Byla e3K-3-543-695/2016
Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto atidalijimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski ir Algio Norkūno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų P. S. ir T. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. T. ieškinį atsakovams P. S. ir T. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir turto atidalijimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nesusituokusių asmenų šiems gyvenant ir kartu tvarkant ūkį, abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis sukurto bendro turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, bei proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis), aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo: 1) pripažinti nekilnojamąjį turtą 1/4 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 393/1000 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovės ir P. S. nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis; 2) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei tenkančią turto dalį – 1/8 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 393/2000 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/8 dalį kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
  3. Ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas tuo, kad ieškovė ir P. S. nuo 1986 metų gyveno bendrai kaip šeima, (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters ir vedė bendrą ūkį iki pat P. S. mirties 2014 metais, o nurodytas turtas buvo sukurtas jų šeimai jų bendru darbu ir lėšomis.
  4. Ieškovė teigia, kad dar 1999 metais ji su sutuoktiniu buvo nusprendę sudaryti santuoką, tačiau tuo metu sutuoktinis pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, ėmė prastėti jo sveikatos būklė, dėl barnių santuokos sudarymas buvo vis nukeliamas. Po 2013 metais įvykusio galvos smegenų insulto sutuoktinio sveikatos būklė dar labiau suprastėjo, jam nustatytas nuolatinės slaugos poreikis, ieškovė nuolat nepertraukiamai slaugė sutuoktinį, juo rūpinosi, pirko jam medikamentus, specialią gydymo įrangą, gyveno kartu reabilitacijos ligoninėje. Prie ginčo namo statybos prisidėjo ne tik savo darbu bei idėjomis, bet ir finansiškai, todėl namo dalis ieškovei priklauso bendrąja daline nuosavybės teise. Nesusituokusių asmenų gyvenimui drauge ir bendram ūkio tvarkymui suteikiamas jungtinės veiklos teisinis statusas. Aplinkybė, kad turtas registruotas būtent sutuoktinio vardu, nesudarė pagrindo teigti, jog šis turtas negali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovei su P. S. gyvenant kartu, šiam buvo paskirtas žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuriame 1990 metais pradėtas statyti namas. 1994 metais sutuoktinis šį žemės sklypą išpirko iš valstybės. Namo statybos pradžiai ieškovė su sutuoktiniu naudojo lėšas, gautas iš individualios veiklos. Sutuoktinis namo statybas inicijavo ir vykdė pats, nuolat dirbo statybose, o ieškovė prižiūrėjo jų naujagimę dukterį, rūpinosi namų ūkiu, prisidėjo, kiek galėjo, prie namo statybos.
  3. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad P. S. priklausė 1/4 dalis žemės sklypo, 393/1000 dalys gyvenamojo namo, 1/4 dalis kitų statinių (duomenys neskelbtini), jam buvo suteikta 20 000 rublių paskola statybai. 1990 m. spalio 26 d. P. S. įregistravo įmonę „Gabana“. 1997 m. birželio 30 d. P. S. ir T. S. sudarė buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartį. 1997 m. spalio 2 d. P. S. pardavė 0,062 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 1997 m. rugpjūčio 15 d. sudarė susitarimą-ketinimų protokolą, kuriuo įsipareigojo parduoti 15 000 paprastųjų AB „Lietuvos energija“ akcijų, 1998 m. rugpjūčio 15 d. sudarė paskolos sutartį, 2001 metais turėjo banke indėlį. Taupymo lakštų įsigijimo sutartimi P. S. įsigijo 25 000 vertės Vyriausybės taupymo lakštų. P. S. buvo mokama šalpos pensija. 2014 m. lapkričio 30 d. banko sąskaitoje buvo pinigų, kuriuos tvarkė atsakovai. P. S. turėjo ir vertybinių popierių portfelį AB FMĮ „Finasta“, Ūkio banke, 2009 m. vasario 16 d. suteikė paskolą. Iš pateiktų į bylą 1997–1999 metų skaičiavimų už elektrą ir dujas nustatyta, kad šie buvo skaičiuojami atskirai keturiems butams, nurodoma, kad išlaidas apmokėti turi P., P., T. ir A., o iš pateiktų mokėjimų matyti, jog pagal atsiskaitymo knygelę Nr. 2956230 už elektros energiją bei vandenį mokėjo T. S., pagal atsiskaitymo knygelę Nr. 12073684 už sunaudotas dujas mokėjo taip pat T. S.. 2004 m. gegužės 10 d. P. S. sudarė sutartį su AB „Lietuvos dujos“, 2011 m. birželio 27 d. P. S. sudarė Darbų vykdymo sutartį dėl nuotekų ir vandentiekio įrengimo, 2011 m. rugpjūčio 24 d. sutartį dėl geriamojo vandens skaitiklių rengimo, 2012 m. lapkričio 26 d. T. S. sudarė sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų, mokėjo už šias paslaugas.
  4. Ieškovei 1997 m. lapkričio 28 d. buvo suteikta 50 000 Lt (14 481 Eur) paskola butui pirkti.
  5. Ieškovė taip pat atliko mokėjimus už P. S. AB „TEO LT“, AB „Lietuvos dujos“ bei UAB „Lietuvos dujų tiekimas“. Ieškovė ir P. S. korespondenciją gaudavo tiek adresu (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybos 1995 metų raštuose nurodytas P. S. adresas: (duomenys neskelbtini).
  6. Teismas iš namų valdos techninės apskaitos bylos nustatė, kad ginčo name 2001 metais gyveno P. S., P. S. ir T. S.. 2001 m. lapkričio 15 d. aktu Nr. 1238 gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) pripažintas tinkamu naudoti. Gyvenamasis namas su statiniais Nekilnojamojo turto registre įregistruotas P. S. vardu.
  7. 1996 metais ieškovė sudarė Gamtinių dujų tiekimo ir dujotiekio techninės priežiūros sutartį, 1996 m. balandžio 22 d. P. S., 1996 m. balandžio 30 d. T. S. sudarė Gamtinių dujų tiekimo ir dujotiekio priežiūros sutartį. 1996 m. gegužės 14 d. ieškovė išklausė dujinių prietaisų naudojimo mokymus, pažymėjime nurodytas ieškovės adresas – (duomenys neskelbtini). 1996 m. gegužės 16 d. ginčo name T. S. bute įmontuotas dujų skaitiklis. 2001 m. sausio 30 d. ieškovė sudarė gamtinių dujų pirkimo–pardavimo sutartį. Iš 1995 m. sausio 24 d. įrašo P. S. pase bei 1997 m. rugsėjo 5 d. įrašo T. S. pase nustatyta, jog jie gyveno (duomenys neskelbtini). Ieškovė sudarė pastato draudimo sutartį, pagal kurią nuo 2001 m. spalio 9 d. iki 2007 m. gruodžio 8 d. buvo apdraustas gyvenamasis ginčo namas. 2007 m. kovo 27 d. ieškovė ir UAB „Minartas“ sudarė šiltnamio įrengimo sutartį.
  8. 2009 m. sausio 14 d. P. S. dukteriai L. S. padovanojo 1/4 dalį žemės sklypo, 184/1000 dalis gyvenamojo namo bei 1/4 dalį kiemo statinių (duomenys neskelbtini), 2005 m. gruodžio 8 d. 1/4 dalį žemės sklypo, 183/1000 dalis gyvenamojo namo bei 1/4 dalį kiemo statinių (duomenys neskelbtini) padovanojo atsakovui T. S., o 1/4 dalį žemės sklypo, 240/1000 dalis gyvenamojo namo bei 1/4 dalį kiemo statinių (duomenys neskelbtini) padovanojo atsakovui P. S..
  9. Iš 2010 m. rugsėjo 28 d. P. S. sudaryto testamento nustatyta, kad visą jam priklausantį turtą P. S. lygiomis dalimis paliko P. S. ir T. S..
  10. 2011 m. vasario 7 d. VšĮ VUL Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro rašte nurodyta, kad P. S. pagal Barthel indeksą yra beveik visiškai priklausomas nuo kitų asmenų, P. S. protinės būklės mini tyrimo aktu nustatytas sunkus kognityvinis sutrikimas. 2013 metais P. S. ištiko insultas. P. S. 2014 m. birželio 10 d. buvo atvykęs į Abromiškių reabilitacijos ligoninę, kad pagerėtų jo biosocialinės funkcijos, nuo 2014 m. liepos 18 d. iki 2014 m. liepos 30 d. gydėsi VšĮ Abromiškių reabilitacijos ligoninėje, o iš apgyvendinimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 701 nustatyta, kad ieškovei, kuri tuo metu gyveno (duomenys neskelbtini), atskirais laikotarpiais 2014 m. birželio, liepos mėnesiais buvo teiktos apgyvendinimo paslaugos.
  11. P. S. nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2016 m. kovo 5 d. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2014 m. kovo mėnesio bei 2014 m. gruodžio mėnesį jis buvo gydytas Šv. Roko ligoninėje.
  12. (duomenys neskelbtini) P. S. ir ieškovė sudarė santuoką, o (duomenys neskelbtini) P. S. mirė.
  13. Pateiktose į bylą nuotraukose užfiksuota ieškovė su P. S. bei dukterimi L. S. įvairiomis progomis, byloje taip pat pateiktos nuotraukos iš įvairių atsakovų šeimos švenčių bei įvykių, kuriose ieškovė nedalyvavo.
  14. Iš Vilniaus priklausomybės ligų centro rašto nustatyta, kad P. S. į šį centrą dėl konsultacijos ar gydymo nesikreipė, o 2013 m. rugpjūčio 26 d. medicinos dokumentų išraše nurodyta, kad, sūnaus teigimu, P. S. anksčiau gausiai vartojo alkoholį, o iš Greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, jog P. S. nustatytas girtumas, į jo anamnezę, sūnaus ir dukros teigimu, įrašytas kasdienis alkoholio vartojimas.
  15. 2014 m. sausio 21 d. ieškovė susitarė su darbdaviu nutraukti darbo santykius, kad galėtų slaugyti ir prižiūrėti P. S..
  16. Teismas, įvertinęs įrodymus, sprendė, kad nebuvo pagrindo teigti, jog ieškovę ir P. S. siejo nuolatinis bendras gyvenimas kartu. Tiek ieškovė, tiek P. S. turėjo asmeninės nuosavybės teise jiems priklausančias gyvenamąsias patalpas, o apgyvendinimo paslaugų teikimo sutartyse ieškovė savo gyvenamosios vietos adresą nurodė taip: (duomenys neskelbtini). Nors ieškovė mokėjo už periodiškai teikiamas paslaugas, tačiau nuoseklumo mokant už jas teismas neįžvelgė. Teismo vertinimu, bylos aplinkybės labiau patvirtino faktą, kad ieškovės ir P. S. santykiai nebuvo nuolatiniai, o priešingai – jiems būdingas epizodiškumas. Tiek ieškovė, tiek atsakovai bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad P. S. finansus tvarkė jo sūnūs, o ne ieškovė. Šios aplinkybės patvirtino, kad ieškovė ir P. S. bendro ūkio nevedė, jų turtas buvo atskiras.
  17. Teismas pažymėjo, kad ieškovė su P. S. namui statyti turėjo sudaryti jungtinės veiklos sutartį, nes būtent tokia sutartimi jos šalys įsipareigoja veikti bendrai tam tikram tikslui arba tam tikrai veiklai. Teismo posėdžio metu atsakovas P. S. paaiškino, kad namo statymo idėja kilo jo tėvui, jis pats nubraižė planą. Ieškovė teismo posėdžio paaiškino, kad P. S. statė namą, o ji rūpinosi vaiku bei buitimi, taip pat teikė pasiūlymus dėl namo statybos, įrengimo, t. y. ieškovė prisidėjo idėjomis dėl sienų apdailos. Teismas nustatė, kad 1997 m. lapkričio 28 d. ieškovei buvo suteikta 50 000 Lt (14 481 Eur) paskola butui pirkti, o 1998 m. vasario 27 d. P. S. įkeitė 1/5 statinio dalį – trijų kambarių butą su pagalbinėmis patalpomis, tačiau tikslinė šios paskolos paskirtis buvo buto pirkimas, o ne namo statyba ar įrengimas. Liudytojas J. Š. taip pat nurodė, kad ginčo namas baigtas statyti 1994–1995 m., todėl ieškovė, jei ir ėmė paskolą, tai ne namui statyti. Teismo posėdžio metu apklausti liudytojai paaiškino, kad ginčo namas 1996 metais jau buvo įrengtas, todėl paskola nebuvo reikalinga, o ieškovė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad paskola buvo panaudota būtent namui statyti ar įrengti, nepateikė.
  18. Teismas nustatė, kad taupymo lakštų įsigijimo sutartimi P. S. įsigijo Vyriausybės taupymo lakštų. Teismo posėdžio metu atsakovai bei liudytojas J. Š. nurodė, kad trestas sudarė P. S. sąlygas įsigyti statybinių medžiagų, namo statybos metu jo atlyginimas buvo didelis. Teismo vertinimu, šie įrodymai patvirtino, kad P. S. turėjo finansinių galimybių pastatyti namą ir jį pastatė. Ieškovė nurodė, kad pervedė į P. S. investicinę sąskaitą pinigus, tai, teismo vertinimu, patvirtino faktą, jog ieškovė ir P. S. bendravo, tačiau neįrodė bendrosios dalinės nuosavybės kūrimo fakto.
  19. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai nesudarė pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja daline ieškovės ir P. S. nuosavybe, nes ieškovė neįrodė, kad ginčo turtas buvo įgytas bendrai arba kad ieškovė būtų kaip nors konkrečiai pinigais ar darbu prisidėjusi prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, turto įgijimo, ieškovė nepateikė jokių dokumentų ar kitų objektyvių įrodymų. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta ir susitarimo dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimo fakto.
  20. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pripažino 1/4 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 393/1000 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrąja daline E. T. ir P. S. nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis; bylos dalį dėl reikalavimo atidalyti natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovei tenkančią nekilnojamojo turto dalį perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
  21. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylos faktines aplinkybes ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, pažeidė civilinio proceso normų įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes, įvertinus aplinkybių ir įrodymų visumą, labiau tikėtina, jog ieškovė ir P. S. nuo 1986 metų iki pat jo mirties 2014 metais gyveno bendrai kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, taigi, tarp šių asmenų buvo susiklostę faktiniai sutuoktinių santykiai, o priešinga pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisinga.
  22. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad visi liudytojai patvirtino, jog ieškovę pažinojo ir matydavo ją kartu su P. S. bėgant metams, skyrėsi tik liudytojų parodymai dėl jų bendravimo intensyvumo. Tarp ieškovės ir P. S. buvusius rimtus, nuolatinius ir artimus šeiminius santykius patvirtino ir kitos byloje surinktų rašytinių įrodymų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės – 1995 metais, 2001 metais, 2003 metais, 2014 metais ieškovei ir P. S. buvo siunčiama pašto korespondencija jų bendros gyvenamosios vietos adresu, 1998 m. vasario 27 d. turto įkeitimo sutartimi P. S. įkeitė AB Lietuvos taupomojo banko naudai jam priklausantį nekilnojamąjį turtą, kad užtikrintų ieškovės piniginių įsipareigojimų šiam bankui tinkamą įvykdymą; ieškovė pasirašė gamtinių dujų tiekimo ir dujotiekių techninės priežiūros, gamtinių dujų pirkimo ir pardavimo, dujinio prietaiso paleidimo-derinimo darbų užbaigimo aktą dėl dujinio katilo paleidimo, kitas sutartis dėl P. S. priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini); sudarė nurodyto gyvenamojo namo draudimo sutartį; 2007 metais šalia nurodyto gyvenamojo namo ieškovė pastatė šiltnamį; nuo 2005 metų iki 2014 metų ieškovė apmokėdavo P. S. sąskaitas TEO LT, AB ir UAB „Lietuvos dujos“; nuo 2002 metų iki 2014 metų ieškovė rūpinosi P. S. sveikata; 2014 m. lapkričio 12 d. ieškovė ir P. S. susituokė.
  23. Nors vien faktinių sutuoktinių bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos, sukuriant bendrą turtą, įrodymu, tačiau kolegija, spręsdama klausimą dėl tokio turto sukūrimo, įvertino ir atsižvelgė į bendro gyvenimo nesusituokus specifiką, kartu gyvenusių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų pajamos galėjo būti naudojamos jų abiejų kasdieniams poreikiams tenkinti. Kolegija taip pat vadovavosi įstatyme įtvirtinta jungtinės veiklos dalyvių lygių dalių prezumpcija, nuostata, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, bet ir dalyvaujant savo darbu ar į bendrą veiklą įnešant turtą.
  24. Kolegijos vertinimu, aplinkybės, kad 1997 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties pagrindu AB Lietuvos taupomasis bankas suteikė ieškovei 50 000 Lt (14 481 Eur) paskolą butui pirkti (nors byloje nėra duomenų, kad ieškovė už šią paskolą būtų pirkusi butą ar kitą turtą), o 1998 m. vasario 27 d. turto įkeitimo sutartimi P. S. įkeitė AB Lietuvos taupomojo banko naudai dalį nurodyto gyvenamojo namo, siekdamas užtikrinti ieškovės piniginių įsipareigojimų bankui tinkamą įvykdymą, patvirtino ieškovės paaiškinimus, kad AB Lietuvos taupomojo banko suteikta 50 000 Lt (14 481 Eur) paskola buvo panaudota statant ir įrengiant ginčo nekilnojamąjį turtą. Priešingu atveju byloje būtų įrodymų, kokiam kitam tikslui buvo panaudota nurodyta paskola, arba P. S. nebūtų šios paskolos grąžinimo užtikrinęs savo nekilnojamojo turto įkeitimu. Atsakovai P. S. ir T. S. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad ginčo turtui sukurti jie panaudojo lėšas, gautas pagal 1997 m. birželio 30 d. sutartį pardavus jiems priklausiusį butą (duomenys neskelbtini). Dėl to kolegija padarė išvadą, kad 1997 metais ginčo gyvenamasis namas ir inžineriniai statiniai žemės sklype dar nebuvo pastatyti ir visiškai įrengti.
  25. Kolegija iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ginčo šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų taip pat nustatė, kad ieškovė ir P. S. nurodyto nekilnojamojo turto kūrimo laikotarpiu buvo darbingi, verslūs – ieškovė ilgą laiką dirbo banke, P. S. turėjo įmonę ir jie uždirbo pakankamai lėšų, kuriomis galėjo lygiomis dalimis prisidėti prie nurodyto turto kūrimo. Byloje nebuvo duomenų, kad P. S. būtų turėjęs gerokai daugiau pajamų ar turto nei ieškovė.
  26. Kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad ginčo turto kūrimo laikotarpiu ieškovės ir P. S. tarpusavio santykiai buvo artimi šeiminiams, jie susilaukė vaiko, kurį kartu užaugino, rūpinosi bendra buitimi, vienas kitu, kartu gyveno. Tai leido teigti, kad nurodytas turtas buvo kuriamas jų šeimai ir vaikams, juolab kad didžioji dalis nurodyto turto, į kurį ieškovė nepretendavo, buvo padovanota vaikams, taigi, mažesnė dalis, manytina, turėjo likti P. S. ir ieškovei. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas vertino tik P. S. bei atsakovų P. S. ir T. S. indėlį į nurodyto turto kūrimą, kuris šioje byloje neginčijamas, tačiau jis nepaneigė aptarto ieškovės indėlio į ginčo turtą.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, yra nurodęs, kad sutuoktiniai, kurių turtui pagal įstatymą taikomas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Vadovaudamiesi tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, toks aiškinimas nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto.
    2. Pirmosios instancijos teismas jungtinės veiklos susitarimo tarp ieškovės ir P. S. nenustatė. Pinigų skyrimo ar kitokio indėlio žemės sklypui įsigyti bei kitiems inžineriniams statiniams sukurti teismai netyrė, jokie susiję įrodymai byloje netgi nebuvo pateikti. Ieškovė nuosekliai tvirtino, kad jos skirti 50 000 Lt (14 481 Eur) buvo naudojami būtent namui, o ne kitiems objektams, užbaigti, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas priteisti ieškovei skirtingų nekilnojamųjų objektų dalis yra nepagrįstas.
    3. Apeliacinės instancijos teismas netyrė, ar ieškovė apskritai prisidėjo prie visų nekilnojamojo turto objektų sukūrimo, net ir spręsdamas dėl namo dalies priteisimo ieškovei, nevertino kiekvienos iš šalių įnašų dalių. Byloje buvo pateikta pakankamai duomenų, kurie leistų nustatyti konkrečias abiejų sugyventinių dalis, tačiau teismas plačiau ir išsamiau neanalizavo šalių turtinės padėties ir nevertino rašytinių įrodymų, pagrindžiančių turimų lėšų dydį vykdant ginčo namo statybą. Teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją ir taip paneigė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą civiliniame procese.
    4. Apeliacinės instancijos teismui nustačius tik indėlį į namo sukūrimą, byloje nebuvo teikiami įrodymai ir teismas nepasisakė dėl ieškovės teisės į teisės į žemės sklypą, nors priteisė jai dalį žemės sklypo. Tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį sukuriant (įsigyjant) nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes šis turtas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą, todėl sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015; 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad žemės sklypas buvo įgytas ar pagerintas šalių bendromis lėšomis.
    5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pagrindinį daiktą ištiko antraeilio daikto teisinis likimas, nes žemės sklypas negali būti registruojamas kaip priklausinys. Taigi teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimų, be pagrindo visą ginčo turtą, t. y. gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, pripažino kaip bendrą daiktinių teisių objektą ir, svarstydamas nuosavybės teisių į jį pripažinimo klausimą, nepagrįstai taikė bendrosios jungtinės nuosavybės dalijimo principą. Teismas taip pat neįvertino, kad ieškovė negali pretenduoti ir į kitus inžinerinius statinius, kuriuos pagal byloje esantį nenuneigtą įrodymą (2011 m. birželio 27 d. Darbų vykdymo sutartis) įrengė atsakovas P. S. savo asmeninėmis lėšomis.
    6. Tam, kad turtas būtų pripažintas sugyventinių bendrąja daline nuosavybe, reikia įrodyti, jog asmenys gyveno drauge ir kartu tvarkė bendrą ūkį bei turtą kūrė asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2012). Apeliacinės instancijos teismas įvertino tik aplinkybę, kad asmenys gyveno kartu, tačiau tai yra tik vienas iš kriterijų siekiant nustatyti abipusio susitarimo įgyti nuosavybę faktą. Be to, ieškovės ir P. S. bendravimas ir gyvenimas kartu akivaizdžiai neatitinka „artimo santuokai“ gyvenimo pobūdžio, nes iš jau mirusio P. S. veiksmų ir elgesio su ieškove iki santuokos sudarymo galima matyti aiškų jo valios ir ketinimų kurti dvasinį šeiminį gyvenimą nebuvimą. O pačios ieškovės veiksmai kelia pagrįstų abejonių ir dėl jos pačios tikrosios valios sukurti bendrą gyvenimą nebuvimo. Savo ketinimus ir bendrą gyvenimą kartu ieškovė įrodinėjo laikotarpiu iki santuokos sudarymo, tačiau po santuokos sudarymo ieškovės elgesys pasikeitė, ir tai įrodo, kad ji tikrųjų santuokos ryšių kurti neketino. Apeliacinės instancijos teismo taip pat liko nevertinti ir paties mirusio veiksmai jam esant gyvam.
    7. Apeliacinės instancijos teismas vertino pavienius įrodymus, o ne jų visumą, neteisingai nustatė įrodymų ryšį su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Teismas įrodymus ir aplinkybes, kurios iš tiesų galėjo patvirtinti tik pakankamai artimus tėvo ir dukters santykius, nepagrįstai pripažino įrodymais, patvirtinančiais artimus šeiminius ieškovės ir P. S. santykiais, nors paties P. S. elgesys jam esant gyvam rodė priešingą požiūrį į santykius su ieškove.
    8. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas klaidingai vertino įrodymus: nors teismas sprendimą grindė tuo, jog ieškovė paėmė paskolą namui statyti, o P. S. jai užtikrinti įkeitė namo dalį, tačiau įkeitimo sutartyje yra įrašytas 93 proc. namo baigtumas. Byloje yra pažyma apie 93 proc. namo baigtumą, vadinasi, iki ieškovei paimant paskolą, nebaigta buvo tik 7 proc. namo. Tai rodo, kad apeliacinis teismas byloje esančiais dokumentais vadovavosi tik formaliai.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovų kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp ieškovės ir sutuoktinio susiklostė santykiai, savo esme atitinkantys santuokinius santykius. Ieškovė su sutuoktiniu gyveno kartu, susilaukė dukters, vedė bendrą ūkį. Ieškovė ir sutuoktinis dalijosi tiek bendru turtu, tiek ir bendrais šeimos buities rūpesčiais. Bendras asmenų gyvenimas, bendro ūkio tvarkymas ir turto kūrimas savo lėšomis bei bendru darbu yra pagrindas pripažinti, kad asmenys vykdė jungtinę veiklą ir jų įgytas turtas laikomas bendrąja daline nuosavybe.
    2. Žemės sklypas buvo įsigytas jame jau pradėjus statyti ginčo namą, kuriame ieškovė su sutuoktiniu ir dukterimi bei sutuoktinio vaikais iš pirmosios santuokos galėtų kartu gyventi, t. y. ieškovei ir sutuoktiniui nusprendus kurti bendrą gyvenimą kartu, būtent šeimos interesais buvo įsigytas tiek žemės sklypas, tiek pastatytas ginčo namas bei kiti statiniai. Žemės sklypas buvo įsigytas neatsiejamai nuo ginčo namo sukūrimo.
    3. Nepriklausomai nuo to, kuriam iš turto objektų kurti buvo panaudoti ieškovės pinigai, visas ieškovės ir sutuoktinio bendro turto kompleksas buvo sukurtas siekiant bendrų tikslų bei savaip prisidedant prie turto sukūrimo bei bendro šeimos ūkio. Be to, pagal CK 6.970 straipsnį piniginis įnašas į jungtinės veiklos metu įgytą turtą nėra vienintelis rodiklis, leidžiantis spręsti dėl įgyto turto buvimo bendrąja daline nuosavybe. Kadangi ieškovė su sutuoktiniu vedė bendrą ūkį, jų pajamos ir išlaidos buvo bendros, ieškovė savo turimas pajamas taip pat skyrė šeimos naudai.
    4. Visus įrenginius, kurie reikalingi šeimos gyvenimui ginčo name, ieškovė su sutuoktiniu pirko ir įrengė bendrai. Šie objektai – ginčo namo priklausiniai, kuriuos, vadovaujantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, ištinka pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013).
    5. Vadovaujantis CK 4.73 straipsnio 3 dalimi, nebuvus jokio atskiro susitarimo dėl bendros dalinės nuosavybės dalių paskirstymo tarp ieškovės ir sutuoktinio, visas bendrai įgytas ir sukurtas nekilnojamasis turtas tarp ieškovės ir sutuoktinio pagrįstai buvo padalytas lygiomis dalimis.
    6. Kasatorių argumentai dėl mirusio ieškovės sutuoktinio valios vertinimo yra susiję su fakto klausimais, kurie nėra kasacijos dalykas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino su šiuo klausimu susijusius byloje pateiktus įrodymus. Akivaizdu, kad, sutuoktiniui esant mirusiam, jo valios nustatyti iš jo paties paaiškinimų yra neįmanoma, todėl ieškovės ir jos sutuoktinio artimų santykių buvimo faktas buvo nustatytas remiantis visais byloje pateiktais įrodymais. Priimant skundžiamą teismo sprendimą įrodymai buvo įvertinti tinkamai, nenukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
    7. Nekyla abejonių, kad pati savaime aplinkybė, jog ieškovės sutuoktinis daug bendravo su dukterimi bei ja rūpinosi, nepatvirtina ieškovės ir sutuoktinio santykių, tačiau šią aplinkybę vertinant kartu su visais įrodymais, t. y. atsižvelgiant į tai, kad šeimos šventėse sutuoktinis dalyvavo ne tik su dukterimi, bet ir su ieškove, į tai, kad yra įrodymų, patvirtinančių ieškovės ir sutuoktinio gyvenimą kartu, rūpinimąsi bendra buitimi, galiausiai į tai, kad ieškovė intensyviai slaugė sutuoktinį ir juo rūpinosi, neabejotinai sustiprina poziciją bei pagrįstai leidžia daryti išvadą apie ieškovės ir sutuoktinio pastovių santuokinį gyvenimą atitinkančių santykių buvimą.
    8. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo rašytiniais įrodymais dėl ginčo namo statybų užbaigimo momento – nors tai, kada ginčo namo statybos buvo užbaigtos, ir gali būti nustatyta iš byloje pateiktų įrodymų, tačiau namo apdailos bei įrengimo užbaigimo momentas su statinio statybos užbaigimo momentu nesutampa, todėl teismas išvadą, kad nežinoma, kada namo statybos buvo galutinai užbaigtos ir jis buvo įrengtas, padarė pagrįstai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų, nustatant nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalis, vertinimą, aiškinimo ir taikymo

  1. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  2. Išvados, ar įrodytos aplinkybės, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką, turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas konstatuoja, kad tam tikros aplinkybės yra įrodytos tuomet, jeigu tokiai išvadai pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
  3. Nagrinėjamoje byloje kasatoriams keliant klausimą dėl nepagrįsto ir neteisingo gyvenamojo namo nuosavybės dalių nustatymo teisėjų kolegija nurodo, kad asmenys gali įgyti bendrąją nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių sutuoktinių santykių pobūdį.
  4. Ginčo atveju nuosavybės atsiradimo specifines aplinkybes sudaro tai, kad bendras turtas įgytas ne santuokos metu.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį.
  6. Pagal CK 6.970 straipsnį bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015).
  7. Pagal įstatymą ir kasacinio teismo praktiką sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip (CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2004 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2004; ir kt.).

    13

  8. Iš byloje esančių įrodymų teismai sprendė, kad yra įrodyta, jog ieškovė su P. S. nuo 1986 metų vedė bendrą ūkį, tarp jų buvo susiklostę faktiniai santuokiniai santykiai, taip pat šiems asmenims gyvenant kartu buvo įgytas ir statytas ginčo gyvenamasis namas. Kasaciniame skunde teigiama, kad vien tik asmenų gyvenimas kartu nėra lemiantis ir vienintelis kriterijus sprendžiant dėl nuosavybės įgijimo fakto, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime šį teiginį taip pat pabrėžė ir, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, papildomai analizavo aplinkybes, susijusias su ieškovės ir P. S. indėliu kuriant bendrą nekilnojamąjį turtą.
  9. Bylą nagrinėję teismai pripažino įrodytomis aplinkybes, kad tiek ieškovė, tiek P. S. ginčo gyvenamojo namo kūrimo metu buvo darbingi, verslūs, abu prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos tiek lėšomis, tiek darbu, abu rūpinosi bendra buitimi, susilaukė vaiko ir jį užaugino. Minėta, kad asmens nuosavybės teisės dalis nustatoma atsižvelgiant į jo dalyvavimą lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, bendro ūkio tvarkymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas, esant tokiai byloje nustatytų aplinkybių visumai, pagrįstai ir tinkamai taikydamas įstatymą, sprendė, kad ieškovės ir P. S. prisidėjimas ir įnašai statant ginčo namą buvo lygūs (CK 6.970 straipsnio 2 dalis).
  10. Teisėjų kolegija, įvertinusi apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies dėl gyvenamojo namo dalių nustatymo turinį, su tuo susijusius kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš teismo motyvų turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą tiek dėl P. S. ir T. S., tiek dėl ieškovės indėlio kuriant gyvenamąjį namą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo paneigti CK 6.970 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog ieškovės ir jos sutuoktinio įnašai kuriant gyvenamąjį namą buvo lygūs. Pažymėtina, kad ieškovė prašė pripažinti bendrąja daline nuosavybe tik tą turto dalį, kuri priklausė tik jai ir P. S.. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.
  11. Kasatoriai, nesutikdami su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio, akcentuodami pavienes aplinkybes, ignoruodami įvykių ir aplinkybių visumą siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Tokie argumentai pripažįstami kaip faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko.
  12. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo teisiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei pageidauja kasatoriai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

14Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų, pripažįstant žemės sklypo dalį bendrąja daline nuosavybe, vertinimą, aiškinimo ir taikymo

  1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ginčo gyvenamojo namo nuosavybės dalių nustatymo, sprendimo rezoliucinėje dalyje pripažino 1/4 žemės sklypo dalį bendrąja daline ieškovės ir P. S. nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis.
  2. Teisėjų kolegija nurodo, kad tokio objekto kaip žemės sklypas specifiškumas lemia, kad jį įsigyjant nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes jis įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą. Žemės sklypas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad žemės sklypas buvo iš esmės pagerintas (pvz., nusausintas, pertvarkytas kraštovaizdis ar pan.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas: įnašus pinigais, kitu turtu arba dalyvavimą darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62-684/2015).
  4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas visą ginčo turtą (tiek ginčo gyvenamąjį namą, tiek žemės sklypą) pripažino kaip bendrą nuosavybės teisių objektą, tačiau vertindamas tik aplinkybes, susijusias su ieškovės ir P. S. įnašais kuriant ir statant gyvenamąjį namą, nenurodė jokių faktinio pobūdžio išvadų dėl žemės sklypo nuosavybės teisių atsiradimo pagrindo. Nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės sklypas buvo išpirktas anksčiau, nei ieškovė gavo paskolą, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino ir dėl jos nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo rezoliucinėje dalyje nurodytas sprendimas dėl žemės sklypo dalies pripažinimo bendrąja daline nuosavybe nėra pagrįstas teisiniais argumentais ir motyvais. Neatlikus tinkamo įrodymų vertinimo, motyvuose nepateikus išvadų dėl faktinių aplinkybių įgyjant šį turtą, nenustačius faktinių aplinkybių dėl asmens įnašo įsigyjant žemės sklypą, nėra galimybės ir pagrindo taikyti įstatymo, reglamentuojančio nuosavybės teisės atsiradimą, ir tokiu būdu išspręsti ginčą.
  5. Teisėjų kolegija, nekartodama argumentų, susijusių su įrodymų vertinimo taisyklėmis, išvardytomis šios nutarties 38 ir 39 punktuose, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, bendrąja daline nuosavybe pripažindamas ir žemės sklypą, nepasisakė dėl aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl nuosavybės teisės pripažinimo į žemės sklypą. Dėl to buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, kadangi įrodinėjimo procesas nebuvo tinkamai užbaigtas (CPK 185 straipsnis).
  6. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų skundžiama apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria 1/4 žemės sklypo dalis pripažinta bendrąja daline ieškovės ir P. S. nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis, naikintina. Faktinių aplinkybių nustatymas negalimas kasaciniame teisme, todėl padaryto proceso teisės normų pažeidimo šis teismas neturi teisės ištaisyti (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Ši bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turi ištirti aplinkybes dėl žemės sklypo įsigijimo ir ieškovės indėlio jį įsigyjant, taip pat byloje surinktus įrodymus pagal pirmiau aptartas įrodinėjimo taisykles ir, konstatavęs, kurios faktinės aplinkybės byloje nustatytos, iš naujo įvertinti ieškovės reikalavimų pagrįstumą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

15Dėl kasacinio skundo argumentų apie aiškinimą ir taikymą materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daikto pripažinimo priklausiniu sąlygas

  1. Pagal CK 4.12 straipsnį pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais. CK 4.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
  2. Nekilnojamojo turto objektas yra žemė ir kitokie daiktai, susiję su žeme, kurie negali būti perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės (statiniai, pastatai, patalpos, butai, inžineriniai įrenginiai ir kiti daiktai, kurie pagal savo paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji) ir kurie Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojo nustatyta tvarka gali būti aprašomi kaip atskiri daiktai (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalis). Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto objektais laikomi žemės sklypas su jame esančiais statiniais, įskaitant ir inžinerinius įrenginius, ar tiesiog žemės sklypas. Žemės sklypas ir jame esantys statiniai gali būti savarankiškais daiktais arba pagrindiniu daiktu su antraeiliais.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012); priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-969/2015).
  4. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju vien pagal šiuo metu nustatytus faktus nėra pagrindo žemės sklypą pripažinti statinio priklausiniu. Pažymėtina, kad teismai teisinėmis nuostatomis dėl gyvenamojo namo kaip pagrindinio daikto, o žemės sklypo kaip priklausinio nesivadovavo, nes tokių motyvų nenurodė, atitinkamų teisės normų ir jų nuostatų netaikė.
  5. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra teisinio pobūdžio argumentai, t. y. susiję su faktinių santykių ir aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, taikytina teise, konkrečiomis jos normomis ar nuostatomis. Šie teisiniai aspektai turėjo būti taikomi byloje ir dėl jų netinkamo taikymo ar pažeidimo galėjo būti netinkamai išspręsta byla. Jeigu atitinkamų nuostatų teismai netaikė, kai jos neturėjo būti taikomos, tai, teismui tuo klausimu klaidos nepadarius ir nesant reikalo išsamiau aiškinti tų nuostatų turinį ir taikymą, tokie kasacinio skundo argumentai gali būti vertinami kaip pertekliniai ir neesminiai, todėl nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis)

16Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

18Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį, kuria 1/4 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalis pripažinta bendrąja daline E. T. ir P. S. nuosavybe, priklausančia bendraturčiams lygiomis dalimis, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka.

19Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai