Byla 2A-20-241/2016
Dėl dalies išmokėtų sumų grąžinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AAS „Gjensidige Baltic”, Lietuvoje veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic” Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės AAS „Gjensidige Baltic”, Lietuvoje veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic” Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl dalies išmokėtų sumų grąžinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos t. y. 70 253,25 Eur (242 570,41 Lt), 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. Vokietijoje įvyko trylika eismo įvykių, kurių kaltininkais buvo pripažinti transporto priemonių junginio (vilkiko su priekaba) valdytojai. Eismo įvykių metu visų vilkikų valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju draudimu ieškovės draudimo bendrovėje, o priekabų valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu – atsakovės draudimo bendrovėje. Dėl minėtų eismo įvykių ieškovė pagal pateiktus nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų reikalavimus išmokėjo 140 506,50 Eur (485 140,82 Lt) draudimo išmokų.
  1. Ieškovės manymu, vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, CK 1.44 straipsniu, 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, nustatant atsakovės atsakomybės apimtį, taikytina Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – Vokietijos) teisė.
  1. Vadovaujantis Vokietijos jurisdikcija, transporto priemonių junginio valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo draudikai prieš nukentėjusįjį asmenį atsako solidariai, o jų tarpusavio dalys solidarioje prievolėje – po penkiasdešimt procentų. Ieškovė nurodė, jog šiai bylai aktualus Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimas, priimtas byloje IVZR 279/08, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas ginčas kaip ir šioje byloje. Vokietijos teismas pasisakė, kad transporto priemonės ir priekabos sudaryto junginio padarytą žalą per pusę apmoka transporto priemonės ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai. Vadovaujantis Vokietijos Kelių eismo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, Privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsniu Nr.1, Vokietijos civilinio kodekso 421 straipsniu, draudikai nukentėjusiajam atsako solidariai.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  1. Pasisakydamas dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinos teisės, teismas nurodė, kad nagrinėjamo ginčo atveju Hagos konvencijos nuostatos negali būti taikomos, nes Konvencija taikoma tik sprendžiant atsakomybės kylančios iš delikto klausimus, o ieškovė, kaip krovininės transporto priemonės draudikė, išmokėjusi nukentėjusiems asmenims žalą, reiškia atgręžtinius reikalavimus atsakovei, apdraudusiai junginių, kurie tapo eismo įvykių kaltininkais, priekabas, kaip solidariajai skolininkei. Sistemiškai aiškindamas Konvencijos 2 straipsnio 4, 5 punktus, teismas padarė išvadą, kad Konvencijos nuostata apie valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės taikymą galioja tik deliktiniams teisiniams santykiams, bet ne iš jų kylantiems atgręžtiniams regresiniams ir subrogaciniams reikalavimams.
  1. Įvertinęs tai, kad šalys vykdo savo nuolatinę veiklą per savo filialus Lietuvoje ir vadovaudamasis CK 1.37 straipsnio 6 dalimi, teismas sprendė, kad nepaisant to, jog šalių centrinės buveinės yra užsienyje (Latvijoje), ginčui spręsti turi būti taikoma Lietuvos teisė.
  1. Vadovaudamasis TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 ir 5 dalimis, teismas nurodė, kad atsakomybė priekabos draudikui kiltų ir pagal Lietuvos teisę, tačiau situacija nei viename iš įvykių, kuriais remiasi ieškovė nėra analogiška, nei vienu atveju priekaba nebuvo atsikabinusi, todėl pažymėjo, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas negali būti laikomas precedentiniu. Teismas pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio nuostatos skirtos sureguliuoti tarp nukentėjusiojo asmens ir draudikų susiklosčiusius santykius dėl nukentėjusiojo asmens žalos atlyginimo (jos dydžio procedūrų ir kt. klausimais), bet ne tarp dviejų draudikų po žalos atlyginimo atsirandantiems santykiams.
  1. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija dėl TPVCAPD 16 straipsnio 1 dalies taikymo prioriteto prieš CK 1.37 straipsnio 6 dalį ir aiškinimu, kad dėl skirtingo reguliavimo skirtingose valstybėse galėtų susiklostyti situacija, jog draudikas turės teisę neatlyginti žalos, kurią atlyginti privalo kaltininkas, arba atvirkščiai – turės atlyginti žalą, kurios pagal eismo įvykio vietos teisę kaltininkas atlyginti neprivalo, o tokia situacija bus nesuderinama su 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau — 2009/103/EB Direktyva ar Direktyva) 14 straipsniu. Teismas pabrėžė, kad TPVCAPDĮ yra priimtas įgyvendinant ES direktyvas, nustatančias privalomąjį motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą, nacionalinis įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami direktyvų siekiamais tikslais. Direktyvos 14 straipsniu nesiekiama suderinti civilinės atsakomybės sistemų valstybėse narėse paliekant valstybėms narėms laisvę nustatyti transporto priemonių eismo įvykiams taikomą civilinės atsakomybės sistemą, todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos teisės taikymas pažeidžia minėtą Direktyvos nuostatą.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė kreipėsi į teismą 2012 m. gruodžio 31 d., ir sutiko su atsakovės argumentais, jog mokėjimai atlyginant 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 eismo įvykių metu padarytą žalą buvo atlikti 2009 metais ir kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris pagal CK 127 straipsnio 4 dalies nuostatą regresiniams reikalavimams prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, ar kad šie reikalavimai pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą.
    1. Svarstant klausimą dėl vilkiko ir priekabos draudikų atsakomybės pasidalinimo už eismo įvykių metų padarytą žalą, nagrinėtini du teisiniai santykiai: a) abiejų draudikų prievolė mokėti draudimo išmokas nukentėjusiesiems eismo įvykio metu; b) išmokėjus draudimo išmokas nukentėjusiesiems – draudikų tarpusavio atsiskaitymų prievolė. Teismas neanalizavo pirmojo teisinio santykio, nesiaiškino, ar atsakovei kyla sutartinė atsakomybė prieš nukentėjusįjį eismo įvykio metu asmenį, todėl teismo padarytos išvados dėl atgręžtinio reikalavimo nepagrįstumo yra priimtos neįsigilinus į bylos esmę, neišanalizavus bei tinkamai nekvalifikavus susiklosčiusių teisinių santykių, reikšmingų bylos išsprendimui.
    1. Nepagrįsti teismo argumentai, jog atsakovės atsakomybė už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius turi būti nustatoma vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pagal 2009/103/EB Direktyvos 14 straipsnio b punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio nuostatas kiekviena TPVCAPD sutartis kiekvienoje valstybėje, kurioje galioja draudimo apsauga, turi užtikrinti tokią apsaugą, kokios reikalaujama pagal tos valstybės (o ne draudimo sutarties sudarymo vietos valstybės) teisės aktus. Atsakovės sudarytos priekabų draudimo sutartys už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius turi užtikrinti tokią draudimo apsaugą, kokios reikalaujama pagal Vokietijos, o ne Lietuvos Respublikos, teisės aktus.
    1. Nepagrįsta teismo išvada, kad byla turi būti sprendžiama pagal CK 1.37 straipsnio 6 dalį. Tai, kad nustatant atsakovės atsakomybę byloje turi būti vadovaujamasi Vokietijos teisės aktais, patvirtina gilesnė teisės aktų analizė – CK 1.9 straipsnio 1 dalis, CK 1.3 straipsnis, CK 6.988 straipsnio 3 dalis. Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį išmoka mokama atsižvelgiant į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Sprendžiant, ar atsakovei kyla atsakomybė išmokėti draudimo išmoką pagal priekabos TPVCAP draudimo sutartį, turi būti vadovaujamasi Vokietijos Federacinės Respublikos (t.y. valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis) TPVCAP draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.
    1. Priešingai nei nurodoma sprendime, Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas apima ne tik tuos atvejus, kai priekaba atsikabina nuo vilkiko, bet visus be išimties atvejus, kuomet žala padaryta transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginio. Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimo 27-30 pastraipos patvirtina, kad transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys Vokietijoje yra laikomas ne dviem atskiromis transporto priemonėmis, bet vienu atsakomybę nešančiu eksploataciniu vienetu, kuriam galioja dvi draudimo sutartys. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, kad vienam iš draudikų suadministravus visą žalą, kitas privalo jam grąžinti pusę išmokėtos sumos (22-24 pastraipos) nepriklausomai nu to, ar eismo įvykis įvyko priekabai esant sujungtai, ar atsiskyrusiai (18-21 pastraipos).
    1. Solidarioji ieškovės ir atsakovės prievolė prieš nukentėjusįjį asmenį numatyta tiek Vokietijos teisės aktuose, tiek CK 6.6 straipsnio 3 dalyje. Nukentėjusiojo teisė reikalauti žalos atlyginimo pasibaigė jam gavus draudimo išmoką iš ieškovės, tačiau TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies pagrindu kilusi atsakovės prievolė nėra pasibaigusi. Kadangi žalą nukentėjusiajam visiškai atlygino vienas iš solidariųjų skolininkų (ieškovė), jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę iš kito solidaraus skolininko (atsakovės) reikalauti grąžinti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos ( CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Teisę ieškovei reikalauti iš atsakovės 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos numato ir CK 6.114 straipsnio 3 punktas.
    1. Teismas nepagrįstai taikė TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalį, kadangi ši teisės norma gali būti taikoma tik Lietuvos Respublikoje įvykusiems eismo įvykiams. Draudimo išmokų mokėjimą užsienyje įvykusių eismo įvykių atveju reglamentuoja specialioji teisės norma – TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalis.
  1. Atsakovė prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliantė dėsto teisinius argumentus apie nukentėjusiojo nuo eismo įvykių teisinės apsaugos pagrindus bei būtinybę apsaugoti šio asmens interesus. Šiuo atveju nėra ginčo dėl draudimo sumų skirtumo. Atsakovė ginčija prievolę grąžinti dalį draudimo išmokos ieškovei.
    1. Vokietijos teismo sprendimas nėra laikomas suformavusiu praktiką tokio pobūdžio bylose. Šio sprendimo faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos (minėtoje byloje priekaba atsiskyrė nuo vilkiko). Šis teismo sprendimas negali būti taikomas, net jeigu teismas konstatuotų, kad šioje byloje reikėtų taikyti Vokietijos teisę.
    1. Apeliantė klaidingai aiškina CK 6.6 straipsnio 3 dalį, teigdama, kad solidarioji prievolė preziumuojama, nes ji yra susijusi su paslaugų teikimu. Vienos draudimo kompanijos draudimo polisas išduotas vienam draudimo objektui neturi nieko bendra su kitos draudimo kompanijos išduotu polisu kitam draudimo objektui, todėl apeliantės argumentas apie paslaugų bendrumą yra nepagrįstas bei iškraipantis minėtos normos esmę, prasmę ir paskirtį.
    1. Nėra nė vieno pagrindo, leidžiančio teigti, kad atsirado atsakovės prievolė, kadangi net ir Vokietijos teisės aktai nenumato skolininkų solidarumo tokiu atveju.
    1. Byloje nėra duomenų, jog prieš bent vieną įvykusį eismo įvykį velkama transporto priemonė, kurios draudikė yra atsakovė, atsikabino nuo ją velkančios transporto priemonės. Atsakovė nėra atsakinga už eismo įvykių metu padarytą žalą ar pusę žalos, todėl ieškinys negali būti patenkintas. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį pripažinti lex specialis šios straipsnio 5 dalies prasme nėra pagrindo, kadangi šios normos iš principo taikytinos skirtingoms situacijoms.

9IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

11Dėl bylos aplinkybių

  1. Byloje nustatyta, kad nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d. Vokietijoje įvyko trylika eismo įvykių, kurių kaltininkais buvo pripažinti transporto priemonių junginio (vilkiko su priekaba) valdytojai. Eismo įvykių metu visų vilkikų valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu buvo apdrausta ieškovės draudimo bendrovėje, o priekabų valdytojų civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu – atsakovės draudimo bendrovėje. Pagal pateiktus nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų reikalavimus ieškovė 2009-2010 metais išmokėjo 485 140,82 Lt draudimo išmokų. Pareikštu ieškiniu ieškovė prašė teismą dalį (50%) išmokėtų draudimo išmokų priteisti iš atsakovės kaip eismo įvykyje dalyvavusių priekabų valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudiko.
  1. Byloje sprendžiama dėl skirtingų transporto priemonių – vilkiko ir priekabos – valdytojų civilinės atsakomybės draudikų prievolės atlyginti eismo įvykio Vokietijos Federacinėje Respublikoje (toliau – ir Vokietija) metu padarytą žalą, vieno draudiko teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui bei ieškinio senaties termino taikymo.
  1. Nagrinėjama byla buvo sustabdyta iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-187-701/2016, kurioje ta pati ieškovė, išmokėjusi draudimo išmoką, kompensuojančią 100 procentų nukentėjusiųjų nuo Vokietijoje įvykusių draudžiamųjų įvykių, kai jų metu vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė sutartimi buvo apdrausta ieškovės, o priekabos valdytojo civilinė atsakomybė – atsakovės, patirtos žalos, reiškia reikalavimą regreso tvarka priteisti pusę išmokėtos sumos, ir kurioje kasacinis teismas kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) dėl prejudicinio sprendimo aiškinant 2009/103/EB Direktyvos 14 straipsnio b punktą. Kasacinis teismas klausė, ar Direktyvos 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta kolizinė taisyklė, kuri ratio nepersonae turi būti taikoma ne tik nuo eismo įvykių nukentėjusiems asmenims, bet ir už eismo įvykio metu sukeltą žalą atsakingos transporto priemonės draudikams, nustatant jų tarpusavio santykiams taikytiną teisę, ir ar ši taisyklė yra specialioji reglamentuose „Roma I“ ir „Roma II“ nustatytų taikytinos teisės taisyklių atžvilgiu.
  1. Pateiktas Teisingumo Teismo išaiškinimas svarbus ir nagrinėjamoje byloje, kadangi ieškovė teigia, kad atsakovės sudarytos priekabų draudimo sutartys už Vokietijoje įvykusius eismo įvykius turi užtikrinti tokią draudimo apsaugą, kokios reikalaujama pagal Vokietijos teisės aktus ir šiuos teiginius grindė Direktyvos 14 straipsnio b punktu ir analogiška TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi. Vadovaudamasi Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu Nr. IV ZR 279/08, ieškovė teigia, kad transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginys yra laikomas vienu atsakomybę nešančiu eksploataciniu vienetu ir vienam iš draudikų suadministravus visą žalą, kitas privalo jam grąžinti pusę išmokėtos sumos, nepriklausomai nuo to, ar eismo įvykis įvyko priekabai esant sujungtai ar atsiskyrusiai.
  1. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, kad, kiek tai susiję su draudikų atgręžtiniais reikalavimais, 2009/103/EB Direktyvos 14 straipsnio b punkte nėra įtvirtinta specialioji taikytinos teisės nustatymo taisyklė. Nei iš Direktyvos teksto, nei iš jos tikslų nematyti, kad ja būtų siekiama nustatyti kolizines teisės normas (prejudicinio sprendimo 38, 40 punktai). Direktyvos 14 straipsnyje reglamentuojami tik draudimo apsaugos geografinė apimtis ir lygis, kuriuos turi užtikrinti draudikas, kad būtų garantuota tinkama per kelių eismo įvykius nukentėjusių asmenų apsauga, todėl negalima daryti išvados, kad taip nustatyti valstybės narės įstatymai reglamentuoja atsakomybės paskirstymą tarp draudikų (prejudicinio sprendimo 41-42 punktai).
  1. Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateikti išaiškinimai paneigia apeliantės skundo argumentus, jog Direktyvos 14 straipsnio b punkte yra įtvirtinta draudiko prievolei mokėti draudimo išmoką taikytinos teisės nustatymo taisyklė. Taigi ieškovė neteisi, kad sprendžiant dėl atsakovės prievolei mokėti draudimo išmoką taikytinos teisės reikia vadovautis Direktyvos 14 straipsnio b punktu ar jį įgyvendinančias TPVCAPDĮ nuostatas.
  1. Kita vertus, sutiktina su apeliantės argumentais, kad teismo išvados dėl atgręžtinio reikalavimo nepagrįstumo yra priimtos neįsigilinus į bylos esmę, neišanalizavus bei tinkamai nekvalifikavus bylos teisingam išsprendimui reikšmingų teisinių santykių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje turi būti vadovaujamasi Lietuvos, bet ne Vokietijos teise, o Lietuvos teisė nenumato priekabų draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką už sukabintu transporto priemonių junginiu padarytą žalą. Nors teismo teiginys dėl sudarytoms privalomojo draudimo sutartims taikytinos teisės yra teisingas, tačiau išvada dėl to, jog TPVCAPDĮ nenumato draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką už sukabintu transporto priemonių junginiu padarytą žalą padaryta neatsižvelgus į už padarytą žalą atsakingų asmenų prievolių apimtį nustatančią Vokietijos teisę.

12Dėl atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos teisės

  1. Apeliaciniame skunde nekeliamas už žalą atsakingų asmenų prievolei taikytinos teisės klausimas, šio klausimo nenagrinėjo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau atsižvelgiant į ESTT prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus bei į tai, kad draudikų prievolė atlyginti žalą tiesiogiai susijusi su atsakingų už žalą asmenų civiline atsakomybe, nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti pirmiausia būtina nustatyti atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytiną teisę.
  1. ESTT prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad draudikus ir atitinkamai vilkiko ir priekabos valdytojus sieja sutartinės prievolės pagal reglamentą „Roma I“, tačiau tarp dviejų draudikų sutartinio įsipareigojimo nėra. Be to, pareigos išmokėti draudimo išmoką pagrindinėse bylose egzistavimas ir apimtis pirmiausiai priklauso nuo deliktinio pobūdžio vertinimų, neturinčių ryšio su sutartiniais santykiais, siejančiais draudikus su atitinkamais draudėjais (prejudicinio sprendimo 47–48 punktai). ESTT taip pat nurodė, kad priekabos valdytojo žalos atlyginimo pareiga laikytina „nesutartine prievole“ reglamento „Roma II“ prasme ir šiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamentą „Roma II“. Pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį nesutartinei prievolei taikoma šalies, kurioje atsirado žala, teisė. Draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką priklauso nuo už žalą atsakingų asmenų deliktinės prievolės.
  1. 2007 m. liepos 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma II“) taikomas įvykiams, įvykusiems po 2009 m. sausio 11 d. (31–32 straipsniai), o 2008 m. birželio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės („Roma I“) – sutartims, sudarytoms po 2009 m. gruodžio 17 d. (28 straipsnis).
  1. Nagrinėjamu atveju vilkiko ir priekabos draudimo sutartys buvo sudarytos iki 2009 m. gruodžio 17 d., o eismo įvykiai, kuriuose buvo padaryta žala, įvyko nuo 2009 m. sausio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 15 d. Vokietijoje, t. y. galiojant reglamentui Roma II, todėl atsakingų už žalą asmenų prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamento „Roma II“ 4 straipsnį. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad iš delikto atsirandančiai nesutartinei prievolei taikoma tos šalies teisė, kurioje atsirado žala, neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje įvyko žalą sukėlęs įvykis ir neatsižvelgiant į tai, kurioje šalyje ar šalyse atsirado netiesioginių to įvykio pasekmių. Žala atsirado eismo įvykio metu Vokietijoje, todėl atsakingų už žalą asmenų prievolei taikytina Vokietijos teisė.
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016 priimtoje 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje (33 punktas) konstatavusi, kad atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytina Vokietijos teisė, įvertino Vokietijos teisės turinį: Kelių eismo įstatymą, Draudimo sutarties įstatymo nuostatas, kitų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, taip pat Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendimą Nr. IV ZR 279/08, kuriame pateiktas aiškinimas, kad transporto priemonė ir priekaba negali sudaryti savarankiškų atsakomybės vienetų, nes abiejų transporto priemonių vairuotojas jas susieja į vieną junginį, kuriam negali būti priskiriamos skirtingos atsakomybės kvotos ir sprendė, kad Vokietijoje įvykus eismo įvykiui, kai žalą sukėlė transporto priemonės ir priekabos junginys, transporto priemonės ir priekabos valdytojų atsakomybė yra bendra.
  1. Atsižvelgiant į kasacinio teismo išvadas dėl atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos Vokietijos teisės turinio, į iš esmės tapatų bylų ieškinio pagrindą ir dalyką, nepagrįstais pripažintini tiek teismo, tiek atsakovės argumentai, kad Vokietijos Aukščiausiojo Teismo (BGH) 2010 m. spalio 27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktu išaiškinimu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis. Kasacinio teismo išvados pagrįstos ne tik Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimu, tačiau ir sistemine teisės normų analize, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi nurodytoje byloje pateikta išvada dėl atsakingų už žalą asmenų civilinei atsakomybei taikytinos Vokietijos teisės.

13Dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką taikytinos teisės

  1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nustatant ginčui (draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką) taikytiną teisę Hagos konvencijos nuostatos netaikytinos. Minėta, kad teismas padarė pagrįstą išvadą dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką taikytinos Lietuvos teisės, tačiau neatsižvelgė į žalą padariusių asmenų prievolės apimtį pagal Vokietijos teisę, kuri tiesiogiai sąlygoja ir draudikų prievolės mokėti draudimo išmoką ribas.
  1. Prejudiciniame sprendime Teisingumo Teismas nurodė, kad draudiko pareiga atlyginti žalą nukentėjusiam asmeniui kyla ne iš šiam padarytos žalos, o iš draudiką su atsakingu draudėju siejančios sutarties. Taigi tokia žala atlyginama remiantis sutartine prievole, o tokiai prievolei taikytina teisė nustatoma pagal reglamento „Roma I“ nuostatas. Reikia išsiaiškinti vilkiko draudimo sutarčiai ir prie jo prikabintos priekabos draudimo sutarčiai taikytiną teisę, ar draudikai pagal šias sutartis privalėjo išmokėti išmokas dėl šių transporto priemonių sukeltų įvykių nukentėjusiems asmenims (prejudicinio sprendimo 54–55 punktai).
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, spręsdama dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką taikytinos teisės, vadovavosi reglamento „Roma I“ nuostatomis. Šis reglamentas nagrinėjamoje byloje netaikomas, kadangi draudimo sutartys sudarytos iki šio reglamento taikymo pradžios (2009 m. gruodžio 17 d.). Tokiu atveju reikia atsižvelgti į kasacinio teismo civilinėse bylose Nr. 3K-3-189-469/2016, 3K-3-204-684/2016, 3K-3-190-313/2016, 3K-3-203-969/2016, kuriose spręsta dėl draudikų pareigai išmokėti draudimo išmoką taikytinos teisės, kuomet draudimo sutartys buvo sudarytos iki reglamento „Roma I“ taikymo pradžios, suformuotus išaiškinimus.
  1. Kasacinis teismas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 ir 6 dalimis, Draudimo įstatymo 134 straipsnio 1 dalimi, išaiškino, kad vilkiko ir priekabos valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartims taikytina Lietuvos Respublikos teisė, todėl tiek vilkiko, tiek priekabos valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartims nagrinėjamoje byloje taikoma Lietuvos Respublikos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016; 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 2016 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016).
  1. Kasacinio teismo nutartyse nurodoma, kad draudimo sutartimi sukuriami teisiniai santykiai, atsiranda teisės ir pareigos tarp konkrečių sutarties šalių, t. y. konkretaus draudiko ir draudėjo. Kai draudimo sutartis sudaroma trečiojo asmens naudai, įvykus draudžiamajam įvykiui draudikas trečiajam asmeniui išmoka draudimo sutartyje ar įstatyme nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka (CK 6.987 straipsnis). Civilinės atsakomybės draudimo atveju draudžiamuoju įvykiu laikomas draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes. TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. Šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu (šiai prievolei taikoma Lietuvos Respublikos teisė), tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (šiai prievolei taikoma Vokietijos teisė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016; 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 2016 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016). Taigi pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį draudikas turi pareigą išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam asmeniui, kai transporto priemonės valdytojui atsirado civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo naudojant apdraustą transporto priemonę.
  1. Aptarta kasacinio teismo praktika ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies aiškinimas leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad nagrinėjamoje situacijoje tiek ieškovei, tiek atsakovei atsirado pareiga mokėti draudimo išmoką, kadangi pagal Vokietijos teisės turinį tiek vilkikui, tiek priekabos valdytojui dėl eismo įvykių kilo civilinė atsakomybė. Byloje konstatuota, kad pagal Vokietijos teisę vilkiko ir priekabos valdytojams kilo bendra civilinė atsakomybė, todėl pareiga išmokėti išmoką nukentėjusiam asmeniui, neperžengiant jų apdraustų asmenų civilinės atsakomybės ribų, šiuo atveju atsirado abiejų transporto priemonių draudikams. Dėl šių priežasčių pagrįstais pripažintini ieškovės argumentai, kad atsakovė turi solidariąją pareigą mokėti draudimo išmoką nukentėjusiems asmenims už eismo įvykio metu patirtą žalą.
  1. Pirmosios instancijos teismas ieškinio nepagrįstumą grindė TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone.
  1. Minėtose civilinėse bylose pateiktuose išaiškinimuose kasacinis teismas nurodė, kad atsakingi asmenys ir civilinės atsakomybės apimtis nustatomi pagal Vokietijos teisę, todėl už eismo įvykius atsakingus asmenis ir civilinės atsakomybės padalijimą tarp šių asmenų nustatančios Lietuvos Respublikos teisės nuostatos, taigi ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalis, nagrinėjamos bylos atveju netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190-313/2016; 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-469/2016, 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 2016 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-969/2016). Nurodytose kasacinio teismo bylose suformuota praktika paneigia teismo argumentus, kad atsakovės pareigos mokėti draudimo išmoką nebuvimas įtvirtintas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalyje.

14Dėl draudiko teisės pareikšti atgręžtinį reikalavimą

  1. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė kompensavo nukentėjusiems asmenims jų patirtą žalą – 140 506,50 Eur (485 140,82 Lt), taigi įvykdė ir dalį atsakovės prievolės. Nors ieškovė savo reikalavimo teisę dėl dalies išmokų grąžinimo grindė ne tomis teisės normomis, tačiau pagrįstais pripažintini ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog atlyginusi dalį žalos ji turi teisę į dalies išmokėtų sumų grąžinimą.
  1. CK neįtvirtina specialiųjų kolizinių taisyklių dėl atgręžtinių reikalavimų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad draudiko pareigai, pagal kurią buvo išmokėta visą nukentėjusio asmens žalą atlyginanti draudimo išmoka, taikoma Lietuvos teisė, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lietuvos teisė taikoma ir sprendžiant dėl išmoką išmokėjusio draudiko galimybės susigrąžinti dalį sumos iš kito už žalą atsakingo asmens draudiko (CK 1.58 straipsnis).
  1. Byloje konstatuota solidarioji draudikių prievolė mokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas už jų draudėjų eismo įvykių metų padarytą žalą, nustatyta, kad ieškovė išmokėjo nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas kompensuojančias patirtą žalą, o ieškovės teisę į dalies išmokėtų sumų grąžinimą įtvirtina tiek CK 6.9 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 6.114 straipsnio 3 punkte.
  1. Pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis. Tai, ko vienas iš bendraskolių dėl savo nemokumo nesumoka solidariąją pareigą įvykdžiusiam skolininkui, turi padengti lygiomis dalimis kiti bendraskoliai, išskyrus atvejus, kai jų skolos dalys nelygios. Pagal CK 6.114 straipsnio 3 punktą regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas, – šiam asmeniui.
  1. Taigi draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti su kitu draudiku, įgyja teisę atgręžtinio reikalavimo tvarka reikalauti iš to kito draudiko atitinkamos dalies išmokos, sumokėtos nukentėjusiajam. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį, asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.
  1. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti 50 procentų nukentėjusiesiems asmenims sumokėtos sumos. Tokia išvada taip pat padaryta ir aptartose kasacinio teismo išnagrinėtose civilinėse bylose. Taigi ieškovės argumentai, kad jos teisę reikalauti 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovės numato ne tik CK 6.9 straipsnis, tačiau ir CK 6.114 straipsnio 3 punktas, pripažintini pagrįstais.
  1. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį netinkamai taikė ir aiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, todėl padarė neteisingą išvadą, jog atsakovė neturėjo pareigos nagrinėjamu atveju mokėti draudimo išmokos, o ieškovė neturėjo teisės reikalauti grąžinti jai dalį išmokėtų sumų.

15Dėl ieškinio senaties

  1. Byloje taip pat keliamas ieškinio senaties taikymo klausimas ieškovės pareikštiems reikalavimams. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad draudimo išmokos nukentėjusiems asmenims buvo išmokėtos 2009-2010 metais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad mokėjimai atlyginant 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 eismo įvykių metu padarytą žalą buvo atlikti 2009 metais, kad ieškovė kreipėsi į teismą 2012 m. gruodžio 31 d., todėl sprendė, kad ieškovė praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą minėtiems reikalavimams pareikšti.
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė nesutinka su teismo išvada dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog reikalavimą atsakingiems draudikams reiškia dėl Vokietijoje įvykusio įvykio žalos patyręs asmuo, tai ieškinio senaties termino trukmę ir skaičiavimo tvarką nustato Vokietijos CK 195 straipsnis, pagal kurį įprastinis senaties terminas yra treji metai, o jo skaičiavimo pradžia – pasibaigus metams, kuriais atsirado reikalavimas. Ieškovė nurodo, kad eismo įvykiai įvyko 2009 metais, todėl ieškinio senaties terminas prasidėjo 2009 m. gruodžio 31 d., o pasibaigė 2012 m. gruodžio 31 d. Ieškovė padavė ieškinį teismui 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. nepraleidusi ieškinio senaties termino.
  1. Ieškovė taip pat nurodo, kad jeigu teismas spręstų, jog draudikų tarpusavio atgręžtiniams reikalavimams taikytina Lietuvos teisė, tai senaties terminas taip pat nėra praleistas, kadangi vienam iš solidariųjų skolininkų įvykdžius prievolę, ji pasibaigia tinkamu įvykdymu ir atsiranda nauja regresinė prievolė tarp draudikų, kurios senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad šalių nesieja draudimo teisiniai santykiai, jie kvalifikuotini kaip skola, o reikalavimams kylantiems iš šių santykių taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nagrinėjamu atveju nėra praleistas.
  1. Atsakovė su šia ieškovės pozicija nesutinka. Atsakovės nuomone, ieškinio senaties taikymo klausimas turėtų būt sprendžiamas taikant Lietuvos, o ne Vokietijos teisę, kadangi kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016 priekabos ir vilkiko draudikų ginčui dėl išmokos mokėjimo taikė Lietuvos Respublikos teisę. Atsakovės įsitikinimu, šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, todėl turėtų būti taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Atsakovės vertinimu, aplinkybė, kad šalių prievolė yra bendra, nepaneigia fakto, kad ginčas kildinamas iš draudimo teisinių santykių.
  1. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atgręžtiniam reikalavimui taikytina Lietuvos teisės, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant dėl tokiam reikalavimui taikytino ieškinio senaties termino, jo skaičiavimo pradžios ir trukmės, taikytinos Lietuvos Respublikos CK nuostatos.
  1. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Šio straipsnio 4 dalyje numatyta, kad iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento.
  1. Šioje byloje yra aišku, jog senaties termino pradžia skaičiuojama nuo ieškovės draudimo išmokų išmokėjimo nukentėjusiems, tačiau šalys nesutaria, koks senaties terminas – dešimties ar vienerių metų – taikomas nagrinėjamu atveju. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Atsakovės teigimu, tarp šalių kilęs ginčas yra iš draudimo teisinių santykių, todėl taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas, o ieškovė įrodinėja, kad atlyginus nukentėjusiems asmenims padarytą žalą iš draudimo sutarties kylanti prievolė pasibaigė ir atsirado nauja prievolė, kuriai sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas netaikytinas.
  1. Siekiant nustatyti, koks konkretus ieškinio senaties terminas taikytinas atitinkamam ginčui, pirmiausia būtina teisingai kvalifikuoti šalių teisinius santykius ir nustatyti ieškinio dalyką, t. y. pagrindinis ieškinio dalykas yra labiau susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar vykdymu, ar labiau susijęs su žalos atlyginimu iš deliktinių teisinių santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu ieškinio dalykas yra susijęs su TPVCAPD sutartimi, jos aiškinimu ar taikymu, reikalavimu pripažinti ją negaliojančia, ginčo šalis sieja draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-352/2007).
  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo atveju taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Byloje konstatuota, kad tiek ieškovės, tiek atsakovės prievolė mokėti draudimo išmoką kilusi ne iš delikto, o iš draudimo teisinių santykių, todėl ieškovės pareikštam reikalavimui nėra pagrindo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
  1. CK 6.123 straipsnyje įtvirtintas vienas prievolės pasibaigimo pagrindų – prievolės įvykdymas. CK 6.6 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas solidariosios skolininkų pareigos įvykdymo ypatumas: jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos įvykdymo kreditoriui; tai reiškia, kad vieno solidariojo skolininko įvykdyta visa solidarioji prievolė baigiasi tinkamu įvykdymu. Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).
  1. Ieškovė teisi, kad jai įvykdžius solidariąją prievolę išmokėti draudimo išmoką, tokia prievolė pasibaigė jos tinkamu įvykdymu ir atsirado nauja regresinė prievolė, tačiau nesutiktina su ieškovės pozicija, kad tokiam regresiniam reikalavimui taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.
  1. Teisėjų kolegija sutinka, kad šalių tiesiogiai nesieja draudimo teisiniai santykiai, tačiau atsižvelgdama į kasacinio teismo praktikoje plečiamai aiškinamą draudimo teisinių santykių pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012; 2013 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2013; 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2014), į tai, kad atsakovės pradinė prievolė kilusi iš draudimo teisinių santykių (atsakovei kaip priekabos draudikei prievolė išmokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmoką kilo draudimo sutarties pagrindu), kad nors atsakovės prievolė atlyginti dėl vilkiko ir priekabos valdytojų kaltės nukentėjusiesiems asmenims atsiradusią žalą pasibaigė ieškovei įvykdžius šią prievolę, tačiau atsižvelgiant į CK įtvirtintą reguliavimą, solidariai atsakingo skolininko prievolė nepasibaigė ir atsakovė privalo grąžinti už ją prievolę įvykdžiusiai ieškovei dalį sumokėtų sumų, daro išvadą, kad tarp šalių kilęs ginčas priskirtinas iš draudimo teisinių santykių kilusiems ginčams. Tokiu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kurį, atsižvelgiant į 2009 ir 2010 metais išmokėtas draudimo išmokas ir 2012 m. gruodžio 31 d. teismui paduotą ieškinį dėl išmokėtų sumų grąžinimo, ieškovė yra praleidusi.
  1. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK arba kituose įstatymuose nenustatytos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
  1. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Sprendžiant, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, būtina vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-655/2006).
  1. Atsižvelgusi į tai, kad byloje keliamas ieškinio senaties termino praleidimo klausimas, o įstatymas suteikia teismui teisę ex officio spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teisėjų kolegija pasiūlė ieškovei pateikti procesinį dokumentą apie aplinkybes, lėmusias ieškinio dėl atgręžtinio reikalavimo padavimą 2012 m. gruodžio 31 d. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad Vokietijos Aukščiausiajam Teismui 2010 m. spalio 27 d. priėmus sprendimą, kuriame išaiškinta, kad vilkiko valdytojo civilinės atsakomybės draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką dėl Vokietijoje įvykusio eismo įvykio nukentėjusiajam asmeniui, turi teisę į 50 procentų dydžio šios išmokos į priekabos valdytojo civilinės atsakomybės draudiką, ieškovė peržiūrėjo savo sureguliuotas žalos bylas dėl eismo įvykių Vokietijoje ir nustačiusi, kad priekabos draustos kitų draudikų, pateikė pretenzijas draudikams dėl 50 procentų išmokų dydžio sumos sumokėjimo. Atsakovė informavo, kad analizuoja minėtą Vokietijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą.
  1. Ieškovė prašo, tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų ieškinio senaties termino praleidimo faktą (su kuo ieškovė nesutinka), atsižvelgti į tai, kad ieškovė galėjo sąžiningai klysti dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir taikytino senaties termino, kadangi iki 2016 m. gegužės, kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo teisės taikymo ir aiškinimo praktiką tokio pobūdžio bylose, nebuvo aišku, ar draudikų tarpusavio reikalavimai pagrįsti, kokie teisiniai santykiai juos sieja; net pats Lietuvos Aukščiausias Teismas konstatavo, kad klausimas negali būti išnagrinėtas taikant acte clair doktriną, todėl kreipėsi į ESTT prejudicinio sprendimo. Ieškovė teigia buvusi aktyvi, teikė pretenzijas atsakovei, aiškinosi Vokietijos teisės turinį ir remdamasi Vokietijos teisės aktuose įtvirtintomis ieškinio senaties taikymo taisyklėmis, padavė ieškinį nepraleidusi „vokiškojo“ senaties termino.
  1. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, siekis užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą turi būti derinamas su asmens teise į veiksmingą jo pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybą, kai konkrečių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad tokia teisė ir (arba) teisėtas interesas turi būti ginami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013).
  1. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konstatavus ieškovės reikalavimo pagrįstumą, ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino praleidimo nagrinėjamoje situacijoje neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinio senaties termino atnaujinimą nagrinėjamu atveju lemia itin sudėtingas, skirtingų valstybių teisės normų taikymas siekiant nustatyti šalių prievolių pobūdį ir ribas, kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu nebuvimas, sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kitos valstybės teisės turinio nustatymas ir teismų praktikos analizė, ieškovės klaidingas įsitikinimas dėl ieškinio senaties termino ilgesnės trukmės, ieškovės pasyvumo ginant savo pažeistas teises nenustatymas, atsakovės delsimas suformuluoti galutinę poziciją dėl ieškovės reikalavimo grąžinti dalį išmokėtų sumų (3 t., 35-47 b. l.).
  1. Aptartos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad ieškovės teisės turi būti ginamos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju pažeistų teisių gynybai turėtų būti suteiktas prioritetas prieš teisinių santykių stabilumą, kadangi atsakovė, veikdama toje pačioje verslo srityje, pati teikdama ieškovei pretenzijas dėl analogiškose situacijoje išmokėtų ir grąžintinų sumą (3 t., 86-89 b. l.), neturėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovė nereikš jai atgręžtinių reikalavimų. Tokiu atveju darytina išvada, kad pažeistų teisių gynybos ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyra nebus pažeista.
  1. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino šalių teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepagrįstai nenustatė draudimo sutarčių pagrindu atsiradusios ieškovės ir atsakovės solidariosios prievolės atlyginti tretiesiems asmenims eismo įvykių metu dėl vilkiko ir priekabos junginio atsiradusią žalą, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovė, įvykdžiusi dalį atsakovės prievolės, neturi regreso teisės reikalauti dalies išmokėtų sumų grąžinimo. Teismas taip pat netinkamai taikė ieškinio senatį nustatančias teisės normas, nepagrįstai sprendė, kad ginčo teisinis santykis kilęs iš žalos atlyginimo, todėl tokiam reikalavimui taikytinas trejų metų senaties terminas. Netinkamas ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas lėmė nepagrįstą ieškinio atmetimą, todėl sprendimas naikintinas ir ieškovės ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Ieškovės ieškinį patenkinus visiškai, jai iš atsakovės priteistinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Ieškovė už ieškinį sumokėjo 1 694,57 Eur (5 851 Lt), už apeliacinį skundą – 1 271,14 Eur (4 389 Lt) žyminį mokestį (1 t., 4 b. l.; 4 t., 121 b. l.), taip pat turėjo 1 493,23 Eur (5 155,81 Lt) dokumentų vertimo išlaidų (4 t., 40-54 b. l.), iš viso ieškovė patyrė 4 458,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 93 straipsnis).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

19Priteisti ieškovei AAS „Gjensidige Baltic” (reg. Nr. 50003210451), Lietuvoje veikiančiai per AAS „Gjensidige Baltic” Lietuvos filialą (j. a. k. 300633222), iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (reg. Nr. 40103840140), Lietuvoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje (j. a. k. 300665654), 70 253,25 Eur (septyniasdešimt tūkstančių du šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 25 ct), 6 procentų metines palūkanas už priteistus 70 253,25 Eur (septyniasdešimt tūkstančių du šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 25 ct) nuo bylos iškėlimo teisme 2013 m. sausio 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4 458,94 Eur (keturis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir 94 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai