Byla 2K-509/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 3 dalis, ši bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. nutartimi paskirta, bet neatlikta bausme, prie nutartyje nustatytos griežtesnės bausmės pridedant dalį šioje byloje paskirtos subendrintos bausmės, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams septyniems mėnesiams. Iš A. G. civiliniam ieškovui UAB „Moment Credit“ priteista 1300 Lt turtinei žalai atlyginti. Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, kuria nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestas. Teisėjų kolegija

Nustatė

2A. G. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 30 d., 17.16 val., bute, esančiame Kaune, ( - ), elektroniniu būdu (internetu), panaudodamas personalinį kompiuterį, prisijungęs prie internetinės svetainės www.momentcredit.lt, užpildydamas registracijos formas ir kreditų paraiškas, neteisėtai, t. y. suklaidindamas banko sistemą, atliko vieną finansinę operaciją A. T. vardu, o būtent: iš A. T. Snoro banko sąskaitos Nr. ( - ) pervesdamas į UAB „Moment Credit“ priklausančią sąskaitą Nr. ( - ) 0,01 Lt, taip patvirtindamas duomenų tikrumą, siekė apgaule sudaryti su paskolos davėju UAB „Moment Credit“ A. T. vardu paskolos sutartį; taip pat 2011 m. gegužės 30 d., 19.52 val., bute, esančiame Kaune, ( - ), elektroniniu būdu (internetu), panaudodamas personalinį kompiuterį, prisijungęs prie internetinės svetainės www.sohocredit., užpildydamas registracijos formas ir kreditų paraiškas, neteisėtai, t. y. suklaidindamas banko sistemą, atliko vieną finansinę operaciją A. T. vardu, o būtent: iš A. T. Snoro banko sąskaitos Nr. ( - ) pervesdamas į UAB „Soho Group“ priklausančią sąskaitą Nr. ( - ) 0,01 Lt, taip patvirtindamas duomenų tikrumą, siekė apgaule su paskolos davėju UAB „Soho Group“ sudaryti A. T. vardu paskolos sutartį. Be to, A. G. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje bei tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, įgijęs iš A. T. AB „Snoro“ banko mokėjimo kortelę Nr. ( - ) ir sąskaitos Nr. ( - ) internetinės bankininkystės kodus bei slaptažodžius, 2011 m. gegužės 30 d. 17.16 val., turėdamas vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai gauti kreditą, internetu iš IP adreso ( - ), esančio Kaune, ( - ), pasinaudodamas elektroninės bankininkystės paslauga, užpildydamas registracijos formas ir kreditų paraiškas, panaudojo A. T. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis (PIN kodą, slaptažodį, identifikavimo kodus), atliko vieną finansinę operaciją - iš A. T. Snoro banko sąskaitos Nr. ( - ), pervesdamas į UAB „Moment Credit“ priklausančią sąskaitą Nr. ( - ) 0,01 Lt, taip patvirtindamas duomenų tikrumą, apgaule, prisistatydamas kito asmens – A. T. – vardu, taip suklaidindamas paskolos davėją, sudarė su UAB „Moment Credit“ paskolos teikimo sutartį, pagal kurią 2011 m. gegužės 30 d. į A. T. vardu atidarytą sąskaitą Nr. ( - ) buvo pervesti 1200 Lt, taip apgaule užvaldė UAB „Moment Credit“ turtą, kurio vertė 1200 Lt. A. G. nuteistas ir už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje bei tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis, įgijęs iš A. T. AB „Snoro“ banko mokėjimo kortelę Nr. ( - ) ir sąskaitos Nr. ( - ) internetinės bankininkystės kodus bei slaptažodžius, 2011 m. gegužės 30 d. 19.52 val., turėdamas vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai gauti kreditą, internetu iš IP adreso ( - ), esančio Kaune, ( - ), pasinaudodamas elektroninės bankininkystės paslauga, užpildydamas registracijos formas ir kreditų paraiškas, panaudojo A. T. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis (PIN kodą, slaptažodį, identifikavimo kodus), atliko vieną finansinę operaciją – iš A. T. Snoro banko sąskaitos Nr. ( - ) pervesdamas į UAB „Soho Group“ priklausančią sąskaitą Nr. ( - ) 0,01 Lt, taip patvirtindamas duomenų tikrumą, apgaule, prisistatydamas kito asmens – A. T. – vardu, taip klaidindamas paskolos davėją, pateikė A. T. vardu paraišką 1500 Lt kreditui gauti, tačiau, UAB „Soho Group“ atsisakius suteikti kreditą, nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, taip apgaule pasikėsindamas užvaldyti svetimą UAB „Soho Group“ turtą, kurio vertė 1500 Lt. Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu. Kasatorius nurodo, kad jo veika neatitinka BK 215, 182 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų požymių, todėl teismai, kvalifikuodami jo veikas pagal šiuos BK straipsnius, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 215 straipsnis buvo įtvirtintas baudžiamajame įstatyme įgyvendinant Europos Tarybos pamatinį sprendimą 2001/413/TVR, pagal kurį elektronine mokėjimo priemone laikomos tik materialios elektroninės mokėjimo priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223 straipsniai)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 naujoji redakcija) 6 punkte, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentare (VĮ Registrų centras, 2010 m.) BK 215 straipsnyje vartojama elektroninės mokėjimo priemonės sąvoka taip aiškinama kaip reiškianti tik materialias elektroninės mokėjimo priemones. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad baudžiamasis įstatymas negali būti aiškinamas plečiamai (pavyzdžiui, byla S. W. prieš Jungtinę Karalystę (Application no. 20166/92, judgment of 22 November 1995). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarime nurodyta, kad sąvokos teisės aktuose turi būti vartojamos nenukrypstant nuo jiems būdingos prasmės, o jeigu joms yra suteikiamas specifinis turinys, tai turi būti specialiai aptarta atitinkamame teisės akte. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.913 straipsnį banko sąskaita yra paslauga, todėl ji yra nemateriali ir dėl šios priežasties negali būti laikoma BK 215 straipsnyje numatytos veikos objektu. Bankų siūloma paslauga „Bankas internetu“ ir ja naudotis skirtos priemonės taip pat nėra materialios, todėl negali būti laikomos BK 215 straipsnio objektu. Kasatorius nurodo, kad byloje neįrodytas jo veiksmų neteisėtumas. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. T. teisę naudotis jos vardu atidarytos banko sąskaitos paslauga bei paslauga „Bankas internetu“ jam perdavė už piniginį atlygį, kurio dydį išsiderėjo ji pati. Atsižvelgus į tai, kad sandoris buvo sudarytas ne rašytine forma, jis buvo įvykdytas jo sudarymo metu, todėl jokių apribojimų disponuoti banko teikiamomis paslaugomis nebuvo. Įstatymas nenumato draudimo sudaryti pirmiau apibūdintą sandorį ar perduoti paslaugų valdymo priemones tretiesiems asmenims, todėl paslaugos „Bankas internetu“ valdymo priemones iš A. T. jis įgijo teisėtai. CK 6.915 straipsnis numato asmenų, turinčių teisę disponuoti banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, daugetą, todėl tiek jo teisė įgyti paslaugos „Bankas internetu“ valdymo priemones, tiek A. T. teisė perduoti šias priemones yra įtvirtinta įstatyme. Kasatorius pažymi, kad nepaneigta bylos aplinkybė, jog banko sąskaitoje buvo laikomos tik jam priklausančios piniginės lėšos, nes pati A. T. teisme paliudijo, kad į jo naudotą sąskaitą savo lėšų niekada nebuvo įnešusi. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas reiškia, kad asmens veiksmų teisėtumas turi būti preziumuojamas, todėl turi būti įrodinėjamas veiksmų neteisėtumas. Šioje byloje jo veiksmų neteisėtumas nebuvo įrodinėjamas, todėl darytina išvada, kad veiksmai buvo teisėti. BK 215 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik veikiant tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėti taip veikti. Dėl pirmiau aptartų aplinkybių jis buvo pagrįstai įsitikinęs, kad jo veiksmai yra teisėti, todėl nenustatyta jo tyčia padaryti BK 215 straipsnyje aprašytą nusikalstamą veiką. Kasatoriaus teigimu, nenustatyta, kad jis panaudojo apgaulę įgydamas UAB „Moment Credit“ ir siekdamas įgyti UAB „Soho Group“ pinigus, todėl jo veika neatitinka ir BK 182 straipsnio požymių. Jis teigia, kad UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ savo pačių iniciatyva perveda ar neperveda savo pasirinkto dydžio pinigų sumas į banko sąskaitas, iš kurių yra gavę 1 ct mokestį. Pagal CK 6.871, 6.882 straipsnius, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų 2 straipsnio 38 punktą skolinimas yra pinigų sumos perdavimas skolininkui pagal paskolos ar kreditavimo sutartį. Įvertinus tai, kad UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ tokių sutarčių nesudarinėja ir neketina sudarinėti, darytina išvada, kad šios bendrovės veikia tik CK 6.237–6.242 straipsniuose nustatytais pagrindais ir joms visiškai nesvarbu, kam jos perveda pinigus. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnyje yra įtvirtinta asmens teisė netrukdomai disponuoti savo nuosavybe (dovanoti, perduoti be sutarties, išmesti ir pan.). Jau anksčiau minėta, kad teisė perduoti disponavimą banko sąskaita yra įtvirtinta CK, todėl UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ nesidomi ir neketina domėtis tapatybe asmens, kuris disponuoja banko sąskaita. Iš to darytina išvada, kad UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ yra nereikšminga aplinkybė, kad banko sąskaita disponuoja tretieji asmenys, kad 1 ct mokestį gali sumokėti bet kas iš banko sąskaita disponuojančių asmenų daugeto. Dėl to nėra pagrindo išvadai apie apgaulės panaudojimą, nes UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ reklamoje nurodomas 1 ct mokestis buvo sumokėtas. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ne tik netinkamai taikė BK 215, 182 straipsnius, tačiau ir pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, o tai yra esminis BPK pažeidimas. Pažeidimai padaryti šiomis aplinkybėmis. Pirma, pirmosios instancijos teismas jo neprisipažinimą kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas vertino tik kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, jo parodymus atmetė nepaneigęs kitais byloje surinktais įrodymais ir nenurodęs jokių parodymų atmetimo motyvų, tai padarė tik dėl to, kad jo parodymai nesutampa su kaltinimo versija. Antra, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vadovavosi nukentėjusiosios A. T. parodymais, nes jie nuo pat tyrimo pradžios buvo vienodi, nuoseklūs ir prieštaravimų tarp jų nėra. Darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas nebuvo teisingas, nes ignoravo prie bylos pridėtą ir dėl to teismui žinomą baudžiamąjį įsakymą, kuriuo nukentėjusioji A. T. yra pripažinta kalta dėl melagingų parodymų davimo šioje byloje. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė ne ištyręs byloje surinktus įrodymus, o pagal kaltinamojo akto teiginius, prasimanytus apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, apie tai byloja nuosprendyje perrašytas kaltinamojo akto tekstas kartu su visomis jame esančiomis loginėmis, gramatinėmis klaidomis. Trečia, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apstu melagingų teiginių. Antai nuosprendyje teigiama, kad jis yra teistas šešis kartus ir teistumas nėra išnykęs, tačiau ši išvada prieštarauja BK 97 straipsnio 6 daliai. Nuosprendyje taip pat teigiama, kad jis prisijungė prie interneto svetainės www.momentcredit.lt, tačiau šioje reklaminėje svetainėje nėra jokių galimybių prie jos prisijungti. Nuosprendyje vėl melagingai tvirtinama, kad jis, prisijungęs prie interneto svetainės www.momentcredit.lt, suklaidino banko sistemą, nes ši svetainė nepriklauso jokiam Lietuvoje registruotam bankui. Byloje nėra jokių duomenų, kad koks nors bankas reikštų pretenzijas dėl banko sistemos suklaidinimo. Maža to, byloje yra pateikta Lietuvos banko pažyma apie tai, kad ši įstaiga neturi jokių duomenų, kad jis, A. G., būtų suklaidinęs banko sistemą. Nuosprendyje melagingai teigiama, kad jis neteisėtai pervedė 1 ct jam priklausančių lėšų, nors byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bankas ar A. T. ginčytų tokio lėšų pervedimo teisėtumą. Be to, byloje yra įrodyta, kad jam priklausė banko sąskaitoje buvusios lėšos. Nuosprendyje melagingai tvirtinama, kad jis siekė sudaryti paskolos sutartį, gauti kreditą, nors pagal CK 6.871, 6.882 straipsnius teisiniu požiūriu tai yra neįmanoma, o jis pats tokius siekius kategoriškai neigia. Nuosprendyje teigiama, kad jis panaudojo A. T. tapatybės patvirtinimo duomenis, tačiau A. T. kategoriškai tvirtina, kad jos pasu, tapatybės kortele jis niekuomet nedisponavo, o jis pats tokius prasimanymus kategoriškai neigia. Nuosprendyje melagingai teigiama, kad jis su UAB „Moment Credit“ sudarė paskolos sutartį, pateikė paraišką UAB „Soho Group“ kreditui gauti, nors byloje nepateikta jokia rašytinė sutartis ar paraiška kreditui gauti, o jis pats tai kategoriškai neigia. Iš to matyti, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo, A. T. parodymus, faktines bylos aplinkybes, kiek tai prieštaravo kaltinimo versijai, nuosprendį grindė prasimanymais, kurie prieštarauja faktams, bet ir imperatyvioms teisės normoms. Ketvirta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo surašytas tiek atmestinai, kad kitą dieną po nuosprendžio paskelbimo buvo pakeista nuosprendžio įvadinė, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys taip, kad buvo iš esmės pakeistas nuosprendžio turinys. Penkta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sąvokas „kreditas“, „paskola“, „kredito paraiška“, „paskolos davėjas“, „kredito įstaiga“ vartojo kitomis prasmėmis, nei jas apibrėžia CK, Finansinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 24, 38 punktai. Kaip matyti iš Lietuvos banko pažymos, UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ nėra Lietuvos Respublikoje registruoti bankai ar Lietuvos Banko licenciją turinčios kredito įstaigos. Šios bendrovės nėra pateikusios savo teisėtumą patvirtinančių dokumentų, taip pat dokumentų, patvirtinančių jų raštų teisėtumą (CK 1.70 straipsnio 2 dalis). Dėl to šios bendrovės negalėjo būti laikomos „paskolos davėju“. Išėjimas už įstatymais apibrėžtų sąvokų ribos vertintinas kaip plečiamasis baudžiamojo įstatymo aiškinimas, o tai, kaip išaiškinta Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, yra kategoriškai draudžiama (pavyzdžiui, byla S. W. prieš Jungtinę Karalystę (Application no. 20166/92, judgment of 22 November 1995). Dėl klaidingo sąvokų aiškinimo skundžiamų nuosprendžio ir nutarties teiginiai yra absoliučiai klaidingi ir prieštarauja įstatymams. Kasatorius, be kita ko, šiame kontekste pažymi, kad pagal CK 6.871, 6.882 straipsnius kreditavimo ir paskolos sutartys yra rašytinės, tačiau šioje byloje nebuvo pateikta jokia rašytinė sutartis, paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas. Anot kasatoriaus, kredito paraiška taip pat yra rašytinis dokumentas, tačiau toks dokumentas byloje taip pat nėra pateiktas. Šešta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vartojo sąvokas „A. T. tapatybės patvirtinimo priemonės duomenys“, „fizinio asmens tapatybę patvirtinantys duomenys“, kurios nėra išaiškintos jokiuose teisės aktuose ir gali reikšti arba fizinio asmens tapatybės nustatymo duomenis arba teisėtą materialios mokėjimo priemonės naudojimą patvirtinančius duomenis, ar ką kitą. Neišaiškinus šių sąvokų pačiuose skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje, jų turinys liko neaiškus, o tai buvo panaudota apgaudinėjimo tikslu, keičiant panašiai skambančias sąvokas, siekiant pagrįsti jo baudžiamąją atsakomybę. Septinta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skundžiamus baigiamuosius aktus grindė spėlionėmis ir prielaidomis, nes byloje nebuvo patvirtintas ne tik UAB „Moment Credit“ir UAB „Soho Group“ teisėtumas, bet nebuvo nustatytas ir ratas asmenų, turinčių teisę veikti šių juridinių asmenų vardu. Raštus su melagingais teiginiais UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ vardu pateikė neidentifikuoti asmenys ir už šių melagingų teiginių pateikimą teismui niekas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Dėl to liko neaišku, apie ką kalbama nuosprendyje, nes yra įrodyta, kad nei paskola, nei kreditas neegzistuoja. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė ne tik teisę į teisingą teismą, bet ir duomenų pripažinimo įrodymais taisykles (BPK 20 straipsnis), reikalavimus teismo nuosprendžiui (BPK 301 straipsnis). Aštunta, pirmosios instancijos teismas be civilinio ieškinio ir teisinio pagrindo iš jo priteisė UAB „Moment Credit“ nepagrįsto dydžio piniginę sumą. Byloje nežinomo asmens yra pateiktas dokumentas, kuris pavadintas „civilinis ieškinys“. Šis dokumentas jam nebuvo įteiktas, teisiamojo posėdžio metu nebuvo nagrinėjamas. Dokumente melagingai teigiama, kad UAB „Moment Credit“ suteikė kreditą A. T., tačiau, kaip jau anksčiau minėta skunde, joks šios bendrovės A. T. suteiktas kreditas neegzistuoja. Be to, neaišku, koks šio dokumento ryšys su juo, A. G. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad UAB „Moment Credit“ yra Lietuvos Respublikoje įregistruotas juridinis asmuo, kad jo vardu dokumentus pateikiantys asmenys turi įgaliojimus tokius veiksmus atlikti. Dokumente, pavadintame „civilinis ieškinys“, nėra nurodyta, kuo grindžiama UAB „Moment Credit“ norima gauti pinigų suma, tai nepadaryta ir ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas iš jo priteisė 1300 Lt, t. y. tarpinę sumą, tarp tos, kurios reikalavo UAB „Moment Credit“ ir šios bendrovės realiai patirtų 1200 Lt išlaidų. Šis teismo sprendimas yra nemotyvuotas, todėl nukrypta nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamos doktrinos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas), pagal kurią teismo sprendimai turi būti aiškūs ir motyvuoti. Atsižvelgus į tai, kad į A. T. banko sąskaitą UAB „Moment Credit“ pervedė 1200 Lt, darytina išvada, kad UAB „Moment Credit“ naudai buvo priteistos ne tik dėl sutarties patirtos išlaidos, bet ir negautas pelnas. Apeliacinės instancijos teismas šio neteisingumo neištaisė. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 20 punkto nuostatų, pagal kurias negautos pajamos (palūkanos, delspinigiai ir kt.) baudžiamojo proceso tvarka nepriteisiami. Kasatorius pabrėžia, kad civilinis ieškinys šioje byloje galėjo būti reiškiamas tik CK 6.237-6.242 straipsnių pagrindais, tačiau, nesant delikto, toks ieškinys apskritai negalėjo būti nagrinėjamas šioje baudžiamojoje byloje. Atsižvelgus į tai, kad jis su UAB „Moment Credit“ absoliučiai jokių sąsajų neturi (teisinis ryšys tarp svetainės www.momentcredit.lt skelbiamos reklamos ir UAB „Moment Credit“ nebuvo nagrinėjamas, UAB „Moment Credit“ registravimo dokumentai nepateikti, jokių rašytinų sutarčių UAB „Moment Credit“ byloje nepateikė), UAB „Moment Credit“ neturėjo jokio teisinio pagrindo reikšti jam civilinį ieškinį. Esant šioms aplinkybėms, priteisus iš jo pinigų sumą UAB „Moment Credit“, buvo ne tik pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, bet ir teisė į nuosavybės neliečiamumą, kurią įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) Pirmojo protokolo 1 straipsnis. Devinta, kasatoriaus teigimu, buvo suvaržyta jo teisė į gynybą, nes, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, vien formalumo, kad gynėjas paskirtas, nepakanka išvadai, kad gynėjas atlieka pareigas. Byloje nustatyta, kad gynėjas, apsiėmęs ginti kaltinamąjį, nepateikė apeliacinio skundo, nors tokią pareigą jam suponuoja BPK 48 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalies 5 punktas. Dešimta, anot kasatoriaus, buvo suvaržyta jo teisė žinoti kaltinimo pagrindą ir motyvus. Priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nutartyje, šios teisės neužtikrina aplinkybė, kad kaltinamasis aktas įteiktas, būtina, kad jis būtų surašytas suprantamai. Šioje byloje kaltinimas yra suformuluotas trimis sakiniais, kurių kiekvieno ilgis 130-150 žodžių, kaltinamajame akte sąvokos vartojamos kitaip, nei jas apibrėžiančiuose įstatymuose, todėl jis negali būti laikomas suprantamu. Vienuolikta, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas apsaugoti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nutartyje ėmėsi apgaulės, psichologinės manipuliacijos, sofizmo, iškraipydamas įstatymuose apibrėžtų sąvokų turinį, pavartodamas žinomai melagingus teiginius, prieštaraujančius byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kaip antai, kad UAB „Moment Credit“ yra kredito įstaiga, kad ji teikia kreditus, supainiojo materialias elektronines mokėjimo priemones su nematerialiomis paslaugomis, nutylėjo reikšmingas bylos aplinkybes, kaip antai, kad A. T. ne leido naudotis, o pardavė jam už piniginį atlygį teisę naudotis banko sąskaita, kad tokia galimybė yra numatyta CK. Dvylikta, kasatorius pažymi, kad tokiose pat teisinėse situacijose (įrodžius banko sąskaitos perdavimo už atlygį faktą) ikiteisminiai tyrimai yra nutraukiami ir šalims paliekama santykius aiškintis civilinio proceso tvarka, tuo tarpu šioje byloje jis yra nuteistas, o tai leidžia daryti išvada, kad byloje kriminalizuoti civiliniai teisiniai santykiai, kad jis diskriminuojamas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, Jungtinių Tautų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 26 straipsnis, Konvencijos 7 straipsnis. Šie pažeidimai sutrukdė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir nutartį, todėl laikytini esminiais. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti. Prokuroras nurodo, kad kasatoriaus argumentai apie tai, jog buvo pažeista jo teisė į gynybą, abiejų instancijų teismai buvo šališki, teismai klaidingai taikė baudžiamosios ir civilinės teisės normas, klaidingai interpretavo teismų praktiką ir be pagrindo kriminalizavo teisėtus jo veiksmus, ginčijamos faktinės bylos aplinkybės, yra atsieti nuo bylos medžiagos, todėl nepagrįsti. Iš skundo turinio matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, tačiau, prokuroro nuomone, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes A. G. veika taikant BK 215 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai. Pagal teismų praktiką svetima elektroninė mokėjimo priemonė yra tokia, kuri jos panaudojimo finansinei operacijai inicijuoti ar atlikti metu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2011). Toks pat išaiškinimas tinka ir naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenims. Vadinasi, svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo patvirtinimo priemonių duomenys tai konkrečiam naudotojui būdingi ar konkrečiam naudotojui priskirti duomenys, kuriais naudotis elektroninių mokėjimo priemonių duomenų naudotojas ar kredito įstaiga nėra išreiškę sutikimo. Pagal bylos aplinkybes nėra abejonių, kad A. G. naudotojo duomenys buvo svetimi, nes jie priklausė kitam asmeniui – A. T. Nuteistasis suprato, kad naudoja svetimus naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis finansinei operacijai atlikti ir norėjo taip veikti, nes pats įtikino A. T. savo vardu atidarytos sąskaitos prisijungimo duomenis perduoti jam. Abiejų instancijų teismai padarė teisingą išvadą, kad A. G. finansinėms operacijoms atlikti, t. y. A. T. vardu paimti 1200 Lt kreditą iš UAB „Moment Credit“ bei 1500 Lt iš UAB „Soho Group“, nukentėjusiosios sutikimo nebuvo gavęs. Apie kredito paėmimą iš UAB „Moment Credit“, nukentėjusiosios teigimu, ji sužinojo tik gavusi UAB „Moment Credit“ pranešimą. Kitas būtinas BK 215 straipsnio 1 dalyje aprašytos veikos požymis – pirmiau nurodytų duomenų panaudojimo neteisėtumas. Šiuo atveju baudžiamas ne pats duomenų panaudojimas, net neteisėtas finansinės operacijos atlikimas panaudojant tokius duomenis. Neteisėtas panaudojimas baudžiamąja teisine prasme suprantamas kaip toks, kuris padarytas be mokėjimo priemonės savininko ar jos turėtojo sutikimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2009). Byloje, atlikus visų surinktų duomenų analizę, neginčijamai nustatyta, kad A. T. atidarė sąskaitą savo vardu ir, gavusi tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, reikalingus naudojantis elektronine bankininkyste, juos perdavė A. G. Pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad A. T., perduodama šiuos tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, manė, kad susitarimas tarp jos ir A. G. apima šios sąskaitos naudojimą tiek, kiek tai susiję su pinigų įnešimu, paėmimu ir atsiskaitymu, t. y. ji leido atlikti būtent tokias finansines operacijas su jos vardu atidaryta banko sąskaita. Tuo tarpu A. G. atliko ne tik šias finansines operacijas, bet ir, pasinaudodamas elektronine bankininkyste per A. T. sąskaitą, pateikdamas jos tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis kredito įmonei kaip savo, atliko finansines operacijas – 1200 Lt kredito paėmimą bei pasikėsino paimti 1500 Lt kreditą. Apie šias finansines operacijas A. G. A. T. nepasakė, neinformavo jos apie tai, kad be jos žinios sukūrė jai finansinį įsipareigojimą. Byloje nėra duomenų, kad A. T. būtų davusi A. G. sutikimą jos vardu imti kreditus, vadinasi, tokie jo veiksmai vertintini kaip neteisėti ir tai, kad ji savo valia buvo leidusi sąskaita naudotis nuteistajam, jo atsakomybės nešalina. A. G. šioje situacijoje pasinaudojo nukentėjusiosios pasitikėjimu ir pažadėjęs, kad jis naudos sąskaitą tik toms operacijoms, kurios nelies nukentėjusiosios finansinės padėties, realiai be jos žinios ir sutikimo sukūrė šiai prievolinius teisinius santykius, dėl kurių jie nebuvo susitarę ir leidimo tokioms operacijoms jis nebuvo gavęs jokia forma. Visos šios aplinkybės patvirtina jo veiksmų neteisėtumą, nes jis kredito paėmimo operaciją inicijavo ir atliko be A. T. sąmoningo sutikimo. Kasatoriaus teiginiai apie papildomų įstatyme numatytų draudimų nebuvimą kaip atsakomybę šalinančią aplinkybę yra teisiniu požiūriu nepagrįsti, nes naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimo neteisėtumą finansinei operacijai atlikti lemia tikrojo tokių duomenų naudotojo sutikimo naudoti duomenis nebuvimas. Vien tai, kad A. G. kitaip supranta ar dedasi nesuprantąs (atsižvelgiant į tai, kad jis jau teistas už analogišką veiką), kokie duomenys yra svetimi, nedaro jo veikos teisėta. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad A. G. veika neatitinka BK 182 straipsnio 1 dalies požymių. BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma keliais alternatyviais veiksmais, tačiau tada, kai dėl apgaulės suklaidintas asmuo ar banko elektroninė sistema perveda pinigus į kaltininko sąskaitą, paprastai laikoma, kad kaltininkas apgaule įgijo turtinę teisę. Pagal teismų praktiką apgaulei nustatyti taikomi šie kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia - kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Šioje byloje apgaulė teismų buvo nustatyta ir atskleista bei pasireiškė tuo, kad A. G. kredito įmonei pateikė kito asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą) juo prisistatydamas elektroninėje erdvėje ir taip suklaidino UAB „Moment Credit“ bei pasikėsino suklaidinti UAB „Soho Group“, kurie apgaule buvo įtikinti, kad būtent šis asmuo sudaro kredito sutartį nurodytoms sumoms, kitaip tariant, A. G. suklaidino banko elektroninę sistemą, save identifikuodamas kaip teisėtą sąskaitos valdytoją. Anot prokuroro, nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ yra hipotetiniai juridiniai asmenys, kurie realiai neegzistuoja, kad jie nėra kredito įstaigos, todėl bandymas su jomis sudaryti sutartį negali būti vertinamas kaip sukčiavimas. Abejoti UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ teisiniu statusu nėra jokio pagrindo, o tai, kad šie juridiniai asmenys nėra bankas, nepaneigia to fakto, kad tai yra juridiniai asmenys, teikiantys skolinimosi paslaugas, trumpalaikius kreditus. A. G. teiginiai, kad UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ nėra kredito įstaigos vertintini tik kaip jo asmeninė nuomonė, neturinti teisinio pagrindo. CK 6.881 straipsnyje nurodyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Pagal bylos aplinkybes ta veikla, kuria užsiėmė UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“, visiškai atitinka kreditavimo veiklą, todėl šie juridiniai asmenys pagrįstai vadinami kredito įstaigomis, su kuriomis sudarant sutartis dėl kredito paėmimo reikia pateikti savo elektroninėje bankininkystėje naudojamos tapatybės patvirtinimo duomenis, reikalingus asmens identifikavimui. Dėl to darytina išvada, kad teismai, pagal nustatytas aplinkybes vertindami A. G. savęs identifikavimą kaip A. T., tokių duomenų pateikimą kredito įstaigai, taip ją suklaidinant, teisingai kvalifikavo kaip sukčiavimą ir pasikėsinimą sukčiauti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį bei 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį. Prokuroro teigimu, kasatoriaus teiginiai apie ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme padarytus jo teisės į gynybą pažeidimus yra deklaratyvūs. Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme A. G. teises ir teisėtus interesus gynė valstybės skirti advokatai. A. G. sutiko, kad jie dalyvautų jo atžvilgiu atliekamuose proceso veiksmuose, ir teikiamų teisinių paslaugų kokybės neginčijo. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, A. G. interesus taip pat gynė valstybės skirtas advokatas. Jokių objektyvių duomenų, kad šie gynėjai netinkamai atliko įstatymų jiems priskirtas pareigas, byloje nenustatyta. Byloje yra ir gynėjo surašytas, ir paties A. G. apeliacinis skundas. Byloje taip pat yra gynėjo raštas, paaiškinantis priežastis, dėl kurių apeliacinis skundas buvo pateiktas nepasirašytas A. G. Dėl to nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo pripažinti, kad, įgyvendinant A. G. procesines teises, pastarajam nebuvo suteiktos veiksmingos teisinės gynybos priemonės. Sprendžiant iš nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, taip pat iš apeliacinio skundo motyvų, pareikštų kaltinimų esmė A. G. buvo aiški: jis davė parodymus dėl jam inkriminuojamų veikų, juos grindė teisiniais argumentais, o tai, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, rodo, jog A. G. suprato jam pareikštus kaltinimus. Vien tai, kad nuteistasis savaip interpretuoja BK įtvirtintų normų prasmę, nusikaltimo sudėties požymius, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą ar kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai. Iš teisiamojo posėdžio protokolų ir pateiktų skundų apimties matyti, kad A. G. savo teises gynė argumentuotai ir aktyviai, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo iš esmės pažeista A. G. teisė į gynybą. Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo argumentais dėl byloje pateikto civilinio ieškinio. Pasak prokuroro, UAB „Moment Credit“ civilinis ieškinys byloje yra, jis atitinka civiliniam ieškiniui keliamus reikalavimus. Civiliniu ieškovu gali būti pripažintas tas asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo ar kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Įstatymas nereikalauja, kad asmuo, siekiantis būti pripažintas civiliniu ieškovu, būtų pripažintas nukentėjusiuoju. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamajame akte taip pat nurodyta, kad byloje pareikštas civilinis ieškinys ir kas yra civilinis ieškovas, o kaltinamasis aktas A. G. buvo įteiktas. Aplinkybė, kad bylos nagrinėjime nedalyvavo civilinio ieškovo atstovas, negali būti priežastis netenkinti civilinio ieškinio, kurio pagrindimui duomenys buvo pateikti dar ikiteisminio tyrimo metu ir buvo tiriami pirmosios instancijos teisme. Byloje nėra pagrindo abejoti civilinio ieškinio dėl turtinės žalos priteisimo teisėtumu, proceso atitiktimi įstatymo reikalavimams. Prokuroras pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, jog teismai, pripažindami A. G. kaltu, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, yra nepagrįsti ir susiję su įrodymų vertinimu, o ne realiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Anot prokuroro, byloje nėra pagrindo teigti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Iš skundo turinio matyti, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir dėl to teigia, kad teismai juos įvertino netinkamai, tačiau byloje nėra pagrindo nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė A. G. parodymus apie bylos aplinkybes. Prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus esminius A. G. apeliaciniame skunde keltus klausimus, tinkamai taikė įstatymą, ir todėl negali būti daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio nuostatas. Dėl to darytina išvada, kad įrodymai byloje gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis teisminio proceso metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Prokuroro nuomone, dėl to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti naikinami skundžiami nuosprendis ir nutartis, byloje nėra. Nukentėjusioji A. T. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai išnagrinėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos objektyviai įvertino bei argumentuotai, vadovaudamasis teisės normomis ir byloje esančiais įrodymais, išdėstė motyvus, kodėl A. G. apeliacinis skundas buvo atmestas. Dėl to darytina išvada, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis yra teisėti ir pagrįsti. Kasacinis skundas netenkintinas. Dėl BK 215 ir 182 straipsnių taikymo Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 215 straipsnio 1 dalį, nes finansinei operacijai atlikti panaudotos priemonės nėra materialios, neįrodyta, kad jis veikė neteisėtai, suvokė, kad jo veika pavojinga, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia. BK 215 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už keletą alternatyvių veikų, tarp kurių neteisėtas finansinės operacijos atlikimas, panaudojant svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, taigi baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju užtraukia ne materialios svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimas, o finansinės operacijos atlikimas panaudojant svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis. BK neapibrėžia svetimos elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų sąvokos, todėl tai teismų praktikos dalykas. Pagal teismų praktiką svetimi elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenys yra tokie, kurie priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui, ir juos panaudoti kitam (trečiajam) asmeniui elektroninės mokėjimo priemonės naudotojas arba kredito įstaiga nėra davę sutikimo. Šią sąvoką atitinka elektroninės bankininkystės paslaugos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys, t. y. prisijungimo kodai ir slaptažodžiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-389/2013). Byloje nustatyta, kad A. G. pervedė pinigus UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“, panaudodamas A. T. perduotus naudoti elektroninės bankininkystės paslaugos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, tai padarė iš A. T. vardu atidarytos banko sąskaitos, jos vardu, be šios ar banko sutikimo, todėl A. G. panaudoti elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenys buvo svetimi. Pažymėtina, kad svetimo elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų panaudojimas finansinės operacijai atlikti, be šios priemonės naudotojo ar ją išdavusius kredito įstaigos sutikimo, yra neteisėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2009). Kasatoriaus argumentai, kad A. T., už atlygį suteikdama jam naudotis jai išduotus elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, perleido jam teisę savo nuožiūra naudotis jos banko sąskaita, taigi ir imti paskolas, prieštarauja bylos medžiagai, nes nukentėjusioji nesutiko su paskolų ėmimu jos vardu, o sužinojusi apie jos vardu paimtą paskolą, kreipėsi į teisėsaugos institucijas, prašydama nustatyti asmenį, paėmusį jos vardu paskolą, ir patraukti jį atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. A. G., atlikdamas finansines operacijas panaudodamas svetimus elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, būdamas teistas už tokią pat veiką, padarytą praeityje, suvokė savo daromą veiką, jos neteisėtumą ir keliamą pavojų teisės aktais nustatytai elektroninių mokėjimo priemonių naudojimo ir disponavimo tvarkai. Atlikti šią veiką jis norėjo, nes būtent jis pasiūlydamas atlygį įkalbėjo A. T. savo vardu atidaryti sąskaitą banke, perduoti jam A. T., kaip elektroninės bankininkystės paslaugos naudotojai, perduotus tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kvalifikuodami A. G. veiką pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra atmestini. Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė BK 182 straipsnio 1 dalį, nes nenustatyta, kad jis panaudojo apgaulę įgydamas UAB „Moment Credit“ ir pasikėsindamas įgyti UAB „Soho Group“ turtą. Pagal teismų praktiką apgaulei nustatyti taikomi šie kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010,

32K-411/2013). Byloje nustatyta, kad A. G. užpildė UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ registracijos formas ir paskolos paraiškas bei atlikdamas pervedimus iš A. T. banko sąskaitos patvirtino šiuos duomenis pateikdamas save kaip kitą asmenį – A. T. Dėl veiklos pobūdžio UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ asmens tapatybę nustato pagal asmens sąskaitos duomenis, todėl taip A. G. lėmė šių bendrovių klaidą dėl asmens, kuris prašo suteikti paskolą. Atlikdamas tokius veiksmus jis suprato, kad klaidina bendroves, teikiančias paskolas. Jo panaudota apgaulė buvo esminė, nes suklaidinimas dėl asmens tapatybės paskolos santykiuose lemia sprendimą dėl paskolos suteikimo. Vien tai, kad sudarant paskolos sutartį nebuvo surašoma sutartis (nesilaikyta sutarties formos), nepaneigia civilinių teisinių paskolos santykių buvimo, nes sandorio sudarymas pagal CK 1.71 straipsnį galimas žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (t. y. kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį), o įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o tokių normų CK 6.870-6.880 straipsniuose, reglamentuojančiose paskolos teisinius santykius, nėra. Byloje nustatyta, kad A. G. pinigus iš UAB „Moment Credit gavo, jų negrąžino, todėl UAB „Moment Credit“ padaryta žala, o UAB „Soho Group“ pasikėsinta ją padaryti. Panaudojęs apgaulę ir kito asmens vardu gavęs paskolą ir jos negrąžinęs, A. G. suvokė, kad jo veika yra pavojinga nuosavybei, numatė, kad ji sukels turtinę žalą, ir tokių padarinių norėjo. Nuteistojo A. G. veika atitinka visus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje (veika dėl UAB „Moment credit“ turto) bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje (veika dėl UAB „Soho Group“ turto), požymius. Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir gynybos teisių pažeidimo Kasatorius teigia, kad buvo pažeista jo teisė į tinkamą teisinį procesą, nes pirmosios instancijos teismas jo parodymus, kuriais jis kaltas neprisipažino, atmetė nepaneigęs kitais byloje surinktais įrodymais ir nenurodęs tokio vertinimo motyvų, nepagrįstai vertino nukentėjusiosios parodymus kaip vienodus ir nuoseklius, nuosprendį priėmė ne ištyręs byloje surinktus įrodymus, o pagal kaltinamojo akto teiginius, nuosprendyje apstu melagingų teiginių (dėl jo teistumų skaičiaus, banko sistemos suklaidinimo, atlikto pervedimo neteisėtumo, tikslo gauti paskolą ar kreditą, A. T. tapatybės patvirtinimo duomenų panaudojimo, dėl to, kad jis užpildė paraiškas), nuosprendis surašytas atmestinai, ištaisant jame padarytas klaidas pakeista ne tik rašyba, bet ir jo turinys. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sąvokas „kreditas“, „paskola“, „kredito paraiška“, „paskolos davėjas“, „kredito įstaiga“ vartojo kitomis prasmėmis nei įprasta įstatymuose, o išėjimas už įprastų sąvokų ribų vertintinas kaip prieštaraujantis teisei plečiamasis baudžiamojo įstatymo aiškinimas, taip pat vartojo neapibrėžtas teisės aktuose sąvokas, siekdami apgaulingai pagrįsti baudžiamąją atsakomybę, nuosprendį pagrindė spėlionėmis ir prielaidomis, nes neįsitikino, kad UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ yra teisėtai Lietuvos Respublikos įregistruoti ir veikiantys juridiniai asmenys, kad byloje dokumentus pateikė šių juridinių asmenų įgalioti asmenys, be civilinio ieškinio ir teisinio pagrindo iš jo UAB „Moment Credit“ priteista pinigų suma, byloje jam pareikštas kaltinimas yra nesuprantamas, o paskirtas gynėjas pareigas atliko tik formaliai, todėl pažeista ir teisė į gynybą; apeliacinės instancijos teismas, mėgindamas pagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, ėmėsi manipuliacijų, pažeidė teisę į lygybę, nes kiti ikiteisminiai tyrimai tokiose pat situacijose yra nutraukiami. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Pagal šio straipsnio 6 dalį asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į tai, kad bylą per kuo trumpiausią laiką viešai ir teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kai kurios kaltinamojo teisės, kurios yra konkretūs teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektai ir į kurias turi būti atsižvelgiama vertinant proceso teisingumą. Be kita ko, kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi teisę būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie jam pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas); turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies b punktas); gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto gynėjo arba, jei neturi pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai būtina teisingumo interesams apsaugoti, nemokamai gauti advokato pagalbą (Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktas). Analogiškos kaltinamojo teisės įtvirtintos Pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Nurodytos Konstitucijos ir tarptautinės teisės aktų nuostatos dėl kaltinamojo teisių detalizuojamos ir jų įgyvendinimas reglamentuojamas BPK (BPK 44, 50, 51 straipsniai ir kt.). Pažymėtina, kad teisė į teisingą (sąžiningą) bylos nagrinėjimą nesuponuoja kaltinamojo teisės į konkretų bylos nagrinėjimo rezultatą arba į tai, kad teismai pritartų tam tikram, jo procesinę poziciją atitinkančiam įrodymų vertinimui. Tačiau ši teisė lemia teismo pareigą tinkamai išnagrinėti jam pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus bei pateikti savo sprendimų motyvus, nors tai negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tai, kokia apimtimi pareiga pateikti sprendimo motyvus taikytina kiekvienu konkrečiu atveju, priklauso nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti nustatoma atsižvelgiant į bylos aplinkybes (Huseyn and Others v. Azerbaijan, nos. 35485/05, 45553/05, 35680/05 and 36085/05, judgment of 26 July 2011). Nagrinėjamoje byloje kasatoriaus argumentai dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo, susiję su skundžiamų teismų sprendimų turiniu, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Pirmosios instancijos teismas išvadas dėl A. G. kaltumo padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus padarė tiesiogiai teisiamojo posėdžio metu ištyręs byloje surinktus įrodymus, t. y. apklausęs kaltinamąjį, nukentėjusiąją A. T., liudytoją R. J., ištyręs pažymas apie IP adreso ir telefono numerio priklausomybės nustatymą, specialisto išvadą, UAB „Moment Credit“, UAB „Soho Group“ raštus ir kitus byloje esančius dokumentus. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad A. G. parodymus teismas įvertino kritiškai, nes jie prieštarauja kitų byloje surinktų įrodymų visetui, kurių turinį ir tarpusavio ryšį pirmosios instancijos teismas atskleidė nuosprendyje. Įvertinus tai, kad A. G. parodymai buvo įvertinti kritiškai ne vien dėl nukentėjusiosios A. T. parodymų, bet ir dėl prieštaravimo byloje surinktų įrodymų visetui, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateikti ir kasatoriaus nurodomi nukentėjusiosios parodymų apibūdinimai suvaržė jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Kasatoriaus teiginiai apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginių melagingumą yra deklaratyvūs, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio įvadinėje, aprašomojoje ir rezoliucinėje dalyje buvę rašymo apsirikimai buvo ištaisyti to paties teismo nutartimi BPK 3081 straipsnyje numatyta tvarka netrukus po nuosprendžio priėmimo, nuosprendžio turinio jie nepakeitė. Kitos kasatoriaus apibūdinamos kaip melagingos aplinkybės atitinka esmines bylos faktines aplinkybes ir negali būti laikomos melagingomis. Kasatoriaus nurodomi tam tikrų sąvokų vartojimo nuosprendyje ir nutartyje netikslumai („kreditas“, „paskola“, „paskolos davėjas“, „kredito davėjas“ ir kitų) nereiškia plečiamojo baudžiamojo įstatymo aiškinimo, nes šios sąvokos nėra vartojamos BK 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, pagal kuriuos kasatorius yra pripažintas kaltu ir nuteistas. Kasatoriaus teiginiai apie tai, kad sąvokų netikslumai buvo vartojami siekiant apgaule, manipuliacijomis pagrįsti jo baudžiamąją atsakomybę, nepagrįsti, nes prieštarauja pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo baigiamųjų aktų turiniui, iš kurių matyti, kad jie surašyti laikantis BPK 304-307, 332 straipsnių reikalavimų. Priešingai nei teigia kasatorius, teismų išvados dėl UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ registravimo Lietuvos Respublikoje, jų realumo ir jų atstovų teisių nėra pagrįstos spėjimais ir prielaidomis. Byloje yra pateikti UAB „Moment Credit“ ir UAB „Soho Group“ raštai, kurių turinys (juridinių asmenų kodai Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, duomenys apie IP adresą, iš kurio buvo jungtasi registruojantis ir pildant paraiškas, prašoma paskolos suma, duomenys apie pervestą pinigų sumą) rodo, kad šie asmenys buvo registruoti Lietuvos Respublikoje, realiai vykdė šią veiklą. Byloje šiems juridiniams asmenims atstovavo įmonių darbuotojai, pasirašydami raštus, nurodydami savo vardus ir pavardes, pareigas. UAB „Moment Credit“ civilinis ieškinys yra pateiktas pagal įgaliojimą turinčio teisę tai padaryti asmens, įgaliojime nurodant įgalioto asmens vardą ir pavardę, asmens kodą, įgaliojimą pasirašė bendrovės vadovas, nurodydamas savo vardą, pavardę ir pareigas. Byloje nustatyta, kad A. G. savo nusikalstama veika padarė turtinės žalos UAB „Moment Credit“. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus teiginiai apie tai, kad civilinis ieškinys yra patenkintas nepateikus civilinio ieškinio ir be teisinio pagrindo, kad taip buvo pažeista jo teisė į nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl nusikalstama veika padarytos turtinės žalos dydžio atitinka BPK 109 straipsnio nuostatas. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla nagrinėjama teisme tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl kasatoriaus nurodomi kiti ikiteisminiai tyrimai nėra pagrindas sprendimui šioje byloje. Nepagrįstas, todėl atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad jam pareikštas kaltinimas yra nesuprantamas. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su teismų išvadomis, kad kaltinamojo akto turinys atitiko baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus; veiksmai, dėl kurių buvo kaltinamas, o vėliau nuteistas A. G., jame aprašyti pakankamai aiškiai; aiškūs kaltinimų pobūdis ir apimtis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinamojo teisės būti informuotam apie jam pareikštą kaltinimą apimtis turi būti įvertinama atsižvelgiant į bendresnę teisę į teisingą bylos nagrinėjimą; be to, ši teisė yra susijusi su teise pasiruošti gynybai (Sipavičius v. Lithuania, no. 49093/99, judgment of 21 February 2002). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje iš proceso metu pareikštų A. G. prašymų, jo argumentų, pateiktų teismų posėdžių metu ir skunduose dėl teismų sprendimų matyti, kad iš tikrųjų jis suprato pareikšto kaltinimo esmę, faktinį ir teisinį pagrindą, aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis ginčyti kaltinimo pagrįstumą ir teisėtumą, yra pagrįsta. Pirmiau minėta, kad tam tikri sąvokų, neturinčių reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui, naudojimo netikslumai šios bylos aplinkybėmis nesukėlė gynybos teisių ar proceso teisingumo pažeidimo. Atmestini ir kasatoriaus argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo. Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad gynėjo paskyrimas savaime neužtikrina teisinės pagalbos, kurią jis teikia kaltinamajam, veiksmingumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Konvencija, tiek BPK siekiama garantuoti ne teorines ar iliuzines, bet praktines ir veiksmingas teises (Artico v. Italy, no. 6694/74, judgment of 13 May 1980; Imbrioscia v. Switzerland, no. 13972/88, judgment of 24 November 1993). Kita vertus, valstybės institucijos negali būti laikomos atsakingomis už visus pagal teisinės pagalbos sistemą paskirtų advokatų veiklos trūkumus. Teisininko profesijos nepriklausomumas nuo valstybės suponuoja, kad gynybos strategija iš esmės yra kaltinamojo ir jo gynėjo reikalas, nepriklausomai nuo to, ar gynėjas būtų paskirtas pagal nemokamos teisinės pagalbos sistemą ar samdomas privačiai. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą reikalaujama, kad atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos įsikištų tik tada, jei pagal teisinės pagalbos sistemą paskirto gynėjo atstovavimas yra akivaizdžiai neveiksmingas arba į tai kokiu nors kitu būdu buvo atkreiptas jų dėmesys (Kamasinski v. Austria, no. 9783/82, judgment of 19 December 1989, § 65; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-320/2011). Iš bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose metu dalyvavo valstybės paskirti gynėjai, palaikę A. G., kuris ir pats itin aktyviai įgyvendino savo teisę gintis pačiam, poziciją. Akivaizdaus jų pagalbos neveiksmingumo požymių nenustatyta; tokių nei kasaciniame skunde, nei anksčiau proceso metu nenurodė ir kasatorius. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad valstybės paskirta gynėja netinkamai atliko savo pareigas dėl apeliacinio skundo surašymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad advokatė V. N., gynusi A. G. ir pirmosios instancijos teisme, apeliacinį skundą parašė, tačiau jis atsisakė jį pasirašyti. Tai patvirtina byloje esantis advokatės parašytas ir nepažeidžiant procesinių terminų teismui pateiktas apeliacinis skundas, kuriame nėra A. G. parašo (T. 3, b. l. 61–63). Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme A. G. pripažino, kad advokatė buvo pas jį atėjusi ir susipažino su byla (T. 3, b. l. 93). Tokiomis aplinkybėmis nėra pagrindo įžvelgti gynėjos pagalbos neveiksmingumo. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodyta situacija nelaikytina gynėjos atsisakymu ginti A. G.: priešingai, atsisakydamas pasirašyti jos parengtą apeliacinį skundą ir pasirinkdamas skundą parašyti pats, jis faktiškai atsisakė gynėjos paslaugų surašant šį skundą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, A. G. gynė kitas jam paskirtas advokatas, V. K., dėl kurio darbo jis bylos nagrinėjimo metu pretenzijų neturėjo. Kasaciniame skunde tik trumpai užsimenama apie tai, kad paskirtas gynėjas nesurašė ir kasacinio skundo, tačiau nėra detalesnių argumentų šiuo aspektu ir duomenų, patvirtinančių A. G. kreipimąsi dėl teisinės pagalbos skyrimo kasaciniam skundui surašyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad gana didelės apimties (13 lapų) kompiuteriu atspausdinto A. G. kasacinio skundo, kuris atitinka visus BPK reikalavimus, turinys nesuteikia pagrindo įžvelgti jo gynybos teisių pažeidimo požymių dėl teisinės pagalbos rengiant šį skundą stokos. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

4Atmesti nuteistojo A. G. kasacinį skundą.