Byla 2A-880-115/2013

Dėl draudimo išmokos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Burdulienės, Jelenos Šiškinos, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 - ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui UADB „Industrijos garantas“, trečiajam asmeniui G. G. dėl draudimo išmokos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su CK 6.284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos aiškinimu tuo aspektu, ar žuvusio asmens sutuoktinis visais atvejais turi teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, bei kaip turi būti apskaičiuojama fizinio asmens patirta žala netekus maitintojo.

5Nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 26 d. eismo įvykio metu žuvo ieškovės A. G. sutuoktinis K. G.. Eismo įvykio kaltininko civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas UADB „Industrijos garantas“. Atsakovas eismo įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo ieškovei 16 978,50 Lt draudimo išmoką, kurią sudarė 9 146,50 Lt laidojimo išlaidos ir 7 832 Lt neturtinė žala. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti likusią, jos manymu nepagrįstai neišmokėtą, draudimo išmokos dalį - 73 039,99 Lt, kuri yra žalos atlyginimas netekus maitintojo. Ieškiniu prašomą priteisti sumą ieškovė paskaičiavo 6 956,19 Lt, t.y. pusę jos sutuoktinio metinių pajamų, kurios teko ieškovės išlaikymui, padauginusi iš 10,5 metų laikotarpio, t.y. nuo ieškovės sutuoktinio mirties iki jam būtų suėjęs pensinis amžius.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 1 - asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 65 969,50 Lt draudimo išmoką, procesines palūkanas ir 2 907,85 Lt bylinėjimosi išlaidų.

8Teismas konstatavo, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos analizė suponuoja tai, kad teisę į žalos atlyginimą turi ne tik asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi, bet ir tie asmenys, kurie nors ir buvo darbingi, turėjo pajamų, tačiau jo mirties dieną turėjo teisę gauti išlaikymą. Šis straipsnis neįvardina sutuoktinio nedarbingumo ar pajamų neturėjimo, kaip sąlygos gauti išlaikymą. Šiuo atveju svarbu tai, kad sutuoktinis kito sutuoktinio mirties dieną turėtų teisę gauti išlaikymą. Nustatęs, kad ieškovė jos sutuoktinio mirties dieną tokią teisę turėjo, teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo draudimo išmokos, kaip žalos atlyginimo, netekus maitintojo.

9Analizuodamas CK 6.284 straipsnio 2 dalyje, TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalyje nustatytas sąlygas teismas padarė išvadą, kad skaičiuojant žalos atlyginimą netekus maitintojo, įstatymas nereikalauja būtinai nustatyti, kokią žuvusiojo pajamų dalį asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą, faktiškai gavo, bet pakanka nustatyti, kokią tokių pajamų dalį jie turėjo teisę gauti. Pagal minėtos teisės normos prasmę, apskaičiavus žuvusiojo gautas pajamas, jos dalinamos iš asmenų, kuriuos žuvusysis išlaikė arba kurie turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, skaičiaus, įskaitant ir patį žuvusįjį. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „D (toliau ir Tvarka)

10Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis CK 3.72 straipsnio ir CK 3.27 straipsnių nuostatomis, kadangi tiesiogiai taikytini įstatymai, reglamentuojantys žalos apskaičiavimo tvarką netekus maitintojo, nenustato pareigos, apskaičiuojant žalos dydį, vertinti tai, ar tinkamai sutuoktiniai vykdė savo, kaip sutuoktinių, pareigas, ar sutuoktinis išnaudojo visas galimybės gauti papildomų lėšų gyvenimo reikmėms ir pan. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad ieškovė siekia nepagrįstai praturėti atsakovo sąskaita.

11Parinkdamas ieškovės teisių gynybos formą, teismas nurodė, kad priteisus mokėti žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis, išieškotojas priklauso nuo skolininko mokumo – šiam tapus nemokiam, žalos atlyginimo mokėjimas gali būti nutraukiamas. Tačiau šis būdas leidžia reaguoti į pokyčius, reikšmingus žalos atlyginimo dydžiui (CK 6.283 straipsnio 3 dalis), taip pat galimas žalos atlyginimo indeksavimas. Priteisus žalos atlyginimą vienkartine suma, išieškotojas nepriklauso nuo skolininko mokumo, tačiau žalos atlyginimo nebegalima peržiūrėti (CK 6.283, 6.286 - 6.287 straipsniai). Todėl, teismo nuomone, parenkant žalos atlyginimo skaičiavimo ir mokėjimo būdą, taip pat reikia vadovautis CK 1.5 straipsniu, kuriame numatyta, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovės prašymą, taip pat į tai, kad priteistina suma nėra labai didelė ir neturėtų apsunkinti atsakovo, kaip juridinio asmens, finansinės padėties, manė, jog tikslinga ieškovei priteisti vienkartinę visos žalos dydžio išmoką. Tokį sprendimą teismas grindė tuo, jog atsakovas nepateikė priešingų įrodymų, kurie patvirtintų, kad vienkartinės išmokos priteisimas žymiai pablogintų atsakovo finansinę padėtį, sukeltų įmonės nemokumą, destabilizuotų įmonę ar kitokiu būdu pažeistų atsakovo interesus. Teismas atkreipė šalių dėmesį į tai, kad įstatymai nedraudžia šalims vykdymo proceso metu taikiai susitarti dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo ar dėl teismo priteistos sumos mokėjimo išdėstymo.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Apeliaciniu skundu atsakovas UADB „Industrijos garantas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 – ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

141. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.284 straipsnio 1 dalį. Fizinio asmens mirties atveju žalos atlyginimo dėl maitintojo netekimo gali reikalauti: (1) asmenys, kurie faktiškai gavo išlaikymą, jeigu jie yra nedarbingi, įskaitant ir sutuoktinį; (2) asmenys, kurie žuvusiojo mirties dieną turėjo teisę į išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2006). Ieškovė yra darbinga, dirba ir gauna atlyginimą, todėl ji neturi teisės į žalos atlyginimą.

152. Ieškovė neturi teisės į žalos atlyginimą, kadangi, anot atsakovo, tą patvirtina teisės normos, reglamentuojančios panašius teisinius santykius (CK 1.8 straipsnis). Paveldėjimo teisiniuose santykiuose teisė į išlaikymą nėra absoliuti, o preziumuojama tik pavieniais atvejais – kai asmuo yra pensinio amžiaus arba neįgalus. Tačiau net ir šios prezumpcijos gali būti paneigtos, jeigu asmens bendra materialinė padėtis yra pakankamai gera save aprūpinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2008; 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2009; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2010; 2012 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2012). Atsakovo įsitikinimu, turėtų būti atsižvelgiama į sutuoktinio asmens amžių, jo darbingumą ir galimybes dirbti. Atsakovas nurodo, jog panašiai teisės į išlaikymą atsiradimą nustato ir šeimos teisės nuostatos, reglamentuojančios sutuoktinių tarpusavio išlaikymą (CK 3.72 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011; 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2012; Mikelėnas V. Šeimos teisė. Justitia:Vilnius. 2009. P. 301-302). Ieškovei neįrodžius, kad ji sutuoktinio mirties dienai buvo reikalinga išlaikymo (neturėjo darbo ir turto, kurio būtų pakankamai save išlaikyti), teismas be pagrindo ieškinį tenkino.

163. Pirmosios instancijos teismas ne tik neteisingai apskaičiavo priteistinos draudimo išmokos dydį, bet ir sudarė prielaidas nepagrįstam ieškovės praturtėjimui atsakovo atžvilgiu. Į klausimą, kokio dydžio išlaikymą turėjo teisę gauti sutuoktinis, galima atsakyti sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ 15 straipsnio 5 dalį ir CK 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas ne tik neteisingai apskaičiavo ieškovei tenkantį išlaikymo dydį, bet ir netinkamai nustatė patį išlaikymo laikotarpį. Atsakovo teigimu, neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis teismas padarė išvadą, kad norint nustatyti ieškovei tenkančią jos vyro pajamų dalį, jas reikia dalinti iš dviejų. Vadovaujantis CK 3.27, 3.72, 3.88 straipsnių nuostatomis, ieškovei tenkanti sutuoktinio pajamų dalis per mėnesį sudaro tik 158,72 Lt, bet ne 558,25 Lt. Tokia suma gaunama įvertinus faktą, jog ieškovės gautos pajamos (426,90 Lt per mėnesį), kuriomis ji prisidėjo prie bendrų šeimos materialiųjų poreikių tenkinimo, sudaro 1/3 nuo abiejų sutuoktinių gautų pajamų sumos (426,90 Lt + 1 116,50 Lt) – 426,99 Lt, o jos sutuoktinio atitinkamai – 2/3 (744,33 Lt). Taigi ieškovei tenkanti sutuoktinio pajamų dalis per mėnesį sudaro 372,17 Lt (744,33 Lt / 2), o sutuoktiniui tenkanti ieškovės pajamų dalis per mėnesį – 213,45 Lt (426,90 Lt / 2). Anot atsakovo, atėmus iš ieškovei tenkančios sutuoktinio pajamų dalies per mėnesį sutuoktiniui tenkančios ieškovės pajamų per mėnesį dalį ir gaunama 158,72 Lt suma (372,17 – 213,45 Lt).

174. Nėra jokios priežasties, kodėl atsakovas turėtų būti įpareigotas ieškovei kompensuoti iki pat sutuoktinio pensijos paskaičiuotą išlaikymą. Draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką dėl maitintojo netekimo yra tiesiogiai priklausoma nuo žuvusiojo asmens pareigos teikti išlaikymą. Dingus šiai pareigai, turi dingti ir draudiko pareiga. Todėl logiškiausia būtų buvę pagal analogiją sutuoktinių tarpusavio išlaikymo bylose priteisti išlaikymą tik iki tols, kol dingtų aplinkybės, objektyvai trukdžiusios ieškovei susirasti kitą geriau apmokamą darbą, jeigu tokios būtų nustatytos.

185. Atsakovo įsitikinimu, apskaičiuojant reikalaujamą išmokėti draudimo išmoką turėjo būti vadovaujamasi 2004 m. birželio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis (toliau ir Taisyklės), pagal kurių 8-11 ir 55 punktus teismas turėjo aiškintis, ar ieškovė gavo/gauna kokias nors socialinio draudimo išmokas, pašalpas ar pensijas ir pan. Be to, pirmosios instancijos teismas draudimo išmoką ieškovei paskaičiavo už 117 mėnesių ir 25 dienas į priekį negautą išlaikymą, nors nei pati ieškovė, nei atsakovas negali būti tikri dėl tokios ieškovės gyvenimo trukmės ir jos galiausiai patirtos žalos dydžio. Be to, neaišku, ar ieškovei šį laikotarpį bus reikalingas išlaikymas. Draudimo išmoka turėjo būti priteisiama ne vienkartine suma, o periodinėmis išmokomis, nebent ieškovė ir atsakovas, kaip numatyta Taisyklių 52 punkte, būtų susitarę dėl vienkartinės išmokos. Nors draudimo išmokos priteisimą vienkartine suma teismas motyvavo galimu atsakovo nemokumu, tačiau nėra jokių duomenų, kad atsakovas gali tapti kada nors nemokus, be to, galioja CK 6.289 straipsnio 2 dalyje nustatyta apsauga.

196. Pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą ir tyrimą, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, t.y. nesiaiškino nei kokia ieškovės turtinė padėtis, nei ar ji yra darbinga, ar gauna kokias nors socialinio draudimo išmokas ir pan. Atitinkamai skundžiamas teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

20Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. G. prašo grąžinti 2 191 Lt žyminio mokesčio permoką, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai atsikirtimai:

211. Ieškovės manymu, nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2006, kadangi šios bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, t.y. atsakovo cituojamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar vaikaičiams, kaip faktiniams išlaikytiniams, priklauso žalos atlyginimas netekus maitintojo (senelio), o tėvams esant gyviems. Bet kuriuo atveju net ir remiantis minėta kasacinio teismo nutartimi nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas būtų nukrypęs nuo kasacinio teismo praktikos.

222. Priešingai nei teigia atsakovas, CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nėra kalbama apie sutuoktinį bei nepasisakyta, kad sutuoktinis kaip faktinis išlaikytinis privalomai turi būti nedarbingas. Ieškovė pažymi, kad žuvusiojo sutuoktinis automatiškai netenka žuvusiojo sutuoktinio uždirbtų pajamų, kurios pagal bendrosios jungtinės nuosavybės režimą nuosavybės teise priklausė abiem sutuoktiniams (CK 3.87 straipsnis). Todėl logiška, kad žuvusiojo sutuoktiniui nėra keliama nedarbingumo sąlyga siekiant įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo. Priešingas aiškinimas sąlygotų absurdiškas situacijas, kai, pavyzdžiui, visą gyvenimą sutuoktinio išlaikyta žmona, auginusi vaikus, prižiūrėjusi bendrą šeimos ūkį bei gerovę, ir dėl šios priežasties negalėjusi įgyti tinkamo išsilavinimo, kvalifikacijos ar darbo, liktų be žalos atlyginimo netekus maitintojo, vien dėl to, kad ji nėra darbinga. Dėl tokio CK 6.284 straipsnio 1 dalies aiškinimo yra pasisakęs tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165/2012, tiek Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 16 d. nutartyje.

233. Priešingai nei teigia atsakovas, CK 6.284 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai pateiktas sąrašas asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, todėl nėra visiškai jokio pagrindo taikyti įstatymo ar teisės analogiją bei civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

244. Ieškovė akcentuoja, jog draudimo išmoka iš atsakovo priteista tik už laikotarpį iki ieškovės žuvusiam vyrui būtų sukakę 62,5 m., nors akivaizdu, kad jos patirta žala yra didesnė, nes ieškovės vyrui sukakus pensinio amžiaus, ji taip pat būtų turėjusi teisę į vyro išlaikymą tam tikrą laikotarpį iš jo pensijos. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovas neįrodinėjo ir neįrodė, jog yra Taisyklių 55 punkte numatytas pagrindas mažinti ieškovei priteistiną draudimą išmoką, be to, ieškovė aiškiai nurodė, kad jokių papildomų pajamų, kurios sudarytų pagrindą mažinti ieškovei priteistiną žalos dydį, negauna. Ieškovė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė, kodėl priteisia ieškovei vienkartinę draudimo išmoką, bet ne periodinę.

255. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinį mokėjimo, todėl per klaidą sumokėtas žyminis mokestis turėtų būti grąžintas.

26IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai

27Apeliacinio proceso objektą sudaro apeliaciniame skunde iškelti teisės ir fakto klausimai. Byloje kilo klausimai, ar darbingas bei dirbantis asmuo pagal CK 6.284 straipsnį turi materialinę subjektinę teisę reikalauti atlyginti žalą sutuoktinio mirties atveju, ir kaip turėtų būti apskaičiuojama žala, patirta netekus maitintojo. Tai yra teisės klausimai, dėl kurio teisėjų kolegija pasisako.

28Dėl atsakomybės už dėl gyvybės atėmimo atsiradusią žalą.

29CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties.

30Kasacinio teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2006, obiter dicta dalyje pateiktas šioje byloje aktualus išaiškinimas dėl asmenų, turinčių teisę į žalos atlyginimą mirus fiziniam asmeniui, rato. Tai - asmenys, kurie dėl asmens žūties patyrė nuostolių – neteko dalies teikto išlaikymo arba galimybės įgyvendinti teisę į išlaikymą. Tai gali būti asmenys, kurie: faktiškai gavo išlaikymą arba turėjo teisę į išlaikymą iš žuvusiojo. Teisė gauti iš mirusio asmens išlaikymą jo mirties dieną yra siejama su teisine išlaikymo pareiga.

31Remiantis šiomis aiškinimo išvadomis akivaizdu, kad materialinę subjektinę teisę reikalauti žalos netekus maitintojo atlyginimo turi ne tik faktiniai išlaikytiniai, kurie yra nedarbingi, bet ir asmenys, turėję teisę į gauti išlaikymą iš žuvusiojo. Taigi teisę į žalos atlyginimą pagal CK 6.284 straipsnį sukuria tiek išlaikymo faktas, tiek teisės gauti išlaikymą iš žuvusiojo turėjimas. CK 6.284 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama, jog turinčiais teisė į žalos atlyginimą netekus maitintojo pripažįstama nepilnamečiams vaikams, sutuoktiniui, nedarbingiems tėvams ar kitiems faktiniams nedarbingiems išlaikytiniams, taip pat žuvusiojo vaikui, gimusiam po jo mirties. Netekus maitintojo jiems atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam (CK 6.284 straipsnio 2 dalis). Tai suponuoja, jog fizinio asmens mirties atveju jo sutuoktinis turi teisę į žalos, atsiradusios dėl sutuoktinio mirties, atlyginimą, jeigu sutuoktinis faktiškai jį išlaikė arba jis turėjo teisę į išlaikymą. Kaip minėta, teisė gauti iš mirusio asmens išlaikymą jo mirties dieną yra siejama su teisine išlaikymo pareiga, kuri atsiranda tuo atveju, jeigu reikalavimą atlyginti žalą remiantis CK 6.284 straipsniu reiškiantis asmuo turėjo teisę reikalauti teikti jam išlaikymą.

32CK 6.284 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos adresatų (nepilnamečių vaikų, sutuoktinių, nedarbingų tėvų ar kitų faktinių nedarbingų išlaikytinių, bei vaiko, gimusio po fizinio asmens mirties) teisė į žalos atlyginimą netekus maitintojo atsiranda skirtingais pagrindais, t.y. vienų dėl faktiškai jiems mirusiojo teikto išlaikymo, o kitų dėl teisės tokį išlaikymą gauti turėjimo. Pažymėtina, kad CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nėra apibrėžta, kuriais atvejais normos adresatai laikytini turėjusiais teisę fizinio asmens žuvimo dieną gauti iš jo išlaikymą, kitaip tariant, nėra nustatyta sąlygų, kurioms esant žuvęs fizinis asmuo būtų turėjęs pareigą išlaikyti konkretų asmenų. Šiuo atveju teisės į išlaikymą turėjimas negali būti traktuojamas abstrakčiai, bet siejamas su konkrečiomis aplinkybėmis, kurioms atsiradus, įgyjama tokia teisė.

33Tėvų ir vaikų bei sutuoktinių tarpusavio išlaikymo santykius reglamentuoja CK 3 knygoje Šeimos teisė įtvirtintos normos. Nepilnamečiai vaikai visais atvejais, t.y. nepriklausomai nuo jų turtinės padėties ir kitų sąlygų, turi teisę gauti iš tėvų išlaikymą (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), atitinkamai vieno iš tėvų mirties atveju turi teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo. Pilnamečiai vaikai turi pareigą išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus (CK 3.205 straipsnio 1 dalis), taigi tėvai – pilnamečio vaiko mirties atveju, teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo įgyja tuo atveju, jeigu pilnamečio vaiko mirties atveju jie buvo nedarbingi ir reikalingi paramos.

34Sutuoktinių abipusės pareigos nurodytos CK 3.27 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Vykdydami šias abipuses pareigas, gyvendami santuokinį gyvenimą, sutuoktiniai ne tik prisideda prie bendrų šeimos poreikių tenkinimo, bet ir kartu teikia vienas kitam tiek materialinę, tiek moralinę paramą. Abipusės materialinės paramos teikimas santuokinio gyvenimo metu pasižymi tuo, jog sutuoktinių gaunamos pajamos yra bendroji jų jungtinė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas), taigi sutuoktinio mirties atveju likęs gyvas sutuoktinis netenka tos pajamų dalies, kuri jam būtų buvusi paskirta kaip materialinė parama. Teisėjų kolegijos nuomone, konstatuojant, ar sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį žuvus jo sutuoktiniui, esminę reikšmę turi nustatymas, ar fizinio asmens mirties dieną jo gautos pajamos sudarė esminę dalį bendrų šeimos pajamų, t.y. ar žuvęs sutuoktinis gali būti traktuojamas kaip pagrindinis šeimos išlaikytojas (maitintojas). Aplinkybės, ar likęs gyvas sutuoktinis dėdamas protingas pastangas galėjo pats save išlaikyti, yra nereikšmingos.

35Apeliaciniame skunde minimi kasacinio teismo išaiškinimai sutuoktinio teisės į išlaikymą klausimu pateikti bylose, kurių ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, kadangi jose sutuoktinio teisės į išlaikymą klausimai buvo sprendžiami santuokos nutraukimo bylose. Dėl šios priežasties atsakovo nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais aptariamu pagrindu nesiremiama (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-68/2006).

36Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sutuoktinio mirties dieną ieškovės faktiškai gautas darbo užmokestis buvo 364 Lt (b. l. 20), o jos sutuoktinio K. G. vidutinis darbo užmokestis sudarė 1 116,50 Lt per mėnesį (b. l. 26). Tokie sutuoktinių pajamų dydžiai patvirtina, kad ieškovė turėjo būti materialiai remiama savo sutuoktinio, kadangi jos gautos pajamos nebuvo pakankamos save išlaikyti, arba kitaip turėjo teisę iš sutuoktinio gauti išlaikymą – materialinę paramą. Kaip jau pasisakyta, aplinkybės, ar ieškovė sutuoktinio mirties dieną galėjo ar ne gauti didesnes pajamas, sprendžiamo ginčo atveju nepatenka į įrodinėjimo dalyko ribas. Tokia išvada daroma atsižvelgiant ir į faktą, jog sutuoktiniai bendro gyvenimo metu gali susitarti, kad vienas iš sutuoktinių šeimos interesų tikslu teiks prioritetą šeimyninės buities rūpesčiams, kai kitas rūpinsis materialiniu šeimos aprūpinimu. Tokiu atveju, remiantis atsakovo pozicija, po sutuoktinio mirties kitas sutuoktinis iš esmės negalėtų reikalauti žalos atlyginimo netekus maitintojo.

37Dėl žalos dydžio ir kompensacijos formos.

38CK 6.284 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Taigi apskaičiuojant asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, priteistinos žalos dydį – užtenka nustatyti mirusiojo pajamų dalį, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Apskaičiavus mirusiojo gautas pajamas, jos turėtų būti dalinamos iš asmenų, kuriuos mirusysis išlaikė arba kurie turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, skaičiaus, įskaitant ir patį žuvusįjį. Apskaičiuojant sutuoktiniui tenkančią mirusio fizinio asmens gautų pajamų dalį, faktinės aplinkybės, susijusios su santuokos trukme, išlaikymo reikalingumu ir pan., yra nereikšmingos. Žalos dydžiui įtakos negali turėti ir sutuoktinio įnašo į šeimos biudžetą dydis, nes tokiu atveju susidarytų situacija, jog pajamų negaunantis sutuoktinis atitinkamai neturėtų teisės ir į išlaikymą. Apeliaciniame skunde neginčijama, jog ieškovės sutuoktinio vidutinės mėnesinės pajamos sudarė 1 116,50 Lt. Taigi ieškovės kas mėnesį turėjo teisę į 558,25 Lt (1 116,50/2) sutuoktinio pajamų (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3.117 straipsnio 1 dalis).

39Apeliaciniame skunde teigiama, kad, pirma, ieškovei be pagrindo draudimo išmoka priteista vienkartine išmoka, antra, draudimo išmoka turėtų būti mažinama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 55 punktą, ir, trečia, draudimo išmoka galėjo būti priteista tik į momento, kai išnyktų aplinkybės, objektyviai trukdžiusios ieškovei susirasti kitą geriau apmokamą darbą. Šie argumentai įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui dalyje dėl priteistinos draudimo išmokos dydžio bei formos nustatymo neturi.

40Neginčytina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 55 punktą socialinio draudimo išmokos, ligos pašalpos, netekto darbingumo pensijos ar kompensacijos, mokamos pagal teisės aktus dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Įrodymų, kad ieškovei būtų išmokėtos paminėto pobūdžio kompensacijos ar pašalpos, kurios turėtų būti įskaitomos į iš atsakovo priteistą draudimo išmoką, byloje nebuvo pateikta. Tokių įrodymų atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teismo neprašė išreikalauti, o savo iniciatyva teismas esant privataus pobūdžio ginčui įrodymų rinkti pareigos neturėjo. Taigi su netinkamu procesiniu veikimu susijusios pasekmės šiuo atveju tenka pačiam atsakovui (CPK 178 straipsnis).

41Pagal CK 6.284 straipsnį žalos atlyginimas netekus maitintojo atskiroms asmenų grupėms turėtų būti priteisiamas diferencijuotai (pvz., nepilnamečiams vaikams iki pilnametystės; faktiniams nedarbingiems žuvusio fizinio asmens nedarbingiems išlaikytiniams iki išnyks aplinkybės, trukdžiusios jiems save išlaikyti). Sutuoktiniui žalos atlyginimas, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į sutuoktinių tarpusavio santykius, apimančius ir abipusę pareigą vienas kitą remti materialiai, teisė į žalos atlyginimą turėtų būti realizuojama iki gyvos galvos. Todėl ieškovės pasirinktas jos teisių gynimo būdas – priteisti žalos atlyginimą, paskaičiuotą iki sutuoktinis būtų sulaukęs senatvės pensinio amžiaus, neišeina už CK 6.284 straipsnio nustatytų kompensacijos laikotarpio ribų. CK 6.288 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su gyvybės atėmimu susijusi žala atlyginama periodinėmis išmokomis arba visos žalos dydžio vienkartine išmoka. Taigi įstatymų leidėjas suinteresuotam asmeniui suteikia diskrecijos teisę pasirinkti savo teisių gynimo, netekus maitintojo, būdą, t.y. ar reikalauti patirtą žalą atlyginti periodinėmis išmokomis, ar vienkartine išmoka (CK 1.137 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad žalos atlyginimas periodinėmis išmokomis ieškovei būtų priteistas faktiškai dešimties metų laikotarpiui, žalos atlyginimas vienkartine išmoka ne tik užtikrintų realų ir faktinį ieškovės teisių į žalos, netekus maitintojo, realizavimą, bet kartu užtikrintų, jog ateityje tarp šalių daugiau nebekils ginčų šiuo klausimu. Taigi žalos atlyginimas vienkartine išmoka teisėjų kolegijos vertinimu yra racionalus bei galimas ieškovės teisių gynimo būdas, kurio netaikyti nėra pagrindo. Apeliaciniame skunde minimi argumentai dėl tikėtinos ieškovės gyvenimo trukmės yra nereikšmingi, kadangi laikantis tokios pozicijos žalos atlyginimas vienkartine išmoka apskritai būtų negalimas. Pažymėtina, kad priteisiant žalos atlyginimą vienkartine išmoka prioritetas yra teikiamas nukentėjusio asmens pažeistų interesų bei teisių atstatymui, o atsakovas šiuo atveju nepateikė įrodymų, kad toks ieškovės teisių gynimo būdas sąlygotų šalių teisėtų interesų disproporciją ir nepagrįstai suvaržytų atsakovo teises. Taigi nenustatyta nei pagrindo sumažinti priteistos draudimo išmokos dydį, nei formą.

42Remiantis paminėtu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškinys priteisti draudimo išmoką, nėra teisinio pagrindo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, dėl to jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

43Dėl bylinėjimosi išlaidų.

44Netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovo ieškovei priteisiama 1 694 Lt išlaidų advokato suteiktai teisinei pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai).

45Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu ieškovei grąžinama 2 191 Lt už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

46Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

47Vilniaus miesto 1 - ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

48Priteisti iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ ieškovei A. G. 1 694 Lt bylinėjimosi išlaidų.

49Grąžinti ieškovei A. G. (a. k. ( - ) 2 191 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2012 m. gegužės 3 d. ir 2012 m. gegužės 23 d. per „Swedbank“ AB.