Byla 2K-660/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant D. Cicėnienei, dalyvaujant prokurorui G. Danėliui, gynėjams advokatams V. Bužinskui ir L. Biekšai, nuteistajam G. M., teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nuosprendžio, kuriuo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalis dėl G. M. išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir priimtas naujas nuosprendis: G. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už veiką, padarytą 2004 m. rugsėjo 2 d., ir nubaustas teisės dirbti antstoliu atėmimu vieneriems metams; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – už veiką, padarytą 2005 m. sausio 24 d., ir nubaustas teisės dirbti antstoliu atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta teisės dirbti antstoliu atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

2Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo G. M. ir jo gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

3G. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas antstolių V. S., A. L., G. M. kontoros antstolis – valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, siekdamas turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanų už valstybės naudai išieškotas lėšas, 2005 m. sausio 21 d. UAB „Andova“ pervedus į antstolio G. M. depozitinę sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini), esančią AB bankas „Nord/LB Lietuva“, AB „Lita“ naudai pagal vykdomąją bylą išieškotus 1 438 999,30 Lt, 2005 m. sausio 24 d. šią sumą pervedė į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, ir sudarė dėl šių lėšų terminuoto indėlio sutartį, užsitikrindamas 2589,04 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, G. M. padarė didelę žalą valstybės interesams, t. y. diskreditavo antstolio, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino institucijos, vykdančios teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus, autoritetą ir prestižą.

4G. M. taip pat nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – antstolių V. S., A. L., G. M. kontoros antstolis, siekdamas turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanų už išieškotojų naudai išieškotas lėšas, 2004 m. rugsėjo 2 d., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, iš depozitinės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB bankas „Nord/LB Lietuva“, kurioje buvo išieškotų, bet nepaskirstytų kitiems asmenims priklausančių lėšų likutis, pervedė 400 000 Lt į kitą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio bankas“, ir šiai sumai sudarė terminuoto indėlio sutartį, užsitikrindamas 2950,82 Lt palūkanų gavimą. Taip piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, G. M. padarė didelę žalą valstybės interesams, t. y. diskreditavo antstolio, kuris yra prilygintas valstybės tarnautojui, vardą, sumenkino institucijos, vykdančios teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus, autoritetą ir prestižą.

5Kasaciniais skundais nuteistasis G. M. ir jo gynėjas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nuosprendį, kuriuo G. M. pripažintas kaltu 2004 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. sausio 24 d. padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, bei kuriuo jam paskirta bausmė, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nuosprendį.

6Kasaciniuose skunduose kasatoriai nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama 2007 m. birželio 19 d. nuosprendį, netinkamai kvalifikavo G. M. veiksmus, taip pat padarė esminius BPK 255 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punkto pažeidimus, kuriais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

7Kasatorių teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad G. M. nepadarė nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, turėjo dar kartą patikrinti faktines bylos aplinkybes ir išsiaiškinti, ar apskritai buvo padarytas nusikaltimas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, t. y. turėjo iš naujo patikrinti G. M. veikų faktines aplinkybes. Prokuroras visuose savo dokumentuose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 400 000 Lt ir 1 438 999,30 Lt sumas G. M. pervedė iš depozitinės sąskaitos, esančios AB banke „Nord/LB Lietuva“, į kitą sąskaitą, esančią AB „Ūkio bankas“, ir dėl pastarojoje sąskaitoje esančių lėšų sudarė terminuoto indėlio sutartį, taip užtikrindamas 2 589,04 Lt palūkanų gavimą asmeninėn nuosavybėn. Iš tikrųjų, prokuroro nurodyta „kita sąskaita“, dėl kurioje esančių lėšų buvo sudaryta terminuoto indėlio sutartis, taip pat yra antstolio depozitinė sąskaita. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 19 d. nuosprendyje nenurodytas „kitos sąskaitos“ (duomenys neskelbtini), esančios AB „Ūkio bankas“, teisinis režimas. Tuo tarpu ši sąskaita yra tokia pati antstolio depozitinė sąskaita, o lėšų pervedimas iš vienos depozitinės sąskaitos į kitą depozitinę sąskaitą, turinčią tokį patį teisinį režimą, nesukėlė jokių panašių pasekmių, kurios buvo nurodytos apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Be to, terminuoto indėlio sutartis taip pat buvo sudaryta antstolio G. M. vardu, o ne asmeniškai. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 103 punktą antstolio depozitinėje sąskaitoje saugomos ir antstoliui priklausančios vykdymo išlaidos. Todėl išsiaiškinus „kitos sąskaitos“ sąvoką, turėjo paaiškėti ir šios aplinkybės.

8Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad asmuo atsako tik tuo atveju, jei padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo momentu. Joks įstatymas ar kitas teisės aktas nedraudė antstoliui vienu metu turėti keletą depozitinių sąskaitų, neišimant iš šių sąskaitų lėšų, sudarinėti dėl lėšų terminuoto indėlio sutartis. Indėlio sutartis buvo sudaryta dėl lėšų, esančių depozitinėje sąskaitoje, todėl ir palūkanos buvo depozitinėje sąskaitoje.

9Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino BK 228 straipsnio prasmę, kad šio straipsnio dispozicija nėra blanketinė norma, nes joje nėra tiesioginės nuorodos į kitus norminius aktus. Toks aiškinimas prieštarauja šio straipsnio objektyviajai pusei bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tiek BK 228, tiek ir BK 229 straipsnių numatytos normos įvardytos blanketinėmis (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005; 2K-622/2004). Taigi apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turėjo būti nurodyta, ką konkrečiai G. M. pažeidė savo veiksmais: kokį valstybės tarnybos ar jai prilygintos veiklos principą, uždavinį, tarnybinės etikos ar bendro pobūdžio reikalavimą, kokiame konkrečiame teisės akte įtvirtintas taisykles. Teisėjų kolegija, nekonstatuodama jokio konkretaus pažeidimo, negalėjo nuteisti G. M. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.

10Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad antstolis nėra valstybės tarnautojas tikrąja prasme, todėl jam negali būti taikomi visa apimtimi Valstybės tarnybos įstatyme išdėstytos valstybės tarnautojo veiklos etikos principai. Bandant antstolio veiklai pritaikyti nesavanaudiškumo principą, atsiranda prieštaravimas tarp Valstybės tarnybos ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymuose įtvirtintų principų, nes antstolis savo veiklą organizuoja ir mokesčius valstybei moka vadovaudamasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu. Individuali veikla šiame įstatyme apibrėžiama kaip veikla, kuria besiversdamas gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Taigi naudos siekimas, nesant konkretaus norminio akto pažeidimo, negali būti kvalifikuojamas kaip nusikaltimas. Kasatorių teigimu, G. M. nepažeidė ir Antstolių įstatymo 3 straipsnyje nurodytų antstolių veiklos principų (teisėtumo, kooperacijos, demokratiškumo, civilinio proceso).

11Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė ir įvertino neturtinę žalą, kurią nuteistasis neva padarė. Veikos kvalifikavimui pagal BK 228 straipsnį nepakanka vien tik objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio konstatavimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas G. M. veiksmais padarytos žalos klausimą, turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad byloje nepareikštas joks civilinis ieškinys.

12Kasatoriai taip pat teigia, kad G. M. neteisingai inkriminuotas ir kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje, – turtinės naudos siekimas. Turtinės naudos siekimas visais atvejais yra neleistinas elgesys, jei tokiu siekimu padaroma būtent turtinė žala. Teisėjų kolegija G. M. veiksmuose jokios turtinės žalos nenustatė, todėl ir turtinė nauda šiuo konkrečiu atveju negalėjo būti kvalifikuojančiu požymiu. Teisėtas turtinės naudos siekimas negali būti baudžiamas. G. M. savo veiksmais jokios turtinės žalos nebuvo padaręs, nes pinigai išieškotojui buvo pervesti per įstatymo nustatytą 20 dienų terminą.

13Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, nes apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta, kokiais įrodymais, esančiais byloje, grindžiamos teismo išvados, kokius konkrečius norminių aktų reikalavimus G. M. savo veiksmais pažeidė. Tuo tarpu nuosprendyje turėjo būti nurodyti konkretūs teisės aktai, kuriuos pažeidė nuteistasis ir kurių pažeidimai jo veiksmus leistų kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas nuosprendyje, kad vykdymo procese antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų, numatytų bendro pobūdžio normoje – CPK 585 straipsnio 3 dalyje, taip pat pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalį, nes ši norma nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, dėl tokios veikos ir tokių argumentų G. M. nebuvo perduotas teismui. Šis pažeidimas suvaržė ginamojo teisę į gynybą.

14Kasatorių skundai netenkinami.

15Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį

16Esminiai kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas G. M. nuteisimas už piktnaudžiavimą, yra tai, kad joks įstatymas ar kitas teisės aktas nedraudė antstoliui vienu metu turėti keletą depozitinių sąskaitų, neišimant iš šių sąskaitų lėšų, sudarinėti dėl lėšų terminuoto indėlio sutartis. Tuo tarpu piktnaudžiavimo norma (BK 228 str.) yra blanketinė, t. y. ji taikytina tik nustačius konkretaus teisės akto pažeidimą. Todėl, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, piktnaudžiavimo normą įvardijęs kaip neblanketinę, nukrypo nuo teismų praktikos, ir, nekonstatuodamas jokio konkretaus pažeidimo, neteisingai veiką kvalifikavo pagal BK 228 straipsnį.

17Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorių nurodytoje byloje Nr. 2K-372/2005 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija įvardijo BK 228 straipsnio dispoziciją blanketine, siedama šį teiginį su būtinumu išsiaiškinti, kokius teisės aktus kaltininkas pažeidė piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ar viršydamas įgaliojimus. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kuriais pagrindžiamas G. M. veikos vertinimas pagal BK 228 straipsnį, logiškai susieti su antstolio teisiniu statusu ir jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Todėl piktnaudžiavimo normos nepriskyrimas blanketinei nagrinėjamu atveju nereiškia nukrypimo nuo teismų praktikos. Kartu kolegija pažymi, kad teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei bei turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. sausio 4 d. Teismų praktikos nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams baudžiamosiose bylose (BK 225, 226, 227, 228, 229 straipsniai) apibendrinimo apžvalga. Išvadų 26 punktas). Taigi valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte. Ne mažiau svarbu įvertinti, ar jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais atlikdamas pareigas, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio. Akivaizdu, kad formalus laikymasis nustatytų taisyklių, reglamentuojančių subjekto tarnybinę veiklą, neeliminuoja galimybės veikti priešingais tarnybai interesais, savo asmeninius interesus iškelti aukščiau už viešuosius. Todėl kasatorių pabrėžiama teisė turėti ne vieną sąskaitą ir antstolio vardu atlikinėti sandorius su sąskaitoje esančiomis lėšomis, anaiptol nereiškia, kad antstolis negali piktnaudžiauti šiomis galimybėmis ir iškreipti antstolio veiklą reglamentuojančių norminių aktų turinį.

18Vertinant antstolio teisinį statusą piktnaudžiavimo normos (BK 228 straipsnis) taikymo kontekstu, pažymėtina tai, kad nors antstolis nėra valstybės tarnautojas, tačiau jis nėra ir komercinės veiklos subjektas, turintis laisvę nustatyti savo veiklos kryptis ir pajamų šaltinius. Antstolio veikla yra procesinė, o pats antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų (CPK 585 straipsnio 3 dalis), o už įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas (Antstolių įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Antstolio pajamų šaltiniai yra griežtai apibrėžti norminiuose aktuose. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad atlyginimo antstoliui už įstatymų nustatytų vykdomųjų dokumentų vykdymą, faktinių aplinkybių konstatavimą teismo pavedimu, dokumentų perdavimą ir įteikimą teismo pavedimu Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims tvarką ir dydžius nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vykdymo išlaidų dydį ir jų apmokėjimo tvarką reglamentuoja CPK normos ir Sprendimų vykdymo instrukcija (CPK 609 straipsnio 2 dalis). Taigi antstolių teisėti ekonominiai lūkesčiai susiklosto remiantis valstybės nustatytu vykdymo išlaidų teisiniu reglamentavimu. Tačiau nei CPK normos, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija nenustato galimybės gauti pajamų investuojant lėšas, išieškotas iš skolininkų pagal vykdomuosius dokumentus. Bet kokie sandoriai su pagal vykdomuosius dokumentus išieškotomis lėšomis galimi tik antstolio procesinės veiklos ribose. Tai, kad joks įstatymas ar kitas teisės aktas nedraudžia antstoliui vienu metu turėti keletą depozitinių sąskaitų ir sudarinėti terminuoto indėlio sutartis, nereiškia, kad antstolis gali naudoti iš skolininkų gautas lėšas kaip panorėjęs.

19Kartu kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad lėšos, pervestos į antstolio sąskaitą pagal vykdomuosius dokumentus, netampa jo nuosavybe. Šis turtas atitinka patikėto turto sąvoką. CK 6.953 straipsnio 1 dalis įpareigoja patikėtinį jam patikėtą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti patikėtojo ar jo nurodyto asmens interesais. Palūkanos, mokamos už terminuotus indėlius, kuriuos sudaro svetimi pinigai, patikėtiniui taip pat nepriklauso.

20Nuteistojo G. M. duotų parodymų turinys rodo, kad jis norminiais aktais reglamentuotą antstolio veiklą sutapatino su verslu, kurio pagrindinis tikslas gauti pelną, o pinigus, esančius antstolio depozitinėse sąskaitose, traktavo kaip laikinai jo nuosavybėn patekusį turtą, todėl ir sudarinėjo sandorius su jam patikėtomis lėšomis asmeninio praturtėjimo tikslais. Kolegija konstatuoja, kad tokie veiksmai iškreipia antstolio veiklą reglamentuojančių aktų turinį, ir daro išvadą, kad nuteistasis G. M., pervesdamas jam patikėtus pinigus iš vienos sąskaitos į kitą bei sudarinėdamas su banku terminuoto indelio sutartis palūkanoms gauti savo nuosavybėn, išėjo už procesinės veiklos ribų ir taip pažeidė CPK 585 straipsnio 3 dalies reikalavimą, Antstolių įstatymo 3 straipsnyje nurodytą antstolių veiklos teisėtumo principą. Kolegija taip pat konstatuoja, kad, atlikdamas šiuos sandorius, nuteistasis elgėsi su svetimu turtu kaip su nuosavu, įstatymo jam suteiktus įgaliojimus naudojo neteisėto praturtėjimo interesais, o tai atitinka BK 228 straipsnyje įtvirtintą piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymį.

21Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad nuteistasis G. M. savo veiksmais padarė didelę neturtinę žalą, kuri pasireiškė antstolio vardo diskreditavimu, institucijos, vykdančios teismo sprendimus bei kitus vykdomuosius dokumentus, autoriteto ir prestižo sumenkinimu. Kolegija, atmesdama šį kasatorių argumentą, pažymi, kad didelės žalos požymis piktnaudžiavimo normoje – tai kriterijus, pagal kurį sprendžiama, ar veika peržengia tarnybinio nusižengimo ribas ir laikytina nusikalstama. Taigi didelės žalos požymis žymi padidintą piktnaudžiavimo pavojingumą, kuris nustatomas atsižvelgiant ne tik į kilusios žalos, bet ir pačios veikos pobūdį, pažeistų įstatymo saugomų vertybių, veiklos srities ir kaltininko einamų pareigų svarbą. Nagrinėjamu atveju tarnybine padėtimi piktnaudžiavo antstolis, t. y. asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai. Pagal Antstolių įstatymo 4 straipsnį antstoliu gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmuo. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja antstolį, vykdant vykdomuosius dokumentus, imtis tik teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Bet kokie neteisėti antstolių veiksmai sukelia labai neigiamą visuomenės reakciją ir diskredituoja ne tik antstolio vardą, bet ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistajam inkriminuotos veikos pasireiškė stambiais sandoriais (dėl 1 500 000 ir 400 000 Lt) su patikėtomis lėšomis. Todėl kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl nuteistojo piktnaudžiavimo veikos padarytos didelės žalos valstybės interesams yra pagrįsta. Pagrįstas yra ir veikos kvalifikavimas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, nes nuteistasis piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas gauti neteisėtos turtinės naudos – asmeninėn nuosavybėn gauti palūkanų iš sandorio, sudaryto su svetimu patikėtu turtu.

22Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimo

23Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasatorių argumentą dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimo, pažymi, kad byla teisme gali būti nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Šios baudžiamojo įstatymo nuostatos skirtos užtikrinti vieną esminių kaltinamojo teisių – teisę į gynybą. Ir jeigu tokiais atvejais kaltinamajam iš anksto nepranešama apie kaltinimo pakeitimo galimybę, kaltinamojo teisė į gynybą yra suvaržoma, nes kaltinamasis turi teisę žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, kad būtų pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai.

24Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas nuteistojo G. M. pripažinimą kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, be kitų argumentų, nurodė ir CPK 585 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad vykdymo procese antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų. Kolegija konstatuoja, kad, nors kaltinamajame akte nuorodos į šią CPK normą nėra, tai nelaikytina BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimu, nes teismas, motyvuodamas nuosprendį, neprivalo naudoti vien tik kaltinamajame akte nurodytus argumentus. Teismas negali nuteisti asmens dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, tačiau argumentų, teisiškai vertinant šias aplinkybes, įstatymas neriboja. Nuteistasis G. M. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nuteistas už veikas, kurių faktinės aplinkybės išdėstytos kaltinamajame akte. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CPK 585 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2007 m. vasario 13 d. nutartimi panaikindama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 30 d. nutartį ir perduodama bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taigi šis argumentas buvo žinomas kasatoriams prieš nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas nuosprendį nuoroda į CPK 585 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, pasisakė dėl to, kad tai nesuvaržo išteisintojo teisės į gynybą, nes ši nuostata yra žinoma visiems antstoliams, tarp jų ir G. M.. Kolegija sutinka su tokiu apeliacinės instancijos teismo argumentu, nes nuoroda į bendrojo pobūdžio CPK nuostatą, kad antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgaliojimų, negali būti laikoma kaltinimo pakeitimu, varžančiu teisę į gynybą.

25Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimo

26BPK 331 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Šiame skyriuje išdėstyti pagrindiniai reikalavimai nuosprendžio formai ir turiniui. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai įpareigoja teismą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas. BPK 331 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

27Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas neišdėstė įrodymų, kuriais rėmėsi, tačiau, kolegijos nuomone, nuosprendis iš esmės atitinka įstatyme nustatytus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju skirtingi teismų sprendimai buvo nulemti ne įrodymų prieštaravimo ar skirtingo požiūrio į jų leistinumą, sąsajumą ir patikimumą, bet skirtingu byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu įvertinimu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, faktinių aplinkybių, susijusių su G. M. pareigomis, piniginių lėšų pervedimu iš vienos sąskaitos į kitą, terminuoto indelio sutarties sudarymu palūkanoms gauti, proceso dalyviai neginčijo. Nesutapo tik šių faktų teisinis vertinimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad faktinės bylos aplinkybės yra neginčijamai nustatytos. Kartu apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė motyvus, pagrindžiančius, kodėl nustatytos faktinės aplinkybės vertintinos kaip piktnaudžiavimas siekiant turtinės naudos ir kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl išteisinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį naikintina. Todėl kasatorių argumentas dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų pažeidimo atmestinas.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

29Nuteistojo G. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo G. M. ir jo... 3. G. M. nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas... 4. G. M. taip pat nuteistas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas... 5. Kasaciniais skundais nuteistasis G. M. ir jo gynėjas prašo panaikinti... 6. Kasaciniuose skunduose kasatoriai nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo... 7. Kasatorių teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, nustatęs, kad G. M.... 8. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio... 9. Anot kasatorių, apeliacinės instancijos teismas neteisingai išaiškino BK... 10. Kasatoriai atkreipia dėmesį ir į tai, kad antstolis nėra valstybės... 11. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė ir... 12. Kasatoriai taip pat teigia, kad G. M. neteisingai inkriminuotas ir... 13. Kasatoriai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad buvo pažeisti BPK 305... 14. Kasatorių skundai netenkinami.... 15. Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį... 16. Esminiai kasatorių argumentai, kuriais ginčijamas G. M. nuteisimas už... 17. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorių nurodytoje byloje Nr.... 18. Vertinant antstolio teisinį statusą piktnaudžiavimo normos (BK 228... 19. Kartu kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad lėšos, pervestos į... 20. Nuteistojo G. M. duotų parodymų turinys rodo, kad jis norminiais aktais... 21. Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo,... 22. Dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies pažeidimo... 23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasatorių argumentą dėl BPK 255... 24. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas nuteistojo G. M. pripažinimą... 25. Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų pažeidimo... 26. BPK 331 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismo... 27. Nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje apeliacinės instancijos teismas... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 29. Nuteistojo G. M. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti....