Byla 1A-263-458/2017
Dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Zigmo Pociaus, sekretoriaujant Vitai Diekontienei, Irinai Fiodorovai, dalyvaujant prokurorei Kristinai Prialgauskienei, nuteistajam L. L. ir jo gynėjams advokatams Dariui Stalioniui, Antanui Lekstučiui, išteisintajai G. M.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. gynėjo advokato Dariaus Stalionio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

3L. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

4Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas L. L. suėmime nuo 2017 m. kovo 16 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išbūtas laikas.

5Civilinių ieškovų UAB „K.“ ir UAB „T.“ pareikšti civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir iš L. L. civilinei ieškovei UAB „K.“ priteista 289,62 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinei ieškovei UAB „T.“ priteista 868,90 Eur turtinės žalos atlyginimo.

6Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas priteisti iš L. L. valstybei 356,09 Eur ir 57,90 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atmestas.

7G. M. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

8G. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

9Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

10L. L. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą, o būtent:

11L. L., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), su nenustatytu asmeniu, taip pat atliekančiu laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), ne vėliau kaip iki 2013 m. rugsėjo 27 d. susitarus daryti nusikalstamą veiką – „telefoninį“ sukčiavimą, L. L. 2013 m. rugsėjį mėnesį, bet ne vėliau kaip iki 2013 m. rugsėjo 27 d., telefonu susisiekė su G. M. ir paprašė pastarosios gauti banko sąskaitos numerį, o G. M., nesuvokdama, jog banko sąskaita bus naudojama nusikalstamai veikai daryti, paprašė G. Ma. šios sąskaitos numerio, o pastaroji (G. Ma.), nesuvokdama, jog jos banko sąskaita bus naudojama nusikalstamai veikai, perdavė savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, G. M., G. M. minėtą G. Ma. banko sąskaitos numerį telefonu perdavė L. L., o jis ne vėliau kaip 2013 m. rugsėjo 27 d. šį sąskaitos numerį perdavė nenustatytam asmeniui, su kuriuo sutarė daryti nusikalstamą veiką;

12po to 2013 m. rugsėjo 27 d. nenustatytas asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (mobilaus ryšio įrenginio IMEI (duomenys neskelbtini)) paskambino V. D. į gyvenamosios vietos fiksuoto ryšio telefoną ir, neteisėtai pasisavinęs valstybės tarnautojo vardą, prisistatė FNTT pareigūnu „R.“, po to melagingai pasakė, jog iš jo sąskaitos neteisėtai pervedami pinigai, todėl jis (V. D.) turi padiktuoti elektroninės bankininkystės duomenis, skirtus prisijungti prie elektroninės bankininkystės, o V. D., manydamas, jog šie duomenys iš tiesų reikalingi, tokiu būdu būdamas suklaidintas, šiuos duomenis, kurie buvo susieti su jo asmenine ir juridinių asmenų, kuriuose jis dirba (VšĮ „S.“, UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „Tr.“, kooperatinės bendrovės „Z.“), banko sąskaitomis, padiktavo;

13po to nenustatytas asmuo, tęsdamas bendrininkų nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti banko sąskaitose esančias lėšas, nenustatytoje vietoje, naudodamas mobilaus ryšio įrenginį, kuriam interneto tinkle buvo priskirtas IP adresas (duomenys neskelbtini), 2013 m. rugsėjo 27 d. prisijungė prie interneto tinklo, panaudodamas svetimus (V. D.) elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, t. y. save identifikuodamas kaip teisėtą duomenų naudotoją V. D., neteisėtai prisijungė prie AB „(duomenys neskelbtini)“ banko elektroninės bankininkystės sistemos (informacinės sistemos), susietos su VšĮ „S.“, UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „Tr.“, kooperatinės bendrovės „Z.“ banko sąskaitomis, ir atlikdamas neteisėtas operacijas, iš minėtų juridinių asmenų banko sąskaitų į kitų asmenų banko sąskaitas pervedė iš viso 32 900 Lt, tame tarpe iš UAB „K.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 1000 Lt ir iš UAB „T.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 3000 Lt į L. L. pateiktą G. Ma. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB (duomenys neskelbtini) banke;

14po to L. L., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, tą pačią dieną telefonu informavo G. M., nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, apie būtinumą iš G. Ma. banko sąskaitos išgryninti pervestas pinigines lėšas, G. M. kartu su G. Ma., nesuvokusia nusikalstamų veiksmų pobūdžio, pinigines lėšas, gautas iš UAB „K.“ ir UAB „T.“, išgrynino bankomate, t. y. bankomate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., išgrynino 3900 Lt. Šiais veiksmais L. L., veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule įgijo svetimą UAB „K.“ ir UAB „T.“ priklausantį turtą – 4000 Lt (1158,48 Eur).

15Apeliaciniu skundu nuteistojo L. L. gynėjas advokatas D. Stalionis prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 nuosprendžio dalį dėl L. L. nuteisimo ir priimti naują nuosprendį – išteisinti L. L., kadangi nėra įrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, ir atmesti civilinius ieškinius.

16Apeliaciniame skunde nurodoma, jog neturi jokios įtakos aplinkybė, kad nurodytu metu L. L. buvo atliekantis bausmę (duomenys neskelbtini). Tik nustačius visus nusikaltimo sudėties požymius, galima teigti, kad asmuo padarė nusikaltimą, ir už tai jam paskirti bausmę. Tuo tarpu kaltinimą palaikantis prokuroras nurodė, kad L. L. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikaltimą, kadangi jau yra anksčiau teistas. Remdamasis šia aplinkybe, gynėjas teigia, kad prokuroras neturi patikimų ir neginčijamų įrodymų, jog L. L. būtų padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Pabrėžiama, kad baudžiamojoje teisėje apkaltinamojo nuosprendžio negalima grįsti prielaidomis, turi būti nustatyta objektyvi tiesa.

17L. L. buvo kaltinamas sukčiavimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, siekiant pripažinti asmenį kaltu sukčiavus, būtina įrodyti, kad asmuo dalyvavo šiame nusikaltime, panaudojo apgaulę ir visus šiuos veiksmus atliko tyčia. Tik įrodžius visas šias aplinkybes, galima būtų priimti apkaltinamąjį nuosprendį L. L. Jeigu nors vienas privalomasis nusikaltimo sudėties požymis neįrodomas, to asmens negalima pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką.

18Gynėjas nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje V. D. yra pripažintas nukentėjusiuoju, todėl viena iš aplinkybių, kuri turėjo būti nustatyta, kas skambino nukentėjusiajam V. D., kad iš jo būtų išvilioti prisijungimo prie sąskaitos kodai. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog būtent L. L. skambino nukentėjusiajam V. D., todėl baudžiamojoje byloje nėra nustatyta, jog L. L. panaudodamas apgaulę iš V. D. išviliojo prisijungimo kodus prie sąskaitos ir tokiais veiksmais įgijo svetimą turtą.

19Be to, pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodytas mobilaus ryšio telefonas, taip pat kompiuteris ar kitas mobilus įrenginys, su kuriuo galima prisijungti prie interneto, nebuvo surastas pas L. L. Byloje nėra įrodymų, kad L. L. turėjo atitinkamą mobilaus ryšio telefoną nusikaltimo padarymo metu – 2013 m. rugsėjo 27 d. Remiantis šiomis aplinkybėmis apeliaciniame skunde konstatuojama, kad pas L. L. nebuvo surasti nusikaltimo padarymo įrankiai.

20Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog tiek nuosprendyje surašytuose, tiek ikiteisminio tyrimo metu pateiktuose G. M. parodymuose yra daug neaiškumų, kurie turėjo būti pašalinti ikiteisminio tyrimo metu, atliekant procesinius veiksmus. Pažymima, jog net nebuvo išsiaiškinta, kaip G. M. susipažino su L. L., kadangi jos nurodytu laiku L. L. atliko bausmę. Šios aplinkybės nustatymas yra svarbus, kadangi tai padėtų nustatyti, ar G. M. tikrai pažinojo L. L., ar tai nėra jos pasirinkta gynybos versija ir kito asmens, galbūt padariusio nusikaltimą, slėpimas. Atkreipiamas dėmesys, jog iš pradžių G. M. teigė, kad ji su L. L. susipažino įkalinimo vietoje, tačiau pirmą kartą jį pamatė tik teisme. Taigi parodymuose yra aiškus prieštaravimas.

21Kitas apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar G. M. bendravo su tikruoju L. L. G. M., duodama parodymus teismo posėdžio metu, abejojo, ar ji tikrai bendravusi su L. L. Anot gynėjo, šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad tariamas bendravimas vyko 2013 metų rugsėjo mėnesį, o G. M. „gyvai“ pirmą kartą L. L. pamatė tik 2017 metais teismo posėdyje. Taigi buvo praėjęs netrumpas laiko tarpas, todėl sunku patikėti, kad G. M. galėjo taip puikiai atsiminti asmens balsą, kurio prieš tai niekada nebuvo mačiusi, o tik buvo kalbėjusi su juo telefonu. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, apeliaciniame skunde teigiama, kad G. M. parodymai, jog būtent L. L. jos prašė pateikti banko sąskaitos numerį, į kurią turi būti pervesti pinigai, taip pat jog L. L. davė nurodymus, ką toliau daryti su pinigais, yra abejotini. Turėjo būti vadovaujamasi principu, kad visos abejonės, kurios nėra pašalintos, yra aiškinamos kaltinamojo naudai.

22G. M. teigė, jog kai buvo areštuota G. Ma. banko sąskaita, ji pati paskambinusi L. L., tačiau iš pradžių ji teigė, kad L. L. numerio niekada nebuvo išsisaugojusi, kadangi neva L. L. labai dažnai keisdavo telefono numerius. Taigi gynėjas kelia klausimą, kaip galima paskambinti kitam asmeniui, neturint išsisaugojus jo telefono numerio. Esant tokiai daugybei neatitikimų bei neaiškumų G. M. parodymuose, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog būtent L. L. prašė G. M. banko sąskaitos numerio, kad jis davė kitus neteisėtus nurodymus. G. M. buvo paprašyta atpažinti L. L., tačiau ji to padaryti nesugebėjo, kadangi niekada L. L. nebuvo mačiusi.

23Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas išsamiai. Jeigu G. M. teigė, kad ji su L. L. bendravo telefonu ir trumposiomis žinutėmis, turėjo būti paimtos G. M. telefonų išklotinės, kad būtų galima įsitikinti, ar jie tikrai bendravo. Tokiu būdu būtų buvę nustatyti telefono numeriai, kuriais neva G. M. bendravo su L. L. Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog nebuvo aiškinamasi, kaip G. M. perdavė banko sąskaitos numerį L. L. Pati G. M. teigė, kad ji perdavė banko sąskaitos numerį siųsdama trumpąją žinutę, tačiau tai prieštarauja jos parodymams, kad ji neturėjo išsisaugojusi L. L. telefono numerio. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nedelsiant po nusikaltimo padarymo, todėl telefoninių pokalbių išklotines paimti nebūtų buvę kliūčių, tačiau tai nebuvo atlikta laiku ir šiuo metu nėra galimybių gauti šių įrodymų.

24Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme yra patvirtintos aplinkybės, jog L. L. nuolat naudojosi E. Z. banko sąskaita. Tai buvo daroma dar iki 2013 m. rugsėjo 27 d. Taigi keliamas klausimas, kokiu tikslu reikėtų prašyti dar vienos sąskaitos numerio iš kito asmens, kad pinigai vis tiek pakliūtų į E. Z. banko sąskaitą.

25Taigi esant tokiai daugybei neatitikimų, L. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo pateikęs prašymą dėl akistatos su G. M. surengimo, kad neaiškumai ir abejonės būtų pašalinti, tačiau prokuroras nesutiko atlikti tokio procesinio veiksmo. Šie neatitikimai nebuvo pašalinti ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

26Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu užfiksuota, jog iš nukentėjusiojo ir jo atstovaujamų bendrovių apgaule buvo įgyta apie 33000 Lt, tačiau L. L. nuteistas tik dėl 4000 Lt sumos įgijimo pabaudojant apgaulę. Abejojama, jeigu šią nusikalstamą veiką padarė L. L., kodėl jis nebuvo teisiamas dėl neva apgaule įgytos visos pinigų sumos.

27Daroma išvada, kad L. L. nuteistas, remiantis išimtinai tik G. M. parodymais, kuriuose gausu prieštaravimų. Svarbu, jog G. M. davė parodymus būdama kaltinamoji ir neprisaikdinta. Taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo būti aktyvus ir imtis atitinkamų veiksmų, kad G. M. parodymai būtų patikrinti, t. y. įsitikinti, ar nurodytos objektyvios aplinkybės. Asmuo negali būti nuteistas išimtinai tik pagal vieno proceso dalyvio parodymus, juos turi pagrįsti kiti byloje esantys įrodymai. Nurodoma, jog byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų L. L. kaltę, nėra.

28Dar viena aplinkybė, verčianti abejoti G. M. duotų parodymų teisingumu, jog ji pati nuolat darydavo piginines perlaidas nuteistiesiems. G. M. paaiškino, kad tai darydavo paprašyta pažįstamo asmens iš (duomenys neskelbtini). Tai rodo, kad G. M. turi pažįstamų (duomenys neskelbtini), su kuriais palaiko itin glaudžius ryšius, todėl neatmestina versija, jog kaltę už šį nusikaltimą yra norima perkelti nekaltam asmeniui.

29Galiausiai apeliaciniame skunde pažymima, kad teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Jeigu, išnaudojus visas galimybes, byloje esančių abejonių pašalinti nepavyksta, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apelianto nuomone, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo išnaudotos visos galimybės esantiems prieštaravimams, abejonėms ir neaiškumams pašalinti, todėl, vadovaujantis principu, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, L. L. turėjo būti išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kadangi nėra įrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

30Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

31Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

32Apeliacinis skundas atmestinas.

33Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

34Apeliaciniame skunde yra ginčijama L. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir prašoma priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, jog L. L. dalyvavo darant nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas), taip pat prašoma atmesti pirmosios instancijos teismo patenkintus civilinius ieškinius. Būtent šiais klausimais nutartyje ir pasisako apeliacinės instancijos teismas.

  1. Dėl sukčiavimo sudėties (BK 182 straipsnio 1 dalis) buvimo L. L. veiksmuose

35Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį L. L., pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuosprendyje aptartų įrodymų visuma (teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymai, rašytinė bylos medžiaga) leidžia daryti išvadą, jog L. L. suvokė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims apgaule suklaidinus asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ir nenustatytų asmenų naudai įgyja svetimą turtą – pinigus, numatė, kad dėl jo veiksmų asmuo patirs turtinę žalą, ir to norėjo bei siekė, tai yra veikė tiesiogine tyčia. Tokia L. L. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, yra kvalifikuota tinkamai. Kadangi asmenys, su kuriais bendrai veikė L. L., nenustatyti, nežinoma, ar jie atitinka subjekto požymius, pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, kad L. L. veikė bendrininkų grupe. Iš esmės apeliaciniame skunde yra keliami įrodymų vertinimo klausimai. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtai, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir kitą rašytinę bylos medžiagą, sutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo padaryta išvada, kad įrodyta, jog L. L. dalyvavo darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

36BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra tai, kad kaltininkas svetimą turtą ar turtinę teisę įgyja (arba išvengia turtinės prievolės ar ją panaikina) neteisėtai, apgaule. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010, 2K-329-222/2015, 2K-133-222/2017). Taigi sukčiavimo atveju panaudojama apgaulė įgyjant svetimą turtą (ar turtinę teisę) arba, kitaip tariant, apgaulė yra būdas, kuriuo įgyjamas svetimas turtas (ar turtinė teisė). Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo, jog panaudojant apgaulę buvo neteisėtai įgytas svetimas UAB „K.“ ir UAB „T.“ priklausantis turtas, tačiau ginčijamas L. L. dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Kaip teisingai yra nurodyta apeliaciniame skunde, siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, turi būti įrodyti visi būtinieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti įrodyta, kad neteisėtai įgyjant svetimą turtą buvo panaudota esminė apgaulė ir asmuo norėjo taip elgtis bei siekė kilsiančių padarinių, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tik nustačius visus būtinuosius požymius, galima tvirtinti, kad L. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

37Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nėra įrodyta, kad būtent L. L. panaudodamas apgaulę iš V. D. sužinojo prisijungimo kodus prie banko sąskaitos ir tokiais veiksmais neteisėtai įgijo svetimą turtą. Visų pirma, pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis priimtas už tai, kad L. L., veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą turtą. Kaltinime aprašant atliktų nusikalstamų veiksmų eigą yra nurodyta, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. nenustatytas asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini), iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (mobilaus ryšio įrenginio IMEI (duomenys neskelbtini)) paskambino V. D. į gyvenamosios vietos fiksuoto ryšio telefoną ir, neteisėtai pasisavinęs valstybės tarnautojo vardą, prisistatė FNTT pareigūnu „R.“, po to melagingai pasakė, jog iš jo sąskaitos neteisėtai pervedami pinigai, todėl jis (V. D.) turi padiktuoti elektroninės bankininkystės duomenis, skirtus prisijungti prie elektroninės bankininkystės, o V. D., manydamas, jog šie duomenys iš tiesų reikalingi, tokiu būdu būdamas suklaidintas, šiuos duomenis, kurie buvo susieti su jo asmenine ir juridinių asmenų, kuriuose jis dirba (VšĮ „S.“, UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „T.“, kooperatinės bendrovės „Z.“), banko sąskaitomis, padiktavo. Taigi matyti, jog kaltinime ir nebuvo nurodyta aplinkybė, jog būtent L. L. apgaule iš V. D. sužinojo prisijungimo prie banko sąskaitos kodus, kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje yra aiškiai nurodyta, jog šiuos veiksmus atliko ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo.

38Vien ta aplinkybė, kad ne pats L. L. panaudodamas apgaulę sužinojo iš V. D. prisijungimo prie banko sąskaitos kodus, savaime nereiškia, kad L. L. apskritai nenaudojo apgaulės ir todėl jo veiksmuose nėra visų būtinųjų sukčiavimo sudėties požymių. Esminis sukčiavimo požymis, išskiriantis šią nusikalstamą veiką iš kitų veikų, kuriomis užvaldomas svetimas turtas, yra apgaulė. Apgaulė gali pasireikšti aktyvia arba pasyvia forma, išoriškai ji panaši į civilinės teisės numatytą turto ar turtinės teisės įgijimą, tačiau esmė yra apgaulė, kuri gali pasireikšti žodine dezinformacija, rašytine forma, pateikiant suklastotus dokumentus, konkliudentiniais veiksmais, pakeičiant daiktų išorės savybes ir formas. Sukčiavimo atveju apgaulė yra priemonė neteisėtai ir neatlygintinai įgyti svetimą turtą. Apgaulės būdų gali būti labai įvairių, tą parodo ir gausi teismų praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-309/2013, 2K-312/2013, 2K-336/2013, 2K-392/2013, 2K-523/2013, 2K-526/2013, 2K-123/2014 ir kt.). Tačiau bet kurios sukčiavimo veikos apgaulės turiniui būdinga tai, kad kaltininko panaudota apgaule yra suklaidinamas turto valdytojas, o kaltininkas dėl panaudotos apgaulės įgyja svetimą turtą. Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiškė tuo, jog ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, paskambinęs V. D., prisistatė FNTT pareigūnu ir melagingai pranešė, kad iš asmens sąskaitos neteisėtai pervedami pinigai, todėl jis turi padiktuoti elektroninės bankininkystės duomenis, o V. D., būdamas iš esmės suklaidintas, manydamas, kad šie duomenys iš tiesų reikalingi, juos padiktavo. Taigi akivaizdu, kad buvo panaudota esminė apgaulė, jei nenustatytas asmuo nebūtų prisistatęs FNTT pareigūnu ir informavęs apie neva daromą nusikaltimą V. D., t. y. iš jo sąskaitos neteisėtai pervedamus pinigus, jis nebūtų suteikęs elektroninės bankininkystės duomenų, taigi L. L. nebūtų pavykę neteisėtai pasisavinti savo ir kitų asmenų naudai svetimo turto. Būtina pažymėti, jog pats L. L. apgaulės nenaudojo, kad sužinotų V. D. prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis, tačiau tai nereiškia, jog jo veiksmuose nėra apgaulės požymių, kadangi iš aplinkybių visumos galima spręsti, jog jis buvo susitaręs su kitais asmenimis ir žinojo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, panaudodamas apgaulę, sužinos iš V. D. prisijungimo prie jo banko sąskaitos duomenis. Remiantis šiais duomenimis, darytina išvada, kad L. L. žinojo apie apgaulės panaudojimą prieš V. D. ir tam pritarė, suprasdamas ir turėdamas tikslą tokiu būdu neteisėtai įgyti svetimą turtą.

39Kadangi asmuo, panaudojęs prieš V. D. apgaulę, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas, apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad neaišku, ar tas asmuo atitiktų subjekto, kuriam gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, požymius. Dėl šios priežasties taip pat nebuvo nustatyta ir L. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ar organizuota grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlį į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Bendrininkavimo su asmeniu, įvardytu kaip nenustatytas asmuo, pašalinimas iš kaltinimo neturi būti sprendžiamas formaliai, o bendrininkavimo konstatavimas tokiu atveju nebūtinai reiškia netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.

40Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai. Eliminavus bendrininkavimą, nebelieka ir pagrindo patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn už bendrai padarytą veiką, nes vykdytojo atlikti veiksmai jiems nebegali būti inkriminuojami, tuo tarpu jų pačių veikoje nėra visų būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių. Taigi tais atvejais, kai asmuo, kuris pats nerealizavo visų būtinų objektyvių nusikalstamos veikos požymių, tačiau kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką kartu su nenustatytu vykdytoju, bendrininkavimo konstatavimas ar pašalinimas iš kaltinimo tampa esminis jo baudžiamosios atsakomybės klausimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2009).

41Nagrinėjamojoje byloje nusikalstama veika (sukčiavimas) buvo padaryta dalyvaujant dviem bendravykdytojams, kurie buvo iš anksto susitarę ir pasiskirstę užduotimis. L. L. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje (sukčiavime) pasireiškė tuo, kad jis iki 2013 m. rugsėjo 27 d. susisiekė su G. M. ir paprašė pastarosios gauti banko sąskaitos numerį, o gavęs reikalingus duomenis, perdavė sąskaitos numerį nenustatytam asmeniui. Tęsdamas nusikalstamą veiką, kai pinigai jau buvo pervesti į G. Ma. sąskaitą, jis informavo G. M. apie būtinumą išgryninti pervestas pinigines lėšas ir taip buvo apgaule įgytas svetimas UAB „K.“ ir UAB „T.“ priklausantis turtas – 4000 Lt (1158,48 Eur). Su nukentėjusiuoju V. D. pats L. L. nebendravo ir jo neapgaudinėjo, taigi jo veiksmai pripažinti nusikalstamais tik todėl, kad atlikti pagal susitarimą su nenustatytu asmeniu, kuris, paskambinęs nukentėjusiajam V. D., pateikė melagingą informaciją, apgavo nukentėjusįjį ir nulėmė jo apsisprendimą pateikti prisijungimo prie savo banko sąskaitos duomenis. Be šio nenustatyto bendravykdytojo veiksmų nebūtų įmanomi ir L. L. veiksmai, t. y. nebūtų aiškus nusikalstamos veikos mechanizmas ir nebūtų galima konstatuoti L. L. kaltės. Taigi išvada, kad L. L. apgaule įgijo svetimą turtą (padarė sukčiavimą), galima tik pripažinus, jog jis bendrininkavo su nenustatytu asmeniu, kuris bendravo su nukentėjusiuoju ir jį apgavo. Teismui pašalinus išvadą dėl bendrininkavimo liktų neaišku, kuo grindžiama išvada, kad L. L. apgaule įgijo svetimą turtą. Taigi akivaizdu, kad L. L. padarė sukčiavimą ne vienas, bet kartu su nenustatytu asmeniu, ir kad būtent tas asmuo panaudojo apgaulę prieš nukentėjusįjį ir būtent šie jo veiksmai leido nuteistajam neteisėtai užvaldyti svetimą turtą. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nebūtinai turėjo būti nustatyta, kad būtent L. L. panaudojo apgaulę prieš V. D. ir taip sužinojo jo elektroninės bankininkystės duomenis, jog būtų galima jį traukti baudžiamojon atsakomybėn už sukčiavimą.

42Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pas L. L. nebuvo rastas mobilaus ryšio telefonas, kompiuteris ar kitas įrenginys, su kuriuo būtų galima prisijungti prie interneto, todėl apeliantas padarė išvadą, jog pas L. L. nebuvo rasti nusikalstamos veikos įrankiai, kas patvirtintų, jog būtent šis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pirmiausia būtina pažymėti, jog tiek kaltinime, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kad ne L. L., o būtent nenustatytas asmuo, tęsdamas bendrininkų nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti banko sąskaitose esančias lėšas, nenustatytoje vietoje, naudodamas mobilaus ryšio įrenginį, 2013 m. rugsėjo 27 d. prisijungė prie interneto tinklo, panaudodamas svetimus (V. D.) elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, neteisėtai prisijungė prie AB „(duomenys neskelbtini)“ banko elektroninės bankininkystės sistemos ir atlikdamas neteisėtas operacijas, iš juridinių asmenų banko sąskaitų į kitų asmenų banko sąskaitas pervedė iš viso 32 900 Lt, tame tarpe iš UAB „.K.“ sąskaitos pervedė 1000 Lt ir iš UAB „T.“ sąskaitos pervedė 3000 Lt į L. L. pateiktą G. Ma. sąskaitą. Taigi matyti, jog L. L. atliktiems veiksmams mobilaus ryšio įrenginys, kuriuo būtų galima prisijungti prie interneto, nebuvo būtinas, kadangi ne jis prisijungęs prie interneto, atlikdamas neteisėtas operacijas, iš juridinių asmenų banko sąskaitų į kitų asmenų sąskaitas pervedė pinigines lėšas, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo. Be to, papildomai pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog pas L. L. nerasta nusikalstamos veikos priemonė, savaime nereiškia, jog jis nepadarė sukčiavimo nusikaltimo. Jei ikiteisminio tyrimo metu būtų pavykę tiksliai nustatyti asmenį, kuris jungėsi prie VšĮ „S.“, UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „Tr.“, kooperatinės bendrovės „Z.“ banko sąskaitų, tikėtina, kad tuomet galbūt pas jį būtų buvusi rasta nusikalstamos veikos priemonė, t. y. mobilaus ryšio įrenginys, kuriuo jungtasi prie svetimų juridinių asmenų sąskaitų. Kita vertus, vien nusikalstamos veikos priemonės nebuvimas savaime nepaneigia L. L. kaltės padarius sukčiavimą, kadangi esama kitų jo kaltės įrodymų. Ir priešingai, net jei pas L. L. būtų buvusi rasta nusikalstamos veikos priemonė, nesant kitų jo kaltės įrodymų, to nepakaktų priimti apkaltinamajam nuosprendžiui. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo proceso dalyvių parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu, juos gretino tarpusavyje ir vienus su kitais, taip pat ir su bylos rašytiniais įrodymais, išsamiai ir detaliai nurodė, kurie bylos duomenys patvirtina ar paneigia tam tikras aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymui neteikė išskirtinės reikšmės. Teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl bylos aplinkybių nustatymo, bei pateikė aiškius, išsamius motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Bylos įrodymai buvo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ne vien ta aplinkybe, jog pas L. L. nebuvo rasta nusikalstamos veikos priemonė, tačiau atsižvelgė į visus duomenis, kurie yra reikšmingi aiškinantis L. L. kaltę ir dalyvavimą darant nusikaltimą – sukčiaujant.

43Apeliaciniame skunde yra abejojama, ar G. M. apskritai pažinojo L. L., kadangi jos parodymuose esama prieštaravimų: G. M. teigė, jog su L. L. susipažino įkalinimo vietoje, o pirmą kartą pamatė teisme. Duodama parodymus teisme, G. M. nurodė, jog su L. L. susipažino 2012–2013 metais. Jos buvęs draugas tuo metu atliko bausmę ir susipažino su L. L., tokiu būdu ir pati G. M. susipažinusi su nuteistuoju. L. L. buvo įkalinimo įstaigoje, kai jie susipažino, bendraudavo telefonu ir internetu. G. M. pažymėjo, kad gyvai L. L. nematė, jie kalbėdavo telefonu (t. 2, b. l. 161). G. M. nurodžiusi, jog pirmą kartą L. L. pamatė teisme (t. 3, b. l. 146). Akivaizdu, jog apeliaciniame skunde bandoma formaliai įžvelgti G. M. parodymuose neva esančius prieštaravimus. G. M. ir L. L. susipažino, kol nuteistasis buvo įkalinimo įstaigoje, tačiau jie bendravo tik telefonu, todėl G. M. galėjo L. L. pirmą kartą pamatyti tik teismo posėdžio metu. Vien tai, kad asmenys bendravo nuotolinio ryšio priemonėmis, tačiau nebuvo susitikę, nereiškia, kad jie laikytini nepažįstamais. Tačiau esant tokioms aplinkybėms, yra itin svarbu atsakyti į klausimą, ar nuotolinio ryšio priemonėmis G. M. tikrai bendravo su L. L., ar su kitu asmeniu, kuris tik naudojosi L. L. vardu ir pavarde.

44Teismo posėdžio metu pats nuteistasis L. L. neigė pažinojęs G. M. (t. 2, b. l. 135). G. M. tvirtino, kad žino, jog tikrai bendravo su L. L., nurodė pažinojusi kaltinamojo balsą. G. M. teigė socialiniame tinkle „Facebook“ mačiusi L. L. nuotrauką, tai buvo tas pats asmuo. Iš to paties telefono numerio, kuriuo bendravo su L. L., ji gaudavusi nuotraukas asmens, su kuriuo bendravo, tai buvo L. L. Ji prisiminė asmens, su kuriuo bendravo, balsą, G. M. nekilo abejonių, kad skambino L. L. (t. 2, b. l. 162). Atkreiptinas dėmesys, kad G. M. ir teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, jog su L. L. bendravo telefonu, taip pat galbūt internetu (dėl bendravimo internetu G. M. suabejojo, nes yra praėję daug laiko), L. L. yra jai siuntęs savo nuotraukas, o teisme ji pažino, kad L. L. yra tas pats asmuo, kuris siuntė nuotraukas (t. 4, b. l. 76–77). Taigi apklausiama teismo posėdžio metu pirmą kartą G. M. buvo visiškai įsitikinusi, kad telefonu bendravo su L. L., jog būtent jis davė nurodymus dėl pinigų pervedimo. G. M. suabejojo, ar tikrai bendravo su L. L. tik po to, kai teismo posėdžio metu parodymus davė liudytojas K. S. (pravardė P.). K. S., duodamas parodymus, teigė, jog, būdamas įkalinimo įstaigoje, nusipirko iš L. L. telefoną. Į šį telefoną rašė mergina, su kuria jis pradėjo bendrauti. Jai pasisakius, kad yra L. L. mergina, K. S. apsimetė L. L. Telefone buvo kelios L. L. nuotraukos, kurias K. S. nusiuntė merginai, o ši jam atsiuntė savo. Vėliau V. O. paprašė gauti sąskaitos numerį, nes L. L. nurodė neturįs. Banko sąskaitos numerį K. S. gavo per G. M. Į G. M. nurodytą sąskaitą buvo pervesta 4000 Lt, o K. S. paprašė, kad ji šiuos pinigus nuimtų. Tuo metu L. L. nurodė banko sąskaitą, o K. S. paprašė, kad G. M. dalį pinigų pervestų būtent į tą L. L. nurodytą banko sąskaitą (t. 3, b. l. 8). Po šių liudytojo K. S. parodymų G. M. teisme nurodė, jog asmens pravarde P. nepažinojo, su K. S. ir V. O. jai bendrauti neteko. Manė, jog bendrauja su L. L., nes jis jai siųsdavo nuotraukas. Tačiau negalėjo pasakyti, ar tikrai bendravo su L. L., nes telefonu kalbėdavo be vaizdo perdavimo (t. 3, b. l. 146). Vis dėlto, matyti, jog iki K. S. apklausos teismo posėdžio metu G. M. buvo įsitikinusi, kad bendravo būtent su L. L., tik liudytojo parodymai privertė ją suabejoti, ar tikrai telefonu kalbėjusi su pačiu L. L. Tuo tarpu K. S. parodymų liudytojas V. O. visa apimtimi nepatvirtino. Šis liudytojas pažymėjo, jog asmuo, pravarde P., iš L. L. nusipirko mobilaus ryšio telefoną, kurį perdavė V. O. Tas pats asmuo vėliau V. O. klausęs, ar gali, naudodamasis L. L. duomenimis, bendrauti su G. M. Vis tik V. O. nurodė, jog asmens, pravarde P., banko sąskaitos numerio neprašė, taip pat neprašė, kad pinigai būtų pervesti į G. M. banko sąskaitą. V. O. nurodė, jog asmens, pravarde P., tik prašė pervesti pinigus už įsigytus mobiliojo ryšio telefonus, pinigus pervesdavo tiems asmenims, iš kurių pirkdavo telefoną (t. 3, b. l. 145–146). Apygardos teismas pažymi, jog yra akivaizdu, kad liudytojai K. S. ir V. O. parodymai tarpusavyje yra vieni kitiems prieštaringi, tos pačios aplinkybės nurodomos visiškai skirtingai, todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, kad teisme apklaustų liudytojų K. S., pravarde P., ir V. O. parodymai nesutampa tarpusavyje, yra nelogiški, neatitinka (duomenys neskelbtini) raštuose pateiktos informacijos, juos taip pat paneigia G. M. parodymai. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tokius minėtų nuteistųjų parodymus vertino kritiškai, kaip siekį padėti L. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią pirmosios instancijos teismo išvadą sustiprina ir aplinkybė, kad nuteistasis L. L. versiją, jog su G. M. galbūt bendravo kiti jo pažįstami nuteistieji, iškėlė tik teisme, ikiteisminio tyrimo metu šių tvirtinimų nebuvo pateikęs, todėl jo nurodyti kiti nuteistieji ir buvo apklausti tik teismo posėdžio metu. Taigi apeliacinės instancijos teismas tokius L. L. teiginius laiko jo gynybine versija, siekiu išvengti griežtos baudžiamosios atsakomybės. Tokį duomenų vertinimą iš dalies patvirtina ir V. O. parodymai, kadangi jis paneigė K. S. tvirtinimą, jog iš jo buvo prašęs banko sąskaitos numerio, į kurį būtų galima pervesti pinigus, ir jog šį numerį K. S. buvo gavęs iš G. M. Taigi nuteistųjų K. S. ir V. O. parodymai teismo posėdžio metu nepatvirtina, kad L. L. inkriminuotus veiksmus galėjo atlikti kiti asmenys. Įvertinus pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad G. M. pateikti banko sąskaitos numerį ir neteisėtus nurodymus, ką darytai su pinigais, pervestais į šią sąskaitą, pastarajai davė būtent L. L., o ne tretieji asmenys.

45Apeliaciniame skunde yra nurodyta ir daugiau G. M. parodymų tarpusavio prieštaravimų. Atkreipiamas dėmesys, jog G. M. tvirtinusi, kad areštavus G. Ma. sąskaitą pati paskambino L. L. paklausti, kas nutiko, nors prieš tai buvo nurodžiusi, jog L. L. telefono numerio nebuvo išsisaugojusi. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistasis G. M. parodymus bando vertinti išimtinai sau palankiai ir ieško netikslumų, iš pradžių gerai neįsigilinęs į parodymų turinį bei esmę. G. M. nurodė, jog L. L. telefono numerius keisdavo kas savaitę, kartais kas mėnesį (t. 2, b. l. 161–162). Taip pat G. M. teigė, jog pati paskambino L. L., tačiau negalinti nurodyti, į kokį telefono numerį skambinusi, nes L. L. nuolat keisdavo telefono numerius, tačiau teko skambinti pačiai, kai buvo užblokuota G. Ma. sąskaita (t. 3, b. l. 147). Taigi net jei G. M. ir nebuvo išsisaugojusi L. L. mobilaus telefono numerio, tai savaime nepatvirtina aplinkybės, jog ji negalėjusi paskambinti L. L., kadangi tiesiog galėjo pagal susisiekimo žurnalą mobilaus ryšio įrenginyje susirasti ankstesnius skambučius ar trumpąsias žinutes, adresuotus L. L., ir tokiu būdu su juo susisiekti pakartotinai. Būtent taip situaciją paaiškino ir pati G. M. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu, nurodydama, kad L. L. telefono numerio neišsaugojo, tačiau atsiminė paskutinius numerio skaičius pagal įeinančius skambučius, o laikotarpis, kada pinigai buvo pervesti į draugės sąskaitą, nebuvo ilgas, tuo laikotarpiu bendravo su L. L. L. L. rašė trumpąsias žinutes, iš žinučių buvo galima atsekti telefono numerį (t. 4, b. l. 76–77). Savaime suprantama ir logiška yra aplinkybė, kad G. M. gali neprisiminti L. L. telefono numerio bei nežino, kuriuo tiksliai numeriu su juo susisiekusi, kai norėjo persiųsti G. Ma. banko sąskaitos numerį, kadangi, kaip buvo ir pati nurodžiusi, jis telefono numerius itin dažnai keisdavo. Šią aplinkybę patvirtinusi ir liudytoja E. Z. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. Z. teigė, jog L. L. telefono numerius keisdavo dažnai, todėl numerio ji nurodyti negalinti (t. 2, b. l. 160). Taigi akivaizdu, jog aplinkybė, kad G. M. negalinti nurodyti vieno tikslaus L. L. naudoto telefono numerio, nereiškia, jog jos parodymai yra prieštaringi ar netikslūs, nes jų bendravimas telefonu vyko prieš netrumpą laiko tarpą, L. L. telefono numerius dažnai keisdavo, ir tai savaime nepaneigia fakto, jog G. M. telefonu bendravo būtent su L. L.

46E. Z. parodymų reikšmę taip pat būtina aptarti išsamiau. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog L. L. E. Z. banko sąskaita naudojosi ir iki 2013 m. rugsėjo 27 d., taigi keliamas klausimas, kam jam reikėjo trečio asmens papildomai prašyti dar vieno banko sąskaitos numerio, kad pinigai galiausiai vis tiek būtų pervesti į E. Z. banko sąskaitą. Teismo posėdžio metu E. Z. nurodė, jog po poros metų po pažinties su L. L. jis paprašė merginos atsidaryti banko sąskaitą, tačiau nenurodė kokiu tikslu. Vėliau į E. Z. banko sąskaitą buvo pervedami pinigai ir ji suprato, kad L. L. įkalinimo įstaigoje vykdo „verslą“. E. Z. nurodė pati atlikusi pervedimus kitiems asmenims, tačiau pinigais, pervestais į jos sąskaitą, savo reikmėms nesinaudojusi. Pinigų pervedimai vyko šiek tiek ilgiau nei mėnesį, kontaktinius duomens, kam reikia pervesti pinigus, nurodydavo telefonu. Pinigai buvo pervedami asmenimis, esantiems tiek įkalinimo įstaigoje, tiek ir laisvėje. E. Z. nurodė, jog mano, kad visada bendravo su L. L., su juo buvo susitikusi įkalinimo įstaigoje. Bendra pervedimų suma buvo apie 33000 Lt, iki 40000 Lt (t. 2, b. l. 160–161). Taigi matyti, jog E. Z. nurodytos ir aptartos faktinės aplinkybės atitinka G. M. parodymų turinį, o tai leidžia užtikrintai spręsti, kad G. M. neklydo nurodžiusi, jog telefonu išties bendravo su L. L. ir būtent jis prašė jos banko sąskaitos numerio bei nurodė, kaip elgtis su pervestais pinigais. Tiesa, apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti grįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/20I2, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K.-232/2014, 2K-471-507/2015). Taigi nuteistojo L. L. svarstymai ir hipotetiniai klausimai, kokiu tikslu jam būtų reikėję papildomos trečio asmens sąskaitos, kai jis jau ir taip naudojosi E. Z. banko sąskaita dar iki 2013 m. rugsėjo 27 d., neturi jokio teisinio pagrindo. Tik patys nusikalstamą veiką darę asmenys gali tiksliai nurodyti, kam ir kokių banko sąskaitų jiems reikėjo, nes būtent jie geriausiai žino savo sukurtą nusikaltimo mechanizmą, o teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, gali spręsti, kad skirtingos banko sąskaitos buvo reikalingos nusikalstamos veikos pėdsakams slėpti ir apsunkinti jos išaiškinimą, tačiau šios prielaidos neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui bei apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui.

47Apeliaciniame skunde keliamas ir pasisavintų piniginių lėšų sumos klausimas. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad apgaule buvo įgyta 33000 Lt, tuo tarpu L. L. nuteistas už 4000 Lt sumos įgijimą apgaule. Nepaisant to, jog nukentėjusysis V. D., duodamas parodymus, nurodė, jog iš įmonių sąskaitų buvo pervesta 30000 Lt (t. 2, b. l. 152–153), be to, tokios pinigų sumos pervedimą į jos sąskaitą patvirtino ir liudytoja E. Z. (t. 2, b. l. 160), tačiau G. M. nurodė, kad, į G. Ma. sąskaitą pervedus pinigus, jos išgrynino 3900 Lt, 100 Lt už „paslaugą“ liko G. Ma. (t. 2, b. l. 161), liudytoja G. Ma. nurodė, kad į jos sąskaitą buvo pervesta apie 2000–3000 Lt, tačiau teigė, jog tiksliai nežino, kiek buvo pervesta į jos sąskaitą, kiek pamena – 3000 Lt, jai davė apie 100 Lt (t. 2, b. l. 151–152). Iš 2013 m. rugsėjo 27 d. UAB „K.“ sąskaitos išrašo matyti, kad tą dieną iš šios įmonės sąskaitos buvo pervestos įvairios pinigų sumos fiziniams asmenims, tarp jų G. Ma. buvo pervesta 1000 Lt (t. 1, b. l. 25). Iš 2013 m. rugsėjo 27 d. UAB „T.“ sąskaitos išrašo matyti, kad tą dieną iš šios įmonės sąskaitos buvo pervesta 3000 Lt G. Ma. (t. 1, b. l. 26). Iš G. Ma. sąskaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, išrašo matyti, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. jai UAB „K.“ 2013 m. rugsėjo 27 d. pervedė 1000 Lt, UAB „T.“ pervedė 3000 Lt. Tą pačią dieną iš jos buvo išimta 90 Lt ir 3900 Lt (t. 1, b. l. 63). Iš G. M. sąskaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“ banke, išrašo matyti, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. iš jos sąskaitos buvo pervesta 3200 Lt į E. Z. sąskaitą (t. 1, b. l. 86). Iš E. Z. sąskaitos, esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, matyti, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. į ją buvo pervesta 3200 Lt iš G. M. sąskaitos (t. 1, b. l. 112). Liudytojų G. M. ir G. Ma. parodymai bei sąskaitų išrašų duomenys patvirtina, jog L. L. davė nurodymus G. M. būtent dėl 4000 Lt sumos. Sukčiavimo nusikaltimo sudėtis yra materiali, nusikaltimas laikomas baigtu, kai kyla BK 182 straipsnyje numatyti padariniai, turto savininkui ar teisėtam valdytojui padaroma turtinė žala – jis netenka turto ar turtinės teisės. Taigi akivaizdu, jog, pervedus pinigus į G. Ma. sąskaitą, juridiniai asmenys, kuriems priklausė piniginės lėšos, ir jų atstovai neteko galimybės disponuoti pinigais, t. y. buvo patirta turtinė žala, nes neteisėtai pasisavintas juridiniams asmenims priklausantis turtas, taip pat įvertinus visas aptartas aplinkybes, minėtą pinigų sumą pervedus į E. Z. sąskaitą, L. L. įgijo galimybę šiais pinigais disponuoti kaip savo turtu. Taigi nagrinėjama nusikalstama veika buvo baigta nuo to momento, kai, panaudojus apgaulę ir taip sužinojus prisijungimo prie banko sąskaitų duomenis, pinigai iš UAB „K.“, UAB „T.“, KŪB „Tr.“, VšĮ „S.“, kooperatinės bendrovės „Z.“ banko sąskaitų buvo pervesti į kitas banko sąskaitas, t. y. nuo to momento, kai V. D. neteko galimybės disponuoti šiomis piniginėmis lėšomis. Vis dėlto, ar kiti nusikalstamos veikos dalyviai įgijo teisę disponuoti pervestais pinigais, yra neaišku, taip pat byloje nėra duomenų, ar L. L. turėjo galimybę disponuoti didesne nei 4000 Lt suma, todėl L. L. buvo inkriminuotas tik 4000 Lt sumos pasisavinimas, kadangi tik dėl šios konkrečios pinigų sumos jis davė neteisėtus nurodymus ir tik tokia piniginių lėšų suma jis turėjo galimybę disponuoti savo nuožiūra. Iš byloje esančių įrodymų galima spręsti apie L. L. susiformavusią tyčią tik dėl 4000 Lt sumos, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyti kiti nusikalstamą veiką padarę asmenys, negalima spręsti, ar jie neperžengė bendrininkų susitarimo ribų, ar tikrai iš anksto buvo susitarta pasisavinti būtent 32900 Lt sumą. Dėl aptartų aplinkybių L. L. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį būtent dėl 4000 Lt, o ne 32900 Lt, sumos pasisavinimo panaudojus apgaulę.

48Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. M. nuolat darydavo pinigines perlaidas pažįstamiems nuteistiesiems. Apelianto nuomone, ši aplinkybė rodo, kad G. M. su pažįstamais nuteistaisiais iš (duomenys neskelbtini) palaiko itin glaudžius ryšius. Teisiamojo posėdžio metu pati G. M. yra nurodžiusi, jog jos buvęs draugas O. A., per kurį susipažino su L. L., taip pat atliko bausmę (duomenys neskelbtini), nors jie tuo metu buvo išsiskyrę, G. M. buvusiam draugui siųsdavo pinigų (t. 2, b. l. 161). Taigi, matyti, jog apeliacinio skundo teiginys, kad G. M. (duomenys neskelbtini) be L. L. turėjo ir kitų pažįstamų, yra visiškai pagrįstas, to neneigia ir pati G. M., tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia L. L. kaltės padarius nusikalstamą veiką, taip pat ir nepatvirtina, kad L. L. buvo nuteistas nepagrįstai, o nusikaltimą padarė kitas (duomenys neskelbtini) bausmę atlikęs asmuo, kurį pažinojo G. M., t. y. kad L. L. buvo perkelta kito asmens kaltė. Kaip jau minėta anksčiau, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl vien L. L. pasvarstymai, kad G. M. bendravo su kitu asmeniu, kalinčiu (duomenys neskelbtini), kuris ir padarė nusikalstamą veiką, neturi reikšmės nagrinėjamai situacijai, kadangi jo kaltė buvo įrodyta išsamiai ištirtais ir pirmosios instancijos teismo įrodymais pripažintais duomenimis. Taigi G. M. ryšiai su kitais (duomenys neskelbtini) bausmę atliekančiais asmenimis neturi reikšmės, sprendžiant apie L. L. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, tuo labiau, jog L. L. savo teiginių, kad jis buvo apkaltintas kito asmens padarytu nusikaltimu, negali pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. G. M. ryšiai su kitais (duomenys neskelbtini) kalinčiais asmenimis tik atskleidžia ir patvirtina aplinkybes, kaip ji galėjo susipažinti su nuteistuoju L. L.

49Apibendrinant visa tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visus duomenis ištyrė išsamiai, detaliai pasisakė, kodėl vienus pripažįsta įrodymais, o kitus atmeta, L. L. kaltė buvo įrodyta duomenų visuma, o ne, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, remiantis vieno asmens parodymais. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog įrodymų visuma (teisiamojo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymai, kita rašytinė bylos medžiaga) patvirtina, jog L. L. suvokė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims apgaule suklaidinus asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ir nenustatytų asmenų naudai įgyja svetimą turtą – pinigus, numatė, kad dėl jo veiksmų asmuo patirs turtinę žalią, ir to norėjo bei siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokia nuteistojo L. L. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

  1. Kiti procesiniai klausimai

50Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog prokuroras nepateikė įrodymų, kad L. L. padarė nusikalstamą veiką, o kaltinimą grindė išimtinai tuo, jog L. L. yra anksčiau teistas. Ankstesnis asmens teistumas turi reikšmės sprendžiant bausmės individualizavimo klausimą, taip pat nustatant, ar nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių – veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Į šias aplinkybes, skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir nuosprendyje nurodė, jog L. L. anksčiau teistas, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei, nusikalto neatlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, būdamas įkalinimo įstaigoje, todėl yra recidyvistas. Teismas nenustatė L. L. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, nusprendė, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei apskaičiuotas šios bausmės vidurkis. Nagrinėjamu atveju ankstesnis L. L. teistumas svarbus ir tuo, jog jis laisvės atėmimo bausmę atliko (duomenys neskelbtini), o G. M. bendravo būtent su asmeniu iš (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) atliekantis bausmę asmuo panaudojo apgaulę ir taip buvo neteisėtai pasisavintas svetimas turtas. Taigi ši aplinkybė atskleidžia susijusių asmenų ryšius. Vis dėlto L. L. tvirtinimas, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą sąlygojo jo ankstesnis teistumas, o ne prokuroro kaltinamajame akte nurodyti ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu ištirti objektyvūs duomenys, yra visiškai nepagrįstas. Kaip jau minėta anksčiau, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, teismo išvados turi būti grįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, vien rėmimasis ankstesniu asmens teistumu tikrai neįrodo asmens kaltės dėl konkretaus nusikaltimo. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas ankstesniu L. L. teistumu rėmėsi spręsdamas apie jo asmenybę ir parinkdamas konkrečią bausmę už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, tačiau, spręsdamas klausimą dėl jo kaltės, rėmėsi ne ankstesniu L. L. teistumu, o duomenimis ištirtais teisiamojo posėdžio metu ir pripažintais įrodymais, kurie ir patvirtino nuteistojo kaltę.

51Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, o teisiamojo posėdžio metu nepašalintos visos abejonės, kadangi nebuvo išreikalautos G. M. telefoninių skambučių išklotinės, taip pat nebuvo surengta G. M. ir nuteistojo L. L. akistata. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras. Taigi būtent prokuroras sprendžia, kokia bus ikiteisminio tyrimo eiga ir kokie procesiniai veiksmai turės būti atlikti jo metu. Nors prokuroro užduotis yra surinkti duomenis, kurie, nagrinėjant bylą teisme, padėtų įrodyti kaltinamo kaltę padarius nusikalstamą veiką, tačiau įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-162-697/2016). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012). Taigi, jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis prokuroras manė, kad surinktų duomenų pakanka ir jis galės bylą nagrinėjant teisme įrodyti L. L. kaltę, įstatymas nenumato jam įpareigojimo atlikti visus BPK įtvirtintus duomenų rinkimo ir patikrinimo veiksmus. Manydamas, kad surinktų duomenų pakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti, prokuroras gali užbaigti ikiteisminį tyrimą ir bylą su kaltinamuoju aktu perduoti į teismą. Visų BPK įtvirtintų proceso veiksmų atlikimas nėra numatytas kaip privalomas, o vien tai, kad jie nebuvo atlikti, savaime nereiškia, jog ikiteisminis tyrimas buvo neišsamus. Taigi prokuroras neprivalo visais BPK įtvirtintais įmanomais būdais patikrinti surinktų duomenų, kuriais bus grindžiamas kaltinimas, ypač tuo atveju, jei naujų duomenų gavimas gali labiau supainioti ar priversti suabejoti parodymus davusius liudytojus bei kitus proceso dalyvius (pvz., akistatos atlikimas). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, jog įrodymų tyrimas buvo atliktas neišsamiai ir nebuvo pašalintos visos abejonės.

52Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog neva L. L. buvo nuteistas išimtinai vien remiantis G. M. parodymais, nors tuo metu ji pati buvo kaltinamoji ir parodymus teisiamojo posėdžio metu davė, būdama neprisaikdinta. Visų pirma, dar kartą pabrėžiama, jog apkaltinamasis nuosprendis L. L. nebuvo priimtas remiantis vien G. M. parodymais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje esančius reikšmingus duomenis ir apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, remdamasis tiek asmenų parodymais (E. Z., G. M., G. Ma., V. D. parodymai, V. O. ir K. S. parodymai teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo išklausyti, tačiau pirmosios instancijos teismas juos vertino kritiškai, kaip prieštaringus ir neatitinkančius kitos rašytinės bylos medžiagos), tiek kita rašytine bylos medžiaga ((duomenys neskelbtini) pateikta informacija, banko sąskaitų išrašai, asmens parodymo atpažinti protokolas ir kt.). Taigi akivaizdu, jog, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nebuvo remiamasi išimtinai vien G. M. parodymais. Nors L. L. apeliuoja į G. M. parodymų patikimumą, kadangi, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ji buvo kaltinamoji ir parodymus davė neprisiekusi, tačiau pažymėtina, kad ir pats L. L., tuo metu dar būdamas kaltinamasis, parodymus taip pat davė neprisiekęs. Vis dėlto, vertinant G. M. parodymus, buvo atsižvelgta į tai, kad jie buvo išsamūs, nuoseklūs ir juos visiškai patvirtino kiti byloje surinkti duomenys, todėl pirmosios instancijos teismas juos ir vertino kaip įrodymą, tačiau ne vienintelį, pagrindžiantį L. L. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

53Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo L. L. veikoje buvus nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir L. L. veiką kvalifikavo tinkamai pagal baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Taigi naikinti skundžiamą nuosprendį ir tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

54Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

55nuteistojo L. L. gynėjo advokato Dariaus Stalionio apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą... 3. L. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta galioti iki... 4. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas L. L.... 5. Civilinių ieškovų UAB „K.“ ir UAB „T.“ pareikšti civiliniai... 6. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus... 7. G. M. dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes... 8. G. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti... 9. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 10. L. L. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrai su kitais ikiteisminio tyrimo... 11. L. L., atliekančiam laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini)... 12. po to 2013 m. rugsėjo 27 d. nenustatytas asmuo, atliekantis laisvės atėmimo... 13. po to nenustatytas asmuo, tęsdamas bendrininkų nusikalstamą sumanymą... 14. po to L. L., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, tą pačią dieną telefonu... 15. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. L. gynėjas advokatas D. Stalionis prašo... 16. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog neturi jokios įtakos aplinkybė, kad... 17. L. L. buvo kaltinamas sukčiavimu. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, siekiant... 18. Gynėjas nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje V. D. yra pripažintas... 19. Be to, pabrėžtina, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje nurodytas mobilaus... 20. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog tiek nuosprendyje surašytuose, tiek... 21. Kitas apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar G. M. bendravo su tikruoju L.... 22. G. M. teigė, jog kai buvo areštuota G. Ma. banko sąskaita, ji pati... 23. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog ikiteisminis tyrimas nebuvo atliktas... 24. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme yra patvirtintos aplinkybės, jog... 25. Taigi esant tokiai daugybei neatitikimų, L. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo... 26. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu užfiksuota, jog... 27. Daroma išvada, kad L. L. nuteistas, remiantis išimtinai tik G. M. parodymais,... 28. Dar viena aplinkybė, verčianti abejoti G. M. duotų parodymų teisingumu, jog... 29. Galiausiai apeliaciniame skunde pažymima, kad teismo išvados apkaltinamajame... 30. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą... 31. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.... 32. Apeliacinis skundas atmestinas.... 33. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų,... 34. Apeliaciniame skunde yra ginčijama L. L. kaltė padarius nusikalstamą veiką,... 35. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį L. L., pirmosios instancijos teismas... 36. BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra... 37. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog nėra įrodyta, kad būtent L. L.... 38. Vien ta aplinkybė, kad ne pats L. L. panaudodamas apgaulę sužinojo iš V. D.... 39. Kadangi asmuo, panaudojęs prieš V. D. apgaulę, ikiteisminio tyrimo metu... 40. Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra... 41. Nagrinėjamojoje byloje nusikalstama veika (sukčiavimas) buvo padaryta... 42. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pas L. L. nebuvo rastas... 43. Apeliaciniame skunde yra abejojama, ar G. M. apskritai pažinojo L. L., kadangi... 44. Teismo posėdžio metu pats nuteistasis L. L. neigė pažinojęs G. M. (t. 2,... 45. Apeliaciniame skunde yra nurodyta ir daugiau G. M. parodymų tarpusavio... 46. E. Z. parodymų reikšmę taip pat būtina aptarti išsamiau. Apeliaciniame... 47. Apeliaciniame skunde keliamas ir pasisavintų piniginių lėšų sumos... 48. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad G. M. nuolat darydavo pinigines perlaidas... 49. Apibendrinant visa tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas daro... 50. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog prokuroras nepateikė įrodymų, kad L.... 51. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas... 52. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog neva L. L. buvo nuteistas... 53. Remdamasi tuo, kas aptarta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios... 54. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 55. nuteistojo L. L. gynėjo advokato Dariaus Stalionio apeliacinį skundą...