Byla 2-387/2014
Dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2430-555/2013, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, kreditorinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ restruktūrizavimo byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2430-555/2013, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, kreditorinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ restruktūrizavimo byloje.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Vicus“ iškelta restruktūrizavimo byla ir restruktūrizavimo administratoriumi paskirta UAB „Stinkoma“ (I t., b. l. 8-10). Restruktūrizavimo administratorius 2013 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į teismą su prašymu patvirtinti restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir RUAB) „Vicus“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (I t., b. l. 11-25). 2013 m. rugpjūčio 28 d. teismo nutartimi buvo patvirtinti RUAB „Vicus“ kreditorių finansiniai reikalavimai, dėl kurių nebuvo kilę ginčo, o klausimą dėl restruktūrizavimo administratoriaus ginčijamo Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (toliau – ir Nordea Bank Finland Plc), finansinio reikalavimo nutarta spręsti teismo posėdyje 2013 m. spalio 25 d. žodinio proceso tvarka (I t., b. l. 194-195).

5RUAB „Vicus“ su kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc pareikštu 5 731 265,73 Lt kreditoriniu reikalavimu nesutiko, kadangi kreditoriaus nurodyta bendra skolos suma pagal Kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/64D ir Kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/66D) yra 4 541 265,73 Lt, t. y. 1 190 000 Lt mažesnė nei kreditoriaus reiškiamas kreditorinis reikalavimas. Be to, kreditorius nepateikė įrodymų, kad siekė skolą išieškoti iš pagrindinių skolininkų ir tik nepavykus to padaryti, kreipėsi į UAB „Vicus“ kaip laiduotoją. RUAB „Vicus“ teigimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismo hipotekos nutartys civilinėse bylose Nr. 2-3678-897/2012 ir Nr. 2-3679-144/2012 negali būti kreditoriaus reikalavimo pagrindu šioje restruktūrizavimo byloje, nes pagal savo teisinę prigimtį neatitinka teismo sprendimo. Be to, Kreditavimo sutartys, iš kurių kreditorius kildina savo reikalavimus, buvo sudarytos su fiziniais asmenimis vartojimo poreikiams tenkinti, todėl jose numatytos 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos laikytinos nepagrįstai didelėmis ir turėtų būti mažinamos.

6Kreditorius Nordea Bank Finland Plc savo reikalavimus grindė tuo, kad 2008 m. gegužės 12 d. Laidavimo sutartimi Nr. LKK 08/05/65D UAB „Vicus“ laidavo už D. B. ir kreditoriaus 2008 m. gegužės 10 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. KK 08/05/64D įvykdymą, papildomai kredito sutarties įvykdymą užtikrinant UAB „Vicus“ nekilnojamojo turto hipoteka (Sutartinės hipotekos lakštas Nr. 03/1/2008/0006253; įkeisto turto sąrašas yra nurodytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-3678-897/2012), o 2008 m. gegužės 12 d. Laidavimo sutartimi Nr. LKK 08/05/70D laidavo už direktoriaus V. Z. ir kreditoriaus 2008 m. gegužės 12 d. sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. KK 08/05/66D įvykdymą. Pagrindiniams skolininkams neįvykdžius minėtų kreditavimo sutarčių, kreditorius įgijo solidariąją reikalavimo teisę į laiduotoją lygiai tokia pačia apimtimi, tad laiduotojas privalo šias prievoles vykdyti. Skolos pagal minėtas kreditavimo sutartis (2 219 622,63 Lt pagal 2008 m. gegužės 10 d. Kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/64D ir 2 321 643,10 Lt pagal 2008 m. gegužės 12 d. Kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/66D) kreditoriui dar nėra grąžintos. Reikalavimą dėl 1 190 000 Lt kreditorius kildino iš to, kad RUAB „Vicus“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka užtikrino S. J. ir kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc 2006 m. rugsėjo 18 d. Kreditavimo sutarties Nr. KK 06/09/101D įvykdymą (įkeisto turto sąrašas nurodytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-3679-144/2012). Kreditorius nurodė, kad kredito gavėjui S. J. pažeidus Kreditavimo sutarties Nr. KK 06/09/101D sąlygas sutartis buvo nutraukta, o S. J. skola pagal šią sutartį dar nėra grąžinta. Taip pat kreditorius dėl įvykusių varžytynių patikslino savo finansinį reikalavimą sumažindamas jį gauta 32 863,66 EUR suma, t. y. 113 471,64 Lt.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc 5 617 794,08 Lt finansinį reikalavimą UAB „Vicus“ restruktūrizavimo byloje.

9Teismas nustatė, kad kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc kreditorinis reikalavimas susidarė dėl įmokų pagal kredito sutartis, nevisiško mokėjimo. Teismas nurodė, kad tuo atveju, kai kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas dar nenustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, restruktūrizavimo byloje pareikštas kreditoriaus reikalavimui pagrįsti yra taikytina Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsnyje įtvirtinta rungimosi taisyklė, jog kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Taip pat teismas padarė išvadą, kad kreditorius pagrįstai reikalauja visos sumos iš UAB „Vicus“, kaip laiduotojo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.81 straipsnį, kai prievolė yra neįvykdyta, kreditorius turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo tiek iš skolininko, tiek iš laiduotojo, tiek iš abiejų bendrai, t. y. skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai.

10Teismas taip pat konstatavo, kad kreditoriaus nurodyti negrąžintų palūkanų ir įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžiai yra apskaičiuoti už tinkamą laikotarpį (iki restruktūrizavimo bylos iškėlimo), o atsižvelgiant, kad įsipareigojimų nevykdymo palūkanos skaičiuojamos vadovaujantis tarp šalių iki 2008 metų sudarytomis sutartimis, mokėjimai pagal sutartis buvo neatliekami ilgą laiko tarpą, todėl, teismo vertinimu, įsipareigojimų nevykdymo metinių palūkanų dydis (16 procentų) yra pagrįstas ir kreditoriaus finansinio reikalavimo mažinti šioje dalyje nėra pagrindo.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12RUAB „Vicus“ atskirajame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir grąžinti kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro. Todėl teismas turėjo veikti ex officio ir išsireikalauti iš kreditoriaus dokumentus, įrodančius, kokią dalį prievolės įvykdė kredito gavėjai V. Z. (toliau – ir V. Z.), D. B. (toliau – ir D. B.) ir S. J. (toliau – ir S. J.), o to nepadarius ir teismui neištyrus šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, nebuvo teisinio pagrindo tvirtinti kreditoriaus finansinį reikalavimą.
  2. Teismas patvirtino kreditoriaus finansinį reikalavimą, kildinamą iš Kredito sutarties Nr. KK 06/09/101D, neatsižvelgdamas į tai, kad pagal šią sutartį Vilniaus apygardos teismo 2013 n. vasario 27 d. sprendimu (neįsiteisėjusiu) civilinėje byloje Nr. 2-1882-640/2013 502 954,54 eurų skola, 19 procentų palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos yra priteistos solidariai iš skolininko S. J. ir V. J. (toliau – ir V. J.) bei laiduotojo R. Ž. (toliau – ir R. Ž.). Apeliacinės instancijos teismui minėtoje byloje priteisus kreditoriui skolą, o pirmosios instancijos teismui skundžiama nutartimi patvirtinus kreditoriaus finansinį reikalavimą dėl tos pačios skolos pagal tą pačią sutartį iš laiduotojo RUAB „Vicus“, būtų pažeisti protingumo ir sąžiningumo principai, kreditorius nepagrįstai praturtėtų, ir dėl to nukentėtų RUAB „Vicus“ interesai.
  3. Kreditavimo sutartyse numatytos 16 procentų dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra per didelės. Kredito gavėjai V. Z., D. B. ir S. J. kreditavimo sutartis sudarė vartojimo poreikiams tenkinti. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį vartotojui netesybos negali būti didesnės nei 0,05 procento, teismų praktikoje net ir ne vartojimo sutarčių atvejais tinkamu yra pripažįstamas 0,02 procento netesybų dydis. Taip pat esant ginčui dėl netesybų dydžio kreditorius turėjo įrodinėti tikėtinus nuostolius ir pagrįsti netesybų dydį, tačiau to nedarė, o teismas to nereikalavo.
  4. Teismas pažeidė proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktai, 331 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktai), nepasisakė dėl visų RUAB „Vicus“ argumentų dėl finansinio reikalavimo dydžio ir pagrįstumo, šalių teisinių santykių vertinimo ir prašymų įpareigoti kreditorių pateikti papildomus bylai reikšmingus duomenis, todėl buvo pažeista RUAB „Vicus“ teisė į tinkamą teismo procesą bei priimta nepakankamai motyvuota nutartis.

13Kreditorius Nordea Bank Finland Plc atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas, numatant, kad šios išlaidos turi būti atlyginamos iš RUAB „Vicus“ administravimo išlaidų. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Pagrindiniai skolininkai nėra padengę kreditoriaus finansiniame reikalavime nurodytos skolos, todėl neįmanoma pateikti dokumentų, kurie patvirtintų skolos ar jos dalies padengimą.
  2. Skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės pagrindinis skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Taigi kreditorius turi teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo.
  3. Pagrindo byloje mažinti RUAB „Vicus“ ginčijamą įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydį nėra. Kredito sutartyje numatytos 16 procentų metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos atitinka 0,04 procentų dydžio netesybas, mokamas kiekvieną dieną, ir savo esme yra protingo dydžio. Be to, laiduotojo RUAB „Vicus“ statusas negali būti prilygintas vartotojo statusui, nes RUAB „Vicus“ yra verslininkas ir laiduodamas už kredito gavėjus bei kredito gavėjų prievolėms užtikrinti įkeisdamas savo turtą veikė kaip verslininkas.
  4. RUAB „Vicus“ administratorius ginčydamas sutartimis ir vykdymo dokumentais pagrįstus kreditoriaus finansinius reikalavimus, tačiau neginčydamas kitų kreditorių UAB „VKK Investicija“, UAB „Nikartas“ ir UAB „Vigdomus“ mažiau pagrįstų labai didelių sumų reikalavimų, RUAB „Vicus“ kreditoriams taiko dvigubus standartus, o tai kelia abejonių dėl administratoriaus sąžiningumo bei nepriklausomumo.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

16Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc 5 617 794,08 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Vicus“ restruktūrizavimo byloje teisėtumas ir pagrįstumas.

17Byloje nustatyta, kad skolininkė D. B. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2008 m. gegužės 10 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/64D (toliau – ir Kreditavimo sutartis Nr. 1), kuria D. B. buvo suteiktas 1 650 000 Lt dydžio kreditas vartojimo poreikiams tenkinti (I t., b. l. 150-160). 2009 m. gegužės 4 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 09/05/08D, 2009 m. rugsėjo 2 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 09/09/23D, 2009 m. gruodžio 17 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 09/12/45D ir 2010 m. rugsėjo 24 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 10/09/79D D. B. ir Nordea Bank Finland Plc keitė Kreditavimo sutarties Nr. 1 sąlygas, taip pat ir kredito valiutą iš litų į eurus (I t., b. l. 161-190). 2008 m. gegužės 12 d. Laidavimo sutartimi Nr. LKK 08/05/65D (toliau – ir Laidavimo sutartis Nr. 1) UAB „Vicus“ laidavo už D. B. ir Nordea Bank Finland Plc sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 1 su vėlesniais pakeitimais visišką ir tinkamą įvykdymą (I t., b. l. 191-193). Taip pat Kreditavimo sutarties Nr. 1. įvykdymas yra užtikrintas UAB „Vicus“ nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė 5 776 000 Lt, hipoteka (Sutartinės hipotekos lakštas Nr. 03/1/2008/0006253) (II t., b. l. 15-24). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3678-897/2012 nutarta pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1 kreditoriui Nordea Bank Finland Plc iš skolininkės D. B. išieškoti 503 500,56 EUR skolos, 10 460,88 EUR palūkanų, 55 262,09 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 16 procentų sutartinių palūkanų už 513 961,44 EUR sumą nuo pareiškimo priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 139 Lt žyminio mokesčio ir 29,81 EUR kitų mokesčių; taip pat parduoti iš varžytynių įkeistus UAB „Vicus“ daiktus (II t., b.l. 25-26). Pagal Nordea Bank Finland Plc 2013 m. liepos 2 d. pažymą bei 2013 m. liepos 11 d. kreditorinio reikalavimo duomenis pagrindinio skolininko D. B. skola pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1 yra 642 806,89 EUR (2 219 622,63 Lt), t. y. 503 500,56 EUR (1 738 486,73 Lt) panaudoto kredito, 10 460,88 EUR (36 119,33 Lt) nesumokėtų palūkanų, 128 815,64 EUR (444 774,64 Lt) įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 29,81 EUR (102,93 Lt) mokesčio už laiškų siuntimą (I t., b. l. 26-28, 134).

18Skolininkas V. Z. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2008 m. gegužės 12 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KK 08/05/66D (toliau – ir Kreditavimo sutartis Nr. 2), kuria V. Z. buvo suteiktas 1 700 000 Lt dydžio kreditas vartojimo poreikiams tenkinti (I t., b. l. 90-100). 2009 m. gegužės 4 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 09/05/07D, 2009 m. rugsėjo 2 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 09/09/21D, 2009 m. gruodžio 17 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 09/12/46D ir 2010 m. rugsėjo 24 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 10/09/78D V. Z. ir Nordea Bank Finland Plc keitė Kreditavimo sutarties Nr. 2 sąlygas, taip pat ir kredito valiutą iš litų į eurus (I t., b. l. 101-130). 2008 m. gegužės 12 d. Laidavimo sutartimi Nr. LKK 08/05/70D (toliau – ir Laidavimo sutartis Nr. 2) UAB „Vicus“ laidavo už V. Z. ir Nordea Bank Finland Plc sudarytos Kreditavimo sutarties Nr. 2 su vėlesniais pakeitimais visišką ir tinkamą įvykdymą (I t., b. l. 131-133). Taip pat Kreditavimo sutarties Nr. 2 įvykdymas buvo užtikrintas ir UAB „VKK Investicija“ nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė 6 125 000 Lt, hipoteka (Sutartinės hipotekos lakštas Nr. 03/1/2008/0006254) (I t., b. l. 79-89). Pagal Nordea Bank Finland Plc 2013 m. liepos 2 d. pažymą bei 2013 m. liepos 11 d. kreditorinio reikalavimo duomenis pagrindinio skolininko V. Z. skola pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1 yra 672 354,06 EUR (2 321 643,10 Lt), t. y. 526 395,61 EUR (1 817 538,76 Lt) panaudoto kredito, 11 148,61 EUR (38 493,92 Lt) nesumokėtų palūkanų, 134 665,03 EUR (464 971,42 Lt) įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 144,81 EUR (450,00 Lt) bauda už įsipareigojimų nevykdymą, 139 Lt nepadengto žyminio mokesčio (I t., b. l. 26-28, 78). Po įvykusių varžytynių, kurių metu buvo parduotas UAB „VKK Investicija“ turtas, kreditorius sumažino savo reikalavimą gauta 32 863,66 EUR (113 471,64 Lt) suma, t. y. iki 639 490,40 EUR (2 208 032,45 Lt) (II t., b. l. 80).

19Skolininkas S. J. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2006 m. rugsėjo 18 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KK 06/09/101D (toliau – ir Kreditavimo sutartis Nr. 3), kuria S. J. buvo suteiktas 1 600 000 Lt dydžio kreditas (I t., b. l. 36-50). 2009 m. birželio 2 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 09/06/12D ir 2010 m birželio 28 d. Papildomu susitarimu Nr. KKP 10/06/108D S. J. ir Nordea Bank Finland Plc keitė Kreditavimo sutarties Nr. 3 sąlygas, taip pat ir kredito valiutą iš litų į eurus (I t., b. l. 36-76). Kreditavimo sutarties Nr. 3 įvykdymas yra užtikrintas S. J. ir UAB „Vicus“ nekilnojamojo turto, kurio bendra vertė 1 814 000 Lt, hipoteka (Sutartinės hipotekos lakštas Nr. 02/1/2006/0012661). UAB „Vicus“ įkeisto nekilnojamojo turto vertė sudaro 1 190 000 Lt (I t., b. l. 30-35). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3679-144/2012 nutarta pagal Kreditavimo sutartį Nr. 3 kreditoriui Nordea Bank Finland Plc iš skolininko S. J. išieškoti 468 670,07 EUR negrąžinto kredito, 11 699,35 EUR palūkanų, 27 709,06 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 16 procentų dydžio sutartinių palūkanų nuo pareiškimo priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 139 Lt žyminio mokesčio; taip pat parduoti iš varžytynių įkeistus S. J. ir UAB „Vicus“ nekilnojamuosius daiktus (II t., b. l. 44-45). Kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc 2013 m. liepos 8 d. pažymos duomenimis pagrindinio skolininko S. J. skola pagal Kreditavimo sutartį Nr. 3 yra 642 806,89 EUR, t. y. 468 670,07 EUR panaudoto kredito, 11 699,35 EUR nesumokėtų palūkanų ir 34 327,47 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų (I t., b. l. 29). Nordea Bank Finland Plc, reikšdamas kreditorinį reikalavimą RUAB „Vicus“, nurodė RUAB „Vicus“ įkeisto turto vertę – 1 190 000 Lt (I t., 26-28) ir prašė tvirtinti tokio dydžio reikalavimą.

20Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje dalyvaujančių asmenų faktinius ir teisinius argumentus dėl kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc, kuris savo reikalavimo teisę kildino iš laidavimo sutarčių (Laidavimo sutarties Nr. 1 bei Laidavimo sutarties Nr. 2) bei svetimo daikto hipotekos (Sutartinės hipotekos lakšto Nr. 02/1/2006/0012661), padarė išvadą, kad Nordea Bank Finland Plc reikalavimas dėl 5 617 794,08 Lt finansinio reikalavimo UAB „Vicus“ restruktūrizavimo byloje patvirtinimo yra pagrįstas ir teisėtas. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka RUAB „Vicus“ ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria patvirtintas Nordea Bank Finland Plc kreditorinis reikalavimas.

21Dėl pagrindinių skolininkų ir RUAB „Vicus“ atsakomybės kreditoriui Nordea Bank Finland Plc santykio

22Apeliantas RUAB „Vicus“ nurodo, jog pirmosios instancijos teismas prieš tvirtindamas Nordea Bank Finland Plc kreditorinį reikalavimą visų pirma turėjo išsiaiškinti, kokia apimtimi savo prievoles pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1, Kreditavimo sutartį Nr. 2 ir Kreditavimo sutartį Nr. 3 yra įvykdę pagrindinai skolininkai D. B., V. Z. ir S. J.. Apeliantas akcentuoja, jog kreditoriui Nordea Bank Finland Plc savo prievoles privalėjo ir privalo įvykdyti skolininkai D. B., V. Z. ir S. J..

23Kaip matyti iš pirmiau nustatytų bylos aplinkybių, Kreditavimo sutarties Nr. 1 tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas RUAB „Vicus“ Laidavimo sutartimi Nr. 1 ir RUAB „Vicus“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka; Kreditavimo sutarties Nr. 2 įvykdymas buvo užtikrintas RUAB „Vicus“ Laidavimo sutartimi Nr. 2; o Kreditavimo sutarties Nr. 3 įvykdymas užtikrintas RUAB „Vicus“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka.

24Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas bei skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad skolininko prievolė būtų tinkamai įvykdyta.

25Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata yra pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pagal teismų praktiką jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis, tai, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2011).

26Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog pagrindiniai skolininkai D. B., V. Z. ir S. J. tinkamai nevykdė Kreditavimo sutarties Nr. 1, Kreditavimo sutarties Nr. 2 ir Kreditavimo sutarties Nr. 3. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad minėtos sutartys buvo kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc vienašališkai nutrauktos (II t., b. l. 27, 32, 46). RUAB „Vicus“ šių aplinkybių taip pat neneigė ir neginčijo. Be to, Laidavimo sutarties Nr. 1 ir Laidavimo sutarties Nr. 2 1 punktuose yra nustatyta, jog laiduotojas RUAB „Vicus“ įsipareigoja atsakyti kreditoriui kaip solidarus skolininkas, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos prievolės ar jos dalies, laiku nesumokės su ja susijusių mokesčių ir / ar kitų įmokų pagal kreditavimo sutartį su visais vėlesniais jos papildymais ir pakeitimais (I t., b. l. 131-133, 191-193).

27Pažymėtina, kad laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių laisvės principas, įtvirtintas CK 6.156 straipsnyje, reiškiantis, be kita ko, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato įstatymai, todėl laidavimo sutarties šalys gali nustatyti kitokias laidavimo sąlygas, nei tai buvo aptarta kredito sutartimi, jei tokios sąlygos tenkina kreditorių ir yra priimtinos laiduotojui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013). Nagrinėjamu atveju sudarant minėtas laidavimo sutartis nebuvo susitarta dėl kitokių sąlygų, nei kad jos yra nurodytos kreditavimo sutartyse.

28Tam, kad būtų tinkamai įvykdyta skolinė prievolė, yra taikomas ir kitas civilinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas – hipoteka, kuri suprantama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui, o daikto savininkui, atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, išlieka teisė daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti (CK 4.170 straipsnio 1, 3 dalys). Hipoteka savo ruožtu yra daiktinė teisė bei viena įkeitimo plačiąja prasme (CK 4.170–4.197 straipsniai (hipoteka) ir CK 4.198–4.228 straipsniai (įkeitimas) formų. Svetimo turto hipoteka – tai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens – skolininko – skolinio įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.181 straipsnis). Šios hipotekos specifinė ypatybė yra ta, kad hipotekos davėjas nėra kredito santykių šalis ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu hipotekos davėjas prisiima įsipareigojimą įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimo įvykdymą tuo atveju, jei šis per hipotekos lakšte nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba kai hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Kitas sutartinės svetimo daikto hipotekos ypatumas yra tas, kad skolos išieškojimo atveju įkeisto daikto savininkas kreditoriui už skolininko įsipareigojimo įvykdymą atsako tik įkeistu savo daiktu (CK 4.195 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad įkeisto daikto savininko atsakomybė aptariamu atveju kreditoriui ribojama įkeisto turto verte (pardavimo iš varžytynių kaina), t. y. įkeisto turto savininkas atsako ne už visą skolininko įsipareigojimą, o tik tą jo dalį, kuri lygi įkeisto turto kainai, gautai šį daiktą pardavus iš varžytynių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-2012/2012). Išieškoti iš hipoteka įkeisto svetimo turto galima tik tiek, kiek išieškojimo metu yra skolingas kreditoriui skolininkas pagal prisiimtas ir netinkamai įvykdytas (neįvykdytas) prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2012; 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2013; kt.). Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad kai iškeliama bankroto byla įmonei, kuri yra užtikrinusi sutartine svetimo daikto hipoteka, kreditoriaus reikalavimą, bankroto byloje yra tvirtinamas kreditoriaus reikalavimas, kuris yra užtikrintas svetimo daikto hipoteka, įkeitus bankrutuojančios įmonės turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2012/2012). Šioje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad tokio kreditoriaus reikalavimų sumą labiausiai atspindi bei atitinka įkeisto daikto rinkos vertė, kurios dydis paprastai nurodomas hipotekos lakšte, atsižvelgiant į tai, kad nekilnojamojo turto rinkoje objektyviai gali atsirasti turto kainų pokyčių, nustatant kreditoriaus reikalavimų sumą, gali būti vadovaujamasi tiek Nekilnojamojo turto registro pateiktu įvertinimu, tiek be kuriuo kitu vėliau atliktu nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymu, jei tai padaryta laikantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų.

29Šioje nagrinėjamoje byloje kreditorius Nordea Bank Finland Plc pateikė detalius pagrindinių skolininkų D. B., V. Z. ir S. J. skolos pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1, Kreditavimo sutartį Nr. 2 ir Kreditavimo sutartį Nr. 3 apskaičiavimus (II t., b. l. 30-32, 35-37, 48-50), rėmėsi teismų procesiniais dokumentais, kuriuose yra nurodyta, kad pagrindiniai skolininkai nėra tinkamai įvykdę kreditavimo sutarčių ir nutarta iš jų išieškoti skolas. RUAB „Vicus“ jokių duomenų, kad pagrindiniai skolininkai būtų savo prievoles įvykdę nėra pateikęs. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ir ĮRĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įmonės kreditoriai – tai fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus, taip pat fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems įsipareigojimų vykdymo terminai dar nesuėję. Byloje nenustatyta, kad kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc RUAB „Vicus“ reiškiami kreditoriniai reikalavimai būtų didesni nei pagrindinių skolininkų D. B. ir V. Z. skolos pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1 ir Kreditavimo sutartį Nr. 2. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindiniams skolininkams D. B. ir V. Z. tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį Nr. 1 ir Kreditavimo sutartį Nr. 2 kreditorius pagrįstai pareiškė kreditorinį reikalavimą šių sutarčių įvykdymą laidavimu užtikrinusiam RUAB „Vicus“.

30Teisėjų kolegija taip pat atmeta RUAB „Vicus“ argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patvirtino kreditoriaus finansinį reikalavimą, kildinamą iš Kreditavimo sutarties Nr. 3. Bylos duomenys patvirtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3679-144/2012 nutarė kreditoriui Nordea Bank Finland Plc iš skolininko S. J. išieškoti 468 670,07 EUR negrąžinto kredito, 11 699,35 EUR palūkanų, 27 709,06 EUR įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 16 procentų dydžio sutartinių palūkanų nuo pareiškimo priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 139 Lt žyminio mokesčio; taip pat parduoti iš varžytynių įkeistus S. J. ir UAB „Vicus“ nekilnojamuosius daiktus (II t., b. l. 44-45). Taigi kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc reikalavimo teisė pagal Kreditavimo sutartį Nr. 3 jau yra iš esmės pripažinta įsiteisėjusia teismo nutartimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog hipotekos teisėjo priimta nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija tokią nutartį vertina kaip įsiteisėjusį teismo sprendimą, priimtą dėl ginčo tarp tų pačių šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Atsižvelgiant į tai, RUAB „Vicus“ argumentas, kad tvirtinant kreditorinį reikalavimą nebuvo pagrindo remtis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3678-897/2012 ir 2012 m. gegužės 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3679-144/2012, nes jos savo prigimtimi neatitinka teismo sprendimo, nepripažintinas pagrįstu. Pažymėtina, kad pagal ĮRĮ 8 straipsnį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, parduoti ar kitaip perduoti įmonės turtą, reikalingą įmonės veiklai tęsti, sustabdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus ir kt. Pagal CPK 746 straipsnio 5 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. liepos 1 d.), kai skolininkui (įkeisto turto savininkui) pradėta bankroto ar restruktūrizavimo procedūra, įkeistas turtas parduodamas ir hipotekos ar įkeitimo kreditorių reikalavimai tenkinami atitinkamai Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ar Lietuvos Respublikos restruktūrizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kreditorius Nordea Bank Finland Plc reikšdamas 1 190 000 Lt reikalavimą pagal RUAB „Vicus“ nekilnojamojo turto hipoteka užtikrintą Kreditavimo sutartį Nr. 3 savo reikalavimu įkeisto turto vertės neviršija. Pabrėžtina, kad 1 190 000 Lt turto vertė nurodyta hipotekos lakšte, kiti įrodymai, susiję su šio įkeisto turto verte, nebuvo pateikti bei byloje nebuvo ginčijama turto vertė.

31Teisėjų kolegija nesutinka ir su RUAB „Vicus“ argumentu, kad kreditorius Nordea Bank Finland Plc reikalavimas pagal Kreditavimo sutartį Nr. 3 negali būti tvirtinamas, nes Vilniaus apygardos teisme jau buvo nagrinėjamas ginčas dėl skolos, palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų pagal šią sutartį priteisimo Nordea Bank Finland Plc solidariai iš skolininkų S. J. ir V. J. bei laiduotojo R. Ž.. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1882-640/2013 Nordea Bank Finland Plc naudai pagal Kreditavimo sutartį Nr. 3 priteisė solidariai iš S. J., V. J., R. Ž. 502 954,54 EUR skolos, 16 procentų dydžio metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už priteistą skolą nuo 480 369,42 EUR sumos nuo bylos iškėlimo 2012 m. balandžio 19 d. iki sprendimo visiško įvykdymo. Šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2A-404/2014 pagal R. Ž. apeliacinį skundą. Byloje nepateikti įrodymai, kad skolininkai S. J. ir V. J., laiduotojas R. Ž. yra įvykdę šį sprendimą visą ar iš dalies, t. y. aplinkybės, dėl kurių būtų galima konstatuoti, kad kreditoriui Nordea Bank Finland Plc pagal Kreditavimo sutartį Nr. 3 yra apmokėta visa skola, o kreditorius, reikšdamas reikalavimą restruktūrizavimo byloje, siekia nesąžiningai ir nepagrįstai praturtėti.

32Dėl palūkanų dydžio

33Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme RUAB „Vicus“ ginčija 16 procentų dydžio metines palūkanas, kurios yra numatytos Kreditavimo sutarties Nr. 1, Kreditavimo sutarties Nr. 2 ir Kreditavimo sutarties Nr. 3 bei papildomų susitarimų dėl šių sutarčių pakeitimo bendrųjų dalių 8.2 punktuose (I t., b. l. 36-76, 90-130, 150-190). Minėtuose 8.2 punktuose yra nustatyta, kad 16 procentų dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos yra skaičiuojamos nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo. Taigi akivaizdu, kad D. B., V. Z. ir S. J. sudarydami Kreditavimo sutartis su kreditoriumi Nordea Bank Finland Plc susitarė ne dėl netesybų, o dėl palūkanų, kurios atlieka kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Pažymėtina, kad nors palūkanos ir netesybos turi bendrų bruožų, vis dėlto tai yra skirtingi institutai, reglamentuojami skirtingomis teisės normomis. Pavyzdžiui, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Tačiau kita vertus, palūkanų institutą nuo netesybų skiria tai, kad netesybos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos. Atitinkamai skiriasi ir palūkanų bei netesybų mažinimo pagrindai. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse expressis verbis nustatyta tik netesybų mažinimo teisė (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), o teismo teisė mažinti palūkanas kyla iš CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatų, pagal kurias šalių susitarimas dėl palūkanų privalo neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams.

34Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kaip pažymima kasacinio teismo praktikoje, įstatymų leidėjas preziumuoja, kad nuostolių atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą (CK 6.260 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Tokias įstatyme nustatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003; 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2005). Šiuo atžvilgiu palūkanos yra aprioriniai nuostoliai, nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo) fakto, nei realios atsiradimo ateityje rizikos.

35Palūkanų mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šalių susitarimo dėl palūkanų dydžio nebuvimas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Šios nuostatos reiškia, kad, pirma, teismas gali mažinti tik susitarimu nustatytas didesnes negu įstatyminės palūkanas, antra, sutartinės palūkanos mažinamos tik esant dviem pagrindams: susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja įstatymams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis) arba kai susitarimas dėl didesnių palūkanų prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1085/2002). Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai ir ar jos neperauga į lupikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl palūkanų dydžio pagrįstumo atsižvelgė į laikotarpį, už kurį skaičiuojamos palūkanos, kreditavimo sutarčių sudarymo datą bei tai, kad mokėjimai pagal sutartis buvo neatliekami ilgą laiko tarpą.

36Byloje esančiose Kreditavimo sutartyje Nr. 1 ir Kreditavimo sutartyje Nr. 2 (kurių įvykdymas buvo užtikrintas RUAB „Vicus“ laidavimu) bei papildomuose susitarimuose dėl šių sutarčių pakeitimo nurodyta, kad pagrindiniams skolininkams D. B. ir V. Z. kreditai buvo suteikti vartojimo poreikiams tenkinti (I t., b. l. 36-76, 90-129, 150-189). Pažymėtina, kad UAB „Vicus“ apie minėtų kreditavimo sutarčių sąlygas (taip pat ir apie jose nustatytą palūkanų dydį) užtikrinant šių sutarčių tinkamą vykdymą laidavimu buvo žinoma. Sudarant laidavimo sutartis UAB „Vicus“ ir Nordea Bank Finland Plc nesusitarė dėl kitokio dydžio palūkanų dydžio. Nei kreditavimo, nei laidavimų sutarčių nuostatos, kuriose įtvirtintos 16 procentų dydžio palūkanos, nėra nuginčytos.

37RUAB „Vicus“ vienu iš pagrindų mažinti palūkanas nurodo Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą maksimalų 0,05 procento netesybų dydį. Tačiau minėtos kreditavimo sutartys buvo sudarytos dar iki VKĮ įsigaliojimo. Be to, VKĮ 41 straipsnyje yra expressis verbis nurodyta, kad įstatymo nuostatos dėl vartojimo kredito sutarties formos ir turinio (taigi ir dėl maksimalaus netesybų dydžio) yra netaikomos vartojimo kredito sutartims sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šioje byloje VKĮ įstatymas negali būti taikomas atgręžtine tvarka, o šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatytas maksimalus netesybų dydis sprendžiant dėl kreditoriaus finansiniame reikalavime nurodytų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžio pagrįstumo gali būti vertinamas tik kaip orientacinis dydis. Be to, šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su kreditoriaus pastaba, jog RUAB „Vicus“ ginčijamos 16 procentų dydžio metinės palūkanos atitinka 0,04 procento kiekvieną dieną mokamų palūkanų dydį (16 procentų / 365 dienos), taigi net ir vertinant įsipareigojimų nevykdymo palūkanas kaip netesybas, Kreditavimo sutartyse numatytas jų dydis vis tiek yra mažesnis už vartotojams taikytiną maksimalų 0,05 procento netesybų dydį.

38Taigi atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei tai, kad RUAB „Vicus“ ginčijamos palūkanos atlieka kompensuojamąją funkciją, o netesybos už netinkamą Kreditavimo sutarties Nr. 1 ir Kreditavimo sutarties Nr. 2 vykdymą nėra skaičiuojamos, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 16 procentų dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pagrindo įsipareigojimų nevykdymo palūkanoms mažinti.

39Dėl teismo pareigos motyvuoti nutartį

40RUAB „Vicus“ nurodo, kad teismas nepasisakė dėl visų RUAB „Vicus“ argumentų dėl finansinio reikalavimo dydžio ir pagrįstumo, šalių teisinių santykių vertinimo ir prašymų įpareigoti kreditorių pateikti papildomus bylai reikšmingus duomenis, todėl buvo pažeista RUAB „Vicus“ teisė į tinkamą teismo procesą bei priimta nepakankamai motyvuota nutartis. Nesutikdama su šiais argumentais teisėjų kolegija pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti nutartį yra nustatyta CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc kreditorinį reikalavimą, nutartyje nurodė esminius argumentus dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, laiduotojo pareigos atsakyti pagal pagrindinio skolininko prievolę bei palūkanų dydžio pagrįstumo, todėl vien tai, kad RUAB „Vicus“ nesutinka su teismo procesiniu sprendimu, nėra pagrindas teigti, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra netinkamai ar nepakankamai motyvuota.

41Dėl bylos sustabdymo

42RUAB „Vicus“ apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą sustabdyti bylą, nes 2014 m. vasario 6 d. Kauno apygardos teismui pateikė ieškinį, kuriuo teismo prašo kaip prieštaraujančius juridinio asmens tikslams pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento UAB „Vicus“ sudarytą 2008 m. gegužės 12 d. Laidavimo sutartį Nr. LKK 08/05/65D, hipotekos sandorį, įregistruotą hipotekos lakštu Nr. 03/1/2008/0006253, 2008 m. gegužės 12 d. Laidavimo sutartį Nr. LKK 08/05/70D bei hipotekos sandorį, įregistruotą hipotekos lakštu Nr. 02/1/2006/0012661. Apeliantas nurodo, kad šioje byloje priimtas sprendimas bei nustatytos aplinkybės turės prejudicinį ryšį su šia apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama byla, nes RUAB „Vicus“ ieškiniu yra ginčijami sandoriai, kurių pagrindu kreditorius reiškia kreditorinį reikalavimą.

43Pažymėtina, kad reikšdamas prašymą sustabdyti apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą apeliantas teismui turėjo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, jog teisme yra iškelta kita byla, susijusi su prašoma stabdyti byla (CPK 178 straipsnis). Šiuo atveju RUAB „Vicus“ tokių duomenų nepateikė. Pagal CPK 137 straipsnio 1 dalį civilinės bylos iškėlimas yra siejamas su ieškinio priėmimo klausimo išsprendimu teismo rezoliucija. Pažymėtina, kad teismų informacinėje sistemoje Liteko nėra duomenų, jog minėtas ieškinys yra priimtas ir iškelta civilinė byla. Taigi vien tai, jog RUAB „Vicus“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog šiame teisme tokia byla bus iškelta, ir juo labiau – tokiu pagrindu sustabdyti apeliacinės instancijos teismo bylą.

44CPK 163 straipsnio 3 dalyje, kuria teikdamas prašymą remiasi apeliantas, nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis įsiteisėjusiu teismo sprendimu kreditoriaus reikalavimas bei restruktūrizavimo planas dar gali būti tikslinami (ĮRĮ 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 23 straipsnio 7 dalis).

45Dėl prašymo įpareigoti kreditorių pateikti papildomus dokumentus

46RUAB „Vicus“ atskirajame skunde taip pat prašo įpareigoti kreditorių Nordea Bank Finland Plc pateikti dokumentus, įrodančius, kokia apimtimi kredito gavėjai įvykdė arba neįvykdė prievoles pagal Kreditavimo sutartis Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 bei visą informaciją, susijusią su įkeisto turto išvaržymu ar turto perėmimu, įskaitant perimto ar išvaržyto turto rinkos vertės nustatymo dokumentus. Kaip matyti iš kreditoriaus paaiškinimų, pagrindiniai skolininkai tinkamai nevykdė savo prievolių pagal minėtas Kreditavimo sutartis, laiku neatsiskaitė su kreditoriumi. RUAB „Vicus“ šių aplinkybių neneigė ir neginčijo. Kreditorius nurodydamas, kad pagrindinai skolininkai neįvykdė savo prievolių, pateikė savo kreditorinio reikalavimo dydžio apskaičiavimus bei juos pagrindžiančias Kreditavimo sutartis (I t. b. l. 26-193; II t. b. l. 15-50). Taip pat kreditorius nurodė, kad jau pateikė teismui duomenis apie iš UAB „VKK Investicija“ parduoto įkeisto turto gautas lėšas ir daugiau jokių duomenų apie kito įkeisto turto pardavimą ar perėmimą neturi.

47Teisėjų, kolegija pažymi, kad reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

48Teisėjų kolegija byloje nenustatė, jog yra pagrindas abejoti kreditoriaus pateiktais duomenimis. Be to, RUAB „Vicus“ bendradarbiaudamas su kitais bendraskoliais (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), pats gali iš kredito gavėjų D. B., V. Z. ir S. J. gauti duomenis apie jų prievolių įvykdymo dydį. Apeliacinės instancijos teismui nėra nurodyti jokie duomenys ir pateikti įrodymai, kad apeliantas pats negalėjo gauti tokių duomenų iš kredito gavėjų. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija RUAB „Vicus“ prašymą dėl kreditoriaus įpareigojimo pateikti papildomus duomenis pripažįsta nepagrįstu, todėl jį atmeta.

49Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kreditorinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, nustatė teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes ir teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tarp RUAB „Vicus“ ir Nordea Bank Finland Plc susiklosčiusius teisinius santykius, nepažeidė proceso teisės normų bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumu ir pagrįstumu, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

50Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

51Kreditorius Nordea Bank Finland Plc atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti patirtas bylinėjosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nordea Bank Finland Plc prašo priteisti 1 415,70 Lt advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.

52Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, sprendžia, ar už teisinę pagalbą asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos teisinei pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos patyrusiai šaliai. Priešingu atveju, pareikalavus nerealaus, nepagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidų, o teismui jas priteisus, gali būti paneigta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pažymėtina, jog realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje S. J. prieš Lietuvą).

53Nagrinėjamu atveju apeliantas teikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutarties, o Nordea Bank Finland Plc – atsiliepimą į atskirąjį skundą. Pagal Rekomendacijų 8.15 punktą už atskirojo skundo ar kito dokumento, kuriame pareikšti atsikirtimai, parengimą negali būti priteista didesnė nei 500 Lt suma (0,5 MMA; 0,5 x 1 000 Lt; nuo 2013 m. sausio 1 d. MMA – 1 000 Lt), įskaitant visus privalomuosius mokėjimus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013), darytina išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Rekomendacijų 8.11 punktu, kuris nustato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 1,5 MMA. Tai reiškia, jog maksimali suma už Nordea Bank Finland Plc atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 1 500 Lt (1,5 x 1 000 Lt).

54Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes bei Nordea Bank Finland Plc atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, bylos sudėtingumą ir apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, t. y. į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo nagrinėjamos bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, byloje nebuvo keliamos teisės taikymo problemos, dėl kurių nebuvo pasisakyta teismų praktikoje, kreditoriui apeliacinės instancijos teisme atstovavo ta pati atstovė, kaip ir pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Nordea Bank Finland Plc prašymas priteisti advokato atstovavimo apeliacinės instancijos išlaidas tenkintinas iš dalies ir kreditoriui priteistina 750 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo apeliacinės instancijos išlaidų) (CPK 98 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad RUAB „Vicus“ prievolė atlyginti kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc šioje byloje turėtas atstovavimo išlaidas atsiranda po restruktūrizavimo bylos iškėlimo, 750 Lt bylinėjimosi išlaidos kreditoriui Nordea Bank Finland Plc yra atlyginamos iš RUAB „Vicus“, šias išlaidas priskiriant prie restruktūrizuojamos įmonės administravimo išlaidų.

55Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

56Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

57Priteisti kreditoriui Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (juridinio asmens kodas 112025592), iš restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ 750 Lt (septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, šias išlaidas priskiriant prie restruktūrizuojamos įmonės administravimo išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi uždarajai akcinei... 5. RUAB „Vicus“ su kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc pareikštu 5 731... 6. Kreditorius Nordea Bank Finland Plc savo reikalavimus grindė tuo, kad 2008 m.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi patvirtino... 9. Teismas nustatė, kad kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc kreditorinis... 10. Teismas taip pat konstatavo, kad kreditoriaus nurodyti negrąžintų palūkanų... 11. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. RUAB „Vicus“ atskirajame skunde prašo pirmosios instancijos teismo... 13. Kreditorius Nordea Bank Finland Plc atsiliepime prašo atskirąjį skundą... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 16. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – kreditoriaus Nordea... 17. Byloje nustatyta, kad skolininkė D. B. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc... 18. Skolininkas V. Z. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2008 m. gegužės 12... 19. Skolininkas S. J. ir kreditorius Nordea Bank Finland Plc 2006 m. rugsėjo 18 d.... 20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje dalyvaujančių asmenų... 21. Dėl pagrindinių skolininkų ir RUAB „Vicus“ atsakomybės kreditoriui... 22. Apeliantas RUAB „Vicus“ nurodo, jog pirmosios instancijos teismas prieš... 23. Kaip matyti iš pirmiau nustatytų bylos aplinkybių, Kreditavimo sutarties Nr.... 24. Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri... 25. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata yra pateikta... 26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to,... 27. Pažymėtina, kad laidavimo sutartims, kaip ir kitoms, taikytinas sutarčių... 28. Tam, kad būtų tinkamai įvykdyta skolinė prievolė, yra taikomas ir kitas... 29. Šioje nagrinėjamoje byloje kreditorius Nordea Bank Finland Plc pateikė... 30. Teisėjų kolegija taip pat atmeta RUAB „Vicus“ argumentą, jog pirmosios... 31. Teisėjų kolegija nesutinka ir su RUAB „Vicus“ argumentu, kad kreditorius... 32. Dėl palūkanų dydžio... 33. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme RUAB... 34. Įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad praleidus piniginės... 35. Palūkanų mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3... 36. Byloje esančiose Kreditavimo sutartyje Nr. 1 ir Kreditavimo sutartyje Nr. 2... 37. RUAB „Vicus“ vienu iš pagrindų mažinti palūkanas nurodo Lietuvos... 38. Taigi atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei tai, kad RUAB „Vicus“... 39. Dėl teismo pareigos motyvuoti nutartį... 40. RUAB „Vicus“ nurodo, kad teismas nepasisakė dėl visų RUAB „Vicus“... 41. Dėl bylos sustabdymo... 42. RUAB „Vicus“ apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą sustabdyti... 43. Pažymėtina, kad reikšdamas prašymą sustabdyti apeliacine tvarka... 44. CPK 163 straipsnio 3 dalyje, kuria teikdamas prašymą remiasi apeliantas,... 45. Dėl prašymo įpareigoti kreditorių pateikti papildomus dokumentus... 46. RUAB „Vicus“ atskirajame skunde taip pat prašo įpareigoti kreditorių... 47. Teisėjų, kolegija pažymi, kad reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir... 48. Teisėjų kolegija byloje nenustatė, jog yra pagrindas abejoti kreditoriaus... 49. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 51. Kreditorius Nordea Bank Finland Plc atsiliepime į atskirąjį skundą prašo... 52. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad teismas,... 53. Nagrinėjamu atveju apeliantas teikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos... 54. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes bei Nordea Bank Finland Plc atstovo... 55. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 56. Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.... 57. Priteisti kreditoriui Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje veikiančiam per...