Byla 2A-240-236/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovų G. P., R. P., G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų G. P., A. M. S., R. P. ir G. K. ieškinį atsakovėms valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos bankui.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai, t. y. asmenys su AB banku SNORAS (toliau – ir Bankas) pasirašę obligacijų pasirašymo bei indėlių sertifikatų sutartis, kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-10-03 nutartimi nutarė ieškovų G. P., A. M. S., R. P. ir G. K. reikalavimus išskirti į atskirą civilinę bylą.
  1. Ieškovai, patikslinę ieškinį, prašė:
    1. pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis (t. y. pagal G. P. 2011-04-29 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110429U990002, M. S. 2011-07-25 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725K990010, R. P. 2011-03-18 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110318V990012 ir 2011-07-28 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728V990031 bei V. K. 2011-09-13 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110913V990004 (toliau – obligacijų sutartys)) AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur (t. y. ieškovei G. P. – 9 934,92 Eur, A. M. S. – 4 125,78 Eur, R. P. – 2 963,01 Eur ir G. K. – 9 955,19 Eur);
    1. tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos nėra indėliai kaip numatyta IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur, konkrečias priteistinas sumas nustatant pagal ieškinio priedą Nr. 2;
    1. jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko SNORAS obligacijos nėra draustos ar AB banko SNORAS bankrotas nėra draudiminis įvykis, pripažinti ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio, t. y. nuo jų sudarymo momento, CK 1.90 straipsnio ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad AB bankui SNORAS pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų AB banko SNORAS einamosiose sąskaitose laikytos lėšos;
    1. pripažinus ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją, priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur, konkrečias priteistinas sumas nustatant pagal ieškinio priedą Nr. 2;
    1. priteisti iš atsakovų solidariai ieškovams 5 % dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, iš BAB banko Snoras šias sumas priteisiant iš bankroto administravimo sąmatos;
    1. priteisti iš atsakovų solidariai bylinėjimosi išlaidas, iš BAB banko SNORAS šias sumas priteisiant iš bankroto administravimo sąmatos.
  1. Ieškovai nurodė, kad Bankas, platindamas obligacijas klientams jas pristatinėjo kaip terminuotiems indėliams analogiškas ir lygiavertes priemones. Klientai banko darbuotojų buvo įtikinėjami, kad tai tokios pačios finansinės priemonės kaip ir paprasti terminuoti indėliai, kad banko nemokumo atveju už jas bus mokama draudimo išmoka, todėl tai yra visiškai saugi investicija. Bankas save pristatinėjo kaip vieną sėkmingiausiai veikiančių ir patikimiausių bankų šalyje. Ši informacija buvo platinama ne tik Banko internetiniame puslapyje, bet ir spaudoje.
  1. Ieškovai pažymėjo, kad įkalbėti Banko darbuotojų ir turėdami tokią Banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ platinamą informaciją, ieškovai su Banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartis.
  1. Ieškovų teigimu, bankrutavus Bankui, atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mokėti draudimo išmokas ieškovams atsisakė nepagrįstai. Bankui perduotos lėšos turėtų būti pripažįstamos indėliais pagal IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalį, arba draudimo apsauga turėtų būti taikoma bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 3 dalį, iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisinat draudimo išmoką iki 22 000 Eur.
  1. Ieškovai pažymėjo, kad pareiga mokėti draudimo išmoką atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kyla iš draudimo teisiniuose santykiuose galiojančių principų bei iš vartotojų teisių apsaugos principų.
  1. Ieškovai nurodė, kad reikalavimus pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis grindžia CK 1. 80 straipsnio, 1.90 straipsnio ir (ar) 1.91 straipsnio pagrindu.
  1. Ieškovų teigimu, ieškovai buvo suklaidinti arba sąžiningai suklydo dėl investicijų saugumo - obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos. Ieškovai buvo suklaidinti dėl Banko tikrosios finansinės padėties. Be to, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis Bankas ieškovams iš anksto ir suprantama forma nepateikė informacijos apie su šiomis finansinėmis priemonėmis susijusią riziką, t.y. netinkamai vykdė klientų informavimo pareigą ir pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Bankas, primesdamas klientams nesąžiningas sąlygas, pažeidė imperatyvias įstatymo nuostatas.
  1. Ieškovai pažymėjo, kad prospekte Bankas neatskleidė informacijos apie veiklos trūkumus ir veiklai taikomus apribojimus. Ieškovams nebuvo suteikta informacija apie blogą finansinę Banko būklę. Besiformuojantis emitento nemokumas nebuvo viešinamas, todėl Banko klientai įsigydami obligacijas negalėjo įvertinti rizikos. Bankas, nuslėpęs esminę sandorių sudarymui reikšmingą informaciją, apgavo ieškovus.
  1. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškovų ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.
  1. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad ji neturi pareigos mokėti draudimo išmoką pagal ieškovų obligacijų pasirašymo sutartis, kadangi šios finansinės priemonės nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ (IĮIDĮ 3 str. 4 d.).
  1. Atsakovės teigimu, ieškovai neįrodė suklydimo ir/ar apgaulės aplinkybių. Tai, kad asmuo klydo dėl sandorio perspektyvų, nereiškia, kad jis suklydo sandorio sudarymo metu dėl esminių sąlygų. Įstatymo (IĮIDĮ) nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis ir prilyginamas esminiam suklydimui, sudarančiam pagrindą sutarčių pripažinimui negaliojančiomis.
  1. Atsakovė pažymėjo, kad nepažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau tekste – FPRĮ) 22 straipsnio 5 dalyje, 3 dalyje numatytų pareigų. Įstatymų leidėjas nenumatė pareigos finansų makleriui klientą konsultuoti ir įspėti apie finansų priemonės atžvilgiu taikomas ir netaikomas garantijas, numatytas IĮIDĮ. Ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad Banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, todėl sutarčių tekstas negalėjo sąlygoti ieškovų suklydimo. Jie turėjo galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo, išsiaiškinti Banko siūlomų finansinių priemonių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas.
  1. Atsakovės teigimu, Bankas atskleidė ieškovams su sutarčių sudarymu susijusią riziką. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys nėra vienkartinio pobūdžio sandoriai. IĮIDĮ suteikė garantijas ieškovams teisę reikalauti atitinkamos kompensacijos esant IĮIDĮ įtvirtintoms sąlygoms.
  1. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovai sutartyse patvirtino, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes, kad yra susipažinę su aprašais, prospektais, galutinėmis sąlygomis, rizikos apibendrinimu ir kitais dokumentais. Šias prezumpcijas turi paneigti ieškovai.
  1. Atsakovės teigimu, Banko veiksmuose nebuvo apgaulės, byloje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms. Toks būdas negalimas, nes negrąžina ginčo sutarčių šalių status quo, be to, sukuria prievoles sandoryje nedalyvavusiam asmeniui, pažeidžia Banko kreditorių interesus.
  1. Atsakovė BAB bankas SNORAS prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  1. Banko teigimu, IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Ieškovai negali grįsti savo suklydimo ar apgaulės dėl teisės akto nuostatų nežinojimo.
  1. Bankas pažymėjo, kad iš anksto pateikė Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 30-45 p. nurodytą informaciją, o ieškovai raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Minėta informacija buvo viešai prieinama ir atsakovo interneto tinklalapyje. Obligacijų emisijoms skirtose skrajutėse buvo siūloma prieš priimant sprendimą investuoti, būtinai susipažinti su interneto svetainėje paskelbtomis obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinti, ar ši rizika priimtina.
  1. Banko teigimu, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių priedo sąlyga, numatanti, kad Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, patvirtina, kad atsakovas atskleidė ieškovams, jog ne visi atsakovės įsipareigojimai ieškovams yra apdrausti, o tik tie, kurie numatyti įstatymuose. Sudarydami ginčijamus sandorius ieškovai nesuklydo ir nebuvo apgauti.
  1. Bankas pažymėjo, kad ginčo sandorių sudarymo metu Bankas buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams. Indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių elementu. Ši aplinkybė galėjo tapti ieškovams esmine tik atsakovui tapus nemokiu. Ieškovai nesidomėjo Banko finansine padėtimi, todėl dėl Banko padėties negalėjo suklysti.
  1. Banko teigimu, ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms. Bankas taip pat nesutiko su reikalavimu iš Banko priteisti procesines palūkanas.
  1. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas prašė ieškinį atmesti.
  1. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas nurodė, kad Lietuvos bankas nėra ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių šalis, nedalyvavo sutarties šalims sudarant ir vykdant šias sutartis ir neturi informacijos apie faktines sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes. Lietuvos bankas atliko tik bankų riziką ribojančią priežiūrą. 2010 m. rugsėjo 27 d.– spalio 22 d. atlikto Banko inspektavimo metu nebuvo vertinama Banko veiksmų, platinant obligacijas, kitus vertybinius popierius ar teikiant kitas konkrečias finansines paslaugas klientams, atitiktis teisės aktų reikalavimams.
  1. Trečiasis asmuo Lietuvos bankas pažymėjo, kad 2011-01-18 nutarimu negalėjo būti konstatuota Banko nesąžiningų veiksmų banko klientų atžvilgiu. Palūkanų ribojimas siejamas su būtinumu apriboti banko prisiimamą riziką. Šis nutarimas nepagrįstai traktuojamas kaip įrodymas, kad Bankas savo klientų atžvilgiu veikė nesąžiningai. Šiame nutarime dėl nemokumo, banko finansinės būklės nepasisakyta.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-06-12 sprendimu nusprendė ieškovų G. P., A. M. S., R. P. ir G. K. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų G. P., A. M. S., R. P. ir G. K. atsakovei BAB bankui SNORAS po 105,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovai prašė pripažinti, kad jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis Bankui perduotos piniginės lėšos yra indėliai, reikalavimą grindžia IĮIDĮ 2 straipsnio 3 bei 4 dalies nuostatomis. Ieškovų teigimu, IĮIDĮ indėliu pripažįsta bet kokias klientų kitas banke laikomas pinigų sumas, į kurias asmuo turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas; Bankas, net ir platindamas savo išleistos emisijos vertybinius popierius, veikė kaip subjektas, teikiantis investavimo paslaugas; ieškovams obligacijos, indėlių sertifikatai ir indėliai buvo pristatinėjami kaip visiškai analogiškos finansinės priemonės.
  1. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, spręsdamas dėl draudimo apsaugos vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) bei sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo ir suklaidinimo reglamentuojančių normų (IĮIDĮ, CK 1.90, 1.91 straipsniai) aiškinimo ir taikymo, nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ pasirinko įgyvendinti abiejų Europos Sąjungos direktyvų – Indėlių direktyvos ir Investuotojų direktyvos – nuostatas. Pagal ESTT formuojamą praktiką, taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (ESTT prejudicinio sprendimo 56 punktas, 1990-11-13 Sprendimo Marleasing, C–106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktas). Taigi, nagrinėjamoje byloje svarbūs direktyvų priėmimo tikslai, tekstas ir rezultatai, kuriuos direktyvomis norima pasiekti, o Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjo pasirinkta direktyvų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje sistema, jas abi įgyvendinant viename teisės akte, turi atitikti tiek Indėlių direktyvos, tiek ir Investuotojų direktyvos reikalavimus. Kasacinis teismas minėtoje byloje taip pat nurodė, kad Indėlių direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.
  1. Dėl to teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju neturi teisinio pagrindo kitaip (plečiamai) aiškinti obligacijų, t.y. laikyti jas indėliais, kuriems galioja IĮIDĮ draudimo apsauga.
  1. Teismas nustatė, kad, ieškovų teigimu, jiems turėtų būti pripažinta teisė į draudimo apsaugą bent jau kaip investuotojams pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 3 dalį bei 1997-03-03Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (Investuotojų direktyva).
  1. Teismas pažymėjo, kad aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog tam, kad būtų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija, investuotojų reikalavimai turi atitikti direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas (ESTT sprendimo 49 punktas). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (direktyvos 2 straipsnio 2 dalis).
  1. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat nurodė, jog aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.
  1. Teismas, atsižvelgdamas į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, konstatavo, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga), o ieškovų argumentai dėl draudimo apsaugos ieškovams kaip investuotojams taikymo atmestini.
  1. Teismas nesutiko su ieškovų teiginiais dėl jų kaip vartotojų teisių gynimo. Teismas pažymėjo, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 dalį vartotoju laikomas fizinis asmuo, siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais). Įstatyme vartotojas išskirtas kaip fizinis asmuo, tačiau vien tik šio požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo, teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti ir taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pirminis obligacijų įsigijimo sandorio tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, todėl ginčo sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Dėl to teismas sprendė, kad ieškovai nelaikyti vartotojais, todėl ginčo atveju ieškovams netaikytinos vartotojų teisių apsaugą nustatančios teisės normos.
  1. Teismas nustatė, kad ieškovai prašė sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio (kaip prieštaraujančias imperatyvioms įstatymo normoms), CK 1.90 straipsnio (dėl suklydimo) ir CK 1.91 straipsnio (dėl apgaulės) pagrindais.
  1. Teismas pažymėjo, kad ieškovai sandorio negaliojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu grindžia netinkamu Banko informavimo pareigos atlikimu. Ieškovų teigimu, Bankas nevykdė įstatyminių imperatyvų, numatytų FPRĮ 22 straipsnyje.
  1. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateikti nagrinėjamai bylai reikšmingi vertinimai, kad Bankas, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau net ir nustatęs šią aplinkybę kasacinis teismas nelaikė, kad sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
  1. Teismas nustatė, kad, ieškovų teigimu, faktą, jog obligacijų pasirašymo sutartys su ieškovais buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, patvirtina ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kuri 2012-06-12 nutarime Nr. 10-428 konstatavo, jog obligacijų pasirašymo sutarties bei neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties bendrosios dalies kai kurios sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 2 punkte, 5 punkte ir kt. numatytus sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus.
  1. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju obligacijų pasirašymo sutartims nėra taikomos vartotojų teisių apsaugą nustatančios teisės normos. Ginčijamų sutarčių sudarymas nėra susijęs su ieškovų asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Sandoriai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2014). Dėl to teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės paneigia teismo pareigą įvertinti ginčijamų sutarčių sąlygas bei jų sudarymo aplinkybes pagal CK 6.188 straipsnyje (galiojusiame iki 2014-06-13) įtvirtintus kriterijus. Teismas nurodė, kad šis argumentas būtų reikšmingas tuo atveju, jeigu ieškovai reikalautų atitinkamas sutarties sąlygas pripažinti negaliojančiomis, tačiau toks reikalavimas nėra pareikštas.
  1. Teismas sprendė, kad ieškovai nepagrindė reikalavimo sandorį pripažinti negaliojančiu dėl sutarčių nesąžiningų sąlygų.
  1. Teismas nustatė, kad ieškovai prašė obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, kadangi jie iš esmės suklydo (buvo suklaidinti, apgauti) dėl: 1) įsigyjamos finansinės priemonės draustumo bei investicijos saugumo; 2) banko finansinės padėties.
  1. Teismas nurodė, kad, ieškovų teigimu, Bankas obligacijas pristatė kaip terminuotuosius indėlius, visiškai saugią finansinę priemonę, apgaulė pasireiškė tuo, jog ieškovams Banko darbuotojai nurodė, kad obligacijos yra draustos, apie obligacijų draustumą pažymėta ir dokumentuose. Be to, klientų aptarnavimo sutartyse buvo patvirtinimas, kad Banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
  1. Teismas, įvertinę ieškovų pateiktą Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos specialisto išvadą Nr. E-13-10, pažymėjo, kad specialisto išvadoje kalbama apie Banko įsipareigojimus, „dėl kurių susitariama sudarant sutartį“, tačiau nebuvo įvertinta, kad šia sutartimi aptarti ne visi Banko įsipareigojimai, kurie gali būti labai įvairūs ir numatyti atskirose sutartyse. Teismas taip pat nurodė, kad išvadoje nepasisakyta dėl nuorodos į įstatymus, t.y., kad įsipareigojimai apdrausti įstatymų nustatytomis sąlygomis.
  1. Teismas pažymėjo, kad atsakovės internetiniame puslapyje, informaciniuose lankstinukuose obligacijos pristatomos kaip saugus produktas, tačiau jis nėra tapatinamas su indėliu ir nėra nurodoma, kad obligacijos apdraustos indėlių draudimu ar pan. Obligacijų reklaminiuose lankstinukuose nurodyta, kad prieš priimdamas sprendimą investuoti klientas būtinai susipažintų su Banko interneto svetainėje paskelbtomis Banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertintų, ar jam ši rizika priimtina.
  1. Teismas nustatė, kad obligacijų sutarčių 1.22 punkte pasirašydami sutartį investuotojai (ieškovai) patvirtino, jog visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, kad jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka, kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Obligacijų emisijų baziniuose prospektuose be kitų rizikų, nurodyta atsiskaitymų rizika, t.y., kad investuotojai, įsigydami pagal šį prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, jog bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Taip pat ieškovai, sudarydami su Banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis (sutarties dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte) patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių Bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką (...). Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).
  1. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatuota, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prospektas ir galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatavo, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Vis dėlto pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  1. Teismas nurodė, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas) svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą. Dėl to teismas sprendė, kad yra svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį.
  1. Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų didesnį rizikingumą.
  1. Teismas pažymėjo, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Be to, vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  1. Teismas pagal obligacijų sutarties 1.22 punkte esančio patvirtinimą sprendė, kad ieškovai buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, vidutinis vartotojas turėtų suprasti, kad skirtingai, nei sudarant terminuotojo indėlio sutartį, obligacijų įsigijimas yra susijęs su tam tikromis rizikomis.
  1. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovas R. P. sudarė (pratęsė) ne vieną terminuotojo indėlio sutartį, sprendė, kad jam skirtingas sutarčių pobūdis ir rizikingumo laipsnis buvo žinomas.
  1. Teismo vertinimu, visiems ieškovams turėjo būti suprantama, kad Banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su tam tikra rizika. Faktas, kad ieškovai nesiaiškino, kodėl už jų manymu alternatyvų produktą mokamos didesnės palūkanos, nesigilino į konkrečias sutarčių sąlygas (ir nukreipiančias į kitus dokumentus, teisės aktus) bei rizikas, kad sutarčių ir kitų dokumentų neskaitė, rodo ieškovų neatidumą ir (ar) nerūpestingumą. Teismas pažymėjo, kad neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).
  1. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nepateikė duomenų, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti ir nebuvo objektyvios galimybės įvertinti sudaromų sutarčių tinkamumą. Ieškovė A. M. S. nurodė, jog jos sūnus studijavo teisę, ir būtų galėjęs patarti sutarties sudarymo klausimais. Be to, ieškovai pirmąsias sutartis sudarė 2011-03-18, 2011-04-29, 2011-07-25, 2011-09-13. Reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškovai pareiškė jau po bankroto bylos Bankui iškėlimo. Dėl to teismas darė išvadą, kad nuo sutarčių sudarymo iki Banko veiklos apribojimo ir jo nemokumo konstatavimo buvo pakankamai laiko visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau ieškovai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais į teismą kreipėsi tik Banko bankroto proceso metu, t. y. 2013-11-22.
  1. Teismas nustatė, kad, ieškovo G. K. teigimu, jis siūlė savo tėvui važiuoti atsiimti pinigų, tačiau pastarasis nesutiko. Ieškovės G. P. teigimu, ji negalvojusi, kad Bankas gali bankrutuoti, ji esmine sąlyga laikė didesnes palūkanas. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pakankamai aiškiai neatskleistas draudžiamumo aspektas nenulėmė ieškovų apsisprendimo sudaryti obligacijų įsigijimo sandorius ar jų nesudaryti, jų sudarymą lėmė ieškovų ekonominiai interesai.
  1. Teismas nurodė, kad, ieškovų teigimu, jie nebūtų pirkę obligacijų, jei būtų žinoję, kad Banko finansinė padėtis yra bloga. Tačiau teismas pažymėjo, kad nei vienas ieškovas nenurodė neteisingai įvertinęs konkrečius duomenis apie Banko finansinę padėtį, todėl teismas darė išvadą, kad dėl šios aplinkybės (dėl Banko finansinės padėties) negalėjo suklysti.
  1. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Ieškovai taip pat nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog Bankas sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 straipsnis).
  1. Teismas nurodė, kad faktą, kad Bankas neatskleidė (nutylėjo) reikšmingas aplinkybes apie tikrąją banko padėtį, ieškovai laikė Banko apgaule. Ieškovų teigimu, Bankas jau prieš pradėdamas platinti ieškovams obligacijas buvo nemokus, jis nuslėpė esminę informaciją apie finansinę padėtį. Lietuvos Banko valdybos 2011-01-18 nutarimu Nr. 03-02 Banko veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Lietuvos banko nurodymai laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos Bankas privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną su Banku ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo.
  1. Teismas pažymėjo, kad minėtame Lietuvos banko nutarime nėra pasisakyta dėl banko finansinės būklės ar nemokumo. Juo buvo ribojamos palūkanos, esant būtinumui apriboti Banko prisiimamą riziką. Teismas sprendė, kad faktas, kad Bankas po minėto nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog Bankas apgaudinėjo klientus.
  1. Teismas nurodė, kad Lietuvos bankas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad Lietuvos banko internetiniame puslapyje buvo pateikta informacija apie Banko inspektavimo svarstymą Lietuvos banko valdyboje ir nustatytų banko veiklos trūkumų ir padarytų teisės pažeidimų griežtą įvertinimą, taip pat įrodymus, kad apie minėtą Lietuvos banko valdybos sprendimą buvo skelbta ir visuomenės informavimo priemonėse. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytą sprendė, kad jeigu ieškovai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie Banko veiklą, jiems turėjo žinoma informacija ir apie nustatytus Banko veiklos trūkumus.
  1. Teismas pažymėjo, kad Banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, nemokiu pripažintas 2011-11-24 nutarimu, bankroto byla Bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi.
  1. Teismas pagal bylos duomenis darė išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina aplinkybių, kad Bankas, išleisdamas obligacijų emisiją bei ją išplatindamas ir sudarydamas obligacijų pirkimo – pardavimo sutartis (ir su ieškovais), turėjo tikslą apgauti obligacijų pirkėjus, neišpirkti obligacijų.
  1. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, teismų praktiką, sprendžiant analogiškus ginčus tarp BAB banko SNORAS ir jo klientų, nenustatęs išskirtinių aplinkybių, kurios lemtų kitokias išvadas bei teisinį rezultatą, sprendė, kad ieškovų ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).
  1. Teismas nustatė, kad Bankas prašė priteisti iš ieškovų po 105,20 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas, atsižvelgdamas į priimamą procesinį sprendimą, sprendė, kad Banko prašymas tenkinamas, iš ieškovų priteistina po 105,20 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovai G. P., R. P., G. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-06-12 sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai:
  • pripažinti, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal IĮIDĮ 2 str. 4 d. ir priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur;
  • tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų pagal obligacijų pasirašymo sutartis AB bankui SNORAS perduotos piniginės lėšos nėra indėliai kaip numatyta IĮIDĮ 2 str. 4 d., priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 22 000 Eur atitinkančios sumos;
  • jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovų įsigytos AB banko SNORAS obligacijos nėra draustos, pripažinti ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ab initio, t.y. nuo jų sudarymo momento CK 1.90 str. ir (arba) 1.91 str. pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad AB bankui SNORAS pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovų perduotos lėšos yra ieškovų AB banko SNORAS einamosiose sąskaitose laikytos lėšos;
  • pripažinus ieškovų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis ir pritaikius restituciją priteisti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams draudimo išmokas, neviršijant 100 000 Eur;
  • priteisti iš atsakovių ieškovams 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;
  • priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
  1. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Bankas pažeidė finansų įstaigai imperatyviai keliamą reikalavimą tinkamai informuoti klientus (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str.), todėl obligacijų įsigijimo sandoriai pripažįstami negaliojančiais ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad Bankas šiurkščiai pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo bei Investicinių paslaugų teikimo taisyklių reikalavimus. Dėl to tokiais savo nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais Bankas prisidėjo prie ieškovų suklydimo arba sąmoningai juos suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių. Ieškovai sąžiningai manė, kad obligacijos yra draustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kad jiems bus mokama draudimo išmoka lygiai taip pat, kaip ir terminuotų indėlių ar Banko sutarčių pagrindu pinigus Banke laikiusiems asmenims.
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes, turėjusias įtakos ieškovų valiai sudaryti ginčijamus sandorius.
    1. Ieškovų pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad Bankas iki pat moratoriumo paskelbimo dienos deklaravo savo gerą finansinę padėtį ir tokiu būdu klaidino ieškovus, t. y. Bankas viešai skelbė vien apie puikius savo finansinius rezultatus ir gerą bei stabilią finansinę padėtį; tiek spaudoje, tiek savo interneto svetainėje Bankas nuolatos skelbdavo apie savo pelningai užbaigtus metų ketvirčius; nuolat buvo akcentuojamas Banko augimas, pradedant pajamomis, pelnu, indėlių ir paskolų portfeliu ir baigiant klientų bei darbuotojų skaičiumi; informacija, kad Bankas veikia pelningai buvo skelbiama 2010-07-01 bei 2011-06-16 Vertybinių popierių komisijos patvirtintuose AB banko SNORAS leidžiamų obligacijų baziniuose prospektuose ir kt.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad ieškovams, įsigijusiems Banko obligacijas, netaikoma Investuotojų direktyvoje ir IĮDĮ nustatyta draudimo apsauga. Banko obligacijas įsigijusiems ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams - pagal Investuotojų direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovams netaikytina draudiminė apsauga kaip investuotojams nei pagal IĮIDĮ, nei pagal Investuotojų direktyvą.
  1. Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas SNORAS prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2017-06-12 sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
    1. Teismų praktikoje, sprendžiant analogiškas bylas ir vertinant apeliantų veiksmų sudarant ginčijamus sandorius valinį aspektą, yra taikomi ne specialių žinių turėjimo, o neprofesionalaus investuotojo bendrųjų pareigų kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014; 2016-02-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016; 2016-02-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).
    1. Apeliantai nepaneigė prezumpcijos, kad jie buvo supažindinti su visais su ginčo sandoriais susijusiais dokumentais ir juos gavo. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad obligacijų įsigijimo sutarčių pasirašymo metu ar vėliau jie kreipėsi į Banką dėl aptariamų dokumentų pateikimo ir jų negavo. Kiekvienas atidus, rūpestingas asmuo, pasirašęs sutartį ir negavęs jame nurodyto dokumento, dėl to turėtų nedelsiant kreiptis į kontrahentą.
    1. Draudiminės apsaugos aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti apeliantų apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Apeliantams obligacijų sutartys atrodė patraukli ir tinkama pinigų investavimo priemonė ir dėl to nėra pagrindo teigti, jog apeliantai buvo suklaidinti dėl esminių ginčo sutarčių sąlygų ar apgauti, dėl ko esant kitoms aplinkybėms jie nebūtų sudarę analogiškų sutarčių.
    1. Apeliantai iš esmės nepateikė įrodymų, kurių pagrindu ginčijami sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu. Apeliantai neįrodė, kad Bankas tyčia juos suklaidino, kad siekdamas galutinio tikslo - sudaryti ginčijamus sandorius nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes.
    1. Bankas, pasirašydamas su apeliantais ginčijamus sandorius, nepažeidė teisės normų, įskaitant ir Investicinių paslaugų teikimo taisyklių bei Finansų maklerių įmonių veiklos organizavimo taisyklių.
    1. Apeliantai nepagrįstai prašo pripažinti, kad jų pagal obligacijų pasirašymo sutartis Bankui perduotos piniginės lėšos yra indėliai.
    1. Apeliantai nesuklydo dėl Banko finansinės būklės, nes ja nesidomėjo. Jeigu apeliantai būtų domėjęsi viešai skelbiama informacija apie Banko veiklą, jiems turėjo žinoma informacija ir apie nustatytus Banko veiklos trūkumus.
    1. Obligacijų sutartims negali būti taikomas nei indėlių draudimas, nei įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų.
  1. Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2017-06-12 sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
    1. Ieškovai, pasirašydami ginčo sutartis, buvo aiškiai informuoti ir prisiėmė riziką dėl obligacijas išleidusio Banko galimo nemokumo. Aplinkybė, kad 2011 metų pradžioje Lietuvos bankas viešai paskelbė apie Banko inspektavimo rezultatus, nepatvirtina buvus Banko veiklos trūkumus ir/ar nemokumą nei obligacijų prospekto išleidimo momentu, nei ginčo sutarčių pasirašymo momentu. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti sandorius negaliojančiais.
    1. Ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti, kad Bankas neatliko pareigos informuoti klientus.
    1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje ir nepažeidė CPK XIII skyriaus normų.
    1. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog įsipareigojimų investuotojams draudimo išmoka ieškovams nepriklauso, yra pagrįsta, atitinkanti teisės aktų reglamentavimą bei suformuotą teismų praktiką.
  1. Atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos bankas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
    1. Ieškovai nepagrįstai Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimą laiko įrodymų kad Bankas savo klientų atžvilgiu veikė nesąžiningai ar atliko kitus neteisėtus veiksmus. Nuo 2010-09-27 iki 2010-10-22 atlikto Banko inspektavimo metu nebuvo vertinami Banko veiksmų platinant obligacijas, kitus vertybinius popierius arba teikiant kokias nors kitas konkrečias finansines paslaugas klientams atitiktis teisės aktų reikalavimams. Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nebuvo konstatuota, kad Bankas yra nemokus.
    1. Pagal viešąją vertybinių popierių apyvartą ir kitus finansų rinką reguliuojančius teisės aktus aplinkybė, kad priežiūros institucija kredito įstaigai yra pritaikiusi poveikio priemones ar davusi nurodymus dėl trūkumų šalinimo, savaime nereiškia, kad tokia kredito įstaiga yra nemoki ir tai neužkerta kelio tokiai kredito įstaigai išleisti ir platinti savo vertybinių popierių viešai.
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėtose analogiškose civilinėse bylose, konstatavo, kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką ir kad ši rizika nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma IĮIDĮ ir Direktyva 97/9/EB nustatyta kompensavimo sistema.
  1. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-04-03 gautas atsakovės BAB banko SNORAS prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai (PVM sąskaitos faktūros kopija, teisinių paslaugų ataskaitos kopija, mokėjimo nurodymo kopija).

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

6Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė G. P. su atsakove AB banku SNORAS 2011-04-29 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. U9932297. Priede prie kliento aptarnavimo sutarties ieškovė nurodė norinti investuoti saugiai, jai priimtinas mažas rizikos laipsnis, apie prekybą ir kitas investicines paslaugas, akcijas, skolos obligacijas, kitas finansines priemones jai nežinoma nieko; taip pat nurodė, jog yra sudariusi sandorių dėl investavimo į akcijas, obligacijas. Ieškovė 2011-04-29 su atsakove AB banku SNORAS taip pat sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110429U990002, pagal kurią ieškovė už 33583,77 Lt įsigijo 336 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-06-01. Be to, ieškovė G. P. su atsakove buvo sudariusi (pratęsusi) 10 terminuotųjų indėlių sutarčių.
  1. Ieškovė A. M. S. su atsakove AB banku SNORAS 2011-07-25 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9944338. Ieškovė su atsakove AB banku SNORAS taip pat sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110725K990010, pagal kurią už 13 999,76 Lt įsigijo 140 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02. Be to, ieškovė A. M. S. su AB banku SNORAS buvo sudariusi (pratęsusi) 43 terminuotųjų indėlių sutartis.
  1. Ieškovas R. P. su atsakove AB banku SNORAS 2009-02-18 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K992695. Priede prie kliento aptarnavimo sutarties ieškovas nurodė norintis investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką, jam priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, turi pradines žinias apie prekybą ir kitas investicines paslaugas, akcijas, skolos obligacijas, kitas finansines priemones; taip pat nurodė, jog yra sudaręs sandorių dėl investavimo į akcijas, obligacijas. Ieškovas R. P. su atsakove AB banku SNORAS 2011-03-18 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110318V990012, pagal kurią už 4 999,87 Lt įsigijo 50 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-03-22. Ieškovas R. P. su atsakove AB banku SNORAS 2011-07-28 taip pat sudarė kitą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728V990031, pagal kurią už 4 999,92 Lt įsigijo 50 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02. Be to, ieškovas R. P. su atsakove AB banku SNORAS buvo sudaręs (pratęsęs) 44 terminuotųjų indėlių sutartis įvairia valiuta.
  1. V. K. (jo teisių perėmėjas – ieškovas G. K.) su atsakove AB banku SNORAS 2011-09-13 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9952479. Priede prie kliento aptarnavimo sutarties ieškovas nurodė atsisakantis pateikti bankui informaciją apie save, nurodydamas, jog supranta, kad Bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. V. K. su atsakove AB banku SNORAS 2011-09-13 taip pat sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110913V990004, pagal kurią už 34 096,45 Lt įsigijo 341 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-10-04.
  1. Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti AB banko SNORAS veiklos apribojimą (moratoriumą), 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą pripažinti AB banką SNORAS nemokiu, atšaukti visam laikui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 nutartimi nutarė AB bankui SNORAS iškelti bankroto bylą.
  1. Ieškovai kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su pretenzijomis dėl draudimo išmokų BAB SNORAS indėlininkams, sudariusiems sutartis dėl obligacijų įsiginimo, mokėjimo, tačiau VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsisakė išmokėti draudimo išmokas obligacijų turėtojams, nurodydama, jog remiantis IĮIDĮ nuostatomis draudimo išmoka nepriklauso.

7Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016, pateikti nagrinėjamai bylai reikšmingi vertinimai, kad Bankas, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau net ir nustatęs šią aplinkybę kasacinis teismas nelaikė, kad sandoris negalioja dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms.
  1. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad laikytini nepagrįstais apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Bankas pažeidė finansų įstaigai imperatyviai keliamą reikalavimą tinkamai informuoti klientus (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str.), todėl obligacijų įsigijimo sandoriai pripažįstami negaliojančiais ab initio CK 1.80 straipsnio pagrindu.

8Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu

  1. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad Bankas šiurkščiai pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo bei Investicinių paslaugų teikimo taisyklių reikalavimus ir tokiais savo nesąžiningais ir neteisėtais veiksmais Bankas prisidėjo prie ieškovų suklydimo arba sąmoningai juos suklaidino dėl esminių sandorio aplinkybių. Apeliantų teigimu, jie sąžiningai manė, kad obligacijos yra draustos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir kad jiems bus mokama draudimo išmoka lygiai taip pat, kaip ir terminuotų indėlių ar Banko sutarčių pagrindu pinigus banke laikiusiems asmenims.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų. Juos nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko, kitų esminių sąlygų ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati (CK 1.90 str. 5 d.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, nes atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias - praras. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Jeigu sandoris, atsižvelgiant į jo prigimtį, yra rizikingas, tai sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą sandorį ginčyti remdamasi suklydimu. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas taip pat negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo.
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai (išskyrus V. K.) iki obligacijų pasirašymo sutarčių su Banku buvo sudarę ne vieną terminuotų indėlių sutartį, ieškovas R. P. buvo sudaręs naudojimosi banko sąskaitų tvarkymo internetu sutartį, turėjo vertybinių popierių AB SEB banke, AB FMĮ „Finasta“, AB DNB banke, Danske bank A/S Lietuvos filiale. Ieškovai R. P. bei ieškovė G. P. klientų aptarnavimo sutartyse pažymėjo, kad turi investavimo patirties į obligacijas, akcijas. Ieškovė G. P. buvo sudariusi indėlio sutarčių ir kituose bankuose. Pagal bylos duomenis darytina išvada, kad apeliantai atitiko banko kliento kaip vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų didesnį rizikingumą.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausias Teismas 2015-11-17 nutartis, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602- 684/2015). Be to, vien asmens amžius, taip pat aplinkybė, kad sandorio sudarymo metu asmuo neturėjo jokios investavimo patirties, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių skubą pasirašyti ginčo sandorius. Apeliantai turėjo asmeninę apsisprendimo teisę, kokia apimtimi skaityti pateiktų sutarčių sąlygas, kiek laiko tam skirti, kiek prisiimti aplinkoje esančius galimai negatyvius dirgiklius, kiek rūpestingumo ir atidumo skirti minėtų sutarčių sąlygų įvertinimui bei, kada priimti sprendimą dėl sutarties pasirašymo fakto. Apeliantai, atidžiai perskaitę visas ginčo sutarčių ir jų priedų sąlygas, galėjo minėtas sutartis pasirašyti ir kitą dieną, taip pat galėjo išsiaiškinti obligacijų kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti, ar neturėjęs pakankami žinių įvertinti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Priėmęs sprendimą atlikti bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius, o atsiradus tokiems padariniams prisiimti atsakomybę.
  1. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantai neįrodė, kad Bankas sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).

9Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu

  1. Apeliantai, ginčydama sprendimą, apeliaciniame skunde teigia, kad Bankas pateikė melagingą informaciją apie savo gerą finansinę padėtį ir tokiu būdu klaidino ieškovus, t. y. Bankas viešai skelbė vien apie puikius savo finansinius rezultatus ir gerą bei stabilią finansinę padėtį; tiek spaudoje, tiek savo interneto svetainėje Bankas nuolatos skelbdavo apie savo pelningai užbaigtus metų ketvirčius; nuolat buvo akcentuojamas Banko augimas, pradedant pajamomis, pelnu, indėlių ir paskolų portfeliu ir baigiant klientų bei darbuotojų skaičiumi; informacija, kad Bankas veikia pelningai buvo skelbiama ir 2010-07-01 bei 2011-06-16 Vertybinių popierių komisijos patvirtintuose AB banko SNORAS leidžiamų obligacijų baziniuose prospektuose ir kt.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas apgaulės sampratą, yra nurodęs, kad apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punkte nustatyta: „Pasirašydamas šią sutartį Investuotojas patvirtina, jog visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia Investuotojo valią. Prieš pasirašydamas Sutartį, Investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Be to, obligacijų emisijų baziniuose prospektuose be kitų rizikų, nurodyta atsiskaitymų rizika, t.y., kad investuotojai, įsigydami pagal šį prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, jog bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Taip pat ieškovai, sudarydami su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis (sutarties dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punkte) patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką (...). Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika).
  1. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė supažindino apeliantus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Byloje nėra duomenų, kad apeliantai nebūtų buvę supažindinti su minėtais dokumentais ir juose nustatytomis sąlygomis ir Banko darbuotojai būtų naudojusi apgaulę, siekdami sudaryti su apeliantais obligacijų pasirašymo sutartis. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė suteikė apeliantams visą reikalingą informaciją ir tinkamai vykdė pareigas, numatytas Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnyje, IĮDĮ 13 straipsnio 1 dalyje. Be to, byloje nėra duomenų, kad Banko darbuotojai būtų primygtinai vertę nedelsiant apeliantus pasirašyti ginčo sandorius. Tuo tarpu, apeliantai skubėdami, nesidomėdami obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi, todėl privalo prisiimti visas su riziką ir dėl jos neapdairumo ir nerūpestingumo kilusias pasekmes.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis (protingumo principas). Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014-03-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantų argumentai dėl nesąžiningo atsakovės elgesio laikytini nepagrįstais, paneigtais byloje nustatytomis aplinkybėmis ir esančias įrodymais.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti apeliantų su AB banku SNORAS sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis kaip sudarytą dėl apgaulės.

10Dėl draudimo apsaugos obligacijoms

  1. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad ieškovams, įsigijusiems Banko obligacijas netaikoma Investuotojų direktyvoje ir IĮDĮ (Nr. XI-376, 2009-07-21, Žin., 2009, Nr. 93-3969 2009-08- 04 redakcija) nustatyta draudimo apsauga. Banko obligacijas įsigijusiems ieškovams draudimo apsauga turėtų būti taikoma jeigu ne kaip indėlininkams, tai bent kaip investuotojams - pagal Investuotojų direktyvą išmokant iki 22 000 Eur dydžio draudimo išmoką.
  1. IĮDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, pagal Lietuvos Respublikos hipotekinių obligacijų ir hipotekinio kreditavimo įstatymą išleistos hipotekinės obligacijos.
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nurodė, kad tam, kad būtų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija, investuotojų reikalavimai turi atitikti direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas (ESTT sprendimo 49 punktas). Pagal šias nuostatas investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kadangi šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl jau įgytų finansinių priemonių draudimo, ginčui svarbios direktyvos nuostatos, susijusiosios su finansinių priemonių grąžinimu, nes kompensacija pagal direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Ši direktyvos nuostata įgyvendinta IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje.
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiau minėtoje byloje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių – jie tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą sprendžia, kad šios nutarties 94 punkte nurodyti apeliantės argumentai, prieštarauja teisės normoms bei suformuotai teismų praktikai. Dėl to darytina išvada, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovams netaikytina draudiminė apsauga kaip investuotojams nei pagal IĮIDĮ, nei pagal Investuotojų direktyvą.

11Dėl įrodymų vertinimo

  1. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.).
  1. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes, turėjusias įtakos ieškovų valiai sudaryti ginčijamus sandorius. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet kuriuo atveju įrodymų vertinimas priskirtas teismo diskrecijai, o vien šalies nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis pats savaime dar nereiškia, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos ar taikytos netinkamai.

12Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011-02-15. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
  2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

13Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

  1. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantai, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
  1. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017-06-12 sprendimas paliktinas nepakeistu.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą, sprendžia, kad ieškovams G. P., R. P., G. K. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
  2. Atsakovė BAB bankas SNORAS pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus (PVM sąskaitos faktūros kopiją, teisinių paslaugų ataskaitos kopiją, mokėjimo nurodymo kopiją). Atsakovė prašo priteisti iš ieškovų G. P., R. P., G. K. po 114,47 Eur.
  3. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad atsakovės BAB banko SNORAS prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Priteisti iš ieškovės G. P., a. k. ( - ) atsakovei BAB bankui SNORAS, j. a. k. 112025973, vieną šimtą keturiolika eurų ir keturiasdešimt septynis euro centus (114,47 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

18Priteisti iš ieškovės R. P., a. k. ( - ) atsakovei BAB bankui SNORAS, j. a. k. 112025973, vieną šimtą keturiolika eurų ir keturiasdešimt septynis euro centus (114,47 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

19Priteisti iš ieškovės G. K., a. k. ( - ) atsakovei BAB bankui SNORAS, j. a. k. 112025973, vieną šimtą keturiolika eurų ir keturiasdešimt septynis euro centus (114,47 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai