Byla 2A-280-236/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3537-614/2016 pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant trečiajam asmeniui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė V. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei BAB bankui SNORAS, prašydama pripažinti negaliojančia jos su atsakove 2011-04-05 sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį, taikyti restituciją ir grąžinti sumokėtą 7 000 Lt sumą į jos terminuoto kaupiamojo indėlio sąskaitą, esančią atsakovės banke, įpareigoti trečiąjį asmenį 7 000 Lt sumą iš terminuoto kaupiamojo indėlio atsakovės banke pervesti į ieškovės sąskaitą AB Swedbanke, priteisti iš atsakovės 172,60 Lt palūkanų bei bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2011-04-05 su atsakove BAB banku SNORAS pasirašė Obligacijų įsigijimo sutartį Nr. FO20110405V990011 (toliau – Sutartis), pagal kurią už 6 997,05 Lt įsigijo obligacijų.
  1. Ieškovė pažymėjo, kad ji neturi investavimo patirties, o banko darbuotoja primygtinai siūlė investuoti į obligacijas, kurios neva buvo apdraustos. Banko darbuotoja parodė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties (toliau – Aptarnavimo sutartis) skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 p., kur nedviprasmiškai parašyta: siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, Banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Be to, jai buvo parodyta atmintinė, lipdukas ant sienos, kuriame informuojama, kad banko klientai informuojami, kad jų indėliai ir įsipareigojimai investuotojams apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  2. Ieškovės teigimu, buvo suklaidinta, apgauta CK 1.90 straipsnio ir 1.91 straipsnio pagrindais. Būdama neprofesionali klientė, nors ir pasirašė didelė apimties obligacijos emisijų aprašymą, bet negalėjo nieko suprasti tiek dėl neprofesionalumo, tiek dėl sudėtingos terminologijos ir negalėjo įvertinti rizikos. Bankas privalėjo suteikti visą informaciją apie obligacijų esmę ir riziką.
  1. Ieškovė nurodė, kad iškėlus bankui bankroto bylą ji kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau 2011-12-27 gavo atsakymą apie išimtis, taip pat, kad indėlių sertifikatai nedraudžiami.
  1. Ieškovė pažymėjo, kad už obligacijas buvo apmokėta pavedimu iš jos sąskaitos banke, kuri buvo pasibaigusi terminuoto indėlio sąskaita.
  1. Ieškovės teigimu, BAB banko SNORAS darbuotojai ją tyčia apgavo, kadangi taip buvo nurodyta elgtis vadovų. Bankui nesudarius tokio klaidinančio įspūdžio, Sutarties tikrai nebūtų pasirašiusi.
  1. Ieškovė manė, kad atsakovė, nesuteikdamas žinių, pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 5 dalie reikalavimus, taip pat pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą sąžiningumo principą, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prie to klaidinimo prisidėjo.
  1. Ieškovė nurodė, kad pasibaigus jos indėlio sutarties terminui, ji nuėjo į banką ir darbuotoja ją įkalbėjo pirkti obligacijas. Kadangi buvo didelė eilė, vietos kur atsisėsti nebuvo, todėl tame kioskelyje nebuvo galima perskaityti tos medžiagos.
  1. Atsakovė BAB bankas SNORAS procesiniuose dokumentuose prašė ieškinį atmesti.
  1. Atsakovė pažymėjo, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog ieškovė siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasi gauti didesnę pinigų grąžą. Ieškovė sudarydama sutartį veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes.
  1. Atsakovė nurodė, jog pagal galiojusios redakcijos Finansinių priemonių rinkų įstatymą ir Taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr.1K-34, atsakovė privalėjo atidaryti finansinių priemonių asmeninę sąskaitą kiekvienam obligacijos turėtojui, taip pat sudaryti su klientu rašytinį susitarimą, kuriame nustatomos pagrindinės kliento ir finansų maklerio teisės ir pareigos. Tarp ieškovės ir atsakovė buvo sudaryta tipinė Aptarnavimo sutartis, kurią vykdant šalys sudarė ginčijamą sandorį.
  1. Atsakovė laikė ieškovės teiginius, kad ji aiškiai ir suprantamai nebuvo supažindinta ir kad jai nebuvo suteikta visa reikalinga informacija apie siūlomas investicines paslaugas ir finansinių priemonių esmę, prieštaraujančiais bylos įrodymams. Ieškovė savo parašu patvirtino, kad visos Sutarties sąlygos su ja aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, kad ieškovė yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, bei su jomis sutinka, investuotoja buvo supažindinta su visomis rizikomis ir supranta pasekmes. Ieškovė taip pat parašu patvirtino, kad yra gavusi Aptarnavimo sutartyje nurodytus dokumentus. Su investavimu į atsakovo obligacijas susijusios rizikos ieškovei buvo atskleistos pateiktuose ieškovei dokumentuose - Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme bei Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukoje. Be to, ši informacija ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo viešai prieinama atsakovės interneto tinklalapyje adresu www.snoras.com.
  1. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė, bandydama įrodyti, kad atsakovė ją suklaidino arba apgavo, nurodė Aptarnavimo sutarties skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punktą, kuris numato, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių gražinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tačiau „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ yra bendrojo pobūdžio Aptarnavimo sutarties, sudaromos pieš įsigyjant bet kokį investicinį produktą, dalis. Tai nėra ginčijamo sandorio priedas ar sudedamoji dalis. Aptarnavimo sutartis tiesiogiai nesukėlė ieškovei pareigos investuoti į vertybinius popierius. Nei Aptarnavimo sutartyje, nei Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovės vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl atsakovė darė išvadą, kad atsakovė nepateikė ieškovei klaidinančios informacijos ir ieškovė nesuklydo. Ieškovės pasirašyta Aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, kurios nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio paslaugas atsakovas teikė ieškovei kaip savo klientui bei kokio pobūdžio sutartys buvo papildomai sudarytos vėliau. Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punkte buvo numatyta, kad klientas gali gauti informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą Finansinių priemonių rizikos aprašyme, bet kuriame banko klientų aptarnavimo padalinyje, taip pat banko interneto puslapyje www.snoras.com.
  1. Atsakovė nurodė, kad ieškovė savo parašu duomenų anketoje patvirtino, kad atsisakė suteikti atsakovei Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 7 d. nurodytą informaciją, patvirtindama, kad jos atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovei nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. Ieškovė, atsisakydama pateikti atsakovei duomenis apie savo investavimo patirtį, pajamas, turimą turtą ir kt., nutarė, jog yra pajėgi savarankiškai įvertinti su investavimu į atsakovo obligacijas susijusią riziką.
  1. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė iki ieškinio pateikimo pateikė atsakovei savo kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuriuose nurodė, kad yra sudariusi Obligacijų pasirašymo sutartį ir tuo grindžia savo reikalavimą bankroto byloje (CK 1.5 str., 1.78 str., 1.79 str., 1.80 str., 1.90 str., 1.91 str., 6.145 str. – 6.153 str., 6.154 str., 6.193 str.).
  1. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ procesiniuose dokumentuose nurodė, kad jis nėra sandorio dalyvis, todėl dėl sandorio sudarymo aplinkybių nepasisakė.
  1. Trečiasis asmuo nurodė, kad draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos atsižvelgiant į draudėjo (AB bankas SNORAS) draudžiamojo įvykio metu dienos duomenimis apie indėlininkus ir jų indėlius bei apie investuotojus ir banko įsipareigojimus investuotojams, kaip nustato Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, kas nėra draudimo objektas, taigi, draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai.
  1. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovė laikytina investuotoja, kuriai taikomos Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis.
  1. Trečiasis asmuo nurodė, kad ieškovės niekas nevertė skubėti pasirašyti Sutarties, ji turėjo neribotą galimybę susipažinti su Sutarties sąlygomis iki jos pasirašymo bei turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas. Ieškovė patvirtino, kad visus dokumentus gavo. Byloje nėra įrodyta atsakovė tyčia suklaidinti ieškovę, todėl nėra pagrindo konstatuoti apgaulę.
  1. Trečiasis asmuo laikė nepagrįstais ieškovės teiginius, kad ji nesuprato rizikos, nes procedūra sudarant obligacijų sutartį iš esmės skyrėsi nuo indėlio sutarties sudarymo, kadangi ieškovė turėjo terminuoto indėlio sutarčių, pinigus laikė banko sąskaitoje. Ieškovė buvo supažindinta su visomis rizikomis, gavo informaciją.
  1. Trečiojo asmens teigimu, atsakovės veiksmuose nėra tyčios, kuri būtina apgaulės konstatavimui, kadangi investicinių paslaugų teikimo sutarties nuostatos dėl atsakovės įsipareigojimo klientams draudimo yra įrašytos be atsakovės valia, o vykdant įstatyminę pareigą.
  1. Trečiasis asmuo pažymėjo, kad ieškovė prašė sutarties pripažinimo negaliojančia atveju taikyti restituciją ir pripažinti ieškovės sumokėtus pagal sutartį pinigus ieškovės lėšomis jos banko sąskaitoje, tačiau, trečiojo asmens teigimu, toks prašomas taikyti restitucijos būdas negalimas, kadangi Įmonių bankroto įstatymo ir Bankų įstatymo normos įtvirtina absoliutų draudimą bankui, kuriam iškelta bankroto byla, vykdyti visas finansines prievoles, kurios neįvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo bankui. Tai prieštarautų įstatymui ir pažeistų viešąjį interesą (CK 1.5 str. 1 d., 1.63 str. 1 d., 1.90 str., 1.91 str., 1.95 str., 1.103 str., 1.138 str., 6.145 str., 6.147 str., 6.186 str., 6.719 str., Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 str., 9 str., 10 str., 11 str., 12 str., Banko įstatymo 87 str. 4 d.).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-09-20 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu 2011-04-05 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9924390, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių. Vykdant minėtą Aptarnavimo sutartį, 2011-04-05 ieškovė su atsakovė sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110405V990011, pagal kurią ieškovė už 6 997,054 Lt įsigijo 70 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkte nurodyta, kad ieškovė patvirtino, kad atsakovė ją informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovės piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios Sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22. p. ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Emisijos programos prospektu (toliau – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (toliau – Galutinės sąlygos). Ieškovės teigimu, ji, pasirašydama Obligacijų pasirašymo sutartį, suprato ir pagrįstai tikėjosi, jog obligacijos yra apdraustos kaip ir terminuotieji indėliai. Ieškovės teigimu, atsakovė ją suklaidino dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, neatskleidė ir neaiškino esminių sutarties sąlygų, todėl ji nesuprato ir neįvertino galimos sudaromo sandorio rizikos.
  3. Teismas nurodė, kad duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė savo parašu patvirtino, kad atsisakė pateikti informaciją, kuri leistų bankui vadovaujantis Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 7 ir 8 dalimis įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo ilgametė atsakovės klientė, laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudariusi 22 terminuotojo indėlio sutartis. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovė laikytina vidutine vartotoja, suvokianti terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus.
  1. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t.y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovės nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovės įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko.
  1. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudariusi, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas.
  1. Teismas nustatė, kad, ieškovės teigimu, ji buvo atsakovės apgauta dėl sudaromo sandorio rizikingumo, atsakovės darbuotoja taip pat paaiškino ieškovei, kad įsigyjamos finansinės priemonės yra apdraustos indėlių draudimu.
  1. Teismas byloje nenustatė, kad atsakovė skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad banko platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, tuo tarpu, sandoris gali būti pripažintas sudarytu dėl apgaulės nustačius tyčinį suklaidinimą. Ieškovės teigimu, Obligacijų pasirašymo sutartį ji sudarė pasiūlius atsakovės darbuotojams, palūkanos jai nebuvo svarbu, tačiau ieškovė neneigė, kad palūkanos buvo didesnės. Be to, jai atsakovės darbuotojai paaiškino, jog ji niekuo nerizikuoja, obligacijų įsigijimas yra beveik tas pats, kas indėliai.
  1. Teismas reikšminga aplinkybe laikė tai, kad ieškovė dėl Obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik atsakovės bankroto proceso metu. Dėl to teismas sprendė, kad nors obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovei nebuvo pakankamai atskleistas, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra pagrindo Obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės.
  2. Teismas atmetė ieškovės papildomus argumentus, išdėstytus jos rašytiniuose paaiškinimuose. Teismas pažymėjo, kad paaiškinimuose ieškovė pateikia ištraukas iš 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų bei kitaip interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutarties civilinėje byloje 3K-7-602-684/2015 tekstą. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo aiškinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) kitaip, nei išaiškino bylą išnagrinėję teismai bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 straipsnis), t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo teismams yra privalomi. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013 buvo išnagrinėtas ginčas dėl Indelio sertifikato sutarties pripažinimo negaliojančia, t. y. išnagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos (kurioje nagrinėjamas ginčas dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis) faktinės aplinkybės nėra tapačios ar panašios, išnagrinėta byla nesukuria precedento nagrinėjamoje byloje.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovė V. Ž. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-09-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir neteisingai nurodė, kad ieškovės apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartį lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos, galimybė investuoti. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl to nėra pagrindo Obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudaryta iš esmės suklydus ar sudarytą dėl apgaulės. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas galimybę investuoti, siekimą didesnių palūkanų laikė smerktinu dalyku ir netinkamu veiksmu.
    1. Pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad 2011 m. infliacija siekė 3,7 proc., o terminuotų indėlių palūkanos šalies bankuose nesiekė ir 2 proc. Todėl, siekiant, apsaugoti indėlį nuo nuvertėjimo, ieškovei, esančiai teisiškai neraštingai investuotojai, teko sutikti su banko darbuotojos primigtinai siūlomomis nors truputi didesnėmis palūkanomis.
    1. Pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad pasirašant 1 metų terminuotą sutartį dėl obligacijų įsigijimo, kioske nebuvo nei staliuko, nei kėdės, o už nugaros stovėjo keli žmonės, norėję susimokėti mokesčius ir mokėjimus, todėl ieškovė negalėjo įdėmiai susipažinti nei su vienu labai smulkiai surašytu dokumentu. Ieškovė pažymėjo, kad pasitikėjo darbuotojos L. L. patikinimu ir įrašu priede, kad investicija yra apdrausta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl tik dėjo parašus, kur jai nurodė minėta banko darbuotoja.
    1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad ieškovė yra nesuklydusi, kadangi ieškovė buvo klaidinama banko darbuotojos bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dokumentų, kuriuose visur nurodyta, jog ieškovės investicija (pinigai) yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovės teigimu, ji, žinodama apie tai, kad obligacijos neapdraustos, nebūtų sudariusi ginčo sandorio.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-06-25 sprendimą, kuriame nurodyta, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę ir į Indelių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą perkeltos netinkamai.
    1. Pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad ieškovės atžvilgiu taikoma Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kadangi ieškovės 70 įsigytų obligacijų buvo paimtos Vyriausybės žinion Vyriausybės 2011-11-16 nutarimo Nr. 1329 pagrindu.
    1. Pirmosios instancijos teismas neapklausė liudytoja banko darbuotojos L. L. (J.), netinkamai taikė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8, 10, 17 straipsnius, 25 straipsnio 2 dalį, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, 10 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnį, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, šio Teisingumo Teismo 2015-06-25 sprendimo išvadas, Konstitucijos 23, 29 straipsnius, 46 straipsnio 3 dalį, CK 5 straipsnio 1 dalį, 189 straipsnio 1 dalį.
    1. Pirmosios instancijos teismas, formaliai ir neteisingai taikydamas teisės normas, pažeidė ieškovės konstitucinės teises į gynybą bei nuostolių kompensavimą.
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK normas, reguliuojančias įrodinėjimo procesą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 51 suformuluotas nuostatas dėl įrodymų vertinimo, remiantis tikimybių pusiausvyros principo taisykle.
  1. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas SNORAS prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2016-09-20 sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
    1. Ieškovė neturi teisės į draudimo išmoką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl joms netaikytina indėlių draudimo apsauga. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė negalėtų grąžinti ieškovei obligacijų. Pagal ginčo Sutartį ieškovės įsigytos obligacijos buvo ieškovės vertybinių popierių sąskaitoje banke, savo kreditoriaus reikalavimą banko bankroto byloje ieškovė kildino iš įsigytų obligacijų, šio reikalavimo pagrindu banko bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovės 7172,60 Lt reikalavimas.
    1. Pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, taikė tinkamai.
    1. Ieškovė neįrodė banko ar jo darbuotojų tyčinių nesąžiningų veiksmų/neveikimo.
  1. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2016-09-20 sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nėra pagrindo Obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą iš esmės suklydus, ar sudarytą dėl apgaulės. Ieškovės teiginys, jog ji pasirašė obligacijų pasirašymo sutartį esant atsakovo apgaulei, rizikos neatskleidimui, klaidinančiai reklamai, laikytinas pačios ieškovės sąmoningu nenorėjimu tinkamai įsigilinti ir įvertinti galimas rizikas bei išimtinio tikslo siekimu gauti kuo didesnę grąžą (palūkanas).
    1. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė turėjo suprasti obligacijos, kaip vertybinio popieriaus, skirtumą nuo terminuoto indėlio.
    1. Ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, jog turi būti taikomas draudimas ieškovės įsigytoms obligacijoms, prieštarauja Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai Nr. 97/9/EB, Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymui bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Dėl to pagrįsta, atitinkanti teisės aktų reglamentavimą bei suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 97/9/EB tikslus ir taikymo sąlygas, emitento nemokumo rizika negali būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

6Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys 2011-04-05 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9924390, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių. Vykdant minėtą sutartį, 2011-04-05 ieškovė su atsakovė sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110405V990011, pagal kurią ieškovė už 6 997,054 Lt įsigijo 70 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties skyriaus „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad ieškovė patvirtino, kad atsakovė ją informavo apie tai, kad siekiant užtikrinti ieškovės piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o šios Sutarties 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, taip pat ir Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. AB banko SNORAS Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingoms rizikos aprašymo 8 punkte nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika). Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22. punktu ieškovė patvirtino, kad ji susipažino su Emisijos programos prospektu (tekste – Prospektas) ir Emisijos galutinėmis sąlygomis (tekste – Galutinės sąlygos). Ieškovės teigimu, ji, pasirašydama Obligacijų pasirašymo sutartį, suprato ir pagrįstai tikėjosi, jog obligacijos yra apdraustos kaip ir terminuotieji indėliai. Ieškovės teigimu, atsakovė ją suklaidino dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, neatskleidė ir neaiškino esminių sutarties sąlygų, todėl ji nesuprato ir neįvertino galimos sudaromo sandorio rizikos.

7Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu

  1. Apeliantė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji ginčo sutartį sudarė iš esmės suklydusi. Apeliantės teigimu, ji buvo klaidinama banko darbuotojos bei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dokumentų, kuriuose visur nurodyta, jog ieškovės investicija (pinigai) yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Žinodama apie tai, kad obligacijos neapdraustos, nebūtų sudariusi ginčo sandorio. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Juos nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko, kitų esminių sąlygų ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati (CK 1.90 str. 5 d.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, nes atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias - praras. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas taip pat negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kad dėl Obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo apeliantė turėjo pakankamai žinių, buvo ilgalaikė banko klientė, laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudariusi 22 terminuotojo indėlio sutartis. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602- 684/2015, konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu.
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių skubą pasirašyti ginčo sandorį. Apeliantė turėjo asmeninę apsisprendimo teisę, kokia apimtimi skaityti pateiktų sutarčių sąlygas, kiek laiko tam skirti, kiek prisiimti aplinkoje esančius galimai negatyvius dirgiklius, kiek rūpestingumo ir atidumo skirti minėtų sutarčių sąlygų įvertinimui bei, kada priimti sprendimą dėl sutarties pasirašymo fakto. Apeliantė, atidžiai perskaičiusi visas Sutarties ir jos priedų sąlygas, galėjo minėtą Sutartį pasirašyti ir kitą dieną, taip pat galėjo išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti, ar neturėjęs pakankami žinių įvertinti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Priėmęs sprendimą atlikti bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, o atsiradus tokiems padariniams prisiimti atsakomybę.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė laikytina vidutine vartotoja, suvokianti terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus ir nėra pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą iš esmės suklydus.

8Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu

  1. Apeliantė, ginčydama sprendimą, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad pasirašant 1 metų terminuotą sutartį dėl obligacijų įsigijimo, kioske nebuvo nei staliuko, nei kėdės, o už nugaros stovėjo keli žmonės, norėję susimokėti mokesčius ir mokėjimus, todėl ieškovė negalėjo įdėmiai susipažinti nei su vienu labai smulkiai surašytu dokumentu. Ieškovė pažymėjo, kad pasitikėjo darbuotojos L. L. patikinimu ir įrašu priede, kad investicija yra apdrausta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, todėl tik dėjo parašus, kur jai nurodė minėta banko darbuotoja.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas apgaulės sampratą, yra nurodęs, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte nustatyta: „Pasirašydamas šią sutartį Investuotojas patvirtina, jog visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė supažindino apeliantę su Finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė nebūtų buvusi supažindinta su minėtais dokumentais ir juose nustatytomis sąlygomis ir banko darbuotoja būtų naudojusi apgaulę, siekdama sudaryti su ieškove Obligacijų pasirašymo sutartį. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė suteikė ieškovei visą reikalingą informaciją ir tinkamai vykdė pareigas, numatytas Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnyje, Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė buvo informuota banko darbuotojos, jog visą informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą Finansinių priemonių rizikos aprašyme, gali gauti bet kuriame banko klientų aptarnavimo skyriuje ir banko interneto puslapyje. Be to, byloje nėra duomenų, kad banko darbuotoja būtų primygtinai vertusi nedelsiant ieškovę pasirašyti minėtą Sutartį. Tuo tarpu, apeliantė skubėdama, nesidomėdama obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairi ir nerūpestinga, todėl privalo prisiimti visas su riziką ir dėl jos neapdairumo ir nerūpestingumo kilusias pasekmes.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis (protingumo principas). Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014-03-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo Obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia kaip sudarytą dėl apgaulės.
  1. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas galimybę investuoti, siekimą didesnių palūkanų laikė smerktinu dalyku ir netinkamu veiksmu. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apeliantės siekį investuoti vertino kaip jos pakankamą profesionalumą finansų srityje, kadangi kaip minėta apeliantė turėjo pakankamai žinių, buvo ilgalaikė banko klientė, laikotarpiu nuo 1998 m. iki 2011 m. imtinai buvo sudariusi 22 terminuotojo indėlio sutartis.
  1. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, formaliai ir neteisingai taikydamas teisės normas, pažeidė ieškovės konstitucinės teises į gynybą bei nuostolių kompensavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios apeliantės neapdairus ir nerūpestingas elgesys investuojant, jai sukėlė neigiamas pasekmės.

9Dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-06-25 sprendimo ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB

  1. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Europos Sąjungos teisingumo Teismo 2015-06-25 sprendimą, kuriame nurodyta, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB nuostatos į Lietuvos nacionalinę teisę ir į Indelių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą perkeltos netinkamai. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad ieškovės atžvilgiu taikoma Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kadangi ieškovės 70 įsigytų obligacijų buvo paimtos Vyriausybės žinion Vyriausybės 2011-11-16 nutarimo Nr. 1329 pagrindu.
  1. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, pagal Lietuvos Respublikos hipotekinių obligacijų ir hipotekinio kreditavimo įstatymą išleistos hipotekinės obligacijos.
  1. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 išaiškino obligacijų draudimo ir išmokų išmokėjimo klausimus, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo minėtu sprendimu, išaiškino dėl draudimo apsaugos netaikymo vertybiniams popieriams (obligacijoms).
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nurodė, kad tam, kad būtų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija, investuotojų reikalavimai turi atitikti direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas (ESTT sprendimo 49 punktas). Pagal šias nuostatas investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kadangi šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl jau įgytų finansinių priemonių draudimo, ginčui svarbios direktyvos nuostatos, susijusiosios su finansinių priemonių grąžinimu, nes kompensacija pagal direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Ši direktyvos nuostata įgyvendinta IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje.
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių – jie tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad šios nutarties 50 punkte nurodyti apeliantės argumentai, prieštarauja teisės normoms bei suformuotai teismų praktikai. Dėl to darytina išvada, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad emitento nemokumo rizika negali būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, yra pagrįsta, atitinkanti teisės aktų reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką.

10Dėl įrodymų vertinimo

  1. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).
  1. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK normas, reguliuojančias įrodinėjimo procesą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Nutarime Nr. 51 suformuluotas nuostatas dėl įrodymų vertinimo, remiantis tikimybių pusiausvyros principo taisykle. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju įrodymų vertinimas priskirtas teismo diskrecijai, o vien šalies nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis pats savaime dar nereiškia, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos ar taikytos netinkamai.
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantė taip pat neįrodė banko darbuotojos L. L. (J.) tyčios bandant suklaidinti ar apgauti apeliantę. Pagal bylos duomenis teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė liudytoja banko darbuotojos. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nėra reikalingumo apklausti liudytoja minėtą banko darbuotoją.

11Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

12Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

  1. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovei BAB bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
  1. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016-09-20 sprendimas paliktinas nepakeistu.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad ieškovei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai