Byla 1A-30-485/2018
Dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui, nuteistajam T. V., jo gynėjui advokatui Gintarui Platūkiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį 30 MGL (1 129,80 Eur) dydžio bauda.

3Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš UAB „( - )“ nukentėjusiosios R. K. naudai priteista 4 270,00 Eur turtinės ir 18 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

4Iš T. V. nukentėjusiosios R. K. naudai priteista 2 790,00 Eur proceso išlaidų.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6

    1. T. V. pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 176 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas UAB „( - )“ direktoriumi, privalėdamas užtikrinti įmonės darbuotojų saugų darbų organizacinių ir techninių reikalavimų vykdymą, vykdydamas pagal 2012 m. liepos 6 d. subrangos sutartį Nr. ( - ) dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio ( - ), stogo renovacijos darbų, prieš tai 2012 m. rugpjūčio 6 d. su G. K. sudarė darbo sutartį Nr. 50, žinodamas, kad G. K. nesuteikta teisė dirbti aukštalipių darbus ir jis neturi aukštalipio pažymėjimo, priėmė jį į darbą stogdengiu – skardininku, neparengęs Statybos darbų technologijos projekto ar atitinkamos jo dalies – technologinės kortelės ar schemos, kuriame turėjo būti nurodyti konkretūs projektiniai sprendiniai, nustatantys technines priemones, darbų metodus, užtikrinančius darbuotojų saugą ir sveikatą, laikinų aptvarų vietos ir tipai, saugos lynų ir diržų tvirtinimo vietos, technologinė įranga bei pagalbinės priemonės darbams aukštyje atlikti, kaip saugiai atlikti stogo dengimo darbus statybvietėje, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus patvirtinto 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 346 (su pakeitimu) Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, 5 priedo reikalavimus. Be to, stogą įrenginėjusius darbuotojus, tame tarpe ir G. K. nesupažindino su Statybos darbų technologijos projektu (ar atitinkamos jo dalies – technologinės kortelės ar schemos) papildomo instruktavimo darbo vietoje metu, kaip tai numatyta, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus patvirtinto 2005 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1-107 (galiojo iki 2012 m. spalio 1 d.) Darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijų rengimo ir instruktavimo tvarką. Be to, išdavęs paskyrą – leidimą bei būdamas atsakingas už paskyroje – leidime numatytų saugių darbui ant stogo priemonių įgyvendinimą nurodė įmonės darbuotojams atlikti daugiabučio gyvenamojo namo stogo renovacijos darbus, neužtikrino, kad būtų įrengtos saugos diržų prisirišimo vietos patekimui ant stogo konstrukcijų bei nekontroliavo, kad pavojingų darbų atlikimui darbuotojai, tame tarpe ir G. K. vykdytų paskyroje – leidime numatytas priemones – dirbti aukštyje naudojant saugos diržą, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus patvirtinto 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 346 (su pakeitimu) Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00, 73 punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad „Atliekant darbus ant stogų, aukštesnių, kaip 1.3 m arba kurių nuolydis didesnis, kaip 20?, kad būtų išvengta darbuotojų arba darbo priemonių bei statybinių medžiagų kritimo, turi būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, o darbuotojai aprūpinti reikiamomis apsauginėmis priemonėmis“, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. A1-22/D1-34 (su pakeitimais), patvirtintų „Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų“, 4 priedo 46.1 punkto reikalavimus, kuriame nurodyta, kad „Jeigu gresia pavojus nukristi nuo stogo arba jeigu stogo aukštis ar nuolydis viršija norminių teisės aktų nustatytus dydžius, turi būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, kad būtų išvengta darbuotojų, darbo priemonių ar kitų daiktų ir medžiagų kritimo“ ir 37.2 punkte nurodytų darbų saugos reikalavimų, kad „Darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones. Jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, turi būti įrengtos reikiamos priėjimo prie darbo vietos priemonės ir naudojami saugos diržai arba taikomi kiti tvirtinimo metodai“. Be to, jis neužtikrino saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų statybvietėje ir nekontroliavo, kad nukentėjusysis G. K., dirbdamas aukštyje kolektyvinėmis saugos priemonėmis neapsaugotoje darbo vietoje, naudotųsi jam išduotomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis – saugos diržais, apsaugančiais jį nuo kritimo iš aukščio, nes G. K. turėjo galimybę prisirišti saugos diržu prie stogo konstrukcijų, tuo pažeidė saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, numatytus Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2003 m. liepos 1 d. IX 1672, 19 straipsnio 2 dalyje, kad „Darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje...“, ko pasekoje atsitiko nelaimingas atsitikimas, t. y. 2012 m. rugsėjo 25 d., apie 15.15 val. statybvietėje, esančioje ( - ), UAB „( - )“ stogdengys – skardininkas G. K., dirbdamas ant stogo, apie 14 metrų aukštyje, nenaudodamas saugos diržo, judėdamas šlapia ir todėl slidžia stogo danga, paslydo ir nukrito nuo pastato stogo ir mirtinai susižalojo. G. K. mirė nuo kūno sumušimo, pasireiškusio kaukolės, šonkaulių ir dubens kaulų lūžimais su vidaus organų plyšimais, tai komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, trauminiu šoku ir plaučių aspiracija krauju.
    2. Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 1 d. apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo, kad nustačius objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius, patvirtinus veikos subjektą, teismas pripažino, jog T. V., būdamas darbdaviu, pažeidė darbų saugos įstatymuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, dėl ko įvyko nelaimingas atsitikimas ir žuvo žmogus, tokia veika atitinka BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį, bausmė T. V. skirta nusikaltimo sankcijos ribose bei civilinis ieškinys tenkintas iš dalies.
    3. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. V. prašė Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
      1. Skunde nurodė, kad visi jam inkriminuoti darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir kitų norminių aktų pažeidimai yra paneigti byloje surinkta medžiaga, specialistų apklausa, liudytojų apklausomis, dokumentais. Byloje apklaustas specialistas A. B. parodė, kad jis stogo dengimo darbams išdavė paskyrą – leidimą, kurioje pasirašytinai G. K. buvo supažindintas su galimais rizikos veiksniais, paskyroje – leidime jis nurodė darbuotojams naudoti saugos diržą, tačiau nenurodė kur jį prisirišti. Minėtas liudytojas paliudijo, kad G. K. turėjo kur prisirišti, nes buvo gegnės, lotos. Be to, parodė, kad pažeidimą padarė pats G. K., nes dirbo neprisirišęs diržo. Jis buvo instruktuotas dirbti aukštyje bei apmokytas tokį darbą dirbti. Jam buvo išduotas aukštalipio pažymėjimas. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas K. B., kuris kartu dirbo su G. K.. Be to, liudytoja T. P. parodė, kad matydavo kaip vyresni darbininkai dirbdavo prisirišę diržus, o jaunesni neprisirišę. Nukentėjusioji R. K. paliudijo, kad jos sūnus G. K. stogdengiu dirbo nuo 2009 metų, šioje srityje turėjo darbo patirties. Kai Giedrius dirbo Klaipėdoje, ji mačiusi nuotraukų, kaip jis prisirišęs saugos diržą dirbo ant angaro stogo. Šiuo atveju jam buvo išduota ir darbinė avalynė, rūbai, šalmas.
      2. Skunde pažymėjo ir tai, kad A. B. patvirtino, kad jokio Statybos darbų technologinio projekto ar atitinkamos jo dalies technologinės kortelės ar schemos, kaip inkriminuota kaltinime, tokiems darbams, kuriuos dirbo G. K., nereikėjo, kadangi čia buvo paprastas remontas, nekeičiamos pagrindinės nešančios konstrukcijos (Statybos įstatymo 21 straipsnis). Taip pat pažymėjo, kad G. K. tokiems darbams atlikti nereikėjo ir aukštalipio pažymėjimo, kadangi aukštalipio darbai, kai žmogus kabo ant virvių, o čia ne aukštalipio darbas (Saugos statybose taisyklių DT 500 p. 48).
      3. Nors teismas nuosprendyje nurodė, kad jis neparengė Statybos darbų technologijos projekto ar atitinkamos jo dalies-technologinės kortelės ar schemos, ir nors specialistas A. B. patvirtino, kad šių dokumentų aplamai nereikėjo tokiems darbams, tačiau byloje, dar vykstant ikiteisminiam tyrimui, buvo pateikta saugos diržų tvirtinimo schema (t. 2, b.1. 188), apie saugos diržų ir lynų tvirtinimą ir darbininkų pasirašymas ant schemos, tame tarpe ir G. K., kad jie pasirašytinai supažindinti su schema, tačiau teismas jos nepriėmė kaip įrodymo, nes laikė, kad nėra galimybės nustatyti, kad tokia schema realiai egzistavo nelaimingo atsitikimo metu.
      4. Apelianto nuomone, teismo išvada, jog kolektyvinių apsaugos priemonių – inkaravimo vietų ir lyno darbininkams prisirišti nebuvimas, buvo pagrindinė ir lemiama sąlyga ir kuri įtakojo nagrinėjamą nelaimingą atsitikimą, yra nepagrįstas, nes prieštarauja specialisto A. B., liudytojų A. N., K. B., T. P. parodymams. G. K. saugos diržo nenaudojo vien dėl to, kad buvo likę atlikti stogo užbaigiamuosius darbus, jis pats priėmė sprendimą nedėvėti saugos diržo. Skundo autoriaus įsitikinimu jo kaltė dėl nelaimingo atitikimo būtų tuo atveju, jei nukentėjęs G. K. būtų buvęs neinstruktuotas darbų saugos klausimais ir nežinotų, kad dirbant tokį darbą reikia prisirišti saugos diržą, ar jam diržas aplamai nebūtų išduotas, ar darbų atlikimo vietoje nebūtų vietos kur būtų galima diržą prisirišti. Tačiau G. K., nors ir jauno amžiaus, bet buvo patyręs darbuotojas, dirbo stogdengiu senai, ne pirmi metai ir jis žinojo ir turėjo galimybę dirbdamas naudotis saugos diržu, bet pats priėmė sprendimą jo nenaudoti. Todėl nelaimingo atitikimo su G. K. metu, sunkūs padariniai kilo ne dėl jo, kaip įmonės vadovo dėl kokių nors padarytų darbų saugos teisės aktų pažeidimų, bet dėl paties nukentėjusiojo G. K. padarytų pažeidimų, t. y. dėl to, kad jis žinodamas ir būdamas instruktuotas dėl būtinumo naudoti saugos diržą, darbus atliko jo neprisirišęs. Šie jo veiksmai (neveikimas) buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nelaimingu atsitikimu. Be to, atlikus teismo medicininį tyrimą nustatyta, kad G. K. lavono kraujyje ir šlapime rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties. Tai patvirtina, kad G. K. prieš mirtį buvo vartojęs (rūkęs) kanapių.
      5. Taip pat apelianto nuomone, teismas padarė ir procesinių bei materialiosios teisės normų taikymo pažeidimų priteisdamas iš jo nukentėjusiosios R. K. naudai 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 2 790 Eur proceso išlaidų už advokato pagalbą. Teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (tėvai, vaikai, sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nukentėjusysis bendrai gyveno, neįregistravęs santuokos (partnerystė), neatsižvelgiant į jų darbingumą. Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo ir jos dydžio nustatymo klausimą atsižvelgiama į šių asmenų santykius su nukentėjusiuoju iki jo mirties. Šie santykiai turėtų būti nuolatinio pobūdžio, nuoširdūs, artimi, emociškai tvirti. Jeigu šie santykiai nėra artimi, jei jie atsitiktinio pobūdžio ar net priešiški, neturtinės žalos dydis nustatomas mažesnis arba ieškinys atmetamas. Nors nėra abejonių, kad netekus sūnaus R. K. buvo dvasinis sukrėtimas ir ji turi teisę į neturtinės bei turtinės žalos atlyginimą, tačiau kaip jam pasakojo pats G. K., tai nebuvo labai didelio artumo jo su motina R. K., jis anksti išėjo iš namų, paliko namus būdamas 15 metų. Jo pasakojimu, motina išsiskyrė su tėvu, susirado meilužį ir jo neprižiūrėdavo. Jis net namuose negyveno, kai dar gyveno pas motiną, gyveno ūkiniame pastate, o motina su sugyventiniu, todėl ieškinys dėl neturtinės žalos turėjo būti sumažintas.
      6. Skunde pažymima ir tai, kad nors teismas priteisė nukentėjusiajai už advokato paslaugas 2 790 eurų, tačiau neįvertino to, jog vyko tik 2 teismo posėdžiai ir truko tik iki pietų, todėl 2 790 eurų proceso išlaidos yra per didelės ir neatitinka advokato darbo sąnaudų šioje byloje.
    4. Nuteistojo T. V. apeliacinis skundas apeliacine proceso tvarka buvo išnagrinėtas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos ir 2016 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu jis išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
    5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. birželio 22 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje numatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, o padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, nes ne visi bylos įrodymai yra išanalizuoti ir įvertinti kitų bylos duomenų kontekste, kai kurių esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę.
    6. Nagrinėjant baudžiamąją bylą iš naujo apeliacine tvarka teismo posėdyje T. V. ir jo advokatas G. Platūkis prašė T. V. apeliacinį skundą tenkinti ir jį išteisinti, nukentėjusiosios R. K. advokatas Arvydas Gudas bei prokuroras prašė pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
    7. Apeliacinis skundas netenkinamas.
    8. Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant inkriminuotą T. V. kaltę dėl neatsargaus nusikaltimo, numatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, taip pat keliant ir civilinio ieškinio bei procesinių išlaidų pagrįstumo klausimą.

7Dėl BK 176 straipsnio 1 dalies pagrįstumo.

    1. Pagal BK 176 straipsnį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnį darbuotojų sauga ir sveikata užtikrinama visomis prevencinėmis priemonėmis, skirtomis darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visuose įmonės veiklos etapuose. Taigi sprendžiant ar BK 176 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas pažeidė darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, būtina atsižvelgti, kokios jo pareigos įtvirtintos įstatymuose, kituose teisės aktuose, iš jų ir lokaliuose aktuose, taip pat nustatyti, kuo konkrečiai pasireiškė taikytinų teisės aktų pažeidimas. Baudžiamoji atsakomybė kyla, jei tarp atsakingo asmens padarytų darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimų ir atsiradusių padarinių (nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių) nustatomas priežastinis ryšys.
    2. Kauno apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį motyvavo tuo, kad T. V. buvo atsakingas už darbų saugą objekte ir jis privalėjo vykdyti Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 (patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346) 73 punkte nurodytų darbų saugos reikalavimų dėl kolektyvinių ir asmeninių apsauginių priemonių, saugančių nuo kritimo iš aukščio, naudojimo, atliekant stogo įrengimo darbus bei privalėjo įvertinti ir vykdyti Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34) 4 priedo 46.1 ir 46.2 punktų nuostatų reikalavimus, jog gresiant pavojui nukristi nuo stogo arba jeigu stogo aukštis ar nuolydis viršija norminių teisės aktų nustatytus dydžius, turi būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, kad būtų išvengta darbuotojų, darbo priemonių ar kitų daiktų ir medžiagų kritimo; darbuotojui prireikus dirbti ant arba arti stogo ar kito paviršiaus, pagaminto iš trapių medžiagų, kurios gali įlūžti ar kitaip suirti, būtina imtis atsargumo priemonių, kad darbininkas netyčia neužliptų ant trapios medžiagos arba nenukristų ant žemės. Atitinkamai Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje 73 punkto nuostatos taip pat įpareigoja darbdavius, darbininkams atliekant darbus ant stogų, aukštesnių kaip 1.3 m arba kurių nuolydis didesnis kaip 20 laipsnių, kad būtų išvengta darbuotojų arba darbo priemonių bei statybinių medžiagų kritimo, įrengti kolektyvines saugos priemones. Iš ištirtų įrodymų teismas nenustatė, kad įvykio dieną ant stogo gegnėse būtų įtvirtintas trosas, skirtas darbininkams prisisegti diržais, o tai reiškia, jog T. V. nesudarė saugių darbo sąlygų, neužtikrino, kad darbo vieta būtų įrengta taip, jog joje dirbantys darbuotojai būtų apsaugoti nuo traumų, sveikatai kenksmingų ar pavojingų rizikos veiksnių, t. y. neįrengė kolektyvinių apsaugos priemonių prieš pradedant vykdyti darbus, kas ir buvo pagrindinė sąlyga nelaimingam atsitikimui darbe kilti. Dėl G. K. lavono kraujyje ir šlapime rastos tetrahidrakanabinolio karboksi rūgšties teismo buvo tiriama ir išvadoje nustatyta, jog byloje nėra jokių įrodymų ir nėra jokio pagrindo teigti, kad G. K. būtų rūkęs kanapes (marihuaną), o tuo labiau – kad jis būtų buvęs dėl to apsvaigęs darbe.
    3. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismas veiką kvalifikavo visiškai teisingai. Šio nusikaltimo subjektas yra darbdavys ar jo įgaliotas asmuo. Ginčo dėl šio nusikaltimo sudėties požymio nėra, T. V., būdamas UAB „( - )“ direktoriumi, buvo vienintelis atsakingas asmuo už darbų saugą objekte. Jam atsakomybė kyla tuomet jei bylos faktinės aplinkybės patvirtintų, jog būtent jo veiksmai, t. y. nustatyti ir įrodyti Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme ar kituose teisės aktuose nustatytus darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimai, nulėmė nelaimingo atsitikimo darbe įvykį.
      1. Analizuojant Lietuvos ekspertizės centro 2014 m. birželio 4 d. specialisto išvadą ir joje nurodytą dalinį mechanizmą bei tai, kad nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo kolektyvinių ir asmeninių apsaugos priemonių, saugančių darbuotoją nuo kritimo iš aukščio, atliekant stogo dangos įrengimo darbus, nenaudojimas. Specialisto nustatyta ir tai, kad nelaimingo atsitikimo atveju stogo įrengimo darbai neatitiko Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 (patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346) 73 punkto, kuris kalba apie tai, jog „Atliekant darbus ant stogų, aukštesnių kaip 1,3 m arba kurių nuolydis didesnis kaip 200, kad būtų išvengta darbuotojų arba darbo priemonių bei statybinių medžiagų kritimo, turi būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, o darbuotojai aprūpinti reikiamomis apsauginėmis priemonėmis.“ ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34) 4 priedo 46.1 punkto („jeigu gresia pavojus nukristi nuo stogo arba jeigu stogo aukštis ar nuolydis viršija norminių teisės aktų nustatytus dydžius, turi būti įrengtos kolektyvinės apsaugos priemonės, kad būtų išvengta darbuotojų, darbo priemonių ar kitų daiktų ir medžiagų kritimo;“) bei 37.2 punkto („darbai aukštyje turi būti atliekami tik naudojant tinkamus įrenginius arba kolektyvines apsaugos priemones, tokias kaip aptvarus, platformas arba apsauginius tinklus ir kitas priemones. Jei dėl darbo pobūdžio tokių įrenginių naudoti negalima, turi būti įrengtos reikiamos priėjimo prie darbo vietos priemonės ir naudojami saugos diržai arba taikomi kiti tvirtinimo metodai.“) nuostatų reikalavimų. Žuvusysis G. K. buvo priimtas į darbą dirbti stogdengiu – skardininku, įvykio dieną buvo paskirtas dirbti statybvietėje. Dirbo ant stogo apie 14 metrų aukštyje. Nuteistasis T. V. teigė, jog kontrolę objekte jis užtikrino, darbuotojai buvo pasirašytinai instruktuoti dėl saugaus darbo bei su paskyra – leidimu. Nelaimingo atsitikimo metu objekte T. V. nebuvo. Iš kitų darbuotojų jam žinoma, jog G. K. saugos diržo (apsauginės priemonės) nenaudojo. Analizuojant bylos medžiagą dėl aukščiau nurodytoje specialisto išvadoje reikalavimų pažeidimų, teisme buvo apklaustas specialistas A. B., kuris surašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1. Jo liudijimu T. V. išdavė paskyrą – leidimą, kurioje pasirašytinai supažindino G. K. su galimais rizikos veiksniais, tačiau nenurodė saugaus patekimo ant stogo konstrukcijų būdų bei saugos diržų tvirtinimo vietos, būdų – lynų, virvių ištempimo būdų ar kitų priemonių saugiam darbui aukštyje. Šis liudytojas patvirtino, jog G. K., dirbdamas saugos diržų nebuvo užsidėjęs. Apklausta liudytoja T. P. nurodė, jog matydavo dirbančius darbininkus iš kurių du vyresni darbuotojai visada buvo su saugos diržais, o kiti 3-4 darbuotojai saugos diržų nenaudojo. Atkreipė dėmesį, jog dengiant minėto namo stogą, prie namo nebuvo sumontuotos jokios apsauginės tvorelės. Prie kitų namų liudytoja matydavo, kad tokios apsauginės tvorelės būdavo sumontuotos.
      2. Atlikus įrodymą tyrimą apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas A. B. teismui nurodė, jog T. V. nepilnai vykdė ir užtikrino saugos reikalavimus, kad darbuotojai dirbtų saugiai, nes nebuvo numatytos ir įrengtos saugos diržui prisirišti vietos, nekontroliavo, kad darbuotojai laikytųsi saugos darbų reikalavimų, darbas vyko pavojingoje zonoje. Žuvusysis turėjo galimybę pats prisirišti darbo vietoje, jam buvo išduoti saugos diržai, buvo instruktuotas dėl prisirišimo, specialios vietos turėjo būti įrengtos ir prisirišimą kontroliuoti turėjo T. V.. Pagal Saugos darbo statybose taisyklių 11 punktą T. V. išdavęs leidimą – paskyrą neprižiūrėjo ir nekontroliavo, o žuvusysis neprisirišo. Liudytojas A. B. patvirtino, jog turėjo būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, bet jos nebuvo įrengtos. Kad patekti į darbo vietą paprastai ištempiamas lynas, prisirišama, einama į darbo vietą, bet to nebuvo padaryta. Saugos diržai pakankamai saugus metodas dengiant stogą, o renovuojant pastatus statomi pastoliai prie pastato arba aptvarai, nes to reikalauja norminiai aktai. Juos pastatyti sudėtinga, statomi kaip saugos darbams, nes krentant į juos atsiremiama. Angaravimo vietos nebuvo įrengtos, jos neprivalomos kai vyksta paprastas remontas. Paskyra – leidimas išduodamas kai pavojingas darbas, kaip saugiai tą darbą atlikti, projektas nebuvo reikalingas, nes buvo atliekamas paprastas remontas. Paskyrą – leidimą išdavė įmonės vadovas ir pagal saugos taisykles turėjo kontroliuoti, nes statybos vadovas nebuvo paskirtas, viskam vadovavo įmonės vadovas. Paaiškino, jog aukštalipio pažymėjimas reikalingas kai dirbama aukščiau nei 5 metrai, jei kabojama ore. Paskyroje – leidime nurodyta, kad privaloma prisirišti, bet nenurodyta kur, kai dengiamas šiferis, prisirišama prie gegnių.
      3. Taip pat apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas T. D. teismui patvirtino savo išvadą ir paaiškino, jog žmogus nukrito nuo stogo, nes nenaudojo techninių priemonių, kurios saugo. Organizaciniu požiūriu projektas nebuvo parengtas. Stogo dengimas nėra paprastas remontas, turbūt buvo banguoti lakštai, turėtų būti ir projektas. Paskyra vieno lapo ir nei joje, nei prie jos nebuvo pridėti brėžiniai ar schema kur prisitvirtinti, kaip nueiti iki darbo vietos. Būtų pakakę tik parašyti, kad reikia įsitempti lyną. Žmogus instruktuotas jei yra technologijos projektas, nurodant su kuo, kur prisirišti. Instruktavimo nuostatai įvykio dieną galiojo, instruktavimas atliekamas darbdavio nuožiūra. Eksperto tvirtinimu aukštalipio pažymėjimo šiam darbui nereikėjo, nors darbai buvo atliekami pavojingai. Kolektyvinės saugos priemonės: nuo kamino iki kamino turėjo būti lynas, asmeninė apsauga: diržai, apraišai, kad krentant žmogus stuburo nesusilaužytų. Pastoliai yra paaukštinimo priemonė ir nėra skirti saugoti. Tiktų tinklas, apsauginius apvadus apie stogą įrengti yra sudėtinga ir nėra tikslo. Asmeninių apsaugų užtenka jei jos saugo ir dubliuoti nereikia, tada kolektyvinės nereikalingos. Pastoliai kartais naudojami kaip apsauginė priemonė, bet jie nėra tam skirti. Šiuo atveju nebuvo naudojamos jokios priemonės, nei kolektyvinės, nei asmeninės, jokios techninės priemonės nebuvo naudojamos. Buvo išduotas žuvusiajam diržas, bet neaišku ar jam buvo žinoma kur prisirišti, teoriškai jei yra gegnės, jas apjuosti galima. Dengiant stogą dedasi gegnės, antioksidacinė plėvelė užsideda, pro ją gegnių nesimato. Jei nesimato, tai negali ir prisirišti, galima ją pradurti ir prisirišti, bet ant stogo dirbant geriausia kada ištempiamas lynas, prie gegnių prisirišti sudėtinga, varžo. Apsvaigimas galėjo įtakoti įvykį, bet šiuo atveju nebuvo nustatyta, kad žuvusysis buvo tuo metu apsvaigęs.
      4. Aiškinantis aplinkybes bei jų įtaką nelaimingo atsitikimo kilimui apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta specialistė V. N., kuri dirba Priklausomybės ligų centre gydytoja – psichiatre. Specialistė paaiškino, jog rasta tetrahidrokanabinolio rūgštis parodo, jog žmogus vartojo kanapių žolės, tai skilimo produktas ir jis vartotas anksčiau, ne tuo momentu. Apsvaigimo įvykio metu fakto nepatvirtino, nes tai skilimo produktai ir pas kiekvieną jie išsilaiko skirtingai. Šlapime gali išbūti iki mėnesio laiko, čia patvirtinti galima tik vartojimo faktą. Jei vartojo vaistus kanapių pagrindu galėjo būti kanapių skilimo pėdsakai šlapime. Paaiškino ir tai, jog didelis kanapių kiekis nebus vaistuose, bet jei vartojo „( - )“ vaistus ir jie neregistruoti, specialistė negalėjo apie tai pasisakyti, nes jie dirba tik su registruotais vaistais.
      5. Teisėjų kolegija įvertinusi visa kas aukščiau nurodyta, atsižvelgdama Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 (patvirtintų Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2000 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 346) 73 punkto ir Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatų (patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A1-22/D1-34) 4 priedo 46.1 punkto ir 37.2 punkto nuostatas, kurios imperatyviai nusako darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims imtis atitinkamų priemonių, kad būtų užtikrintas darbuotojų saugumas jiems dirbant pavojingus darbus kaip ir šiuo atveju. Tiek apklausti A. B., tiek T. D. patvirtino, kad nagrinėjamu atveju jokios priemonės nebuvo naudotos, užtikrinant žuvusiojo saugą jam dirbant ant stogo. Nuo pat tyrimo pradžios buvo nustatyta, jog G. K. darbus atliko neprisisegęs saugos diržo, tačiau iš bylos ištirtų duomenų nustatyta, jog išduotoje paskyroje – leidime nebuvo nurodyta saugos diržų tvirtinimo vietos. T. V. tvirtino, jog instruktavo G. K., tačiau jei išdavęs paskyrą – leidimą ir saugos diržus, nenurodė techninių priemonių, teisėjų kolegijos nuomone, instruktavimas nebuvo tinkamas, nes kaip jau nustatyta bylos medžiaga, specialistų parodymais, nesant kolektyvinių apsaugos priemonių – tarkim ištempto lyno ar pan., žuvusiajam nebuvo nurodyta ir prie ko tvirtinti duotus saugos diržus. Ištirtų įrodymų visete faktas, jog T. V. nebuvo parengęs Statybos darbų technologijos projekto ar atitinkamos jo dalies - technologinės kortelės ar schemos, pasitvirtino, jo būtinumas nustatytas ekspertizės bei eksperto parodymų pagrindu ir toks pažeidimas nepaneigtas bylos medžiaga. Net ir tuo atveju jei pats G. K. dirbo ant stogo be saugos diržo, darbadaviui ar jo paskirtam atsakingam asmeniui neeliminuojama jo pareigos užtikrinti normininiuose aktuose nurodytų saugos priemonių laikymosi kontrolės. Tai reiškia, jog nagrinėjamu atveju atitinkamai nebuvo vykdyta kontrolė dėl saugos priemonių, dirbant ant stogo laikymosi. Šiame nutarties punkte nurodyti norminiai teisės aktai imperatyviai nurodo kokių priemonių privalu imtis, kad būtų užtikrinta darbuotojų sauga, dirbant aukščiau nei 1,3 metro aukštyje, jų T. V. nesilaikė ir jas pažeidė. Turėjo būti įrengtos kolektyvinės saugos priemonės, o darbuotojai aprūpinti reikiamomis apsauginėmis priemonėmis. Kolektyvinių priemonių įrengta nebuvo, tai patvirtino tiek A. B., tiek T. D., tiek šį faktą matė ir liudyoja T. P., nors G. K. dirbo ant stogo maždaug 14 metrų aukštyje, ir, pasak T. V., darbuotojams buvo išduoti saugos diržai bei jie instruktuoti juos dėvėti dirbant, tačiau vertinant įvykusią situaciją teisiniu požiūriu, norminio akto nuostatos nebuvo išpildytos pilnai, ignoruojant kolektyvines saugos priemones ir sureikšminant saugos diržus, kurių žuvusysis nedėvėjo. Akivaizdu, jog minėtame norminiame akte nurodyta sąlygų visuma ir jų imperatyvumas, todėl jų išpildymas privalėjo būti pilnas. T. V. atsakomybę nukreipia į G. K., jog jis pats nusprendė nedėvėti saugos diržų, kas turėjo įtakos kilusiems padariniams, tačiau iš to išplaukia, jog šiuo atveju T. V. pažeidė ne tik Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 nuostatas dėl paskyroje – leidime nurodytos darbuotojų saugos ir sveikatos priemonių įgyvendinimo kontrolės, bet ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (2003 m. liepos 1 d. IX 1672) 19 straipsnio 2 dalį, t. y. „Darbdavys imasi priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoja darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje...“, nekontroliavo kaip darbuotojas, dirbdamas norminiuose aktuose aukščio dydį reglamentuojančioje darbo vietoje, naudojasi jam priskirtomis asmeninėmis saugos priemonėmis – saugos diržais.
      6. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįtai ir teisingai nustatė byloje reikšmingas aplinkybes, kurios patviritno T. V., kaip darbdavio, kuris atsakingas buvo objekte už darbuotojų saugą, kaltę, ir nustatė, jog bylos medžiaga įrodyta, kad T. V. pažeidė jau teisėjų kolegijos minėtas norminių aktų nuostatas kas sudaro inkriminuoto nusikaltimo būtinuosius objektyviuosius požymius. Priežastinis ryšys išsamiai išanalizuotas ir motyvuotas skundžiame nuosprendyje, o tai, kad pasak T. V. iš esmės padarinių kilimui turėjo įtakos būtent G. K. veiksmai dėl saugos diržų nedėvėjimo įvertinti kaip nepakankamas atsargumas paties atžvilgiu bei tai, kad jo kraujyje ir šlapime buvo rasta tetrahidrokanabinolio karboksi rūgšties, kas vadovo atsakomybės nešalina ir nagrinėjamu atveju nėra absoliutūs pagrindai tenkinti apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
    4. Teismas pažymi, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 176 straipsnį klausimą, nelaimingo atsitikimo metu nukentėjusio asmens neblaivumas laikytinas svarbia, byloje įrodinėtina aplinkybe, tačiau vien tik darbuotojo neblaivumo faktas negali šalinti atsakingų už saugą ir sveikatos darbe kontrolę asmenų, nesiėmusių nelaimingiems atsitikimams, avarijoms ar kitokiems sunkiems padariniams išvengti būtinų priemonių, baudžiamosios atsakomybės. Už saugą ir sveikatos darbe kontrolę atsakingas asmuo turi užtikrinti, kad neblaiviems darbuotojams nebūtų leista vykdyti darbinių funkcijų. Tuo atveju, kai dėl kokių nors priežasčių tai nėra padaroma ir darbuotojas toliau dirba su pavojaus veiksniais susijusiame objekte, atsakingas asmuo, neužtikrinęs būtinų saugos ir sveikatos darbe priemonių, turi būti traukiamas teisinėn atsakomybėn, nes ir tokioje situacijoje neišnyksta priežastinis ryšys tarp netinkamo pareigų atlikimo ir padarinių atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-460-507/2016). Nors byloje yra įrodymų, kad G. K. paros laikotarpiu buvo vartojęs (rūkęs) kanapių (2015 m. gegužės 9 d.– 26 d. VTPT prie SAM Kauno 1 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 83TPK-201/2015), tačiau objektyvių duomenų, kad įvykio metu jis buvo apsvaigęs, byloje nenustatyta.
    5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstyti aiškūs motyvai, kodėl teismas daro išvadą, kad tarp veikos (netinkamo pareigų atlikimo) ir padarinių (nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo žmogus) yra priežastinis ryšys. Teismas priežastinio ryšio klausimą sprendė nepadarydamas teisės taikymo klaidų, visiškai pagrįstai vertino, jog tik tinkamai įvykdžius reikalavimus dėl apsaugos priemonių įrengimo ir darbininkų įpareigojimo apsaugos priemonėmis tinkamai naudotis, tinkamai kontroliuojant darbų saugos reikalavimų vykdymą, o G. K. nesilaikant šių įpareigojimų, būtų galimybė vertinti pastarojo veiksmus kaip pagrindinę nelaimingo įvykio kilimo sąlygą, tačiau to nesant, teismas pripažįsta, kad T. V. neteisėti, t. y. minėtų teisės normų reikalavimus pažeidžiantys veiksmai, buvo tiesioginė kilusių pasekmių priežastis, pakankama baudžiamajai atsakomybei pagal baudžiamojo kodekso 176 straipsnį realizuoti. Priešingai visa tai įvertinti teisėjų kolegija neturi pagrįsto pagrindo, todėl atsižvelgiant į kasacinio teismo išaišinimus bei bylos išsamiai ištirtą medžiagą, konstatuoja, kad T. V. veiksmų neteisėtumas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais ir jo neatsargi kaltė pagrįstai inkriminuota pagal BK 176 straipnsio 1 dalį. Skundžiamas nuosprendis kaltės įrodytinumo kontekste teisėtas ir pagrįstas.

8Dėl neturtinės žalos.

    1. Apeliantas nurodė, jog neabejotina, kad sūnaus netekusi R. K. patyrė dvasinį sukrėtimą ir turi teisę į žalos atlyginimą, tačiau iš G. K. pasakojimų, jo ir motinos ryšys nebuvo toks artimas, kad būtų pagrindas priteisti net 18 000 Eur dydžio neturtinę žalą.
    2. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kita. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertindamas neturtinę žalą pinigais, teismas turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir 6.251 straipsnio 2 dalyje bei 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais.
    3. Be to, neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šias pažeistas vertybes. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo, susijusio su darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimais (BK 176 straipsnio 1 dalis).
    4. Sprendžiant dėl dydžio pagrįstumo atsižvelgiama ir į teisminę praktiką tokio pobūdžio bylose. Paprastai teismų priteistos neturtinės žalos dydžio ribos yra nuo 2 607 iki 28 962 Eur (kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-460-507/2016 matyti, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu žuvusiojo vaikams ir sutuoktinei buvo priteista po 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti). Taigi šioje byloje priteistas neturtinės žalos dydis nėra akivaizdžiai per didelis, neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams.
    5. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-572/2013, 2K-326/2012 ir kt.), tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Nustatant nukentėjusiajai R. K. neturtinės žalos dydį buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, pasekmes – T. V. padarė ne tyčinį, bet neatsargų nusikaltimą, susijusį su darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimais, kur kilo negrįžtamos pasekmės – žuvo žmogus. Šiuo atveju nukentėjusioji neteko sūnaus. Teismas pagrįstai nustatė, kad nukentėjusiosios ir žuvusiojo ryšys buvo artimas, ji skausmingai išgyvena jo netektį, savo patiriamas dvasines kančias pagrindė teismui pateiktais medicininiais dokumentais, todėl sutikti su apelianto argumentais dėl abejonės motinos ir sūnaus ryšio pakankamu egzistavimu, nėra pagrindo. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys neturtinės žalos aspektu buvo sumažintas atsižvelgiant į paties žuvusiojo didelį neatsargumą bei nenukrypus nuo teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.
    6. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į teismų praktiką baudžiamosiose bylose, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis yra protingas ir proporcingas patirtiems dvasiniams išgyvenimams R. K. netekus jauno amžiaus sūnaus, todėl skundas šioje dalyje atmestinas.

9Dėl proceso išlaidų.

    1. T. V. manė, jog iš jo nukentėjusiosios naudai teismo priteistos procesinės 2 790 Eur išlaidos už advokato A. Gudo paslaugas yra per didelės ir neatitinka advokato darbo sąnaudų šioje byloje, nes vyko tik 2 teismo posėdžiai, kurių trukmė – pusė dienos bei buvo surašytas civilinis ieškinys.
    2. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-374/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, jog R. K. prašomos priteisti proceso išlaidos, susijusios su advokato paslaugomis, buvo protingos ir ne per didelės. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu teisingas. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde nukentėjusiosios interesus pradėjo ginti advokatas A. Gudas nuo 2014 m. sausio 29 d. (t. 1, b. L. 73), nukentėjusioji buvo aktyvi viso ikiteisminio tyrimo metu, teikė skundus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, prašymus dėl civilinio ieškinio užtikrinimo, patį civilinį ieškinį, kurio pagrindas išsamiai nurodytas ir pagrįstas tai patvirtinančiais duomenimis, pati bylos apimtis sudarė 3 tomus, nors baudžiamoji byla išnagrinėta per du teisiamuosius posėdžius, dalyvaujant jos advokatui, tačiau tai neeliminuoja nukentėjusiosios teisės į jos patirtų išlaidų atlyginimo užtikrinimą protingumo ir sąžiningumo kriterijų visumoje. Visa tai tik pagrindžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 2 790 Eur sumą procesinių išlaidų.
    3. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiosios R. K. advokatas Arvydas Gudas prašė priteisti 700 Eur atstovavimo išlaidų, kurias pagrindė pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. ( - ) (t. 3, b. l. 210).
    4. BPK 106 straipsnio 2 dalies reglamentavimas galimas ir taikomas nagrinėjant baudžiamąją bylą ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant klausimą dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2008, 2K-267/2009, 2K–174/2014, 2K-303/2014).
      1. Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris atmestas. Nukentėjusioji patyrė 700 Eur išlaidų dėl jos atstovavimo teisme, advokatui dalyvaujant visuose teismo posėdžiuose, kurių metu teismas atliko įrodymų tyrimą. Kaip jau minėta, pinigų priėmimo kvitas pagrindžia nukentėjusiosios patirtas 700 Eur išlaidas (t. 3, b. l. 210), todėl atsižvelgiant į visas aptartas aplinkybes prašomos priteisti 700 Eur turėtos išlaidos advokato atstovavimui apmokėti priteistinos iš nuteistojo (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Nutarė

11nuteistojo T. V. apeliacinį skundą atmesti.

12Priteisti iš nuteistojo T. V. 700 Eur ( septynis šimtus eurų ) turėtų išlaidų advokato atstovavimui apmokėti R. K. naudai.

13Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Ryšiai