Byla 1A-9-651/2018

1Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Pauliukėno, sekretoriaujant Vitai Diekontienei, dalyvaujant prokurorei Rūtai Girgždutaitienei, nuteistojo M. B. gynėjui advokatui Aivarui Giliui, nuteistojo K. R. gynėjai advokatei Daivai Ivanauskaitei, nukentėjusiojo S. Č. atstovui advokatui Alvydui Kvaščevičiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. B. ir K. R. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas: - pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams; - pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams; - pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams; - pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 mėnesiams. - pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

3Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

4K. R. pripažintas kaltu ir nuteistas: - pagal BK 214 straipsnio 1 dalį 40 MGL dydžio bauda; - pagal BK 215 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio bauda; - pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio bauda; - pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 36 MGL dydžio bauda; - pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį 30 MGL dydžio bauda.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnes ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 50 MGL (1883,00 Eur) dydžio bauda.

6Teisėjų kolegija,

Nustatė

7

  1. K. R. ir M. B. nuteisti už tai, kad veikdami kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos pažeisdami informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai atliko finansines operacijas, panaudodami svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą ir apgaule įgijo svetimą turtą: 2015 m. gegužės 11 d., ne vėliau 13.29 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, ( - ) mieste, prie prekybos centro „A.“, K. R. ir M. B. veikdami kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdami vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai iš kredito bendrovių gauti pinigus, neteisėtai įgijo S. Č. elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis. 2015 m. gegužės 11 d., 13.29 val., internetu iš IP adreso ( - ), prisijungė prie UAB „I“ (buvusi UAB „M“) internetinės svetainės ( - ), pasinaudodami elektroninės bankininkystės paslauga, neteisėtai prisijungė prie AB Šiaulių banko informacinės sistemos, neteisėtai panaudodami S. Č. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis (internetinės bankininkystės kodus, slaptažodžius), inicijavo finansinę operaciją S. Č. vardu - iš jo banko sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB Šiaulių banke, pervedė į UAB I (buvusi UAB „M“) priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB Šiaulių banke, 0,01 Eur registracijos mokestį, tokiu būdu patvirtindami sutikimą su paskolos sutarties sąlygomis, užpildė S. Č. vardu paraišką 1300 Eur paskolai gauti, apgaule sudarė su paskolos davėju UAB “I“ S. Č. vardu paskolos sutartį Nr. 1850988, pagal kurią 2015-05-11 į S. Č. banko sąskaitą Nr. ( - ) buvo pervesti 1300 Eur, taip apgaule įgijo UAB „I“ priklausantį turtą – 1300 Eur.
    1. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2015 m. gegužės 11 d., apie 15.06 val., K. R. ir M. B. veikdami kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdami vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai iš kredito bendrovių gauti pinigus, internetu iš IP adreso ( - ), prisijungę prie UAB „F“ internetinės svetainės ( - ), pasinaudodami elektroninės bankininkystės paslauga, neteisėtai prisijungė prie AB Šiaulių banko informacinės sistemos, neteisėtai panaudodami S. Č. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis (internetinės bankininkystės kodus, slaptažodžius), inicijavo finansinę operaciją S. Č. vardu - iš jo banko sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB Šiaulių banke, pervedė į UAB „F“ priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią AB Šiaulių banke 0,01 Eur registracijos mokestį, tokiu būdu patvirtindami sutikimą su paskolos sutarties sąlygomis, užpildė S. Č. vardu paraišką 300 Eur paskolai gauti, o bendrovei nurodžius, kad maksimali suteiktina suma yra 200 Eur, 2016-05-11 apie 15.22 val. apgaule sudarė su paskolos davėju UAB „F“ S. Č. vardu paskolos sutartį Nr. 155378 200 Eur sumai, pagal kurią 2015-05-11 į S. Č. banko sąskaitą Nr. ( - ) buvo pervesti 200 Eur, taip apgaule įgijo UAB „F“ priklausantį turtą – 200 eurus.
    2. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2015 m. gegužės 11 d., apie 15.32 val., K. R. ir M. B. veikdami kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdami vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai iš kredito bendrovių gauti pinigus, internetu iš IP adreso ( - ), prisijungę prie UAB „4“ internetinės svetainės ( - ), pasinaudodami elektroninės bankininkystės paslauga, neteisėtai prisijungė prie AB Šiaulių banko informacinės sistemos, neteisėtai panaudodami S. Č. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis (internetinės bankininkystės kodus, slaptažodžius), inicijavo finansinę operaciją S. Č. vardu - iš jo banko sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB Šiaulių banke, pervedė į UAB „4“ priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią banke AB „Swedbank“, 0,01 Eur registracijos mokestį, tokiu būdu patvirtindami sutikimą su paskolos sutarties sąlygomis, užpildė S. Č. vardu paraišką 750 Eur paskolai gauti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, kadangi UAB „4“ kreditą suteikti atsisakė, taip pasikėsino apgaule įgyti UAB „4“ priklausantį turtą – 750 eurus. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2015 m. gegužės 12 d., apie 14.14 val., internetu iš IP adreso ( - ), prisijungę prie internetinės svetainės ( - ), pakartotinai užpildė S. Č. vardu paraišką 750 Eur paskolai gauti, apgaule sudarė su paskolos davėju UAB „4“ S. Č. vardu paskolos sutartį Nr. 9768381001, pagal kurią 2015-05-12 į S. Č. banko sąskaitą Nr. ( - ) buvo pervesti 750 Eur, taip apgaule įgijo UAB „4“ priklausantį turtą – 750 eurus.
    3. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2015 m. gegužės 11 d., apie 16.50 val., K. R. ir M. B. veikdami kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turėdami vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai iš kredito bendrovių gauti pinigus, internetu iš IP adreso ( - ), prisijungę prie UAB „4“ internetinės svetainės ( - ), pasinaudodami elektroninės bankininkystės paslauga, neteisėtai prisijungė prie AB Šiaulių banko informacinės sistemos, neteisėtai panaudodami S. Č. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis (internetinės bankininkystės kodus, slaptažodžius), inicijavo finansinę operaciją S. Č. vardu - iš jo banko sąskaitos Nr. ( - ), esančios AB Šiaulių banke, pervedė į UAB „4“ priklausančią sąskaitą Nr. ( - ), esančią banke AB „Swedbank“, 0,01 Eur registracijos mokestį, tokiu būdu patvirtindami sutikimą su paskolos sutarties sąlygomis, užpildė S. Č. vardu paraišką 300 Eur paskolai gauti, apgaule sudarė su paskolos davėju UAB „4“ S. Č. vardu paskolos sutartį Nr. 670179001, pagal kurią 2015-05-11 į S. Č. banko sąskaitą Nr. ( - ) buvo pervesti 300 Eur, taip apgaule įgijo UAB „4“ priklausantį turtą – 300 eurus.
  2. Tauragės rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 9 d. nuosprendžiu abu kaltinamuosius pripažino kaltais padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nors kaltinamieji savo kaltės nepripažino, tačiau apylinkės teismas konstatavo, kad jų kaltė pagrįsta byloje surinktų įrodymų visetu. Teismas, pripažindamas jų kaltę, rėmėsi liudytojų parodymais bei rašytine medžiaga. Kaltinamųjų duotus parodymus teismas vertino kaip nepatikimus ir prieštaraujančius kitai byloje surinktai medžiagai. Apylinkės teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jų asmenybes bei kitas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnyje ir sprendė, kad kaltinamajam M. B. už visas padarytas nusikalstamas veikas yra pagrindas paskirti laisvės atėmimo bausmes, o K. R. pinigines baudas.
  3. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti nepadarius BK 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 1981 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų, o civilinius ieškinius atmesti.
    1. Nurodo, jog kaltinamasis aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų: netinkamai aprašytos kelių kaltinamųjų padarytos veikos. Nors aukštesnysis teismas buvo nurodęs, kad šiuos trūkumus galima pašalinti teisme, tačiau apylinkės teismas jų nepašalino ir nuosprendyje negalėjo įvardyti konkrečiai, kas kada ir kokiomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo konkretaus nukentėjusiojo elektroninio mokėjimo priemonę, neviešus elektroninius duomenis, prisijungė prie internetinės svetainės, iniciavo finansinę operaciją. Mano, kad nuo to priklauso veiksmų kvalifikacija ir bausmės skyrimas. Pažymi, kad netikslus kaltinamųjų veiksmų aprašymas neleidžia kaltinamajam tinkamai pasinaudoti savo teise į gynybą ir pažeidžia nekaltumo prezumpciją.
    2. Nurodo, kad nėra ištaisytas ir kaltinamojo akto trūkumas dėl nukentėjusiojo nurodymo. Nors yra nutartis, kuria nukentėjusiuoju pripažintas S. Č., tačiau kaltinamajame akte nurodyta, kad nukentėjusiojo nėra. Be to, nėra aišku, kokią žalą S. Č. patyrė, nes kaltinamajame akte nurodyta, kad turtas apgaule kiekvienu atveju buvo įgytas iš konkrečių kredito bendrovių. Kadangi šis kaltinamojo akto trūkumas nėra pašalintas, apylinkės teismas galėjo tik atmesti civilinį ieškinį, nes S. Č. jokios žalos nepatyrė. Be kita ko, mano, kad jis turėtų būti patrauktas byloje bendravykdytoju arba padėjėju, nes jis, nors ir kūrė versijas, kad buvo apgautas, kad nieko nesuprato, tačiau davė savo prisijungimo duomenis bei leido jais naudotis siekdamas gauti lengvų pinigų.
    3. Nesutinka su pareikštu kaltinimu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad iš kaltinamojo akto neįmanoma suprasti kuo pasireiškė apgaulė prieš kredito įstaigas. Anot apelianto, apgaulė prieš kredito įstaigas nebuvo panaudota iš viso: nebuvo suklastoti dokumentai, visos paraiškos pateiktos nurodant teisingus, tikrovę atitinkančius S. Č. duomenis. Tai, kad paskolos gavėjo vardu paraiškas užpildė ir kitus veiksmus atliko ne pats kredito gavėjas, o kitas asmuo, nėra apgaulės prieš kredito įstaigas panaudojimas. Kreditas buvo išduotas būtent tam asmeniui, kurio vardu buvo pateikta paraiška, o ne tam, kuris pildė duomenis. Be to, mano, kad net ir įžvelgus apgaulės panaudojimą prieš kredito įstaigas, ji negalėtų būti pripažinta esmine, turėjusią lemiamos įtakos jų apsisprendimui išduoti paskolą. Anot apelianto, paskola buvo išduota dėl pačių kredito įstaigų neatsakingo skolinimo veiksmų, nes paskolą išdavė asmeniui, neturinčiam jokio turto ir pajamų. Nesant esminio sukčiavimo požymio – apgaulės, nėra pagrindo pripažinti M. B. kaltu padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.
    4. Be to, mano, kad neįrodyta, jog pasisavintas kredito įstaigų turtas. Nurodo, kad kreditą įgijo paskolos gavėjas, t. y. S. Č., todėl nuo pinigų pervedimo momento, jų savininku tapo S. Č.. Jeigu pinigai pasisavinti panaudojus apgaulę prieš S. Č., tai kaltinime taip ir turėtų būti nurodyta. Neįrodžius šio nusikaltimo požymio, nėra pagrindo nuteisti M. B. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.
    5. Tvirtina, jog S. Č. elektroninės bankininkystės duomenis gavo teisėtai ir apgaulė prieš S. Č. taip pat nebuvo panaudota. S. Č. rūpėjo kaip lengvai uždirbti pinigų ir negalvojo apie galimas pasekmes. Jo apsisprendimą veikti taip, kaip prašė kaltinamieji, lėmė ne kaltinamųjų paaiškinimai, bet pasiūlyti pinigai už tai. Mano, kad nukentėjusysis bet kokiu atveju, net ir žinodamas, kas iš tiesų daroma, būtų sutikęs tokiu būdu gauti pinigų. Tačiau apelianto įsitikinimu, net ir nustačius, kad prieš S. Č. buvo panaudota apgaulė ir ji buvo esminė, dėl to jo nuteisti negalima, nes nėra pareikšti tokie kaltinimai, o teismas negali peržengti M. B. pareikšto kaltinimo ribų. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad jis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas.
    6. Dėl BK 1981 straipsnio 1 dalies, 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies taikymo nurodo, kad S. Č. sutikimas naudotis jo elektroninėmis mokėjimo priemonėmis buvo gautas. Vien dėl to, kad S. Č. buvo abejingas tam, kur bus panaudoti jo pinigai ar tariamai nesuvokė kokiam veiksmui suteikia minėtus duomenis, neleidžia daryti išvados, kad duomenis nuteistieji gavo neteisėtai. Pripažinus, kad duomenys gauti teisėtai, nėra pagrindo nuteistojo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 1981 straipsnio 1 dalį.
    7. Dėl civilinių ieškinių nurodo, kad kredito įstaigos patyrė žalą sąmoningai prisiimdamos riziką, o tai yra jų pačių didelis neatsargumas, todėl vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, 6.282 straipsnio 1 dalimi, ieškiniai turi būti atmesti.
    8. Dėl S. Č. civilinio ieškinio nurodo, kad jis pats sąmoningai nuteistiesiems suteikė visus prisijungimo duomenis, todėl nepagrįsti argumentai, kad jis dėl to patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Abejotinas ir neatsargus S. Č. elgesys, o tiksliau, sąmoningas noras gauti lengvų pinigų, yra pagrindas atmesti jo ieškinį.
  4. Apeliaciniu skundu K. R. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – sumažinti paskirtą bausmę ir atmesti civilinius ieškinius. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad augina mažametį vaiką, gauna mažas pajamas ir vienas išlaiko šeimą.
  5. Teismo posėdžio metu prokurorė Rūta Girgždutaitienė prašė palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą. Nurodė, jog teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Taip pat teismas parinko tinkamas bausmes. Prašo apeliacinius skundus atmesti.
    1. Nuteistojo M. B. gynėjas advokatas A Gilys prašė tenkinti apeliacinį skundą. Palaikė jame išdėstytus argumentus ir reikalavimus bei papildomai prašė teismo atmetus apeliacinio skundo reikalavimus, spręsti klausimą dėl nuteistajam M. B. paskirtos bausmės pagrįstumo. Mano, kad dabartinė nuteistojo šeiminė ir darbinė padėtis sudaro pagrindą paskirti švelnesnę bausmės rūšį, o jei bus palikta laisvės atėmimo bausmė, yra pagrindas atidėti šios bausmės vykdymą.
    2. Nuteistojo K. R. gynėja advokatė D. Ivanauskaitė taip pat teismo posėdžio metu prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.
    3. Nukentėjusiojo S. Č. atstovas advokatas A. Kvaščevičius prašė apeliacinius skundus atmesti. Pasak advokato, veikos nuteistiesiems kvalifikuotos tinkamai ir S. Č. nukentėjusiuoju pripažintas pagrįstai.
  6. Apeliaciniai skundai atmestini.
  7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

8Dėl M. B. apeliacinio skundo

  1. Iš nuteistojo M. B. apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis iš esmės nesutinka su nuosprendžiu, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir prašo priimti priešingą nuosprendį – jį dėl visų jam inkriminuojamų veikų išteisinti. Mano, kad nėra įrodyti jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai. Be to, tvirtina, kad kaltinimasis aktas surašytas netinkamai ir pagal tokį kaltinimą nebuvo galima priimti apkaltinamojo nuosprendžio.
  2. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog kaltinamojo kaltės klausimas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus išsprendžiamas teismo nuosprendžiu. Nuosprendis turi būti ne tik teisėtas, bet ir pagrįstas, tai yra jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai yra pagrindinė būtina sąlyga vertinant įrodymus.
  3. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad apylinkės teismas išsamiai išnagrinėjo bylos duomenis, nepažeidžiant minėtų teisės normų, išanalizavo ir įvertino liudytojų parodymus ir teisingai nustatė faktines veikos aplinkybes bei pagrįstai M. B. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje, BK 1981 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

9Dėl kaltinamojo akto trūkumų

  1. Apeliaciniame skunde nuteistasis kelia klausimą dėl kaltinamojo akto atitikimo įstatymo reikalavimams. Pasak apelianto, kaltinamajame akte nėra išskirti veiksmai, kuriuos atliko nuteistieji, dėl to neaišku, kokius veiksmus atliko jis ir už ką yra teisiamas. Be to, nėra aiškus ir nukentėjusysis. Nors kaltinamajame akte nurodyta, kad turtas apgaule kiekvienu atveju buvo įgytas iš konkrečių kredito bendrovių, tačiau nutartimi nukentėjusiuoju pripažintas S. Č., kuris, beje, kaltinamajame akte nėra įvardytas. Pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas nutartimi konstatavo, jog trūkumų kaltinamajame akte yra, tačiau nurodė, kad juos galima ištaisyti bylą nagrinėjant teisme. Tačiau trūkumai nebuvo ištaisyti ir apelianto manymu, nors ir Klaipėdos apygardos teismas nurodė, kad juos galima ištaisyti teisme, tačiau jų ištaisyti teisme vadovaujantis procesu objektyviai nebuvo įmanoma. Taigi iš apeliacinio skundo turinio galima daryti išvadą, kad apelianto manymu, tokie kaltinamojo akto trūkumai yra esminiai ir pagal tokį kaltinamąjį aktą negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Su tokia apelianto pozicija kolegija nesutinka.
  2. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Tačiau vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą.
    1. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-480/2012). Svarbu pažymėti, kad ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme.
  3. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi tenkino M. B. gynėjo prašymą ir perdavė baudžiamąją bylą Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokurorui nustatytiems procesiniams pažeidimams pašalinti. Teismas konstatavo, kad kaltinamajame akte nenurodyta padarytų veikų vieta, laikas aplinkybės. Suformuluoti kaltinimai kaltinamiesiems yra netikslūs, nekonkretūs ir dviprasmiški, nes nedetalizuoti, nekonkretizuoti kiekvieno iš šių asmenų veiksmai. Be to, kaltinamajame akte dviprasmiškai pasisakyta dėl nukentėjusiojo. Nors kaltinamajame akte nurodyta, kad nukentėjusiojo nėra, tačiau aprašant nusikalstamas veikas nurodyta, kad nukentėjusysis yra S. Č.. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras E. B., nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi, pateikė skundą ir prašė panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį ir baudžiamąją bylą grąžinti Tauragės rajono apylinkės teismui nagrinėti. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, panaikino ir baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti tam pačiam teismui. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad kaltinamasis aktas iš esmės atitinka BPK 219 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Dėl kaltinamųjų veiksmų aprašymo nurodė, kad pagrįstai kaltinamajame akte kaltinamųjų M. B. ir K. R. veiksmai yra nurodyti analogiški, nes jie veikė kartu ir turėjo vieningą tyčią apgaulės būdu iš S. Č. išgauti elektroninę mokėjimo priemonę ir ja pasinaudojant atlikti finansines operacijas. Pažymėjo, kad atsižvelgus į bendrininkavimo rūšį, nesvarbu, kas įkalbinėjo S. Č., kas kompiuteriu ar mobiliuoju įrenginiu užsakė paslaugą ir panašiai, nes kaltininkai turėjo vieningą tyčią savo naudai apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą. Dėl kitų netikslumų nurodė, kad jie gali būti pašalinti nagrinėjant bylą teisme, apklausiant liudytojus, nukentėjusįjį ir kaltininkus, taip pat konkretizuota ir nusikaltimų padarymo vieta bei laikas. Be to, atkreipė dėmesį, kad teisiamajame posėdyje buvo išspręstas ir S. Č. statusas byloje. Klaipėdos apygardos teismas, įvertinęs kaltinamojo akto turinį, iš esmės konstatavo, kad aprašant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, iš esmės nurodytos visos būtinos faktinės veikos aplinkybės bei nurodytas veikų kvalifikavimas, o nutartyje nurodyti trūkumai, kurios galėjo ištaisyti ir pats teismas, nekliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Be to, nurodė, kad dėl pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytų kaltinamojo akto trūkumų nėra pagrindo teigti, kad kokiu nors būdu buvo apsunkinta kaltinamųjų teisė į gynybą. (t. 3, b. l. 187-194). 2017-06-01 Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroras E. B. pateikė prašymą patikslinti kaltinamųjų padarytų veikų aplinkybes, kurios iš esmės nekeičia faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių. Patikslino padarytų nusikalstamų veikų vietą ir laiką (t. 4, b l. 3-6). Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad teismas, atsižvelgęs į ištirtus įrodymus, patikslino kaltinimą dėl 2015-05-11 16.50 val. epizodo ir nurodė, kad tęsdami nusikalstamą veiką kaltinamieji, veikdami su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, prisijungę prie UAB „4“ internetinės svetainės ( - ), užpildė S. Č. vardu paraišką ne 750 Eur paskolai gauti, kaip nurodyta patikslintame kaltinime (4 t., b. l. 4), o 300 Eur paskolai gauti ir apgaule sudarė su paskolos davėju UAB „4“ S. Č. vardu paskolos sutartį Nr. 670179001, pagal kurią 2015-05-11 į S. Č. banko sąskaitą Nr. ( - ) buvo pervesti 300 Eur, taip apgaule įgijo UAB „4“ priklausantį turtą – 300 eurus.
  4. Kolegija, įvertinusi šiuos duomenis bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl kaltinamojo akto trūkumų, neturi pagrindo teigti, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Priešingai nei nurodo apeliantas, prokuroras pataisė ne esminius kaltinamojo akto trūkumus, pirmosios instancijos teismas taipogi juos patikslino, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės išnagrinėjo bylą pagal visiškai nepatikslintą kaltinamąjį aktą, atmestini kaip nepagrįsti. Be kita ko, esminių trūkumų ir nebuvo nustatyta. Apeliaciniame skunde iš esmės nurodomi tie patys trūkumai dėl kurių pasisakyta Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartyje. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, todėl joje nurodyti argumentai ir padarytos išvados nekvestionuojamos. Taigi esminių trūkumų, dėl kurių nebuvo galima išnagrinėti baudžiamosios bylos, nenustatyta ir apygardos teismo kolegija daryti priešingą išvadą, nemato pagrindo.

10Dėl BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo

  1. Nuteistasis ginčija savo kaltę ir tvirtina, jog jis jam inkriminuojamos veikos nepadarė. Pasak apelianto, jis nepagrįstai nuteistas pagal šį straipsnį, nes apgaulė prieš konkrečias kredito įstaigas, kaip nurodyta kaltinime, nebuvo panaudota, o jei teismas spręstų, kad apgaulė buvo panaudota, tai ji nebuvo esminė. Nesant apgaulės, nebuvo pagrindo jį nuteisti pagal šį straipsnį. Be to, neįrodyta, jog jis pasisavino būtent kredito įstaigoms priklausantį turtą.
  2. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
  3. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas M. B. kaltę dėl sukčiavimo, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir juos vertindamas įstatymo nuostatų nepažeidė, M. B. pagrįstai nuteisė už sukčiavimą.
  4. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis neginčija nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su atliktų veiksmų vertinimu. Tvirtina, jog nėra įrodyti objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai: apgaulė ir kad įgytas kredito įstaigų turtas. Nesutinka su tuo, jog buvo panaudota apgaulė prieš kredito įstaigas ir tvirtina, kad visi duomenys, reikalingi gauti paskolai, buvo pateikti teisingi, jokie suklastoti dokumentai nebuvo pateikti, o vien tai, kad kitas asmuo užpildė dokumentus, negalima laikyti apgaule prieš kredito įstaigas. Be to, buvo įgytas ne kredito įstaigų turtas, o S. Č., prieš kurį, kaip tvirtina apeliantas, apgaulė taip pat nebuvo panaudota. Jis veikė pagal nuteistųjų nurodymus siekdamas finansinės naudos. Su tokiu nusikalstamų veiksmų interpretavimu, kolegija neturi pagrindo sutikti.
  5. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje suformuluoti keli alternatyvūs sukčiavimo objektyvieji požymiai – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas; turtinės prievolės išvengimas; turtinės prievolės panaikinimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šiame straipsnyje nurodyta nusikalstama veika. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 str. 1 d.). Tais atvejais, kai dėl apgaulės suklaidintas asmuo arba banko elektroninė sistema perveda pinigus į kaltininko sąskaitą, paprastai laikoma, kad kaltininkas apgaule įgijo turtinę teisę. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį ji turi būti nustatoma visais atvejais, nes tai yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Pagal teismų praktiką, nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto ar turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo arba jos panaikinimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti su tuo susijusius sprendimus, suklaidinimas, nulėmęs tokio asmens apsisprendimą perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę. Toks suklaidinimas gali pasireikšti tuo, kad kaltininkas nuslepia arba priešingai – praneša neteisingas aplinkybes ir faktus, pateikia klaidingą informaciją ir tai yra reikšminga nukentėjusiajam. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad sukčiavimo atveju kaltininkas gali piktnaudžiauti nukentėjusiojo pasitikėjimu, pasinaudodamas tuo įtikina jį perduoti turtą ar perleisti turtinę teisę kaltininkui, o nukentėjusysis taip ir pasielgia, manydamas, kad šis neturi nusikalstamų ketinimų.
    1. Formuojamojoje teismų praktikoje neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės įgijimas bei laikymas ir inicijavimas ar atlikimas ja didesnės nei 3 MGL dydžio finansinės operacijos turtui užvaldyti kvalifikuojamas kaip BK 214, 215 ir 182 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptis. Svetimo mokėjimo instrumento įgijimu, laikymu ir finansinės operacijos inicijavimu ar atlikimu užvaldyti svetimą turtą tiesiogiai pažeidžiama norminių aktų nustatyta mokėjimo priemonių disponavimo ir naudojimo tvarka bei kėsinamasi į nuosavybę, taigi kėsinamasi į skirtingus baudžiamojo įstatymo saugomus gėrius, kurių atskirai BK 215, 214 ar 182 straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėtis neapima. Elektroninėje bankininkystėje, jeigu prieš teisėto sąskaitos valdytojo valią kodą, suteikiantį teisę prieiti prie sąskaitos, surenka ir nurodymą išmokėti pinigus duoda asmuo, neturintis teisės atlikti operacijų su sąskaitoje esančiais pinigais, prisistatydamas asmeniu, turinčiu tokią teisę, laikoma, kad kaltininkas suklaidina banką, todėl jo veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.).
  6. M. B. nuteistas už tai, kad kartu su K. R. veikė kartu su tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos pažeisdami informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai atliko finansines operacijas, panaudodami svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą ir apgaule įgijo svetimą turtą.
  7. Apelianto tvirtinimu jokia apgaulė prieš kredito įstaigas nebuvo panaudota, nes jie iš S. Č. gavę duomenis, juos tik suvedė į sistemą. Kolegija tokius argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Kaip matyti iš kaltinimo, nuteistieji savo tikslą apgaulės būdu iš kredito įstaigų įgyti pinigų, įvykdė pasitelkdami kitą asmenį, iš kurio taip pat apgaulės būdu gavo jo asmeninius elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, o pasinaudoję neteisėtai gautais kito asmens duomenimis, atliko finansines operacijas ir taip įgijo svetimą kredito įstaigoms priklausantį turtą. Apelianto argumentai, jog jokia apgaulė nebuvo panaudota prie S. Č. ir jis pats, norėdamas gauti finansinę naudą, savanoriškai jiems perleido savo elektroninės bankininkystės duomenis, prieštarauja byloje esančiai medžiagai.
  8. Nustatyta, kad nukentėjusysis nuo pat pradžių nurodė, kad trys nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti 100 Eur, jei leis pasinaudoti banko sąskaita. Teigė, kad nori pervesti iš užsienio uždirbtus pinigus. Jis perdavė vaikinams savo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, o susitikę po trijų valandų, jų prašymu nuėjo ir iš bankomato nuėmė 1790 Eur. Apie tai, kad jo vardu paimti kreditai, sužinojo tik gavęs laiškus iš kredito bendrovių (t. 1, b. l. 1). Vėlesni jo parodymai nekito ir buvo nuoseklūs. Nukentėjusysis S. Č. teismo posėdžio metu taip pat parodė, kad jam pasiūlė uždirbti 100 Eur, o tam reikės turėti tik pasą. Jie nurodė, kad dirba užsienyje ir jiems reikalinga sąskaita, nes uždirba labai daug, o į savo sąskaitą gali pervesti tik 2000 Eur. Vaikinai patikino, kad jokio nusikaltimo nėra. Jis su K. R. nuėjo iki jo namų, iš kur pasiėmė sąskaitos numerį ir asmens dokumentą, tada su vaikinais ir J. nuvyko į Swedbank ir ten jam išdavė internetinės bankininkystės prisijungimo kodus. K. R. padavė viską (sąskaitą, kodus) jis užsirašė numerius ir kortelę grąžino jam. Vaikinai pasakė, kad gali būti laisvas, jie viską sutvarkys. Po to, vienas iš vaikinų paskambino J. ir pasakė, kad nieko neišeina, reikia vykti į Šiaulių banką. Į banką jį lydėjo K. R., kuris vėl užsirašė kortelės numerius, o jam su J. liepė eiti pasivaikščioti. Po kurio laiko, K. R. pasakė, kad pinigai banke, reikia važiuoti jų paimti. Automobilį vairavo M. B., šalia jo sėdėjo K. R., o jis, J. ir dar vienas nepažįstamas vaikinas sėdėjo ant galinės automobilio sėdynės. Jis Šiaulių banke nuėmė 1790 eurų. Atnešęs iki automobilio, atidavė juos M. B., kuris perskaičiavo pinigus ir jam davė 100 eurų, o J. apie 50 eurų. Kad jo vardu buvo paimti kreditai, sužinojo, kai atėjo laiškai iš kredito įstaigų, tada kreipėsi į policiją. Jis jokių greitųjų kreditų nėra ėmęs, internetine bankininkyste nesinaudoja, nežinojo, kad taip lengvai galima gauti kreditą, nes buvo bedarbis, jokio turto neturėjo (t. 4., b. l. 26-32). Nukentėjusiojo parodymai sutampa su liudytojo J. J. parodymais, kuris patvirtino, kad kaltinamieji patys jį susirado ir pasiūlė paimti paskolą, tačiau jis atsisakė, nes turėjo paėmęs paskolą, todėl paprašė surasti žmogų, kuris neturi paskolų. Jis pasiūlymą pateikė S. Jam paaiškino, kad kaltinamieji nori pervesti pinigus, o apie tai, kad galima paimti paskolą be užstato, jis nežinojo (t. 4, b. l. 329–32).
  9. Taigi nukentėjusiojo S. Č. parodymai kartu su kitais byloje esančiais duomenimis sudaro loginę įvykių seką, kuri patvirtina, kad S. Č. buvo pasinaudota ir jis nežinojo, kad jo vardu bus imami kreditai. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad S. Č. nuteistiesiems savo asmeninius duomenis davė manydamas, kad jie neturi nusikalstamų ketinimų. Pažymėtina, kad M. B. iš esmės neginčija, kad S. Č. nenurodė tikrosios priežasties dėl ko jiems reikalinga jo sąskaita ir elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenys, tačiau mano, kad tai bet kokiu atveju nepatvirtina neteisėto jų gavimo. Su tuo visiškai nesutiktina. Šiuo atveju būtent pasinaudojus S. Č. patiklumu, pateikiant jam išgalvotus motyvus, buvo įgyti jo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenys, kuriais pasinaudodami prisijungė prie elektroninės bankininkystės, pateikė paraiškas S. Č. vardu gauti paskolas. Priešingu atveju jokių duomenų nebūtų gavę. Taigi išgalvotų priežasčių nurodymas tik patvirtina neteisėtą S. Č. duomenų gavimą.
  10. Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apgaulė prieš kredito įstaigas pasireiškė tuo, kad nuteistieji kartu su nenustatytu asmeniu neteisėtai įgijo S. Č. elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis ir juos pateikė kredito įstaigoms elektroninėje erdvėje prisistatydami kaip S. Č.. Tokiu būdu kredito įstaigos buvo suklaidintos ir apgaule įtikintos, jog paraišką paskolai gauti pateikė būtent S. Č.. Įtikintos, jog paraišką gauti paskolai pateikė S. Č., kredito įstaigos pervedė atitinkamas kaltinime nurodytas sumas, kurias nuteistieji užvaldė. Taigi apgaulė pasireiškė duomenų, kuriuo gavo neteisėtai, pateikimu kredito įstaigoms.
  11. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad apgaulė prieš kredito įstaigas nebuvo esminė ir nelėmė kredito įstaigų apsisprendimo suteikti kreditus. Teigia, jog visi kreditai buvo išduoti dėl pačių kredito įstaigų neatsakingo elgesio. Kredito įstaigos, anot apelianto, paskolas S. Č. būtų išdavusios net ir tada, jei visus duomenis būtų pildęs ir pateikęs pats S. Č.. Tačiau toks aiškinimas visiškai prieštarauja teisinei logikai. Nuteistųjų nusikalstama veika (sukčiavimas) šiuo atveju pasireiškė tuo, kad jie suklaidino (apgavo) S. Č. dėl to, kam bus naudojama jo sąskaita, ir apgaule neteisėtai įgiję elektroninės bankininkystės duomenis, juos panaudojo prieš S. Č. valią jo vardu paimdami paskolas, taip apgaudami ir paskolos davėjus – kredito įmones. Tokia apgaulė laikytina esminė, nes priešingu atveju, kredito įstaigoms jokios paraiškos išduoti paskolas S. Č. vardu nebūtų pateiktos ir kredito įstaigos jokių paskolų jo vardu nebūtų suteikusios. Tik panaudojus apgaulę prieš kredito įstaigas, buvo įgytas joms priklausantis turtas.
  12. Apelianto manymu, neįrodytas ir faktas, kad įgytas kredito įstaigų turtas. Anot jo, nuo tada, kai kredito įstaigos pervedė pinigus paskolos gavėjui, pinigų savininku tapo S. Č., todėl kaltinamajame akte nurodytas ši aplinkybė neatitinka tikrovės.
  13. Minėta, kad elektroninėje bankininkystėje, jeigu prieš teisėto sąskaitos valdytojo valią kodą, suteikiantį teisę prieiti prie sąskaitos, surenka ir nurodymą išmokėti pinigus duoda asmuo, neturintis teisės atlikti operacijų su sąskaitoje esančiais pinigais, prisistatydamas asmeniu, turinčiu tokią teisę, laikoma, kad kaltininkas suklaidina banką. Remiantis tokiu teisiniu reglamentavimu, akivaizdu, kad įgijo būtent kredito įstaigų turtą. Šiuo atveju S. Č. buvo tik asmuo, kuriuo pasinaudojo įgyvendinant savo tikslą – įgyti pinigų iš kredito įstaigų. Pasirinktas apgaulės būdas nekeičia turto, kurį siekė įgyti, savininko.
  14. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas M. B. veiksmuose nustatė visus būtinus BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo M. B. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išanalizavo bylos duomenis, išanalizavo nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymus, palygino juos tarpusavyje, įvertino rašytinę bylos medžiagą ir pateikė aiškius ir nedviprasmiškus motyvus, todėl vien tai, kad nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Aptarti duomenys atskleidžia, jog nuteistojo M. B. veiksmuose yra visi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, priimta nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl ji yra teisėta ir pagrįsta ir šią nuosprendžio dalį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

11Dėl BK 1981 straipsnio 1 dalies, 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies taikymo

  1. Pasak apelianto, jo veiksmuose nėra šių nusikalstamų veikų požymių, nes S. Č. davė sutikimą naudotis elektroninių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenimis. Dėl to, kad S. Č. buvo visiškai abejingas tam, kur bus panaudoti jo suteikti elektroninio prisijungimo duomenys, neleidžia daryti išvados, jog minėtus duomenis nuteistieji įgijo neteisėtai.
  2. BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė, inter alia, už neteisėtą svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų, pakankamų finansinei operacijai inicijuoti, įgijimą, laikymą ir perdavimą. BK 215 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už keletą alternatyvių veikų, tarp kurių neteisėtas finansinės operacijos atlikimas, panaudojant svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, taigi baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju užtraukia ne materialios svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, o finansinės operacijos atlikimas panaudojant svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis.
    1. Pagal teismų praktiką, svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenys yra tokie, kurie priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui, ir juos panaudoti kitam (trečiajam) asmeniui elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas arba kredito įstaiga nėra davę sutikimo. Šią sąvoką atitinka elektroninės bankininkystės paslaugos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys, t. y. prisijungimo kodai ir slaptažodžiai (kasacinės nutartys Nr. 2K-197/2011, 2K-389/2013). Svetimos elektroninio mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinei operacijai atlikti – tai svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių pateikimas kredito įstaigai, siekiant gauti informaciją apie elektroninius pinigus arba sudaryti nurodymą disponuoti kredito įstaigoje atidarytoje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Mokėjimo priemonė (asmens prisijungimo prie internetinės bankininkystės autorizavimo duomenys) nuosavybės teise priklauso ją išdavusiai institucijai (šiuo atveju bankui), kuri pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jos turėtojui suteikia teisę naudoti elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui konkreti banko elektroninės bankininkystės prieiga (kartu su prisijungimo duomenimis) yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia ne jo supratimas apie mokėjimo priemonę perdavusio asmens valdymo neteisėtumą, o supratimas apie tos priemonės priklausomybę tretiesiems asmenims (kasacinės nutartys Nr. 2K-253/2007, 2K-197/2011, 2K-215/2012).
  3. Byloje nustatyta, jog M. B., kartu su K. R. bei nenustatytu asmeniu, siekdami sukčiauti prieš kredito bendroves, apgavo S. Č. ir, pasinaudodami jo patiklumu ir naivumu, įkalbėjo atsidaryti banke sąskaitą, leisti ja pasinaudoti. Tokiu būdu užvaldė S. Č. elektroninės bankininkystės duomenis ir inicijavo paskolų sutarčių sudarymą elektroniniu būdu S. Č. vardu. Šie duomenys aiškiai patvirtina, kad M. B. neteisėtai įgijo elektroninio mokėjimo priemones ir suprato, jog naudojasi svetimais banko išduotais elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis ir tai žinodamas atliko finansines operacijas.
  4. Asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti disponavimo duomenimis neteisėtumą. Ne bet koks disponavimas svetimais duomenimis laikomas priešingu teisei, tačiau tik toks, kuris yra neteisėtas. Nagrinėjamu atveju neginčijamai yra įrodytas šis nusikalstamos veikos požymis. Apelianto argumentai, jog jie S. Č. duomenimis naudojosi teisėtai, nes pats nukentėjusysis jiems davė jais naudotis, nepaneigia neteisėto jų gavimo. Kaip minėta, byloje neginčijamai įrodyta, kad šiuos duomenis nuteistieji iš S. Č. įgijo jam nurodę išgalvotą priežastį dėl pinigų pervedimo iš užsienio, t. y. panaudoję apgaulę, o tai suponuoja išvadą, kad nuteistieji suvokė ir žinojo, kad duomenimis naudojasi neteisėtai, prieš jo valią, kad nukentėjusysis nedavė jokio sutikimo jo vardu imti paskolas. Nukentėjusysis savo duomenis davė tik dėl to, kad buvo suklaidintas dėl nuteistųjų panaudotos apgaulės ir nesuprato, kad šie duomenys bus panaudoti paskolų sutarčių jo vardu sudarymui. M. B. iš esmės šios aplinkybės neginčija. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad nuo pat svetimų duomenų gavimo nuteistieji suprato, kad ne tik tai, kad jiems perduota mokėjimo priemonė yra svetima, tačiau ir tai, jog jie ją valdo apgaulės būdu išvilioję iš savininko – nukentėjusiojo S. Č.. Kolegijos įsitikinimu, neteisėtumo požymis yra įrodytas byloje surinktų įrodymų visuma.
  5. Pagal BK 215 straipsnio 1 dalį baudžiamas ne pats duomenų panaudojimas, bet neteisėtas finansinės operacijos atlikimas panaudojant tokius duomenis. Pažymėtina, kad svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinei operacijai atlikti yra neteisėtas tada, kai atliekamas be šios priemonės naudotojo ar ją išdavusius kredito įstaigos sutikimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-475/2009, 2K-389/2013). Neteisėtumas yra būtinasis BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymis. Byloje įrodyta, kad nuteistieji S. Č. elektroninės bankininkystės duomenis gavo neteisėtai ir jais pasinaudodami kredito įstaigoms pateikė paraiškas gauti paskolas. Įrodyta ir tai, kad S. Č. nežinojo, jog jo vardu bus paimtos paskolos, vadinasi, finansinės operacijos atliktos be šios priemonės naudotojo ar juos išdavusių kredito įstaigų sutikimo. S. Č. nežinojo apie kreditų ėmimą jo vardu, jis apie tai nebuvo perspėtas, kai atidarė banko sąskaitą ir visus prisijungimo duomenis perdavė nuteistiesiems, nenurodydamas kaip elgtis su tais duomenimis. Kasacinio teismo pasisakyta, kad aplinkybė, jog asmuo savo elektroninės bankininkystės naudotojo identifikavimo priemones perdavė kitam asmeniui tikėdamasis gauti už tai atlygį, neleidžia daryti išvados, kad buvo perleista teisė savo nuožiūra naudotis jo banko sąskaita ir jo vardu atlikti finansines operacijas. Svarbu, ar reali suteiktų duomenų panaudojimo apimtis neviršija savininko leidimu suteiktų įgaliojimų atlikti tam tikrus veiksmus panaudojant elektroninius duomenis apimties (kasacinė nutartis Nr. 2K-509/2014). Visi veiksmai tik patvirtina jų neteisėtumą, nes kredito paėmimo operacijos inicijuotos ir atlikdavo be S. Č. sąmoningo sutikimo, viršijant jo leidžiamų atlikti veiksmų apimtį.
  6. Apelianto manymu, nepagrįstai M. B. inkriminuota BK 1981 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė kuo pasireiškė duomenų įvedimo neteisėtumas ir sistemos suklaidinimas.
  7. Kasacinėje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 1981 straipsnį nustačius, kad prie informacinės sistemos buvo prisijungta pažeidžiant šios sistemos apsaugos priemones. Aiškinant informacinės sistemos apsaugos priemonių pažeidimo požymį, kasacinėse nutartyse pažymėta, jog: 1) vartotoją informacinėje sistemoje leidžianti nustatyti autentiškumo patvirtinimo procedūra gali būti laikoma viena iš šios sistemos saugumo (taip pat ir konfidencialumo) užtikrinimo priemonių, 2) teisėto vartotojo tapatybę patvirtinančių duomenų neteisėtas įvedimas, suklaidinant sistemą, laikytinas šios sistemos apsaugos priemonių pažeidimu ir 3) neteisėtas prisijungimas prie informacinės sistemos (internetinės bankininkystės sistemos) pažeidžiant autentifikavimo priemonėmis nustatytų prisijungimo prie informacinės sistemos apribojimus (reikalavimus) paprastai negali būti laikomas nereikšmingu, vertinant jį iš baudžiamosios teisės pozicijų, ypač jei tai leido padaryti kitus neteisėtus veiksmus sistemoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-375/2012, 2K-138/2015, 2K-555-788/2015).
  8. Byloje įrodyta, kad S. Č. elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenys iš S. Č. buvo įgyti neteisėtai, taip pat neteisėtai atliktos finansinės operacijos S. Č. vardu, o tai suponuoja išvadą, kad nuteistojo M. B. veiksmai atitinka ir BK 1981 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Kasacinio teismo išaiškinta, kad veikos (veikų) kvalifikavimas pagal BK 215 straipsnį, nepašalina veiksmų, atliktų neteisėtai prisijungiant prie informacinės sistemos, kvalifikavimo pagal BK 1981 straipsnį galimybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-4-507/2016).
  9. Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai paneigti byloje surinktų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo M. B. padarytus veiksmus ir visiškai pagrįstai pripažino kaltu padarius BK 214 straipsnio 1 dalyje, 1981 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

12Dėl civilinių ieškinių

  1. Apelianto manymu, apylinkės teismas nepagrįstai tenkino civilinius ieškinius. Dėl kredito įstaigų civilinių ieškinių nurodo, kad jų ieškiniai turi būti atmesti, nes jos pačios, išduodamos paskolas asmenims, neturintiems turto ir pajamų, prisiėmė riziką dėl padarytos žalos atsiradimo (CK 6.253 str. 5 d., 6.282 str. 1 d.). Nesutinka ir su S. Č. civiliniu ieškiniu. Tvirtina, jog neįrodyta, kad jis patyrė neturtinę žalą.
  2. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą (BPK 109 str.). Turtinės žalos samprata apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, kur nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Turtinė žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame procese žala suprantama kaip konkrečios nusikalstamos veikos žalingi padariniai. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, kuris reiškia, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas. Teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, kurį civilinis ieškovas turi pagrįsti ir įrodyti. Byloje įrodyta, kad kredito įstaigos paskolas suteikė būdamos suklaidintos nuteistųjų. Būtent nuteistųjų panaudota apgaulė prieš kredito įstaigas lėmė paskolų išdavimą, todėl už atsiradusią žalą turi atsakyti nuteistieji. Apelianto paminėtos aplinkybės dėl pačių kredito įstaigų rizikos prisiėmimo, neturi teisinės reikšmės, nes pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kadangi žala atsirado dėl padarytos nusikalstamos veikos, todėl ji turi būti priteisiama.
  3. Apeliantas iš esmės nesutinka, kad S. Č. patyrė neturtinę žalą. Mano, kad jo siekimas lengvai gauti pinigų, sąmoningas elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenų perdavimas bei abejingumas dėl galimų pasekmių, paneigia neturtinės žalos patyrimą.
  4. Neturtinės žalos sąvoka pateikta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Neturtinė žala padaroma nematerialioms vertybėms. Tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt. teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Nustatant neturtinės žalos dydį, pirmiausia siekiama kuo teisingiau kompensuoti dėl neteisėtų veiksmų nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias pasekmes, kurios dažnai yra susijusios su dvasiniais išgyvenimais.
  5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. Č. patyrė neturtinę žalą ir ją įvertino 100 Eur. Kolegija visiškai sutinka su tokia teismo išvada. Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistieji pasinaudojo S. Č. ir neteisėtai jo vardu paėmė paskolas. Apie tikruosius nuteistųjų ketinimus nukentėjusiajam nebuvo žinoma iki tol, kol iš kredito įstaigų negavo pranešimų. Nukentėjusysis iki tol manė, kad jo duomenimis buvo pasinaudota tik tam, kad iš užsienio būtų pervesti pinigai, be to, buvo įtikintas, kad čia nėra daroma nusikalstama veika. Sužinojęs, kad jo duomenimis buvo pasinaudota paimant paskolas, jis, siekdamas apginti savo interesus, privalėjo kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad būtų surasti juo pasinaudoję asmenys. Šios aplinkybės neginčijamai suponuoja išvadą, kad nukentėjusysis dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų.
  6. Kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, neturi pagrindo naikinti nuosprendžio dalies, kuria iš nuteistųjų S. Č. priteista neturtinė žala.

13Dėl paskirtos bausmės

  1. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. neprašė sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas advokatas A. Gilys, tuo atveju jei būtų atmestas apeliacinio skundo reikalavimas jį išteisinti, išreiškė prašymą sušvelninti bausmę taikant švelnesnę bausmės rūšį arba palikus laisvės atėmimo bausmę, taikyti jos vykdymo atidėjimą. Prašė atsižvelgti į dabartinę nuteistojo šeiminę, darbinę padėtį.
  2. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 1, 2 d.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą. Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).
  3. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, skundžiamu nuosprendžiu, teismo posėdžio metu išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir M. B. paskyrė tinkamą bausmę.
  4. Už nusikalstamas veikas M. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 str. 1 d. 1 p.), šeiminę padėtį (augina 2014 m. gimusią dukrą), darbinę veiklą (dirba pagal individualią veiklą), į jo asmenybę (teistas keletą kartų, baustas administracine tvarka), į tai, kad jam už padarytas nusikalstamas veikas ne kartą jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas.
  5. Apelianto gynėjas prašo paskirti švelnesnę bausmę atsižvelgus į tai, kad nuteistasis šiuo metu augina mažametę dukrą, yra dirbantis, dukros mama yra pasiėmusi būsto paskolą ir jis gauna mažas pajamas, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes, skirdamas bausmę, įvertino, tačiau sprendė, kad yra pagrindas nuteistajam paskirti griežčiausią atitinkamose sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Su parinkta bausmės rūšimi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ir pažymi, kad nurodytos šeiminės ir darbinės aplinkybės reikšmingos, tačiau jos negali atsverti ir būti prioritetinės, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis. Vien tai, kad asmuo augina vaiką, yra dirbantis, savaime nesudaro pakankamo pagrindo neskirti griežčiausios bausmės, numatytos sankcijoje, rūšies. Šeimines bei darbines aplinkybes būtina vertinti su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, o nagrinėjamu atveju atsižvelgus į nuteistojo asmenybę, jos nesudaro pagrindo paskirti švelnesnę bausmės rūšį.
  6. Apeliantas mano, kad palikus laisvės atėmimo bausmę, yra pagrindas atidėti jos vykdymą. Kolegijos įsitikinimu, nėra pagrindo nuteistajam M. B. atidėti bausmės vykdymą.
  7. BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų, todėl yra formalus pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, tačiau būtina įvertinti, ar bausmės vykdymo atidėjimas atitiks bausmės paskirtį (BK 41 str. 2 d.). Nors įstatymas tiesiogiai nedraudžia teismui taikyti BK 75 straipsnio, kai nuteistasis anksčiau yra padaręs nusikalstamas veikas, turi neišnykusį teistumą, tačiau ši diskrecinė teismo teisė iš esmės suponuoja pareigą papildomai (dar kruopščiau) įvertinti kaltininko asmenybę ir šis vertinimas neturi būti atsietas nuo kaltininko ankstesnės nusikalstamos veikos. Be to, taikydamas BK 75 straipsnio nuostatą, teismas sprendžia klausimą, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar ne.
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis bei vadovaudamasi teisingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai M. B. gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokiai išvadai padaryti turi reikšmės tai, kad M. B., nors yra jauno amžiaus, yra teistas 2 kartus už nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. 2015-04-23 nuosprendžiu už BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarymą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas. 2016-02-24 nuosprendžiu už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas paskirtas laisvės apribojimas, tačiau subendrinus šią bausmę su 2015-04-23 nuosprendžiu paskirta bausme, M. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas atidėtas. Šias nusikalstamas veikas nuteistasis padarė 2015-05-11, t. y. praėjus 18 dienų nuo 2015-04-23 nuosprendžio priėmimo. Nusikalstamas veikos padarytos esant neišnykusiam teistumui. Iš Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose yra nagrinėjama baudžiamoji byla M. B. pagal analogiškas nusikalstamas veikas (bylos Nr. 1-122-229/2018). Tauragės rajono apylinkės teismo 2017-10-31 nuosprendžiu M. B. nuteistas taip pat už analogiškas veikas (7 epizodai), tačiau nuosprendis neįsiteisėjęs (Klaipėdos apygardos teisme byla bus nagrinėjama 2018-03-22). Be to, iš išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus matyti, kad daro ir administracinius teisės pažeidimus. Paskutinį kartą administracine tvarka baustas 2016-03-23 (t. 2, b. l. 119–121). Nustatyti duomenys rodo, kad jam būdingas kriminalinis, nevisuomeniškas elgesys. Nurodyti argumentai suponuoja išvadą, kad apeliantas yra linkęs pažeidinėti įstatymus, nepaiso jam paskirtų bausmių, ir tai rodo jo pavojingumą visuomenei. Nuteistojo elgesys bausmės atidėjimo metu nesuteikia pagrindo juo pasitikėti. Ne kartą buvo pasitikėta nuteistuoju ir atidėtas bausmės vykdymas, tačiau nepaisant išreikšto pasitikėjimo, nuteistasis ir toliau darė nusikalstamas veikas.
  9. Vertinant galimybę atidėti bausmės vykdymą, svarbu įvertinti ir nuteistojo socialinius ryšius su šeima, t. y. kaip bausmės vykdymas paveiks nuteistojo teigiamus socialinius ryšius, tačiau pažymėtina, kad vien tvirtų socialinių ryšių buvimas, nesudaro pagrindo nuteistajam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės. Nagrinėjamu atveju nuteistasis yra dirbantis asmuo, augina mažametę dukrą, tačiau įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo tikslą, nuteistojo asmenybę, nėra pagrindo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Kolegijos įsitikinimu, taikius bausmės vykdymo atidėjimą, būtų pažeistas teisingumo principo įgyvendinimas.
  10. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir paskyrė tinkamą bausmę, todėl paskirti švelnesnę bausmę, nėra pagrindo.

14Dėl nuteistojo K. R. apeliacinio skundo

  1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo K. R. nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas, todėl teisėjų kolegija dėl nuteistojo kaltės nepasisako (BPK 320 str. 3 d.). Pats apeliantas kaltės bei nusikalstamų veikų kvalifikacijos neginčija, prašo sušvelninti paskirtą bausmę. Mano, kad teismo paskirta bausmė yra per griežta. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nuosprendžio dalimi, kuria tenkinti kredito įstaigų bei nukentėjusiojo S. Č. civiliniai ieškiniai.
  2. Kolegija, vadovaudamasi nutarties 45 punkte išdėstytu teisiniu reglamentavimu dėl bausmės skyrimo, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam K. R. paskirta bausmė atitinka padarytų veikų pavojingumą, jo asmenybę bei teisingumo, protingumo kriterijus.
  3. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 55 straipsniu, nuteistajam. K. R. neskyrė su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Apylinkės teismas sprendė, kad nuteistajam paskyrus pinigines baudas už kiekvieną nusikalstamą veiką, bus pasiekti bausmės tikslai. Kaip matyti, nuteistajam teismas, nepaisant to, kad yra nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 str. 1d. 1 p.) ir nėra jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 61 str.), paskyrė baudas, kurios yra mažesnės nei jų vidurkiai (BK 47 str.). Galutinė subendrinta bausmė paskirta 50 MGL (1883 Eur). Kolegija, atsižvelgusi į teismo paskirtą galutinę bausmę, kitas reikšmingas aplinkybes, neturi pagrindo teigti, kad apylinkės teismo paskirta bausmė yra akivaizdžiai per griežta ir neatitinka teisingumo, protingumo principų. Priešingai, kolegijos įsitikinimu tokia bausmė yra tinkama ir užtikrins bausmės tikslų įgyvendinimą.
  4. Apelianto argumentai į kuriuos jis prašo atsižvelgti ir sušvelninti bausmę, yra susiję su jo šeimine bei darbine padėtimi. Nurodo, kad jis augina mažametį vaiką, vienas išlaiko šeimą ir gauna mažas pajamas (t. 4, b. l. 143-145). Tačiau kolegija pažymi, kad šios aplinkybės turi įtakos bausmės skyrimui, tačiau jos nėra lemiamos. Jos negali atsverti ir būti prioritetinės, lyginant su pagrindinėmis baudžiamosios atsakomybės nuostatomis. Paskirta bausmė pirmiausia turi būti efektyvi ir sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, todėl skiriant bausmę, svarbu įvertini, ar ji asmeniui yra adekvati ir ar padės pasiekti bausmės tikslų. Taigi šeiminės ir darbinės aplinkybės turi būti įvertintos kitų aplinkybių kontekste ir tik įvertinus jų visumą, galima spręsti, ar nuteistajam paskyrus švelnesnę bausmę, būtų pasiekti bausmės tikslai.
  5. Bylos medžiaga nustatyta, kad K. R. nors šias veikas padarė būdamas neteistas, tačiau už vėliau padarytas analogiškas veikas jam yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis: Šilalės rajono apylinkės teismo 2017-08-22 nuosprendžiu nuteistas už veikas, padarytas 2016-03-09 – 2016-03-15. Šį nuosprendį Klaipėdos apygardos teismas 2017-12-07 nutartimi paliko nepakeistą. Nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistasis nepaiso visuomenėje priimtinų elgesio normų ir toliau daro nusikalstamas veikas. Atsakant į argumentą, jog gauna mažas pajamas ir vienas išlaiko šeimą, nurodytina, kad nuteistasis yra jauno, darbingo amžiaus, todėl turi visas galimybes susirasti geriau apmokamą darbą. Be kita ko, išlaikyti vaiką yra abiejų tėvų pareiga. Dėl nurodytų priežasčių gaunamų pajamų dydis negali būti laikomas esminiu argumentu sumažinti paskirtą baudą, kuri ir taip yra mažesnė nei nustatytas bausmės vidurkis. Kolegijos įsitikinimu, minimalios bausmės paskyrimas, aiškiai neatitiktų bausmės tikslų ir būtų pažeistas teisingumo principas. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo.
  6. Esant išdėstytiems motyvams, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo apeliantui paskirta bausme – pinigine bauda ir jos dydžiu, ji paskirta įvertinus visas būtinas sąlygas, atitinka nuteistojo asmenybę bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą.
  7. Apeliantas prašo atmesti ir civilinius ieškinius, tačiau nenurodo nė vieno argumento, dėl ko jie turėtų būti atmesti. Dėl civilinių ieškinių pagrįstumo iš esmės pasisakyta atsakant į nuteistojo M. B. apeliacinio skundo argumentus. Remiantis nutarties 38-43 punktuose išdėstytais motyvais, apelianto reikalavimas panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkinti civiliniai ieškiniai, atmestinas kaip nepagrįstas.
  8. Atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistu.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16atmesti nuteistųjų M. B. ir K. R. apeliacinius skundus.

Proceso dalyviai
Ryšiai