Byla e2-3252-820/2017
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vaidas Pajeda, sekretoriaujant Daliai Remeškevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovei Ilonai Skaisgirienei, atsakovo atstovei Laurai Zdanavičienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl skolos priteisimo.

2Teismas

Nustatė

3

  1. Ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą ir pareiškė šiuos reikalavimus (ieškinio dalykas):
    1. Priteisti iš atsakovo 3 186,09 EUR skolos.
    2. Priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas.
    3. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, jog 2013 m. kovo 1 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kuomet automobilis MERCEDES ( - ) v/n ( - ) su prikabinta puspriekabe, v/n EB189, atsitrenkė į automobilį Chrysler JEEP, v/n DU-NA 281. Šio eismo įvykio kaltininku pripažintas transporto priemonės MERCEDES ( - ) v/n ( - ) su prikabinta puspriekabe, v/n EB189 vairuotojas. Transporto priemonės MERCEDES ( - ) v/n ( - ) valdytojo civilinė atsakomybė dėl tretiesiems asmenims padarytos žalos eismo įvykio metu buvo apdrausta draudimo bendrovėje ERGO Insurance SE Lietuvos filiale, draudimo sutarties Nr. 02-2058183, o puspriekabės v/n EB189 valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta, - UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar - ADB „Gjensidige“), draudimo sutartis Nr. 8520772.
  3. Nuostolius dėl automobilio Chrysler JEEP, v/n DU-NA 281, apgadinimo patyręs asmuo kreipėsi į draudiko atstovą Vokietijoje ERGO VERSICHERUNG AG. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdamas 5 541,18 EUR dydžio draudimo išmoką.
  4. Ieškovas šį įvykį administravusiam atstovui užsienyje ERGO VERSICHERUNG AG apmokėjo 831 EUR atstovavimo išlaidų bei 90,02 EUR vertimo paslaugų išlaidų, kurios, remiantis CK 6.746 str., laikytinos tiesioginiais nuostoliais ir yra priteistinos iš atsakovo.
  5. Kadangi aukščiau aptariamame įvykyje dalyvavo ir UAB DK „PZU Lietuva“ (dabar - ADB „Gjensidige“) apdrausta puspriekabė, v/n EB189, ieškovas vadovaujantis 2010 m. spalio 27 d. Vokietijos Aukščiausiojo teismo sprendimu Nr. IV ZR 279/08 ir 2016 m. gegužės mėn. bylose Nr. 3K-3-187-701/2016 suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika turi teisę reikalauti iš atsakovo 50% išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 3 186,09 EUR. 2013 m. rugsėjo 20 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas grąžinti 50 % išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 3 186,09 EUR, taip pat 2016 m. gegužės 17 d. ieškovas pakartotinai kreipęsis į atsakovą, jokio atsakymo negavo. Iki šio ieškinio pateikimo momento žala nėra atlyginta.
  1. Atsakovo priešieškinio reikalavimai ir atsikirtimų santrauka
  1. Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog vertina žalos pagrįstumą ir sprendimas dar nėra priimtas. Vėliau atsakovas sumokėjo ieškovui pusę žalos atlyginimo sumos ir vertimo išlaidas. Atsakovas atsisakė apmokėti pusę išlaidų, skirtų apmokėti už ieškovo korespondento atliktą žalos administravimą argumentuodamas tuo, jog pagal Įstatymą ieškovas privalo administruoti žalos atlyginimą ir šios išlaidos laikytinos ieškovo veiklos sąnaudomis. Be to, atsakovas negalėjo įtakoti ieškovo ir jo korespondento susitarimo ir susitarime nurodytos paslaugos kainos.
  1. Procesiniai sprendimai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos
  1. Prieš teismo posėdį atsakovas pateikė raštą, jog pripažįsta ieškovo 2 770,59 EUR reikalavimą dėl žalos atlyginimo ir šią sumą perveda ieškovui, tačiau nepripažįsta reikalavimo dėl administravimo išlaidų priteisimo.
  2. Ieškovas pateikė raštą dėl ieškinio dalies atsisakymo, kuriame atsisakė reikalavimų, kuriuos atsakovas pripažino ir sutiko patenkinti.
Teismas konstatuoja :
  1. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados
  1. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.).
  2. Ieškovas pareiškė, jog atsisako dalies reikalavimo, t. y. 2 770,59 EUR už žalos atlyginimą ir 90,02 EUR už vertimo paslaugas, nes atsakovas pripažįsta šį reikalavimą ir priėmė sprendimą sumokėti 2 860,61 EUR sumą. Ieškovui ieškinio dalies atsisakymo pasekmės yra žinomos. Ieškinio dalies atsisakymas neprieštarauja viešajam interesui ar imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Ieškovas laisva valia gali spręsti, ginti savo teises teisme ar jų neginti. Ieškovas apsisprendė neginti dalies teisių teisme, kadangi gavo atsakovo patvirtinimą, jog žala yra atlyginama. Esant šioms aplinkybėms, yra visos sąlygos priimti ieškinio dalies atsisakymą ir byla šioje dalyje nutrauktina (CPK 42 str. 1 ir 2 d., 140 str. 1 d.). Pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, kai ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, ieškovui grąžinama 75 procentai sumokėto žyminio mokesčio, šiuo atveju – 48,38 EUR.
  3. Toliau byla nagrinėjama dėl likusios reikalavimų dalies. Byloje kyla ginčas dėl ieškovo teisės reikalauti iš atsakovo pusės administravimo išlaidų sumos (831 EUR / 2 = 415,50), kurią ieškovas sumokėjo draudiminį įvykį administravusiam asmeniui – ERGO Versicherung AG. Ieškovo teigimu ši suma įeina į žalos atlyginimo sumą, atsakovo teigimu – neįeina.
  4. TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis nustato, jog įprastinė ir pasienio draudimo sutartys sudaromos vadovaujantis šiuo įstatymu, Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, Lietuvos banko (toliau – priežiūros institucija) patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. Draudikai, sudarydami draudimo sutartis ryšio priemonėmis, taip pat vadovaujasi Vartotojų teisių gynimo įstatymu. Žaliąją kortelę išduodantys draudikai taip pat turi vadovautis Bendradarbiavimo nuostatais ir kitais žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, Biurų tarybos sprendimais, taip pat atsižvelgti į sutarčių tarp Biuro ir kitų valstybių nacionalinių draudikų biurų sąlygas. Taigi, pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalį Žaliąją kortelę išduodantys draudikai taip pat turi vadovautis Bendradarbiavimo nuostatais ir kitais žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais, Biurų tarybos sprendimais, taip pat atsižvelgti į sutarčių tarp Biuro ir kitų valstybių nacionalinių draudikų biurų sąlygas.
  5. Žaliosios kortelės sistema – tai valstybių tarpusavio sutarčių pagrindu pagrįsta sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta, nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žalioji kortelė yra tarptautinio transporto priemonės draudimo liudijimas, kuris leidžia keliauti per žaliosios kortelės sistemos valstybių narių teritorijas, atskirai nedraudžiant civilinės atsakomybės pagal šalies, į kurią įvažiuojama, įstatymus. Ši sistema įkurta 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijos pagrindu, ir šiuo metu vienija 46 valstybes nares. Šios sistemos nariai – nacionaliniai draudikų biurai, tarpusavyje bendradarbiaujantys žalos administravimo ir atlyginimo klausimais tarpvalstybinių sutarčių pagrindu, jų bendradarbiavimo sąlygas nustato Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai. Žaliosios kortelės sistemos koordinatoriaus funkcijas vykdo visų žaliosios kortelės sistemos valstybių nacionalinių draudikų biurų įkurta Biurų taryba, o Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras yra Biurų tarybos, o kartu ir žaliosios kortelės sistemos dalyvis nuo 2003 m. spalio 15 d. Kiekvienas nacionalinis draudikų biuras įsipareigoja atlyginti eismo įvykyje nukentėjusių asmenų patirtą žalą, kai transporto priemonė, kuri šią žalą sukėlė, yra registruota to nacionalinio biuro valstybėje. Draudimo įmonės turi teisę paskirti korespondentą pagal Biuro tarybos 2002 m. gegužės 30 d. patvirtintas Vidaus tvarkos taisykles. Korespondentas – tai draudimo įmonės kitoje žaliosios kortelės sistemos valstybėje narėje paskiriama draudimo įmonė, kuri administruoja ir atlygina toje valstybėje eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų patirtą žalą, kai ji padaryta transporto priemonės vairuotojo, turinčio Lietuvos draudimo įmonės išduotą žaliąją kortelę, liudijančią, kad transporto priemonės valdytojas yra sudaręs civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Nacionaliniai draudikų biurai turi plačius įgaliojimus korespondentų paskyrimo procese, nes jie pagal savo nusistatytas sąlygas patvirtina (nepatvirtina) jų veiklos šalyje įsisteigusius korespondentus ar panaikina jų patvirtinimą. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatų 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tik biuras turi teisę vieno iš savo narių prašymu siųsti kitam biurui prašymą patvirtinti to biuro šalyje įsisteigusį nario korespondentą. Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatuose taip pat nustatyta, kad draudimo įmonės korespondentas administruoja visas žalas vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ar kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir transporto priemonių privalomąjį draudimą jį patvirtinusio biuro vardu ir jį patvirtinti prašiusio draudiko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Taigi, kiekvienas nacionalinis draudikų biuras įsipareigoja atlyginti eismo įvykyje nukentėjusių asmenų patirtą žalą, kai transporto priemonė, kuri šią žalą sukėlė, yra registruota to nacionalinio biuro valstybėje. Draudimo įmonės turi teisę paskirti korespondentą pagal Biuro tarybos 2002 m. gegužės 30 d. patvirtintas Vidaus tvarkos taisykles (Bendradarbiavimo nuostatus). Korespondentas – tai draudimo įmonės kitoje žaliosios kortelės sistemos valstybėje narėje paskiriama draudimo įmonė, kuri administruoja ir atlygina toje valstybėje eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų patirtą žalą, kai ji padaryta transporto priemonės vairuotojo, turinčio Lietuvos draudimo įmonės išduotą žaliąją kortelę. Kitoje valstybėje teisę administruoti žalą turi nacionalinis draudikų biuras arba korespondentas (patikėtinis).
  6. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta ES antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos Direktyva dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokio draudimo įgyvendinimo suderinimo įpareigojo ES valstybes nares užtikrinti, kad transporto priemonės, kurių įprastinė buvimo vieta yra jos teritorijoje, valdytojų civilinė atsakomybė būtų apdrausta. 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva Nr. 84/5/EEB dėl valstybių narių teisės aktų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, sumažino civilinės atsakomybės draudimo valstybėse narėse lygio ir apimties skirtumus, papildomas nuostatas taip pat numatė 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo. Siekiant įtvirtinti efektyvesnes procedūras eismo įvykio metu nukentėjusio asmens interesų apsaugai, tuo atveju, kai eismo įvykis įvyksta kitoje nei asmens nuolatinė gyvenamoji vieta valstybėje, buvo priimta 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva Nr. 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas Nr. 73/239/EEB ir 88/357/EEB (toliau – Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva). Pagrindinis Ketvirtosios transporto priemonių draudimo direktyvos tikslas buvo įtvirtinti draudimo įmonės atstovo institutą. Ketvirtosios transporto priemonių draudimo direktyvos konstatuojamųjų dalių (11) ir (12) nuostatų, taip pat 4 straipsnio, reglamentuojančio atstovų žalų sureguliavimo reikalams institutą, 1, 5, 6 dalių normų turinys leidžia daryti išvadą, jog atstovų žalos sureguliavimo reikalams paskyrimo tikslas – padaryti paprastesnį ir lengvesnį pretenzijų dėl žalos, atsiradusios dėl transporto priemonių, kurių valdytojų civilinė atsakomybė apdrausta kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurioje gyvena nukentėjusysis, atlyginimo nagrinėjimą būtent nukentėjusiam asmeniui. Remiantis Ketvirtąja transporto priemonių draudimo direktyva, nukentėjusieji, patyrę žalos kitoje valstybėje narėje, be kita ko, turi teisę dėl žalos atlyginimo kreiptis į savo gyvenamojoje šalyje atsakingo draudiko paskirtą atstovą žalos sureguliavimo reikalams. Atstovas žalų sureguliavimo reikalams turi turėti pakankamus įgaliojimus atstovauti draudimo įmonei jos santykiuose su žalą patyrusiomis šalimis ir visiškai patenkinti jų reikalavimus; jis privalo galėti nagrinėti žalų sureguliavimo klausimus valstybės narės, kurioje nuolat gyvena žalą patyrusi šalis, valstybine kalba (kalbomis) (Ketvirtosios transporto priemonių draudimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis). Taigi nurodytos nuostatos aiškiai akcentuoja atstovo žalos sureguliavimo klausimais instituto tikslą – supaprastinti žalos išieškojimą nukentėjusiam asmeniui, užtikrinti, kad jo pretenzija galės būti nagrinėjama jam suprantama kalba, be to, kad tai bus vykdoma jam žinoma procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Taigi atstovo žalos sureguliavimo klausimais instituto tikslas – supaprastinti žalos išieškojimą nukentėjusiam asmeniui, užtikrinti, kad jo pretenzija galės būti nagrinėjama jam suprantama kalba, be to, kad tai bus vykdoma jam žinoma procedūra
  7. Kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog draudikas nuo sutarties sudarymo momento žino, kad jis dalyvauja draudimo teisiniuose santykiuose, pagal kuriuos jis įgyja ne tik garantiją, kad jam sukėlus eismo įvykį jo sukelta žala bus atlyginta, bet ir pareigų, kurias jis taip pat įsipareigoja vykdyti pagal draudimo sutartį. Draudėjas nesirūpina, kaip ir kokiu būdu draudikas atlygins žalą už eismo įvykį, įvykusį ne toje valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, arba tuo atveju, jei eismo įvykio metu jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje nukentėtų asmuo iš kitos ES valstybės narės; šios žalos administravimas ir atlyginimas yra draudiko pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Taigi draudikas privalo atlyginti žalą ir sumokėti žalos administravimo išlaidas.
  8. Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 2 dalis nustato, jog gavęs reikalavimą atlyginti (...) autoavarijos metu patirtą žalą, jei draudiko patikėtinis yra patvirtintas, biuras nedelsdamas perduoda šį reikalavimą patikėtiniui, kad jis administruotų ir sureguliuotų žalą 4 straipsnyje nustatyta tvarka. Jei patvirtinto patikėtinio nėra, jis nedelsdamas praneša žalią kortą ar draudimo polisą išdavusiam draudikui arba prireikus atitinkamam biurui, kad jis yra gavęs reikalavimą atlyginti žalą ir ją administruos arba pasirūpins, kad ją administruotų agentas, kurio duomenis jis taip pat nurodo pranešime. Patikėtiniu laikomas draudiko korespondentas.
  9. Taigi, tikslu supaprastinti žalos išieškojimą nukentėjusiam asmeniui, užtikrinti, kad jo pretenzija galės būti nagrinėjama jam suprantama kalba, be to, kad tai bus vykdoma jam žinoma procedūra, pagal aukščiau minėtą teisinį reguliavimą kitoje valstybėje gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje padarytą žalą administruoja arba nacionalinis draudikų biuras arba jo paskirtas agentas, arba, jei yra paskirtas draudiko patikėtinis – draudiko patikėtinis (korespondentas). Šios bylos kontekste darytina išvada, jog nei ieškovas, nei atsakovas neturėjo teisės atlikti žalos reguliavimo Vokietijoje, o tai galėjo atlikti Vokietijos nacionalinis biuras arba jo paskirtas agentas, arba draudikų patikėtiniai (korespondentai). Ieškovo patikėtinis Vokietijoje yra ERGO VERSICHERUNG AG, kuris ir atliko žalos reguliavimą.
  10. Pagal Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalį, žalą sureguliavęs asmuo (nacionalinis biuras ar jo paskirtas agentas), pateikia prašymą atlyginti išlaidas, kurias sudaro: nukentėjusiam sumokėta suma (5 straipsnio 1 d. 1.1 p.); išlaidos sumokėtos tarnybos, teismams ir pan. (5 straipsnio 1 d. 1.2 p.); administravimo mokestis, paskaičiuotas vadovaujantis biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis (5 straipsnio 1 d. 1.3 p.). Pagal to paties straipsnio 7 dalį, administravimo mokesčio negali būti reikalaujama, jei nėra reikalavimo atlyginti žalą.
  11. Bendradarbiavimo nuostatų aiškinamojo memorandumo 5.5 punkte nurodyta, jog administravimo išlaidų atlygio suma gali būti paskaičiuojama imant 15% nuo žalos atlyginimo sumos, nurodytos Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalies 1.1 punkte, t. y. nuo nukentėjusiam mokėtinos žalos atlyginimo sumos. Ten pat nustatyta, jog minimali žalos administravimo atlygio suma yra 200 EUR ir maksimali – 3 500 EUR. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalaujama žalos administravimo atlygio suma sudaro 15 % nuo nukentėjusiam asmeniui išmokėtos žalos sumos, t. y. kaip ir nustatyta aukščiau minėtame reguliavime, todėl administravimo išlaidų suma laikytina pagrįsta, o atsakovo teiginiai, jog išlaidos gali būti per didelės ar neadekvačios, kad atsakovas negalėjo įtakoti jų dydžio, atmestini, kaip nepagrįsti.
  12. Teismas teismų praktikoje nenustatė analogiškos bylos, tačiau iš teismų praktikos matyti, jog žalos administravimo mokestis yra sudėtinė išmokos, mokamos užsienio nacionaliniam biurui ar korespondentui, dalis ir draudikas laikomas tinkamai įvykdęs prievolę, kai sumoka žalos atlyginimo išmoką ir administravimo išlaidų išmoką, kurią vėliau turi teisę išsiieškoti regreso tvarka (žr. pvz.: Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 02 d. sprendimas byloje Nr. 2-961-400/2016, Panevėžio apygardas teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartis byloje Nr. 2A-627-425/2016, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis byloje Nr. 2A-1624-826/2014, Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 2A-834-657/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-499/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-24/2014 ir kt.).
  13. Byloje nėra ginčo, jog atsakovas, kaip vilkiko priekabos draudikas, privalo atlyginti ieškovui, kaip vilkiko draudikui, 50 % žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog solidarioji draudikų prievolė mokėti nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas už jų draudėjų eismo įvykių metų padarytą žalą, nustatyta, kad ieškovė išmokėjo nukentėjusiems asmenims draudimo išmokas kompensuojančias patirtą žalą, o ieškovės teisę į dalies išmokėtų sumų grąžinimą įtvirtina tiek CK 6.9 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 6.114 straipsnio 3 punkte (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-20-241/2016). Taigi, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, tokiems santykiams taikytinos solidarios prievolės vykdymą reglamentuojančios teisės normos.
  14. CK 6.9 straipsnio 3 dalis nustato, jog CK 6.9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos taisyklės taikomos ir paskirstant bendraskoliams solidarios prievolės įvykdymo išlaidas. Žalos administravimo mokestis yra bylos šalių solidarios prievolės išmokėti nukentėjusiam asmeniui žalos atlyginimo išmoką įvykdymo išlaidos, todėl ieškovas, padengęs visas solidarios prievolės įvykdymo išlaidas, turi teisę reikalauti iš bendraskolio (atsakovo) lygios dalies, atskaičius savąją, t. y. pusę patirtų administravimo išlaidų – 415,50 EUR (831 EUR / 2 = 415,50). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo reikalavimas tenkintinas ir iš atsakovo priteistina 415,50 EUR skolos (CK 6.9 str. 3 d., 6.9 str. 1 d., 6.114 str. 1 d. 3 p.).
  15. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį skolininkas privalo mokėti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, todėl iš atsakovo priteistina 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.).
  16. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

4Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Teismas patenkino 100 procentą ieškovo reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str.).
  2. Ieškovas sumokėjo 71,68 EUR žyminio mokesčio. Įvertinus grąžintino žyminio mokesčio dalį, ieškovui iš atsakovo priteistina 23,30 EUR žyminio mokesčio. Įvertinus patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, ieškovui iš atsakovo priteistina 23,30 EUR bylinėjimosi išlaidų.
  3. Teismo išlaidos susiję su procesinių dokumentų įteikimu neviršija teisės aktų nustatytos minimalios sumos, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 96 straipsnis).
  4. Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.
Teismas, vadovaudamasis CPK 93, 96, 98, 259-274 straipsniais,

Nutarė

5priimti ieškovo ERGO Insurance SE (į. k. 10017013), veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (į. k. 302912288), ieškinio atsisakymą reikalavimų dalyje dėl 2 770,59 EUR skolos ir 90,02 EUR vertimo išlaidų priteisimo ir bylą šioje dalyje nutraukti. Patenkinti ieškinį likusioje dalyje. Priteisti ieškovui ERGO Insurance SE (į. k. 10017013), veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (į. k. 302912288), iš atsakovo ADB „Gjensidige“ (buvęs pavadinimas UAB DK „PZU Lietuva“) (į. k. 110057869), 415,50 EUR (keturis šimtus penkiolika euro ir 50 euro centų) administravimo mokesčio, 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos – 415,50 EUR (keturių šimtų penkiolikos euro ir 50 euro centų) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo (2016 m. rugsėjo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 23,30 EUR (dvidešimt tris euro ir 30 euro centus) bylinėjimosi išlaidų. Grąžinti ieškovui ERGO Insurance SE (į. k. 10017013), veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą (į. k. 302912288), 48,38 EUR (keturiasdešimt aštuonis euro ir 38 euro centus) žyminio mokesčio. Išaiškinti, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM. Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai