Byla 2A-593-881/2016
Dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir restitucijos taikymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaclovo Pauliko,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB ,,Anlara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-20847-235/2015 pagal ieškovo BUAB ,,Anlara“ ieškinį atsakovui AB DNB bankui, tretiesiems asmenims V. M. ir R. K. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas BUAB ,,Anlara“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti ab initio niekiniu atsakovo AB DNB banko 2008 m. rugpjūčio 29 d. raštu ,,Dėl piniginių lėšų grąžinimo“ sudarytą vienašalį vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį ir taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes – restituciją, t. y. pripažinti kreditoriaus BUAB „Anlara“ turtinę teisę gauti iš skolininko AB DNB bankas, 23 169,60 Eur reikalavimo patenkinimą ir priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad trečiasis asmuo V. M. 2008 m. sausio 31 d. Tarpfilialiniu pajamų orderiu Nr. 695674 ir 2008 m. vasario 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1143894 sumokėjo atsakovui

    580 000 Lt už ketinamą įsigyti 5 287,68 JAV dolerių ir 352 303,17 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą į BUAB „Impratas“, kuris kilo iš įsiskolinimo mokėjimo kortelės BUSINESS 2001 m. lapkričio 23 d. Overdrafto sutarties Nr. 512. 2008 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimų teisių perleidimo sutartimi trečiasis asmuo V. M. perleido trečiajam asmeniui R. K. 80 000 Lt dydžio reikalavimo teisę į atsakovą pagal 2008 m. sausio 31 d. Tarpfilialinį pajamų orderį Nr.695674 ir 2008 m. vasario 29 d. mokėjimo nurodymą Nr.1143894. 2008 m. rugpjūčio 9 d. išsiųstu pranešimu trečiasis asmuo V. M. informavo atsakovą apie ketinimų sudaryti sandorius dėl kreditorinio reikalavimo BUAB „Imparatas“ bankroto byloje dalių įsigijimo atsisakymą bei apie trečiajam asmeniui R. K. perleistą 80 000 Lt dydžio reikalavimo teisę. Tuo pačiu pranešimu trečiasis asmuo R. K. informavo atsakovą apie įsigytą reikalavimo teisę ir pareikalavo įvykdyti mokėjimo prievolę naujajam kreditoriui. 2011 m. gruodžio 20 d. reikalavimų teisės perleidimo sutartimi trečiasis asmuo R. K. perleido ieškovui 80 000 Lt dydžio reikalavimo teises į atsakovą pagal 2008 m. sausio 31 d. Tarpfilialinį pajamų orderį Nr.695674 ir 2008 m. rugpjūčio 29 d. mokėjimo nurodymą Nr.1143894. 2012 m. vasario 20 d. pranešimu ir raginimu ieškovo bankroto administratorius informavo atsakovą apie reikalavimo teisės perleidimo sutarties tarp R. K. ir UAB ,,Anlara“ sudarymą bei nurodė įvykdyti mokėjimo prievolę naujajam kreditoriui BUAB ,,Anlara“. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4356-854/2013, ieškovo ieškinį dėl pinigų sumos pagal nurodytą reikalavimo teisės perleidimo sutartį priteisimo iš atsakovo, atmetė, tačiau ieškovo nuomone valios tinkamumo / ydingumo klausimas Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo nagrinėtas. Valios sudaryti sandorį sandorio sudarymo momentu neigimas / nebuvimas ir teisminio ginčo nagrinėjimo metu suformuotas valios sudaryti sandorį sąlygotumas lemia prieštaraujančio imperatyvioms normoms niekinio vienašalio vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio.

  3. Atsakovas AB DNB bankas ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad egzistuoja visi pagrindai šią bylą nutraukti, nes pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. CPK 293 straipsnio 3 punktas nustato, kad teismas nutraukia (privalomai) bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Nagrinėjamu atveju priimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas ieškovo BUAB „Anlara“ ieškinys bankui dėl 80 000 Lt skolos ir palūkanų priteisimo, teismas išnagrinėjo tapačius reikalavimus (tapačias teisines pasekmes sukeliančius reikalavimus). Minėta byla buvo išnagrinėta tarp tų pačių šalių, o ieškovas byloje reikalavimus grindė tuo pačiu faktiniu pagrindu. Iš 2013 m. gruodžio 16 d. apeliacinės instancijos teismo nutarties akivaizdu, kad byloje pagal ieškovo suformuluotus reikalavimus, ieškinio pagrindą ir įrodinėjimo dalyką sudarė įskaitymo teisėtumo klausimas ir ieškovo reikalavimo teisės į banką teisėtumo klausimas. Išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro neginčytiną pagrindą ieškovo naujai inicijuotą ginčą kvalifikuoti kaip tapatų jau išnagrinėtam 2013 m. vasario 22 d. sprendimu ir tuo pagrindu civilinę bylą nutraukti. Tuo atveju, jei civilinė byla nebūtų nutraukta, 2013 m. vasario 22 d. sprendimas ir 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis turi būti vertinami kaip nustatę šiai bylai reikšmingus prejudicinius faktus, o būtent, kad įskaityti gali būti priešpriešiniai, galiojantys, vykdytini ir apibrėžti šalių reikalavimai, ką bankas ir padarė.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo nutraukti civilinę bylą, nes nors yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tačiau šis ieškinys yra reiškiamas ne tuo pačiu pagrindu, be to, ieškovo reikalavimai išnagrinėtoje ir šioje byloje nėra tapatūs.
  3. Teismas sprendė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimas ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis vertinami kaip nustatę šiai bylai reikšmingus prejudicinius faktus (CPK 182 str. 2 p.).
  4. Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010, kurioje šis išaiškino, kad įskaitymui atlikti turi būti nustatytos šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pats; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta; abu reikalavimai turi būti apibrėžti.
  5. Teismas konstatavo, jog atsakovas AB DNB bankas turėjo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį V. M. pagal 2006 m. gegužės 12 d. Kauno apygardos teismo sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-703-42/20054. Trečiasis asmuo V. M., ketindamas su banku sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sandorius, pervedė bankui 80 000 Lt sumą. Teismas sprendė, kad buvo visos būtinosios sąlygos įskaitymui atlikti – šalys viena kitai turėjo apibrėžtų, galiojančių ir vykdytinų vienarūšių priešpriešinių reikalavimų, kiekviena jų viena kitos atžvilgiu tapo kreditoriumi ir skolininku, todėl bankas turėjo teisinį pagrindą įskaityti priešpriešinį reikalavimą. Atsakovas reikalavimo teisę į V. M. įgijo iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties sudarymo ir jokie banko reikalavimų senaties terminai nebuvo suėję. Kadangi įskaityti gali būti priešpriešiniai, galiojantys, vykdytini ir apibrėžti šalių reikalavimai, o atsakovo ir V. M. vieno kitam reikalavimai šias sąlygas atitiko, teismas ieškinį atmetė. V. M. buvo žinoma apie savo prievoles (skolą) atsakovui, taigi jis privalėjo žinoti ir tai, kad atsakovas turėjo teisę įskaityti jo įneštą 80 000 Lt sumą į AB DNB bankui turimą skolą. Reikalavimo perleidimo sutarties su R. K. sudarymą teismas vertintino kaip siekimą išvengti atsiskaitymo su banku.
  6. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendime ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartyje konstatavo, jog nėra pagrindo teismo iniciatyva pripažinti niekinėmis 2008 m. rugpjūčio 7 d. bei 2011 m. gruodžio 20 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis; trečiasis asmuo V. M. turėjo reikalavimo teisę į atsakovą AB DNB banką susigrąžinti sumokėtus pinigus pagal pinigų sumokėjimo už nenupirktą kreditorinį reikalavimą sandorį; teismas įvertino vienarūšių reikalavimų įskaitymo naujajam kreditoriui sandorį vadovaujantis CK 6.108 straipsnio ir CK 6.131 straipsnio nuostatomis ir pripažino, kad atsakovo AB DNB bankas 2008 m. rugsėjo 29 d. raštu dėl piniginių lėšų grąžinimo atliktas V. M. priklausiusios 80 000 Lt sumos įskaitymas į bendrą įsiskolinimą yra pagrįstas ir teisėtas bei atitinka aukštesniųjų teismų formuojamą praktiką. Be to, teismai jau išnagrinėjo, pasisakė ir atmetė visus ieškovo ir šioje byloje iš naujo nurodomus argumentus apie tariamus įskaitymo kaip vienašalio sandorio trūkumus (šiai bylai reikšmingi prejudiciniai faktai).
  7. Taigi teismas sprendė, jog ieškovas nepagrįstai teigia, kad 2008 m. rugsėjo 29 d. rašto ,,Dėl piniginių lėšų grąžinimo“ surašymo momentu trečiasis asmuo neturėjo valios sudaryti vienašalį vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį, o nesant sandorio šalies valios sudaryti sandorį, atsakovo veiksmas, kuriuo nebuvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas taip, kad pabaigti savo prievolę tretiesiems asmenims V. M. ir R. K., prieštarauja imperatyviai CK 1.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai normai.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovas BUAB ,,Anlara“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1011.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, kad yra įsiteisėjęs sprendimas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tačiau ieškinys reiškiamas ne tuo pačiu pagrindu. Reikalavimai šioje ir išnagrinėtoje byloje nėra tapatūs, taigi netapatus yra dalykas, o ne ieškinio pagrindas. Įsiteisėjusiu sprendimu pasibaigusioje byloje, įrodinėjimo dalyko dalimi buvo atsakovo 2008 m. rugsėjo 29 d. rašto dėl piniginių lėšų grąžinimo pagrindu atsiradusių, pasikeitusių ar pasibaigusių šalių teisių ir pareigų vertinimas, tačiau šis vertinimas buvo atliktas atsakovo raštą vertinant kaip materialiojo teisinio pobūdžio juridinį faktą pagal CK 6.108 straipsnyje ir CK 6.131 straipsnyje esančias teisės normų hipotezes, t. y. vertinant teisiškai reikšmingą faktą vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio pagrįstumo prasme. Šios bylos įrodinėjimo dalykas yra to paties atsakovo rašto dėl piniginių lėšų grąžinimo pagrindu atsiradusių, pasikeitusių ir pasibaigusių ginčo šalių ir pareigų vertinimas pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalyje, 1.78 straipsnio 1 dalyje, 1.80 straipsnio 1 dalyje ir 6.131 straipsnio 2 dalyje esančias teisės normų hipotezes, t. y. vertinant teisiškai reikšmingą faktą vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio teisėtumo prasme. Skirtingos teisės normos nagrinėjamą faktinę padėtį apima nevienodai, todėl juridinių materialinių faktų vertinimo reikalavimas, taikant ir aiškinant skirtingas teisės normas, lemia ir skirtingą įrodinėjimo dalyką.

1111.2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl ieškinio dalyko aiškinimo ir vertinimo. Sandoriui, taip pat ir įskaitymui, būdingi du elementai – suformuota sandorio šalies valia (CK 1.63 str.) ir valios išraiška (CK 1.64 str.). Pirmiausia sandoris turi suformuoti valią, o po to įstatymo nustatytais ir / ar leistinais būdais šią valią išreikšti. Išnagrinėtoje byloje pirminis atsakovo argumentas dėl ieškinio atmetimo buvo tas, kad tretieji asmenys V. M. ir R. K. sudarė niekinius cesijos sandorius tarpusavyje ir su ieškovu, nes neturėjo prievolės dalyko, t. y. reikalavimo teisės į atsakovą, todėl sandoriai prieštarauja imperatyvioms CK 6.3 straipsnio 4 dalies ir CK 6.102 straipsnio 1 dalies normoms. Ir tik su sąlygą, jeigu teismai nustatytų, kad reikalavimo teisę į atsakovą trečiais asmuo V. M. turėjo, t. y. pirminiu atsikirtimo argumentu išvengti skolos priteisimo nepavyks, atsakovas teismo prašė įvertinti antrinį atsikirtimo argumentą – pripažinti atsakovą 2008 m. rugsėjo 29 d. raštu dėl piniginių lėšų grąžinimo sandorius vienašalį vienarūšių reikalavimų įskaitymo naujam kreditoriui sandorį CK 6.108 straipsnio pagrindu. Teismai konstatavo buvus atsakovo pareigą grąžinti trečiajam asmeniui V. M., o po cesijos sandorio R. K., 2008 m. sausio 31 d. Tarpfilialiniu pajamų orderiu Nr. 695674 ir 2008 m. vasario 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 1143894 atsakovui sumokėtus 80 000 Lt, t. y. konstatavo buvus cesijos sandorio prievolės dalyką, ir pirminį atsakovo atsikirtimo į ieškinį argumentą atmetė. Nustačius reikalavimo teisės į atsakovą egzistavimo faktą ir konstatavus esant sąlygas vienašaliam vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandoriui, teismai sprendė atsakovo valios išraiškos tinkamumo klausimą. Ieškovo gi valios tinkamumo klausimas išnagrinėtoje byloje nebuvo nagrinėtas. Valios sudaryti sandorį sandorio sudarymo momentu neigimas / nebuvimas ir teisminio ginčo nagrinėjimo metu suformuotas valios sudaryti sandorį sąlygotumas lemia prieštaraujančio imperatyvioms normoms, t. y. niekinio vienašalio vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio sudarymą.

1211.3. Atsakovas nuosekliai neigė savo prievolę trečiajam asmeniui V. M. grąžinti gautus 80 000 Lt, kas lemia, kad atsakovas 2008 m. rugsėjo 29 d. rašto dėl piniginių lėšų grąžinimo surašymo momentu valios sudaryti vienašalį vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį nebuvo suformavęs / neturėjo. Nesant sandorio šalies valios sudaryti sandorį, atsakovo veiksmas, kuriuo nebuvo siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas taip, kad pabaigti savo prievolę tretiesiems asmenims V. M. ir R. K. vienašaliu vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandoriu, prieštarauja imperatyviai CK 1.63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai normai, todėl minėtas raštas nėra vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandoris dėl akivaizdaus atsakovo valios ydingumo kurti, keisti arba naikinti atsakovo ir trečiųjų asmenų civilines teises ir pareigas, lemiančias vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio pasekmes. Atsakovas tik bylos nagrinėjimo metu suformulavo savo sąlyginę valią dėl vienašalio vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio sudarymo, toks sąlyginis įskaitymo sandoris prieštarauja imperatyviai CK 6.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai normai, kuri nustato, kad su sąlyga, t. y. jeigu teismas pripažins vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandoriui būtinas sąlygas, daromas vienarūšių reikalavimų įskaitymas negalioja.

1311.4. Teismas negali už šalį sudaryti sandorio, taigi atsakovo reikalavimas konstatuoti buvus jo valią yra neteisėtas.

1411.5. Dėl atsakovo sudaryto niekinio sandorio pasibaigė jo piniginė prievolė kreditoriui, todėl taikant restituciją, ši atsakovo turtinė prievolinė pareiga turi būti atstatyta. Kadangi dėl iš atstatytinos atsakovo prievolės kilusios kreditorių turtinės reikalavimo teisės buvo sudaryti trys cesijos sandoriai, tai restitucijos pasekmė turėtų būti turtinės prievolės teisės gauti iš atsakovo 80 000 Lt reikalavimo patenkinimą pripažinimas ieškovui. 12. Atsakovas AB DNB bankas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose prašo civilinę bylą nutraukti, o teismui konstatavus, jog nėra pagrindo bylos nutraukimui – apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:

1512.1. Apeliaciniame skunde ieškovas pripažįsta, jog tiek išnagrinėtoje byloje, tiek šioje byloje ieškinių pagrindas sutampa, taigi akivaizdu, jog teismas šioje byloje turi vertinti tas pačias faktines aplinkybes, kaip ir jau išnagrinėtoje byloje.

1612.2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad išnagrinėtoje byloje nagrinėjimo dalyką sudarė vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio vertinimas pagrįstumo prasme, o šioje byloje – vertinimas teisėtumo prasme. Tačiau akivaizdu, jog abiejų bylų įrodinėjimo dalykas yra visiškai tapatus. Taigi ieškovui ieškinius grindžiant visiškai tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis, tokių aplinkybių tiek teisinis, tiek faktinis vertinimas jau yra atliktas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

1712.3. Bylų tapatumo nepaneigia ir aplinkybė, jog ieškovas šioje byloje suformulavo naują ieškinio dalyką. Naujojo ieškinio dalykas yra suformuluotas dirbtinai, siekiant formalaus pagrindo ieškinio priėmimui. Abiem ieškiniais ieškovas siekia to paties rezultato, to paties tariamai pažeistų teisių gynimo būdo, tų pačių materialinių pasekmių, tačiau pasirinko skirtingus teisnius pagrindus. Naujoje byloje ieškovas nenurodė nei vienos naujos faktinės aplinkybės, kuri nebūtų išnagrinėta jau baigtoje byloje. Taigi egzistuoja pagrindas civilinę bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 3 punkto pagrindu.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliacinis skundas atmetamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
  2. Visų pirma, byloje keliamas klausimas dėl civilinės bylos nutraukimo CPK 293 straipsnio 3 punkte numatytu pagrindu. CPK 293 straipsnio 3 punktas nustato, jog teismas bylą nutraukia, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šio CPK numatyto pagrindo tikslas – užtikrinti, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų. Tai reiškia, kad šalys negali užvesti kelių bylų dėl to paties ginčo, tačiau teismas neturi teisės nepagrįstai varžyti asmens teisės pasirinkti savo teisių gynimo būdą bei formą, todėl sprendžiant ieškinio tapatumo klausimą turi būti derinami teisminės gynybos prieinamumo ir teisinio tikrumo principų reikalavimai. Bylų (ieškinių) tapatumas nustatomas pagal kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK normas, suformuluotus kriterijus: 1) ginčo šalis – dėl šio kriterijaus kasacinis teismas pažymi, kad sprendžiant dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Esminę reikšmę turi ne jų formalus procesinis statusas, o tai, ar asmenys yra to paties materialiojo teisinio santykio, dėl kurio ginčą sprendė teismas, dalyviai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009); 2) ieškinio dalyką – reikalavimą, kurį ieškovas pareiškia atsakovui. Teisminėje praktikoje kasacinis teismas išskiria, kad vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2000; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2009 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2009; 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010); 3) ieškinio faktinį pagrindą – aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2009; 2011 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2011).
  1. Atsakovas, prašydamas nutraukti civilinę bylą nurodo, jog šioje byloje pareikšto ieškinio dalykas yra suformuluotas dirbtinai, siekiant formalaus pagrindo ieškinio priėmimui. Abiem ieškiniais ieškovas siekia to paties rezultato, to paties tariamai pažeistų teisių gynimo būdo, tų pačių materialinių pasekmių, tačiau pasirinko skirtingus teisnius pagrindus. Šioje byloje ieškovas nenurodė nei vienos naujos faktinės aplinkybės, kuri nebūtų išnagrinėta jau baigtoje byloje.
  2. Nustatyta, kad ieškovas BUAB ,,Anlara“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui AB DNB bankui, tretiesiems asmenims V. M. ir R. K., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 80 000 Lt skolą, 17 074 Lt palūkanų, 7,75 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-4356-854/2013, ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2507-661/2013, ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas UAB ,,Anlara“ kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti ab initio niekiniu atsakovo AB DNB banko 2008 m. rugpjūčio 29 d. raštu ,,Dėl piniginių lėšų grąžinimo“ sudarytą vienašalį vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį ir taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes – restituciją, t. y. pripažinti kreditoriaus BUAB „Anlara“ turtinę teisę gauti iš skolininko AB DNB bankas, 23 169,60 Eur reikalavimo patenkinimą ir priteisti iš atsakovo jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad abiejose bylose šalys sutampa. Byloje tarp šalių taip pat nėra ginčo dėl to, jog ieškovas, įrodinėdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą, remiasi tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip ir jau išnagrinėtoje civilinėje byloje. Tačiau akivaizdu, jog išnagrinėtos ir šiuo metu nagrinėjamos civilinių bylų dalykai skiriasi. Priešingai nei teigia atsakovas, vien tik aplinkybė, jog faktinės bylose nustatinėtinos aplinkybės sutampa, nedaro ieškinių tapačiais, taigi nesutampant bent vienam iš ieškinio elementų, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškiniai yra tapatūs, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ieškovo reiškiamą ieškinį ir išnagrinėjo jį iš esmės. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į teisinio nagrinėjimo objektą bei ieškovo pasirinktus skirtingus galimai pažeistų teisių gynybos būdus. Nagrinėjamoje byloje suformuluotas savarankiškas materialus teisinis reikalavimas dėl sandorio nuginčijimo (pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu), tuo tarpu anksčiau išnagrinėtoje byloje tokio ieškinio reikalavimo ieškovas nebuvo pareiškęs. Teismo atliekama sandorio buvimu niekiniu patikra priklauso nuo ginčo šalies, turinčios teisinį suinteresuotumą, aktyvumo: kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004; 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).
  3. Pagrindų nutraukti apeliacinį procesą atsakovo nurodomų argumentų pagrindų, teisėjų kolegija taip pat nenustatė, todėl pasisako dėl ginčo dalyko iš esmės.
  4. Minėta, jog ieškiniu ieškovas prašo pripažinti ab initio niekiniu atsakovo AB DNB banko 2008 m. rugpjūčio 29 d. raštu ,,Dėl piniginių lėšų grąžinimo“ sudarytą vienašalį vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį ir taikyti niekinio sandorio negaliojimo pasekmes – restituciją, t. y. pripažinti kreditoriaus BUAB „Anlara“ turtinę teisę gauti iš skolininko AB DNB bankas, 23 169,60 Eur reikalavimo patenkinimą.
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003).
  1. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatyme įtvirtinta įskaitymo samprata rodo, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d. ). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2013). Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2010; kt.).
  1. Nagrinėjamu atveju įskaitymas atliktas vienos prievolės šalies – atsakovo 2008 m. rugpjūčio 29 d. pareiškimu, t. y. nesant kitos prievolės šalies – trečiojo asmens V. M., valios. Tačiau nors trečiasis asmuo ir neišreiškė valios, ar sutinka su įskaitymu, ar ne, tokio įskaitymo teisinės pasekmės trečiajam asmeniui kilo – pasibaigė trečiojo asmens dalis prievolės, atsiradusios įsiteisėjusių teismų sprendimų pagrindu, atsakovui.
  1. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl ieškinio dalyko aiškinimo ir vertinimo, kadangi nustačius reikalavimo teisės į atsakovą egzistavimo faktą ir konstatavus esant sąlygas vienašaliam vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandoriui, teismai sprendė atsakovo valios išraiškos tinkamumo klausimą, tuo tarpu ieškovo valios tinkamumo klausimas išnagrinėtoje byloje nebuvo nagrinėtas. Teisėjų kolegija atmeta šį apelianto argumentą, kadangi priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris, jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 str. 1 d.), tuo tarpu ieškovas BUAB ,,Anlara“ apskritai nebuvo teisinių santykių su atsakovu šalimi, neturėjo jokio galiojančio reikalavimo atsakovo atžvilgiu, taigi jo valia ginčijamo sandorio sudarymui ir jo sukeliamiems teisiniams padariniams neturi jokios teisinės reikšmės. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo pareigos aiškintis ieškovo valios, ketinimų ar interesų.
  1. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neįvertino atsakovo rašto dėl piniginių lėšų grąžinimo pagrindu atsiradusių, pasikeitusių ir pasibaigusių ginčo šalių teisių ir pareigų pagal CK 1.63 straipsnio 1 dalies, CK 1.78 straipsnio 1 dalies, CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir CK 6.131 straipsnio 2 dalies nuostatas. CK 1.63 straipsnio 1 dalis nustato, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusiame Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendime nustatytomis aplinkybės, įvertino, jog atsakovas turėjo tikslą sudaryti vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorį. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė, pasiremdamas jau minėtu įsiteisėjusius teismo sprendimu, kuriame teismas ex oficio išanalizavęs sandorio negaliojimo pagrindus, nenustatė, jog atsakovo atliktas vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandoris prieštarautų viešajai tvarkai, imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar gerai moralei. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo ginčo sandorio ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies, nustatančios, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, aspektu. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodė, kad remiasi įsiteisėjusiu Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimu, kuriame šių CK nuostatų pažeidimų nebuvo nustatyta. CK 6.131 straipsnio 2 dalis nustato, jog sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris. Ši CK nuostata yra imperatyvi teisės norma, apibrėžianti nuginčijamo sandorio sampratą. Kadangi byloje yra kilęs ginčas dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo ab initio niekiniu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atskiri pirmosios instancijos teismo motyvai ir ginčijamo sandorio vertinimas šios normos kontekste nebuvo būtini, nes pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, remdamasis jau minėtu įsiteisėjusiu sprendimu, kuriame buvo nustatyti prejudiciniai faktai, nurodė, kad įskaitymui atlikti egzistavo visos būtinosios sąlygos, kurias išsamiai išanalizavo Vilniaus apylinkės teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendime.
  1. Apeliantas taip pat tvirtina, jog atsakovas iš tiesų nesiekė sudaryti vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio, todėl minėtas atsakovo raštas nėra vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandoris dėl akivaizdaus atsakovo valios ydingumo kurti, keisti arba naikinti atsakovo ir trečiųjų asmenų civilines teises ir pareigas, lemiančias vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorio pasekmes. Kaip matyti iš atsakovo 2008 m. rugsėjo 29 d. rašto ,,Dėl piniginių lėšų grąžinimo“, atsakovas informavo trečiuosius asmenis V. M. ir R. K., kad V. M. nėra įvykdęs prievolių bankui, todėl reikalaujama 80 000 Lt suma iš V. M. sąskaitos nebus grąžinta, o pinigai bus įskaityti daliai skolos padengti. Taigi akivaizdu, jog atsakovas valią dėl įskaitymo išreiškė, o kartu ir informavo apie ketinamą atlikti įskaitymą trečiuosius asmenis.
  1. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.
  1. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

21Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

22Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. I. Ginčo esmė
  1. Ieškovas BUAB ,,Anlara“ ieškiniu... 5. 80 000 Lt už ketinamą įsigyti 5 287,68 JAV dolerių ir 352 303,17 Lt dydžio... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9.
      1. Ieškovas BUAB ,,Anlara“ apeliaciniu skundu... 10. 11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai... 11. 11.2. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl ieškinio... 12. 11.3. Atsakovas nuosekliai neigė savo prievolę trečiajam asmeniui V. M.... 13. 11.4. Teismas negali už šalį sudaryti sandorio, taigi atsakovo reikalavimas... 14. 11.5. Dėl atsakovo sudaryto niekinio sandorio pasibaigė jo piniginė... 15. 12.1. Apeliaciniame skunde ieškovas pripažįsta, jog tiek išnagrinėtoje... 16. 12.2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad išnagrinėtoje byloje nagrinėjimo... 17. 12.3. Bylų tapatumo nepaneigia ir aplinkybė, jog ieškovas šioje byloje... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 20. Apeliacinis skundas atmetamas.
        1. Bylos nagrinėjimo... 21. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti...