEARCH ir radio linija nėra apribotos, todėl pripažintina, jog turto 573 300,50 Lt sumai, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginėms lėšoms taikytas areštas, taip pat draudimas disponuoti ginčo prekių ženklais iki bus išnagrinėtas kilęs ginčas tarp šalių dėl nuosavybės teisių į nurodytus prekių ženklus, yra proporcingos ir ekonomiškos laikinosios apsaugos priemonės, reikšmingai nevaržančios atsakovo interesų, jeigu atsakovas faktiškai, pavyzdžiui, neketina teisės į prekės ženklus įkeisti, kitaip suvaržyti ir / ar bet kokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims (CPK 145 straipsnio 2 dalis; PŽĮ 45 straipsnis).

34Tačiau nepaisydamas to, kas nurodyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais atsakovo argumentus, kad atsakovas, būdamas veikiančiu rinkoje ūkio subjektu, vykdančiu ūkinę–komercinę veiklą, turi ne tik teisės aktuose nustatytas teises, bet ir pareigas, pavyzdžiui, mokėti darbuotojams atlyginimus, privalomuosius mokesčius į valstybės biudžetą, todėl pakeičia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kurioje nurodyta, jog nesant atsakovo turto, areštuotos atsakovo piniginės lėšos, esančios banko sąskaitoje, kasoje ar pas trečiuosius asmenis, nurodydamas, kad iš areštuotų piniginių lėšų, atsakovas turi teisę mokėti atlyginimus darbuotojams ir privalomuosius mokesčius valstybei.

35Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali būti keičiamos, panaikinamos. Proceso šalis, pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali kreiptis į teismą su prašymu pakeisti ar panaikinti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnis).

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartį pakeisti.

38Nutarties dalį, kurioje ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Radiolinija“ ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. 573 300,50 Lt sumai areštuotas atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tomahawk Diagnostic Technologies” priklausantis turtas, o jo neradus – ir atsakovo piniginės lėšos, esančios banko sąskaitoje, kasoje ar pas trečiuosius asmenis, pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

39„Ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Radiolinija“ (juridinio asmens kodas 224345590) ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tomahawk Diagnostic Technologies” (juridinio asmens kodas 301060672) priklausantį turtą, o jo neradus – ir atsakovo pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje, kasoje ar pas trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tomahawk Diagnostic Technologies” iš šių lėšų mokėti atlyginimą darbuotojams ir privalomus mokesčius valstybės biudžetui“.

40Kitą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia... 2. I. Ginčo esmė... 3. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 19 d. nutartimi uždarajai akcinei... 4. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartimi UAB „Radiolinija“... 5. Ieškovo bankroto administratorius 2014 m. birželio 12 d. kreipėsi į teismą... 6. Ieškovo administratorius ieškinio reikalavimų vykdymui užtikrinti prašė... 7. Ieškovo bankroto administratorius paaiškino, kad ieškovas iki bankroto bylos... 8. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, taip pat įvertinęs tai, kad... 9. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovo bankroto... 11. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinyje išdėstytas faktines bei... 12. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Atsakovas UAB „Tomahawk Diagnostic Technologies“ atskirajame skunde prašo... 14. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    15. Ieškovo BUAB „Radiolinija“ bankroto administratorius atsiliepime į... 16. Ieškovo administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.... 19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 20. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai... 21. Byloje nustatyta, kad ieškovo bankroto administratorius kreipėsi į teismą... 22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio prima facie... 23. Apeliantas, nesutikdamas su šia teismo išvada, iš esmės laikosi pozicijos,... 24. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad... 25. Kadangi nagrinėjamu atveju byloje ieškovas siekia, kad būtų ab initio... 26. Išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad... 27. Nesutikdamas su nurodytais apelianto argumentais, apeliacinės instancijos... 28. Nuoseklioje ir gausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra suformuota... 29. Apeliantas atskirajame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos... 30. Nagrinėdamas ir vertindamas apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad... 31. Skundžiama nutartimi ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti teismas... 32. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo... 33. Apibendrinęs pirmiau nustatytas faktines ir teisines bylos aplinkybėms, taip... 34. Tačiau nepaisydamas to, kas nurodyta anksčiau, apeliacinės instancijos... 35. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia apelianto dėmesį, kad... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi... 37. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartį pakeisti.... 38. Nutarties dalį, kurioje ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės... 39. „Ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Radiolinija“... 40. Kitą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 17 d. nutarties dalį palikti...