Byla 2K-329-222/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Gintaro Godos ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. (J. K. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl nusikaltimo prieš J. V.-V. ir V. V. (V.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį (dėl nusikaltimo prieš A. N. (N.) ir R. Z. ) laisvės atėmimu dvejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, J. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

2Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš J. K. priteista turtinei žalai atlyginti: J. V. –V. ir V. V. – kiekvienam po 25 250 Lt, A. N. ir R. Z. – kiekvienam po 24 500 Lt.

3Tuo pačiu nuosprendžiu J. K. išteisintas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

4Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo J. K. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija,

Nustatė

6J. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2010 m. kovo mėn., ( - ), melagingai prisistatęs Alano vardu (A. K. ), iš J. V. –V. ir V. V. paėmė iš viso 50 500 Lt grynaisiais pinigais neva už žemės sklypų, esančių ( - ), unikalus Nr. ( - ); ( - ), unikalus Nr. ( - ); ( - ), unikalus Nr. ( - ); ( - ), unikalus Nr. ( - ); ( - ), unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teise priklausančių V. J. , nuosavybės teisių perkėlimą į Trakų rajoną, taip pat už žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), nuosavybės teise priklausančio UAB ,,G. M.“ (į. k. ( - ), paskirties pakeitimą iš žemės ūkio į namų valdą, tačiau, neturėdamas įgaliojimų, realios galimybės ir neketindamas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, žadėtų darbų neatliko, o paėmęs pinigus pats ėmė slapstytis, taip tyčia apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – J. V. –V. ir V. V. priklausančius 50 500 Lt.

7J. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio iki 2010 m. kovo mėn., prie prekybos centro „Europa“, esančio Vilniuje, Konstitucijos pr. 7, iš A. N. ir R. Z. paėmė iš viso 49 000 Lt grynaisiais pinigais, neva už žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), nuosavybės teise priklausančio R. Z. , nuosavybės teisių perkėlimą iš ( - ) į Vilniaus r., tačiau, neturėdamas įgaliojimų, realių galimybių ir neketindamas vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, žadėto darbo neatliko, o paėmęs pinigus pats ėmė slapstytis, taip tyčia apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą – A. N. ir R. Z. priklausančius 49 000 Lt.

8Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį ir bylą nutraukti.

9Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Apkaltinamajame nuosprendyje turi būti atskleistos aplinkybės, sudarančios objektyviuosius ir subjektyviuosius įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos sudėties požymius (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog kasatorius kaltas padaręs nusikalstamas veikas, o apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Kasatoriaus manymu, teismai nepagrįstai jo veiksmuose įžvelgė apgaulės motyvą, nes jis nuo nukentėjusiųjų niekada neslėpęs, kad pats asmeniškai neteikia su žemėtvarka, žemės sklypų paskirties pakeitimu susijusių paslaugų, nurodęs, kad šiuos teisinius veiksmus atliks jo pažįstamas kitas (trečiasis) asmuo M. B. , kuriam ir bus perduoti gauti pinigai. Tarpininkaudamas tarp nukentėjusiųjų ir šio asmens, apie kurį duomenis rado Vilniaus m. savivaldybės interneto tinklalapyje, kasatorius nurodo pats niekada jokių sprendimų nepriėmęs, o visus nurodymus gaudavęs būtent iš M. B. , kuriam ir perduodavęs iš nukentėjusiųjų gautus pinigus. Šiuo atveju jis siekęs atlygio už savo teikiamas paslaugas, tikėdamasis gauti sutartus 5000 Lt. Kasatorius teigia veikęs išimtinai nukentėjusiųjų interesais ir juos informuodavęs apie atliekamų veiksmų eigą. Tai, kad jis (J. K. ) neturėjo tiesioginės tyčios apgauti nukentėjusiųjų, esą patvirtina ir faktas, jog jis pasirašė vekselius dėl prievolinių įsipareigojimų nukentėjusiesiems. Pasak kasatoriaus, teismai visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad jis turėjo tikslą pasinaudodamas apgaule įgyti svetimą turtą, nes faktinės aplinkybės ir bylos įrodymai patvirtina priešingai. Kasatorius teigia niekuomet neneigęs skolos egzistavimo fakto, neslėpęs savo tapatybės (tą patvirtina prie vekselio pridėta asmens dokumento kopija ir tai, kad vekselius jis užpildė savo ranka), nesislapstęs, nurodęs savo adresą, telefono numerį. Visi asmenys žinojo, jog gautus pinigus jis perduodavo M. B. , kuris peržiūrėdavo žemės dokumentus ir pateikdavo pasiūlymą su kaina už dokumentų tvarkymą. Kasatorius pabrėžia, kad abiejų instancijų teismai į pirmiau jo nurodytas aplinkybes neatsižvelgė, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai dar ir nurodė, kad šios aplinkybės nekeičia veikos kvalifikacijos.

10Kasatorius teigia, kad teismai neištyrė ir neanalizavo, kaip jis suvokė inkriminuotos nusikalstamos veikos požymius, visapusiškai neįsigilino į veikos motyvus, tikslus, dėl to formaliai konstatavo sukčiavimo požymių buvimą ir, neatskleidę jo veiksmuose tiesioginės tyčios, apgaulės turinio, padarė klaidingą išvadą dėl jo kaltės buvimo. Kasatoriaus įsitikinimu jo veiksmai neatitinka sukčiavimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, pavojingumo, nes jis pripažįsta skolos faktą ir deda visas pastangas atlyginti nukentėjusiesiems jų patirtą turtinę žalą. Kasaciniame skunde pabrėžiama sukčiavimo esmė, nurodoma, kad sukčiavimas gali pasireikšti nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant jo turtą. Civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šio sandorio šalies nesąžiningas elgesys, tačiau pats savaime toks elgesys dar nereiškia sukčiavimo. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81/2011, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001) tokiais atvejais, kai svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, o kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio). Kasatoriaus teigimu, jį ir nukentėjusiuosius J. V. –V., V. V. , A. N. ir R. Z. siejo civiliniai teisiniai santykiai. Nors vekseliai yra su trūkumais (pateikta ne visa informacija), jie gali būti traktuojami kaip skolos rašteliai. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ginčo dėl skolos su minėtais nukentėjusiaisiais nėra, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme J. K. nurodo pateikęs rašytinius įrodymus, patvirtinančius, skolos dalies grąžinimą, iki šiol kiekvieną mėnesį nukentėjusiųjų atstovui moka 5000 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismas vertino tik nukentėjusiųjų parodymus, o į jo paaiškinimus visiškai neatsižvelgė. Pasak kasatoriaus, jis nepasunkino nukentėjusiųjų teisių ginti pažeistas teises civiline tvarka, o vien sutartų veiksmų neįvykdymas nereiškia nusikalstamos veikos padarymo. Kasaciniame skunde pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant apie baudžiamųjų ir civilinių santykių prigimtį, taikomas papildomas kriterijus – nukentėjusiojo atidus ir rūpestingas elgesys. Nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2013, 2A-7-9/2013). Nagrinėjamu atveju nukentėjusieji, skolindami dideles pinigų sumas, šių aplinkybių pakankamai rūpestingai nevertino, niekada neprašė susitikti su M. B. , nesidomėjo jo veikla, todėl jų elgesys neatitiko atidaus ir rūpestingo nukentėjusio elgesio kriterijaus, tačiau teismai į tai neatsižvelgė.

11Kasatoriaus nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Nukentėjusioji J. V. –V. nurodė, kad kasatorius, neva prisistatęs A. K. , pasakojo, jog dirba Vadovybės apsaugos departamente ir papildomai teikia paslaugas, susijusias su žemėtvarka, kad bendraudama su juo ji nežinojo kasatoriaus vardo ir pavardės, tačiau patvirtino, kad pavardę sužinojo prieš rašant vekselį, prieš tai jos pati neklausė. Dėl to teismai nepagrįstai padarė išvadą, kad kasatorius slėpė nuo nukentėjusiųjų savo tapatybę. Nukentėjusioji J. V. –V. ne kartą pabrėžė žinanti, jog J. K. pats jokių paslaugų, susijusių su žemėtvarka, neteikia, o tai daro jo pažįstamas, iš kurio jis gaudavo visus nurodymus. Dėl to kasatoriaus ryšiai su M. B. negali būti vertinami kaip gynybinė pozicija. Kasatorius pažymi, kad teismai nepagrįstai sureikšmino nukentėjusiųjų parodymų įrodomąją reikšmę, visiškai neatsižvelgdami į jo paaiškinimus. Visos pirmiau kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės lėmė tai, kad teismai priėmė neteisėtus ir nepagrįstus nuosprendį ir nutartį, nes nepatikrino kiekvieno įrodymo sąsąjumo, jų pakankamumo, tarpusavio ryšio, nelygino įrodymų tarpusavyje, neįvertino byloje esančių įrodymų atskirai ir kaip visumos. Visos abejonės buvo vertinamos nukentėjusiųjų, o ne kasatoriaus naudai, neištirti ir neanalizuoti jo padėtį teisinantys ir kaltinantys įrodymai.

12Kasatoriaus manymu, baudžiamoji atsakomybė jo atveju būtų neadekvati bausmė, juolab nei prieš tai, nei po inkriminuojamo įvykio jis nėra nusikaltęs. Teismų sprendimus kasatorius vertina kaip ydingą praktiką, kai, iš esmės nenustačius visų nusikalstamos veikos sudėties požymių, jie konstatuojami formaliai, neatlikus įrodymų analizės, neatsižvelgus į bylai reikšmingas aplinkybes, apsiriboję abstrakčiu jų vertinimu. Kasatoriaus nuomone, jam paskirta per griežta bausmė, teismai nepagrįstai nenustatė jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, teismai netinkamai taikė BK 41, 60, 62 straipsnių nuostatas, nes neįvertino, kad nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jis aktyviai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, pripažino ir pripažįsta, kad yra iš nukentėjusiųjų paėmęs pinigus. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad jis savo kaltės nepripažįsta iki šiol, nors kasatorius labai gailisi, kad nepavyko padėti nukentėjusiesiems, tačiau taip įvyko dėl nuo jo valios nepriklausančių veiksmų, nes jį apgavo M. B. Kasatorius nurodo, kad jis pats jokios naudos neturėjo, piniginių lėšų neįgijo, o iš esmės viską atidavė M. B. . Be to, pačių nukentėjusiųjų elgesys buvo rizikingas, jie nesidomėjo M. B. veikla ir tai turėtų būti pripažinta kasatoriaus atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų patiklumas negali būti laikomas rizikingu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, nes šie neprovokavo ir neskatino J. K. daryti nusikaltimą. Be to, kasatorius nurodo, kad jo ryšiai su šeima, socialine aplinka yra itin glaudūs, nes jis gyvena su buvusia sutuoktine, augina ir išlaiko tris mažamečius vaikus, palaiko artimus ryšius su motina A. K. , be to, jau kelerius metus visiškai nevartoja alkoholio, tai irgi turėtų būti laikoma atsakomybe lengvinančia aplinkybe vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais ir 59 straipsnio 2 dalimi, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šios aplinkybės BK 59 straipsnio 2 dalies prasme nėra lengvinančios jo atsakomybę. Tai, kad jis aktyviai siekia ir sieks atlyginti žalą, yra pagrindas konstatuoti lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, buvimą. Taigi, kasatoriaus manymu, yra visos sąlygos paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti mažesnę bausmę, negu nustatyta BK 56 straipsnio 2 dalyje, arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, t. y. yra pagrindai neskirti jam bausmės, susijusios su realiu laisvės atėmimu. Kasatorius pabrėžia, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra; iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai yra įtvirtinti ir BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje. Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, nes visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiųjų išreikštą poziciją – apeliacinės instancijos teisme jie nurodė pageidaujantys, kad kasatoriui nebūtų skirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė, nes tokiu atveju jis galėtų dirbti ir greičiau grąžinti skolą, o tai geriausiai atitiktų jų interesus. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė kokių nors išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, bausmės tikslai gali būti pasiekti neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, tai visiškai atitiktų teisingumo, protingumo principus, nukentėjusiųjų asmenų teisėtus interesus.

13Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė prašo nuteistojo J. K. kasacinį skundą atmesti.

14Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jų priimti sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Prokurorės teigimu, beveik visi kasacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Kasaciniame skunde iš esmės atkartojami apeliacinio skundo argumentai bei perrašomas atitinkamų BPK straipsnių, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi, turinys. Kasatorius, teigdamas, kad jo kaltumas padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, neįrodytas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, pats vertina atskirus įrodymus jam palankia linkme, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis. Taigi kasacinis skundas daugiausia pagrįstas teiginiais, kurie pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teisme nenagrinėtini. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. K. kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tokią išvadą grindė nukentėjusiųjų J. V. –V., V. V. , A. N. , R. Z. parodymais, specialisto išvada ir kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis bei iš dalies paties J. K. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas motyvuotai pripažino teisingomis; išsamiai patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo nuteistojo padarytus nusikalstamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė dėl visų abejonių, kurios buvo nurodytos nuteistojo J. K. apeliaciniame skunde, ir pašalino jas logiškais bei įtikinamais argumentais. Išsami įrodymų analizė leido šiam teismui konstatuoti, kad J. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką įrodyta. Prokurorės manymu, nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis nėra teisinio pagrindo.

15Atsiliepime pažymima, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės, tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš jų atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius šalių ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje (kasacinės bylos Nr. 2K-133/2010, 2K-23/2004, 2K-113/2004).

16Prokurorė nepagrįstais laiko kasatoriaus teiginius, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apkaltinamajame nuosprendyje pateiktą įrodymų, iš jų ir kasatoriaus parodymų, vertinimą apeliacinės instancijos teismas patikrino pagal BPK reikalavimus, teismų sprendimuose išdėstyti motyvai yra pagrįsti.

17Atsiliepime pasisakant dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausme bei atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymu, pažymima, kad pagal pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytus faktus BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktuose nurodytų aplinkybių nėra. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo nuteisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Sunkiausio nusikaltimo, už kurį nuteistas J. K. , numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sankcijoje yra nustatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Švelnesnė, nei numatyta baudžiamajame įstatyme, bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytoms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. K. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, taigi vadovavosi BK 54, 61 straipsnių nuostatomis, įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat ir teisingumo principo įgyvendinimą. J. K. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė nesiekia baudžiamajame įstatyme numatytos bausmės vidurkio. BK 62 straipsnio 1, 2, 4 dalyse numatytos išimtys iš bendros taisyklės ir nurodyta sąlygų visuma, kuriai esant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui gali būti paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, tačiau tokių sąlygų šiuo atveju nenustatyta. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai neatleido nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir netaikė BK 54 straipsnio 3 dalies. Prokurorės įsitikinimu, kasatoriaus nurodytos aplinkybės – jo socialiniai ryšiai, nukentėjusiųjų rizikingas elgesys ir kt. – negali būti vertinamos kaip išimtinės. Dėl to taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nėra pagrindo, nes švelnesnės bausmės skyrimas šiuo pagrindu galimas, jei bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui, kai yra išimtinių aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-152/2009, 2K-7/2010 ir kt.). Šioje byloje teismai tokių aplinkybių nenustatė, jų byloje ir nėra.

18Atsiliepime daroma išvada, kad, priešingai nei teigiama J. K. kasaciniame skunde, teismai savo sprendimus grindė įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismų įvertinti kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio 1 dalis, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos taisyklės.

19Nuteistojo J. K. kasacinis skundas atmestinas.

20Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus (nuosprendį ir nutartį) teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

21Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įgyvendinimo

22Kasatorius J. K. teigia nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadaręs, jo manymu, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Šiuos teiginius argumentuoja išdėstydamas aplinkybes, kad jis tik tarpininkavo tarp nukentėjusiųjų ir M. B. , kuris ir galėjo teikti paslaugas, susijusias su nukentėjusiųjų nuosavybės teisių į žemės sklypus perkėlimu bei žemės sklypų paskirties pakeitimu, kad M. B. perduodavo iš nukentėjusiųjų gautus pinigus ir apie visa tai juos informuodavo. Be to, kasatorius teigia pripažįstantis skolos nukentėjusiesiems faktą ir deda pastangas atlyginti žalą, kad niekaip nepasunkino jų teisių atkūrimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis, o ir patys nukentėjusieji, kaip sandorio šalys, nesielgė pakankamai atidžiai ir rūpestingai. Kasatoriaus manymu, teismai padarė klaidingas išvadas konstatuodami jo veiksmuose apgaulės buvimą, o jo nurodytas aplinkybes esą patvirtina bylos įrodymai – pasirašyti vekseliai dėl prievolinių įsipareigojimų ir tai, kad, kaip parodė nukentėjusioji J. V. –V., ji žinojusi, jog kasatorius pats su žemėtvarka susijusių paslaugų neteikia.

23Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio skundo argumentai, nesusiję su baudžiamojo įstatymo (teisės) taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su tokių faktų neigimu, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Apie tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis) kasacinės instancijos teismas sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes. Taip pat pažymėtina, kad kasatoriaus teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo iš esmės yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, o skunde pateiktas dalies įrodymų (vekselių, nukentėjusiosios J. V. –V. parodymų) vertinimas yra fragmentiškas ir nepagrindžia teiginių apie tai, kad esą į teisinančius bylos duomenis teismai neatsižvelgė. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, darydami išvadas apie faktinių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, buvimą, įvertino bylos įrodymus, galinčius jas patvirtinti ar paneigti (BPK 20 straipsnio 3 dalis), t. y. paties nuteistojo J. K. , nukentėjusiųjų J. V. –V. ir V. V. , A. N. ir R. Z. parodymus bei kitus įrodymus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo J. K. gynėjo pateiktą apeliacinį skundą, kuriame išdėstyti esminiai argumentai pakartoti ir kasaciniame skunde, patikrino bylą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir priimtoje nutartyje dėl jų išsamiai pasisakė. Iš naujo įvertinęs bylos įrodymus, apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas nuteistojo J. K. argumentus, padarė motyvuotas išvadas apie tai, kad jis ne tik pats neturėjo jokių įgaliojimų suteikti nukentėjusiesiems žadėtas paslaugas, bet ir neturėjo galimybės per kitus asmenis spręsti žemėtvarkos klausimų, nesikreipė į atitinkamas institucijas ir neatliko jokių veiksmų, kad žemės sklypų perkėlimas ar žemės sklypų paskirties pakeitimas būtų atliktas, o kasatoriaus minimas M. B. , visiškai nesusijęs su J. K. veikla, jis niekada nedirbo Vilniaus miesto savivaldybėje, jo veikla visiškai nesusijusi su žemėtvarka ir asmuo tokia pavarde dar 2005 metais išvyko į Angliją, kur ir gyvena. Be to, kasaciniame skunde minimi vekseliai, kaip nurodė teismai, niekaip nepaneigia nuteistojo ketinimų neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, nes viename jų (2010 m. vasario 26 d.) nenurodyta esminė informacija – kam turėtų būti sumokėta skola, o kitame (2010 m. kovo 15 d. dėl skolos grąžinimo J. V. –V.) kasatorius pasirašė ne savo vardu, nenurodė asmens kodo ir įrašė klaidingą gyvenamosios vietos adresą. Beje, pagal pačios nukentėjusiosios J. V. –V. parodymus, kasatorius jai asmeniškai prisistatė ne savo, o Alano vardu, pasakojo galintis teikti paslaugas grąžinant žemę, žadėjęs teisėtas ir greitas paslaugas ir t. t., nors, kaip vėliau paaiškėjo, J. K. teiginiai buvo netiesa ir suklaidino tiek J. V.-V., tiek kitus nukentėjusiuosius, patikėjusius J. K. tariamai prisiimtų įsipareigojimų realumu, kurių šis neketino ir negalėjo įvykdyti. Aplinkybės, parodančios, kad kasatorius, dar prieš gaudamas iš nukentėjusiųjų J. V. –V. bei V. V. ir iš A. N. bei R. Z. pinigus, turėjo išankstinę tyčią juos neteisėtai įgyti, kad panaudojo apgaulę, išsamiai atskleistos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Pavyzdžiui, nustatyta, kad J. K. nukentėjusiajai J. V. –V. prisistatydavo Alano vardu, melagingai tikino einantis atsakingas pareigas Vadovybės apsaugos departamente, papildomai užsiimantis žemėtvarkos veikla, turintis reikiamų pažinčių ir ryšių Vilniaus miesto savivaldybėje šiems klausimams spręsti, be to, su nukentėjusiuoju R. Z. pats važiavo apžiūrėti miško, nukentėjusiesiems siuntė dokumentų pavyzdžius, netgi nurodė susitaręs dėl laiko sandoriams pas notarą sudaryti, tačiau tokių savo pažadų nevykdė, vėliau ėmė slapstytis, neatsiliepti telefonu ir negrąžino gautų pinigų. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes teisingomis, padarė savo argumentuotas išvadas, kurias grindė įrodymais ir jų pagrindu nustatytais faktais. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta apie tai, kad nuteistojo J. K. panaudota apgaulė tiek tariamai žadant atlikti paslaugas, tiek pateikiant melagingą informaciją apie save, turimus ryšius ir pan., lėmė nukentėjusiųjų apsisprendimą perduoti pinigines lėšas. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes nėra jokio pagrindo teigti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai. Sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai–teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, tuo tarpu sukčiavimo atveju (panaudojant apgaulę) turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Taigi, BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule. Apgaulė panaudojama tam, kad turto savininkas (ar kitas asmuo, kurio žinioje yra turtas) būtų suklaidintas. Sukčiavimo atveju apgaulė, kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas, gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Suklaidinimas gali būti dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto perleidimu, jei tai lemia asmens apsisprendimą perleisti turtą. Nagrinėjamoje byloje šie sukčiavimą apibūdinantys požymiai yra nustatyti. Taip pat nustatyta J. K. tiesioginė tyčia, atskleistas jos turinys; tą parodo sąmoningi nuteistojo veiksmai, kuriais jis siekė suklaidinti nukentėjusiuosius ir, tuo pasinaudojęs, gauti iš jų pinigines lėšas, iš anksto numatydamas, kad šie patirs žalą, nes jiems žadėtų ir apmokėtų paslaugų nesuteiks. Darytina išvada, kad pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes kasatoriaus J. K. veikos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kvalifikuotos tinkamai. Kasacinio skundo teiginiai dėl pačių nukentėjusiųjų nerūpestingo elgesio ar kasatoriaus pastangų atlyginti jiems padarytą žalą (susitarimas dėl žalos atlyginimo sudarytas, kai byla pradėta nagrinėti apeliacine tvarka), esant pirmiau nurodytoms bylos aplinkybėms, nepaneigia kasatoriui inkriminuotų nusikalstamų veikų buvimo.

24Taigi, kasacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis J. K. grindžia prašymą nutraukti jam baudžiamąją bylą, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų priimtų sprendimų turiniui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų vertinant įrodymus ir nustatant įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) nepadaryta, o baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai; apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo J. K. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teisėtu ir pagrįstu, bylą patikrino taip, kaip tai nustatyta BPK 320 straipsnio 3 dalyje, ir priėmė nutartį, atitinkančią jos turiniui BPK 322 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus.

25Dėl nuteistajam J. K. paskirtos bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

26Kasaciniame skunde J. K. teigia, kad, vadovaujantis BK 41 straipsnyje nurodytu teisingumo principu, yra pagrindas taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (nors skunde toks prašymas nesuformuluotas). Kasatorius nurodo BK 59 straipsnio taikymo klaidas, nes, jo manymu, yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. rizikingas nukentėjusiųjų elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), pastangos atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą ir dalies žalos atlyginimas (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Be to, J. K. teigia, kad jo šeiminė padėtis, kitos jį apibūdinančios aplinkybės taip pat laikytinos atsakomybę lengvinančiomis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis).

27Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nors kasatorius ir nurodo apie netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, taikymą, tačiau tai grindžia ne teisiniais argumentais, o subjektyviu aplinkybių vertinimu. Antra, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bausmės teisingumu (BK 41 straipsnis), ir pagal byloje nustatytas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės paskyrimui, į jas atsižvelgęs (BK 54 straipsnis), padarė argumentuotas išvadas. Daryti kitokių išvadų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino tiek BK 41, 54 straipsnių, tiek BK 59, 62 straipsnių nuostatas. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde deklaratyviai nurodoma ir apie neva netinkamą BK 60 straipsnio taikymą, to nepagrindžiant jokiais teisiniais argumentais, tačiau šioje byloje teismai J. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų minėtame BK straipsnyje, nenustatė. Trečia, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi, išnagrinėjus nuteistojo J. K. gynėjo prašymą ir jį patenkinus, nuteistajam šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 24 d.), vykdymas atidėtas.

28Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ar apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

30Atmesti nuteistojo J. K. kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš J. K. priteista turtinei žalai... 3. Tuo pačiu nuosprendžiu J. K. išteisintas pagal BK 213 straipsnio 2 dalį... 4. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija,... 6. J. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti... 7. J. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti... 8. Kasaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 9. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas – tai... 10. Kasatorius teigia, kad teismai neištyrė ir neanalizavo, kaip jis suvokė... 11. Kasatoriaus nuomone, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai... 12. Kasatoriaus manymu, baudžiamoji atsakomybė jo atveju būtų neadekvati... 13. Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės... 14. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai... 15. Atsiliepime pažymima, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių... 16. Prokurorė nepagrįstais laiko kasatoriaus teiginius, kad teismai pažeidė BPK... 17. Atsiliepime pasisakant dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su bausme... 18. Atsiliepime daroma išvada, kad, priešingai nei teigiama J. K. kasaciniame... 19. Nuteistojo J. K. kasacinis skundas atmestinas.... 20. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus (nuosprendį ir... 21. Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies... 22. Kasatorius J. K. teigia nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas, nepadaręs,... 23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinio skundo argumentai,... 24. Taigi, kasacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis J. K. grindžia... 25. Dėl nuteistajam J. K. paskirtos bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo... 26. Kasaciniame skunde J. K. teigia, kad, vadovaujantis BK 41 straipsnyje nurodytu... 27. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nors kasatorius ir nurodo apie... 28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad,... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 30. Atmesti nuteistojo J. K. kasacinį skundą....