Byla e2-426-464/2018
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – Lietuvos bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo R. A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria nutraukta civilinė byla Nr. e2-3595-640/2017 pagal ieškovo R. A. B. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (buvusi akcinė bendrovė DNB bankas) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – Lietuvos bankas,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas R. A. B. kreipėsi į teismą, ieškinyje, kurio reikalavimus patikslino dublike, prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovė Luminor Bank AB (buvusi AB DNB bankas) piktnaudžiavo savo teisėmis sudarydama 2007-06-19 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2007-284, 2007-06-19 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2007-285 bei 2007-06-19 obligacijų pasirašymo sutartį; 2) pripažinti nurodytas sutartis prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo normoms bei viešajai tvarkai ir gerai moralei, dėl to niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) ir taikyti restituciją, pripažįstant Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-776-178/2015 priteistą 148 388,30 Eur sumą bei atsakovės apskaičiuotas 67 633,58 Eur palūkanas ieškovo nuostoliais, arba kitą teisinių pasekmių panaikinimo būdą; 3) pripažinti atsakovės reikalavimą sumokėti 67 633,58 Eur dydžio palūkanas bei netesybas nepagrįstu ir neteisėtu; 4) įvertinti Lietuvos Respublikos Vertybinių popierių komisijos 2011-07-28 sprendimo Nr. 2K-161 įrodomąją reikšmę; 5) prie civilinės bylos prijungti Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-2281-560/2014 medžiagą; 6) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad 2007-06-19 su atsakove sudarė tris sutartis – skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2007-284, kuria atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovui kreditą 239 110 Eur sumai obligacijų (11 874 vnt.) apmokėjimui, skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. K-2411-2007-285, kuria atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovui kreditą 948 290 Eur sumai obligacijų (11 874 vnt.) apmokėjimui ir obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo (11 874 vnt.) obligacijų iš obligacijų emisijos, išleistos 2006-06-19 pagal 500 000 000 litų vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą 2007-01-11 Vertybinių popierių komisijoje. Užtikrindamas kredito grąžinimą, ieškovas įkeitė nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ). Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-10 nutartimi pagal kredito sutartį Nr. K-2411-2007-284 ieškovo mokėtinos palūkanos sumažintos iki 148 388 Eur sumos. Pagal kitą kredito sutartį palūkanos, kurias ieškovas turi pareigą sumokėti atsakovei, sudaro 67 633,58 Eur sumą.
  3. Ginčijamos su atsakove sudarytos 2007-06-19 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartys ir obligacijų pasirašymo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms – CK 6.38 straipsnio 1-3 dalims, Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 1-7 dalims, Vertybinių popierių rinkų įstatymo 24 straipsnio 3 daliai, nes atsakovė ieškovui, kaip neprofesionaliam investuotojui, nesuteikė informacijos, kurios pagrindu jis galėtų priimti jo siekiamiems investiciniams tikslams įgyvendinti tinkamus investicinius sprendimus. Atsakovė, nutylėjusi skolintų piniginių lėšų investavimo į su akcijomis susietas obligacijas riziką, grėsmes ir pasekmes, pažeidė Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą veikti ypač rūpestingai ir geriausiais ieškovo interesais. Jeigu atsakovė būtų tinkamai, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, įspėjusi apie galimas rizikas, interesų konfliktą, ieškovas niekada nebūtų sudaręs ginčijamų sutarčių. Atsakovė, prisidengusi Vertybinių popierių komisijos 2007-01-11 patvirtintu Baziniu obligacijų platinimo prospektu, pagal kurį deklaravo su Pasaulio akcijų indeksais susietų obligacijų emisijas (toliau ir – SASO), išplatino ieškovui visiškai kitą investicinį produktą – Strategiją (SASO skolintomis lėšomis), šio produkto įsigijimui skolindamas banko pinigines lėšas. Ginčijamos sutartys negalėjo būti sudarytos, nes Strategija, kaip investicinis produktas, negalėjo būti platinama, kadangi nebuvo patvirtina Vertybinių popierių komisijos. Atsakovė elgėsi nesąžiningai, ieškovui išplatinusi naujai sukurtą finansinį produktą, siekė praturtėti ieškovo sąskaita.
  4. Atsakovė pažeidė Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus, nes turėjo surinkti informaciją apie ieškovo turtinę padėtį ir gebėjimą įvykdyti sutartines prievoles, t. y. sumokėti palūkanas. Atsakovė pažeidė Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 3 ir 4 punktus, Finansinių priemonių rinkos įstatymo 22 straipsnio 1, 5, 7, dalyse bei Vertybinių popierių rinkų įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatytus reikalavimus, t. y. prieš suteikiant investavimo konsultaciją, siūlant sudaryti ginčijamas sutartis įvertinti ieškovo mokumo būklę, jo patirtį investavimo srityje ir rizikos suvokimą. Taip pat buvo pažeista Vertybinių popierių įstatymo 11 straipsnio 3 dalis, jog reklamoje pateikiama informacija turi būti tiksli ir neklaidinanti. Nei viename atsakovės reklaminiame dokumente nebuvo nurodytos galimos rizikos, įsigyjant SASO skolintomis iš atsakovo piniginėmis lėšomis.
  5. Atsakovė pažeidė Vertybinių popierių rinkos įstatymo 24 straipsnio 3 dalies 6 punkto, Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir valdymo įmonių veiklos vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklių 17.6, 19 ir 36 punktų bei Finansinių priemonių rinkų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus aiškiai, atskirai ir suprantamai pasirašytinai informuoti klientą apie interesų konfliktą bei Vertybinių popierių rinkos kainą. Bankas nuslėpė nuo ieškovo informaciją, kad sutartys buvo sudarytos esant interesų konfliktui, t. y. jog banko darbuotojų užduočių atlikimo vertinimo sistema skatino darbuotojus siūlyti klientams investuoti į SASO skolintomis lėšomis, be to, vykdydama ieškovo pavedimą pirkti vertybinius popierius, atsakovė juos ne tik platino, bet ir valdė jų portfelį.
  6. Taigi atsakovė, neįvykdžiusi savo prisiimto įsipareigojimo pagal sutartis 2007-06-19 tinkamai ir nustatytu terminu atidaryti ieškovo vardu vertybinių popierių sąskaitą, atliko esminį sutarties pažeidimą pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, taip pat pažeidė Vertybinių popierių rinkos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
  7. Ieškovas pažymėjo, kad 2014-05-08 buvo kreipęsis į teismą dėl tų pačių ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento CK 1.90 straipsnio pagrindu (dėl suklydimo), o šio reikalavimo netenkinant prašė atlyginti jam žalą. Vilniaus apygardos teismo 2014-12-08 sprendime (civilinės bylos Nr. 2-2281-560/2014), išnagrinėjus ieškovo ieškinį bei atsakovės priešieškinį, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-10 nutartyje (civilinės bylos Nr. 2A-776-178/2015) nustatytos aplinkybės nagrinėjamu atveju turi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tačiau nurodytoje Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje byloje atmestas ieškovo ieškinys bei šis teikiamas ieškinys nėra tapatūs, nes skiriasi ginčo dalykas ir pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytose bylose nustatyta reikšmingų faktinių aplinkybių šios bylos ginčui, civilinės bylos Nr. 2-2281-560/2014 medžiaga prijungtina prie šios bylos.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-12-06 nutartimi civilinę bylą nutraukė ir priteisė iš ieškovo atsakovei 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų, ieškovui grąžino 1 000 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinys pareikštas atsakovei dėl sandorių pripažinimo prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms, yra tapatus, t. y. reiškiamas tarp tų pačių šalių, tuo pačiu pagrindu bei dėl to paties dalyko, dėl kurio jau yra priimtas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2014-12-08 sprendimas (civilinė byla Nr. 2-2281-560/2014), todėl ši byla turi būti nutraukta (CPK 293 str. 3 p.).
  3. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla tarp ieškovo ir atsakovės dėl ginčo sutarčių – 2007-06-19 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2007-284, 2007-06-19 skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties Nr. K-2411-2007-285 bei 2007-06-19 obligacijų pasirašymo sutarties. Vilniaus apygardos teismas 2014-12-08 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, konstatuodamas, jog ieškovo reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu bei reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo yra atmestini kaip nepagrįsti, o banko priešieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš ieškovo atsakovės naudai 241 406,42 Eur (833 528,09 Lt) skolą. Lietuvos apeliacinis teismas 2015-12-10 nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl banko naudai priteistos sumos pakeitė, ją sumažindamas ir priteisdamas iš ieškovo banko naudai 147 526,14 Eur sumą, o kitoje dalyje teismo sprendimą paliko nepakeistą.
  4. Teismas padarė išvadą, kad ieškinį ieškovas grindžia tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis jis grindė ieškinio reikalavimus civilinėje byloje pagal jo ieškinį atsakovei dėl sandorių pripažinimo negaliojančias dėl suklydimo ir žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo 2014-12-08 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014), t. y. kad atsakovė ieškovui platino finansinį produktą, kuris nebuvo patvirtintas Vertybinių popierių komisijos, tinkamai neatskleidė visos informacijos, reikalingos investavimui, prieš sudarydama sandorį nerinko informacijos apie ieškovo finansinę būklę bei jo investavimo patirtį ir teikdamas rekomendacijas ieškovui, bei sudarydamas sandorį atsakovas veikė turėdamas akivaizdų interesų konfliktą. Visos šios faktinės aplinkybės buvo nagrinėtos ir dėl jų yra pasisakyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Šioje byloje ieškovas iš esmės naujų aplinkybių nenurodo, tik papildo ir praplečia jau nagrinėtas faktines aplinkybes bei pateikia savo vertinimus dėl teismo sprendimu nustatytų bylos aplinkybių.
  5. Teismas pažymėjo, kad, priešingai nei teigia ieškovas, išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014 teismas pasisakė ne tik dėl atsakovės prašytų priteisti palūkanų pagal kredito sutartį Nr. Nr. K-2411-2007-285, tačiau taip pat nagrinėjo bei vertino ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagal kitą kredito sutartį Nr. K-2411-2007-284, nurodęs, jog žala nelaikytinos mokėtinos palūkanos pagal minėtą kreditavimo sutartį.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Ieškovas R. A. B. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-12-06 nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas turėjo išankstinę nuostatą dėl ieškinių tapatumo ir išsamiai nevertino ieškovo nurodytų argumentų. Tai, kad išnagrinėtoje byloje ieškovas neprašė taikyti visų jam įstatymo suteiktų civilinių teisių gynimo būdų, nepaneigia jo teisės kreiptis į teismą su nauju reikalavimu.
    2. Nesutiktina su teismo nuomone, kad ginčo dalykas ir pagrindas šioje byloje yra tapatūs, kuriuos išnagrinėjo Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014. Išnagrinėtoje byloje iš viso nebuvo vertinama bei pasisakoma dėl šioje byloje keliamų klausimų, t. y. dėl teisinių pasekmių, atsakovei platinant rizikingą finansinį produktą, kuris nebuvo patvirtintas Vertybinių popierių komisijos; ginčo sutarčių sudarymo atsakovei esant interesų konflikto situacijoje; dėl atsakovės galimai neįvykdytos sutarties obligacijų apmokėjimui 1.9 punkto esminės sąlygos neįvykdymo ar įvykdymo ne laiku (dėl ko keičiasi palūkanų dydis); dėl atsakovės reikalavimo sumokėti visas 67 633,58 Eur dydžio palūkanas bei netesybas pagal skolinimo obligacijų apmokėjimui Nr. K-2411-2007-284 pagrįstumo; dėl Vertybinių popierių komisijos 2011-07-28 sprendimo Nr. 2K-161 įrodomosios reikšmės ginčijamų sutarčių atžvilgiu ir dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl 2003-11-04 Europos Parlamento ir tarybos Direktyvos 2003/71/EB dėl prospekto, kuris turi būti skelbiamas, kai vertybiniai popieriai siūlomi visuomenei ar įtraukiami į prekybos sąrašą, ir iš dalies keičianti Direktyvą 2001/34/EB, aiškinimo.
    3. Ieškinio dalykai dėl atsakovei mokėtino 67 633,58 Eur palūkanų dydžio pagal sutartį Nr. K-24112007-284 nesutampa, nes išnagrinėtoje byloje teismas dėl šios sumos nesprendė, atsakovė šios sumos neprašė priteisti. Ne išnagrinėtoje byloje, o būtent šioje byloje ieškovas siekia išsiaiškinti, ar atsakovė, neturėdama teisės, galėjo gauti naudą iš ieškovo mokėtinų palūkanų, kurių sumokėjimą ieškovas garantavo vieninteliu turtu – gyvenamuoju butu.
    4. Teismas nepagrįstai sutapatino ieškinio dalyką (gynybos būdą) ir teisminio nagrinėjimo objektą (ginčą dėl sutarties sąlygų atitikties imperatyvioms įstatymų normoms bei jų vykdymo). Išnagrinėtoje byloje ir šioje byloje visiškai skiriasi teisminio nagrinėjimo ribos ir pasirinktas gynybos būdas apginti ieškovo pažeistas teises, todėl šioje byloje teismas turi vertinti kitas aplinkybes, nei buvo vertintos išnagrinėtoje byloje.
    5. Šioje byloje ieškovas kelia reikalavimus dėl ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo. Ieškovas siekia atsiradusių nuostolių, patirtų investuojant į obligacijas skolintomis lėšomis, panaikinimo ir atsakovės veiksmus prašo vertinti ne tik ikisutartiniuose santykiuose, bet ir įvertinti sutarčių sąlygų atitikimą imperatyvioms teisės normoms, šių sąlygų vykdymą. O išnagrinėtoje byloje ieškovas prašė, pripažinus sudarytas sutartis negaliojančiomis, atlyginti žalą (CK 6.64, 6.206 str.), tačiau teismas nenustatęs esminio ieškovo suklydimo, sudarytų sutarčių nepripažino negaliojančiomis bei nelaikė palūkanų žala.
    6. Tai, kad ieškovas res judicata pagrindu remiasi išnagrinėtoje byloje nustatytais faktais, nereiškia, jog ieškovas iš esmės įrodinėja tas pačias aplinkybes tik išplėstai.
  2. Atsakovė Luminor Bank AB atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad reiškiamo ieškinio dalykas yra tapatus jau išnagrinėtoje byloje pareikštam ieškiniui. Tiek jau išnagrinėtoje byloje, tiek šioje byloje ieškovas siekia iš esmės tapataus rezultato – išvengti įsipareigojimų pagal ginčo sutartis vykdymo. Jau išnagrinėtoje byloje teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, yra pasisakęs dėl ginčo sutarčių sudarymo ir vykdymo, jų teisinių pasekmių, išnagrinėjo reikalavimą dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir žalos atlyginimo. Kitokia reikalavimo formuluotė ginčo dalyko nepakeičia.
    2. Ieškovas teigia, kad jam nebuvo tinkamai atskleista informacija apie obligacijas skolintomis lėšomis, t. y. nurodo, kad sutarys prieštarauja imperatyvioms normoms, nes obligacijos skolintomis lėšomis nebuvo aptartos prospekte. Tais pačiais argumentais buvo grindžiami reikalavimai pareikšti jau išnagrinėtoje byloje, teismas šias aplinkybes jau vertino ir ginčą dėl jų išsprendė.
    3. Tai, kad ieškovas naujai pareikštą ieškinį grindžią daugiau teisės aktų normų nei jau išnagrinėtoje byloje pareikštame ieškinyje, nepaneigia ieškinių tapatumo fakto. Pagal ieškovo nurodytas aplinkybes ir reikalavimus teisės normas parenka ir taiko teismas, ieškovas neprivalo nurodyti ieškinio teisinio pagrindo.
    4. Tai, kad ieškovas ieškinį grindžia tapačiu faktiniu pagrindu, įrodo ne tik ieškinio turinys, bet ir teismo posėdžių metu ieškovo teikti iš esmės tapatūs paaiškinimai.
    5. Dėl ginčijamų sutarčių vertinimo, dėl nuostolių atlyginimo (Vertybinių popierių įstatymo 7 str. 2 d.) jau yra priimtas galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas. Atskirojo skundo argumentai atmestini, siekiant teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo, teismo priimtu sprendimu sukurtos teisinės taikos išsaugojimu.
    6. Ieškovo ieškinio ir atskirojo skundo argumentai prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą. Taip pat nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes. Teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014).

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos tapatumą nusakančių elementų

  1. Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Šiuo teisiniu pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus išnagrinėto ir nagrinėjamo ieškinių tapatumą. Kasacinis teismas savo praktikoje yra suformulavęs ieškinių tapatumo aiškinimo taisykles. Sprendžiant dėl šalių tapatumo, svarbu nustatyti, ar yra tos pačios šalys, kurios buvo šalimis tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje, nepriklausomai nuo kiekvieno jų procesinės padėties pirmiau pradėtoje nagrinėti byloje. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu yra ne reikalavimų lingvistinės formuluotės (ieškinio dalyko identiškumas), bet ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Sprendžiant dėl tapataus ieškinio pagrindo turi būti vertinama, ar ieškinys nėra grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais. Kadangi ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, tai naujas ieškinys galimas tik kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nėra ir nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas jau išnagrinėtoje (ar pirmiau pradėtoje nagrinėti) byloje. Reikalavimo pagrindimas iš esmės tais pačiais, tačiau papildytais ar (ir) patikslintais faktais taip pat reiškia tapataus ieškinio pareiškimo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396-313/2016; 2017-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-916/2017). Kasacinis teismas yra pažymėjęs ir tai, kad net ir skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2011).
  2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi bylą nutraukė padaręs išvadą, kad analogiški apelianto reikalavimai jau yra teisme išnagrinėti pagal tapatų jo ieškinį ir dėl jų yra jau priimtas Vilniaus apygardos teismo 2014-12-08 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014, kuris iš dalies buvo pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-776-178/2015. Apeliantas kritikuoja šią teismo poziciją ir tvirtina, kad jo reikalavimai nors ir atsirado iš tų pačių šalių teisinių santykių (iš tų pačių jo ir atsakovės sudarytų sutarčių), tačiau jie nėra tapatūs pirmiau išnagrinėtiems reikalavimams.
  3. Byloje nekilo ginčo tik dėl to, kad tiek šioje, tiek pirmiau išnagrinėtoje byloje tapačios yra šalys, todėl dėl šio elemento, kaip vieno iš ieškinių tapatumą apibrėžiančių sąlygų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Apeliantas nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia argumentais, kad ginčo dalykas ir pagrindas abejose bylose nėra tapatūs, todėl šie abiejų lyginamų ieškinių (bylų) elementai ir aptartini.

12Dėl ieškinio dalyko tapatumo

  1. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko (o taip pat ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro prielaidas įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008).
  2. Išnagrinėtoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2281-560/2014 apeliantas (ieškovas R. A. B.) buvo pareiškęs ieškinį, kurį patikslinęs jis prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2007-06-19 jo ir atsakovės (AB DnB banko) sudarytas skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis Nr. K-2411-2007-284 ir Nr. K-2411-2007-285 bei 2007-06-19 obligacijų pasirašymo sutartį, pagal kurią ieškovas įsigijo 11 874 vnt. su akcijomis susietų obligacijų „DnB NORD PASAULIS-23 (EUR)“, o teismui atsisakius tenkinti šį reikalavimą, prašė atlyginti dėl neteisėtų AB DNB banko veiksmų, sudarant minėtus sandorius, patirtą žalą, kurią įvardijo kaip banko apskaičiuotas palūkanas pagal abi ginčijamas kredito sutartis ir kurių sumą 2014-05-08 patikslintame ieškinyje nurodė 316 142,55 Eur. Nagrinėjamoje byloje ieškiniu ieškovas taip pat prašo tas pačias skolinimo ir obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ab initio ir taikyti restituciją, pripažįstant pirmesnėje byloje teismo sprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-10 nutartimi Nr. 2A-776-178/2015) priteistą iš jo 148 388,30 Eur sumą pagal vieną iš sutarčių bei atsakovės apskaičiuotas 67 633,58 Eur palūkanas pagal kitą sutartį ieškovo nuostoliais arba [taikyti] kitą teisinių pasekmių panaikinimo būdą, taip pat pripažinti atsakovės reikalavimą sumokėti 67 633,58 Eur dydžio palūkanas bei netesybas nepagrįstu ir neteisėtu.
  3. Įvertinus abiejų lyginamų ieškinių turinį ir reikalavimų, nukreiptų atsakovei, esmę sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto tikslai abejose bylose yra tie patys. Tiek pirmiau išnagrinėtoje byloje, tiek ir šioje byloje ieškovas siekia: 1) kad ginčijamos sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis nuo pat jų sudarymo momento, t. y. siekia paneigti šių sutarčių sukeliamus teisinius padarinius, kitaip tariant – banko reikalavimo teisę į atitinkamų pinigų sumų pagal sutartis gavimą (antrojo ieškinio atveju taip pat ir į tą sumą, kuri jau yra priteista įsiteisėjusiu teismo sprendimu lyginamojoje byloje) ir savo paties pareigą tas pinigų sumas bankui sumokėti; 2) kad per restitucijos institutą iš šių sutarčių atsirandantys atsakovės piniginiai reikalavimai jam nebūtų taikomi, pripažįstant priteistą bei dar tik banko reikalaujamą sumokėti (apskaičiuotą) sumas apelianto žala (pirmojo ieškinio atveju) arba nuostoliais (antrojo ieškinio atveju). Šiuo aspektu pažymėtina, kad nuostoliai yra žalos piniginė išraiška (CK 6.249 str. 1 d.), todėl naudojamos skirtingos lingvistinės formuluotės nereiškia reikalavimų skirtingumo.
  4. Aptarti ir sulyginti reikalavimai suponuoja vertinimą, kad apeliantas abejose bylose yra pasirinkęs CK 1.138 straipsnio 2 ir 5 punktuose numatytus savo teisių gynimo būdus. Dėl to spręstina, kad pasirinkti civilinių teisių gynimo būdai iš esmės sutampa abejose bylose. Tapatus ir teisminio nagrinėjimo objektas (sutartys, jų sudarymo, piktnaudžiaujant teise, ir galimo nevykdymo aplinkybės). Naujame ieškinyje papildomai nurodytas reikalavimas pripažinti atsakovę piktnaudžiavus savo teise, sudarant minėtus ginčijamus sandorius, viena vertus, patenka į nurodytų dviejų įstatyminių gynimo būdų taikymo sritį, antra vertus, toks reikalavimas, nors atskirai ir nesuformuluotas prie ieškinio dalyko pirmoje byloje, vis tik buvo joje įrodinėjamas kaip esminė ir pati svarbiausia aplinkybė, siekiant sutarčių nuginčijimo pirmoje byloje, tą akivaizdžiai liudija tiek pirmesnio ieškinio turinys, tiek ir bylos medžiaga, joje vykęs procesas ir šio proceso metu teikiami argumentai. Teismai banko (atsakovės) elgesį jau yra įvertinę ir neidentifikavę pagrindo dėl jo pripažinti sutartis negaliojančiomis. Todėl ir šis naujame ieškinyje papildomai išskirtas į atskirą poziciją apelianto reikalavimas negali paneigti pirmiau padarytos išvados dėl ieškinio dalyko abejose bylose tapatumo, kiek tai reikšminga CPK 293 straipsnio 3 punkte numatytų procesinių pasekmių atsiradimui.
  5. Šiame kontekste nesutiktina su tokiais apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino ieškinio dalyką (gynybos būdą) ir teisminio nagrinėjimo objektą, t. y. sutarčių sąlygų atitikties imperatyvioms įstatymo normoms vertinimą ir neatsižvelgė į skirtingas abejose bylose teisminio nagrinėjimo ribas. Kaip minėta, vien faktas, kad ieškinių dalykai nėra suformuluoti identiškai ar pažodžiui, nesudaro pagrindo spręsti, jog skiriasi apelianto siekiamas materialinis teisinis rezultatas. Priešingai, abiems ieškiniais siekiama to paties rezultato – nuginčyti, nors ir įvardijant skirtingus teisinius pagrindus (apie tai bus pasisakyta vėliau), susitarimus su banku dėl paskolų ir nemokėti pagal juos palūkanų / netesybų, dar daugiau, siekiant naujoje byloje paneigti dar ir teismo sprendimu nustatytą apeliantui piniginę prievolę banko naudai. Pažymėtina, kad reikalavimas įvertinti ginčą dėl sutarties sąlygų atitikties imperatyvioms įstatymų normoms bei jų vykdymo nėra savitikslis, juo vis tiek siekiama tokio paties rezultato, kaip ir pirmoje byloje – teismo pripažinimo, kad sutartys negalioja nuo jų sudarymo momento ir neturi būti apelianto vykdomos. Tokiu atveju nustačius, kad tiek teisminio nagrinėjimo objektas, tiek ir gynybos būdas yra abejose bylose iš esmės vienodi, to pakanka ieškinio dalyko tapatumui identifikuoti.
  6. Nepagrįsti ir tokie skundo argumentai, kad pirmoje išnagrinėtoje byloje nebuvo vertinama bei pasisakoma dėl tokių tik šioje byloje suformuluotų reikalavimų: 1) dėl teisinių pasekmių, atsakovei platinant rizikingą finansinį produktą, kuris nebuvo patvirtintas Vertybinių popierių komisijos, taikymo (apeliacinės instancijos teismo vertinimu, buvo, nes apeliantas abiem atvejais prašė taikyti tokias sutarties negaliojimo teisines pasekmes, kaip restituciją, pripažįstant jam tenkančias sumokėti / sumokėtinas sumas jo nuostoliais, kitokių padarinių taikymo neprašė, be to, minėtomis Vertybinių popierių komisijos atlikto tyrimo išvadomis bei komisijos sprendimu grindė ir pirmojo ieškinio faktinį pagrindą, patikslinto ieškinio 5-6 psl.); 2) dėl palūkanų dydžio (buvo, nes pirmoje byloje teismas išsprendė palūkanų dydžio klausimą ta apimtimi, kiek ir turėjo, neišeidamas iš priešieškinio reikalavimo ribų); 3) dėl Vertybinių popierių komisijos 2011-07-28 sprendimo Nr. 2K-161 įrodomosios reikšmės ginčijamų sutarčių atžvilgiu (tai nėra aktualu, vertinant ieškinių dalyko tapatumą, nes toks prašymas yra procesinis, o ne savarankiškas materialusis reikalavimas, nukreiptas atsakovei per teismą).
  7. Apelianto teigimu, išnagrinėtoje byloje taip pat nebuvo sprendžiama ir dėl naujo, tik šioje byloje suformuluoto jo reikalavimo, susijusio su atsakovės apskaičiuotomis 67 633,58 Eur palūkanomis pagal vieną iš skolos obligacijų apmokėjimui sutartį (Nr. K-24112007-284), kas, jo manymu, taip pat įrodo, jog ieškinių dalykas nesutampa. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su tokiais apelianto argumentais. Išnagrinėtoje byloje vienas iš pareikšto apelianto ieškinio reikalavimų buvo ginčijamų sutarčių pagrindu susidariusias palūkanas pripažinti apelianto patirta žala. Tą aiškiai liudija ieškinio turinys (patikslinto ieškinio dalis „Dėl ieškinio sumos dydžio apskaičiavimo“, 20-21 psl.), kuriame pats apeliantas (ieškovas) pripažįsta, kad jo turtinio reikalavimo suma lygi pagal prašomas pripažinti negaliojančiomis abi skolos sutartis apskaičiuota mokėtinų palūkanų bankui 316 142,55 Eur suma (ieškovo įsiskolinimas bankui), nurodęs ir tai, kad tokį reikalavimą patenkinus, jis būtų atleistas nuo prievolės sumokėti šias palūkanas bankui. Teismas apelianto ieškinį pirmoje byloje atmetė. Vadinasi, apeliantas išnagrinėtoje byloje kėlė reikalavimą, kuris laikytinas tapačiu šioje byloje iškeltam reikalavimui dėl 67 633,58 Eur palūkanų nemokėjimo bankui, nuginčijus sutartis ir taikius restituciją.
  8. Be to, ir tokia aplinkybė, kad nagrinėjamos bylos ieškinyje apeliantas kelia reikalavimą dėl pirmoje byloje priimta teismo nutartimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-776-178/2015) priteistos pinigų sumos (148 388,30 Eur) pripažinimo jo nuostoliais, turėdamas tikslą išvengti skolos, patvirtintos teismo sprendimu, sumokėjimo, taip pat nurodo į abejose bylose pareikštų ieškinių dalyko tapatumą ir į bylinėjimosi tikslą. Pažymėtina, kad tokia apelianto pozicija teisiškai ydinga, nes ja siekiama iš naujo įvertinti jau įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą ar paneigti įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata galią, kas pažeistų teismo sprendimo privalomumo principą (CPK 18 str.) ir draudimą kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus bei teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai ginčas dėl materialinio teisinio santykio, su kuriuo asmuo sieja savo teisių pažeidimą, jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nurodytam asmeniui dalyvaujant byloje, laikytina, jog jam buvo sudaryta galimybė pasinaudoti savo pažeistų teisių teismine gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012).
  9. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio bei išnagrinėtoje byloje ieškinio dalykas, t. y. materialinis teisinis reikalavimas, apelianto nukreiptas atsakovei per teismą, yra tapatūs, taigi šią CPK 293 straipsnio 3 punkto taikymo sąlygą pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nustatyta.

13Dėl ieškinio pagrindo tapatumo

  1. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškinio pagrindas, kurį privalo suformuluoti ieškovas, yra faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis grindžiamas ir formuluojamas ieškinio dalykas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pasisakęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 str. 1 d.) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai nevertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-969/2015). Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300-421/2015).
  2. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šioje byloje pareikštame ir išnagrinėtos bylos ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, kuriomis apeliantas grindžia savo reikalavimus, sutinka ir su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinių faktinio pagrindo tapatumo. Abu ieškiniai buvo grindžiami tuo, kad atsakovė, platindama finansines priemones, t. y. sudarydama su apeliantu (ieškovu) ginčijamas sutartis, netinkamai ir pažeisdama teisės normas vykdė savo funkcijas, veikė esant interesų konfliktui, dėl neteisėtų atsakovės veiksmų apeliantas patyrė žalą mokėtinų palūkanų pavidalu, taip pat abu kartus remtasi ir Vertybinių popierių komisijos 2011-07-28 sprendime pateiktomis išvadomis dėl atsakovės veiklos, sudarant tokias sutartis. Dėl šių faktinių aplinkybių teismas jau yra pasisakęs išnagrinėtoje byloje. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais, kad apeliantas šiame ieškinyje tik išplėtė jau išnagrinėtoje byloje teismų vertintas aplinkybes, jas papildė naujais argumentais, tačiau esmingai naujų faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, kad teisės aktai apskirai draudžia atsakovei tokio pobūdžio sandorių sudarymą ir būtent dėl šios priežasties jie prieštarauja tam įstatymo imperatyvui ar panašių, ieškinyje nenurodė. Todėl keliant reikalavimą dėl to paties dalyko, teismas negali tų pačių faktinių aplinkybių, dėl kurių jau buvo pasisakyta, vertinti iš naujo.
  3. Išnagrinėtoje byloje apeliantas sutartis ginčijo pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas kaip sudarytas dėl jo suklydimo, įrodinėjo atsakovės Finansinių priemonių rinkų įstatymo nuostatų pažeidimus, sudarant obligacijų pasirašymo ir skolinimo šių obligacijoms apmokėti sutartis, žalos atsiradimą šių sutarčių pagrindu. Nauju ieškiniu ginčydamas tas pačias sutartis kaip pagrindą sutarčių panaikinimui išvardina, apelianto vertinimu, imperatyvias teisės aktų normas, kurioms šios sutartys galimai prieštarauja, t. y. ieškinį grindžia CK 1.80 straipsnio nuostatomis. Pažymėtina, kad ir išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2281-560/2014 ieškinyje apeliantas įrodinėjo, kad bankas, nebūdamas sistemiškai pasirengęs teikti investicines paslaugas klientams, o tokius teiginius pagrindė Vertybinių popierių komisijos 2011-07-28 sprendimu, pažeidė imperatyvias teisės aktų normas, veikė neprofesionaliai ir klaidino investuotojus (patikslinto 2013-11-14 ieškinio dalis „Dėl sandorių esmės“, 5-6 psl.). Tų pačių atsakovės (banko) veiksmų, atliktų tomis pačiomis aplinkybėmis, aptarimas ar teisės normų pakartojimas naujame ieškinyje, tik jau prašant pripažinti sandorius negaliojančiais dėl imperatyvių tų pačių įstatymo nuostatų pažeidimo, o ne dėl suklydimo ar suklaidinimo, nereiškia naujo ieškinio faktinio pagrindo suformulavimo, juolab kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio sudarymo faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 1 d.). To pirmoje išnagrinėtoje byloje nenutiko, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ex officio nenustatė, kad apelianto ginčijamos sutartys yra niekinės.
  4. Todėl aplinkybė, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys grindžiamas nurodant daugiau teisės aktų normų, nei buvo nurodyta išspręstos bylos ieškinyje, pavyzdžiui, CK 1.137 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią draudimą piktnaudžiauti teise, nesudaro pagrindo spręsti, kad abiejų ieškinių pagrindai skiriasi. Be to, bendrųjų principų, kuriuose įsakmiai nustatyti atitinkamo asmens elgesio standartai, pažeidimas pats savaime neleidžia konstatuoti imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo fakto pagal CK 1.80 straipsnį. Dėl bendrųjų asmens elgesio principų pažeidimo, kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnį pagrindo, jau yra pasisakyta teismų praktikoje, nurodant, kad CK 1.5, 6.4, 6.158 straipsnių normose vartojama lingvistinė išraiška ,,privalo, turi“ orientuoja į šių elgesio taisyklių imperatyvųjį pobūdį. Tačiau šie teisės principai pagal reguliavimo dalyką, jų tikslus yra bendriausio pobūdžio elgesio taisyklės, kuriose nėra nustatomas, nurodomas, tiesiogiai reglamentuojamas teisės subjektų elgesys konkrečioje situacijoje. Juose nustatomi bendrieji elgesio standartai, kurie nors savo prigimtimi ir yra privalomi (t. y. imperatyvūs, įpareigojantys elgtis nepažeidžiant šių standartų, konkrečiu atveju – teisingai, protingai bei sąžiningai), bet dėl pernelyg abstraktaus pobūdžio, dėl jų paskirties reguliuoti teisės subjektų elgesį apskritai, o ne kuriuo nors konkrečiu atveju, ir vertinamųjų kriterijų, kuriuos kiekvienas subjektas gali suvokti individualiai, nelaikytini tokiais teisės imperatyvais, kurių pažeidimas savaime, kartu nepažeidžiant jokių kitų tiesiogiai teisėje įtvirtintų imperatyvių teisės normų, galėtų lemti sandorių negaliojimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018-02-08 nutartis civilinėje byloje nr. e2A-67-516/2018, 21 punktas).
  5. Byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo ir tokiai išvadai padaryti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ir nevertino apelianto pateikto naujo ieškinio argumentų. Iš skundžiamos nutarties motyvų matyti, kad teismas įvertino kiekvieną iš ieškinio tapatumui kvalifikuoti būtinų kriterijų, analizavo bei pasisakė tiek dėl išnagrinėtoje byloje spręstų klausimų, tiek dėl naujai pareikštu ieškiniu suformuluotų reikalavimų, juos grindžiančių motyvų, faktinių aplinkybių.
  6. Apeliantas taip pat savo skunde nurodo, jog pateiktame ieškinyje res judicata pagrindu jis tik rėmėsi išnagrinėtoje byloje nustatytais faktais, todėl šio ieškinio elemento (ieškinio pagrindo) sutaptis pagal tas aplinkybes konstatuota nepagrįstai. Šiuo aspektu dar kartą paminėtina CPK 279 straipsnio 4 dalis, kuri kasacinio teismo praktikoje aiškinama kaip nustatytas draudimas šalims ir kitiems dalyvavusiems byloje asmenims, taip pat jų teisių perėmėjams, įsiteisėjus teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui, iš naujo pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo jau nustatytus (pripažintus arba priešingai, nepripažintus) faktus bei teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (galutinai išspręstos bylos) galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008). Tokia pati yra ir fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012). Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės leidžia įsitikinti, kad apeliantas naujai pateiktu ieškiniu iš esmės įrodinėja tas pačias aplinkybes tais pačiais faktais, tik siekia kitokio jų teisinio įvertinimo. To padaryti naujai užvestoje byloje nėra galimybės, o proceso pakartojimas, siekiant kitokio tų pačių aplinkybių bei faktų teisinio įvertinimo, būtų įmanomas nebent per proceso atnaujinimo institutą, jeigu tam būtų nustatytas teisėtas pagrindas.
  7. Taigi skundžiamoje nutartyje pagrįstai ir teisingai konstatuotas ieškinių tapatumas (dėl šalių, dalyko ir pagrindo). Ieškinio pateikimas, kai jo šalys, dalykas bei pagrindas yra tapatus jau įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu išnagrinėtam ieškiniui, neatitinka aptarto teismo sprendimo res judicata teisinės galios principo, t. y. kad įsiteisėjęs (galutinis) teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas iškeliant naują civilinę bylą. Aptarti ir kiti apelianto atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo padaryti priešingą išvadą, nei skundžiamoje nutartyje, nutraukdamas bylą, padarė pirmosios instancijos teismas. Tokiu atveju spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ieškinių tapatumą, tinkamai taikė civilinio proceso normas bei civilinę bylą nutraukė pagrįstai.

14Dėl prašymo sustabdyti bylą

  1. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-03-22 gautas apelianto prašymas sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2958-567/2018. Prašymą apeliantas grindė tuo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas turės lemiamą reikšmę šioje byloje ginčijamų sutarčių teisėtumo vertinimui. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas kitoje byloje, kreipdamasis dėl prejudicinio sprendimo, suformulavo analogiškus klausimus, kuriuos savo prašyme dėl kreipimosi į ESTT buvo teikęs apeliantas. Nurodė, kad tokį patį apelianto prašymą Vilniaus apygardos teismas 2017-09-20 nutartimi nepagrįstai yra atmetęs.
  2. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad šios bylos procesas yra užbaigtas, nutraukiant bylą dėl jos tapatumo su kita išnagrinėta byla, teisėtai ir pagrįstai, šis apelianto prašymas nėra aktualus. Bylos sustabdymo instituto taikymas net ir dėl panašioje ar su ta pačia teisės problema susijusioje byloje užduotų ESTT klausimų šiuo konkrečiu atveju negalimas, nes nėra paties proceso (bylos), kurios išnagrinėjimo rezultatams ESTT išaiškinimai galėtų turėti reikšmės. Todėl teisinio ir faktinio pagrindo tenkinti prašymą dėl bylos nagrinėjamo sustabdymo nenustatyta.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Atmetus ieškovo atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovė AB Luminor Bank (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš apelianto. Sprendžiant dėl atsakovei priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio atsižvelgiama į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija minėtų rekomendacijų 8.16 papunktyje nustatytą maksimalų 335,48 Eur dydį.
  2. Antra vertus, sprendžiant dėl šių bylinėjimosi išlaidų priteisimo pastebėtina, kad nors CPK 56 straipsnio 2 dalyje juridiniams asmenims numatyta teisė naudotis advokato teisine pagalba, nagrinėjamoje byloje atsakovė AB Luminor Bank yra juridinis asmuo, kuris, tikėtina, turi atskirus struktūrinius padalinius teisiniams klausimams spręsti. Į tokia aplinkybę, kaip juridinio asmens gebėjimas atlikti teisinius veiksmus nebūtinai naudojantis apmokamų advokatų paslaugomis, taip pat gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl šių išlaidų kompensavimo juridiniam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2011). Procesinių dokumentų parengimo apeliacinės instancijos teisme pačių darbuotojų pajėgomis nedraudžia ir apeliaciniame procese taikomos civilinio proceso taisyklės (CPK 306 str. 3 d.)
  3. Todėl atsakovei kompensuotina mažesnė jos turėtų teisinės pagalbos išlaidų dalis – 130 Eur (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

18Priteisti atsakovei akcinei bendrovei Luminor Bank (j. a. k. 112029270) iš ieškovo R. A. B. (a. k. ( - )) 130 Eur (vieną šimtą trisdešimt eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai