Byla 2K-197/2011
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

2D. G. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

3Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmestas.

4Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. B., tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,

Nustatė

6D. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 16 d. 4.43 val. Panevėžyje, Smėlynės g. 210A, UAB „Link geležinkelio“ degalinėje, du kartus įsipildamas kuro ir pasirašydamas banko operacijos kvituose už A. R., taip degalinės operatoriui save pateikdamas kaip A. R. ir padarydamas A. R. 131,04 Lt turtinės žalos, neteisėtai inicijavo finansines operacijas svetima elektronine mokėjimo priemone – A. R. išduota SEB banko mokėjimo kortele „Visa Electron“.

7Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį ir bylą nutraukti.

8Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų – 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies, 20 straipsnio, 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto – pažeidimų ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Kasatoriaus teigimu, jo veiksmuose nėra kaltės – tiesioginės tyčios, todėl dėl nusikaltimo, numatyto BK 215 straipsnio 1 dalyje, negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai neištyręs ir neįvertinęs įrodymų, patvirtinančių jo nekaltumą, visumos, padarė neteisingą išvadą, kad jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. darydamas nusikaltimą suvokė, jog už kurą atsiskaito svetima – kitam asmeniui išduota – banko mokėjimo kortele, ir norėjo taip veikti. Kasatorius pažymi, kad jis, sužinojęs tikrąsias įvykio aplinkybes, pripažįsta inicijavęs finansines operacijas svetima banko mokėjimo kortele, tačiau teigia, jog tuo metu nesuprato ir negalėjo suprasti, kad ji priklauso ne ją davusiam ir leidusiam pasinaudoti V. B., o svetimam asmeniui – A. R. Kasatoriaus manymu, jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos neteisėtumo požymio, nes jis buvo įsitikinęs, kad kortelė priklauso V. B., o suprasti, kad ši priklauso kitam asmeniui – negalėjo, nes naktį, degalinės neapšviestoje vietoje neturėjo galimybės įžiūrėti parašo mokėjimo kortelėje, be to, abejoja, ar būtų atskyręs, kieno jis, nes iš matymo pažįstamo V. B. (jo nei vardo, nei pavardės tuo metu nežinojo) parašo nebuvo matęs. Taip pat kasatorius nurodo negalėjęs V. B. pakviesti pasirašyti kasos čekiuose atsiskaitant už degalus ar išsiaiškinti, kieno parašas banko kortelėje, nes šis buvo labai girtas. Kasatoriaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismas, palikdamas jį galioti, savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės grindė ne neginčijamais įrodymais, o prielaidomis.

9Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, kasatoriui perkeldamas įrodinėjimo pareigą, buvo šališkas, nes nepriėmęs duomenų apie nuteistojo darbovietę ir tinkamai jų neįvertinęs, nutartyje nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Taip liko neįvertinta svarbi nuteistojo asmenybę apibūdinanti aplinkybė, kad jis dirba. Dėl to iš esmės buvo pažeistos kasatoriaus teisės ir teisėti interesai, nekaltumo prezumpcija ir teisė į teisingą baudžiamąjį procesą.

10Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nes abiejų instancijų teismų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, BPK pažeidimų nepadaryta, baudžiamasis įstatymas D. G. veikai pritaikytas tinkamai.

11Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorius, gavęs svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, suprasdamas, kad ši priklauso svetimam asmeniui, ir neįsitikinęs, kas jos savininkas, inicijavo dvi finansines operacijas; šių operacijų metu jis pasirašė kasos čekiuose, taip degalinės operatoriui patvirtindamas, kad jis yra banko mokėjimo kortelės turėtojas A. R. Tokį svetimos banko mokėjimo kortelės panaudojimo būdą teismas laikė neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai paaiškino, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis daro išvadą dėl kasatoriaus kaltės padarius jam inkriminuotą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad kasatorius nusikaltimo padarymo metu suvokė savo veikos neteisėtumą, suprato, kad už kurą atsiskaito ne jam, o kitam asmeniui išduota svetima banko mokėjimo kortele, ir norėjo taip veikti. Atsakydamas į analogiškus apeliacinio skundo argumentus, teismas nurodė, kad teismų praktikoje laikoma, jog banko mokėjimo kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso eminentui (banko kortelę išdavusiai institucijai), kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys bei faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis puikiai suprato, jog atsiskaito svetima banko mokėjimo kortele. Kasatorius pirminiuose savo parodymuose nurodė, kad, sustojęs degalinėje, jis pasiteiravo V. B., kaip elgtis su banko mokėjimo kortele; ant kuro pirkimo kvitų pasirašė pats, tačiau ne savo parašu. Iš byloje esančių dokumentų akivaizdžiai matyti, kad kasos kvituose parašas prasideda raide „R“, kaip banko mokėjimo kortelės turėtojo A. R. pavardė, kai tuo tarpu kasatoriaus D. G. parašas prasideda raide „D“. Be to, kasatorius patvirtino anksčiau naudojęsis banko mokėjimo kortelėmis ir žinojo, kad kiekvienoje kortelėje yra asmens, kuriam ji išduota, vardas ir pavardė, kitoje kortelės pusėje – kortelės turėtojo parašas. Nuteistasis yra pilnametis, pakankamai gyvenimiškos patirties turintis žmogus, kad galėtų tinkamai suprasti ir įvertinti savo veiksmus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, prokuroras mano, kad apeliacinio teismo išvada, jog nuteistasis D. G. veikė tiesiogine tyčia, yra teisinga ir jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 215 straipsnio 1 dalį.

12Prokuroro teigimu, abiejų instancijų teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

13Nuteistojo D. G. kasacinis skundas atmestinas.

14Dėl BK 215 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi

15Kasatorius pripažįsta inicijavęs finansines operacijas svetima banko mokėjimo kortele, tačiau nurodo, kad tokie jo veiksmai nelaikytini neteisėtais, nes už kurą atsiskaitė V. B. leidimu. Kasatoriaus teigimu, jo veikoje nėra vieno iš būtinų BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios, nes tokioje situacijoje jis nesuprato ir negalėjo suprasti, kad banko mokėjimo kortelė priklauso ne V. B., o kitam asmeniui – A. R. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

16Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

17BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima reikalauti įstatymo atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties. BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas D. G., objektyvieji požymiai, pasireiškė neteisėtu dviejų finansinių operacijų svetima elektronine mokėjimo priemone inicijavimu. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog finansinės operacijos inicijavimas svetima elektronine mokėjimo priemone yra neteisėtas, ir nori taip veikti. Valinis tiesioginės tyčios momentas išreiškia veikos siekimą (norėjimą). Jei asmuo nesuvokė bent vieno objektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio, jo negalima nuteisti, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

18Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nuteistųjų D. G. ir V. B., taip pat liudytojo A. V. parodymus, nukentėjusiojo A. R. protokolo-pareiškimo, daiktų, dokumentų pateikimo protokolų duomenis bei informaciją apie kelių transporto priemonę, konstatavo, kad D. G., gavęs svetimą elektroninę mokėjimo priemonę, suprasdamas, kad ši priklauso svetimam asmeniui, ir neįsitikinęs, kas yra šios priemonės savininkas, inicijavo dvi finansines operacijas ir jų metu pasirašė ant kasos čekių, taip degalinės operatoriui pateikdamas save kaip A. R. Teismas sprendė, kad toks mokėjimo kortelės panaudojimo būdas yra neteisėtas.

19Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei baudžiamojo įstatymo taikymo nustatytoms aplinkybėms tinkamumą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą, kurio argumentai iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams, taip pat įvertinęs papildomai atlikto įrodymų tyrimo metu apklausto nuteistojo D. G. parodymus, konstatavo, kad D. G. veikė tiesiogine tyčia – nusikaltimo darymo metu suvokė savo veikos neteisėtumą, t. y. kad už kurą atsiskaito svetima – ne jam, o kitam asmeniui išduota – banko mokėjimo kortele, ir norėjo taip veikti.

20Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apeliacinio teismo išvada yra teisinga, padaryta remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, banko mokėjimo priemonė nuosavybės teise priklauso banko kortelę išdavusiai institucijai (šiuo atveju SEB bankui), kuri pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko mokėjimo kortelė yra svetima. Svetima elektroninė mokėjimo priemonė suprantama kaip priemonė, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Iš pirminių D. G. parodymų matyti, kad įvykio naktį jis važiavo į Panevėžį su pakeliui paimtu iš matymo pažįstamu V. B., kuris sakė už kelionę duosiąs pinigų kurui; degalinėje D. G. šio teiravosi, kaip elgtis su banko mokėjimo kortele, aptarė, kokiu parašu pasirašyti kuro pirkimo kvituose. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tokie nuteistojo parodymai rodo, jog jis puikiai suprato, kad atsiskaito svetima banko mokėjimo kortele. Vėlesnį D. G. parodymų pakeitimą – tvirtinimą, kad V. B. įvykio metu buvo visiškai girtas, sunkiai kalbėjo ir degalinėje pats nepajėgė išlipti iš automobilio ir susimokėti už kurą (pirminiuose parodymuose apie tai visiškai neužsiminta), apeliacinės instancijos teismas pagrįstai paneigė. Pasisakydamas dėl tyčios D. G. veiksmuose buvimo, teismas nurodė ir kitą aplinkybę – kad D. G., atsiskaitęs už kurą banko mokėjimo kortele, ant kasos kvitų pasirašė ne savo parašu, nes akivaizdžiai matyti, jog D. G. parašas prasideda raide „D“, o ant kvitų – raide „R“, t. y. raide, kuria prasideda banko mokėjimo kortelės turėtojo (A. R.) pavardė. Taip pat teismas nutartyje pažymėjo, jog nuteistasis parodė anksčiau naudojęsis banko mokėjimo kortelėmis, todėl žinantis, kad ant kiekvienos kortelės yra asmens, kuriam kortelė išduota, vardas ir pavardė, o kitoje kortelės pusėje yra kortelės turėtojo parašas, be to, pabrėžė, kad D. G. yra pilnametis ir pakankamai gyvenimiškos patirties turintis žmogus, kad galėtų tinkamai suprasti ir įvertinti savo veiksmus, todėl neabejotinai pats privalėjo įsitikinti, kad V. B. iš tiesų yra teisėtas banko mokėjimo kortelės turėtojas, ir tik tada ją pateikti atsiskaityti už kurą. Nepadaręs to, jis elgėsi neteisėtai.

21Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismų išvados dėl kasatoriaus kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos. Aplinkybė, kad kasos čekiuose D. G. pasirašė ne savo parašu, rodo, kad jis suprato, jog teisėtai naudotis mokėjimo kortele gali tik tas asmuo, kurio vardu kortelė išduota, taigi jis žinojo, kad, inicijuodamas finansines operacijas svetima banko mokėjimo kortele, pažeidžia banko mokėjimo kortelės naudojimo tvarką. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokių išvadų dėl baudžiamojo įstatymo taikymo D. G. padarytai nusikalstamai veikai.

22Skundžiamų teismų sprendimų turinys paneigia deklaratyvų kasatoriaus teiginį, kad teismai priėmė sprendimus išsamiai neištyrę visų bylos aplinkybių ir netinkamai įvertinę baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. Kasatorius ir nenurodo, kokios bylos aplinkybės liko neištirtos ir kuo pasireiškė netinkamas įrodymų vertinimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų teismai savo išvadas dėl kasatoriaus kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, grindė teisėtais būdais gautais duomenimis, kurie buvo patikrinti teisiamajame posėdyje; jie buvo įvertinti teisėjų pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, t. y. nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimų.

23Dėl kitų kasatoriaus argumentų

24Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepriėmė duomenų apie nuteistojo darbovietę ir netinkamai juos įvertino. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjas pateikė teismui D. G. moksleivio pažymėjimo kopiją, patvirtinančią, kad šis mokosi Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, bei UAB „J“, esančios Vilniuje, charakteristiką, kurioje nurodyta, kad kasatorius šioje bendrovėje dirbo pagalbiniu darbininku nuo 2010 m. balandžio 28 iki birželio 23 d. Šiuos duomenis teismas prijungė prie bylos ir nutartyje juos įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad pagal BPK nuostatas įrodymų vertinimas yra teismų prerogatyva, t. y. jiems suteikta išimtinė teisė ir pareiga vertinti byloje surinktus įrodymus ir spręsti, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos ne. Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

25Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo, jo procesinių teisių suvaržymo, įrodinėjimo naštos jam perkėlimo, nekaltumo prezumpcijos pažeidimo yra deklaratyvūs, nes iš esmės paremti nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo pirmiau aptartų duomenų (charakteristikos iš darbovietės) vertinimu.

26Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo duomenis ir šio teismo nutarties turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta nepažeidžiant BPK reikalavimų, kasatoriaus procesinės teisės nebuvo suvaržytos.

27Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

29Nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. D. G. pagal BK 182 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas,... 3. Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas V. B., tačiau ši nuosprendžio dalis... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Aiduko pranešimą,... 6. D. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 16 d. 4.43 val. Panevėžyje,... 7. Kasaciniu skundu nuteistasis D. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto... 8. Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir... 9. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, kasatoriui... 10. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo... 11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorius, gavęs svetimą... 12. Prokuroro teigimu, abiejų instancijų teismai, vadovaudamiesi BPK 20... 13. Nuteistojo D. G. kasacinis skundas atmestinas.... 14. Dėl BK 215 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio 5 dalies... 15. Kasatorius pripažįsta inicijavęs finansines operacijas svetima banko... 16. Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo... 17. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą... 18. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nuteistųjų D. G. ir... 19. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo... 20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apeliacinio teismo išvada yra... 21. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad abiejų instancijų... 22. Skundžiamų teismų sprendimų turinys paneigia deklaratyvų kasatoriaus... 23. Dėl kitų kasatoriaus argumentų... 24. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas... 25. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus argumentai dėl teismo šališkumo,... 26. Patikrinusi apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo duomenis ir... 27. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 29. Nuteistojo D. G. kasacinį skundą atmesti....