Byla e2A-484-943/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P., atsakovės E. M. ir ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Energijos srautas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ekvalda“, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3201-450/2015 pagal nurodytos ieškovės, ieškinį atsakovams dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. ieškovė BUAB „Energijos srautas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ekvalda“ kreipėsi į teismą prašydama: priteisti solidariai iš atsakovų A. P. ir E. M. 36 722,85 EUR (126 796,65 Lt) žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei iš atsakovės E. M. 75 418,16 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo; priteisti lygiomis dalimis iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 6 d. nutartimi iškėlė UAB „Energijos srautas” bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Ekvalda“. Vienintelė akcininke nuo pat bendrovės įsteigimo dienos buvo atsakovė E. M., kuri nuo 2009 m. gruodžio 10 d. buvo ir jos vadovė. Atsakovas A. P. direktoriaus pareigas užėmė nuo 2002 m. sausio 28 d. iki 2009 m. gruodžio 10 d.
  3. Teigiama, kad įmonės finansinė padėtis iki 2008 m. buvo pakankamai stabili, tačiau jau 2008 m. įmonė baigė turėdama 114 931 Eur (396 836 Lt) nuostolį, 32 779 Eur (113 178 Lt) vertės turtą ir 72 409 Eur (250 014 Lt) per metus mokėtinų įsipareigojimų sumą. 2008 m. rugsėjo 8 d. ieškovė nutraukė patalpų, kuriose buvo įmonės buveinė, nuomos sutartį, kas rodo įmonės neketinimą tęsti veiklą. 2008 m. įmonė veiklos praktiškai nevykdė, ką patvirtina atsakovės E. M. į bylą pateiktas UAB „Energijos srautas“ 2009 m. gruodžio 9 d. prašymas, adresuotas VMI. 2009-2011 metais įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo sudaryti ir pateikti Juridinių asmenų registrui.
  4. Ieškovė paaiškino, kad Vilniaus apskrities VMI 2006 m. gruodžio 28 d. pradėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 28 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., kurį baigė 2008 m. sausio 31 d. Vilniaus apskrities VMI 2008 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-84 dėl patikrinimo akto tvirtinimo, patvirtintas 2008 m. sausio 31 d. patikrinimo aktas Nr. 05-06-10-80 (toliau ir Aktas Nr. 05-06-10-80), apskaičiuota 422 554 Eur (1 458 993 Lt) valstybei nesumokėtų mokesčių ir baudų suma. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 69-90 patvirtino Vilniaus AVMI 2008 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (21.26)-256-84.
  5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-3863-38/2008 UAB „Energijos srautas“ skundą patenkino iš dalies - panaikino VMI 2008 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 69-90 dalį, kuria išspręstas klausimas dėl įpareigojimo UAB „Energijos srautas“ sumokėti 136 295 Eur (470 599 Lt) pelno mokesčio ir nuo nurodytos sumos apskaičiuotą pelno mokesčio baudą bei delspinigius. Likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A536-1414/2009 pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir panaikino sprendimo dalį ta apimtimi, kuria buvo panaikinta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2008 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 69-90 dalis, kuria išspręstas klausimas dėl įpareigojimo UAB „Energijos srautas“ sumokėti 136 295 Eur (470 599 Lt) pelno mokesčio ir nuo nurodytos sumos apskaičiuotą pelno mokesčio baudą bei delspinigius. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 11 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.
  7. Iš 2008 m. sausio 31 d. Akto Nr. 05-06-10-80, matyti, kad mokesčių mokėtojas žinojo, jog pagal pateiktus finansinės atskaitomybės dokumentus už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2008 m. valstybės biudžetui yra skolingas 422 554 Eur (1 458 993 Lt). Ieškovo 2008 m. balanse nurodyta, kad bendrovė 2007 m. gruodžio 31 dienai turėjo turto už 174 955 Eur (604 084 Lt). Ieškovo pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jo balansą įrašyto turto vertės jau 2008 m. sausio 31 d., t. y. UAB „Energijos srautas“ buvo nemoki. Nuo 2008 m. vasario 8 d. (gavęs akto kopiją) UAB „Energijos srautas“ vadovas, savininkas (savininkai) privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Apie pradėtą mokestinį patikrinimą, ieškovės prievoles ir tikrąją finansinę padėtį 2008 m. vasario 8 d. žinojo ne tik bendrovės vadovas A. P., tačiau ir vienintelė akcininkė E. M. Todėl tiek ieškovo vadovas A. P., tiek ir vienintelė akcininke E. M. privalėjo nuo 2008 m. vasario 8 d. pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
  8. Atsakovus sieja bendri neteisėti veiksmai, taip pat ir bendri veiksmai dėl kreditoriui VMI padarytos žalos, laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 8 d. iki 2013 m. liepos 12 d. atsakovė E. M., žinodama arba turėdama žinoti apie ieškovo nemokumą bei veiklos nevykdymą, privalėjo su pareiškimu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o to nepadariusi, ieškovo ir jo kreditoriaus atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, o tai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį bei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį leidžia konstatuoti jos neteisėtus veiksmus.
  9. Ieškinyje išdėstytais motyvais yra pagrindas pripažinti, jog laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 8 d. iki 2009 m. kovo 3 d. atsakovas A. P., žinodamas arba turėdamas žinoti apie ieškovo nemokumą bei veiklos nevykdymą, privalėjo su pareiškimu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o to nepadaręs, nevykdė savo pareigų, ir tai pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį bei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį taip pat leidžia konstatuoti jo neteisėtus veiksmus.
  10. Dublike ieškovė nurodė galutinę ieškinio kainą 112 141,01 Eur (387 200,47 Lt) ir išskyrė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 9 d. iki 2009 m. kovo 4 d. abu atsakovai privalėjo žinoti apie bendrovės nemokumą ir veiklos nevykdymą, todėl tiek jos vadovas, tiek ir akcininkė privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, o to nepadarę, bendrovės ir jos kreditoriaus atžvilgiu elgėsi nesąžiningai, ir tai sąlygojo 36 722,85 Eur (126 796,65 Lt) žalos atsiradimą. Už nurodytu laikotarpiu neįvykdytą pareigą ieškovė prašo priteisti solidariai iš atsakovų E. M. ir A. P. 36 722,85 Eur (126 796,65 Lt) žalos atlyginimą.
  11. Laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2010 m. rugsėjo 19 d. atsakovė E. M., privalėdama žinoti apie ieškovo įmonės nemokumą ir veiklos nevykdymą, bei su pareiškimu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, to nepadariusi, ieškovei ir jos kreditoriui padarė žalą 75 418,16 Eur (260 403,82 Lt) sumai, kurią iš atsakovės E. M. prašo priteisti.
  12. Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovas teigė, jog nuo 2009 m. kovo 3 d. jis nėra įmonės direktorius. Laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 2 d. jis gavo ligos pašalpą, t. y. nėjo direktoriaus pareigų, o 2008 m. balansą 2009 m. vasario 23 d. pasirašė ir pateikė įmonės akcininkė E. M., kuri šiuo laikotarpiu veikė kaip faktinis įmonės vadovas. Atsakovas neteikė įmonės balanso (dėl ligos), o šią funkciją atlikus akcininkei, nevykdė įmonės vadovo pareigų, nežinojo apie įmonės finansinę būklę ir savo veiksmais nėra priežastiniame ryšyje su tariamos žalos įmonei atsiradimu. Pareigą inicijuoti įmonei bankroto bylą įmonės vadovas (savininkas) įgyja įvertinęs tolimesnes įmonės veiklos perspektyvas ir galimybę atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad atsakovas veikė nerūpestingai, aplaidžiai ar nesąžiningai, atliko veiksmus, kurie nulėmė įmonės bankrotą, pažeidė bendrovės, jos kreditorių interesus, slėpė nuo įmonės kreditorių bendrovės turtinę padėtį, prisiėmė naujų įsipareigojimų, bloginančių įmonės turtinę padėtį, pažeidžiančių potencialių kreditorių interesus ir pan.
  13. Net ir pripažinus aplinkybę, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 23 d. iki 2009 m. kovo 3 d. atsakovas galėjo ir turėjo žinoti apie įmonės finansinę padėtį, turėdamas nedarbingumą, jis nevykdė darbo funkcijų ir negalėjo objektyviai imtis veiksmų - kelti įmonei bankroto bylą.
  14. Galutinis sprendimas dėl VMI 2008 m. sausio mėn. atlikto įmonės veiklos patikrinimo ir priskaičiuotų sumų pagrįstumo priimtas tik 2009 m. gruodžio 14 d., tuo metu, kai atsakovo nesiejo jokie teisiniai santykiai su įmone. Įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą su pareiškimu dėl įmonės bankroto atsirado būtent nuo 2009 m. gruodžio 14 d., nes tik nuo šios datos tapo aišku, kokias prievoles įmonė turi įvykdyti, kokiomis sumomis ir kad tokių lėšų ji neturi, todėl galimai tapo nemokia.
  15. Atsakovo vertinimu, byloje nėra pagrindo taikyti solidarią atsakomybę. Ieškinyje nurodomas skirtingas abiejų atsakovų veiklos laikotarpis, skirtingas statusas už atskirus laikotarpius, neindividualizuojamas tariamai padarytos žalos skaičiavimas, nėra aišku, kokios konkrečios delspinigių sumos galimai atsirado kiekvienu atsakovo veiklos laikotarpiu.
  16. Atsakovo procesiniuose dokumentuose pažymima, kad ieškovo paskaičiuoti delspinigiai yra kilę ne iš sutartinių santykių, kuriems taikytinos CK nuostatos, o traktuotini kaip sankcija asmeniui už laiku nesumokėtus mokesčius, t. y. jie yra administracinio poveikio priemonė. Taigi, nuostoliai (žala), kuriuos atlyginti pagal CK 2.87 straipsnį prašo ieškovas, ginčo byloje neapima galimybės minėta teisės norma reikalauti atlyginti netesybas – delspinigius. Jei įmonė neturėjo galimybės atsiskaityti su VMI nuo galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos ir tokios galimybės nėra iki šiol, o VMI yra pareiškusi kreditorinį reikalavimą, tai nesuprantama ir neprotinga papildomai reikalauti ir delspinigių mokėjimo traktuojant juos kaip žalą, nes jų atsiradimas nėra priežastiniame ryšyje su nei vieno iš atsakovų veiksmų ir įmonės nemokumo atsiradimo.
  17. Atsakovo vertinimu, žalą prašoma priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. vasario iki 2009 m. kovo 2 d., kas rodo, kad yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
  18. Atsakovė E. M. su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti, taikyti ieškinio senatį. Pažymėjo, kad ieškovė šioje byloje atsakovų solidarios atsakomybės pagrindu nurodė tai, kad tariamą žalą atsakovai padarė „veikdami kartu“, tačiau nenurodė, nei kokie veiksmai sąlygojo reikalaujamą priteisti žalą, ar jie buvo atlikti bendrai, nei kokios buvo šių (neva) bendrų veiksmų neigiamos pasekmės. A. P. UAB „Energijos srautas“ vadovu buvo 2002 - 2008 m. laikotarpiu, atsakovė E. M. vadovavo nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
  19. Sprendžiant civilinės atsakomybės taikymo bendrovės vadovui klausimą būtina nustatyti, ar ieškinyje nurodyti atsakovo veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, t. y. ar jais buvo pažeista bendrovės vadovo pareiga juridinio asmens atžvilgiu elgtis sąžiningai ir protingai. Sprendžiant akcininko civilinės atsakomybės klausimą įrodinėti kiti civilinės atsakomybės specialūs pagrindai: ar juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu ir ar jo nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievoles kreditoriui. Vien pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepadavimas atitinkamu laikotarpiu negali būti savaime laikomas nesąžiningu juridinio asmens dalyvio elgesiu. Teismų praktikoje, sprendžiant klausimą dėl įmonės akcininko atsakomybės laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pasisakyta, kad paprastai akcininkas nedalyvauja kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmones valdymo organo narys), taip pat nedalyvauja ir santykiuose su kreditoriais. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas.
  20. Ieškovės teiginys, jog akcininkei E. M. 2008 m. vasario 8 d. buvo žinoma, ar turėjo būti žinoma apie UAB „Energijos srautas“ prievoles - nepatvirtintas jokiais įrodymais. Šis teiginys prieštarauja ir teisiniam reglamentavimui, pagal kurį bendrovės akcininkas nėra tiesioginis bendrovės veiklos dalyvis.
  21. Netgi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus nepalankų bendrovei sprendimą, buvo planų ir vilčių atgaivinti įmonės veiklą. Tokius siekius tęsti įmonės veiklą patvirtina tai, kad 2009 m. gruodžio mėn. atsakovė kaip akcininkė save paskyrė UAB „Energijos srautas“ vadove, iki 2010 m. sausio mėn. sumokėjo visą skolą Sodrai. Tapusi direktore, atsakovė 2009 m. rugsėjo 3 d. pateikė prašymą VMI dėl veiklos atnaujinimo, permokos užskaitymo, įsiskolinimo biudžetui padengimo ir banko sąskaitos arešto panaikinimo. Tačiau 2010 m. pradžioje prasidėjo ekonominė krizė ir dėl jos sumenko pelningos veiklos galimybės (ypač - tokioje specifinėje veiklos srityje kaip elektros energetika) bei 2010 m. pradžioje staiga paūmėjo atsakovės mamos liga.
  22. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovei kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Energijos srautas“ 2013 metais ir būta formalaus nesavalaikiškumo, tai nėra didelė kaltė, ar tyčiniai veiksmai siekiant pažeisti kreditoriaus interesus ar didelis neatsargumas, pasireiškiantis nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Ieškovo teiginiai, jog dėl bankroto bylos iškėlimo reikėjo kreiptis jau 2008 m. vasario 8 d., kai UAB „Energijos srautas“ buvo įteiktas VMI patikrinimo aktas, prieštarauja tiek faktinėms aplinkybėms, tiek elementariai ekonominei logikai, tiek teismų praktikai: ieškovė pripažįsta, kad VMI patikrinimo aktas Vilniaus apskrities VMI sprendimu buvo patvirtintas tik 2008 m. balandžio 7 d., sprendimas įsiteisėjo tik 2009 m. gruodžio 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį.
  23. Atsiliepimu keliamas klausimas, ar Mokesčių administravimo įstatymo numatyti delspinigiai gali būti vertinami kaip žala - ypač šioje konkrečioje situacijoje, šie mokestiniai delspinigiai, skirtingai nuo sutartiniuose santykiuose taikomų, Civilinio kodekso normų numatytų, delspinigių, yra sankcija mokesčių nesumokėjusiam asmeniui. Kadangi delspinigiai skaičiuojami už kiekvieną dieną, kreditoriaus gautinių lėšų kiekis taip pat didėja su kiekviena diena, vadinasi kreditorius nieko nepraranda, kol skaičiuojami šie delspinigiai.
  24. Kalbėdamas apie UAB „Energijos srautas“ ir jos kreditoriaus tariamai patirtą žalą, bankroto administratorius neatsižvelgia į esminę aplinkybę, jog įmonė turi tik vieną kreditorių, ir vieną akcininką, taigi vienintelis asmuo, kurio interesus, be paminėto vienintelio kreditoriaus administratorius dar gali ginti, yra atsakovė.
  25. Ieškovei dublike pripažinus, kad nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. įmonės skola nedidėjo, atsakovų žalos pagrindai svarstytini tik iki nurodytos datos, todėl laikytina, kad 2014 m. rugsėjo mėnesį ieškovės teismui pareikštas ieškinys praleidus ieškinio senatį.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
  2. Priteisė ieškovei iš atsakovo A. P., 36 722,85 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovės E. M., 75 418,16 Eur žalos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Teismas vertindamas atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams nurodė, kad ieškovės vardu ieškinį reiškia bankrutavusios įmonės administratorius, todėl ieškinio senaties terminas taikytinas atsižvelgiant į bankroto santykių specialų teisinį reguliavimą. BUAB „Energijos srautas“ bankroto byla iškelta 2013 m. rugsėjo 6 d., o teismo nutartis įsiteisėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. Bankroto administratorius su ieškiniu į teismą kreipėsi 2014 m. rugsėjo 4 d., t. y. nepraleidęs CK 1.124 straipsnio 8 dalyje numatyto ieškinio senaties termino.
  4. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jau 2008 metais bendrovė jokios veiklos nevykdė, 2008 m. rugsėjo 8 d. ieškovas nutraukė patalpų, kuriose buvo jos buveinė, nuomos sutartį, 2009 metais bendrovė praktiškai jokios veiklos nevykdė, 2008 m. bendrovės įsipareigojimai sudarė 72 409 Eur (250 014 Lt), turto ieškovas turėjo už 32 779 Eur (113 178 Lt). Siekiant užtikrinti mokesčių išieškojimą, buvo taikytas bendrovės turto 22 497 Eur (77 676 Lt) sumai areštas. Bendrovė 2008 m. kovo mėn. pardavė ir jos valdomas UAB „Epregas“ akcijas, be to už 2008 metus atsakovė E. M., kaip vienintelė bendrovės akcininkė, išsimokėjo 97 023 Eur (335 000 Lt) dividendų, nors ir buvo žinoma apie VMI atliekamą mokestinį patikrinimą. Šios aplinkybės teismui leido konstatuoti, jog jau 2008 metais įmonė buvo nemoki.
  5. Teismas vertino, jog atsižvelgiant į tai, kad nurodytu laikotarpiu iki 2009 m. kovo 3 d. įmonei vadovavo atsakovas A. P., todėl tik jis turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Neįvykdęs šios pareigos, įmonės vadovas elgėsi pasyviai ir dėl jo neveikimo buvo paskaičiuoti delspinigiai ir bendrovei bei jos kreditoriui padaryta 36 722,85 Eur žala, kurią turi atlyginti atsakovas A. P..
  6. Ieškovo įmonės vienintelė akcininkė laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 4 d. iki 2009 m. gruodžio 9 d. vadovo bendrovėje nepaskyrė, o nuo 2009 m. gruodžio 10 d. pati užėmė vadovo pareigas. Teismas sprendė, kad atsakovė E. M. turėjo pareigą kreiptis į teismą iškelti bankroto bylą 2009 m. kovo 4 d. ir yra visos sąlygos jos civilinei atsakomybei kilti. Atsakovė nepaneigė paskaičiuotų delspinigių dydžio, todėl ieškinys šioje dalyje tenkintinas ir ieškovo naudai priteistina iš atsakovės 75 418,16 Eur žalos atlyginimo.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas A. P. prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir ieškinio reikalavimus atsakovui atmesti, nusprendus netenkinti skundo reikalavimo dėl skundžiamos sprendimo dalies panaikinimo, sumažinti iš atsakovo priteistos žalos dydį; taikyti ieškinio senatį; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliaciniu skundu atsakovė E. M. prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys taikant ieškinio senatį būtų atmestas; nusprendus netenkinti skundo reikalavimo dėl skundžiamos sprendimo dalies panaikinimo, sumažinti iš atsakovės priteistos žalos dydį; taikyti ieškinio senatį; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Atsakovų apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:
    1. Šiuo atveju byloje prašomo taikyti ieškinio senaties termino pradžia turėjo būti siejama ne su momentu, kada bankroto administratoriaus sužinojo apie įmonės patirtą žalą, bet su kreditoriaus, kuriam tariamai žala padaryta, sužinojimo momentu, t. y. nuo VMI sužinojimo apie įmonės skolą. Prašoma priteisti žala skaičiuojama nuo 2008 m., todėl nuo šios datos skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, kuris, akivaizdu, yra praleistas.
    2. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė įrodymus, nesilaikė teismų praktikos suformuotų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių.
    3. Teismas nepagrįstai atsakovų pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo sieja su 2008 m. vasario 9 d. VMI pranešimu apie atliktą patikrinimą. Pareiga mokėti mokestinę nepriemoką šiuo atveju buvo siejama su galutiniu teismo sprendimu, kuris įvertino VMI patikrinimo akto pagrįstumą, priėmimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. priėmė galutinį sprendimą, kuriuo buvo pripažinta įmonės pareiga sumokėti mokestinę nepriemoką, nuo šios datos įmonės vadovui atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas A. P. apeliaciniame skunde pažymėjo, kad nurodytu laikotarpiu jis įmonei nevadovavo, todėl teismo sprendimu iš jo priteista atlyginti žalą įmonei nepagrįstai.
    4. Apie įmonės nemokumą 2008 m. gruodžio mėnesį nėra pagrindo spręsti, kadangi iki 2009 m. gruodžio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo priėmimo, įmonė neturėjo sprendimu pripažintos prievolės mokėti 422 554 Eur (1 458 993 Lt) mokesčių sumą, kas atitinkamai patvirtina, kad įmonė negalėjo būti pripažinta iki nurodytos datos nemokia.
    5. Mokesčių administratoriaus patirti nuostoliai negali būti prilyginami žalai ginčo byloje.
    6. Teismas neįvertino atsakovės pastangų apsaugant įmonę nuo bankroto ir nesant visų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti, todėl nepagrįstai pripažino ją atsakinga už žalos įmonei atsiradimą.
  4. Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „Energijos srautas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ekvalda“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteistas 36 722,85 Eur žalos atlyginimas ir šią sumą priteisti iš atsakovų solidariai.
  5. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo argumentu, jog iš bylos duomenų ir šalių paaiškinimų matyti, kad laikotarpiu, kuomet įmonei buvo sukelta 36 722,85 Eur žala, įmonei kartu vadovavo abu atsakovai, atsakovei neabejotinai buvo žinoma apie VMI atliktą patikrinimą ir nustatytą pareigą mokėti mokesčius, todėl ir dėl pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, solidariai turi atsakyti abu atsakovai.
  6. Atsiliepimuose į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai prašė jo netenkinti.
  7. Ieškovė nesutiko su atsakovų apeliaciniais skundais ir prašė juos atmesti pripažinus, kad šių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribų nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.
  2. Byloje reikalaujama taikyti civilinę atsakomybę BUAB „Energijos srautas“ akcininkei ir, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 6 d., vadovei E. M. bei A. P., kuris iki 2009 m. kovo 3 d. vadovavo įmonei, dėl jų neįgyvendintos pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y. reikalavimas dėl civilinės atsakomybės taikymo grindžiamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalies pagrindu.
  3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus apie įmonės finansinių įsipareigojimų ir turto santykį, VMI atlikto patikrinimo rezultatus ir įmonės vadovo bei akcininkės veiksmus, konstatavo, kad jau 2008 m. egzistavo pagrindai kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, todėl įmonės įsipareigojimų VMI sumą, kuri išaugo dėl atsakovų delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo per laikotarpį nuo 2008 m. vasario mėnesio iki 2010 m. rugsėjo (112 141,01 Eur), teismas vertino realia įmonės patirta žala. Įvertinęs kiekvieno iš atsakovų įmonėje atliktų valdymo funkcijų laikotarpius, pirmosios instancijos teismas iki 2009 m. kovo 3 d. bendrovei bei jos kreditoriui padarytą 36 722,85 Eur žalą priteisė atlyginti iš atsakovo A. P., kuris iki nurodytos datos realiai vadovavo įmonei. Atsakovės E. M. pareigos kreiptis į teismą atsiradimą teismas siejo su faktinio jos vadovavimo įmonei pradžia - 2009 m. kovo 4 d., ir ieškovės naudai priteisė iš atsakovės 75 418,16 Eur žalos atlyginimą.
  4. Apeliaciniais skundais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, nurodant, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovams pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei buvo kilusi jau 2008 m.; teismo priteista suma yra ne patirta žala, o delspinigiai dėl laiku nesumokėtų mokesčių valstybei; ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys turėjo būti atmestas vien šiuo pagrindu; ieškovės atstovo vertinimu, iš atsakovų priteisiant atlygintiną žalą neįvertinta, jog 36 722,85 Eur žala padaryta dėl bendros atsakovams kilusios pareigos neįgyvendinimo, kas lemia jų solidarią atsakomybę. Teisėjų kolegija vertina ir atskirai pasisako dėl kiekvieno iš šių atsakovų bei ieškovės argumentų.

12Dėl ieškinio senaties termino

  1. Kaip matyti iš atsakovų skundų, reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą jie visų pirma sieja su tuo, kad ieškinys buvo pateiktas teismui praleidus ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertindama gausią ir nuoseklią šiuo klausimu suformuotą kasacinio teismo praktiką, mano, kad atsakovai šiuo atveju klaidingai ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su skolos VMI atsiradimo diena.
  2. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šioje byloje keliamas žalos bankrutavusiai įmonei bei jos kreditorei, atsiradusios dėl neteisėtų įmonės vadovų veiksmų, atlyginimo klausimas, ir šiam reikalavimui pateikti taikomas, kaip teisingai nurodė atsakovai, trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), tačiau jis skaičiuotinas ne nuo atskirų kreditorių sužinojimo apie galimą jų teisių pažeidimą, momento (šiuo atveju konkrečiai nuo vienintelės įmonės kreditorės – VMI sužinojimo momento), bet nuo to momento, kai asmuo reiškiantis šį reikalavimą sužinojo apie aplinkybes, sudarančias pagrindą spręsti apie įmonės bei kreditorių teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Konkretus kreditorius į teismą dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieškiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikšdamas ieškinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Šiuo atveju ieškinį dėl žalos atlyginimo reiškia ne įmonės kreditorė – VMI, bet kreditorės bei pačios įmonės interesus atstovaujantis bankroto administratorius, kuriam įstatymu pavesta imtis būtinų priemonių visų įmonės kreditorių teisėms apginti (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktas).
  3. Administratoriui apie įmonei padarytą žalą tampa žinoma tik iškėlus įmonei bankroto bylą ir įsiteisėjus teismo nutarčiai, tai visiškai atitinka įstatymų leidėjo poziciją, nes ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su objektyviu (teisės pažeidimo), o su subjektyviu momentu (kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Kadangi Vilniaus apygardos teismo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Energijos srautas“ ir bankroto administratoriaus paskyrimo įsiteisėjo 2013 m. rugsėjo 16 d., tuomet ir kilo pareiga administratoriui įvertinti priežastis, lėmusias įmonės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir, esant pagrindams, pareikšti teismui reikalavimus dėl įmonei ir jos kreditorei padarytos žalos atlyginimo. Taigi, faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija išaiškina atsakovams, kad BUAB „Energijos srautas“ administratorius 2014 m. rugsėjo 4 d. pateikęs teismui reikalavimą dėl žalos atlyginimo, ieškinio senaties termino nepraleido.

13Dėl atsakovų atsakomybės ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu

  1. Byloje nagrinėjamas juridinio asmens vadovo ir dalyvio (savininko) civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas.
  2. Aktualios Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Ginčo laikotarpiui aktuali ĮBĮ redakcija (galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d.) taip pat nustatė pareigą vadovui, savininkui (savininkams) pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įstatyme buvo nustatyta tiek įmonės vadovui, tiek dalyviui (savininkui) (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalis), o šios pareigos pažeidimas civilinės atsakomybės taikymo prasme vertinamas kaip neteisėti veiksmai.
  3. Iki 2008 m. liepos 1 d. įstatyme nebuvo tiesiogiai įtvirtinta pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimo padarinių. 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., ĮBĮ 8 straipsnis papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ir iki šios įstatymo normos įsigaliojimo juridinio asmens vadovai buvo atsakingi už žalą, padarytą kreditoriams neteisėtais veiksmais, inter alia laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Tokia pozicija, be kita ko, grindžiama tuo, kad tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011; kt.). Taigi sukėlęs įmonei, kartu ir jos kreditoriams žalą, inter alia pažeisdamas pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atsakingas asmuo – įmonės vadovas ir (ar) dalyvis – turi pareigą ją atlyginti, nepaisant to, ar tokia pareiga atitinkamu įmonės veikimo laikotarpiu buvo konkrečiai nustatyta Įmonių bankroto įstatyme. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
  4. Ieškiniu nurodoma, kad 2008 m. vasario 8 d. UAB „Energijos srautas“ vadovui ir akcininkei buvo žinoma ir suprantama, kad įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais ir, kad įmonė yra nemoki, todėl nuo nurodytos datos jiems kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, Valstybinei mokesčių inspekcijai įmonės mokėtinos sumos išaugo iki 112 141,01 Eur, šią sumą ieškovės atstovas vertina kaip įmonei padarytą žalą ir prašo priteisti iš atsakovų. Ieškinio reikalavimai buvo tenkinti, tačiau atsakovai nesutinka su teismo išvadomis, kad pagrindai kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo egzistavo jau 2008 m. pradžioje, kadangi skola vienintelei įmonės kreditorei buvo patvirtinta 2009 m. gruodžio 14 d. teismo sprendimu.
  5. Įstatymu pareiga įmonės vadovui ar savininkui inicijuoti įmonei bankroto bylą kyla tuomet, kai įmonė tampa nemoki, todėl teismui, sprendžiančiam, ar įmonės vadovas ar savininkas šią pareigą pažeidė, svarbu įvertinti, ar asmens, kurio atsakomybės klausimas keliamas, vadovavimo įmonei laikotarpiu, buvo pagrindas įmonę pripažinti nemokia. Šiuo atveju aktuali yra nemokumo sąvoka, įtvirtinta Įmonių bankroto įstatyme, kuriame nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Ginčo laikotarpiu aktuali ĮBĮ 2 straipsnio redakcija (galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d. ) įmonės nemokumą apibūdino iš esmės taip pat – tai įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kaip matyti iš nemokumo apibūdinimo ĮBĮ prasme, siekiant įvertinti įmonės finansinį stabilumą, teismas turi vertinti įmonės finansinius dokumentus už konkretų laikotarpį, atspindinčius įmonės turimo turto masę, bei jos santykį su pradelstais, vykdytinais įsipareigojimais.
  6. Nagrinėjamoje byloje vienas iš pagrindinių keliamų klausimų yra, kada įmonė UAB „Energijos srautas“ tapo nemokia ĮBĮ prasme ir kada tai tapo žinoma, jei tapo žinoma, atsakovams. Ieškovo teigimu, ši data sietina su 2008 m. vasario 8 d., t. y. diena, kada įmonės atsakingiems asmenims buvo įteiktas pranešimas apie VMI atliktą mokestinį patikrinimą ir nustatytą 422 554 Eur (1 458 993 Lt) dydžio mokestinę skolą valstybės biudžetui, kuri, įvertinus įmonės valdyto turto masę 2008 metais, neabejotinai leido suprasti įmonės vadovams apie įmonės negalėjimą padengti skolų ir sudarė pagrindą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  7. Apeliantai nesutinka su bankroto administratoriumi ir teigia, kad VMI mokestinis patikrinimo priimtas sprendimas buvo apskųstas ir galutinis sprendimas dėl mokestinės prievolės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo priimtas 2009 m. gruodžio 14 d., todėl tik nuo šios datos įmonei atsirado pareiga padengti patikrinimo akte nurodyto ir teismo patvirtino dydžio mokesčius.
  8. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Kaip nustatyta byloje, Vilniaus apskrities VMI UAB „Energijos srautas“ mokestinis patikrinimas apėmė laikotarpį nuo 2002 m. sausio 28 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. ir buvo baigtas 2008 m. sausio 31 d. Minėto patikrinimo metu VMI iš viso apskaičiavo 422 554 Eur (1 458 993 Lt) nesumokėtų mokesčių, t. y. pridėtinės vertės, fizinių asmenų pajamų, pelno ir socialinio draudimo mokesčio, taip pat šių mokesčių delspinigių. Mokestinė prievolė – tai ne įmonės pareiga sumokėti mokesčius nuo mokestinio patikrinimo išvadų pateikimo, bet mokesčio įstatymo pagrindu, atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 punktas).
  9. Mokestinio patikrinimo išvadoje išvardintų nesumokėtų mokesčių mokėjimo prievolės terminai ir mokėjimo tvarka reglamentuota atitinkamų įstatymų, t. y. Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje; Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 89 ir 90 straipsniuose, Pelno mokesčio įstatymo 53 straipsnio, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio nuostatose numatytu atitinkamų mokesčių mokėjimo terminu.
  10. Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais (Akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 37 straipsnio 7 dalis), todėl apie įmonės pareigą laiku ir tinkamai mokėti mokesčius valstybei yra žinoma anksčiau nei įmonei įteikiamas VMI atliktas mokestinio patikrinimo aktas. Ta aplinkybė, kad galutinė ieškovės valstybei mokėtina mokesčių suma buvo nustatyta 2009 m. gruodžio 14 d. teismo nutartimi, nekeičia išvados, jog pareiga mokėti mokesčius valstybei kyla už atitinkamą mokestinį laikotarpį.
  11. Teisėjų kolegija mano, jog tai, kad įmonei jau nuo 2008 m. vasario 9 d. turėjo būti inicijuojama bankroto byla patvirtina ne tik faktas, kad šią dieną įmonei buvo įteiktos VMI atlikto mokestinio patikrinimo išvados, bet ir įmonėje susiklosčiusi finansinė padėtis. 2007 metų pabaigoje įmonė turėjo 174 955 Eur (604 084 Lt) vertės turto ir buvo nepajėgi padengti 422 554 Eur (1 458 993 Lt) dydžio mokestinę skolą valstybės biudžetui. Įmonės vadovas 2008 m. rugsėjo 8 d. nutraukė patalpų, kuriose buvo įmonės buveinė, nuomos sutartį, o tai patvirtina, kad įmonė neketino vykdyti veiklos. Atsakovė 2009 m. gruodžio 9 d. raštu nurodė, kad įmonė 2008 m. beveik nebevykdė veiklos. 2015 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad visas įmonės turtas buvo parduotas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, realios galimybės padengti įsiskolinimą valstybei įmonė neturėjo.
  12. Šios aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad UAB „Energijos srautas“ nemokumo klausimą buvo būtina kelti jau 2008 m. vasario mėnesį, ir ši pareiga imperatyviomis ĮBĮ nuostatomis nustatyta būtent įmonės vadovui ar savininkui.
  13. Nors pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį juridinio asmens dalyvio ir jo valdymo organo civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra toks pat (pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pažeidimas), tačiau, sprendžiant civilinės atsakomybės šiems asmenimis taikymo bylas ir konstatavus, kad nurodyta pareiga pažeista, kitos civilinės atsakomybės sąlygos (kaltė, žala, priežastinis ryšys) turi būti nustatinėjamos, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių teisinės prigimties ir statuso skirtumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  14. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis: vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir jos priežiūra, o dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Nors dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų, tačiau jis sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, t. y. vykdo strateginį bendrovės valdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtumus, civilinės atsakomybės taikymo bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju ši aplinkybė reikšminga nustatant, kada atsakingas asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi). Sužinojimo apie pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo momentas lemia kitų įmonės vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, žalos, priežastinio ryšio – nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).
  15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 30 d. iki 2009 m. kovo 3 d. UAB „Energijos srautas“ vadovu ir atsakingu už kasdienę įmonės veiklą buvo atsakovas A. P.. Juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų juridinio asmens atžvilgiu pažeidimas. Pasisakydama dėl atsakovo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Energijos srautas“ iškėlimo nevykdymo (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu yra išaiškinta, jog už nurodytos pareigos nevykdymą įmonės administracijos vadovui kyla civilinė atsakomybė pagal bendrąsias Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011). Tai reiškia, jog nustatinėjant, ar atsakovas nepažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos, esminę reikšmę turi tai, ar pagal bylos faktines aplinkybes atsakovas šios pareigos vykdymo požiūriu veikė pakankamai rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, įmonės ir jos kreditorių interesais.
  16. Atsakovas teigia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovas praktiškai nuo 2008 metų neatliko įmonės vadovo pareigų. A. P. nurodo, kad jis nuo 2008 m. sausio 1 d. registravosi Ispanijoje ir nuo 2008 m. sausio 20 d. iki 2008 m. balandžio 30 d. buvo atostogose, o nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. kovo 2 d. iki pat išėjimo iš darbo įmonėje, buvo laikinai nedarbingas. Atsakovo manymu, šie duomenys pagrindžia, kad atsakovui ieškovo nurodomu laikotarpiu, t.y. 2008 m. vasario mėnesį, nekilo pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylos, nes vadovo funkcijų jis faktiškai neatliko.
  17. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais atsakovo argumentais, kadangi jais nepaneigiama pagal bendrąsias Civilinio kodekso nuostatas atsakovui kylanti pareiga elgtis įmonės atžvilgiu atsakingai ir rūpestingai. Įmonės vadovui nustatomi kiti darbo ir elgesio standartai, kadangi jį su įmone saisto fiduciarinės pareigos, be to, jis turi užtikrinti tinkamą ir nenutrūkstamą įmonės darbą (ABĮ 37 straipsnio 8 dalis), todėl savo atostogų ar laikino nedarbingumo metu, atsakovas turėjo pasirūpinti savo pavadavimu ir įmonės veiklos bei vadovavimo tęstinumu. Šios pareigos nevykdymas neatleidžia jo nuo pareigos atsakyti už nurodytu laikotarpiu jam, kaip vadovui, kilusias pareigas. Be to, tos aplinkybės, kad atsakovas savo atostogų metu, t. y. 2008 m. kovo 6 d. pasirašė įmonės vardu, kaip vadovas, pastabas dėl VMI atlikto mokestinio patikrinimo, o 2008 m. rugsėjo 8 d. inicijavo įmonės patalpų nuomos sutarties nutraukimą, leidžia manyti, kad jis iki pat išėjimo iš darbo momento vykdė UAB „Energijos srautas“ vadovo pareigas.
  18. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Atsakovui, kaip įmonės vadovui, neabejotinai buvo žinoma tikroji įmonės padėtis 2008 m. pradžioje, kadangi pagal ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktą, jis buvo atsakingas už 2007 m. įmonės finansinių dokumentų sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą; atsakovas neneigia ir aplinkybės, kad jam buvo žinoma apie VMI atliktą mokestinį patikrinimą (atsakovas patvirtino 2008 m. kovo 6 d. pasirašęs pastabas dėl VMI atlikto mokestinio patikrinimo), todėl atsakovas A. P. turėjo pareigą ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Šios pareigos nevykdymas, žinant ir suprantant realią įmonėje susiklosčiusią situaciją įrodo neteisėtus atsakovo veiksmus, kurie sudaro pagrindą svarstyti dėl civilinės atsakomybės jam taikymo.
  19. Ieškovo teigimu, iki 2009 m. kovo 3 d. (iki atsakovo atsistatydinimo iš UAB „Energijos srautas“ vadovo pareigų), įmonės vadovo funkcijas atliko ir atsakovė E. M., todėl už žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 9 d. iki 2009 m. kovo 4 d., solidariai turi atsakyti abu atsakovai.
  20. Įmonės vadovas ir dalyvis atsako tik už įstatymu jam pavestų ir būdingų funkcijų neatlikimą ar netinkamą atlikimą, nebent byloje būtų įrodyta, kad įmonės dalyvis atliko įmonės vadovui priskirtinas funkcijas (pavyzdžiui, darė verslo sprendimus, atstovavo bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis, faktiškai turėjo valdingus įgalinimus įmonėje). Atsakomybė ieškovės akcininkei dėl laiku neįgyvendintos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kiltų tuo atveju, jei byloje būtų nustatytos visas civilinės atsakomybės sąlygos ir įrodyta, kad atsakovei buvo žinoma prasta įmonės finansinė padėtis, jos negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais, tačiau nepagrįstai ir neteisėtai būtų delsiama kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, taip sukeliant įmonei papildomas finansines prievoles.
  21. Kaip jau buvo minėta, tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Nors bendrąja prasme domėtis įmonės veikla yra daugiau įmonės akcininko teisė, nei pareiga, tačiau pastarajam sužinojus, kad įmonė turi finansinių sunkumų, ši teisė transformuojasi į pareigą imtis įstatyme nustatytų veiksmų tam, jog būtų apsaugoti įmonės kreditorių interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-421/2016).
  22. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė E. M. buvo vienintele UAB „Energijos srautas“ akcininke, o nuo 2009 m. gruodžio 3 d. ir įmonės vadove. Atsakovė neginčija fakto, kad jai buvo žinoma apie VMI atliekamą mokestinį patikrinimą. Byloje įrodyta, kad atsakovė A. P. dar esant įmonės vadovu, 2009 m. vasario 23 d. patvirtino įmonės finansinius dokumentus, nors už tai, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 2 punkto nuostatas, yra atsakingas įmonės vadovas. 2015 m. rugpjūčio 26 d. posėdžio metu atsakovė neneigė, kad jai buvo žinoma apie įmonės turto – UAB „Epregas“ akcijų pardavimą, jam neprieštaravo, kartu tai įrodo, kad atsakovė kartu su įmonės vadovu dalyvavo priimant su įmonės valdymu susijusius sprendimus. Šios aplinkybės leidžia pritarti ieškovės atstovui ir konstatuoti, kad iki 2009 m. kovo 3 d., įmonę valdė ir verslo spendimus priėmė ne tik tiesiogines vadovo pareigas ėjęs A. P., bet ir dalį vadovo funkcijų atlikusi akcininkė E. M., kuriai buvo žinoma įmonės reali finansinė padėtis.
  23. Žinodama apie sunkią įmonės finansinę padėtį ir valdydama įmonės akcijas, E. M. privalėjo pasidomėti įmonės veikla tam, kad, esant reikalui, galėtų įvykdyti įstatymo nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau šių veiksmų ji neatliko, be to, įmonės vadovo atostogų ir laikino nedarbingumo metu įmonei likus be tiesioginio vadovo nesiėmė jokių veiksmų siekiant užtikrinti įmonės valdymą, o 2007 m. ir 2008 m., t. y. žinant apie įmonės nesumokėtų mokesčių valstybei sumas, bei esant informuotai apie atliktą mokestinį patikrinimą bei nustatytą mokestinę nepriemoką, akcininkei buvo išmokėti 365 044 Eur dydžio dividendai.
  24. Aptartos aplinkybės sudaro prielaidas išvadai, jog atsakovei bendrovės sunki finansinė padėtis buvo žinoma, tačiau jokių veiksmų inicijuoti įmonės nemokumo klausimui iškelti ji nesiėmė. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, yra reikšmingos nustatant, kad nagrinėjamu atveju įmonės vadovas A. P. ir akcininkė E. M. apie bendrovės sunkią finansinę padėtį sužinojo tuo pačiu metu ir jų abiejų atsakomybės pradžios momentai sutampa.
  25. Nustačius, kad įmonės vadovas ar akcininkas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės vadovas ar akcininkas yra kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, remdamiesi kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas ar akcininkas. Atsakovas šiuo atveju jokių argumentų, išskyrus, teisėjų kolegijos nuomone, teisiškai nereikšmingų, kuriais teigiama, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti kreditorių interesus ir, kad jis nelaiko, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonė turėjo vykdytinų įsipareigojimų, atsakovas teismui nenurodė ir jokių jo kaltę paneigiančių įrodymų nepateikė. Todėl minėtų aplinkybių kontekste pastebėtina, kad teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.
  26. E. M. teikė teismui įrodymus apie tai, kad 2009 m. ji siekė atgaivinti įmonės veiklą, padengė įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau - VSDFV), nurodė, kad įmonė tikėjosi iki 2013 metų gauti pajamų pardavusi patentą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė įrodymus, paneigiančius atsakovės argumentus dėl realios galimybės gauti lėšas už patento pardavimą, kadangi jis nepriklausė UAB „Energijos srautas“, o 2009 m. liepos 20 d. buvo apskritai panaikintas. 2015 m. rugpjūčio 28 d. posėdyje atsakovė negalėjo nurodyti, ar įmonė turėjo kitų patentų. Atsakovės padengto įsiskolinimo VSDFV dydis - 3 703 Eur (12 785,46 Lt), lyginant jo dydį su įsiskolinimu VMI - 422 554 Eur (1 458 993 Lt), neįrodo atsakovės siekio ir realios galimybės atgaivinti įmonės veiklą, kadangi, kaip minėta, įmonės turtas buvo parduotas, patalpų, kuriose buvo įmonės buveinė, nuomos sutartis nutraukta, o įrodymų apie vykdytinas sutartis ar kitas aplinkybes, patvirtinančias įmonės veiklos tęstinumą, nepateikta.
  27. Kadangi nagrinėjamu atveju prie žalos atsiradimo prisidėjo abu atsakovai, t. y. bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo žala nebūtų atsiradusi, todėl, priešingai nei nustatyta pirmosios instancijos teismo, taikytina solidari atsakovų atsakomybė (CK 6.6. straipsnio 3 dalis). Įmonei nepadengus 2008 m. sausio 31 d. patikrinimo aktu konstatuotos mokestinės nepriemokos dydžio bei nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, kas būtų sustabdę delspinigių augimą, laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 9 d. iki 2009 m. kovo 3 d., įsiskolinimas VMI išaugo 36 722,85 Eur (126 796,65 Lt) delspinigių suma, kuri aš abiejų atsakovų priteistina atlyginti ieškovei solidariai.
  28. Atsakovui A. P. pasitraukus iš įmonės vadovo pareigų atsakovė delsė kelti įmonei bankroto bylą, nors realiai suvokė, kad įmonė neturi galimybių atgaivinti veiklos, dėl ko valstybei mokėtina delspinigių suma iki 2010 m. rugsėjo 19 d. išaugo papildoma 75 418,16 Eur (260 403,82 Lt) suma, kuri, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, priteisiama įmonei atlyginti iš atsakovės E. M..
  29. Atsakovų apeliaciniuose skunduose teismo priteistas žalos atlyginimas ginčijamas tik tuo pagrindu, jog priteista suma vertintina kaip VMI ieškovei už laiku nesumokėtus mokesčius apskaičiuota delspinigių suma, bet ne žala. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip teisiškai nereikšmingus ir nepaneigiančius teismo nustatyto žalos fakto ir dydžio. Žala, kaip viena iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.249 straipsnis), gali būti apibūdinama kaip dėl neteisėto sprendimo atsiradęs juridinio asmens ar kreditoriaus turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias juridinis asmuo ar kreditorius būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų įmonės vadovo veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), t. y. valdymo organo nario padaryta žala gali pasireikšti tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos forma. Bankrutuojančiai įmonei žala atsiranda, nes padidėja jos skolų kreditoriams apimtis, t. y. pablogėja turtinė padėtis, atsiranda įmonės skolos, kurių įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Šiuo atveju iš atsakovų priteistos žalos suma yra VMI ieškovei už laiku nesumokėtus mokesčius valstybei apskaičiuoti delspinigiai, kurie laikytini minimaliais VMI patirtais neįrodinėtinais nuostoliais už laiku, dėl atsakovų kaltės, įmonės neįvykdytas mokestines prievoles valstybei. Šia suma padidėjo įmonės prievolės kreditoriams, todėl ji pagrįstai laikytina įmonės patirta žala.
  30. Atsakovai apeliaciniais skundais prašė sumažinti iš jų ieškovei priteistą atlyginti žalos dydį, tačiau objektyvių priežasčių tam nenurodė. Atsakovai teigė, kad priteisiant žalos dydį turi būti įvertinti ir paties kreditoriaus VMI veiksmai prisidedant prie žalos augimo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad įmonės kreditoriui, priešingai nei įmonės vadovui ir savininkui, įstatymas nenumato pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl ta aplinkybė, kad VMI nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Energijos srautas“ negali būti vertinama kaip objektyvi priežastis atsakovus atleidžianti nuo dalies įrodytos žalos dydžio priteisimo, tuo labiau byloje įrodžius jų nesąžiningus veiksmus. VMI finansinis reikalavimas UAB „Energijos srautas“ bankroto byloje yra patvirtintas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi, atsakovai jo dydžio neginčijo, todėl nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš naujo svarstyti bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo ar atskirų jo dalių pagrįstumo.
  31. Teisėjų kolegija atsakydama į apeliantės skundo argumentus dėl netinkamai įvertinto priteistos žalos dydžio nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo. Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Remiantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną.
  32. Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, - ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (padavus skundą dėl mokestinio ginčo), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartis priimta administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016).
  33. Šiuo atveju 2009 m. gruodžio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo tenkintas VMI apeliacinis skundas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis, kuria tenkinant UAB „Energijos srautas“ skundą buvo panaikinta VMI sprendimo dalis dėl pelno mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo, panaikinta, t. y. iš esmės pripažino UAB „Energijos srautas“ skundą nepagrįstu. Netenkinus mokesčio mokėtojo skundo delspinigiai buvo skaičiuojami už visą skundų nagrinėjimo laikotarpį ir sudarė 232 751 Eur (803 642,14 Lt) (ši suma įtraukta į bendrą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi UAB „Energijos srautas“ bankroto byloje patvirtintą VMI finansinį reikalavimą). Iš nurodytos sumos atėmus delspinigius, kurie buvo apskaičiuoti VMI mokestinio patikrinimo atlikimo metu, t. y. 120 509 Eur (416 093 Lt), pirmosios instancijos teismo iš atsakovų priteista atlyginti žala sudarė 112 242 Eur (387 549,14 Lt) delspinigių sumą, kuri apskaičiuota Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje ir 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
  34. Atsakovų apeliacinių skundų netenkinus, o ieškovės reikalavimus tenkinus visa apimtimi, atsakovų prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinami (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį, kuria nutarta ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies, pakeisti, nustatant, kad bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Energijos srautas“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ekvalda“, ieškinys atsakovams A. P., E. M. dėl žalos atlyginimo tenkinamas visiškai.

16Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Energijos srautas“, įmonės kodas 125856028, atstovaujamai bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ekvalda“, solidariai iš atsakovo A. P., asmens kodas ( - ) ir atsakovės E. M., asmens kodas ( - ) 36 722,85 EUR (trisdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt du eurus 85 centus) žalos atlyginimo ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 36 722,85 EUR sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

17Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai