Byla 3K-3-446/2014
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Rimvydo Norkaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. A. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. A. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų – CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto, reglamentuojančių žyminio mokesčio mokėjimą ir jo grąžinimą, aiškinimo ir taikymo.

62006 m. gruodžio 14 d. AB DNB banko (toliau – atsakovas, bankas) valdybos nutarimu buvo patvirtinta 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programa, pagal kurią bankas išleido vidutinės trukmės nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas fiksuotųjų palūkanų, kintamųjų palūkanų, nulinės atkarpos, dvigubos valiutos, susietų obligacijų ir bet kurių šių obligacijų tipų derinių emisijas. Šios programos bazinis prospektas patvirtintas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje (toliau – ir Komisija) 2007 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 2K-22. 2007 m. rugpjūčio 16 d. banko valdybos nutarimu „Dėl 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos didinimo“ buvo nutarta padidinti 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Komisijoje 2007 m. sausio 11 d., iki 700 000 000 Lt nekeičiant kitų baziniame prospekte nustatytų sąlygų. Tuo pagrindu buvo parengtas 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos bazinio prospekto priedas Nr. 2, kuris patvirtintas Komisijoje 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 2K-279. 2007 m. rugpjūčio 21 d. banko valdybos nutarimu patvirtinta 1 250 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programa, pagal kurią bankas išleido vidutinės trukmės nesubordinuotas, negarantuotas ir nekonvertuojamas fiksuotųjų palūkanų, kintamųjų palūkanų, nulinės atkarpos, dvigubos valiutos, susietų obligacijų ir bet kurių šių obligacijų tipų derinių emisijas. Šios programos bazinis prospektas patvirtintas Komisijoje 2007 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2K-309. Pirmiau nurodytų bazinių prospektų pagrindu, 2007 m. bankas pradėjo platinti su akcijomis susietas obligacijas (toliau – ir SASO).

7Ieškovas su atsakovu 2007 m. lapkričio 9 d. sudarė tris Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis (Nr. ( - ); toliau – ir kredito sutartys) ir tris Obligacijų pasirašymo sutartis, kurių pagrindu už nuosavas ir iš banko pasiskolintas lėšas nuosavybės teise įsigijo banko 2007 metais išleistų obligacijų, susietų su akcijomis ir vertybinių popierių rinkų indeksais už 1 050 000 Lt. Ieškovas, įsigydamas obligacijas, įnešė 210 000 Lt nuosavų lėšų, o likusią 840 000 Lt sumą kredito sutarčių pagrindu jam paskolino atsakovas (palūkanų norma – ( - )). 2010 m. lapkričio 15 d. bankui iš ieškovo išpirkus obligacijas pagal sutartis, iš 210 000 Lt nuosavų investuotų lėšų ieškovas atgavo 42 767,63 Lt, kuriuos bankas jam išmokėjo.

8Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 167 663,56 Lt nuostolių atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad likusi neišmokėta ir banko kaip palūkanos nuskaičiuota suma – neteisėtais banko veiksmais, t. y. sudarant ginčo sutartis, pažeidus Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus, reglamentuojančius finansinių paslaugų teikimą, kartu – ieškovo teises ir teisėtus interesus, jam padaryta žala.

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendime, be kita ko, teismas pažymėjo, kad investuotojas, įsigydamas SASO, yra garantuotas, kad atgaus investuotą sumą, tačiau investuodamas pasiskolintas lėšas, rizikuoja, jog SASO sugeneruotas pelnas nepadengs už paskolą mokėtinų palūkanų, kas savaime bus investuotojo patiriamas nuostolis. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįtrauktas į Komisijos tvarkomą profesionalių investuotojų sąrašą, tačiau iš byloje surinktų duomenų matyti, jog jis, prieš sudarydamas ginčo sutartis, turėjo investavimo patirties: su atsakovu buvo sudaręs Investicinio indėlio sutartį ( - ), Investicinių fondų vienetų pirkimo sandorį ( - ), Terminuotojo indėlio sutartį ( - ), Papildomo savanoriško pensijų kaupimo sutartį ( - ), Obligacijų pasirašymo sutartį dėl DNB NORD su naujomis augančiomis rinkomis susietų obligacijų įsigijimo ( - ); be to, ieškovas turėjo nemažą vadovavimo ( - ), kartu ir komercinių sandorių sudarymo patirtį. Prieš sudarant ginčo sutartis ieškovui buvo aiškinama ir pateikiama informacija apie galimą riziką ir pelną, be to, ieškovas savarankiškai domėjosi investicijomis, rinko informaciją, aktyviai aiškinosi sudaromų sandorių sąlygas, galimą riziką ir sandorių pelningumą. Ieškovo ( - ) pasirašytoje kliento anketoje pažymėta, kad, atsižvelgiant į joje nurodytą informaciją, investavimas į susietas obligacijas finansuojant investicijas skolintomis lėšomis ieškovui netinkamas ir investuoti nepatariama.

10Teismas nurodė, kad išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba – išvadoje nurodė, jog Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių 6.6, 7.3.1, 8.1.5 punktų bei Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.11 punkto sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje nustatytus įsipareigojimus, tačiau, vertindamas nagrinėjamos bylos kontekste, sprendė, kad šios išvados nėra teisiškai reikšmingos vertinant atsakovo civilinės atsakomybės egzistavimo sąlygas.

112013 m. spalio 14 d. teismo posėdžio metu ieškovas prašė teismo grąžinti sumokėtą 4353 Lt žyminį mokestį, nurodydamas, kad jis nagrinėjamoje byloje yra vartotojas. Todėl, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jis turėjo būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo ieškovas padavė apeliacinį skundą, kuriame inter alia nurodė, kad jis, kaip vartotojas, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo pateikimą nagrinėjamoje civilinėje byloje.

12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

13Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi ieškovo prašymą grąžinti žyminį mokestį atmetė. Teismas nurodė, kad, sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo kredito sutartys atitinka vartojimo sutarties požymius. Teismo nuomone, nėra jokio pagrindo ieškovą šioje byloje laikyti vartotoju ir atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikštą 167 663,56 Lt reikalavimą.

14Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi ieškovui nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumui pašalinti: 4353 Lt žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą sumokėti. Teismas nurodė, kad, nors ieškovas teigia, jog nagrinėjamoje byloje jis yra vartotojas ir turi būti atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, 2013 m. lapkričio 8 d. nutartyje teismo jau pasisakyta dėl ieškovo sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo analogišku pagrindu, atmetant ieškovo prašymą.

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, 2014 m. vasario 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį.

16Teisėjų kolegija, remdamasi CK 1.39 straipsnio 1 dalyje, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta vartojimo sutarties sąvoka, Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta vartotojo sąvoka, sutiko su ieškovo argumentu, kad byloje nėra esminio ginčo dėl to, jog ieškovas, sudarydamas su atsakovu Skolinimo obligacijų apmokėjimui ir Obligacijų pasirašymo sutartis, veikė kaip neprofesionalus investuotojas, t. y. neprofesionalus rinkos dalyvis. Teisėjų kolegija nurodė, kad, formaliai įvertinus šią aplinkybę, ieškovas galėtų būti laikomas vartotoju, tačiau faktinių bylos aplinkybių kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2011 m. spalio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011, dėl esminių požymių, kuriuos nustačius sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, teisėjų kolegija nurodė, kad, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo sudarydama sutartį siekia viena iš sutarties šalių – fizinis asmuo, tačiau pažymėjo, kad teismas išsamiau neatskleidė šalis siejančių sutarčių tikslo, reikšmingo (ne)vartotojo statusui konstatuoti, išvadas iš esmės grindė aplinkybe, kad kredito sutartys, teismo manymu, neatitinka vartojimo sutarties požymių. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal ieškinio šioje byloje pateikimo metu (nuo 2011 m. balandžio 1 d.) galiojusį Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą kredito sutartims, kurios sudaromos su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansinių priemonių, jei kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje, šis įstatymas netaikomas, taigi manytina, kad gautas kreditas obligacijoms įsigyti šios įstatymo nuostatos kontekste nelaikytinas vartojimo kreditu.

17Atsižvelgusi į tai, kad ieškovas sudarė ne vieną, o tris Obligacijų pasirašymo sutartis ir tris Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis, pareiškęs ieškinį ir remdamasis Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimu teisės pažeidimo byloje ( - ), įrodinėjo, jog investicinė skolintomis lėšomis strategija panaši į itin rizikingą, teisėjų kolegija nurodė, kad vartojimo santykiuose naudos gavimo rizikos elementas (pirmiau nurodyto lygmens) paprastai nėra aiškiai išreikštas. Atsakovas byloje teigė bei pateikė įrodymus, kad ieškovas nėra nepatyręs sudarydamas įvairias investicinio pobūdžio sutartis. Investuota bendra suma viršija 1 mln. litų, ieškovas ieškinyje teigė, kad vien tik garantuotas prieaugis, kurio jis tikėjosi pagal pateiktą informaciją – 3 proc., t. y. 30 000 Lt. Teisėjų kolegija sprendė, kad sunku objektyviai nustatyti, kam ateityje būtų naudojamas gautas prieaugis – vien asmeniniams, šeimos, namų ūkio reikmėms ar galimai verslo, profesiniams tikslams; nurodė, kad asmuo, norėdamas pasinaudoti vartotojui teikiamomis procesinėmis lengvatomis (nemokėti žyminio mokesčio), jau pradinėje proceso stadijoje turėtų pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jis atitinka vartotojo statusą, t. y. kad nagrinėjamu atveju iš sudarytų sandorių gautas prieaugis bus naudojamas vartojimo šeimos, namų ūkio, o ne kitais (verslo, komerciniais, profesiniais ir pan.) tikslais (CPK 12, 178 straipsniai). Įvertinusi aplinkybę, kad ieškovas pirmiau nurodyto klausimo pradinėje proceso stadijoje nekėlė, teisėjų kolegija sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog jis pats nelaikė savęs vartotoju. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, dėl pirmiau nurodytų faktinių bylos aplinkybių yra pagrindas įžvelgti vykdytos investicinės veiklos versliškumo bei komercinius (iš abiejų šalių pusės) požymius, juolab kad kredito gavimo tikslas šiuo atveju yra ne tiesioginis kredito vartojimas asmeniniams, šeimos, namų ūkio reikmėms, o papildomų pajamų gavimas, t. y. pelno siekimas (uždirbimas) ateityje. Teisėjų kolegija nurodė, kad kasacinis teismas panašioje byloje jau yra svarstęs klausimą dėl žyminio mokesčio dydžio ir toje byloje, nors aptariamu aspektu klausimas ir nebuvo keliamas, ex officio nekonstatavo, kad šalis sietų vartojimo santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2013).

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, 2014 m. vasario 14 d. nutartimi taip pat paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį; nustatė terminą žyminiam mokesčiui sumokėti ir sumokėjimo faktą patvirtinantiems įrodymams pateikti. Nutartyje teisėjų kolegija rėmėsi pirmiau nurodytomis teisės normomis ir identiškai motyvavo.

19III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

20Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis bei priimti naują sprendimą – ieškovo prašymą grąžinti 4353 Lt žyminį mokestį tenkinti; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis.

21Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

221. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.39 straipsnio 1 dalį, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14, 15 dalis, Lietuvos banko 47 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepagrįstai nepripažino ieškovo ir atsakovo sudarytų Obligacijų pasirašymo sutarčių ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių vartojimo sutartimis, ieškovo – vartotoju. Pakankamu pagrindu išvadai, kad šios sutartys neatitinka vieno iš vartojimo teisinių santykių požymių – vartojimo sutarčių tikslo, t. y. jų sudarymo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, teismas laikė aplinkybes, kad ieškovas, sudarydamas sutartis, siekė pajamų gavimo, be to, nėra galimybės objektyviai nustatyti, ar ieškovas šias sutartis sudarė pirmiau nurodytiems (asmeniniams, šeimos, namų ūkio) poreikiams tenkinti. Ieškovo manymu, tai, kad nurodyto pobūdžio sutartimis siekiama papildomų pajamų gavimo, savaime nepaneigia šių sutarčių, kaip vartojimo, statuso, nes, nors jose ir egzistuoja tam tikri versliškumo bei komerciniai požymiai, iš jų gaunamos papildomos pajamos gali būti nukreipiamos asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimui. Esminę reikšmę vienodam vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų taikymui ir aiškinimui turi klausimai: į ką būtina atsižvelgti, kokias aplinkybes vertinti, sprendžiant, ar fizinio asmens – neprofesionalaus kliento (Finansinių priemonių rinkų įstatymo 3 straipsnio 22 dalis) su finansų įstaigomis sudarytos finansinių paslaugų sutartys, kuriomis fizinis asmuo siekia finansinės naudos ateityje, kvalifikuotinos kaip vartojimo sutartys; ar tokios sutartys kvalifikuotinos kaip vartojimo, nesant aiškiai išreikšto ar numanomo fizinio asmens siekio šias sutartis sudaryti kitais, nei asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo tikslais.

23Šiuo atveju itin reikšminga yra ir Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta vartotojo samprata, pagal kurią vartotojas, be kita ko, yra fizinis asmuo, sudarantis su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartį, išskyrus profesionaliuosius klientus, asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartys laikytinos sutartimis dėl finansinių paslaugų pagal Finansų įstaigų 3 straipsnio 1 dalį, ir jas sudarydamas fizinis asmuo visais atvejais siekia sau finansinės naudos, kurios panaudojimas išimtinai priklauso nuo ją gavusio asmens valios. Ieškovo nuomone, protinga ir teisinga vartojimo sutartimis kvalifikuoti fizinių asmenų – neprofesionalių klientų – su finansų įstaigomis sudarytas finansinių paslaugų sutartis finansinės naudos gavimo tikslais, kai toks fizinis asmuo nėra aiškiai išreiškęs ar iš jo veiksmų negalima spręsti, kad jis tokias sutartis sudaro ir gautiną finansinę naudą ketina panaudoti kitais nei asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo tikslais.

24Pažymėtina, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba šioje byloje pateikė išvadą dėl šalis siejančių sutarčių sąlygų; 2013 m. rugsėjo 23 d. priėmė nutarimą „Dėl išvados civilinėje byloje Nr. 2-3826-640/2013 patvirtinimo ir teikimo dėl Obligacijų pasirašymo ir Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarčių sąlygų“, kuriame konstatavo, kad ieškovo ir atsakovo sudarytos sutartys yra vartojimo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šią išvadą nepagrįstai ignoravo, nepateikė jos atmetimo motyvų.

252. Pirmiau nurodyti materialiosios teisės normų pažeidimai lėmė nepagrįstą ir neteisingą CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, kurių pagrindu ieškovui turėjo būti grąžintas už ieškinį sumokėtas žyminis mokestis bei ieškovas negalėjo būti įpareigotas sumokėti žyminį mokestį už jo pateiktą apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, laikant, kad jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio, taikymą bei atitinkamai nepagrįstų ir neteisėtų nutarčių priėmimą.

26Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsakovas nurodo tokius esminius nesutikimo su ieškovo kasaciniu skundu argumentus: teismai pagrįstai sprendė, kad ieškovas nėra vartotojas, jo su atsakovu sudarytų sutarčių pagrindu susiklostę teisiniai santykiai nekvalifikuotini vartojimo santykiais. Tai, kad atsakovas, sudarydamas ginčo sandorius veikė ne kaip vartotojas, patvirtina aplinkybės, jog: Obligacijų pasirašymo sutartys yra rizikos sandoriai, kuriuos ieškovas sudarė tikėdamasis gauti pelną, tačiau prisiimdamas riziką patirti nuostolį, lygų pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis mokėtinoms palūkanoms už suteiktą kreditą; iki šių sandorių sudarymo ieškovas nuolat domėjosi investavimo produktais; ginčo sandorių suma bei galima nauda buvo daug didesnė nei įprastai vartojimo tikslais sudaromų sandorių atveju. Sutiktina su teismo išvada, kad vartojimo santykiuose naudos gavimo rizikos elementas paprastai nėra aiškiai išreikštas. Rizika būdingesnė verslo sandoriams, o šiuo atveju rizikos elementas (jos prisiėmimas) – sandorių esmė. Nors sudėtinga nustatyti, kam buvo planuojama naudoti galimą prieaugį, tačiau iš faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas investavimo sandorius sudarė ne pirmą kartą, todėl tikėtina, jog investavimą vertino kaip būdą gauti didesnes pajamas (pelną), ir darytina išvada, kad ieškovas sudarė sandorius labiau kaip verslininkas (spekuliuojantis investuotojas), ne vartotojas. Aplinkybė, kad ieškovas gautą pelną būtų galėjęs nukreipti savo asmeninių poreikių tenkinimui, savaime neleidžia ginčo sandorių kvalifikuoti kaip vartojimo. Kvalifikuojant ginčo sandorius svarbesnė aplinkybė yra ieškovo siekis spekuliuoti finansų rinkoje, ne galimos naudos panaudojimo tikslai, kurie sutarčių vykdymo metu ar joms pasibaigus gali pasikeisti keletą kartų. Dėl to ieškovo kasacinio skundo argumentai dėl jo valios, kiek tai susiję su būsimos naudos panaudojimo tikslais, neišreikimo prieš sudarant ar sudarant sandorius neturi teisinės reikšmės kvalifikuojant ginčo sandorius. Remiantis CK 1.39 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 2 dalies 1 punktu, manytina, kad ieškovas neatitinka visų vartotojui taikytinų kriterijų.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo

30CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojama, kad visose bylose, kurias nagrinėja teismai, dėl visų reikalavimų, atsirandančių iš vartojimo teisinių santykių, vartotojai atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

31Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo klausimas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu yra tiesiogiai susijęs su vartojimo teisinių santykių tarp šalių kvalifikavimu. Siekiant įvertinti ginčo teisinių santykių pobūdį turi būti tiriamos ir nustatomos atitinkamos faktinės aplinkybės, pvz., ar ieškovas savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti sudarė ginčijamus sandorius esamais ar būsimais verslo, profesijos tikslais, ar tai buvo vienkartinė ieškovo investicinė veikla, ar buvo sudaromos ir kitos investicinio pobūdžio sutartys, jeigu tokios buvo sudaromos, tai kiek jų buvo ir kaip dažnai jos buvo sudaromos, ar ieškovo veikloje nėra versliškumo požymių ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. DnB bankas, bylos Nr. Nr. 3K-3-206/2014). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo sudarydama sutartį siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011).

32Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistas pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriose konstatuota, kad kasatorius nelaikytinas vartotoju, o jo su atsakovu sudarytos sutartys – vartojimo sutartimis, todėl nėra pagrindo jį atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už pareikštą ieškinio reikalavimą ir pateiktą apeliacinį skundą, įvertino šalių teisinių santykių pobūdį, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, tarp jų – pasirašytų sutarčių kiekį (trys Skolinimo obligacijų apmokėjimui bei trys Obligacijų pasirašymo sutartys), sandorių vertę (daugiau kaip 1 mln. Lt), jų (naudos gavimo) rizikingumą, kasatoriaus ankstesnę patirtį sudarant investicinio pobūdžio sutartis. Teismas pažymėjo, kad kredito gavimo tikslas – ne tiesioginis kredito vartojimas asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms, o papildomų pajamų gavimas – teikia pagrindą išvadai, jog vykdytoje investicinėje veikloje yra abiejų šalių versliškumo požymių, kasatorius, siekdamas pasinaudoti procesinėmis lengvatomis, jau pradinėje proceso stadijoje turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis atitinka vartotojo statusą, o iš sudarytų sandorių gautas prieaugis bus naudojamas vartojimo tikslais.

33Kasatorius iš esmės teigia, kad teismas neteisingai aiškino CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymui aktualias sąvokas, todėl nepagrįstai nepripažino jo su atsakovu sudarytų Skolinimo obligacijų apmokėjimui ir Obligacijų pasirašymo sutarčių – vartojimo sutartimis, o kasatoriaus – vartotoju; vartojimo sutartimis kvalifikuotinos fizinių asmenų – neprofesionalių klientų – su finansų įstaigomis sudarytos finansinių paslaugų sutartys finansinės naudos gavimo tikslais, kai toks fizinis asmuo nėra aiškiai išreiškęs ar iš jo veiksmų negalima spręsti, kad jis tokias sutartis sudaro ir gautiną finansinę naudą ketina panaudoti kitais, t. y. ne asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo, tikslais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

34CPK nepateikiama vartotojo sąvokos, todėl, siekiant nustatyti jos turinį, reikia sistemiškai aiškinti kitus su vartotojo teisių apsauga susijusius teisės aktus. Kartu pažymėtina, kad šioje nutartyje pateikiami išaiškinimai yra aktualūs išimtinai tik taikant CPK nustatytą asmens atleidimo nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų institutą. Tai reiškia, kad vartotojo sąvokos išaiškinimas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme nesuvaržo ir neišplečia asmenų teisių, kurias jiems suteikia specialūs atitinkamas teisinių santykių sritis reglamentuojantys teisės aktai.

35Taip pat būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad CPK yra procesinio pobūdžio (ne materialiosios teisės) aktas. Materialiniai teisiniai vartojimo santykiai gali būti neakivaizdūs. Taip yra ir šiuo atveju, nes šalių ginčas kilo dėl to, gali ar negali kasatorius būti laikomas vartotoju. Kadangi CPK 83 straipsnis skirtas reglamentuoti, be kita ko, asmenis, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio, tai šie klausimai turi būti sprendžiami greitai (teismui svarstant priimti ar nepriimti procesinį dokumentą). Neturėtų būti tokios situacijos, kad svarstydamas, priimti ar ne žyminiu mokesčiu neapmokestintą ieškinį, teismas pirmiausia turėtų išnagrinėti bylą iš esmės tuo tikslu, kad nustatytų, gali ar negali asmuo būti laikomas vartotoju. Bendroji taisyklė, įtvirtinta CPK 80 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad kiekvienas ieškinys (…) apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Atleidimas nuo žyminio mokesčio yra šios taisyklės išimtis, todėl, priešingai nei teigia kasatorius, neaiškintina plačiai. Asmuo, manantis, kad yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius atitinkamą atleidimo pagrindą. Jei tokie įrodymai teismui nepakankami, žyminis mokestis turi būti mokamas, tačiau vėliau bylos nagrinėjimo metu arba išnagrinėjus bylą iš esmės nustačius kitokias aplinkybes, sudarančias atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindą, gali būti grąžinamas CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

36Įvairiose teisės aktų nuostatose pateikiamos skirtingos vartotojo apibrėžtys, skirtinga ir šių teisės aktų garantuojama vartotojų teisių gynimo apimtis, nustatomos skirtingos pareigos asmenims, sudarantiems sandorius su vartotojais. CK XVIII1 skyriaus „Vartojimo sutartys“ 6.2281 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad vartotojas – tai fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Vis dėlto to paties CK skyriaus 6.2283 straipsnyje, kuriame įtvirtinta pirmiau nurodyto CK skyriaus nuostatų taikymo išimtis, nustatyta, kad šio skyriaus nuostatos (jo normomis garantuojama vartotojų teisių apsauga) netaikomos finansinėms sutartims, išskyrus CK 6.2284 straipsnį, kuriame numatyta apsauga dėl nesąžiningų vartojimo sąlygų ir pateiktas nesąžiningomis preziumuojamų sąlygų sąrašas.

37Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia savo valią pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti. Vartotojų teisių apsaugos įstatyme taip pat nurodoma, kas yra laikoma finansinėmis paslaugomis (2 straipsnio 2 dalis), apibrėžiama finansinių paslaugų teikimo sutartis, sudaroma nuotolinio ryšio priemonėmis (2 straipsnio 3 dalis). Vis dėlto detalios vartotojų teisių apsaugą ir gynimą užtikrinančios nuostatos finansinių paslaugų įsigijimo atveju pateikiamos tik aštuntajame šio įstatymo skyriuje „Finansinių paslaugų teikimas pagal sutartis, sudaromas naudojant ryšio priemones“ ir taikomos tik ryšio priemonėmis sudarytoms finansinių paslaugų teikimo sutartims. Nustatyta, kokia informacija vartotojui tokiais atvejais turi būti pateikiama, nurodoma vartotojo teisė per tam tikrą laiką atsisakyti ryšio priemonėmis sudarytos sutarties dėl finansinių paslaugų teikimo, įtvirtintas draudimas tokias paslaugas teikti be vartotojo sutikimo (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 36–39 straipsniai).

38Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punkte reglamentuojama, kad vartotojas – fizinis asmuo (vartojimo kredito gavėjas), kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms. Vartojimo kredito įstatymo taikymo sritis nustatyta šio įstatymo 3 straipsnyje, kur, be kita ko, nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos nėra taikomos kredito sutartims, sudaromoms su finansų maklerio įmonėmis arba kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį, susijusį su viena ar daugiau Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme nurodytų finansinių priemonių, jei kreditą suteikianti finansų maklerio įmonė arba kredito įstaiga dalyvauja tokiame sandoryje.

39Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje vartotojas apibrėžiamas, be kita ko, kaip fizinis asmuo, sudarantis su finansų rinkos dalyviu finansinių paslaugų sutartį, išskyrus profesionaliuosius klientus, asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad šiame įstatyme pateikiama vartotojo apibrėžtis yra tikslinė, taikoma tik ta apimtimi, kiek juo atitinkamiems subjektams, įvardytiems vartotojais, suteikiamos specialios teisės. Šiuo įstatymu vartotojui suteikiama teisė tik į ginčo nagrinėjimo procedūrą neteismine tvarka, tačiau nenumatomos jokios kitos vartotojo teisių apsaugos ar gynimo priemonės.

40Visoms vartotojo apibrėžtims iš esmės būdingas bendras bruožas yra tas, kad atitinkamą sutartį sudaro fizinis asmuo su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais).

41Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vartotojo sąvoka materialiojoje teisėje įtvirtinta skirtinguose teisės aktuose, kuriais suteikiama ir skirtinga vartotojų teisių apsauga, numatomos skirtingos vartotojų teisių gynimo priemonės ir būdai. Nė viename iš nurodytų teisės aktų finansinių priemonių įsigijimas, kai sudaromos rizikos sutartys (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), savaime nepriskiriamas vartojimo teisiniams santykiams tokia prasme, kad tokias sutartis sudariusiems asmenims būtų taikomos ne tik konkrečiai teisės aktuose įvardytos, bet ir bendrosios vartotojų teisių gynimo normos (tokia laikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma dėl vartotojų atleidimo nuo žyminio mokesčio).

42Iš esmės analogiškas vartotojų teisių apsaugos reguliavimas įtvirtintas ir Europos Sąjungos teisės aktuose. Europos Sąjungos lygiu įtvirtintomis bendrosiomis vartotojų apsaugą reglamentuojančiomis nuostatomis sutartys dėl finansinių paslaugų arba apskritai nereguliuojamos, arba jose nustatomos reguliavimo išimtys, susijusios su vertybinių popierių, finansinių priemonių ir kitų finansinių produktų ar paslaugų įsigijimu. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria siekiama visiškai suderinti kai kuriuos pagrindinius reguliavimo aspektus vartotojų teisių apsaugos srityje, kad būtų užbaigtas šios srities vidaus rinkos kūrimas, aiškiai nustatyta, kad jos nuostatos netaikomos sutartims dėl finansinių paslaugų (7 konstatuojamoji dalis, 3 straipsnio 3 dalis). Nors šios direktyvos nuostatos negaliojo tuo metu, kai ieškovas sudarė kredito sutartis investavimo instrumentams įsigyti ir sutartis dėl SASO įsigijimo, tačiau ši direktyva yra naujas visiško harmonizavimo instrumentas, ir Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas neįtraukti sutarčių dėl finansinių paslaugų į šio bendrojo instrumento reguliavimo sritį gali būti vertinamas kaip siekis tokioms sutartims netaikyti bendrųjų vartojimo sritį reguliuojančių nuostatų. Kitas bendrojo pobūdžio ES vartotojų teisių apsaugos dokumentas yra Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais. Šios direktyvos nuostatos taikomos ir finansinių paslaugų sutartims (10 konstatuojamoji dalis), tačiau direktyvos priede nurodytame pavyzdinių nesąžiningų sutarčių sąraše numatyta, kad kai kurios iš nurodytų pavyzdinių nesąžiningų sutarčių sąlygų nelaikomos nesąžiningomis sandoriuose dėl perleidžiamų vertybinių popierių finansinių priemonių ir kitų produktų ar paslaugų, kai kaina yra susieta su svyravimais vertybinių popierių biržoje kotiruojamose kainose ar indeksuose arba finansinės rinkos kursams, kurių pardavėjas ar tiekėjas nekontroliuoja (Direktyvos 93/13/EEB priedas). Taigi ir nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyvos nuostatų taikymas vertybinių popierių, kitų finansinių priemonių, kurių kaina priklauso nuo finansų rinkų svyravimų, įsigijimo sandoriams yra ribotas.

43Kiti Europos Sąjungos vartotojų teisių apsaugos dokumentai skirti vartotojų teisių apsaugai konkrečioje srityje ir bendrųjų vartotojų teisių apsaugos normų neįtvirtina. Pavyzdžiui, Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių siekiama suderinti tam tikrus valstybių narių teisės aktų, susijusių su vartojimo kredito sutartimis aspektus, tačiau direktyva netaikoma kredito sutartims, sudaromoms su kredito įstaigomis siekiant leisti investuotojui įvykdyti sandorį susijusį su finansine priemone, jei kreditą suteikianti kredito įstaiga dalyvauja sudarant tokį sandorį (1 straipsnis, 2 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 2 dalies h punktas). Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/17/ES dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto taikoma tik kredito sutartims užtikrintoms garantija gyvenamosios paskirties nekilnojamuoju turtu arba su šiuo turtu susijusia teise, o jų paskirtis– įgyti arba išlaikyti teises į žemės arba esamo ar projektuojamo statinio nuosavybę (1 straipsnis). Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis tikslas yra siauras, ja siekiama suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, susijusius su nuotoline prekyba vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis (1 straipsnio 1 dalis), direktyva įtvirtinami bendri teikiamos informacijos standartai nuotoliniu būdu platinant finansines paslaugas, terminai, kuriais tokia informacija turi būti pateikiama, nustatoma vartotojo teisė atsisakyti nuotoliniu būdu sudarytos sutarties per numatytą laiką. Taigi šios direktyvos aspektu vartotojų teisių gynimą iš esmės lemia būdas, kuriuo sudaroma finansinių paslaugų teikimo sutartis. Kiek tai susiję su finansinių paslaugų teikimu, vartotojai taip pat minimi Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų. Vis dėlto pažymėtina, kad šioje direktyvoje vartotojams suteikiama tik teisė į nemokamą neteisminę ginčo nagrinėjimo procedūrą, taip pat numatoma galimybė remiantis valstybių narių nacionaline teise ir siekiant apginti vartotojų interesus į teismą ar kitą kompetentingą administracinę instituciją kreiptis valdžios institucijoms ar atstovams, vartotojų organizacijoms ar profesinėms sąjungoms, turinčioms teisėtą interesą ginti savo narius (52–53 straipsniai).

44Įvertinusi nurodytą reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sandoriai, kai fiziniai asmenys įsigyja finansines priemones sudarydami rizikos sutartis, nelaikytini vartojimo sandoriais CPK 83 straipsnio prasme. Kaip jau minėta, vartotojo sąvokos išaiškinimas CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 prasme nei suvaržo, nei išplečia asmenų teisių, kurias jiems suteikia specialūs atitinkamas teisinių santykių sritis reglamentuojantys teisės aktai.

45Teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstais pripažįsta kasaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad kasatorius turėtų būti laikomas vartotoju, nes iš investavimo sutarčių gautos lėšos galėjo būti panaudotos asmeniniams poreikiams tenkinti. Vertinant sutarties priskyrimą vartojimo ar ne vartojimo sutartims, teisinę reikšmę turi pradinis tikslas, kuriam ši sutartis sudaryta. Priešingas aiškinimas leistų išplėsti vartojimo sutartims skirtą teisinį reguliavimą ir aiškaus verslo pobūdžio sutartims, kai verslininkas iš verslo sutarties gautas pajamas panaudotų ar ketintų panaudoti vartojimo tikslais. Gautų pajamų panaudojimo tikslo vertinimas būtų pernelyg neapibrėžtas ir spekuliatyvus, nes nėra jokio teisinio instrumento, kuris su tam tikru patikimumu leistų nuspėti, juolab kontroliuoti, kur asmuo panaudos gautas lėšas. Be to, skirtingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus nelaikė vartotoju ne vien dėl to, jog sutartimis buvo siekiama papildomų pajamų gavimo, tačiau ir analizavo kasatoriaus individualias savybes, jo investavimo patirtį, sudarytų sandorių prigimtį. Kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu nėra ginčijamos šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios, be kita ko, sudarė pagrindą nelaikyti kasatoriaus vartotoju CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.

46Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartis.

47Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

48Dėl bylinėjimosi išlaidų

49Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

50Atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jis patyrė 726 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, ir prašo jas priteisti iš kasatoriaus. Šios išlaidos, remiantis CPK 79 straipsnio 1 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, priteistinos atsakovui iš kasatoriaus.

51Kasaciniame teisme patirta 8,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai turėtų būti priteisiamos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis), tačiau šių išlaidų suma yra mažesnė už teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1k-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl jos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

53Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis palikti nepakeistas.

54Priteisti iš ieškovo Z. A. (a. k. ( - ) atsakovui AB DNB bankui (j. a. k. 112029270) 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Lt bylinėjimosi išlaidų.

55Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų – CPK 83 straipsnio 1 dalies... 6. 2006 m. gruodžio 14 d. AB DNB banko (toliau – atsakovas, bankas) valdybos... 7. Ieškovas su atsakovu 2007 m. lapkričio 9 d. sudarė tris Skolinimo... 8. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 167 663,56 Lt nuostolių atlyginimo,... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Teismas nurodė, kad išvadą teikianti institucija – Valstybinė vartotojų... 11. 2013 m. spalio 14 d. teismo posėdžio metu ieškovas prašė teismo grąžinti... 12. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė... 13. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi ieškovo prašymą... 14. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi ieškovui... 15. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 16. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 1.39 straipsnio 1 dalyje, Vartotojų teisių... 17. Atsižvelgusi į tai, kad ieškovas sudarė ne vieną, o tris Obligacijų... 18. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 19. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 20. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 21. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:... 22. 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.39... 23. Šiuo atveju itin reikšminga yra ir Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 2... 24. Pažymėtina, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba šioje byloje... 25. 2. Pirmiau nurodyti materialiosios teisės normų pažeidimai lėmė... 26. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundžiamas nutartis palikti... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 29. Dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo ... 30. CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punkte reglamentuojama, kad visose bylose, kurias... 31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atleidimo nuo žyminio mokesčio... 32. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistas pirmosios instancijos... 33. Kasatorius iš esmės teigia, kad teismas neteisingai aiškino CPK 83... 34. CPK nepateikiama vartotojo sąvokos, todėl, siekiant nustatyti jos turinį,... 35. Taip pat būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad CPK yra procesinio pobūdžio... 36. Įvairiose teisės aktų nuostatose pateikiamos skirtingos vartotojo... 37. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 15 dalį vartotojas... 38. Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 14 punkte reglamentuojama, kad... 39. Lietuvos banko įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje vartotojas apibrėžiamas, be... 40. Visoms vartotojo apibrėžtims iš esmės būdingas bendras bruožas yra tas,... 41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 42. Iš esmės analogiškas vartotojų teisių apsaugos reguliavimas įtvirtintas... 43. Kiti Europos Sąjungos vartotojų teisių apsaugos dokumentai skirti vartotojų... 44. Įvertinusi nurodytą reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 45. Teisėjų kolegija teisiškai nepagrįstais pripažįsta kasaciniame skunde... 46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 47. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 49. Netenkinus kasacinio skundo, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos... 50. Atsakovas pateikė teismui įrodymus, patvirtinančius, kad jis patyrė 726 Lt... 51. Kasaciniame teisme patirta 8,47 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014... 54. Priteisti iš ieškovo Z. A. (a. k. ( - ) atsakovui AB DNB bankui (j. a. k.... 55. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...