Byla 3K-3-220-916/2015
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – T. Ž

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Vasarienės (pranešėja) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skanvolvita“ ieškinį atsakovui Š. Š. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – T. Ž..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinę atsakomybę už įmonei padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas BUAB „Skanvolvita“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Š. Š. 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) žalai atlyginti ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Jis nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. balandžio 2 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą ir paskyrė administratorių. Šis, vykdydamas pagal Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ir ĮBĮ) jam tenkančias pareigas, nustatė, kad 2008 m. sausio 30 d. ieškovas, atstovaujamas atsakovo, su UAB „Hansa lizingas“ sudarė dvi nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, jų pagrindu į įmonės sąskaitą buvo pervesta iš viso 1 298 772,24 Lt (376 150,44 Eur) suma. Ieškovo akcininkai atsakovas Š. Š. ir trečiasis asmuo T. Ž., turintys po 50 akcijų, 2008 m. vasario 1 d. akcininkų susirinkime nusprendė, kad atsakovas savo akcijas parduoda trečiajam asmeniui už 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur), o ieškovas šioms akcijoms apmokėti suteikia trečiajam asmeniui 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) paskolą. Trečiasis asmuo gautą paskolą kaip atsiskaitymą už įsigytas akcijas pervedė į atsakovo banko sąskaitą. Ieškovas teigia, kad trečiasis asmuo akcininkų susirinkime negalėjo balsuoti paskolos suteikimo klausimu, nes buvo svarstomas paskolos suteikimas pačiam akcininkui. Atsakovas, būdamas ir akcininkas, ir įmonės vadovas, taip pat balsavo už paskolos suteikimą, kurios paskirtis buvo įsigyti akcijų už labai didelę kainą iš paties akcininko, t. y. iš atsakovo. Pastarasis net netyrė trečiojo asmens galimybių grąžinti gautą paskolą, nepareikalavo garantijų. Atsakovas iš esmės veikė savo interesais, t. y. siekė gauti iš UAB „Skanvolvita“ UAB „Hansa lizingas“ pervestas lėšas. Tokie veiksmai nesąžiningi bendrovės atžvilgiu. Pagal 2008 m. balanso duomenis įmonė buvo nemoki, po akcijų perleidimo veiklos nebevykdė. Tokiu paskolos suteikimu ir lėšų pervedimu atsakovui buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

8Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui iš atsakovo 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

9Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, nurodė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą bankroto administratorius gina bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus ir per šį terminą gali ginčyti sandorius visais sandorių negaliojimo pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad 2008 metais įmonei jau būnant nemokiai bei pardavus jos turtą gauti pinigai nebuvo panaudoti įmonės veiklai, o sukurtos sąlygos atsakovui (įmonės vadovui ir akcininkui) gauti įmonės lėšas. Atsakovo neteisėti veiksmai lėmė tai, kad įmonė neteko lėšų. Žala įmonei padaryta, nes atsakovas iš neteisėtų veiksmų gavo naudos, o įmonei liko nuostoliai. Faktas, kad tik pardavus įmonės turtą UAB „Hansa lizingas“ tą pačią dieną buvo priimtas ir sprendimas parduoti akcijas už didelę kainą bei suteikti paskolą trečiajam asmeniui, įrodo, kad įmonė kitų pinigų neturėjo ir paskolos suteikti negalėjo, juolab kad įmonės veikla nebuvo susijusi su paskolų teikimu.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartimi paliko Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą nepakeistą.

11Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatas, aplinkybę, kad nutartis dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo įsiteisėjo 2012 m. balandžio 13 d. ir tik nuo šios datos bankroto administratorius gavo galimybę ginti ieškovo teises reiškiant ieškinį, sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

12Teisėjų kolegija nurodė, kad įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai); pažymėjo, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

13Įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes dėl nekilnojamojo turto pardavimo UAB „Hansa lizingas“, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir paskolos trečiajam asmeniui suteikimo, teisėjų kolegija sprendė, kad įmonės vadovas, suteikdamas didelę paskolą iš įmonės lėšų fiziniam asmeniui, veikė aiškiai aplaidžiai ir viršijo protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, juolab kad paskolų teikimas nebuvo įmonės veiklos sritis. Taip buvo siekta patenkinti savo asmeninius interesus ir gauti reikiamą sutartą kainą už dalies įmonės akcijų pardavimą kitam akcininkui, nepaisant rizikingo sandorio sudarymo ir iš to galimai kilsiančių padarinių įmonei bei jos kreditoriams. Teisėjų kolegija, įvertinusi Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) 44 straipsnio 9 dalies nuostatas, draudžiančias bendrovei suteikti paskolą, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų, padarė išvadą, kad atsakovas ne tik veikė rizikingai, bet ir pažeidė teisės akte įtvirtintą draudimą įmonės vadovui. Tai, kad paskolos sutartis buvo sudaryta abiejų įmonės dalyvių (akcininkų) pritarimu, teisėjų kolegijos vertinimu, vadovo atsakomybės neeliminuoja ir nemažina.

14Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos taikyti atsakovui (įmonės vadovui) civilinę atsakomybę. Atsakovas, suteikdamas paskolą iš įmonės lėšų kitam akcininkui, kad šis įsigytų įmonės akcijų, akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus įmonei, veikė aiškiai aplaidžiai ir savanaudiškai, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus ir pažeisdamas ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatytą draudimą. Nors gavus lėšas iš lizingo bendrovės tą dieną buvo padengti įsipareigojimai kreditoriams, tačiau kita lėšų dalis paskolinta trečiajam asmeniui, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas įmonės nemokumą remdamasis 2008 metų balanso duomenimis, neatkreipė dėmesio, kad atsakovas nebevadovavo įmonei 2008 m. pabaigoje, tačiau tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia atsakovo kaltės bei atsakomybės už atliktus neteisėtus veiksmus ir dėl jų atsiradusius padarinius – žalos įmonei padarymą, kreditoriui negrąžinant įmonei pasiskolintų lėšų. Vien faktas, kad įmonė nebuvo nemoki ĮBĮ prasme (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis) paskolos akcininkui suteikimo metu, nereiškia, kad jos valdymas buvo tinkamas ir nepažeidė įmonės bei kitų suinteresuotų asmenų (kreditorių) interesų.

15Teisėjų kolegija, pripažinusi faktą, kad byloje įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai, kurie pasireiškė imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (ABĮ 44 straipsnio 9 dalis), fiduciarinių valdymo organo pareigų pažeidimu (paskolos sandorio sudarymas nepareikalavus prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių pateikimo), sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įmonės patirtos žalos dydžiu pripažino paskolos sutartimi trečiajam asmeniui suteiktą pinigų sumą – 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur). Bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo įmonei paskolos visiškai negrąžino, nei apeliantas, nei trečiasis asmuo duomenų apie bent dalies paskolos įmonei sugrąžinimą į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Dėl šios priežasties atsakovas, bendrovės vardu sudaręs įmonei nuostolingą sandorį, privalo atlyginti sumažėjusio įmonės turto ekvivalentą – visą suteiktą paskolos sumą. Žala įmonei pasireiškė tuo, kad, neteisėtai suteikiant paskolą įmonės akcininkui ir jos neatgavus, suprastėjo įmonės turtinė padėtis, buvo apribotos galimybės plėtoti verslą, dėl ko galimai išaugo įmonės skolos. Tai, kad įmonė mokėjo įmokas lizingo bendrovei iki 2009 m. balandžio 2 d. ir kurį laiką po ginčo paskolos suteikimo dar vykdė veiklą, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia žalos tiek įmonei, tiek jos kreditoriams fakto.

16Ieškovas, bankrutavusi UAB „Skanvolvita“ (jos administratorius), pasirinko pažeistos teisės gynimo būdą, nustatytą CK 2.87 straipsnio 7 dalyje, ir prašo žalą priteisti iš buvusio įmonės vadovo, bet ne įmonės akcininko, t. y. paskolos gavėjo (CPK 13 straipsnis). Ginant bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus, bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos įmonei bei jos kreditoriams atlyginimo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija laikė teisiškai neaktualiu atsakovo argumentą dėl skolos išieškojimo galimybės iš trečiojo asmens neįrodytinumo. Teisėjų kolegija taip pat atmetė argumentus dėl to, kad įmonei iš viso žala padaryta nebuvo – įmonė įgijo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį, nes liko nepaneigti ieškovo argumentai, kad nėra galimybės atgauti paskolą iš nemokaus trečiojo asmens.

17Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.247 straipsniu, sprendė, kad bylos duomenys patvirtina priežastinį ryšį tarp bendrovės patirtos žalos ir atsakovo veiksmų, nes šis, kaip įmonės vadovas, veikdamas rizikingai ir savo interesais, pažeisdamas imperatyviąsias teisės aktų nuostatas, nepareikalavęs jokių prievolės įvykdymą užtikrinančių priemonių, suteikė paskolą įmonės akcininkui trečiajam asmeniui akcijoms įsigyti, ji įmonei nebuvo grąžinta (grąžinama). Paskolos sutartis įmonei buvo akivaizdžiai nuostolinga, nes įmonė ne tik neteko didelės sumos, bet tuo tikslu (paskolai suteikti) prisiėmė įsipareigojimus lizingo bendrovei ir jų nebepajėgė vykdyti nuo 2009 m. balandžio mėnesio. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo kaltė paneigta nebuvo. Nors įmonės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, o tik dėl savo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės komercinės veiklos rizika, paprastai įmonės vadovo civilinės atsakomybės CK 6.263 straipsnio pagrindu nelemia, tačiau šiuo atveju konstatuoti atsakovo paprastą neatsargumą, sudarius imperatyviųjų įstatymo nuostatų draudžiamą paskolos sandorį, teisėjų kolegijos vertinimu, nebūtų teisinga ir sąžininga tiek pačios įmonės, tiek įmonės kreditorių atžvilgiu.

18III. Kasacinio skundo argumentai

19Kasaciniu skundu atsakovas Š. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

201. Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, nepagrįstai atleido trečiąjį asmenį (paskolos gavėją) nuo prievolės grąžinti gautą paskolą, nes ši suma priteista tik iš atsakovo. Be to, ieškovas nepagrįstai įgijo dvi reikalavimo teises tuo pačiu pagrindu, vieną – paskolos sutartimi į trečiąjį asmenį, kitą – skundžiamais procesiniais sprendimais į atsakovą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei ieškovas, nei jo kreditoriai 2008 m. vasario 1 d. sandorio dėl paskolos suteikimo trečiajam asmeniui neginčijo kaip neteisėto, tačiau būtent šio sandorio neteisėtumu dėl ABĮ 44 straipsnio normų pažeidimo tenkintas ieškinys. Teisine prasme tokiu atveju svarbu nustatyti teismų poziciją, kuris sandoris negalioja nurodytu teisiniu pagrindu: ar paskolos, ar akcijų pirkimo–pardavimo, ar jie abu kartu. Taip pat svarbu nustatyti, kam ir kokius teisinius padarinius sukelia sudaryti sandoriai. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai šiais klausimais iš viso nepasisakė. Nors vadovo veiksmų neteisėtumą ieškovas ir teismai kildina iš ABĮ 44 straipsnio imperatyvaus draudimo ir fiduciarinių pareigų pažeidimo įmonei tariamai esant nemokiai, tačiau šie argumentai prieštarauja byloje esantiems įrodymams, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Sutiktina, kad esant imperatyviajam draudimui suteikti įmonės valdymo organo nariui paskolą tos pačios įmonės akcijoms įsigyti pagal ABĮ 44 straipsnio nuostatas negalima, tačiau nagrinėjamas akcijų pirkimo–pardavimo sandoris savo esme yra įmonės ir verslo pirkimo–pardavimo sandoris, o tokiam sandoriui sudaryti ir gauti paskolą ABĮ 44 straipsnis nedraudžia. Net jeigu nagrinėjamu atveju buvo parduotos tik akcijos ir todėl paskolos sutartis negalioja ab initio, tai tokiam sandoriui taikytini ne iš ABĮ 44 straipsnio nuostatų kylantys teisiniai padariniai ir sandorio šalių civilinė atsakomybė, o iš CK 1.78 straipsnio 1 dalies ir 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatų kylantys niekinio ir negaliojančio sandorio teisiniai padariniai. Tokiu atveju sandorio šalių santykiams taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys, 6.222 straipsnis). Dėl to prievolę grąžinti paskolą ieškovui turi trečiasis asmuo kaip paskolos gavėjas, o ne atsakovas. Taigi ieškovas atsakovu pasirinko ne tą asmenį, o teismai šio procesinio pažeidimo nepašalino. Tai lėmė atsakovo materialinių teisių pažeidimą.

212. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos gavėjas trečiasis asmuo paskolos ir akcijų pirkimo–pardavimo sutartimis įgijo savo nuosavybėn turtines teises (AB „Skanvolvita“ akcijas), tai restitucijos atveju jam sugrąžinus paskolą būtų atkurta civilinė taika tarp šalių. Nors, atsakovo teigimu, jis, sudarydamas sandorius su trečiuoju asmeniu dėl įmonės ir verslo pardavimo, neatliko jokių neteisėtų veikų ir jų ABĮ nuostatos nedraudė, tačiau bet kuriuo atveju klausimas dėl vadovo civilinės atsakomybės galėtų būti keliamas tik tada, jeigu teismui taikant restituciją trečiasis asmuo paskolos negrąžintų, o ieškovas būtų išnaudojęs visas teisines priemones skolai atgauti, bet ne anksčiau. Šiuo atveju yra priešingai, nes ieškovas paskolos gavėjo atžvilgiu atsiėmė civilinį ieškinį (2014 m. sausio 14 d. ieškovo prašymas civilinėje byloje Nr. 2-371-460/2014), todėl vadovo atsakomybei kilti nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo negali ir (ar) negalės įvykdyti prievolės pagal paskolos sutartį, skola iš jo nėra priteista, nėra išnaudotos visos priverstinio išieškojimo teisinės priemonės, taip pat nėra duomenų, kad trečiasis asmuo būtų atsisakęs vykdyti prievolę.

223. Įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei konstatuoti. Šiuo atveju ieškovas privalėjo įrodyti, kad žala (nuostoliai) vadovo (atsakovo) veiksmais realiai padaryti. Nagrinėjamu atveju ieškovas šių aplinkybių neįrodė, be to, atsiimdamas reikalavimus trečiajam asmeniui, atleido skolininką nuo prievolės. Kita vertus, jeigu būtų laikoma, kad sandoris dėl paskolos suteikimo trečiajam asmeniui akcijoms pirkti buvo sudarytas dėl sutarties šalių, tarp jų įmonės vadovo (atsakovo), kompetencijos ir teisinių žinių stokos, nežinant, jog tokia sutartis yra negalima pagal ABĮ 44 straipsnio nuostatas, tik turint tikslą perleisti įmonę bei verslą kaip turtinį vienetą kitam akcininkui, kuris planavo tęsti įmonės veiklą, tai šios aplinkybės paneigtų atsakovo tyčios buvimą. Įmonės pardavimą šalys įformino akcijų pirkimo–pardavimo sandoriu pagal savo teisinį supratimą (teisinę sąmonę), tačiau, nepriklausomai nuo sandorio formos, atsižvelgiant į tikrąją šalių valią, šalys ketino ir susitarė perleisti įmonę ir verslą kaip vieną turtinį kompleksą. Tokiu atveju akcijų pirkimo–pardavimo sandoris laikytinas įmonės pardavimo sandoriu, atitinkamai įvertinant ir nustatant akcijų kainą, kuri atitinka įmonės pardavimo kainą. Atsižvelgiant į tai, teismai, kvalifikuodami vadovo veiksmus, netinkamai aiškino ir taikė ABĮ 44 straipsnio nuostatas, nes ši teisės norma nedraudė suteikti paskolą įmonės pardavimo sandoriui ir ji šalių santykiams, atsižvelgiant į tikrąją jų valią bei ketinimus, nėra taikytina. Taip pat ir paskolos sutarties tikslas, nepriklausomai nuo to, kad jos paskirtyje nurodytas susitarimas dėl akcijų pirkimo–pardavimo sandorio apmokėjimo, tikrąja savo prasme yra apmokėti įmonės ir verslo pirkimo sandorį.

234. Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovas neįrodė, kad įmonei buvo padaryta reali turtinė žala, todėl teismai nepagrįstai priteisė iš atsakovo sumą, lygią trečiajam asmeniui suteiktos paskolos sumai. Minėta, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo prievolės neįvykdys, be to, ieškovas pats atleido jį nuo prievolės vykdymo atsiimdamas jam pareikštus reikalavimus dėl paskolos grąžinimo.

245. Teismai, spręsdami dėl ieškovo nemokumo paskolos sandorio sudarymo metu ir dėl trečiojo asmens turtinės padėties, netinkamai, pažeisdami įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, įvertino byloje esančius įrodymus. Įmonės finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad 2008 metais ieškovas buvo mokus ir veikė pelningai. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad trečiasis asmuo nėra pajėgus vykdyti prievoles pagal paskolos sutartį.

25Trečiasis asmuo T. Ž. pareiškimu prisidėjo prie atsakovo kasacinio skundo.

26Ieškovas BUAB „Skanvolvita“ atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Dėl pažeistų teisių gynimo būdo

30Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl to, ar ieškovas gali pasirinkti savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdą savarankiškai, ar yra saistomas subsidiarumo principo pažeistų teisių gynimo būdų pasirinkimo atžvilgiu. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti bei įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. antstolis V. M. , bylos Nr. 3K-3-217/2010; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. J. P., bylos Nr. 3K-3-62/2010; kt.). Taigi, jei įstatyme nenustatyta kitaip, teismas neturi teisės pažeisti ieškovo dispozicijos (CPK 13 straipsnis) ir nurodyti, kokį pažeistų teisių gynimo būdą jam pasirinkti bei kokiu pagrindu ir dalyku reikšti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nagrinėjamoje byloje ieškovas (bankrutuojančios įmonės interesams atstovaujantis bankroto administratorius) pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, įrodinėdamas, kad atsakovui, kaip įmonės vadovui, sudarius ieškovui nenaudingą ir nuostolingą paskolos sandorį, egzistuoja visos būtinosios atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, įvertinusi Įmonių bankroto įstatymo bankroto administratoriui nustatytas teises ir pareigas, inter alia, ginti bankrutuojančios įmonės ir visų jos kreditorių teises ir teisėtus interesus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punktas), sprendžia, kad bankroto administratorius, bankrutuojančios įmonės vardu reikšdamas ieškinius, yra laisvas pasirinkti būdą, kuriuo gina tiek bankrutuojančios įmonės, tiek visų jos kreditorių interesus. Paskolos sandorio pripažinimo negaliojančiu klausimo išsprendimas neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, nes byloje įrodinėtas kasatoriaus civilinės atsakomybės pagrindas – fiduciarinių pareigų veikti maksimaliai atidžiai, protingai, rūpestingai, išimtinai bendrovės interesams ir kt., pažeidimas, kuris, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, bylą nagrinėjusių teismų konstatuotas šioje byloje. Kadangi ieškovas pasirinko alternatyvų savo pažeistų teisių gynimo būdą – žalos atlyginimą, o reikalavimas pripažinti paskolos sandorį negaliojančiu byloje nepareikštas, tai bylą nagrinėję teismai pagrįstai nesprendė klausimo dėl šio sandorio pripažinimo negaliojančiu.

31Dėl bendrųjų įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo pagrindų

32Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas civilinės atsakomybės uždarosios akcinės bendrovės vadovui (kasatoriui) už įmonės (ieškovo) vardu sudarytą paskolos sandorį taikymo klausimas. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad kasatorius, būdamas ieškovo vadovas, netinkamai vykdė jam tenkančias fiduciarines pareigas, pažeidė imperatyvų specialaus įstatymo nustatytą draudimą, sudarė nenaudingą ir nuostolingą ieškovui paskolos sandorį, todėl turi atlyginti dėl jo sudarymo ieškovui ir šio kreditoriams padarytą žalą.

33Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmiau nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų pagrįstumo, pažymi, kad įmonės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinė atsakomybė atsiranda pagal CK šeštosios knygos XXII skyriuje nustatytas taisykles. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovas, reikšdamas atsakovui, kaip įmonės vadovui, reikalavimą atlyginti įmonei padarytą žalą, privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė, tačiau, teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę, reikalavimų.

34Juridinio asmens organų narių pareigas reglamentuoja CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys. Atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą ir pareigą visiškai atlyginti dėl to įmonei padarytą žalą įtvirtina CK 2.87 straipsnio 7 dalis. Pažymėtina, kad pagal CK 2.82 straipsnio 1 dalį juridinių asmenų organų kompetenciją ir funkcijas detaliau nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai. Pagal ginčui aktualios ABĮ redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. sausio 30 d. iki 2008 m. birželio 21 d., 37 straipsnio 5 dalį, bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais; pagal 6 dalį, jis organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą; pagal 10 dalies 1 punktą, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo pareigų, nuosekliai formuojamoje praktikoje yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Star 1 Airlines“ v. M. L., bylos Nr. 3K-3-244/2014).

35Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo sandorio sudarymo metu kasatorius buvo ir ieškovo vadovu, ir jo akcininku. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kai juridinio asmens valdymo organo nariai yra ir to juridinio asmens dalyviai, jų, kaip juridinio asmens dalyvių ir kaip valdymo organų narių, pareigos ir interesai gali nesutapti, tačiau asmeninių interesų turėjimas neatleidžia bendrovės valdymo organo nario nuo jo fiduciarinės pareigos veikti tik bendrovės interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. UAB „Sangreta“, bylos Nr. 3K-3-383/2000; 2006 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vasmangas“ v. UAB „Valdo leidykla“, bylos Nr. 3K-3-567/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2015 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje „Plass Investments Limited“ v. įmonių grupė „Alita“, AB ir kt., bylos Nr. 3K-3-66-687/2015).

36Dėl įmonės vadovo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

37Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, vertino tai, ar jis laikėsi bendrųjų, CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų, ir specialiųjų, įtvirtintų ABĮ, teisės normų, reglamentuojančių jo, kaip įmonės vadovo, pareigas valdant įmonę. Teismai, įvertinę bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes dėl akcijų pirkimo–pardavimo ir paskolos sandorių sudarymo, padarė išvadą, kad atsakovas, suteikdamas trečiajam asmeniui paskolą įmonės akcijoms, priklausančioms atsakovui, pirkti, viršijo protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, buvo nelojalus įmonei, veikė aplaidžiai ir savanaudiškai, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus ir pažeisdamas ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatytą draudimą.

38Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių teismų išvadų pagrįstumo, atkreipia dėmesį į tai, kad kai ieškiniu reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę komercinę riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Stagena“ v. AB SEB bankas, G. S., bylos Nr. 3K-3-420/2013). Remiantis teismų praktikoje pripažįstama verslo sprendimų priėmimo taisykle (angl. business judgment rule), preziumuojamas vadovų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minera“ v. BUAB „Gratus“, bylos Nr. 3K-3-648/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Mitnija“ v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-7-124/2014; teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Star 1 Airlines“ v. M. L., bylos Nr. 3K-3-244/2014). Taikant tokį verslo sprendimų teisminio peržiūrėjimo standartą, bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštų. Tuo atveju, jei teisme vertinant verslo sprendimų riziką taikant nurodytus dėmenis nepaneigiama šių asmenų veikimo bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais prezumpcija, net ir verslo sprendimai, kurie visuomet vertinami jau ex post, sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami bendrovės valdymo organų narių veiksmų neteisėtumo faktu kaip jų civilinės atsakomybės sąlyga. Išimtis – kai sprendimai priimami pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus. Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas.

39Šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad lėšos, gautos pardavus ieškovui priklausantį turtą, buvo paskolintos trečiajam asmeniui – ieškovo akcininkui, kad jis iš kasatoriaus įsigytų šiam priklausančias akcijas; sprendimą dėl paskolos trečiajam asmeniui suteikimo priėmė vieninteliai ieškovo akcininkai – kasatorius ir trečiasis asmuo; minėtos lėšos, tą pačią dieną, kai jos buvo gautos iš lizingo bendrovės, buvo pervestos į kasatoriaus asmeninę sąskaitą, jos nebuvo panaudotos ieškovo veikloje; paskolų suteikimas nebuvo įprasta ieškovo veikla; paskolos sandorio įvykdymas nebuvo užtikrintas. Šių aplinkybių kasatorius iš esmės neginčija, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tokios teismų nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai, kaip teisingai sprendė teismai, kad paskolos iš įmonės lėšų suteikimo trečiajam asmeniui sandoris buvo sudarytas iš esmės vien kasatoriaus interesais, siekiant asmeninės naudos sau, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, pažeidžiant fiduciarines įmonės vadovo pareigas ir imperatyvųjį draudimą suteikti bendrovės lėšomis paskolas tretiesiems asmenims, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų, įtvirtintą ABĮ (redakcija, galiojusi sandorio sudarymo metu) 44 straipsnio 9 dalyje ir skirtą bendrovės kapitalo apsaugai. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad sandoris buvo sudarytas nesąžiningai ir verslo sprendimo taisyklės apsauga šiuo atveju kasatoriui netaikoma.

40Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad teismai, spręsdami dėl jo veiksmų neteisėtumo, netinkamai įvertinę byloje esančius duomenis, padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog paskolos sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės vadovui deliktinė atsakomybė dėl įmonei padarytos žalos gali būti taikoma dviem savarankiškais pagrindais – CK 2.87 straipsnio pagrindu prieš bendrovę (išvestinė atsakomybė akcininkams ir kreditoriams), ir ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu išvestinė atsakomybė bendrovės kreditoriams, jeigu bendrovei esant nemokiai, vadovas neinicijavo bankroto bylos. Šioje byloje sprendžiamas kasatoriaus atsakomybės klausimas pagal CK 2.87 straipsnį, todėl ieškovo (ne)mokumas sudarant paskolos sandorį nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšminga aplinkybė. Konstatavus, kad paskolos sandorio sudarymas yra neteisėtas veiksmas, pakanka, jog nustačius kitas civilinės atsakomybės sąlygas, kasatoriui, kaip buvusiam ieškovo vadovui, būtų taikoma civilinė atsakomybė.

41Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis). Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, minėta, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Kasatorius šios prezumpcijos nepaneigė, nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę.

42Dėl žalos ir jos dydžio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

43Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl kasatoriaus neteisėtais veiksmais ieškovui padarytos žalos dydžio, įvertinę tai, kad paskola ieškovui nėra grąžinta, byloje nepateikta duomenų apie bent dalies paskolos ieškovui sugrąžinimą, padarė išvadą, kad ieškovui buvo padaryta žala, lygi trečiajam asmeniui suteiktos paskolos dydžiui.

44Teisėjų kolegija pažymi, kad vien veiksmų neteisėtumas nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog kasatorius pažeidė fiduciarines pareigas, suteikdamas trečiajam asmeniui paskolą ieškovo lėšomis, būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo padaryta žala; jei buvo, tai kokio dydžio. Minėta, kad ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti paskolos sandorį negaliojančiu ir taikyti restituciją, o reikalauja priteisti žalą, kuri padaryta sudarant šį sandorį, iš kasatoriaus, todėl jis privalo įrodyti tikrosios šiuo sandoriu įmonei padarytos žalos dydį.

45Žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Nirvana“ v. G. G., bylos Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas, A. Č. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-554/2008; 2015 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „SRTP“ v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-152-686/2015; kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais teismas gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas turi įgyvendinti diskrecijos teisę dalyvauti įrodinėjimo procese atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais. Teismas, apskaičiuodamas nukentėjusio asmens žalą, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų padaryti išvadą, jog tam tikri faktai buvo arba jų nebuvo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

46Nagrinėjamu atveju dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų trečiasis asmuo tapo skolingas ieškovui 1 290 000 Lt (373 609,82 Eur). Teismai, priteisdami iš kasatoriaus visą šią sumą kaip ieškovui padarytą realią žalą, neįvertino ir nenustatė trečiojo asmens realių galimybių ir ketinimų grąžinti visą ar bent dalį paskolos, o nuo tinkamo šios aplinkybės nustatymo priklauso kasatoriaus civilinės atsakomybės taikymo apimtis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje buvo pateikta dalis įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens turtinę padėtį, tačiau jie teismų nebuvo vertinti. Trečiojo asmens galimybių grąžinti paskolą nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad byloje buvo įrodytas žalos ieškovui padarymo ir jos dydžio faktas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įmonės vadovo atsakomybė yra subsidiari, todėl jis atsako tokia apimtimi, kiek prievolės nevykdo tiesioginis skolininkas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas atsisakė įgyvendinti (neįgyvendina) reikalavimo teisę paskolos gavėjui – trečiajam asmeniu (ieškovas atsiėmė kitoje byloje trečiajam asmeniui pareikštą reikalavimą įvykdyti prievoles pagal paskolos sutartį). Todėl trečiojo asmens negalėjimas įvykdyti prievolių dėl paskolos sutarties nevykdymo priklauso nuo pačios įmonės veiksmų ar neveikimo. Kadangi sandoris, iš kurio kildinama žala, nėra nuginčytas ir tebegalioja, tai žala nėra atsiradusi, kol nėra įrodymų, kad sandoris nebus įvykdytas (iš viso ar iš dalies). Nenustačius žalos atsiradimo fakto ir jos dydžio civilinės atsakomybės atsiradimas kasatoriui yra negalimas, nes, minėta, bendrovės valdymo organo nario (direktoriaus) civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai).

47Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismai, priteisdami iš kasatoriaus visą paskolos sandoriu trečiajam asmeniui suteiktą sumą, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.249 straipsnį, taip pat pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias nuostatas. Kadangi šis pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis), apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla iš naujo perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui tam, kad šis tinkamai nustatytų ieškovui padarytos realios žalos dydį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

48Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

49Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje

50Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio 17 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 14,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

51Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

52Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. liepos 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

53Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovas BUAB „Skanvolvita“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 8. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu tenkino... 9. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo reikalavimo taikyti... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014... 11. Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies,... 12. Teisėjų kolegija nurodė, kad įmonės vadovo civilinei atsakomybei kilti... 13. Įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes dėl nekilnojamojo... 14. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 15. Teisėjų kolegija, pripažinusi faktą, kad byloje įrodyti atsakovo... 16. Ieškovas, bankrutavusi UAB „Skanvolvita“ (jos administratorius), pasirinko... 17. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.247 straipsniu, sprendė, kad bylos duomenys... 18. III. Kasacinio skundo argumentai... 19. Kasaciniu skundu atsakovas Š. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos... 20. 1. Teismai, priimdami skundžiamus procesinius sprendimus, nepagrįstai atleido... 21. 2. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos gavėjas trečiasis asmuo paskolos ir... 22. 3. Įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos... 23. 4. Nagrinėjamu atveju nėra nė vienos atsakovo civilinės atsakomybės... 24. 5. Teismai, spręsdami dėl ieškovo nemokumo paskolos sandorio sudarymo metu... 25. Trečiasis asmuo T. Ž. pareiškimu prisidėjo prie atsakovo kasacinio skundo.... 26. Ieškovas BUAB „Skanvolvita“ atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 29. Dėl pažeistų teisių gynimo būdo... 30. Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl to, ar ieškovas gali pasirinkti... 31. Dėl bendrųjų įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo pagrindų... 32. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas civilinės atsakomybės uždarosios... 33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmiau nurodytų pirmosios ir... 34. Juridinio asmens organų narių pareigas reglamentuoja CK 2.87 straipsnio 1–6... 35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo... 36. Dėl įmonės vadovo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės... 37. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos... 38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių teismų išvadų pagrįstumo,... 39. Šioje byloje teismų nustatytos aplinkybės, kad lėšos, gautos pardavus... 40. Kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad teismai, spręsdami dėl jo veiksmų... 41. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą... 42. Dėl žalos ir jos dydžio, kaip civilinės atsakomybės taikymo sąlygos... 43. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl kasatoriaus neteisėtais veiksmais... 44. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien veiksmų neteisėtumas nepagrindžia... 45. Žala – tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių... 46. Nagrinėjamu atveju dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų trečiasis asmuo tapo... 47. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad... 48. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į procesinę bylos baigtį,... 49. Dėl bylinėjimosi išlaidų šioje byloje... 50. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. balandžio... 51. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. liepos... 53. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...