Byla 2S-385-186/2009

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Alma Urbanavičienė, kolegijos pranešėjas Egidijus Žironas, teisėjas Henrichas Jaglinskis, kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Alseka Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria buvo tenkintas kreditoriaus A. Patašienės įmonės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko atžvilgiu civilinėje byloje pagal kreditoriaus A.Patašienės įmonės pareiškimą dėl skolos iš skolininko UAB „Alseka Vilnius“ priteisimo išduodant teismo įsakymą.

2Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3Kreditorius A. Patašienės įmonė, atstovaujamas advokato padėjėjos Kristinos Balandytės, pateikė pareiškimą dėl 39 179,53 Lt skolos, 11,84 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų, 294 Lt dydžio žyminio mokesčio ir 320 Lt išlaidų, patirtų advokato pagalbai, iš skolininko UAB „Alseka Vilnius“ priteisimo išduodant teismo įsakymą. Kreditorius, atstovaujamas advokato padėjėjos K. Balandytės, taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto, tai yra piniginių lėšų, o jų nesant – nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, areštą pareiškimo sumos (39 179,53 Lt) ribose. Kreditorius nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę suponuoja aplinkybė, jog skolininkas rinkoje vertinamas kaip nepatikimas ūkio subjektas, bei didelė pareiškimo suma.

4Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 30 d. priėmė teismo įsakymą dėl aukščiau nurodytų sumų iš skolininko išieškojimo bei 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi tenkino kreditoriaus prašymą taikyti skolininko turto areštą pareiškimo sumos (39 179,53 Lt) ribose. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju reikalavimo suma yra didelė, skolininkas vengia vykdyti savo pinigines prievoles, nereaguoja į raginimus bei įspėjimus apmokėti skolą, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas pažymėjo, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.), o skolininko piniginių lėšų areštas ekonominiu požiūriu yra itin varžanti subjekto ūkinę komercinę veiklą priemonė, kurią pritaikius galimas nuostolių atsiradimas ar skolininko nemokumo sukėlimas. Todėl teismas padarė išvadą, jog 39 179,53 Lt sumai visų pirma turėtų būti areštuojamas skolininko kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, ir tik nesant šio turto ar jo nepakankant – skolininko piniginės lėšos, leidžiant atsiskaitymus su valstybės biudžetu, kreditoriumi ir darbuotojais.

5Skolininkas UAB „Alseka Vilnius“, atstovaujamas advokato Mindaugo Kazlausko, atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad didelė ieškinio suma nėra vienintelis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, sprendžiant klausimą dėl jų taikymo būtinumo, turi būti atsižvelgiama ir į kitas sąlygas. Teigia, kad skolininkas yra sėkmingai ir seniai rinkoje veikianti įmonė, ką įrodo prie atskirojo skundo pridedamos pirkimo-pardavimo ir rangos sutartys, skolininko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad laikotarpyje nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 15 d. atliktų operacijų suma sudaro 1 151 293,81 Lt, bei 2008 m. lapkričio 30 d. sandėlio inventorizacijos žiniaraščio duomenys, kurie patvirtina, kad tuo metu sandėlyje esančių medžiagų vertė buvo 318 924,94 Lt.

6Atskirasis skundas netenkinamas.

7Nenustačius CPK 329 str. nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ar viešojo intereso, skundžiamos nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas jos priėmimo momentu neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro kreditoriaus atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 str. 1 d. ir 2 d.).

8CPK 144 str. 1 d. yra įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje yra suformuota prezumpcija, pagal kurią pareikštas didelės sumos ieškinio (pareiškimo) reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-05-08 nutartis c.b. Nr.2-307/2008, 2007-11- 29 nutartis c.b. Nr. 2-782/2007, 2007-10-25 nutartis c.b. Nr. 2-717/2007 ir kt.). Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti. Teismas kiekvienos konkrečios bylos atveju turi atsižvelgti ne tik į ieškinio (pareiškimo) sumos dydį kaip absoliutų ir vienintelį kriterijų, bet ir į kitas konkrečias aplinkybes, tai yra ar konkretaus atsakovo (skolininko) atžvilgiu ieškinio (pareiškimo) suma gali būti traktuojama kaip didelė, lyginant su atsakovo (skolininko) gaunamų pajamų, turimo turto, kreditorinių reikalavimų verte ir t.t. (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 2-82/2008, 2008-02-07 nutartis c.b. Nr. 2-108/2008, 2008-06-24 nutartis c.b. Nr. 2-526/2008 ir kt.). Šioje byloje pateikto pareiškimo suma (39 179,53 Lt) vertintina kaip didelė bei suponuojanti realią grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, iš ko seka, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą vien remdamasis didele pareiškimo suma pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus bei pareiškimo sumą, skolininko argumentas, kad didele ieškinio (pareiškimo) suma negali būti pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atmetamas kaip nepagrįstas.

9Tačiau kaip jau buvo nurodyta, prezumpcija, kad didelė ieškinio (pareiškimo) suma yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, gali būti ir netaikoma, jei įvertinus atsakovo (skolininko) turtinę padėtį, galima būtų daryti priešingą išvadą. Pareiga įrodyti, kad atsakovas (skolininkas) turi pakankamai piniginių lėšų ar kitokio turto, kuris leistų užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, tenka pačiam atsakovui (skolininkui) (CPK 12 str. ir 178 str.). Šioje byloje skolininkas, siekdamas įrodyti savo gerą turtinę padėtį, pateikė apeliacinės instancijos teismui tarp skolininko ir trečiųjų asmenų 2008 m. sudarytas keturias pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias tretieji asmenys įsipareigoja įsigyti iš skolininko tam tikros produkcijos už 57 939,25 Lt (pagal 2008 m. kovo 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.10V) (b.l.48-49), 103 778,37 Lt (pagal 2008 m. balandžio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.35V) (b.l.50-51), 52 487, 44 Lt su PVM (pagal 2008 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.56V) (b.l.52-54) ir 92 343,94 Lt su PVM (pagal 2008 m. rugpjūčio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr.95V) (b.l.55-56), bei 2008 m. balandžio 4 d. rangos sutartį Nr.25V, sudarytą tarp skolininko (rangovo) ir trečiojo asmens (užsakovo) UAB „Pastatų statyba“, pagal kurią skolininkas įsipareigojo atlikti sutartimi sulygtus statybos darbus, o užsakovas už tai įsipareigojo sumokėti 450 956,60 Lt su PVM (b.l.57-61). Skolininkas, siekdamas įrodyti savo stabilią veiklą taip pat pateikė savo atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) , esančios AB SEB banke, išrašą, iš kurio matyti, kad laikotarpyje nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 15 d. atliktų operacijų suma sudaro 1 151 293,81 Lt (b.l.40-47), bei 2008 m. lapkričio 30 d. sandėlio inventorizacijos žiniaraščio duomenis, kurie patvirtina, kad tuo metu sandėlyje esančių medžiagų vertė buvo 318 924,94 Lt (b.l.38-39). Ištyręs ir įvertinęs pastaruosius skolininko įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šių įrodymų visetas (komercinės sutartys, trečiųjų asmenų atsiskaitymai su skolininku bei skolininko sandėliuojamos prekės) įrodo, jog skolininkas yra realiai vykdantis ūkinę-komercinę veiklą rinkos subjektas, tačiau pastarieji įrodymai nepagrindžia esminės aplinkybės – skolininko stabilios finansinės padėties, kuria remiantis galima būtų netaikyti teismų praktikos suformuotos prezumpcijos, jog didelė ieškinio (pareiškimo) suma yra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kitaip tariant, skolininkas pastaraisiais įrodymais pagrindė tik tam tikru laikotarpiu gautų pajamų dydį, tačiau nenurodė koks yra jo gaunamų pajamų ir skolinių įsipareigojimų (trumpalaikių ir ilgalaikių) santykis, kokios yra prognozuojamos pajamos, nuosavo kapitalo dydis ir pan., iš ko galima būtų spręsti apie skolininko realią finansinę atskaitomybę, tai yra įvertinti, ar skolininko turtinė padėtis yra stabili bei leidžiant garantuoti, kad nėra grėsmės teismo įsakymo įvykdymui. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, skolininko pateikti įrodymai, tai yra sudarytos komercinės sutartys su trečiaisiais asmenimis, skolininko atsiskaitomosios sąskaitos išrašas bei sandėlio inventorizacijos duomenys atmetami kaip nepagrindžiantis skolininko galimybės įvykdyti teismo įsakymą.

10Kitų atskirojo skundo argumentų, kurie sudarytų pagrindą pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, skolininkas nepateikė.

11Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindų, numatytų CPK 329 str., dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais argumentais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų, nėra. Todėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

12Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str. kolegija

Nutarė

13Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai