Byla 2A-242-330/2018
Dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Z. Z., V. V. ir I. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Z. Z., V. V., Č. Z. ir I. T. ieškinį atsakovėms valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys – Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankas.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai Z. Z., V. V., Č. Z. ir I. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovėms valstybės įmonei (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – BAB) bankui SNORAS, kurį patikslinę, prašė: 1) pripažinti, kad ieškovų su BAB banku SNORAS sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu (pagal Z. Z. 2011 m. birželio 27 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110627S990002; V. V. 2011 m. liepos 28 d. sudarytas Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110728K990001 ir Nr. FO20110728K990002, Č. Z. 2011 m. vasario 21 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110221P990001 bei 2011 m. liepos 29 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110729P990024, I. T. 2011 m. balandžio 29 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110429L990006) perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti ieškovams iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, t. y. priteisti ieškovei Z. Z. – 5 891,43 Eur (20 341,92 Lt), V. V. – 76 621,55 Eur (264 558,90 Lt), Č. Z. – 12 766,97 Eur (44 081,79 Lt) ir I. T. – 7 037,24 Eur (24 298,17 Lt); 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų perduotos piniginės lėšos nėra indėliai, kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, priteisti ieškovams iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur; 3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos obligacijos nėra draustos ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, pripažinti ieškovų su BAB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 ir (ar) 1.91 straipsnių pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad AB bankui SNORAS pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra AB banko SNORAS einamosiose sąskaitose laikytos ieškovų lėšos; 4) pripažinus ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti ieškovams iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; 5) solidariai priteisti ieškovams iš atsakovių 5 % dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, iš BAB banko SNORAS palūkanas priteisiant iš banko bankroto administravimo išlaidų sąmatos; 6) ieškovams priteisti solidariai iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas, iš BAB banko SNORAS šias sumas priteisiant iš banko bankroto administravimo išlaidų sąmatos.
  2. Ieškovai nurodė, kad AB bankas SNORAS, platindamas obligacijas klientams, jas pristatinėjo kaip terminuotiems indėliams analogiškas ir lygiavertes priemones; klientai banko darbuotojų buvo įtikinėjami, kad tai tokios pačios finansinės priemonės kaip ir paprasti terminuoti indėliai, kad banko nemokumo atveju už juos bus mokama draudimo išmoka, todėl tai yra visiškai saugi investicija. Įkalbėti banko darbuotojų ir turėdami tokią banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ platinamą informaciją, ieškovai su AB banku SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovų teigimu, AB bankui SNORAS perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį arba draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį, iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisiant draudimo išmoką iki 22 000 Eur sumos. Pasak ieškovų, pareiga mokėti draudimo išmoką šiai atsakovei kyla iš draudimo teisiniuose santykiuose galiojančių principų bei iš vartotojų teisių apsaugos principų. Reikalavimus pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai grindė CK 1. 80, 1.90 straipsnių ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu. Paaiškino, kad jie buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo dėl investicijų saugumo – obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos; jie buvo suklaidinti dėl AB banko SNORAS tikrosios finansinės padėties. Be to, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, atsakovė BAB bankas SNORAS ieškovams iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką – t. y. netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą ir pažeidė imperatyvias įstatymo normas. BAB bankas SNORAS, primesdamas klientams nesąžiningas sąlygas, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas.
  3. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji neturi pareigos mokėti draudimo išmoką pagal ieškovų obligacijų pasirašymo sutartis, nes šios finansinės priemonės nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ.
  4. Atsakovė BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ. Ieškovai negali grįsti savo suklydimo ar apgaulės dėl teisės akto nuostatų nežinojimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. CK 1.103 straipsnyje apibrėžta, jog obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas arba kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, spręsdamas dėl draudimo apsaugos taikymo vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) bei sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo ir suklaidinimo reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo, nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ pasirinko įgyvendinti abiejų Europos Sąjungos direktyvų – Indėlių direktyvos ir Investuotojų direktyvos – nuostatas. Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Todėl teismas padarė išvadą, kad banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos) ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.
  3. Pasisakydamas dėl ieškovų reikalavimo jiems taikyti draudimo apsaugą kaip investuotojams, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje taip pat nurodė, jog tam, kad būtų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija, investuotojų reikalavimai turi atitikti direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas (ESTT sprendimo 49 punktas). Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). (...) Kompensacija pagal direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, jog aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, jog nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas SNORAS) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad emitento nemokumo rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, konstatavo, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga), o argumentai dėl draudimo apsaugos ieškovams kaip investuotojams taikymo atmestini.
  4. Teismas, atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimą, kad pirminis obligacijų įsigijimo sandorio tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, ginčo sutarčių nepripažino vartojimo sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-100-407/2017), padarydamas išvadą, jog ieškovai nelaikyti vartotojais, todėl vartotojų teisių apsaugą nustatančios teisės normos jiems netaikytinos.
  5. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl CK 1.80 straipsnyje numatyto sandorio negaliojimo pagrindo, pažymėjo, kad kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 yra pateikti nagrinėjamai bylai reikšmingi išaiškinimai. BAB bankas SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau net ir nustatęs šią aplinkybę kasacinis teismas nelaikė, jog sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
  6. Teismas nurodė, kad jis neturi pareigos įvertinti ginčijamų sutarčių sąlygas bei jų sudarymo aplinkybes pagal CK 6.188 straipsnyje (galiojusiame iki 2014 m. birželio 13 d.) įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nes šiuo atveju obligacijų pasirašymo sutartims nėra taikomos vartotojų teisių apsaugą nustatančios teisės normos, ginčijamų sutarčių sudarymas nėra susijęs su ieškovų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu, tokia jų veikla turi verslumo požymių, be to, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sandoriai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014).
  7. Vertindamas sandorių sudarymo aplinkybes apgaulės ir suklydimo kontekste, teismas pažymėjo, kad ieškovų pateiktoje Lietuvių kalbos instituto lietuvių kalbos specialisto išvadoje Nr. E-13-10 kalbama apie banko įsipareigojimus, „dėl kurių susitariama sudarant sutartį“, tačiau neįvertinta, jog šia sutartimi aptarti ne visi banko įsipareigojimai, kurie gali būti labai įvairūs ir numatyti atskirose sutartyse, be to, išvadoje nieko nepasisakyta dėl nuorodos į įstatymus, t. y. kad įsipareigojimai apdrausti įstatymų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors atsakovės internetiniame puslapyje, informaciniuose lankstinukuose obligacijos pristatomos kaip saugus produktas, tačiau jos nėra tapatinamos su indėliu ir nėra nurodoma, jog obligacijos apdraustos indėlių draudimu ar pan. Be to, obligacijų reklaminiame lankstinuke nurodyta, kad, prieš priimdamas sprendimą investuoti, klientas būtinai susipažintų su atsakovės interneto svetainėje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina.
  8. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visi ieškovai iki obligacijų pasirašymo sutarčių su AB banku SNORAS buvo sudarę ne vieną terminuotųjų indėlių sutartį, taip pat banko sąskaitos sutartis, jog ieškovai I. T., V. V. patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu, jog ieškovai (išskyrus Č. Z.) buvo sudarę Naudojimosi banko sąskaitų tvarkymo internetu sutartis, jog ieškovas V. V. turėjo vertybinių popierių AB FMĮ „Finasta“, o teismo posėdyje nurodė turėjęs indėlių beveik visuose bankuose, jog ieškovės Z. Z. išsilavinimas aukštasis (pedagoginis), o ieškovo V. V. išsilavinimas specialus vidurinis, padarė išvadą, kad visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie didesnį obligacijų rizikingumą. Taip pat pažymėjo, kad kasacinis teismas jau buvo pasisakęs, jog obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Teismo vertinimu, asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
  9. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovų argumentų, kad BAB bankas SNORAS neatskleidė aplinkybių dėl tikrosios banko padėties, pažymėjo, jog Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime Nr. 03-02 nėra pasisakyta dėl banko finansinės būklės ar nemokumo; juo buvo ribojamos palūkanos, esant būtinumui apriboti banko prisiimamą riziką. Faktas, kad bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Be to, Lietuvos banko internetiniame puslapyje ir visuomenės informavimo priemonėse buvo pateikta informacija apie banko SNORAS inspektavimo svarstymą Lietuvos banko valdyboje ir nustatytų banko veiklos trūkumų bei padarytų teisės pažeidimų griežtą įvertinimą, todėl jei ieškovai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie AB banko SNORAS veiklą, jiems būtų žinoma informacija ir apie nustatytus banko veiklos trūkumus.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovai Z. Z., V. V., I. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovė BAB bankas SNORAS nevykdė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje įtvirtintų imperatyvių pareigų, nes ieškovams pakankamai iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su tomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką, todėl sudaryti ginčo sandoriai pripažintini negaliojančiais ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu.
    2. BAB bankas SNORAS obligacijas klientams pristatė kaip patikimas finansines priemones, akcentuodamas jų saugumą. Saugumo ir apsaugos sąvokos neprofesionaliam klientui (investuotojui) pirmiausia reiškia garantiją, kad investuotos lėšos nebus prarastos, kitaip tariant – reiškia draudimą. Vadinasi, nepripažinus, kad obligacijoms taikomas draudimas, spręstina, jog BAB banko SNORAS platinta informacija dėl obligacijų tariamo saugumo yra ne tinkamas klientų informavimas, bet sąmoningas jų klaidinimas. BAB banko SNORAS teikta informacija ir kuriamas įspūdis klientams eliminavo bet kokią nesėkmingos investicijos įspūdžio galimybę. Be to, ieškovų apsisprendimą įsigyti BAB banko SNORAS obligacijas lėmė ir viešai skelbiama informacija apie gerą banko finansinę padėtį, kuri neatitiko realybės. Žinodami, kad obligacijos yra nedraustos, kad tai nėra visiškai alternatyvios priemonės terminuotiems indėliams ir kad banko finansinė padėtis yra prasta, ieškovai tokių sandorių nebūtų sudarę. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovai galėjo ir turėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, suprasti apie obligacijų didesnį rizikingumą, kad atsižvelgiant į ieškovų išsilavinimą, jų sudarytą obligacijų pasirašymo sutarčių skaičių, patirtį pasirašant kitas vertybinių popierių įsigijimo sutartis bei teismo posėdyje nurodytų aplinkybių visumą, esą galima daryti išvadą, jog pakankamai aiškiai neatskleistas draudžiamumo aspektas nenulėmė ieškovų apsisprendimo sudaryti obligacijų įsigijimo sandorius ar jų nesudaryti.
    3. Ieškovai, remiantis IĮIDĮ (įstatymo Nr. XI-376 redakcija) 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į draudimo išmokas įgijo nuo bankroto atsakovei BAB bankui SNORAS paskelbimo. BAB banko SNORAS obligacijas įsigijusiems ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams – pagal Investuotojų draudimo direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką.
    4. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuria netinkamai įgyvendinamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) prejudicinis sprendimas C-671/13. ESTT sprendime C-671/13 nurodyta, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas SNORAS prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Vien tai, kad atsakovė bankrutavo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ieškovai buvo suklaidinti. Teismų praktikoje nagrinėjant panašaus pobūdžio ginčus yra išaiškinta, kad amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti nepagrįstai suabsoliutinamos. Pažymėtina, kad ieškovai turi patirties sudarant terminuotųjų indėlių sutartis su atsakove, o pirmosios instancijos teismui jie nenurodė, dėl kokių priežasčių nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški, bei obligacijų įsigijimo sutarties. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su jų sudaromų sandorių visais susijusiais dokumentais ir juos gavo.
    2. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad šiuo atveju draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė sutarties sąlyga, lemianti apeliantų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Apeliantams obligacijų sutartys atrodė patraukli ir tinkama pinigų investavimo priemonė dėl to, kad išsaugojama didžioji dalis priskaičiuotų palūkanų, taip pat dėl mokamų palūkanų dydžio, todėl nėra pagrindo teigti, jog apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių ginčo sutarčių sąlygų ar apgauti. Be to, atsakovė, pasirašydama su apeliantais ginčijamus sandorius, nepažeidė teisės normų, įskaitant Investicinių paslaugų teikimo taisyklių bei finansų maklerių įmonių veiklos organizavimo taisyklių.
    3. Pagrįstai teismas nurodė, kad jis neturi pareigos ginčijamų sutarčių sąlygas bei jų sudarymo aplinkybes vertinti pagal CK 6.188 straipsnyje (galiojusiame iki 2014 m. birželio 13 d.) įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nes tokią išvadą suponuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014, pateikti išaiškinimai.
    4. Nagrinėjamu atveju banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos) ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.
    5. Ieškovai negalėjo suklysti dėl BAB banko SNORAS finansinės būklės, nes jie apskritai ja nesidomėjo.
    6. Obligacijų sutartims netaikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Apeliantų pozicija dėl jų suklaidinimo yra nenuosekli. Viena vertus, jie reikalauja pripažinti, kad jų įsigyti produktai drausti indėlių ar įsipareigojimų investuotojams draudimu, kita vertus, tvirtina, jog buvo suklaidinti dėl banko finansinės padėties. Tokia pozicija apskritai yra negalima, o ieškovų pozicijos dvilypumas vertintinas kaip ieškovų nesąžiningumas, siekiant bet kokia kaina pasinaudoti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ administruojamo fondo lėšomis, tokiu būdu kompensuojant nepasiteisinusią investicinę riziką.
    2. Apie tai, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimu buvo konstatuoti BAB banko SNORAS veiklos trūkumai, buvo skelbiama viešai, todėl negalima teigti, jog bankas nuslėpė nuo investuotojo reikšmingą informaciją, kuri galėjo turėti esminės reikšmės apsisprendžiant dėl obligacijų įsigijimo. Be to, nei tas nutarimas, nei byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad ginčo obligacijų sutarčių pasirašymo momentu ir / arba obligacijų prospekto paskelbimo momentu egzistavo banko nemokumas. Šis bankas nemokiu pripažintas 2011 m. lapkričio 24 d.
    3. Nei vienas iš ieškovų neteigė, jog manė sudarąs kitokią, t. y. ne obligacijų įsigijimo sutartį. Visi jie suprato, kad perka banko obligacijas. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų didesnį rizikingumą.
    4. Bankas tinkamai supažindino ieškovus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika.
    5. Teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje ir nepažeidė CPK XII skyriaus normų.
    6. Teismo sprendime padaryta išvada, jog įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoka ieškovams nepriklauso, yra pagrįsta, atitinkanti teisės aktų reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką.
  4. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos bankas prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas rėmėsi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad BAB bankas SNORAS pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau tai kasaciniam teismui nesudarė pagrindo pripažinti obligacijų įsigijimo sandorius prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovai nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą padaryti priešingą išvadą.
    2. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įsigydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką ir kad ši rizika nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma IĮIDĮ ir Direktyvos 97/9/EB nustatyta kompensavimo sistema. Draudimo išmokos galėtų būti mokamos tik tuo atveju, jeigu ieškovai būtų praradę įsigytas obligacijas, tačiau ieškovai jų nėra praradę – lėšos jiems nėra grąžinamos dėl emitento bankroto.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12Dėl esminių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

  1. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo panaikinimo pateikė ne visi ieškovai, todėl ginčas nagrinėtinas įvertinus tik su apeliantais Z. Z., V. V. ir I. T. susijusią informaciją (pagal bylos faktines aplinkybes ir įrodymus).
  2. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė Z. Z. su atsakove BAB banku SNORAS 2011 m. birželio 27 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110627S990002, pagal kurią ieškovė už 19 999,66 Lt įsigijo 200 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. liepos 5 d. (t. 1, b. l. 119).
  3. Ieškovas V. V. su BAB banku SNORAS 2011 m. liepos 28 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728K990001, pagal kurią už 99 998,30 Lt įsigijo 1000 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. rugpjūčio 2 d. Tą pačią dieną ieškovas sudarė kitą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728K990002, pagal kurią už 159 997,28 Lt įsigijo 1600 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. rugpjūčio 2 d. (t. 1, b. l. 120-121).
  4. Ieškovė I. T. su BAB banku SNORAS 2011 m. balandžio 29 d. sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110429L990006, pagal kurią už 23 788,50 Lt įsigijo 238 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. birželio 1 d. (t. 1, b. l. 124).
  5. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovės AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą) (t. 1, b. l. 126-127), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą pripažinti AB banką SNORAS nemokiu, atšaukti visam laikui atsakovei išduotą banko licenciją (t. 1, b. l. 129). Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei AB bankui SNORAS iškelta bankroto byla (1 t., b. l. 130-132). Ieškovų atstovas kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su pretenzijomis dėl draudimo išmokų BAB banko SNORAS indėlininkams, sudariusiems sutartis dėl obligacijų įsigijimo, mokėjimo (t. 1, b. l. 135-162), tačiau VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsisakė išmokėti draudimo išmokas obligacijų turėtojams, nurodydama, jog remiantis IĮIDĮ nuostatomis draudimo išmoka nepriklauso (t. 1, b. l. 163-165).
  6. Ieškovai pareikštu ieškiniu savo galimai pažeistas teises ir interesus siekia apginti keliais alternatyviais būdais: visų pirma, prašydami teismo pripažinti, kad jų su atsakove BAB banku SNORAS pasirašytų obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu perduotos piniginės lėšos yra indėliai, ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur; jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų perduotos piniginės lėšos nėra indėliai, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur; 3) jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos obligacijos nėra draustos ar BAB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, pripažinti ieškovų su BAB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio CK 1.90 ir (ar) 1.91 straipsnių pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad AB bankui SNORAS pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų AB banko SNORAS einamosiose sąskaitose laikytos lėšos, taip pat priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur. Nors ieškovai ieškinyje atskirai nėra suformulavę reikalavimo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis vadovaujantis CK 1.80 straipsniu, kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms, tačiau iš ieškinio turinio galima spręsti, jog ginčo sandorius ieškovai ginčija ir šiuo teisiniu pagrindu.

13Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo

  1. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad jiems – BAB banko SNORAS obligacijų įgijėjams – turėtų būti taikoma draudimo apsauga, jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams, t. y. pagal Investuotojų draudimo direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurios išaiškinimais analizuojamu atveju pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko SNORAS indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Nurodytos kasacinio teismo išvados pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva (1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemos) ir joje nustatyta draudimo apsauga obligacijoms netaikytina. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Kasacinis teismas, pirmiau nurodytoje nutartyje apibendrinęs išdėstytus argumentus sprendė, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, jog šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju – obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  2. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose Nr. 33/03 ir Nr. 26/07 pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina, inter alia (be kita ko), tai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) atsižvelgtina, inter alia, į precedento sukūrimo laiką, sprendimo argumentacijos įtikinamumą; tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamai, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo juos ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, tačiau tai turi būti daroma deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.
  3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos (žr. nutarties 25 punktą), todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas ja rėmėsi nagrinėjamu atveju. Tai, kad, apeliantų vertinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytoje byloje netinkamai įvertino bei interpretavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, nesant jokių kitų duomenų nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu.

14Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškovų su atsakove BAB banku SNORAS pasirašytas Obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Apeliantai, nesutikdami su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad BAB bankas SNORAS turėjo užtikrinti tinkamą ieškovų informavimą apie obligacijų pasirašymo sutarties galimas rizikas, tačiau to nepadarė, todėl sandoriai sudaryti pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas.
  2. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad analizuojamu atveju yra reikšmingi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti išaiškinimai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad BAB bankas SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas finansų tarpininko pareigas (reikalavimus) klientams ir (ar) potencialiems klientams, tačiau ši aplinkybė kasaciniam teismui nesudarė pagrindo konstatuoti, jog dėl šios priežasties sandoriai būtų pripažįstami negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas apeliantų nurodytas aplinkybes tinkamai įvertino ir pagrįstai konstatavo, jog ginčo sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnį šiuo atveju nėra pagrindo. Kita vertus, aplinkybė, kad BAB bankas SNORAS netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl kitų apeliantų nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų.
  3. Kaip minėta, ieškovai byloje taip pat įrodinėja, jog jie ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis sudarė suklydę, todėl, pasak jų, yra pagrindas sutartis pripažinti negaliojančiomis vadovaujantis CK 1.90 ir/ar 1.91 straipsniais.
  4. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).
  5. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).
  6. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014).
  7. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantai, sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis, šių sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojų (ieškovų) valią. Be to, ieškovai patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, bei supranta jų padarinius (t. 1, b. l. 119-121, 124). Tą pačią dieną, kai buvo sudarytos obligacijų pasirašymo sutartys, apeliantai su banku sudarė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal banko parengtas standartines sąlygas (t. 2, b. l. 122-131, 143-152, 185-194). Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovai, be kita ko, pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (t. 2, b. l. 123, 144, 186). Nors kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu, o aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau tokie banko neteisėti veiksmai nepakankami konstatuoti, kad ieškovai buvo suklaidinti ir/ar apgauti dėl sudarytų sandorių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  8. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie galėjo ir turėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, apie obligacijų didesnį rizikingumą, kad atsižvelgiant į ieškovų išsilavinimą, ieškovų sudarytą obligacijų pasirašymo sutarčių skaičių, patirtį pasirašant kitas vertybinių popierių įsigijimo sutartis bei teismo posėdyje nurodytų aplinkybių visumą, galima daryti išvadą, jog pakankamai aiškiai neatskleistas draudžiamumo aspektas nenulėmė ieškovų apsisprendimo sudaryti obligacijų įsigijimo sandorius ar jų nesudaryti.
  9. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pagal kasacinio teismo praktiką, asmens amžius, aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis (vertybinis popierius), kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Atitinkamai didesnė finansinė grąža visuomet lemia didesnį finansinio produkto rizikingumą. Vien aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandoris sudaromas pirmą kartą, neatleidžia sandorio sudarančio asmens nuo bendrųjų pareigų elgtis rūpestingai ir protingai, t. y. neeliminuoja vidutinio vartotojo standarto taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Be to, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis (protingumo principas). Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  10. Pagal bylos medžiagą nustatyta, kad ieškovė Z. Z. su BAB banku SNORAS buvo sudariusi (su pratęsimais) penkias terminuotojų indėlių sutartis (t. 2, b. l. 121), jos išsilavinimas – aukštasis (pedagoginis), su atsakove BAB banku SNORAS ji sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (t. 2, b. l. 122-131). Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovė nurodė atsisakanti pateikti bankui informaciją apie save, ir suprantanti, kad bankas, neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (t. 2, b. l. 130).
  11. Ieškovas V. V. su atsakove BAB banku SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (t. 2, b. l. 143-152). Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovas nurodė, kad nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką, kad jam priimtinas didelis rizikos laipsnis, taip pat, kad turi geras žinias apie prekybą ir kitas investicines paslaugas, akcijas, tačiau tik pradines žinias apie obligacijas. Nurodydamas duomenis apie save, ieškovas pažymėjo, kad turi investavimo į akcijas, obligacijas patirties (t. 2, b. l. 151-152). Ieškovas V. V. su BAB banku SNORAS buvo sudaręs (su pratęsimais) devynais terminuotųjų indėlių sutartis (t. 2, b. l. 142), turėjo vertybinių popierių AB FMĮ „Finasta“. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, jog jis turėjo indėlių beveik visuose bankuose. Ieškovo išsilavinimas – specialusis vidurinis.
  12. Ieškovė I. T. su atsakove BAB banku SNORAS sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (t. 2, b. l. 185-194). Priede prie Kliento aptarnavimo sutarties ieškovė nurodė atsisakanti pateikti bankui informaciją apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas, neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (t. 2, b. l. 193). Atsakovė pateikė duomenis, jog ieškovė I. T. su BAB banku SNORAS nuo 2007 metų buvo sudariusi (su pratęsimais) dvidešimt vieną terminuotųjų indėlių sutartį (t. 2, b. l. 184).
  13. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų amžių, išsilavinimą, taip pat jų investicinę patirtį, sprendžia, jog jie atitinka vidutinio vartotojo standartą, todėl šiuo atveju negalima teigti, jog jie nesuprato, kad indėliai ir obligacijos yra netapačios investicinės priemonės. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad ieškovams nebuvo žinoma obligacijų įsigijimo rizika, o jeigu ir pasitvirtintų toks nežinojimas, teisėjų kolegijos vertinimu, tai galėjo nulemti pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad beveik visi ieškovai (išskyrus V. V.), prieš sudarydami sutartis atsisakė pateikti bankui informaciją apie save ir patvirtino suprantantys, kad bankas, neturėdamas žinių apie investuotojų (ieškovų) finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos yra tinkamos ieškovams (t. 2, b. l. 130, 193). Be to, Kliento aptarnavimo sutartyje įrašytas ir įspėjimas, kad klientui atsisakius suteikti bankui informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi patys ieškovai nesuteikė bankui pakankamai informacijos, dėl ko buvo apribotos banko galimybės įvertinti, ar obligacijos yra jiems tinkama finansinė priemonė.
  14. Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu dėl suklydimo, turi būti konstatuota asmens valios klaida dėl esminių sandorio elementų. Tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį, jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantai buvo laisvi apsispręsti, kiek laiko ir dėmesio skirti sutarčių sąlygoms bei kada pasirašyti obligacijų pasirašymo sutartis. Apeliantai, atidžiai perskaitę visas ginčo sutarčių ir jų priedų sąlygas, galėjo prieš pasirašant sutartis išsiaiškinti obligacijų esmę ir joms taikomus draudimus pagal IĮIDĮ. Pažymėtina ir tai, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti, ar neturėjęs pakankami žinių įvertinti jam pasiūlytų sutarties sąlygų arba nesuvokęs sandorio esmės. Priėmęs sprendimą atlikti bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, o atsiradus tokiems padariniams – prisiimti atsakomybę (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-240-236/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki atsakovės veiklos apribojimo ir vėliau jos nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, kad ieškovai visapusiškai įvertintų sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovės bankroto proceso metu. Todėl vertindama ginčijamų sutarčių teisėtumą nurodytų sandorio negaliojimo požymių kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog ieškovai, suvokdami tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokių sandorių nebūtų sudarę.
  15. Nelaikytina pakankamu pagrindu ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį ir ta aplinkybė, kad atsakovė BAB bankas SNORAS bankrutavo, nors ieškovai tikėjosi, jog tai neįvyks. Šiuo atveju esminę reikšmė turi ne tai, kokia šiuo metu yra atsakovės finansinė padėtis, bet tai, kokia informacija ieškovams buvo aktuali sudarant ginčo sandorius, o ginčo sandorių sudarymo metu atsakovė neturėjo bankrutavusios (ar bankrutuojančios) bendrovės statuso.
  16. Apeliantai teigia, kad atsakovė BAB bankas SNORAS save pristatinėjo kaip patikimą ir vieną geriausių bankų Lietuvoje, tačiau informacija apie jos finansinę padėtį buvo nepagrįsta ir neatitiko realybės. Tačiau apeliantai nenurodo, kokia būtent informacija jiems buvo reikšminga, į ką jie kreipė dėmesį vertindami banko mokumą. Apeliantai nenurodo, kokia pateikta informacija juos būtų atgrasiusi nuo obligacijų įsigijimo iš BAB banko SNORAS. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad bankas save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nereiškia, jog bankas apgaudinėjo klientus ir atliko nesąžiningus veiksmus, kuriuos nustačius būtų galima taikyti sandorio negaliojimo pagrindą, įtvirtintą CK 1.91 straipsnyje.
  17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes ir motyvus, sprendžia, jog ieškovai patys prisiėmė neapgalvotą ir nepasvertą investavimo į vertybinius popierius – obligacijas riziką, todėl nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai būtų buvę suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandoriams taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sutarčių sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis.
  18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
  19. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, apskųsto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui.
  20. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei faktines aplinkybes, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad nebuvo įrodyti obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrindai, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, netenkintinas jų prašymas dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą priteisti iš apeliantų lygiomis dalimis 343,81 Eur išlaidų, patirtų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, t. y. po 114,47 Eur iš kiekvieno. Atsakovė pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus: 2017 m. liepos 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija HLO Nr. 13074, 2017 m. liepos 31 d. ataskaitą Nr. 2017-07 ir 2017 m. rugsėjo 15 d. mokėjimo nurodymą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (aktualios redakcijos) nuostatuose nustatytų maksimalių dydžių, todėl atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jos priteisiamos iš ieškovų atsakovei BAB bankui SNORAS – t. y. po 114,47 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS (juridinio asmens kodas 112025973) iš ieškovų Z. Z. (asmens kodas ( - ) V. V. (asmens kodas ( - ) I. T. (asmens kodas ( - ) po 114,47 Eur (vieną šimtą keturiolika eurų, 47 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai