Byla 1A-151-449/2015
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo), teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Albino Bielskio, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorams Lilijai Balaišienei, Audriui Matulioniui, gynėjui Arvydui Montrimui, išteisintajai I. K.,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

3I. K. pagal BK 183 str. 2 d. išteisinta, nes neįrodyta , kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką,

4I. K. pagal BK 228 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6I. K. buvo kaltinama tuo, kad siekdama turtinės naudos piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko juridinis asmuo patyrė didelę žalą, bei pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą. Ji buvo kaltinama, kad šias nusikalstamas veikas padarė tokiomis aplinkybėmis.

7I. K. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 11 m. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., dirbdama (duomenys neskelbtini) bankas pagal 2007 m. gegužės 30 d. darbo sutartį Klientų aptarnavimo specialistės pareigose, t. y. būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, užimamų pareigų ir 2012 m. rugsėjo 21 d. individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu, būdama atsakinga už jai patikėtą turtą, vykdydama tarnybines pareigas, tyčia, siekdama turtinės naudos ir sąmoningai pažeisdama 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Nr. VIII- 1316) 3 str. 1 d. bei 15 str. 1 d. 1 p. ir 5 p., t. y. privalėdama tarnybą grįsti įstatymų viršenybės principais, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, neteisėtai, 2013 m. rugpjūčio 6 d., apie 16 val. 25 min., pagal (duomenys neskelbtini) bankas 2012 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 02-150 patvirtintus „Grynųjų pinigų operacijų vidaus kontrolės, dokumentų formavimo ir saugojimo reikalavimus“ (toliau – Reikalavimai) savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) bankas Europos finansinių paslaugų centro J. skyriuje, adresu(duomenys neskelbtini), suskaičiavusi grynuosius pinigus – 41 000 Lt, sudėjo juos į indeksavimo maišelį, kurį, kaip atsakinga už saugykloje laikomus pinigus, turėjo iš karto padėti į depozitinį seifą arba nunešti į saugyklą kaip to reikalauja Reikalavimų 31 p., tačiau šios pinigų sumos į saugyklą nepadėjo, o nustūmusi ranka nuo savo darbo stalo ir numetusi ant grindų, juos darbo pabaigoje pakėlė bei išnešė iš skyriaus patalpų. Tokiu būdu I. K. pasisavino didelės vertės (41 000 Lt) (duomenys neskelbtini) bankas priklausantį ir jai patikėtą turtą, padarydama žalą (duomenys neskelbtini) bankas, ir taip padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 str. 2 d., 183 str. 2 d.

8Teismas I. K. pagal BK 228 str. 2 d. išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), taip pat teismas I. K. pagal BK 183 str. 2 d. išteisino neįrodžius, jog ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

9Nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog I. K. pasisavino jai patikėtą didelės vertės (41 000 Lt) svetimą turtą. Nuo pat pinigų dingimo fakto nustatymo nei I. K., nei liudytojai negalėjo paaiškinti pinigų dingimo aplinkybių, tačiau byloje nustatyti pinigų saugojimo tvarkos pažeidimai. Tačiau vien patikėto turto trūkumas dar nereiškia, kad jis yra pasisavintas. Jis galėjo būti pavogtas, pamestas, kitaip prarastas. Teismas nuosprendyje nurodė, kad pasisavinimo faktą privalo įrodyti tyrimo organai, o ne pati kaltinamoji. Skyriuje tą dieną dirbo 5 darbuotojos, darbo vietos nėra izoliuotos, kad kiti darbuotojai negalėtų prieiti prie kito darbuotojo darbo stalo. Nepaneigtas kaltinamosios aiškinimas, kad maišelis su pinigais galėjo įkristi į šiukšlių dėžę, o ryte valytoja galėjo šiukšles išmesti. Nustatyta, kad I. K. pažeidė vidaus darbo tvarkos reikalavimus, t. y. suskaičiavusi grynuosius pinigus (41 000 Lt), juos sudėjo į inkasavimo maišelį, ji, būdama tą savaitę atsakinga už saugykloje saugomus pinigus, turėjo iš karto juos padėti į depozitinį seifą arba nunešti į saugyklą, tačiau to nepadarė. Raktą nuo saugyklos laikė nenustatytoje vietoje, prieinamoje ir kitiems darbuotojams, susitarė, kad rugpjūčio 7 d. ryte banko skyrių atidarys kita darbuotoja ir jiems išdalins jų dėžutes su pinigais, nei rugpjūčio 6 d., nei rugpjūčio 7 d. nesuskaičiavo maišelių su pinigais, laikomų saugykloje, nors tai privalėjo daryti kiekvieną dieną, tačiau šie pažeidimai neįrodo, kad ji pasisavino jai inkriminuojamus pinigus. Todėl teismas I. K. pagal BK 183 str. 2 d. išteisino.

10Dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 2 d., teismas nuosprendyje nurodė, kad 2007 m. gegužės 30 d. I. K. priimta dirbti (duomenys neskelbtini) bankas Klientų aptarnavimo specialistės pareigoms. 2013 m. vasario 14 d. susitarimu ši banko sutartis pakeista nuo 2013 m. kovo 1 d. ir I. K. paskiriama dirbti Klientų aptarnavimo vadybininko pareigose, jai mokant 2 300 Lt darbo užmokestį. Inkriminuojamų veikų padarymo metu I. K. dirbo ne Klientų aptarnavimo specialiste kaip nurodyta kaltinime, o Klientų aptarnavimo vadybininke, nors darbo funkcijos sutartyje pakeistos nebuvo. Taip pat teismas nurodė, kad I. K. dirbo privačiame juridiniame asmenyje –(duomenys neskelbtini) bankas, kurio veikla neįgyvendina viešojo intereso. Ji neturėjo jokių administracinių įgaliojimų, neturėjo teisės veikti banko, juridinio asmens, vardu, buvo eilinė (duomenys neskelbtini) banko tarnautoja ir nieko bendro su viešųjų interesų įgyvendinimu neturėjo. I. K. veiksmais turtinė žala buvo padaryta privačiam ūkio subjektui, o tai savaime nereiškia, kad buvo pažeisti viešieji interesai. Teismas padarė išvadą, kad I. K. nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., subjektu, todėl ją pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą išteisino.

11Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos nuosprendis yra naikintinas dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms išteisinant I. K. pagal BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d.

12Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos įvertino netinkamai, todėl nepagrįstai išteisino I. K.

13Apeliaciniame skunde išdėstomi įrodymai, kurie suteikia pagrindą teigti, kad I. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d., tai:

  1. Tarnybinių pareigų pažeidimai, nukrypimai nuo įprasto elgesio parodo, kad I. K. turėjo išankstinį tikslą pasisavinti pinigus. Atsižvelgiant į tai, kad ji banke dirbo 5 m., apibūdinama kaip gera darbuotoja, leidžia teigti, jog ji žinojo banko tvarką ir taisykles. Aplinkybė, kad inkasavimui suformuotą paketą su pinigais nepadėjo į depozitinį seifą arba nenunešė į saugyklą, parodo, jog pažeidimai buvo daromi sąmoningai ir sistemingai, kad būtų užkirstas kelias operatyviam nusikalstamos veikos ištyrimui.
  2. Pinigų dingimo dienomis, 2014 m. rugpjūčio 7 d. ir 2014 m. rugpjūčio 8 d., I. K. prašė kitų darbuotojų už ją atrakinti banką ar saugyklą galimai turėdama tyčią nuslėpti nusikalstamą veiką. Be to, liudytoja A. Š. parodė, kad I. K. prašymas atrakinti saugyklą pasirodė keistas, nes ji niekada neprašydavo jos pagalbos.
  3. 2013 m. rugpjūčio 8 d. I. K., būdama atsakinga už banko saugyklą, nesutikrino saugykloje esančių grynųjų pinigų su saugyklos ataskaita. Toks nesutikrinimas negali būti aplaidus savo pareigų atlikimas, kadangi ji žinojo, kad šį veiksmą būtina atlikti, tačiau veikė priešingai. Toks valingas tarnybos pareigų neatlikimas parodo kaltinamosios tyčią veikti savo naudai ir priešingai tarnybos interesams. Be to, jau 2013 m. rugpjūčio 6 d. saugykloje perskaičiuojant likučius I. K. turėjo nesutapti faktiniai pinigų likučiai su saugyklos ataskaita ir ji jau tą patį vakarą turėjo ieškoti dingusių pinigų. Pinigų likutis turėjo nesutapti jau 2013 m. rugpjūčio 6 d., taip pat ir 2013 m. rugpjūčio 7 d., tačiau I. K. apie nesutapimą pranešė tik 2013 m. rugpjūčio 8 d. pabaigoje. Ši aplinkybė parodo, kad kaltinamoji kuo ilgiau norėjo nuslėpti savo padarytą nusikalstamą veiką.
  4. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų matyti, kad I. K. teigė, kad galimai netyčia išmetė pinigus į šiukšlių dėžę, kuri buvo po jos stalu ir mano, jog valytoja maišelį paėmė arba išmetė kartu su šiukšlėmis. Liudytojas A. V. parodė, kad aplinkybės, kurias paaiškino I. K. dėl pinigų dingimo, nebuvo nuoseklios. Ji sake, kad maišelis su pinigais nukrito, jog paėmė valytoja, tačiau tokia versija atsirado ikiteisminio tyrimo eigoje, o ne iš karto.
  5. Vaizdo kameromis užfiksuota, kad I. K. pasilenkia po stalu, atsistoja ir nueina nuo stalo. Ji kairėje rankoje laiko daiktą, kuris panašus į mobiliojo ryšio telefoną, o po dešine pažastimi neša baltos spalvos daiktą, kuris panašus į popierių. I. K. aiškinimai, kad ji po stalu paėmė popierius, kuriuos būtina sunaikinti, ir nešė sunaikinimui į dokumentų naikinimo aparatą, nepaneigti. Remiantis protingumo principu neįmanoma yra tai, kad I. K. pasilenkė po stalu paimti popierių, tačiau nepamatė nukritusio maišelio su pinigais. Kaltinamosios darbo stalas nėra platus, pasilenkus po juo galima matyti pakankamą plotą tam, kad pastebėti svarbų ir pakankamai nemažą daiktą kaip maišelį su inkasavimui paruoštais pinigais.
  6. Taip pat teismas neįvertino aplinkybės, kad tokio kiekio kupiūrų, sudėtų į vieną vietą, kritimo garsas neabejotinai būtų patraukęs I. K. dėmesį. Be to, vokas pagal kritimo trajektoriją turėjo paliesti jos kojas. I. K. turėjo nustebti, kad jos suformuoto inkasavimui maišelio su pinigais nebėra, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad ji darbo pabaigoje atsistojo ir nuėjo nuo savo darbo stalo. Vaizdo įrašai patvirtina, kad kitos darbuotojos maišelio paimti negalėjo. I. K. versija, kad ji nežino, kaip maišelis su pinigais dingo nuo jos darbo stalo, yra neįtikima, o pagrįsta tik jos pačios parodymais. Be to, liudytoja A. S. parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d. matė, jog I. K. inkasuoja pinigus ir norėjo paprašyti paslaugos dėl pinigų pervedimo į kaupiamąsias sąskaitas, tačiau nusprendė palaukti, o vėliau, kai ji priėjo prie I. K. stalo, pinigų maišelio nebebuvo.
  7. Pagal teismų formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006, 2K-7-198/2008, 2K-385/2012) nustatant, kad patikėtas ar žinioje esantis turtas pasisavintas, nereikalaujama nustatyti konkrečių pasisavinto turto panaudojimo, kaltininko ar kito asmens praturtėjimo aplinkybių. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas neteisėtai užvaldo svetimą turtą, tuo turtu pasinaudoja savo nuožiūra arba turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Šiuo atveju baigtumo momentu laikytinas tas momentas, kai I. K., kaip banko darbuotoja neatliko, būtinųjų pagal jos pareigas veiksmų su jai patikėtomis banko lėšomis ir atliko veiksmus, atitinkančius jos kaip fizinio asmens interesus, t. y. perėmusi patikėtas lėšas į savo kaip fizinio asmens valdymą, sudarė sau galimybę elgtis su neteisėtai jos valdyme esančiu svetimu turtu savo nuožiūra. Aplinkybę, kad I. K. neabejotinai pasiėmė maišelį su pinigais, įrodo vaizdo kameromis užfiksuota medžiaga, be jos niekas kitas jo paimti negalėjo, o teiginys, jog pinigų maišelis įkrito į šiukšlių dėžę yra paneigtas liudytojų parodymais. Priešingai, nei teigė I. K., liudytojos A. Š., L. L., A. S. ir D. K. patvirtino, kad šiukšlių kibiras nestovėjo priekyje, jis buvo giliau po stalu. Teismo išvada, kad kaltinamosios aiškinimas, jog maišelis su pinigais galėjo įkristi į šiukšlių dėžę, o ryte valytoja galėjo jį išmesti yra nepaneigta, be to, teismas ignoravo liudytojų parodymus, o rėmėsi tik kaltinamosios parodymais.
  8. Teismo teiginys, kad liudytojos D. K. parodymai gali būti nepatikimi, nes jos dukra buvo ką tik pagimdžiusi ir ji skubėjo po darbo važiuoti pas dukrą, deklaratyvus. Be to, nėra nustatyta, kad ši aplinkybė galėjo paveikti liudytoją D. K. Ji teigė, kad šiukšlių maišas nebuvo sunkus ir atsimena, jog kibiras priekyje nestovėjo, jis buvo giliau po stalu ir ji neįsivaizduoja, kaip į jį galėtų netyčia kas nors įkristi nuo stalo. Be to, teismas neatkreipė dėmesio ir į tą aplinkybę, kad šiukšlių maišas, jei jame būtų buvęs toks kiekis (41 000 Lt) pinigų, neabejotinai būtų buvęs sunkesnis nei įprastos šiukšlės, t. y. popieriai, kurie, kaip teigė D. K., buvo šiukšlių maiše kitą rytą, kai I. K. galimai įvykdė nusikalstamą veiką.
  9. Teismo išvada, kad I. K. materialinė padėtis nebuvo sunki, neteisėta ir nepagrįsta. Ji buvo pasiėmus ir neišmokėjus penkių kreditų, kurių bendra mėnesinių įmokų suma yra apie 1 400 Lt, taip pat 2013 m. rugpjūčio 3 d. pasiėmė 1 200 Lt paskolą iš UAB (duomenys neskelbtini), be to, tą pačią dieną dar pasiėmė 100 Lt. Pažymėtina, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. paskola buvo grąžinta, galimai iš pasisavintų pinigų. Be to, iš AB (duomenys neskelbtini) informacijos matyti, kad 2013 m. kovo 29 d. I. K. pasirašė paprastąjį vekselį 2 402, 63 Lt sumai dėl skolos už elektrą. Liudytoja A. B. parodė, kad paskutinę savo darbo dieną I. K. minėjo, jog galimai ieškos darbo užsienyje, galbūt A.

14Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas I. K. pagal BK 183 str. 2 d. išteisindamas rėmėsi vien tik kaltinamosios parodymais, kuriais ji kėlė nepagrįstas prielaidas, ir vaizdo įrašu, o nevertino netiesioginių jos kaltės įrodymų ir nemotyvavo, kodėl šiuos duomenis atmetė kaip įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nemotyvavo, kodėl vadovavosi I. K. prielaida, kad inkasacinis maišelis galėjo nukristi į šiukšlių dėžę, o tik atkreipė dėmesį į tai, jog valytojos dukra buvo ką tik pagimdžiusi ir ji skubėjo po darbo važiuoti pas dukrą. Šią pirmosios instancijos teismo poziciją paneigia, o valytojos parodymus patvirtina nuoseklūs nesuinteresuotų liudytojų L. L., A. S., A. S., D. K. parodymai, kuriuose teigiama, kad šiukšlių kibiras pas visas darbuotojas stovi giliau po stalu ir nuo stalo kam nors į jį įkristi nėra įmanoma. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į teisės principą in dubio pro reo, 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2K-325/2007 ir nurodoma, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

15Byloje yra nuoseklūs liudytojų parodymai, vaizdo įrašai ir kiti duomenys, kurie tarpusavyje susijungia į logišką visumą, kad I. K. tą dieną suformavo pinigų maišelį, neatliko su juo būtinų, jai žinomų veiksmų, kryptingai nesilaikė savo pareiginių instrukcijų, nustūmė maišelį po stalu, t. y. pašalino iš vaizdo kameros filmavimo lauko, ir taip pašalino maišelį iš teisėto banko valdymo bei perėmė į neteisėtą savo valdymą. Nėra išsamių motyvų, kodėl šie duomenys nėra vertinami kaip kaltinamosios kaltės įrodymai, o neargumentuotai atmetami, todėl teismo padaryta išvada, kad inkasacinis maišelis su pinigais tiesiog dingo, yra nelogiška. Iš vaizdo įrašas matyti, kad ji pasilenkia tiesiai po stalu, todėl nukritusio maišelio objektyviai nematyti negalėjo, o pamačiusi maišelį turėjo objektyvią pareigą veikti tarnybos interesais ir jį grąžinti į saugyklą. Apeliaciniame skunde cituojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-37/2009, Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K- 479/2009, Nr. 2K-147/2009.

16Aplinkybė, kad tarp (duomenys neskelbtini) bankas ir I. K. sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis ir tai, jog ji įsipareigojo bendrovei pareikalavus išduoti neprotestuotiną vekselį, todėl žala bus atlyginta, nesuteikia pagrindo teigti, kad I. K. veiksmai buvo teisėti ir nėra baudžiamosios teisės dalykas, kadangi visa žala šiuo metu nėra atlyginta, o egzistuoja tik pilnos žalos atlyginimo ateityje tikimybė. Šiuo metu nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 2 d., būtinasis sudėties požymis – padariniai – nėra pašalintas ir egzistuoja visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai.

17Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal teismų formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-76/2007) nustatant kaltę būtina atsižvelgti ne tik į kaltininko parodymus, tačiau įvertinti ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t.y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant ir pan. Šiuo atveju būtent objektyvieji požymiai, t. y. I. K. atlikti veiksmai, leidžia daryti neabejotinas išvadas dėl jos kaltės pagrįstumo neatsižvelgiant į jos parodymus, kurie visiškai skyrėsi nuo liudytojų parodymų, buvo nenuoseklūs ir keičiami ikiteisminio tyrimo eigoje. Teismas, išanalizavęs visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus, nesirėmė objektyviais duomenimis, neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, kad gauti duomenys įvertinti bendrame kontekste leido teigti, jog I. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 2 d. nepadarė.

18Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nepagrįstos ir teismo išvados kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 228 str. 2 d.

19Teismas lakoniškai pasisakė dėl to, kad I. K. nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., subjektas.

20I. K. 2012 m. rugsėjo 21 d. pasirašė individualią visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kurioje numatyta, kad darbuotojas, užimantis Klientų aptarnavimo specialisto pareigas, įsipareigoja visiškai materialiai atsakyti už darbdavio darbuotojui perduoto pasirašytinai turto išsaugojimą. Darbdavio turtas, tai – grynieji pinigai ir kitos materialinės vertybės. Ji buvo atsakinga už perduoto pasirašytinai turto išsaugojimą, taip pat ir padėjo užtikrinti juridinio asmens savarankišką veiklą – turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymą. Be to, 2009 m. vasario 5 d. pareiginiuose nuostatuose numatyta, kad darbuotojas atlieka visas standartines operacijas ir parduoda standartinius produktus, atitinkančius kliento situaciją ir poreikius. Tai taip pat prilyginama juridinio asmens savarankiškai veiklai – dokumentų valdymui, kadangi negalėtų būti atliekamos banko standartinės operacijos be dokumentų pasirašymo ir jų valdymo. Be to, (duomenys neskelbtini) banko patvirtintuose grynųjų pinigų operacijų vidaus kontrolės, dokumentų formavimo ir saugojimo reikalavimuose yra nurodyta, kad operacijų vykdytojas yra banko darbuotojas, dirbantis klientų aptarnavimo vietoje, kurioje yra pajamų – išlaidų seifai bei automatiniai kasos seifai, kuriam pagal jam suteiktus įgaliojimus leidžiama dirbti su grynais pinigais ir čekių inkasavimu, bei kuris yra pasirašęs materialios atsakomybės sutartį. Šį sąvoka taip pat neabejotinai patvirtina, kad toks darbuotojas valdo turimus materialinius ir finansinius išteklius. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad I. K. neturėjo jokių administracinių įgaliojimų, kadangi tai paneigia materialios atsakomybės sutartis ir pareiginiai nuostatai. BK 230 str. 3 d. dispozicijoje išvardintos sąlygos yra alternatyvios, taigi tam, kad darbuotojas būtų pripažintas valstybės tarnautoju, jis turi atitikti bent vieną iš straipsnio dispozicijoje nurodytų sąlygų. I. K. ėjo pareigas privačiajame juridiniame asmenyje ir turėjo atitinkamus administracinius įgaliojimus. Be to, teismas padarė klaidingą išvadą, kad I. K. dirbo privačiame juridiniame asmenyje –(duomenys neskelbtini) bankas, kurio veikla neįgyvendina viešojo intereso. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime nurodyta, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tai toks visuomenės ar jos dalies interesas, kurį valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Pabrėžtina, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kinta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą ir į tai, kad didžioji dalis visuomenės, o taip pat valstybė, atlieka savo finansines operacijas per bankus, taip pat moka ir surenka mokesčius, o taip pat ir į tai, jog bankai betarpiškai užtikrina vieno iš viešųjų interesų, t. y. visapusiškų, tarp jų ir gyvybiškai svarbių, finansinių paslaugų, įgyvendinimą, laikytina, kad bankų teikiamos paslaugos yra viešasis interesas, kurias nustojus teikti būtų neįmanomas arba žymiai apsunkintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduojamos teisės.

21Teismo išvada, kad I. K. neturėjo teisės veikti banko, juridinio asmens, vardu, buvo eilinė (duomenys neskelbtini) banko tarnautoja ir nieko bendro su viešųjų interesų įgyvendinimu neturėjo, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, galiojančiam teisiniam reguliavimui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (nutartis Nr.3K-3-147/2007). Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 str.), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 str. 2 d.). Pagal CK 2.133 str. 2 d. nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė pagrindo trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų. Šiuo atveju ir teismo minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-89/2014 patvirtina būtent minėtas aplinkybes, kad teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu iš esmės reiškia tai, jog fizinis asmuo turi įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė veikti juridinio asmens ar organizacijos vardu yra teisė įstatymo ar atskiro įgaliojimo pagrindu sudaryti sandorius, atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, sukuriančius, keičiančius ar naikinančius juridinio asmens teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-5/2012). Visi I. K. darbo metu atliekami veiksmai vienareikšmiškai buvo atliekami kaip (duomenys neskelbtini) banko atstovo ir buvo veikiama (duomenys neskelbtini) banko vardu.

22Teismas, padarydamas išvadą, kad I. K. nėra minimos nusikalstamos veikos subjektas, taip pat rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 2K-P-89/2014, tačiau kokie konkrečiai nutarties argumentai įrodo jos negalėjimą būti subjektu nedetalizuoja. Minėtoje nutartyje nurodoma, kad pagal BK 230 str. 3 d. valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas siejamas su dviem būtinaisiais požymiais, tai – darbu bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba vertimusi profesine veikla ir atitinkamų įgaliojimų turėjimu, tai – administracinių, teisės veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje iš esmės reiškia asmens faktinį tam tikrų funkcijų atlikimą juridiniame asmenyje, paprastai su darbdaviu sudarius darbo sutartį. Be to, nurodo, kad ir šio straipsnio prasme administraciniai įgaliojimai apima viešojo administravimo įgaliojimus, taip pat fizinio asmens įgaliojimus, kuriais užtikrinama juridinio asmens savarankiška veikla, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Tokiais įgaliojimais gali būti ir tie įgaliojimai, kurie padeda užtikrinti juridinio asmens savarankišką veiklą (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. I. K. atitinka valstybės tarnautojui prilyginamo asmens požymius, t. y. ji su (duomenys neskelbtini) bankas turėjo sudarytą darbo sutartį ir jos atliekamos funkcijos buvo vienas iš pagrindinių (duomenys neskelbtini) bankas gaunamų pajamų šaltinių, t. y. šių funkcijų pagalba buvo palaikoma (duomenys neskelbtini) bankas padalinio veikla. Taip pat minėtoje nutartyje nurodoma, kad pagal Viešojo administravimo įstatymą viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas; įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys, šiuo atveju finansinių paslaugų teikimas, tame tarpe ir mokamų mokesčių surinkimas, yra laikytinas viešąja paslauga, užtikrinančia įstatymuose numatytą pareigą mokėti mokesčius, o bankas priklauso kiti asmenys kategorijai.

23Minėta nutartis negali būti laikoma precedentu esamoje byloje dėl skirtingo teisinio juridinių asmenų veiklų reguliavimo, veiklos mąsto ir juridinių asmenų dydžio bei šių asmenų veiklų reikšmingumo mąsto tiek pilietiniu, tiek valstybiniu lygmeniu. Ar (duomenys neskelbtini) banko veikla prilygsta viešajam interesui galima būtų spręsti nebent vertinant BAB (duomenys neskelbtini) ir BAB (duomenys neskelbtini) banko bankrotų įtakas valstybei bei visuomenei.

24Apeliaciniame skunde nurodoma, kad remiantis visomis aukščiau paminėtomis aplinkybėmis I. K. atitinka asmens, prilyginamo valstybės tarnautojui, sąvoką ir yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., subjektas.

25Liudytojų parodymai ir įrodymų visuma pagrindžia aplinkybes, įrodančias, kad I. K. tikslingai veikdama ir pažeisdama tarnybos reikalavimus bei taisykles neteisėtai užvaldė jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą. Šiuo atveju surinkti įrodymai patvirtina, kad I. K. veiksmuose yra visi objektyvieji patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir piktnaudžiavimo požymiai.

26Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendį, kuriuo I. K. pagal LR BK 183 str. 2 d., 228 str. 2 d. išteisinta, neteisingai įvertinus visas bylos aplinkybes, ir priimti naują nuosprendį, kuriuo I. K. pripažinti kalta:

    • padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., paskirti jai bausmę laisvės apribojimą 2 metams, įpareigojant per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ir gydymusi.
    • padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., paskirti jai bausmę laisvės apribojimo 1 metams, įpareigojant per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ir gydymusi.

27Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes, paskirtas pagal BK 183 str. 2 d. ir 228 str. 2 d., subendrinti apėmimo būdu, taikant BK 54 str. 3 d., paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 2 metams, įpareigojant per visą paskirtosios bausmės laiką nuo 23 val. iki 5 val. būti namuose, išskyrus atvejus, susijusius su darbu ir gydymusi.

28Teismo posėdyje prokuroras prašo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą patenkinti. Išteisintoji I. K. ir jos gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

29Apeliacinis skundas atmetamas.

30Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai I. K. pagal BK 228 str. 2 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), taip pat teismas pagrįstai I. K. pagal BK 183 str. 2 d. išteisino, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

31Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį.

32Kaip matosi iš byloje esančio kaltinamojo akto, I. K. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 11 m. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., dirbdama (duomenys neskelbtini) bankas pagal 2007 m. gegužės 30 d. darbo sutartį Klientų aptarnavimo specialistės pareigose, t. y. būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, užimamų pareigų ir 2012 m. rugsėjo 21 d. individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu, būdama atsakinga už jai patikėtą turtą, vykdydama tarnybines pareigas, tyčia, siekdama turtinės naudos ir sąmoningai pažeisdama 1999 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Nr. VIII- 1316) 3 str. 1 d. bei 15 str. 1 d. 1 p. ir 5 p., t. y. privalėdama tarnybą grįsti įstatymų viršenybės principais, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų bei valstybės tarnybos įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, neteisėtai, 2013 m. rugpjūčio 6 d., apie 16 val. 25 min., pagal (duomenys neskelbtini) bankas 2012 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 02-150 patvirtintus „Grynųjų pinigų operacijų vidaus kontrolės, dokumentų formavimo ir saugojimo reikalavimus“ (toliau – Reikalavimai) savo darbo vietoje (duomenys neskelbtini) bankas Europos finansinių paslaugų centro J. skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini), suskaičiavusi grynuosius pinigus – 41 000 Lt, sudėjo juos į indeksavimo maišelį, kurį, kaip atsakinga už saugykloje laikomus pinigus, turėjo iš karto padėti į depozitinį seifą arba nunešti į saugyklą kaip to reikalauja Reikalavimų 31 p., tačiau šios pinigų sumos į saugyklą nepadėjo, o nustūmusi ranka nuo savo darbo stalo ir numetusi ant grindų, juos darbo pabaigoje pakėlė bei išnešė iš skyriaus patalpų. Tokiu būdu I. K. siekdama turtinės naudos piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, dėl ko juridinis asmuo patyrė didelę žalą, bei pasisavino jai patikėtą didelės vertės svetimą turtą.

33Iš kaltinamojo akto matosi, kad I. K. kaltė buvo grindžiama jos parodymais, liudytojų A. V., A. B., L. L., A. S., A. Š., D. K. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu, (duomenys neskelbtini) banko pateiktais duomenimis (individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, pareiginių nuostatų kopija, grynųjų pinigų operacijų vidaus kontrolės, dokumentų formavimo ir saugojimo reikalavimu, pareiginius nuostatus, darbo sutartimi, apžiūrėtu pinigų inkasavimo maišeliu, vaizdo įrašais), atlikta gautų I. K. ir A. K. turimų banko sąskaitų išrašų ir jiems suteiktų paskolų analize.

34Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos tesimas visus šiuos įrodymus ištyrė ir padarė išvadas, atitinkančias bylos aplinkybes. Teismas pagrįstai I. K. pagal BK 228 str. 2 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), taip pat teismas pagrįstai I. K. pagal BK 183 str. 2 d. išteisino, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

35Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su įrodymų vertinimu dėl I. K. pagal BK 183 str. 2 d. išteisinimo, taip pat nurodo, jog teismas rėmėsi tik I. K. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs, keitėsi ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi nuo liudytojų parodymų, be to, prokurorė nurodo, kad teismas vadovavosi I. K. prielaida dėl dingusio maišelio su pinigais ir vaizdo įrašu, tačiau nevertino netiesioginių jos kaltės įrodymų bei nesivadovavo liudytojų (L. L., A. S., A. Š., D. K.) parodymais.

36Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas aptariamoje byloje nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, patikrino byloje surinktų duomenų sąsajumą ir leistinumą bei įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 str. nustatytų reikalavimų nepažeidė. Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir pateikė išsamius jų vertinimo motyvus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl jų išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad prokurorė nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai. Teismas visus įrodymus vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir vadovavosi savo vidiniu įsitikinimu.

37Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas rėmėsi tik I. K. parodymais, kurie buvo nenuoseklūs, keitėsi ikiteisminio tyrimo metu, skiriasi nuo liudytojų parodymų.

38Kolegijos nuomone, priešingai, nei teigia prokurorė apeliaciniame skunde, iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, vadovavosi ne tik I. K. parodymais ir vaizdo įrašais, tačiau ir liudytojų A. V., A. B., L. L., A. S., A. Š., D. K., J. B. parodymais, taip pat ir kitais byloje esančiais įrodymais – įvykio vietos apžiūros protokolu, (duomenys neskelbtini) banko pateiktais duomenimis, vaizdo įrašais, I. K. ir A. K. turimų banko sąskaitų išrašų ir jiems suteiktų paskolų analize, taip pat apžiūrėtu pinigų inkasavimo maišeliu.

39I. K. savo kaltės nepripažino nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu nurodė, kad nežino, kokiomis aplinkybėmis pinigai galėjo dingti, taip pat patvirtino, jog ji pinigų neėmė. Kitų ikiteisminio tyrimo metu apklausų metu ji patvirtino pirminius parodymus. Teisme taip pat išteisintoji savo kaltės nepripažino. Apie maišelio dingimo aplinkybes parodė, kad nežino, kur dingo maišelis su pinigais. Jai atrodo, kad kažkas pasiėmė maišelį, kai jis nukrito ant žemės, taip pat valytoja galėjo ryte paimti iš šiukšlių dėžės. Ji parodė, kad arba valytoja jį paėmė, arba su visu maišu išmetė. Nurodė, kad valytoja turėjo pastebėti maišelį, nes ji šiukšliadėžę pasistato arčiau savęs, nors valytoja ją pastato po stalu. I. K. taip pat parodė, kad sėdėjo, dirbo, sujudėjo ir galbūt maišelis nukrito nuo stalo. Taip pat paaiškino, kad po dešine yra dėžutė, kurioje dedami naikinami dokumentai, ir juos darbo dienos pabaigoje neša sunaikinti, todėl ji nešė sulenkusi A4 formato dokumentus. Ji mano, kad maišelis su pinigais nukrito ant žemės. Tai įvyko per išsiblaškymą, ji suprato, kad nešė vieną maišelį su pinigais, tačiau buvo įsitikinusi, jog kitą (savo suformuotą maišelį su pinigais) buvo nunešusi į saugyklą.

40Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus išteisintosios I. K. parodymus, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti jos parodymų nuoseklumu, patikimumu ir teisingumu, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ji davė iš esmės vienodus parodymus apie reikšmingas bylos aplinkybes, savo kaltės nepripažino.

41Išteisintoji visų apklausų metu vienodai parodė, kad pinigų nepasisavino, o apie tai, kur jie dingo, kas juos pagrobė arba kad tie pinigai galėjo būti netyčia išmesti, I. K. iš tiesų tik spėlioja, nors pati pripažįsta, jog nežino, kaip buvo iš tikrųjų. Tokius išteisintosios parodymus vertinti nenuosekliais ar net prieštaringais nėra jokio pagrindo.

42Kolegija atmeta ir prokurorės apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad teismas tariamai rėmėsi tik kaltinamosios I. K. parodymais ir nesirėmė kitais, apkaltinančiais įrodymais. Kaip jau buvo nurodyta, teismas išnagrinėjo visus įrodymus, juos išdėstė ir įvertino.

43Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išdėstė ir įvertino liudytojų A. V., A. B., L. L., A. S., A. Š., D. K., J. B. parodymus.

44Liudytojas A. V. teisme parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. buvo gautas pranešimas apie tai, kad trūksta maišelio su pinigais, todėl nuvyko į įvykio vietą. I. K. negalėjo paaiškinti aplinkybių dėl trūkstamo maišelio su pinigais. Iš vaizdo medžiagos matėsi, kad ji formavo maišelį su pinigais, maišelis buvo prieš ją ant darbo stalo, tačiau po vieno veiksmo jo neliko ant stalo, jis buvo nustumtas kaire ranka. Liudytojas taip pat parodė, kad ji minėjo, jog maišelis galėjo įkristi į šiukšlių dėžę. Jo nuomone, aplinkybės, kurias I. K. aiškino, buvo nenuoseklios. Be to, jis parodė, kad versija, jog pinigų maišelis nukrito, o valytoja paėmė, atsirado ikiteisminio tyrimo metu, o ne iš karto ją aiškinant.

45Liudytoja A. B. teisme parodė, kad įvykio metu atostogavo, o apie jį sužinojo iš vadovų, kurie paskambino. I. K. nesakė, kaip dingo pinigai, tačiau teigė, jog ji pinigų neėmė. Liudytoja nurodė, kad mažai tikėtina, jog maišelis su pinigais įkrito į šiukšliadėžę, taip pat nurodė, jog į šiukšlinę negalima mesti dokumentų, kiekviena darbuotoja laiko apačioje šiukšliadėžę, o dešinėje pusėje dėžutę naikintiniems dokumentams.

46Liudytoja L. L. teisme parodė, kad I. K. pasakė, jog dingo maišelis su pinigais. Ji parodė, kad šiukšlių kibiras stovėjo po I. K. stalu prie sienos, kiek ji matė, jis nebūdavo atitraukiamas.

47Liudytoja A. S. teisme parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. darbo dienos pabaigoje I. K. jai pasakė, kad dingo vienas maišelis su pinigais. Liudytoja parodė, kad matė kaip I. K. ruošė maišelį su pinigais, tačiau negalėjo prieiti, taip pat matė kaip baigė jį ruošti ir tada priėjo prie jos. Nežino, ar I. K. jau buvo saugykloje, tačiau ji su pinigais nieko nedarė. Ji parodė, kad šiukšliadėžė stovi giliai po stalu.

48Liudytoja A. Š. teisme parodė, kad saugykloje I. K. pasakė, kad jos maišelio su pinigais nėra. Liudytoja teisme patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 6 d. buvo darbe ir apie tos dienos įvykius nieko pasakyti negali, nieko neįprasto neatsimena. Ji nematė, ar I. K. turėjo inkasavimo maišą, taip pat nematė, ar ji nešė pinigus į saugyklą. Apie tai, kad dingo maišelis su pinigais, ji sužinojo 2013 m. rugpjūčio 8 d., apie 17 val. 30 min., po banko uždarymo, kai I. K. ruošė pinigus išvežimui iš saugyklos, skaičiavo pinigus, išgirdo, jog I. K. sušuko, kad trūksta vieno inkasavimo maišo su pinigais. Kartu pradėjo tikrinti lydraščius, tačiau I. K. patikrino keletą lydraščių ir pasakė, kad trūksta jos inkasavimo maišelio. Ši aplinkybė liudytojai pasirodė įtartina. Po to ieškojo saugykloje, salėje, tačiau maišelio su pinigais nerado ir apie tai, kad dingo maišelis su pinigais, pranešė prevencijos skyriui. Liudytoja nežino, kaip galėjo dingti maišelis su pinigais, tačiau teigia, kad į šiukšlių dėžę įkristi negalėjo.

49Liudytoja D. K. teisme parodė, kad atėjusi į darbą matė I. K. apsiverkusią, taip pat matė, jog yra atvažiavęs vadovas. A. paklausė, ar ji nepastebėjo sunkesnio maišo. Paklausus I., kas atsitiko, ji paaiškino, kad „ne tas žodis“. Liudytoja parodė, kad jeigu šiukšliadėžėse randa ką nors sunkesnio, padeda ant stato, tačiau to, kas būdavo ant stalo ji neliesdavo. Tą dieną nieko įtartino nematė.

50Liudytoja J. B. teisme parodė, kad keista aplinkybė, jog I. K. pastebėjo, kad yra trūkumas, kai darė inkasavimą, nes tai turėjo pastebėti tą pačią dieną. Taip pat ji parodė, kad šiukšliadėžė yra po stalu, kurią galima pristumti tam, jog būtų patogu išmesti šiukšles, tačiau jeigu kritų sunkesnis daiktas, būtų garsas. Liudytoja parodė, kad tuo metu, kai ji pinigus dėjo ant stalo, ant I. K. stalo nieko nebuvo.

51Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik išteisintosios I. K., kaip teigia prokurorė apeliaciniame skunde, tačiau ir liudytojų parodymais, be to, teismas patikrino bei išnagrinėjo ir kitus įrodymus, tai – įvykio vietos apžiūros protokolą, (duomenys neskelbtini) banko pateiktus dokumentus (individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pareiginių nuostatų kopiją, pareiginius nuostatus, darbo sutartį Nr. XXXX su pateikimais), inkasavimo maišelį, vaizdo įrašus ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), I. K. ir A. K. turimų banko sąskaitų išrašų ir jiems suteiktų paskolų analizę. Išnagrinėti įrodymai buvo išdėstyti ir įvertinti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl teigti, kad teismas rėmėsi tik išteisintosios I. K. parodymais, nėra pagrindo.

52Įvertinus visus šioje byloje išnagrinėtus bylos duomenis, teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, irgi konstatuoja, kad jokių tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, jog I. K. pasisavino maišelį su pinigais, tikrai nėra. Pati I. K. to kategoriškai nepripažįsta, nei vienas iš liudytojų to, kad išteisintoji būtų paėmusi pinigus, juos paslėpusi ar juos išsinešusi iš darbo vietos, nematė ir apie tai nieko neparodė. Vaizdo įrašuose matomas tik maišelis su pinigais, dar gulintis ant išteisintosios darbo stalo, vėliau užfiksuota, kad I. K. buvo pasilenkusi po stalu, dar po to nešėsi kažką panašaus į popieriaus lapą. Šie vaizdo įrašai pinigų pasisavinimo (pagrobimo) fakto irgi nepatvirtina. Kitokių tiesioginių I. K. kaltės įrodymų irgi nėra. Dingę pinigai nei pas ją, nei niekur kitur nerasti, duomenų, kad išteisintąją kas nors būtų matęs su pinigų maišeliu ar bent disponuojančią didesnėmis pinigų sumomis ir pan., taip pat nėra.

53Kad byloje nėra tiesioginių I. K. kaltės įrodymų, apeliaciniame skunde pripažįsta ir pati prokurorė. Skunde nurodoma tik apie tai, kad teismas neįvertino kitų, t. y. netiesioginių įrodymų, kurių visuma, prokurorės nuomone, I. K. kaltę patvirtina. Tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus irgi atmeta. Visų pirma, iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas vertino visus bylos duomenis, taip pat ir tuos, kurie apeliaciniame skunde įvardijami netiesioginiais apkaltinančiais įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė įvertinęs ir šių bylos duomenų visumą. Kita vertus, kolegijos nuomone, pačiame prokurorės apeliaciniame skunde kai kurie bylos duomenys, taip pat ir liudytojų parodymai, išdėstyti ne visai tiksliai, iš dalies juos interpretuojant ir vertinant juos tik išteisintosios nenaudai, tuo pat metu ignoruojant kitus bylos duomenis, palankius išteisintajai ir tiesiogiai ar bent netiesiogiai patvirtinančius jos parodymus.

54Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas tariamai sureikšmino aplinkybę, kad valytojos D. K. dukra buvo ką tik pagimdžiusi ir ji skubėjo po darbo nuvažiuoti pas dukrą. Nuosprendyje apie tai tikrai nurodoma, tačiau šiuo atveju teismas neiškraipė liudytojos parodymų, nes apie tai ji pati parodė teismo posėdžio metu. Byloje nėra nustatyta, kad valytoja D. K. pati pagrobė šiukšliadėžėje ar kitoje vietoje rastus pinigus arba kad ji tikrai maišelį su pinigais išmetė su šiukšlėmis tvarkydama išteisintosios darbo vietą. Vis dėlto, kadangi apie tokią galimybę parodė išteisintoji, teismas liudytojos D. K. parodymams irgi pagrįstai skyrė daug dėmesio. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad tokią teismo poziciją galima būtų suprasti, tačiau valytojos parodymus patvirtina nuoseklūs kitų liudytojų parodymai apie tai, kad šiukšlių kibirai pas visas darbuotojas stovi giliau po stalu ir kam nors įkristi į juos nuo stalo neįmanoma. Paminėtos liudytojos L. L., A. S., A. Š., D. K. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad nurodytos liudytojos tokių kategoriškų parodymų nedavė. Liudytoja L. L. parodė tik apie tai, kad šiukšlių kibiras po I. K. stalu, jos nuomone, buvo po stalu prie sienos. A. S. parodė tik jog šiukšliadėžė „giliai stovi“, A. Š. parodė, kad maišelis su pinigais galėjo būti arba į šiukšliadėžę įmestas, arba šiukšlių kibiras buvo patrauktas. Liudytoja D. K. apie tai, kur stovi šiukšlių kibirai po stalais, nieko iš viso neparodė. Bet kuriuo atveju duomenų apie tai, kur iš tikrųjų po I. K. darbo stalu buvo šiukšliadėžė ir ar į ją galėjo nuo stalo įkristi maišelis su pinigais, byloje nėra, tai nenustatyta nei liudytojų parodymais, nei vaizdo įrašais, nei jokiais kitokiais duomenimis.

55Prokurorės apeliaciniame skunde toliau dėstomos aplinkybės, kurios netiesiogiai tariamai patvirtina I. K. kaltę. Nurodoma apie tai, kad I. K. banke dirbo 5 metus, buvo apibūdinama kaip gera darbuotoja, tačiau, turėdama pareigą inkasavimui skirtą maišelį su pinigais nunešti į saugyklą, to nepadarė. Išteisintoji prašydavo kitų darbuotojų už ją atrakinti banką ar saugyklą būtent pinigų dingimo dienomis. Būdama atsakinga už banko saugyklą, ji 2013 m. rugpjūčio 6 d. nesutikrino saugykloje esančių grynųjų pinigų, o apie nesutapimą pranešė tik rugpjūčio 8 d. Skunde dar nurodoma, kad pasilenkusi po stalu, jeigu ten buvo nukritęs pinigų maišelis, I. K. jo negalėjo ten nepamatyti. Dar nurodoma, kad tokio kiekio pinigų kupiūrų kritimo garsas turėjo atkreipti I. K. dėmesį, be to, vokas su pinigais krisdamas turėjo paliesti jos kojas. Visi šie ir kiti panašūs prokurorės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai yra tik įvairios spėlionės, tai nėra netgi netiesioginiai įrodymai, o tik samprotavimai iš tikrųjų nesant objektyvių duomenų nei apie tai, kokiu būdu maišelis su pinigais nukrito nuo stalo, nei apskirtai, ar jis buvo pasisavintas, ar pagrobtas nenustatytų asmenų, ar buvo išmestas ar kitaip prarastas dėl neatsargumo. Atmetami ir prokurorės skundo argumentai dėl tariamai sunkios išteisintosios materialinės padėties, nes skundžiamame nuosprendyje išdėstyti išsamūs tai paneigiantys teismo motyvai, pagrįsti konkrečiais bylos duomenimis. Kolegija jų nekartoja, o tik konstatuoja jų pagrįstumą.

56Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisindamas I. K. pagal BK 183 str. 2 d., teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, nesilaikė galiojančios teisminės praktikos, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, be to, kaip jau nurodyta anksčiau, teismas neįvertino netiesioginių I. K. kaltės įrodymų. Šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir į daugelį iš jų šioje nutartyje jau buvo atsakyta. Netiesioginiai įrodymai yra tokie bylos duomenys, kuriais nustatomi tam tikri tarpiniai faktai, sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Skundžiamame nuosprendyje tokie bylos duomenys irgi buvo išnagrinėti, tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tų bylos duomenų padaryti neabejotiną išvadą dėl I. K. kaltės nepakanka. Vertinant įrodymų visumą teismas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė. Pažymėtina, kad vertindamas įrodymus, teismas įvertino ne tik tuos bylos duomenis, kurie nurodyti apeliaciniame skunde, bet ir kitas bylos aplinkybes, rodančias, kad pasisavinti banko pinigus išteisintoji ir nebuvo suinteresuota, ir iš viso negalėjo tikėtis iš to turtinės naudos. Bylos duomenys patvirtina I. K. parodymus apie tai, kad banke ji tikėjosi padaryti karjerą ir netrukus jau turėjo būti paskirta į aukštesnes pareigas, taigi ir gauti didesnį atlyginimą. Apie tai teisme parodė ir banko administracijos atstovė liudytoja A. B. Nuosprendyje teismas taip pat pagrįstai nurodė apie tai, kad nepriklausomai nuo to, ar I. K. kaltė būtų įrodyta, ar neįrodyta, remiantis individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, žalą, taip pat ir pinigų trūkumą, I. K. bet kuriuo atveju privalės atlyginti. Taip ir įvyko, nes nustačius, kad dingo maišelis su 41 000 Lt grynųjų pinigų, I. K. ne tik buvo atleista iš darbo, bet pagal sutartį su banku iki šiol periodiškai moka bankui pinigines įmokas ir jas mokės iki visiško žalos atlyginimo. Byloje bankas net nepareiškė jokio civilinio ieškinio. Apie savo pareigas ir atsakomybę bankui išteisintoji tikrai žinojo, todėl pasisavinti pinigus, dėl to prarasti darbą ir vis tiek atlyginti žalą, šiuo atveju buvo tikrai nelogiška. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, nusveria ir net paneigia prokurorės apeliacinio skundo argumentus dėl aplinkybių, tariamai patvirtinančių I. K. kaltę ir netgi patvirtinančius jos išankstinį planą pasisavinti svetimą turtą.

57Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ tikrai išaiškinta, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes jų nepavyksta pašalinti. Be to, šiame nutarime išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įrodinėjimo našta negali būti perkelta kaltinamajam ir nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo kaltumo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje buvo išnagrinėti visi įrodymai, įvertinti visi bylos duomenys, tačiau, išnaudojus jau visas galimybes, abejonių dėl I. K. kaltės pašalinti nepavyko, o įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jos kaltę, nebuvo surinkta. Todėl teismas pagrįstai išteisino I. K. pagal BK 183 str. 2 d., nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

58Pagal BK 228 str. 2 d. teismas I. K. irgi išteisino pagrįstai, o dėl to dėstomus prokurorės apeliacinio skundo argumentus kolegija taip pat atmeta.

59Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pagal BK 228 str. 2 d. teismas I. K. išteisino padaręs išvadą, kad kaltinamoji iš viso negalėjo būti šios nusikalstamos veikos subjektu (BK 230 str.). Dėl to šioje nutartyje dar bus pasisakyta. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl šio kaltinimo nebuvo jokios galimybės ir dėl kitos priežasties. Iš kaltinamojo akto matosi, kad kaltinimai I. K. dėl jai patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimo ir kvalifikuoto piktnaudžiavimo tarnyba buvo aprašyti bendrai, kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, kai tais pačiais veiksmais asmuo padaro ne vieną, o kelias nusikalstamas veikas, nurodytas skirtinguose BK straipsniuose. Teismas pagrįstai išteisino I. K. pagal BK 183 str. 2 d., nes neįrodyta, kad ji pasisavino jai patikėtą svetimą turtą. Tai reiškia, kad nepasisavinusi svetimo turto, I. K. ir nepiktnaudžiavo tarnyba siekdama turtinės naudos (BPK 228 str. 2 d.).

60Vis dėlto teismas pagal BK 228 str. 2 d. I. K. išteisino kitu, BPK 303 str. 5 d. 1 p., numatytu pagrindu, – nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. I. K. išteisinimą šiuo pagrindu teismas pagrindė tuo, kad I. K., teismo nuomone, negalėjo būti BK 228 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektu. Teismas nuosprendyje nurodė, kad pagal BK 228 str. atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 str. Šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme numatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiajame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje, arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis.

61Dėl šios nusikalstamos veikos subjekto išsamiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. kovo 13 d. nutartyje Nr. 2K-P-89/2014, kurioje išdėstyti argumentai dėl valstybės tarnautojui prilyginamo asmens būtinų reikalavimų. Nustatyta, kad I. K. dirbo privačiame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) bankas, kurio veikla neįgyvendina viešojo intereso. I. K. neturėjo jokių administracinių įgaliojimų, neturėjo teisės veikti šio juridinio asmens – banko vardu, buvo eilinė (duomenys neskelbtini) banko tarnautoja ir nieko bendro su viešųjų interesų įgyvendinimu neturėjo. I. K. veiksmais turtinė žala buvo padaryta privačiam ūkio subjektui ir tai savaime nereiškia, kad taip buvo pažeisti viešieji interesai.

62Sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 str. prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 str. 3 d. įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje ir turi administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens vardu, arba teikia viešąsias paslaugas. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas reikštų viešojo intereso pažeidimą. I. K. neatitinka šiems reikalavimams, nes nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., subjektu, todėl priimtinas išteisinamasis nuosprendis, kadangi kaltinamoji nepadarė veikos, turinčios BK 228 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

63Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas savo išvadą, kad I. K. nebuvo BK 228 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektas, pagrindė labai lakoniškai. Apeliaciniame skunde remiamasi ta pačia kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014, tačiau dėstomi argumentai apie tai, kad I. K. pagal BK 230 str. 3 d. nuostatas turėjo būti prilyginta valstybės tarnautojui ir buvo nusikalstamos veikos subjektas. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai jau buvo išsamiai išdėstyti.

64Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus dėl šios kaltinimo dalies, teisėjų kolegija juos atmeta. Galima sutikti, kad skundžiamame nuosprendyje I. K. išteisinimo motyvai išdėstyti lakoniškai, išsamiau neišdėstyti jau nurodytos kasacinės teismo nutarties išaiškinimai, tačiau kolegija daro išvadą, kad išteisindamas I. K. pagal BK 228 str. 2 d. teismas ir pagrįstai vadovavosi jau įtvirtinta bei galiojančia teismine praktika, ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

65Apie tai, kas gali būti pripažintas BK 228 str. numatytos nusikalstamos veikos subjektu, taip pat BK 230 str. 3 d. nuostatų išaiškinimai išdėstyti ne tik skundžiamame nuosprendyje paminėtoje, bet ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse.

66Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 10 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013 nurodoma, kad pagal BK 228 str. atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 str. Šio straipsnio 3 d. nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Pagal teismų praktiką pripažindamas, kad kaltininkas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, teismas turi nurodyti ir bylos duomenimis pagrįsti, pagal kokį konkretų iš BK 230 str. 3 d. numatytų alternatyviųjų požymių asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2012, 2K-433/2010). Pažymėtina, kad privataus ūkio subjekto vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus ne tik einamų pareigų formalų atitikimą BK 230 str. nurodytus požymius, bet ir jo padarytų veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams.

67Tačiau dar išsamiau apie BK 230 str. 3 d. nuostatas dėl valstybės tarnautojui prilyginamo asmens pasisakyta ir išaiškinta būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014.

68Nors šioje nutartyje aptariami klausimai dėl ankstesnių redakcijų (BK 228 str. 2 d. 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcijos ir BK 230 str. 3 d. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcijos ) baudžiamųjų įstatymų taikymo, išaiškinimai apie tai, ar asmuo BK 230 str. prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nesikeičia.

69Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-89/2014 buvo nurodyta, kad BK 228 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) baudžiamoji atsakomybė buvo nustatyta valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Pagal BK 228 str. atsako tik specialus subjektas – valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurio sąvoka išaiškinta BK 230 str.. Šio straipsnio 3 d. (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) buvo nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas ir toks asmuo, kuris dirba bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje ar verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šios įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Taigi pagal minėtą BK 230 str. 3 d. redakciją valstybės tarnautojui prilyginto asmens statusas buvo siejamas su dviem būtinaisiais požymiais: 1) darbu bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje arba vertimusi profesine veikla; ir 2) atitinkamų įgaliojimų turėjimu: administracinių, teisės veikti įstaigos, įmonės ar organizacijos vardu arba teikti viešąsias paslaugas.

70Šio straipsnio prasme darbas bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar privačioje įstaigoje, įmonėje ar organizacijoje iš esmės reiškia asmens faktinį tam tikrų funkcijų atlikimą juridiniame asmenyje, paprastai su darbdaviu sudarius darbo sutartį. Vertimusi profesine veikla pagal BK 230 str. 3 d. laikytina asmenų dažniausiai ne pagal darbo sutartį vykdoma veikla, reikalaujanti specialaus profesinio pasirengimo (pvz., specialaus išsilavinimo, žinių, įgūdžių, patirties). Paprastai tokia veikla sietina su tam tikros licencijos (leidimo) turėjimu ir (ar) kvalifikacinių egzaminų išlaikymu. Tačiau vien tik asmens darbo juridiniame asmenyje (taip pat ir privačiame) ar vertimosi profesine veikla nepakanka tokį asmenį BK 230 str. 3 d. prasme pripažinti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Pagal minėtą BK straipsnį toks asmuo, kad jį būtų galima laikyti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas juridiniame asmenyje ar versdamasis profesine veikla, privalo turėti atitinkamus įgaliojimus.

71Vienas iš tokių BK 230 str. 3 d. įtvirtintų įgaliojimų, kurį privalo turėti asmuo, – atitinkamų administracinių įgaliojimų turėjimas. Šio straipsnio prasme administraciniai įgaliojimai apima viešojo administravimo įgaliojimus, taip pat fizinio asmens įgaliojimus, kuriais užtikrinama juridinio asmens savarankiška veikla, kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems norminiams teisės aktams įgyvendinti priimant administracinius sprendimus, teikiant įstatymų nustatytas administracines paslaugas, administruojant viešųjų paslaugų teikimą ir atliekant viešojo administravimo subjekto vidaus administravimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad ir ne valstybės institucijoms pagal įstatymus gali būti pavesta vykdyti viešąjį administravimą ir (ar) teikti viešąsias paslaugas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; savo funkcijas valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas; įstatymu nustatant, kad tam tikros valstybės funkcijos tam tikra apimtimi gali būti vykdomos ne per valstybės, bet per kitas institucijas, būtina paisyti Konstitucijos principų ir normų. Konstitucinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad valstybės institucijos negali būti priešpriešinamos ir toms kitoms (ne valstybės) institucijoms, kurioms pagal įstatymus ir paisant Konstitucijos yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas – vykdo viešąjį administravimą ir (arba) teikia viešąsias paslaugas; kaip institucijos, vykdančios viešąjį administravimą ir (arba) teikiančios viešąsias paslaugas ir šitaip garantuojančios viešąjį interesą, jos sudaro vieną sistemą; pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintos visų institucijų, vykdančių viešąjį administravimą ir (arba) teikiančių viešąsias paslaugas ir šitaip garantuojančių viešąjį interesą, sisteminės sąsajos ir tarpusavio sąveika, apimanti inter alia jų kompetencijos racionalų santykį, veiksmingumą, profesionalumą, jose dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat tokį veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas gali nevalstybinėms institucijoms, atitinkamų profesijų asmenims suteikti tam tikrus įgaliojimus atlikti vykdomųjų dokumentų įgyvendinimo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo funkcijas ir tokie asmenys (pvz., notarai, antstoliai, institucijų, išduodančių teisiškai reikšmingus dokumentus, darbuotojai), piktnaudžiavę tarnyba, padarę kitas nusikalstamas veikas valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, gali būti pripažinti šių nusikalstamų veikų subjektais (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2007, 2K-660/2007). Taigi administracinių įgaliojimų turėjimas pagal BK 230 str. 3 d. iš esmės reiškia tai, kad asmuo, dirbdamas juridiniame asmenyje ar versdamasis profesine veikla, turi tam tikrus įgaliojimus jam nepavaldiems asmenims ar kitokius administracinius įgaliojimus, susijusius su viešojo administravimo veikla. Tokiais įgaliojimais gali būti ir tie įgaliojimai, kurie padeda užtikrinti juridinio asmens savarankišką veiklą (struktūros tvarkymas, dokumentų, personalo, turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymas), kad jis galėtų tinkamai atlikti savo funkcijas. Paprastai šie įgaliojimai susiję su tuo, kad asmuo turi teisę veikti juridinio asmens vardu. Būtent teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, tai dar vienas iš įgaliojimų, kurį turintis asmuo pagal BK 230 str. 3 d. gali būti prilyginta valstybės tarnautojui.

72Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu iš esmės reiškia tai, kad fizinis asmuo turi įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su juridinio asmens veikla, santykiais su trečiaisiais asmenimis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad teisė veikti juridinio asmens ar organizacijos vardu, tai teisė įstatymo ar atskiro įgaliojimo pagrindu sudaryti sandorius, atlikti kitokius teisinę reikšmę turinčius veiksmus, sukuriančius, keičiančius ar naikinančius juridinio asmens teises ir pareigas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5/2012). Ši teisė taip pat gali apimti tiek kompetenciją spręsti juridinio asmens struktūros, personalo klausimus (priimti ir atleisti darbuotojus, apibrėžti jų funkcijas, nustatyti atlyginimo už darbą, įskaitant darbuotojų skatinimo priemones, sistemą, skirti drausmines nuobaudas darbuotojams ir pan.), tiek klausimus, susijusius su juridinio asmens veiklos strategija (pvz., verslo planų sudarymas), tiek finansų valdymo klausimus. Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu paprastai siejama su atitinkamo fizinio asmens vadovaujančiomis pareigomis. Šiame kontekste paminėtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, susijusios su juridinių asmenų organų samprata, jų kompetencija ir funkcijomis. Antai pagal CK 2.81 str. (Juridinio asmens organai) juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus (1 d.); juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais – ir fiziniai, ir juridiniai asmenys (4 d.). CK 2.82 str. (Juridinių asmenų organų kompetencija ir funkcijos) nustatyta, kad juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai (1 d.); kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenumatyta kitokia organų struktūra. Atskiras juridinių asmenų teisines formas reglamentuojantys įstatymai gali nustatyti, kad valdymo organas ir dalyvių susirinkimas gali būti vienu juridinio asmens organu, jeigu taip numatyta juridinio asmens steigimo dokumentuose (2 d.); valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą, duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui, pranešimą juridinio asmens dalyviams apie esminius įvykius, turinčius reikšmės juridinio asmens veiklai, juridinio asmens veiklos organizavimą, juridinio asmens dalyvių apskaitą, veiksmus, nurodytus šio kodekso 2.4 str. 3 d., jei kitaip nenumatyta atskirų juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose (3 d.).

73Pažymėtina, kad BK 230 str. 3 d. kontekste aiškinant teisę veikti juridinio asmens vardu svarbus yra ne tik tas teisinis reguliavimas, kuris susijęs su ūkinės veiklos subjektais (įmonėmis), bet ir įstatymų nuostatos, susijusios su viešaisiais juridiniais asmenimis, paprastai nesiekiančiais pelno. Antai Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo (2004 m. sausio 22 d. redakcija), reglamentuojančio juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus (1 str.), 7 str. nustatyta, kad asociacijoje turi būti valdymo organas (vienasmenis ar (ir) kolegialus) (5 d.); asociacijos organų struktūra, kompetencija, sušaukimo ir sprendimų priėmimo tvarka nustatoma asociacijos įstatuose (7 dalis). Pagal šio įstatymo 9 str. valdymo organas veikia asociacijos vardu, kai yra santykių su kitais asmenimis, taip pat sudaro sandorius asociacijos vardu.

74Minėta, kad asmuo, dirbantis juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje ar užsiimantis profesine veikla, gali būti pripažintas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, jeigu jo veikla yra viešųjų paslaugų teikimas. Pagal Viešojo administravimo įstatymą viešoji paslauga – valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas; įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka viešąsias paslaugas gali teikti ir kiti asmenys. Viešųjų paslaugų teikimo administravimas – viešojo administravimo subjektų veikla nustatant viešųjų paslaugų teikimo taisykles ir režimą, steigiant viešąsias įstaigas arba išduodant leidimus teikti viešąsias paslaugas kitiems asmenims, taip pat viešųjų paslaugų teikimo priežiūra ir kontrolė. Taigi pagal minėtas įstatymo nuostatas viešąsias paslaugas gali teikti ne tik valstybės ar savivaldybės įsteigti subjektai, bet ir privatūs asmenys, tačiau tik įstatymų nustatytais atvejais. Viena vertus, paslaugų rūšių sąrašas nėra baigtinis, o kita vertus, konkreti paslaugų rūšis turi būti numatyta įstatyme. Tačiau valstybės tarnautojui BK 230 str. 3 d. prasme gali būti prilyginamas ne bet kuris asmuo, kurio darbas ar profesinė veikla reiškia viešųjų paslaugų (kaip tai suprantama pagal Viešojo administravimo įstatymą) teikimą. Šis darbas ar profesinė veikla turi būti susijusi su teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimu, t. y. iš esmės tokių, kuriais būtų siekiama užtikrinti viešąjį interesą ir kurių neatlikimas ar netinkamas atlikimas reikštų viešojo intereso pažeidimą. Pavyzdžiui, teismų praktikoje valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, kuris verčiasi profesine veikla ir teikia viešąsias paslaugas, yra pripažįstamas advokatas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2010, 2K-144/2011). Pagal teismų praktiką pripažindamas, kad kaltininkas yra valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, teismas turi nurodyti ir bylos duomenimis pagrįsti, pagal kokį konkretų iš BK 230 str. 3 d. numatytų alternatyviųjų požymių asmuo prilyginamas valstybės tarnautojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2012, 2K-433/2010). Šiuo atveju tokio asmens teisinis statusas analizuojamas vadovaujantis įstatymais bei kitais teisės aktais, apibrėžiančiais asmens pareigas, vykdomas funkcijas, jo teises ir turimus įgaliojimus.

75Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo BK 230 str. prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, t. y. ar jis gali būti kyšininkavimo (BK 225 str.), piktnaudžiavimo (BK 228 str.), neteisėto teisių į daiktą įregistravimo (BK 2281 str.), tarnybos pareigų neatlikimo (BK 229 str.) subjektu, reikia įvertinti ir tai, kad minėtos nusikalstamos veikos pagal BK yra priskirtos nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams (BK XXXIII skyrius). Tai reiškia, kad šių nusikalstamų veikų objektas yra normali valstybės institucijų veikla, jų ir apskritai valstybės tarnybos autoritetas, viešasis interesas. Būtent BK XXXIII skyriuje numatytų nusikalstamų veikų pavojingumas ir yra tai, kad tokiomis veikomis žala padaroma normaliam valstybės tarnybos funkcionavimui, valstybės institucijų veiklai, jų prestižui, pažeidžiamas viešasis interesas. Konstitucinis Teismas, formuodamas konstitucinę valstybės tarnybos sampratą, yra konstatavęs, kad valstybės tarnyba yra asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso užtikrinimu; valstybės tarnybos samprata yra neatskiriamai susijusi su valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, paskirtimi užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą; valstybės tarnautojais laikytini tie valstybės ar savivaldybių. institucijose dirbantys asmenys, kurie priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (ar) teikiant viešąsias paslaugas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Minėta, kad savo funkcijas valstybė taip pat gali tam tikra apimtimi vykdyti per kitas (ne valstybės) institucijas, kurioms pagal įstatymus yra pavesta (patikėta) vykdyti tam tikras valstybės funkcijas arba kurios tam tikromis įstatymuose apibrėžtomis formomis ir būdais dalyvauja vykdant valstybės funkcijas – vykdo viešąjį administravimą ir (arba) teikia viešąsias paslaugas.

76Taigi sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 str. prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu nepakanka vien tik to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230 str. 3 d. įvardytus požymius – dirba juridiniame asmenyje (kitoje organizacijoje) ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens (kitos organizacijos) vardu, arba teikia viešąsias paslaugas. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz., piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra konstatuota, kad privataus ūkio subjekto vadovas ar kitas darbuotojas gali būti prilygintas valstybės tarnautojui, tačiau tokia išvada turi būti daroma įvertinus ne tik formalų einamų pareigų atitikimą BK 230 str. nurodytiems požymiams, bet ir jo padarytų veiksmų reikšmingumą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013). Priešingu atveju, t. y. valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu pripažįstant privataus ūkio subjekto vadovą ar kitą jo darbuotoją, formaliai atitinkantį BK 230 str. 3 d. įtvirtintus požymius, ir nevertinat jo veiklos reikšmingumo užtikrinant viešuosius interesus ar valstybės tarnybai, būtų iškreipta nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams esmė, BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirtis. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybės tarnyboje ir privačiame juridiniame asmenyje, daugeliu aspektu iš esmės skiriasi (pvz., priimant asmenį į darbą valstybės tarnyboje, skirtingai nei priimant dirbti privačiame juridiniame asmenyje, paprastai turi būti skelbiamas viešasis konkursas, skiriasi valstybės tarnautojų ir privačių juridinių asmenų darbuotojų drausminės (tarnybinės) atsakomybės pagrindai ir principai.). Taigi ir dėl to vien tik formalus privačių juridinių asmenų vadovų, kitų jų darbuotojų prilyginimas valstybės tarnautojui neatitiktų nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams prasmės, BK XXXIII skyriuje įtvirtintų normų paskirties.

77Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, atspindintis ir išreiškiantis pamatines visuomenės vertybes, kurias paprastai įtvirtina ir saugo Konstitucija. Kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens, grupės asmenų intereso, būtų pažeistos esminės šių asmenų teisės ir laisvės, Konstitucijoje įtvirtintos ir jos saugomos vertybės (pvz., asmens teisė į nuosavybę ir jos neliečiamumas, asmens, jo turto apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir kitų teisės pažeidimų, asmens teisė į gynybą, teisingą, nešališką procesą). Pagal Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymą viešieji interesai tai visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai (2 str. 3 d.). Minėta, kad viešuosius interesus gali įgyvendinti ne tik asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, bet ir asmenys, dirbantys privačiuose juridiniuose asmenyse ar užsiimantys profesine veikla. Taigi viešieji interesai, kaip įstatymo saugoma vertybė, gali būti suprantami ir kaip visuomenės suinteresuotumas, kad ne tik valstybės tarnautojai, bet ir kiti viešojo ar net privataus sektorių darbuotojai, įgalioti spręsti įvairius visuomenei svarbius klausimus (valstybės tarnautojui prilyginti asmenys), darytų tai nešališkai, teisingai, įstatymų nustatyta tvarka.

78Prokurorės apeliaciniame skunde cituojamos tos pačios kasacinės nutarties atskiros dalys, tačiau dėstomi ir argumentai, dėl kurių, apelianto nuomone, I. K. turėjo būti prilyginta valstybės tarnautojui. Skunde nurodoma, kad pagal I. K. pasirašytą individualią visiškos materialinės atsakomybės sutartį numatyta, kad darbuotojas, užimantis klientų aptarnavimo specialisto pareigas, įsipareigoja visiškai materialiai atsakyti už darbdavio darbuotojui perduoto pasirašytinai turto išsaugojimą. Darbdavio turtas – grynieji pinigai ir kitos materialinės vertybės. Tai atitinka I. K. įgaliojimus, nes ji buvo atsakinga ir už perduoto pasirašytinai turto išsaugojimą ir taip pat padėjo užtikrinti juridinio asmens savarankišką veiklą – turimų materialinių ir finansinių išteklių valdymą. Be to, I. K. pareiginiuose nuostatuose nustatyta, kad darbuotojas atlieka visas standartines operacijas ir parduoda standartinius produktus, atitinkančius kliento situaciją ir poreikius. Tai taip pat prilyginama juridinio asmens savarankiškai veiklai – dokumentų valdymui. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad I. K. neturėjo jokių administracinių įgaliojimų, kadangi ir materialinės atsakomybės sutartis, ir pareiginiai nuostatai tai paneigia. Be to, teismas padarė ir klaidingą išvadą, kad I. K. dirbo privačiame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) bankas, kurio veikla neįgyvendina viešojo intereso. Skunde taip pat nurodoma, kad visi I. K. darbo metu atliekami veiksmai vienareikšmiškai buvo atliekami kaip (duomenys neskelbtini) bankas atstovo ir buvo veikiama (duomenys neskelbtini) bankas vardu.

79Apeliaciniame skunde nurodoma ir apie tai, kad kasacine nutartimi Nr. 2K-P-89/2014 šioje byloje nebuvo galima remtis kaip precedentu, nes (duomenys neskelbtini) bankas negali būti prilyginamas toje kasacinėje nutartyje minimai UAB, vykdžiusiai visai kitokio pobūdžio ūkinę veiklą. Prokurorės nuomone, I. K. atitiko asmens, prilyginamo valstybės tarnautojui, sąvoką ir buvo nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 8 d., subjektas.

80Visi šie prokurorės skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Nors paminėta kasacinė nutartis tikrai priimta byloje, kurioje buvo sprendžiamas kitos privačios įmonės vadovo – UAB direktoriaus – baudžiamosios atsakomybės klausimas, tačiau šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas itin išsamiai ir plačiai aptarė bendruosius asmens prilyginimo valstybės tarnautojui kriterijus ir sąlygas, išaiškino BK 230 str. 3 d. turinį ir jo esmę, todėl šiais išaiškinimais teismas pagrįstai vadovavosi ir I. K. baudžiamojoje byloje. Šios nutarties išaiškinimų esmė yra ta, kad sprendžiant klausimą, ar asmuo BK 230 str. prasme laikytinas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, nepakanka vien tiktai to, kad toks asmuo formaliai atitinka BK 230str. 3 d. įvardintus požymius dirba juridiniame asmenyje (kitoje organizacijoje) ar verčiasi profesine veikla ir turi administracinius įgaliojimus arba turi teisę veikti šio juridinio asmens (kitos organizacijos) vardu, ar teikia viešąsias paslaugas. Taip pat turi būti nustatyta, kad tokia asmens veikla yra susijusi su viešojo intereso užtikrinimu ir šios veiklos nevykdymas ar netinkamas vykdymas (pvz. piktnaudžiaujant savo padėtimi, viršijant suteiktus įgaliojimus) reikštų viešojo intereso pažeidimą.

81Šioje byloje nustatyta, kad I. K. pagal darbo sutartį dirbo (duomenys neskelbtini) bankas klientų aptarnavimo specialiste, teismas nuosprendyje patikslino, jog iš tikrųjų ji dirbo ne Klientų aptarnavimo specialiste, o Klientų aptarnavimo vadybininke. Tačiau bet kuriuo atveju byloje nustatyta, kad I. K. veikla tikrai nebuvo susijusi su viešojo intereso įgyvendinimu, apie kurį irgi išsamiai išaiškinta toje pačioje kasacinėje nutartyje. Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat pagrįstai nurodė ir apie tai, kad I. K. buvo kaltinama savo veiksmais padariusi turtinę žalą privačiam ūkio subjektui ir tai savaime nereiškia, kad taip buvo pažeisti viešieji interesai. Dėl to, kas jau buvo išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis galiojančia teismine praktika, padarė pagrįstas išvadas apie tai, kad I. K. nebuvo valstybės tarnautojui prilygintas asmuo (BK 230 str. 3 d.) ir todėl negalėjo būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 2 d., subjektu. Teismas I. K. pagal BK 228 str. 2 d. pagrįstai išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

82Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavusi prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, tačiau, nors raštiško prašymo pakeisti kaltinimą ir nepateikė, tačiau paminėjo, kad teismui nepatenkinus prašymo pripažinti I. K. kalta pagal BK 228 str. 2 d., turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl jos pripažinimo kalta pagal BK 229 str.

83Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 256 str., teismas pranešė išteisintajai, kad gali būti sprendžiamas klausimas dėl kaltinimo pakeitimo iš BK 228 str. 2 d. į BK 229 str., išteisintajai ir gynėjui pasirengti gynybai padaryta teismo posėdžio pertrauka. Papildomai apklausta išteisintoji I. K. parodė, kad pagal BK 229 str. ji kalta neprisipažįsta, nes nemato savo kaltės dėl pinigų dingimo.

84Pagal BK 229 str. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl neatsargumo neatlikęs savo pareigų ar jas netinkamai atlikęs, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos. Tai neatsargus nusikaltimas.

85Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teisme pati I. K. pareigų neatlikimą ar jų netinkamą atlikimą faktiškai buvo pripažinusi. Ji pripažino, kad pažeidė banke nustatytą tvarką, nes maišelio su pinigais iš karto nenunešė į saugyklą.

86Tačiau spręsti klausimo dėl kaltinimo pakeitimo ir I. K. pripažinimo kalta pagal BK 229 str. šiuo atveju nėra pagrindo. Pagal BK 229 str. irgi atsako tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. O kad I. K. pagal BK 230 str. 3 d. negali būti prilyginta valstybės tarnautojui, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad dėl tos pačios priežasties kaltinimo pakeitimo į BK 229 str. galimybę atmetė ir pirmosios instancijos teismas.

87Dėl to, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas I. K. išteisino pagrįstai, išteisinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti pagrindo nėra.

88Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

Nutarė

89Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. I. K. pagal BK 183 str. 2 d. išteisinta, nes neįrodyta , kad kaltinamoji... 4. I. K. pagal BK 228 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti... 5. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 6. I. K. buvo kaltinama tuo, kad siekdama turtinės naudos piktnaudžiavo... 7. I. K. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 11 m. iki 2013... 8. Teismas I. K. pagal BK 228 str. 2 d. išteisino, padaręs išvadą, kad... 9. Nuosprendyje teismas nurodė, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, jog... 10. Dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 2 d., teismas nuosprendyje nurodė, kad... 11. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde... 12. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos... 13. Apeliaciniame skunde išdėstomi įrodymai, kurie suteikia pagrindą teigti,... 14. Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos... 15. Byloje yra nuoseklūs liudytojų parodymai, vaizdo įrašai ir kiti duomenys,... 16. Aplinkybė, kad tarp (duomenys neskelbtini) bankas ir I. K. sudaryta visiškos... 17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal teismų formuojamą praktiką... 18. Prokurorės apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nepagrįstos ir teismo... 19. Teismas lakoniškai pasisakė dėl to, kad I. K. nėra nusikalstamos veikos,... 20. I. K. 2012 m. rugsėjo 21 d. pasirašė individualią visiškos materialinės... 21. Teismo išvada, kad I. K. neturėjo teisės veikti banko, juridinio asmens,... 22. Teismas, padarydamas išvadą, kad I. K. nėra minimos nusikalstamos veikos... 23. Minėta nutartis negali būti laikoma precedentu esamoje byloje dėl skirtingo... 24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad remiantis visomis aukščiau paminėtomis... 25. Liudytojų parodymai ir įrodymų visuma pagrindžia aplinkybes, įrodančias,... 26. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m.... 27. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmes, paskirtas pagal BK 183 str. 2 d.... 28. Teismo posėdyje prokuroras prašo Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus... 29. Apeliacinis skundas atmetamas.... 30. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas... 31. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliaciniame skunde... 32. Kaip matosi iš byloje esančio kaltinamojo akto, I. K. buvo kaltinama tuo, kad... 33. Iš kaltinamojo akto matosi, kad I. K. kaltė buvo grindžiama jos parodymais,... 34. Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos tesimas visus šiuos įrodymus... 35. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su įrodymų vertinimu... 36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios... 37. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas rėmėsi tik I. K. parodymais, kurie... 38. Kolegijos nuomone, priešingai, nei teigia prokurorė apeliaciniame skunde, iš... 39. I. K. savo kaltės nepripažino nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Ikiteisminio... 40. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus išteisintosios... 41. Išteisintoji visų apklausų metu vienodai parodė, kad pinigų nepasisavino,... 42. Kolegija atmeta ir prokurorės apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad... 43. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išdėstė ir įvertino... 44. Liudytojas A. V. teisme parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. buvo gautas... 45. Liudytoja A. B. teisme parodė, kad įvykio metu atostogavo, o apie jį... 46. Liudytoja L. L. teisme parodė, kad I. K. pasakė, jog dingo maišelis su... 47. Liudytoja A. S. teisme parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 8 d. darbo dienos... 48. Liudytoja A. Š. teisme parodė, kad saugykloje I. K. pasakė, kad jos... 49. Liudytoja D. K. teisme parodė, kad atėjusi į darbą matė I. K.... 50. Liudytoja J. B. teisme parodė, kad keista aplinkybė, jog I. K. pastebėjo,... 51. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį... 52. Įvertinus visus šioje byloje išnagrinėtus bylos duomenis, teisėjų... 53. Kad byloje nėra tiesioginių I. K. kaltės įrodymų, apeliaciniame skunde... 54. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas tariamai sureikšmino aplinkybę,... 55. Prokurorės apeliaciniame skunde toliau dėstomos aplinkybės, kurios... 56. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisindamas I. K. pagal BK 183... 57. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40... 58. Pagal BK 228 str. 2 d. teismas I. K. irgi išteisino pagrįstai, o dėl to... 59. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pagal BK 228 str. 2 d. teismas I. K.... 60. Vis dėlto teismas pagal BK 228 str. 2 d. I. K. išteisino kitu, BPK 303 str. 5... 61. Dėl šios nusikalstamos veikos subjekto išsamiai pasisakyta Lietuvos... 62. Sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 str. prasme laikytinas... 63. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas savo išvadą, kad I. K.... 64. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus dėl šios kaltinimo dalies,... 65. Apie tai, kas gali būti pripažintas BK 228 str. numatytos nusikalstamos... 66. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 10 d. kasacinėje nutartyje... 67. Tačiau dar išsamiau apie BK 230 str. 3 d. nuostatas dėl valstybės... 68. Nors šioje nutartyje aptariami klausimai dėl ankstesnių redakcijų (BK 228... 69. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-89/2014 buvo nurodyta, kad BK 228 str. 2 d.... 70. Šio straipsnio prasme darbas bet kokioje valstybinėje, nevalstybinėje ar... 71. Vienas iš tokių BK 230 str. 3 d. įtvirtintų įgaliojimų, kurį privalo... 72. Teisė veikti juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu iš esmės reiškia... 73. Pažymėtina, kad BK 230 str. 3 d. kontekste aiškinant teisę veikti juridinio... 74. Minėta, kad asmuo, dirbantis juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje ar... 75. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant dėl to, ar asmuo BK 230 str.... 76. Taigi sprendžiant klausimą dėl to, ar asmuo BK 230 str. prasme laikytinas... 77. Viešuoju interesu yra laikytinas teisėtas asmens ar grupės asmenų... 78. Prokurorės apeliaciniame skunde cituojamos tos pačios kasacinės nutarties... 79. Apeliaciniame skunde nurodoma ir apie tai, kad kasacine nutartimi Nr.... 80. Visi šie prokurorės skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami. Nors... 81. Šioje byloje nustatyta, kad I. K. pagal darbo sutartį dirbo (duomenys... 82. Šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavusi... 83. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vadovaujantis BPK 256 str., teismas... 84. Pagal BK 229 str. atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, dėl... 85. Iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teisme pati I. K. pareigų... 86. Tačiau spręsti klausimo dėl kaltinimo pakeitimo ir I. K. pripažinimo kalta... 87. Dėl to, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 88. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,... 89. Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokurorės apeliacinį skundą...