Byla 3K-7-602-684/2015

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės, Rimvydo Norkaus, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės, sekretoriaujant Eglei Berželionytei, dalyvaujant ieškovui V. G. ir jo atstovams advokatams Rimantui Simaičiui ir Deiviui Valiuliui, ieškovo V. V. N. atstovui advokatui Rimantui Simaičiui, atsakovo BAB bankas „Snoras“ atstovui advokatui Ignui Dargužui ir trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovams: direktorei Aurelijai Mažintienei, Vitalijai Impolevičienei, advokatams Vidmantui Drizgai, Albertui Šekštelo, Agniui Pilipavičiui, žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal V. G. ieškinį atsakovui BAB bankas „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei pagal ieškovo V. V. N. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal V. V. N. ieškinį atsakovui BAB bankas „Snoras“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir įpareigojimų, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi bylos pagal šiuos kasacinius skundus sujungtos į vieną.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Kasacinėje byloje sprendžiama dėl draudimo apsaugos taikymą vertybiniams popieriams (indėlių sertifikatams ir obligacijoms) bei sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ir suklaidinimo reglamentuojančių normų (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (toliau – ir IĮIDĮ), CK 1.90, 1.91 straipsniai) aiškinimo ir taikymo.

5Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2011 m. sausio 17 d. su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, sudarytą su atsakovu, negaliojančia, taikyti restituciją ir grąžinti pagal šią sutartį sumokėtus 300 000 Lt (86 886 Eur) į terminuotojo indėlio sutarties pagrindu atidarytą einamąją sąskaitą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad, pasibaigus terminuotojo indėlio sutarčiai, banko vadybininkė pasiūlė įsigyti su infliacija susietą indėlio sertifikatą, už kurį mokamos didesnės palūkanos, ir nurodė, kad šis yra apdraustas įstatymų nustatyta tvarka, kaip ir terminuotasis indėlis. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties (toliau – ir Aptarnavimo sutartis) priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ buvo nurodyta, kad indėlių sertifikatai yra apdrausti, todėl ieškovas buvo įsitikinęs, jog jo įsigytas produktas yra lygiavertis indėliui ir yra apdraustas. Tiek remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl indėlių garantijų sistemų, tiek Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) nuostatomis, kredito įstaiga privalo aiškiai ir suprantamai informuoti indėlininką apie finansinių priemonių esmę ir riziką. Atsakovas to nepadarė ir ieškovą tyčia nesąžiningai suklaidino, todėl sutartis yra negaliojanti CK 1.90 ir CK 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais. Pasak ieškovo, indėlio sertifikato įsigijimo sutarties sudarymo metu jis nebuvo supažindintas nei su indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu (toliau – Aprašas) ir jame esančia sąlyga, kad indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas, nei su Apibendrintu finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu. Ieškovas manė, kad didesnės palūkanos už indėlio sertifikatą yra pateiktos jam kaip ilgamečiam banko klientui. Ieškovo teigimu, jam, kaip teisininkui ir vadovui, negali būti taikomi aukštesni apdairumo ir rūpestingumo standartai investavimo santykiuose.

6Ieškovas V. V. N. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2011 m. kovo 9 d., 2011 m. liepos 14 d., 2011 m. liepos 29 d., 2011 m. rugsėjo 26 d. ir 2011 m. spalio 6 d. obligacijų pasirašymo sutartis negaliojančiomis, pagal šias sutartis pervestas lėšas – draudimo objektu bei įpareigoti trečiąjį asmenį išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką – 14 640 Eur. Jis nurodė, kad atsakovas, nesuteikdamas tinkamos ir išsamios informacijos apie savo finansinę padėtį, elgėsi nesąžiningai ir netinkamai, pažeidė CK normas, nesuteikė ieškovui galimybės tinkamai ir visiškai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių. Teikdamas informaciją apie sandorius kaip saugius ir nerizikingus, atsakovas sudarė ieškovui prielaidas manyti, kad jis sudaro sandorius su mokia finansų įstaiga, kad sandoriams taikoma draudimo apsauga pagal IĮIDĮ.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi V. G. ieškinį atmetė.

9Teismas nurodė, kad atsakovas iš esmės tinkamai įvykdė FPRĮ įtvirtintas pareigas: rinko informaciją apie ieškovo patirtį investuojant, jo finansinę padėtį, ieškovas nurodė, kad jo pajamų šaltinis yra investavimas ir jam priimtinas mažas rizikos laipsnis, turi pradinių žinių apie investavimą ir vertybinius popierius (FPRĮ 22 straipsnio 3, 5 dalys). Teismas nurodė, kad ginčijama indėlio sertifikato įsigijimo sutartimi ieškovas patvirtino, jog jis yra susipažinęs su Aprašu ir tik dublike pradėjo tai neigti. Teismo vertinimu, ieškovas 2011 m. sausio 17 d., pasibaigus terminuotojo indėlio terminui, paskirstė savo riziką dalį lėšų investuodamas į indėlio sertifikatą (300 000 Lt), o dėl dalies lėšų sudarydamas terminuotojo indėlio sutartį (60 000 Lt). Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas 2011 m. balandžio 18 d. sudarė kitą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį dėl likusios atsakovo banke laikomų lėšų dalies (60 000 Lt) ir šios sutarties neginčija, teismas laikė, jog labiau tikėtina yra tai, kad ieškovui buvo žinoma apie indėlio draudimo garantijų netaikymą indėlio sertifikatui. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai, įskaitant ir šalių sudarytą Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį bei jos priedus, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovas ieškovui nurodė, jog indėlio sertifikatui taikoma IĮIDĮ nustatyta draudimo apsauga, ir kad atsakovas tyčia ar nesąmoningai suklaidino ieškovą dėl sandorio esmės. Be to, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus nurodytus dokumentus.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, 2013 m. liepos 29 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį ir ieškinį tenkino. Kolegija pripažino 2011 m. sausio 17 d. ieškovo V. G. ir atsakovo BAB banko „Snoras“ su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia, taikė restituciją ir grąžino 300 000 Lt į ieškovo terminuotojo indėlio sutarties pagrindu atidarytą sąskaitą.

11Teisėjų kolegija nurodė, kad bankui pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį kaip paslaugų teikėjui kyla pareiga prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, kaina, teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys nepatvirtino, kad atsakovas šią pareigą vykdė tinkamai, nes nei ginčo sutartyje, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nėra nuostatos, kad su infliacija susietas indėlio sertifikatas nedraudžiamas; priešingai – Aptarnavimo sutartyje įtvirtinta nuostata, jog ,,banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė pagrindą ieškovui klientui manyti, kad jo įsigytas indėlio sertifikatas yra apdraustas. Atsižvelgiant į tai, kad tiek su infliacija susieto indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, tiek Aprašas yra standartines sąlygas įtvirtinantys objektai, todėl bylos nagrinėjimo metu ieškovui neigiant, kad jis gavo šį Aprašą, pareiga įrodyti jo pateikimą tenka atsakovui. Pagal Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 9 punktą, indėlio sertifikatai yra priskirti pinigų rinkos priemonėms. Šio aprašymo 10 punkte nurodyta, kad valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai) yra nerizikingos, nes tokios rizikos, kad jos bus neišpirktos, beveik nėra. Kitais atvejais būtina įvertinti ir galimą emitento bankroto riziką. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks rizikos aprašymas pažeidžia teisės aktų reikalavimus, nes jame pateikta informacija neatitinka jai keliamų aiškumo, suprantamumo ir išsamumo reikalavimų (FPRĮ 22 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad ieškovas, nors ir būdamas teisininkas bei uždarosios akcinės bendrovės vadovas, nedirbo investavimo srityje, todėl yra pagrindas teigti, kad jis pakankamai šios srities žinių neturėjo ir negalėjo savarankiškai įvertinti ginčo sutarties sudarymo rizikos.

12Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi ieškovo V. V. N. ieškinį atmetė. Teismo vertinimu, ieškovas nenurodė, kurios sudarytų sutarčių sąlygos pažeidžia CK 6.188 straipsnio nuostatas ir yra nesąžiningos jo atžvilgiu, o teismas niekinių sandorių pasekmes ex officio taiko tik tuo atveju, kai sandoriai yra akivaizdžiai niekiniai, tačiau nagrinėjamu atveju pagrindo daryti tokią išvadą nėra. Teismas, netenkinęs ieškovo reikalavimo dėl obligacijų pasirašymo sutarčių panaikinimo, pažymėjo, kad, netenkinus šio reikalavimo, ieškovas neturi teisės ir į draudimo išmoką, nes pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį, paties atsakovo išleisti vertybiniai popieriai, prie kurių priskiriamos ir atsakovo platintos obligacijos, nėra draudimo objektas ir jam netaikoma draudimo apsauga.

13Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą, 2013 m. kovo 7 d. nutartimi jį atmetė ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį paliko nepakeistą.

14Teismas nurodė, kad Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas patvirtino, jog yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes, o sutarčių sąlygos atitinka ieškovo valią. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas, be kita ko, patvirtino, jog gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Dėl šių priežasčių teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovas nesuteikė jam galimybės tinkamai ir visiškai įvertinti sudaromų sandorių rizikos bei įvykdymo galimybių.

15Teismo vertinimu, atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. įvykdė visus veiksmus, kuriuos pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo vykdyti pasirašydamas su neprofesionaliu klientu aptarnavimo sutartį bei Obligacijų pasirašymo sutartis. Nei Obligacijų pasirašymo sutartyse, nei Prospekte ar Galutinėse sąlygose, su kuriomis ieškovas buvo susipažinęs, nėra nuorodos, kad obligacijos yra draudžiamos pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nuostatas. Aplinkybė, kad Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu pripažino atsakovą nemokiu, o Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškėlė bankroto bylą, savaime dar nereiškia, kad atsakovas buvo nemokus sudarant ginčijamas sutartis. Kadangi ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jo valia buvo kitokia, t. y. jis neįrodė ir nepagrindė savo suklydimo, tai nėra pagrindo pripažinti, kad sandoriai negalioja ir CK 1. 90 ir 1. 91 straipsnių pagrindu.

16III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19Dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad suklydimas gali būti konstatuotas, kai suklydo abi sandorio šalys arba vieną šalį suklaidino kita, neturėjusi tikslo jos apgauti. Informacijos nuslėpimas ar reikšmingų sandorio aplinkybių nutylėjimas negali būti laikomas kredito įstaigos „sąžiningu suklydimu“, nes tai patvirtintų atsakovo tyčią. Vadinasi, CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatytas kitos sutarties šalies suklydimas arba suklaidinimas, neturint tikslo apgauti, netaikytinas šio pobūdžio ginčuose, sprendžiant dėl ieškovo suklydimo.

20Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad ieškovo nurodomas suklydimas yra susijęs su įstatymo (IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies) nežinojimu, akivaizdu, kad tariamą suklydimą (net jei jis ir būtų įrodytas byloje) lėmė paties ieškovo neatsargumas ar nerūpestingumas. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad banko indėlio sertifikatams indėlių draudimas netaikomas, o ginčo šalys imperatyviųjų teisės normų taikymo pakeisti negalėjo. Skundžiama nutartimi įstatymo nežinojimas yra prilyginamas esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi sutartį pripažinti negaliojančia, o tai paneigia fundamentalų principą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.

21Dėl informavimo pareigos. Klientui privalomos atskleisti informacijos sąraše (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalis) nėra nurodyta, kad finansų makleris privalo neprofesionalius klientus informuoti apie finansų priemonei taikomas ar netaikomas IĮIDĮ numatytas garantijas. Kredito įstaigų platinami skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) yra saugi investicija, kadangi šia finansine priemone yra garantuotas investuotos sumos grąžinimas (nėra rizikos, kad vertybiniai popieriai nuvertės), nes tai garantuoja emitento (banko) turtas. Asmuo, tiek laikydamas indėlį banke, tiek investuodamas į banko platinamas finansines priemones, jeigu jis nėra profesionalus investuotojas, turi vienodas galimybes įvertinti banko bankroto riziką. Net ir pripažinus, kad pažeidimas padarytas, ieškovas galėtų reikalauti tik atlyginti žalą.

22Dėl susipažinimo su standartinėmis sąlygomis. Lietuvos apeliacinis teismas, konstatuodamas, kad ieškovas nebuvo supažindintas su Aprašo sąlygomis, o tai patvirtinantis sutarties punktas yra tik deklaratyvus ir nesukelia teisinių pasekmių ieškovui, savo išvadą motyvuoja tuo, kad pagal kasacinio teismo praktiką faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Ieškovas, pasirašydamas ginčijamą sutartį, sutiko su visomis jos sąlygomis. Taigi, net jeigu standartinės sąlygos (pvz., Aprašas) ir nebūtų buvusios pateiktos ieškovui, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis ar šalių nesaistančiomis (CK 6.186 straipsnio 1 dalis; UNIDROIT Principų 2.120 straipsnis). Ieškovo suklydimą tiesiogiai siejant su banko parengtų sutarties bendrųjų sąlygų atskleidimu ar neatskleidimu, sukuriama absurdiška sandorio negaliojimo dėl suklydimo teisinio pagrindo aiškinimo ir taikymo taisyklė, kad, bankui neįrodžius, jog jis atskleidė sutarties bendrąsias sąlygas ieškovui, šis automatiškai laikomas suklydusiu, nors jo asmenybė ir veiksmai leidžia teigti, kad jis suklydo dėl savo neatsargumo.

23Dėl draudimo. IĮIDĮ buvo priimtas įgyvendinant 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) su vėlesniais pakeitimais bei 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva). Indėlių direktyva ir Investuotojų direktyva nustato skirtingas garantijas indėlininkams ir investuotojams, jų taikomos garantijos negali būti tapatinamos. Vien tai, kad indėlių draudimas indėlio sertifikatams netaikomas, nereiškia, kad banko indėlio sertifikatų pirkėjų kaip investuotojų interesai nėra užtikrinti IĮIDĮ normomis, įgyvendinančiomis Investuotojų direktyvą. IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, t. y. tuo atveju, jeigu bankas ieškovui priklausantį indėlio sertifikatą būtų perdavęs kitiems asmenims be ieškovo valios, galėtų būti taikoma draudimo sistema, kuri atlygintų ieškovui dėl prarastų vertybinių popierių patirtą žalą.

24Dėl restitucijos taikymo. Pripažinęs sutartį negaliojančia, apeliacinės instancijos teismas taikė restituciją ir nurodė, kad ieškovo už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos grąžinamos į terminuotojo indėlio sutarties pagrindu atidarytą sąskaitą. Kadangi teismui tenka pareiga spręsti restitucijos taikymą ex officio, jis nėra saistomas ieškinyje nurodytų reikalavimų dėl restitucijos taikymo būdų. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad sandorio negaliojimo padariniai gali būti taikomi tik sandorio šalims. Taigi, nagrinėjamu atveju net jei ir būtų pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia, už tai privalėtų atsakyti bankas, o ne trečiasis asmuo. Atsižvelgiant į restitucijos instituto paskirtį, siekiamus tikslus bei konkrečias aplinkybes, akivaizdu, kad šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo parinktas restitucijos būdas negrąžina ginčo šalių į pradinę padėtį ir sukuria prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui.

25Dėl įrodymo vertinimo. Lietuvos apeliacinis teismas, neatsižvelgdamas į ieškovo išsilavinimą, teisinio darbo stažą, vadovavimą bendrovei, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Ieškovas dalyvavo bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme ir asmeniškai atsakė į užduodamus klausimus. Tokie faktai kaip jo išsilavinimas, patirtis versle, sandorių su atsakovu sudarymo ir vykdymo chronologija (antrojo indėlio sertifikato pateikimas bankui išpirkti prieš sutartyje nustatytą terminą) ir kt. patvirtina, kad ieškovas nesuklydo, o jei ir suklydo, tai nutiko dėl jo paties nerūpestingumo.

26Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens kasacinio skundo.

27Ieškovas V. G. su kasacinius skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

28Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

29Dėl suklydimo. Ieškovas ginčijamą sandorį sudarė tik dėl to, kad atsakovo banko buvo suklaidintas dėl indėlio sertifikatui taikomos indėlių draudimo apsaugos. Tai buvo esminė aplinkybė, lėmusi ginčo sutarties sudarymą. Atsakovas bankas garantavo ir sutartimi patvirtino, kad ieškovo įsigyjamas su infliacija susietas indėlio sertifikatas yra apdraustas įstatymų nustatyta tvarka ir ieškovui nėra rizikos prarasti įsigyto indėlio sertifikato vertę atitinkančią pinigų sumą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo pateikti dokumentai – Apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas ir Aprašas – nėra nurodyti nei sertifikato sutartyje, nei Aptarnavimo sutartyje, taigi, logiška, kad ieškovui jie nebuvo pateikti. Be to, atsakovas, įrodinėdamas, kad ieškovui buvo įteiktas Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas, teismui ir ieškovui pateikė tik šio aprašymo apibendrinimą, o ne patį aprašymą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas su atsakovo bylos nagrinėjimo metu pateiktais dokumentais nei prieš ginčo sutarties sudarymą, nei jos sudarymo metu supažindintas nebuvo.

30Priešingai nei teigia atsakovas, Lietuvos apeliacinis teismas individualizavo ieškovo asmenį, išsilavinimą bei einamas pareigas, jo galimybes savarankiškai įvertinti prisiimamą investavimo riziką. Ieškovas yra pensinio amžiaus, nuo universiteto baigimo neturi jokios teisinio darbo patirties, jo pragyvenimo šaltinis ir profesinė sritis niekada nebuvo investavimas, jis investavimo patirties neturėjo, pinigus visada laikė kaip terminuotąjį indėlį. Banko darbuotojai primygtinai siūlant įsigyti indėlio sertifikatą (jį ieškovas įsigijo pirmą kartą gyvenime), akcentuojant bei garantuojant ir sutartimi patvirtinant, kad jis yra apdraustas, ieškovas, neturintis jokių specialiųjų investavimo srities žinių ir investavimo praktikos apie tokiu atveju prisiimamą kliento riziką, iš esmės suklydo dėl indėlio sertifikato draudžiamumo ir todėl sudarė ginčijamą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį. Atsakovas netinkamai įvykdė FPRĮ įtvirtintas pareigas, taip akivaizdžiai suklaidindamas ieškovą.

31Dėl informavimo pareigos. Vertinant, ar atsakovas, kaip finansų maklerio įmonė, tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnyje jam nustatytą pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti ieškovui visą informaciją, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką. Šiuo atveju bankas informavimo pareigą vykdė netinkamai, suteikė klaidinančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją ieškovui. Aprašyme klientas nėra tiesiogiai, aiškiai informuojamas, kad indėlių sertifikatai nėra apdrausti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu, o su Apraše įtvirtintomis standartinėmis sąlygomis ieškovas nebuvo supažindintas tinkamai.

32Dėl restitucijos. Atsakovui yra iškelta bankroto byla ir jis, net ir pripažinus sandorį negaliojančiu, negali būti įpareigojamas grąžinti ieškovui lėšas, išvengiant ĮBĮ nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos, todėl nepakeitus restitucijos būdo ieškovo interesai nebūtų realiai apginti. Šalių grąžinimas į pradinę padėtį nagrinėjamu atveju reiškia, kad nesudarius sertifikato įsigijimo sutarties ieškovo lėšos būtų likusios banke pagal banko sąskaitos ar banko indėlio sutartį ir šioms lėšoms pagal IĮIDĮ būtų taikoma draudimo apsauga. Todėl panaikinus sandorį ir pritaikius restituciją, ieškovo teisinis statusas tampa analogiškas banko sąskaitos turėtojo statusui, o sąskaitoje esančios lėšos laikytinos apdraustomis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis, taigi, draudimo apsauga joms turi būti taikoma.

33Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Nagrinėjamu atveju atsakovas šios aplinkybės neįrodė, nes atsakovo teismui kartu su atsiliepimu pateikti dokumentai ieškovo nepasirašyti, t. y. nėra patvirtinimo, kad ieškovui jie buvo įteikti.

34Kasaciniu skundu ieškovas V. V. N. prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

35Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

36Dėl suklydimo. Pagal CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalis suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Atsakovas savo aktyviais veiksmais klaidino ieškovą, neprofesionalų investuotoją, teikdamas klaidingą informaciją, kad obligacijos yra draudimo objektas. Jei atsakovas nebūtų garantavęs, kad ieškovo lėšos bus saugios, jis niekada nebūtų sudaręs ginčijamų sandorių. Finansinė institucija, kuri buvo laikoma patikima ir pajėgia vykdyti savo įsipareigojimus, slėpdama nuo ieškovo tikrąją informaciją ir jį klaidindama, sudarė prielaidas, kad ieškovas negalėjo įvertinti savo padėties sandorių sudarymo metu. Vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į senyvą ieškovo amžių, tai, kad jis neturi teisinio ir finansinio išsilavinimo ir, būdamas neprofesionalus investuotojas, neturėjo realios informacijos apie atsakovo finansinę padėtį.

37Dėl informavimo. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Nagrinėjamu atveju Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte buvo nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tokios sandorio sąlygos akivaizdžiai prieštarauja pirmiau nurodytai normai, nes suteikiama informacija yra klaidinanti ir dviprasmiška. Taigi, atsakovas ne tik nesuteikė klientui visos reikalingos informacijos, kurios pagrindu jis galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, bet atliko veiksmus, iš kurių ieškovui susidarė įspūdis, kad sudaro sandorį su finansiškai stabiliu subjektu, o jo įsigyjamas banko produktas yra saugus ir apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka.

38Dėl viešojo intereso. Banko bankroto byloje yra daug faktinių duomenų apie atsakovo finansinę būklę ir analogiškų sandorių sudarymo su kitais klientais aplinkybes, tačiau šie įrodymai liko neįvertinti ir neištirti bylą nagrinėjant teismo posėdyje iš esmės. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinį atskirai nuo bankroto bylos, neištyrė visų bylos aplinkybių ir neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; kt.). Be to, atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir rinkti įrodymus savo iniciatyva. Taigi, pirmosios instancijos teismas, užuot gynęs viešąjį interesą ir ėmęsis iniciatyvos atsakovo nemokumo būklei patikrinti sandorių sudarymo metu, ieškovo reikalavimus nagrinėjo pasyviai, nukrypdamos nuo suformuotos teismų praktikos.

39Dėl teismo pareigos vadovautis savo priimtais sprendimais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvados prieštarauja išvadoms, padarytoms to paties teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-3885-611/2012. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad obligacijų pasirašymo sutartys yra sudaromos vykdant šalių sudarytą neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, todėl obligacijos pasirašymo sutarties nesureguliuotiems klausimams taikytinos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatos. Tai leidžia daryti prielaidą, kad, priimdamas skundžiamą nutartį, teismas nebuvo objektyvus, nes, vertindamas tas pačias faktines bylos aplinkybes ir subjektų tarpusavio santykį (obligacijų sutarties ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties santykį), padarė priešingas išvadas.

40Atsakovas BAB bankas „Snoras“ su ieškovo V. V. N. kasacinius skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. bei Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

41Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

42Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Nors ieškovas teigia, kad sandoriai turi būti pripažinti negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu, tačiau nepateikė jokių pagrįstų argumentų, patvirtinančių esminį suklydimą. Jis neįrodė, kad atsakovas tyčia jį suklaidino ar kad nuslėpė svarbias sandorių aplinkybes.

43Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata, kad, siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, patvirtina, kad atsakovas atskleidė, jog ne visi jo klientams yra apdrausti, o tik tie, kurie nurodyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Ši nuostata negali būti laikoma klaidinančia vien todėl, kad ieškovas šiuo konkrečiu atveju neturi teisės gauti draudimo išmokos, nes tam tikrais atvejais vertybiniai popieriai gali būti įsipareigojimų investuotojams (ne indėlių) draudimo objektu.

44Kasatorius patvirtino, kad jis yra gavęs Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Šis aprašymas yra pritaikytas neprofesionaliajam klientui, kurio žinios ir patirtis investavimo srityje yra minimalios. Aprašymo trečiame skyriuje nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Taigi, ieškovas buvo tinkamai informuotas ir žinojo apie įsigytoms obligacijoms būdingą emitento bankroto riziką. Atsakovo obligacijų emisijų Baziniuose prospektuose yra nurodyta, kad investuotojai, įsigydami pagal šį prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, jog bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Šie prospektai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir buvo viešai prieinami internete, tai pagal teisės aktų nuostatas laikoma tinkamu paskelbimu.

45Sudarant ginčijamus sandorius esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas, galimybė parduoti juos atsakovui anksčiau išpirkimo datos, išsaugant didžiąją dalį priskaičiuotų palūkanų, ir mokamų palūkanų dydis. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, vykdė savo prievoles, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms obligacijoms taikymas (netaikymas) negali būti pripažintas esminiu sandorių elementu, nes ši aplinkybė galėjo tapti esmine tik atsakovui tapus nemokiam.

46Ieškovas su atsakovu buvo sudaręs ne tik ginčijamus sandorius, bet ir teminuotojo indėlio sutartį, tai įrodo, kad jis šiuos banko produktus skyrė. Be to, jis raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį ir patvirtino, kad supranta, jog atsakovas, neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės jam yra tinkamos.

47IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Pagal visuotinai pripažintą principą, teisės aktų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, taigi, ieškovas negali grįsti savo suklydimo ar apgaulės tuo, kad jis nežinojo teisės akto nuostatų. Be to, kasatorius patvirtino ginčijamus sandorius (pateikė reikalavimą bankroto byloje), todėl neteko teisės jų ginčyti.

48Nagrinėjamu atveju byla nesusijusi su viešuoju interesu, nes ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiomis konkrečias sutartis, sudarytas su konkrečiu subjektu. Kasatoriaus siekis gauti draudimo išmoką iš valstybės ir taip įgyti pranašumą prieš kitus kreditorius nesusijęs su viešojo intereso gynimu. Ieškovas ginčija investavimo sandorį, kuris nelaikomas vartojimo sandoriu (neskirtas asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti), todėl ieškovas negali būti laikomas vartotoju.

49Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 18 d. nutartimi paskyrė žodinį bylos nagrinėjimą, pripažino byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimą būtinu ir informavo juos apie ketinimą peržengti kasacinio skundo ribas.

502013 m. gruodžio 16 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

511. Ar 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva 94/19, Indėlių direktyva) 7 straipsnio 2 dalies, taikomos kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad kai valstybė narė nustato išimtį netaikyti garantijos kredito įstaigos indėlininkams, turintiems jos išleistų skolos vertybinių popierių (indėlių sertifikatų), tokia išimtis gali būti taikoma tik tokiu atveju, jei pirmiau nurodyti indėlių sertifikatai visiškai atitinka (turi) visus jiems kaip finansinėms priemonėms 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB (toliau – ir MiFID) prasme (tai pat atsižvelgiant į kitus Europos Sąjungos teisės aktus, pavyzdžiui, ECB reglamentą 25/2009) būdingus požymius, inter alia, jų perleidžiamumą antrinėje finansų rinkoje?

522. Jei atitinkama valstybė narė pasirenka tokį Direktyvos 94/19 ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Direktyva 97/9, Investuotojų direktyva) inkorporavimo į nacionalinę teisę būdą, kai indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemos įtvirtinamos viename teisės akte (įstatyme), ar Direktyvos 94/19 7 straipsnio 2 dalis, taikoma kartu su šios direktyvos I priedo 12 punktu, ir Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Direktyvos 97/9 2 straipsnio 3 dalį, turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams negali būti netaikoma nė vienos apsaugos (garantijų) sistemos pirmiau nurodytų direktyvų taikymo prasme?

533. Ar, atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinį reguliavimą kredito įstaigos išleistų indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams netaikoma nė viena iš galimų Direktyvose 94/19 ir 97/9 nustatytų apsaugos sistemų:

54a) Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (kartu su jos vėlesniais pakeitimais Direktyva 2009/14), 10 straipsnio 1 dalies nuostatos kartu su šios Direktyvos 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta indėlio sąvoka, pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą?

55b) Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pasižymi aiškumo, detalumo, besąlygiškumo ir subjektinių teisių įtvirtinimo reikalavimais tam, kad privatūs asmenys, remdamiesi šiomis nuostatomis, nacionaliniame teisme galėtų grįsti savo reikalavimus išmokėti kompensaciją prieš valstybės įsteigtą draudiką, atsakingą už jų mokėjimą ?

56c) jei atsakymai į pirmiau nurodytus klausimus („3 a“ ir „3 b“) būtų teigiami, kurią iš dviejų galimų apsaugos sistemų nacionaliniam teismui pasirinkti taikyti sprendžiant privataus asmens ir kredito įstaigos ginčą, į kurį įtrauktas valstybės įsteigtas draudikas, atsakingas už indėlininkų ir investuotojų apsaugos sistemų administravimą?

574. Ar Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies (kartu su šios direktyvos I priedu) nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos taip, kad joms prieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, pagal kurį investuotojams, kredito įstaigos išleistų skolos vertybinių popierių turėtojams, netaikoma investuotojų kompensavimo sistema dėl finansinių priemonių rūšies (skolos vertybinių popierių) ir atsižvelgiant į tai, jog draudėjas (kredito įstaiga) investuotojų pinigų ar vertybinių popierių neperleido ar nepanaudojo be investuotojo valios? Ar pirmiau nurodytų Direktyvos 97/9 nuostatų aiškinimui investuotojų apsaugos prasme reikšminga tai, kad skolos vertybinius popierius išleidusi kredito įstaiga – emitentas kartu yra ir šių finansinių priemonių saugotojas (tarpininkas) ir kad investuotojų lėšos nėra atskirtos nuo kitų kredito įstaigos disponuojamų lėšų?

58Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) 2015 m. birželio 25 d. priėmė prejudicinį sprendimą byloje Nr. C-671/13 (toliau – prejudicinis sprendimas) dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto prašymo.

59Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime išaiškino, kad:

601. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų, iš dalies pakeistos 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, 7 straipsnio 2 dalis ir jos I priedo 12 punktas turi būti aiškinami taip, kad valstybės narės gali nustatyti išimtį – šioje direktyvoje numatytos garantijos netaikyti kredito įstaigos išleistiems indėlių sertifikatams, jeigu jie yra perleidžiami vertybiniai popieriai, o tai turi nustatyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ir nebūtina įsitikinti, kad šie sertifikatai atitinka visus finansinės priemonės, kaip ji suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų, iš dalies keičiančią Tarybos direktyvas 85/611/EEB, 93/6/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/12/EB bei panaikinančią Tarybos direktyvą 93/22/EEB, požymius.

612. Direktyva 94/19, iš dalies pakeista Direktyva 2009/14, ir 1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų turi būti aiškinamos taip, kad kai reikalavimai kredito įstaigai gali būti priskirti ir prie „indėlio“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šią Direktyvą 94/19, ir prie „finansinės priemonės“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Direktyvą 97/9, tačiau nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo minėtos Direktyvos 94/19 I priedo 12 punkte numatyta galimybe šiems reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje numatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Direktyvoje 97/9 numatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis.

623. Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad jos draudžia tokius nacionalinės teisės aktus, kaip nagrinėjamieji pagrindinėse bylose, pagal kuriuos galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

634. Direktyva 97/9 turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog pagrindinėse bylose šia direktyva remiamasi prieš įstaigą, atitinkančią sąlygas, kad prieš ją būtų galima remtis šios direktyvos nuostatomis, jis privalo netaikyti tokios nacionalinės nuostatos, kaip nagrinėjamoji pagrindinėse bylose, pagal kurią galimybė pasinaudoti šioje direktyvoje numatyta kompensavimo sistema priklauso nuo to, ar atitinkama kredito įstaiga nagrinėjamus pinigus ar vertybinius popierius perleido ar panaudojo be investuotojo valios.

642015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija atnaujino bylos nagrinėjimą. Atnaujinus bylos nagrinėjimą byloje dalyvaujantys asmenys pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus (teisinius argumentus) dėl Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo:

65Ieškovas V. V. N. nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą negali būti tokios situacijos, kai, finansinei priemonei taikant Indėlių direktyvoje nustatytą išimtį, jai nebūtų taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Ieškovo vertinimu, atsižvelgiant į IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, darytina išvada, kad ieškovo lėšos, pervestos bankui už jo platinamas obligacijas, atitinka pirmiau nurodytoje normoje pateiktą indėlio apibrėžtį, todėl joms turėtų būti taikoma Indėlininkų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Jeigu paaiškėtų, kad ši apsauga netaikytina, ieškovas nurodė, kad jo obligacijų įsigijimo sandoris turėtų būti pripažįstamas negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės, nes iš banko pateikiamos informacijos ieškovui susidarė įspūdis, jog jo įsigyjamas finansinis produktas yra lygiavertis indėliui.

66Ieškovas V. G. nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą Indėlininkų direktyvoje nustatyta išimtis, kad draudimo apsauga netaikoma paties draudėjo išleistiems vertybiniams popieriams, galioja su sąlyga, kad tokie vertybiniai popieriai gali būti perleidžiami. Ieškovo vertinimu, jo įsigyti indėlių sertifikatai nebuvo perleidžiami, nes jie necirkuliavo kapitalo ar pinigų rinkose, Lietuvos bankas nevykdė šių finansinių priemonių rinkos priežiūros, o byloje nėra įrodymų, patvirtinančių priešingai. Dėl šios priežasties, ieškovo nuomone, jo įsigytiems indėlių sertifikatams turi būti taikoma Indėlių direktyvoje nustatyta draudimo apsauga.

67Atsakovas BAB bankas „Snoras“ ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad nors indėlių sertifikatai neatitinka visų finansinėms priemonėms MiFID ir jos nuostatas įgyvendinančiame Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ) nustatytų finansinės priemonės požymių, indėlių sertifikatai laikytini perleidžiamais vertybiniais popieriais, nes teisės aktais tokių vertybinių popierių perleidimas nebuvo ribojamas ir buvo galimas indėlių sertifikatais patvirtintų reikalavimo teisių perleidimas. Obligacijos taip pat laikytinos perleidžiamais vertybiniais popieriais, todėl abiem atvejais netaikytina Indėlių direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Atsakovo ir trečiojo asmens nuomone, Investuotojų direktyva nagrinėjamu atveju netaikytina ne todėl, kad ji apskritai ieškovams negalėtų būti taikoma, o todėl, kad neįvyko draudžiamasis įvykis, nes investicinė rizika nėra draudžiama.

68Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

69IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

70Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme nustatyto draudimo taikymo asmenims, įsigijusiems BAB banko „Snoras“ (toliau – ir Bankas) indėlių sertifikatus ir obligacijas, šių produktų įsigijimo sandorių negaliojimo CK 1.90 ar 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais.

71Dėl Indėlių direktyva ir Investuotojų direktyva, taip pat jas įgyvendinančiu IĮIDĮ siekiamų tikslų

72Nagrinėjamoje byloje, be kitų, keliami ir klausimai dėl Banko su infliacija susieto indėlio sertifikatą (toliau – indėlio sertifikatas) bei obligacijas įsigijusiems asmenims taikytinos draudimo apsaugos.

73Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ pasirinko įgyvendinti abiejų Europos Sąjungos direktyvų – Indėlių direktyvos ir Investuotojų direktyvos – nuostatas. Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime toks šių direktyvų įtraukimo į nacionalinę teisės sistemą būdas nėra pripažintas pažeidžiančiu ES teisę.

74Pagal ESTT formuojamą praktiką, taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis teismas turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (ESTT prejudicinio sprendimo 56 punktas, 1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, C‑106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktas). Taigi nagrinėjamoje byloje svarbūs direktyvų priėmimo tikslai, tekstas ir rezultatai, kuriuos direktyvomis norima pasiekti, o Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjo pasirinkta direktyvų įgyvendinimo nacionalinėje teisėje sistema, jas abi įgyvendinant viename teisės akte, turi atitikti tiek Indėlių direktyvos, tiek ir Investuotojų direktyvos reikalavimus.

75Indėlių direktyvos tikslas – stiprinant bankų sistemos stabilumą ir skatinant indėlininkų apsaugą, užtikrinti suderintą minimalų indėlių apsaugos lygį vienam indėlininkui, apsaugoti nuo rizikos (išlaidų), kurią sukeltų masinis indėlių atsiėmimas iš kredito įstaigų, užtikrinti, kad per labai trumpą laiką būtų išmokėtos pagal garantiją numatytos išmokos (2–4, 8, 14, 16, 19 konstatuojamosios dalys). Indėlių direktyvos parengiamuosiuose dokumentuose (pranc. travaux préparatoires) išskiriami du pagrindiniai tikslai – apsaugoti kiekvienos kredito institucijos indėlininkus, ypač tuos, kurie turi nepakankamai finansinių žinių, kad galėtų atskirti patikimas ir nepatikimas kredito institucijas, ir užtikrinti bankų sistemos kaip visumos stabilumą (1992 m. birželio 4 d. Komisijos pasiūlymo dėl Indėlių direktyvos COM(92) 188 final aiškinamasis memorandumas). Investuotojų direktyvos tikslas – investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas (4 konstatuojamoji dalis). Investuotojų direktyvos preambulėje pateikiama nuoroda į Tarybos direktyvą 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje (toliau – Direktyva 93/22), kuri nustatė investicinėms įmonėms privalomas riziką ribojančias priežiūros taisykles, taip pat ir taisykles, kurių tikslas kiek įmanoma apsaugoti investuotojų teises dėl jiems priklausančių pinigų ar finansinių priemonių. Kadangi jokia investicinių įmonių priežiūros sistema negali visiškai užtikrinti investuotojų apsaugos, ypač sukčiavimo atvejais, Investuotojų direktyva siekiama nustatyti minimaliai suderintą investuotojų apsaugą (Investuotojų direktyvos 1–4 konstatuojamosios dalys, 1993 m. spalio 22 d. Komisijos pasiūlymas dėl Investuotojų direktyvos COM(93) 38 final).

76Nors direktyvomis siekiama panašių tikslų, tačiau jos skiriasi savo taikymo sritimi, taikymo sąlygomis bei garantijų ir kompensavimo sistemomis suteikiamu apsaugos lygiu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atskirai pasisakys dėl direktyvų nuostatas įgyvendinančių IĮIDĮ nuostatų taikymo Banko indėlio sertifikatą ir Banko obligacijas įsigijusiems asmenims.

77Dėl draudimo apsaugą indėlio sertifikatus įsigijusiems asmenims reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

78Indėlių direktyvoje indėlis apibrėžiamas dvejopai, pirma, kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas; antra, kaip bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu (1 straipsnio 1 punktas). Taigi indėliu pripažįstamas tiek bet koks asmens banko sąskaitoje esantis likutis, tiek ir sertifikatas, kuriuo patvirtinama kredito įstaigos skola. Abu nurodyti atvejai laikomi indėliais ir jiems yra taikytina indėlių garantijų sistemos apsauga. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Indėlių direktyvos nuostatą įgyvendino IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalyje, pagal kurią indėlis yra indėlininko pinigų, laikomų banke, banko filiale arba kredito unijoje pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš kredito įstaigos įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais ar suteikti investicines paslaugas, suma (įskaitant priskaičiuotas palūkanas). Šie indėliai yra draudžiami indėlio suma draudžiamojo įvykio dieną, tačiau ne didesne nei 100 000 eurų. Draudžiamuoju įvykiu, be kitų, laikomas bankroto bylos iškėlimas bankui (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis, 5 straipsnio 1 dalis).

79Indėlių direktyva valstybėms narėms suteikiama galimybė indėlių garantijų sistemos netaikyti arba ją taikyti mažesne apimtimi konkrečioms indėlių ar indėlininkų kategorijoms (18 konstatuojamoji dalis, 7 straipsnio 2 dalis). Indėlių direktyva yra minimalaus suderinamumo, todėl valstybės narės sprendžia, ar ir kokias direktyvoje numatytas išimtis perkelti į nacionalinę teisę. Viena tokių išimčių – apsaugos netaikymas pačios kredito įstaigos išleistiems skolos vertybiniams popieriams ir įsipareigojimams, susijusiems su jos akceptuotais paprastaisiais vekseliais. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas pasirinko šią išimtį nacionalinėje teisėje įgyvendinti IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje, nurodydamas, kad draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai) ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptuotais bei paprastaisiais vekseliais, hipotekinės obligacijos, kai kurių kitų išvardytų subjektų indėliai ar įsipareigojimai jiems. ESTT, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus klausimus, sprendime nurodė, kad tokią išimtį valstybė narė gali nusistatyti Indėlių direktyvoje numatytos garantijų sistemos atžvilgiu, kai konkretūs reikalavimai patenka į šios direktyvos taikymo sritį, tačiau ši išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje numatytos apsaugos sistemos netaikymo (ESTT prejudicinio sprendimo 40, 55–57 punktai).

80Nagrinėjamu atveju siekiant įvertinti, ar ieškovo V. G. įsigytam Banko indėlio sertifikatui turi būti taikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje ir Indėlių direktyvoje numatyta išimtis, turi būti įvertinta, ar indėlio sertifikatas atitinka pačios kredito įstaigos išleistam skolos vertybiniam popieriui, kaip jis aiškinamas Indėlių direktyvos prasme, keliamus reikalavimus.

81Vienas esminių vertybinio popieriaus bruožų yra jo perleidžiamumas, kai pats vertybinis popierius gali būti civilinės apyvartos objektu, bei tokio vertybinio popieriaus turėtojo teisė jį perleisti tretiesiems asmenims be emitento žinios ir sutikimo (t. y. nenutraukiant su emitentu sudarytos sutarties), jų likvidumas. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime nurodė, kad Indėlių direktyvoje antrojo tipo indėlio, t. y. „skolos patvirtintos“ kredito įstaigos išduotu sertifikatu sąvoka apibrėžiama nesiremiant MiFID įtvirtinta finansinės priemonės sąvoka, todėl toks indėlis neprivalo atitikti visų finansinės priemonės bruožų. Vis dėlto, pagal Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime pateiktą aiškinimą, Indėlių direktyvoje minimam antrojo tipo indėliui gali būti taikoma indėlių garantijų sistemos išimtis, įtvirtinta IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje, tik jei jis yra perleidžiamas vertybinis popierius. Tai, ar ieškovo V. G. turimas Banko indėlio sertifikatas atitinka šį požymį, Teisingumo Teismo vertinimu, turi nustatyti nacionalinis teismas (ESTT prejudicinio sprendimo 36, 38–40 punktai).

82Aiškindamas indėlio, patvirtinto kredito įstaigos išduotu sertifikatu, sąvoką ESTT nukreipia į Indėlių direktyvos travaux préparatoires ir į Tarybos direktyvą Dėl bankų ir kitų finansų įstaigų metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės 86/635/EEB (toliau –Atskaitomybės direktyva) (ESTT prejudicinio sprendimo 37 punktas). Atskaitomybės direktyvos pagrindinis tikslas yra sureguliuoti kredito įstaigų finansinės atskaitomybės rengimą, joje nėra detaliai apibūdinami finansiniai produktai, nėra apibrėžiamos jų savybės. Atskaitomybės direktyvos 20 straipsnyje, apibūdinant finansų įstaigos įsipareigojimus, nurodoma tik tai, kad jais laikomi skolos vertybiniai popieriai ir skolos, kurių pagrindu išleisti apyvartiniai pažymėjimai, ypač indėlių pakvitavimai, atsirandantys iš nuosavų akceptų ir skolinių įsipareigojimų. ESTT prejudiciniame sprendime toliau nedetalizavo indėlių sertifikato perleidžiamumo požymio ir paliko šio požymio vertinimą nacionaliniam teismui. Teoriškai indėlių sertifikatai – tai vertybiniai popieriai, kurie gali būti perleidžiami indosuojant, kai juos pardavęs šių vertybinių popierių turėtojas gali susigrąžinti investuotas ar terminuotai įneštas lėšas, tačiau sutartis su kredito įstaiga nenutraukiama.

83Nesant konkrečių teisės nuostatų apie vertybinių popierių perleidžiamumo požymį ES teisėje, o Teisingumo Teismo pejudiciniame sprendime šį požymį palikus nustatyti nacionaliniam teismui, vertybinio popieriaus perleidžiamumo požymis turi būti aiškinamas taip, kad kuo labiau atitiktų Indėlių direktyvoje keliamus tikslus – skatinti indėlininkų apsaugą, apsaugoti kiekvienos kredito institucijos indėlininkus, ypač neturinčius pakankamų finansinių žinių skirti patikimas ir nepatikimas finansų įstaigas, bei užtikrinti suderintą minimalų indėlių apsaugos lygį vienam indėlininkui, taigi įgyvendinti plačiai taikomą indėlių garantijų sistemą. Jei vertybinis popierius patenka į Indėlių direktyvos taikymo sritį (kaip bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu (1 straipsnio 1 punktas)) ir jei šis vertybinis popierius nėra perleidžiamas, Indėlių direktyvos išimtis negalės būti taikoma ir jis bus laikomas draustu indėliu, nepriklausomai nuo to, kaip vertybinį popierių įvardijo jo emitentas.

84Iš Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo išplaukia, kad Indėlių direktyvoje „skolos patvirtintos“ kredito įstaigos išduotu sertifikatu sąvoka apibrėžiama nesiremiant MiFID įtvirtinta finansinės priemonės sąvoka, t. y. indėlis neprivalo atitikti visų finansinės priemonės požymių. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija toliau analizuos, ar indėlio sertifikatas atitiko perleidžiamo vertybinio popieriaus požymius ne MiFID ir jį įgyvendinančio FPRĮ prasme, o Indėlių direktyvos, nacionalinės Lietuvos Respublikos teisės ir faktinių bylos aplinkybių kontekste.

85Dėl indėlio sertifikato perleidžiamumo požymio aiškinimo ir taikymo

86Kasatorė teigia, kad Banko indėlių sertifikatų atitiktį perleidžiamumo reikalavimui įrodo tai, kad pats emitentas Banko indėlio sertifikatus įvardijo kaip perleidžiamus (Apraše Nr. 12 (LTL), Banko indėlio sertifikatus pristatančioje skrajutėje, mokomojoje Banko medžiagoje vadybininkams), be to, nurodė, kad Banko praktikoje buvo sudaryti keli Banko indėlių sertifikatų dovanojimo sandoriai. Išplėstinė teisėjų kolegija šių kasatorės argumentų nelaiko pakankamais perleidžiamumo požymiui konstatuoti.

87Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 1.101 straipsnio 3 dalies nuostatas vertybinio popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju, kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, jei įstatymai nenumato ko kita. CK 1.107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad indėlio sertifikatas – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantį teisę indėlininkui, suėjus nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. Indėlio sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiami ir neperleidžiami (CK 1.107 straipsnio 2 dalis). Indėlio sertifikatui taip pat taikomos CK nuostatos, įtvirtintos šeštosios knygos XLIV skyriuje, reglamentuojančiame banko indėlio sutarties sudarymą. CK 1.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nematerialūs vertybiniai popieriai leidžiami įstatymų numatytais atvejais, juos įtraukiant į apskaitą vertybinių popierių sąskaitose. Nei bendrosios CK pirmosios knygos nuostatos, reglamentuojančios vertybinius popierius, nei specialiosios CK šeštosios knygos nuostatos, reguliuojančios banko indėlio sutartį, nenumato galimybės išleisti indėlio sertifikatą kaip nematerialųjį vertybinį popierių, todėl darytina išvada, kad indėlio sertifikatai, išleisti CK pagrindu, galėtų būti tik materialūs. Indėlio sertifikatai nematerialiaisiais vertybiniais popieriais galėtų būti laikomi tokiu atveju, kai jie atitiktų FPRĮ nustatytus reikalavimus. Apibendrinant pažymėtina, kad gali būti išleidžiami tiek materialūs indėlių sertifikatai CK pagrindu, tiek ir nematerialūs, nurodyti FPRĮ nuostatose ir atitinkantys finansinei priemonei (pinigų rinkos priemonei) keliamus reikalavimus. Kasatorė ir trečiasis asmuo teigia, kad Banko indėlio sertifikatai nagrinėjamoje byloje neturi atitikti visų finansinės priemonės požymių pagal FPRĮ, tokios atitikties neįrodinėja, o teigia, kad indėlių sertifikatų perleidžiamumas turėtų būti vertinamas pagal CK reikalavimus. CK prasme indėlio sertifikatų kaip materialiųjų vertybinių popierių perleidžiamumas reiškia jų laisvą cirkuliaciją rinkoje juos indosuojant, o tai nagrinėjamu atveju nėra įmanoma pagal Įsigijimo sutarties nuostatas.

88Įsigijimo sutartyje nustatyti Banko įsipareigojimai, susiję su Banko indėlio sertifikato išpirkimu, yra nukreipti į konkretų asmenį, o ne į asmenų, pateikiančių tokį Banko indėlio sertifikatą išpirkti, ratą bendrai. Įsigijimo sutartyje nurodyta Banko indėlio sertifikato savininko sąskaita, o Bankas įsipareigoja išpirkti indėlio sertifikatą ir sumokėti sukauptas palūkanas pervesdamas mokėtiną sumą būtent į šią sąskaitą. Įsigijimo sutartyje taip pat nurodyta, kad Bankas neįsipareigoja iš indėlio sertifikato savininko nupirkti indėlio sertifikato ar jo dalies anksčiau numatytos indėlio sertifikato išpirkimo datos. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Įsigijimo sutarties nuostatų matyti, kad, siekiant perleisti indėlio sertifikatą kitam savininkui kaip vertybinį popierių, reikėjo atvykti į Banką ir pakeisti Įsigijimo sutarties nuostatas, nurodant šį sertifikatą įsigyjantį asmenį ir naujo indėlio sertifikato savininko banko sąskaitą, į kurią Bankas turėtų pervesti lėšas suėjus indėlio sertifikato išpirkimo terminui. Toks perleidimo sandoris galėjo įvykti tik su Banko, kaip vienos Įsigijimo sutarties šalies, žinia, sutikimu ir aktyviais veiksmais. Todėl, atsižvelgiant į šias aplinkybes, negalima sutikti su kasatorės argumentais, kad Bankas indėlių sertifikato perleidimo sandoriuose galėjo dalyvauti tik kaip finansų tarpininkas, techniškai įforminantis sandorį. Kasatorės ir trečiojo asmens nurodytais dovanojimo sandoriais Banko indėlio sertifikatai ir buvo perleidžiami atvykus į Banką, uždarius pirmojo indėlio sertifikato turėtojo banko sąskaitą ir atidarius naują sąskaitą kito asmens vardu. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja ne finansinio produkto perleidimą, o Banko indėlio sertifikato įsigijimo sutarties su jo savininku nutraukimą ir naujos Banko indėlio sertifikato įsigijimo sutarties sudarymą.

89Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su teismo posėdyje kasatorės ir atsakovo atstovų išsakytu argumentu, kad indėlio sertifikatas yra perleidžiamas vertybinis popierius, kadangi Apraše Nr. 12 (LTL) jis įvardytas kaip perleidžiamas, o teisės aktuose nebuvo numatytas ribojimas perleisti tokius finansinius produktus. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad privatinės teisės sutarties laisvės principas „leidžiama viskas, kas nėra uždrausta“ (CK 6.156 straipsnio 1 dalis) ir CK nuostatos (6.101 straipsnio 1 dalis) suteikia teisę bet kuriam kreditoriui perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Vis dėlto toks kasatorės ir atsakovo siūlomas aiškinimas panaikina bet kokį indėlio, kaip banko sąskaitoje esančio lėšų likučio, ir indėlio sertifikato skirtumą tiek Indėlių direktyvos, tiek ir jos nuostatas įgyvendinančių IĮIDĮ nuostatų prasme, nes teisės aktuose taip pat nenustatyta draudimo perleisti iš banko indėlio sutarties kylančią reikalavimo teisę trečiajam asmeniui. Remiantis CK 1.101 straipsnio 3 dalimi, vertybinio popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju, kai perleidžiamas pats vertybinis popierius, todėl vien iš indėlio sertifikato kylančios reikalavimo teisės perleidimas, neperleidžiant paties sertifikato (kaip civilinės apyvartos objekto), neatitiktų nacionalinėje teisėje keliamų vertybinio popieriaus perleidimo reikalavimų. Priešingai, toks perleidimas sudaro sąlygas laikyti indėlio sertifikatą ne vertybiniu popieriumi, o banko indėliu, kuriam jokiais atvejais negalėtų būti taikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje ir Indėlių direktyvoje nustatyta indėlių garantijų sistemos išimtis.

90Atsižvelgdama į tai, kad Banko indėlio sertifikatai nagrinėjamoje byloje yra susieti su konkrečiu asmeniu (vardiniai), teisėjų kolegija svarbiu laiko ir Indėlių direktyvos parengiamuosiuose darbuose (pranc. travaux préparatoires) pateiktą aiškinimą dėl indėlio kaip vardinio ar anoniminio (ne vardinio). Komisijos pasiūlymo aiškinamajame memorandume teigiama, kad Indėlių direktyvos pasiūlymo tekste nenurodyta, jog indėliai turi būti vardiniai, tačiau valstybės narės gali pasirinkti netaikyti Indėlių direktyvos apsaugos anoniminiams indėliams. Indėlių direktyvos I priede nustatyta, kad valstybės narės gali pasirinkti indėlių garantijų sistemos apsaugos netaikyti anoniminiams indėliams, todėl indėlių garantijų sistema negalėtų būti netaikoma vardiniams indėliams. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors CK 1.107 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad indėlio sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiamieji ir neperleidžiamieji, CK 6.902 straipsnyje yra įtvirtinta specialioji norma, kurioje expressis verbis nustatyta, kad indėlio sertifikatas gali būti tik vardinis. Taigi pagal nacionalinės teisės nuostatas indėlio sertifikatai, kurie nepatenka į FPRĮ reguliavimo sritį, galėtų atitikti nacionalinės teisės nuostatas tik jei būtų vardiniai, o tai reikštų, kad jiems negalėtų būti netaikoma indėlių garantijų sistemos apsauga.

91Dėl galimybės taikyti Investuotojų direktyvos apsaugą indėlių sertifikatams nebuvimo

92Kasatorė taip pat teigia, kad indėlio sertifikatus įsigijusiems asmenims galėtų būti taikoma Investuotojų direktyvoje, o ne Indėlių direktyvoje nustatyta apsauga. Teisėjų kolegija su šiais kasatorės argumentais nesutinka.

93Skirtingai nei Indėlių direktyvoje, Investuotojų direktyvos apsauga siejama su finansinėmis priemonėmis, kaip jos apibrėžiamos Direktyvoje 93/22. Direktyva 93/22 panaikinta MiFID, o pastaroji direktyva Lietuvos Respublikoje įgyvendinta FPRĮ. Tai, kad Investuotojų direktyvoje numatyta apsauga gali būti taikoma tik tuo atveju, jei finansinis produktas atitinka finansinės priemonės reikalavimus, prejudiciniame sprendime pažymi ir Teisingumo Teismas (prejudicinio sprendimo 47 punktas). Jau minėta, kad tiek kasatorė, tiek ir trečiasis asmuo savo paaiškinimuose kasaciniam teismui teigia, kad indėlio sertifikatai nebūtinai turi atitikti visus pagal FPRĮ, įgyvendinantį MiFID nuostatas, reikalaujamus finansinės priemonės požymius. Taigi nei kasatorė, nei trečiasis asmuo neįrodinėja, kad Banko indėlio sertifikatas yra finansinė priemonė.

94Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas investuotojų kompensavimo sistemos apsaugą susiejo su finansinėmis priemonėmis, nurodytomis FPRĮ 3 straipsnio 4 dalyje, prie kurių priskiriami ir perleidžiami vertybiniai popieriai bei pinigų rinkos priemonės (1 ir 2 punktai) (IĮIDĮ 2 straipsnio 19 dalis). Perleidžiamais vertybiniais popieriais laikomi kapitalo rinkoje galintys cirkuliuoti vertybiniai popieriai, o pinigų rinkos priemonėmis – priemonės, kuriomis prekiaujama pinigų rinkoje (FPRĮ 3 straipsnio 27 ir 28 dalys; FPRĮ redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. birželio 19 d. iki 2011 m. birželio 11 d. 3 straipsnio 4 ir 5 dalys). Taigi kvalifikuojamasis finansinių priemonių – perleidžiamų vertybinių popierių ir pinigų rinkos priemonių – požymis yra jų cirkuliavimas kapitalo (pinigų) rinkoje. Tokia pozicija buvo pateikta ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2010 m. liepos 1 d. išaiškinime Nr. 13K-4 „Dėl finansinių priemonių rinkų įstatymo taikymo indėlių atžvilgiu apimties“. Išaiškinime buvo nurodyta, kad pagrindinė pinigų priemonių rinkos ypatybė, nulemianti FPRĮ taikymą šių priemonių atžvilgiu, – perleidžiamumas ir galimybė cirkuliuoti kapitalo rinkoje, t. y. šia priemone galima prekiauti pinigų rinkoje. Tokioms finansinėms priemonėms taikytini FPRĮ reikalavimai. Iš esmės analogiška pozicija šiuo aspektu pateikta ir Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 241-42 patvirtintoje Lietuvos banko priežiūros tarnybos pozicijoje „Dėl Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo taikymo indėlių atžvilgiu apimties“.

95FPRĮ 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansinės priemonės fiksuojamos įrašais asmeninėse finansinių priemonių sąskaitose, tvarkomose Finansinių priemonių ir jų apyvartos taisyklėse nustatyta tvarka, šias taisykles parengia Centrinis depozitoriumas ir patvirtina priežiūros institucija. Asmeninės sąskaitos atidaromos finansinių priemonių savininkų vardu. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1K-34 redakcijos Finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklių 11.1.1 punkte nurodoma, kad pirmąjį apskaitos lygį sudaro emisijos registracijos sąskaitos, kuriose nurodomas bendras emitento išleistų vienos finansinių priemonių emisijos kiekis, šios sąskaitos atidaromos sąskaitų tvarkytojų vardu (11.1.2 punktas). Antrąjį finansinių priemonių apskaitos lygį sudaro asmeninės finansinių priemonių sąskaitos, atidaromos finansinių priemonių savininkų vardu (11.2.2 punktas). ISIN kodas suteikiamas emitento prašymu pirminei finansinių priemonių apyvartai vykdyti prieš atidarant finansinių priemonių emisijos registracijos sąskaitą, Centrinio depozitoriumo nustatyta tvarka ir yra vienas iš finansinių priemonių sąskaitos parametrų (14, 17–18 punktai). Ne visų vertybinių popierių emisijos ir platinimo atvejais privaloma vykdyti dviejų lygių finansinių priemonių apsaugą, tačiau ISIN kodą suteikia tik Centrinis depozitoriumas. Iš Centrinio depozitoriumo interneto tinklalapyje pateiktos informacijos matyti, kad BAB bankas „Snoras“ nebuvo Centriniame depozitoriume atidaręs indėlio sertifikatų emisijos registracijos sąskaitų. Ieškovo V. G. asmeninės sąskaitos išraše nurodyta, kad Banko indėlių sertifikatams buvo priskirti specialūs kodai, pavadinti „ISIN kodais“, tačiau nagrinėjamos bylos atveju Banko indėlių sertifikatams šie kodai nebuvo suteikti, nors ISIN kodas yra vienas iš finansinių priemonių sąskaitos parametrų. Kaip matyti iš byloje pateiktų įrodymų, ieškovo V. G. Banko indėlio sertifikatas nebuvo apskaitomas asmeninėje finansinių priemonių sąskaitoje, o buvo apskaitomas lėšų sąskaitoje, skirtoje operacijoms su vertybiniais popieriais vykdyti.

96Vertybiniai popieriai, kuriuos siekiama platinti reguliuojamoje rinkoje, taip pat turi atitikti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo reikalavimus (nagrinėjamoje byloje aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. sausio 1 d.). Vertybiniais popieriais laikomi perleidžiamieji vertybiniai popieriai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, išskyrus pinigų rinkos priemones, kurių terminas trumpesnis nei 12 mėnesių (3 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 29 dalis). Iš Įsigijimo sutarties matyti, kad indėlio sertifikatą Bankas įsipareigojo išpirkti po 24 mėnesių, todėl siekiant, kad jis cirkuliuotų reguliuojamoje rinkoje, jam išleisti į rinką turėjo būti taikoma Vertybinių popierių įstatyme nustatyta tvarka – rengiamas prospektas, jis teikiamas tvirtinti Vertybinių popierių komisijai ir kt. Nagrinėjamoje byloje Bankas šių veiksmų neatliko, todėl indėlio sertifikatas neatitiko pagal FPRĮ ir finansinėms priemonėms keliamų reikalavimų ir reikalavimų dėl tokių priemonių cirkuliavimo kapitalo rinkoje.

97Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad jiems galėtų būti taikoma IĮIDĮ nustatyta investuotojų kompensavimo sistema.

98Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju indėlio sertifikatas negali būti laikomas vertybiniu popieriumi, kuriam taikoma Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte ir IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis, negali būti perleidžiamas tretiesiems asmenims laisvai ir be apribojimų, Bankui nedalyvaujant tokiame sandoryje, yra vardinis, todėl tokiam indėlio sertifikatui turi būti taikoma indėlių garantijų sistema.

99Dėl pareigos informuoti apie indėlių sertifikatams (ne)taikytiną draudimo apsaugą

100Kasaciniame skunde trečiasis asmuo teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Bankas pažeidė FPRĮ nuostatas, susijusias su informacijos klientui ar potencialiam klientui suteikimu, nes privalomos pateikti informacijos sąraše nėra nurodyta, kad finansų makleris privalo neprofesionalius klientus informuoti apie finansiniam produktui taikomas IĮIDĮ garantijas (FPRĮ 22 straipsnio 3 ir 4 dalys).

101Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad indėlių sertifikato atveju Banko pareiga informuoti sertifikatus įsigyjančius asmenis apie šiems produktams (ne)taikomą draudimo apsaugą kildinama ne iš FPRĮ, o iš IĮIDĮ nuostatų (IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalis). Indėlių direktyvos travaux préparatoires nurodyta, kad, atsižvelgiant į prioritetinį indėlininkų apsaugos tikslą, indėlininkai turėtų būti išsamiai informuojami apie jų lėšoms taikomos apsaugos apimtį (Komisijos pasiūlymo dėl Indėlių direktyvos COM(92) 188 final aiškinamojo memorandumo 7 punktas). Indėlių direktyvos preambulėje nustatyta, kad informacija yra esminis indėlininkų apsaugos elementas (21 konstatuojamoji dalis), o 9 straipsnio 1 dalyje (Indėlių direktyvos 2009 m. kovo 11 d. redakcija) nurodyta, kad valstybės narės turi užtikrinti, jog kredito įstaigos esamiems ir būsimiems indėlininkams sudarytų sąlygas gauti informaciją apie indėlių garantijų sistemą, kurioje dalyvauja kredito įstaiga. Indėlininkai turi būti informuojami apie indėlių garantijų sistemos nuostatas, tarp jų – ir garantijų sistemoje numatytus indėlių apdraudimo lygį bei apimtį, tokia informacija pateikiama paprastai ir suprantamai. Paprašius taip pat pateikiama informacija apie kompensavimo sąlygas bei formalumus, kurie turi būti atlikti norint gauti kompensaciją. Ši Indėlininkų direktyvos nuostata perkelta į IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalį, kuri yra iš esmės analogiška direktyvai. IĮIDĮ nurodyta, kad draudėjas būsimus indėlininkus ir investuotojus lietuvių kalba aiškiai ir lengvai, suprantamai turi informuoti ne tik apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, įskaitant draudimo sumą, draudimo objektą, bet ir apie IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje išvardytus atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Taigi Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Indėlių direktyvos nuostatas, nustatė pareigą draudėjui, nagrinėjamos bylos atveju – Bankui, ne tik informuoti būsimus klientus apie finansiniam produktui taikytiną draudimo apsaugą, bet ir aiškiai bei suprantamai informuoti klientą tais atvejais, kai ši apsauga nėra taikoma.

102Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodyta, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuostata neatitinka IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalies reikalavimų aiškiai informuoti klientą apie finansiniam produktui taikytiną draudimo apsaugą ar jos netaikymą. Minėta nuostata nėra pakankamai tiksli ir aiški, kad klientas galėtų būti laikomas tinkamai informuotu.

103Dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.90 ar 1.91 straipsniuose nustatytais pagrindais ir restitucijos taikymo

104Ieškovo V. G. prašymas pripažinti su Banku sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia CK 1.90 ar 1.91 straipsnio pagrindu iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad įsigydamas šį finansinį produktą ieškovas klydo dėl jam taikomos draudimo apsaugos. Iš faktinio ieškinio pagrindo matyti, kad ieškovas V. G., kaip Banko indėlio sertifikatą įsigijęs asmuo, siekia užsitikrinti, kad jam būtų taikoma IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudimo apsauga. Atsižvelgiant į tai, kad šiam Banko indėlio sertifikatui nėra taikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis, konstatuotina, kad ieškovo indėlio sertifikatas yra draudžiamas kaip indėlis, jam taikoma IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudimo apsauga. Ieškovas turi teisę į draudimo sumą, lygią draudžiamojo įvykio dieną buvusiai banke, tačiau ne didesnę kaip 100 000 eurų.

105Atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos pirmiau pateiktą išaiškinimą, kad ieškovo įsigytam indėlių sertifikatui turėtų būti taikoma indėlių garantijų sistemos apsauga, nelieka aplinkybės, dėl kurios ieškovas V. G. būtų galėjęs klysti ar būti suklaidintas, nes jis turi teisę į draudimo išmoką, todėl nelieka pagrindo pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorį negaliojančiu ir taikyti CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą. Dėl šios priežasties išplėstinė teisėjų kolegija plačiau dėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentų dėl suklydimo nepasisako. Pripažinus, kad pripažinti indėlio sertifikato įsigijimo sandorius dėl suklydimo nėra pagrindo, apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina: ieškinys, pareikštas CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, tenkintinas iš dalies pripažįstant, kad nuo bankroto bylos iškėlimo Bankui (2011 m. gruodžio 7 d.) ieškovas V. G. yra įgijęs teisę į 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų draudimo išmoką.

106Dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

107CK 1.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertybinis popierius, kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises.

108Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Taigi, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad Banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina.

109ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos arba Investuotojų direktyvos) sistema. Jei nacionalinis įstatymų leidėjas pasinaudojo Indėlių direktyvos I priedo 12 punkte nustatyta galimybe reikalavimams netaikyti šioje direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos, tokia išimtis negali lemti kartu ir Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos sistemos netaikymo šiems reikalavimams, išskyrus netaikymą pastarosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalyje nurodytomis sąlygomis (ESTT sprendimo 47 punktas). Investuotojų direktyvoje nustatytos apsaugos galima netaikyti tik investuotojų grupėms, o ne investiciniams produktams (direktyvos priedas, ESTT sprendimo 44 punktas). ESTT taip pat pažymėjo, kad Investuotojų direktyvoje numatyta apsauga galima pasinaudoti tada, kai investuotojų reikalavimai atitinka direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas ir kai investuotojams netaikoma išimtis pagal investuotojų rūšį (ESTT sprendimo 49 punktas). Atsižvelgdamas į tai ESTT sprendė, kad IĮIDĮ 9 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką tik tuo atveju, jei investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios, yra nesuderinama su Investuotojų direktyvos nuostatomis (ESTT sprendimo 52 punktas).

110Teisėjų kolegija, įvertinusi ESTT pateiktą aiškinimą, daro išvadą, kad perkeliant į nacionalinę teisę Investuotojų direktyvą nagrinėjamu atveju yra svarbūs du aspektai: pirma, išimtys, kurios nustatytos Indėlių direktyvoje, negali būti išimtimis Investuotojų direktyvos prasme; antra, Investuotojų direktyvoje nustatyta apsauga negali priklausyti nuo to, ar investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios. Tačiau šios sąlygos savaime nereiškia, kad tais atvejais, kai netaikoma Indėlių direktyvoje nustatyta apsauga, automatiškai yra taikoma nustatytoji Investuotojų direktyvoje. Tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis).

111Nustatant šias sąlygas pirmiausiai dėmesys atkreiptinas į Investuotojų direktyvos tikslą – investuotojų apsauga ir pasitikėjimo finansų sistema palaikymas (4 konstatuojamoji dalis). Investuotojų direktyvos konstatuojamosiose dalyse pateikiama nuoroda į Direktyvą 93/22 dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje, kuri nustatė investicinėms įmonėms privalomas riziką ribojančias priežiūros taisykles, įskaitant ir taisykles, kurių tikslas kiek įmanoma apsaugoti investuotojų teises dėl jiems priklausančių pinigų ar finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 1–2 konstatuojamosios dalys). Investuotojų direktyvoje taip pat nustatyta, kad jokia priežiūros sistema negali visiškai užtikrinti apsaugos, ypač sukčiavimo atvejais, todėl turi būti garantuotas suderintas apsaugos minimumas bent jau smulkiesiems investuotojams (3–4 konstatuojamosios dalys). 2005 m. Europos Komisijos užsakymu parengtoje ataskaitoje apie Investuotojų direktyvos įgyvendinimą ES15 valstybėse narėse (toliau – Ataskaita) nurodoma, kad šia direktyva draudžiama investuotojų rizika, kai investicinė įmonė negali investuotojams grąžinti jų investavimui skirtų lėšų ar jiems priklausančių finansinių instrumentų. Ataskaitoje išskiriamos dvi pagrindinės rizikos, dėl kurios gali nukentėti investicinių įmonių klientai, rūšys: finansinė (angl. financial risk), kad įmonė nebus pajėgi investuotojams grąžinti investavimui pateiktų lėšų ar jau įgytų finansinių priemonių; ir veiklos rizika (angl. operational risk), kuri apima netinkamą investicinės įmonės veiklą – rizikos ribojimo taisyklių nesilaikymą, kitas veiklos klaidas, neteisėtus darbuotojų veiksmus. Todėl Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Taigi Investuotojų direktyvos apsauga yra skirta tik tiems atvejams, kai Direktyvoje 93/22 nustatyta apsauga yra nepakankama ir joje nustatytos rizikos valdymo taisyklės neapsaugo investuotojų. Iš Investuotojų direktyvos preambulės nuostatų ir šios direktyvos travaux préparatoires taip pat matyti, kad Investuotojų direktyva iš esmės skirta tiems atvejams, kai investuotojų teisės nepakankamai apsaugomos investicinių įmonių priežiūros sistemos direktyvų nuostatomis (Komisijos pasiūlymo COM(93)381 final 3–6, 15–17, 22 konstatuojamosios dalys).

112Tam, kad būtų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija, investuotojų reikalavimai turi atitikti direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas (ESTT sprendimo 49 punktas). Pagal šias nuostatas investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, kad investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir paskutiniu metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kadangi šioje byloje nagrinėjamas klausimas dėl jau įgytų finansinių priemonių draudimo, ginčui svarbios direktyvos nuostatos, susijusiosios su finansinių priemonių grąžinimu, nes kompensacija pagal direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Ši direktyvos nuostata įgyvendinta IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalyje.

113Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių – jie tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovo bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas „Snoras“) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

114Dėl obligacijų įsigijimo sandorių pripažinimo negaliojančiais

115Kasatorius V. V. N. kasaciniame skunde teigia, kad atsakovas jį suklaidino aktyviais veiksmais, teikdamas klaidingą informaciją, kad obligacijos yra draudimo objektas. Ieškovas nurodo, kad jei atsakovas nebūtų garantavęs, jog investuotos lėšos bus saugios, jis niekada nebūtų sudaręs ginčijamų sandorių. Ieškovo vertinimu, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostatos, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, yra klaidinančios ir dviprasmiškos, nes sukuria įspūdį, jog įsigyjamas banko produktas yra saugus ir apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka.

116Suklydimas, kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų, reglamentuojamas CK 1.90 straipsnyje; jo 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį; suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu; suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas taip pat laikomas esminiu, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.

117Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. S. Maslauskaitė, bylos Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. V. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. ir kt. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014).

118Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. Luščinskas v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014).

119FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams bei potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimai įtvirtinti MiFID įgyvendinančiajame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-391/2014; kt.).

120Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas jau konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad ieškovo nurodytos Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime nėra neteisingos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.

121Nagrinėjamu atveju Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieškovas patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą. Teismai nustatė, kad ieškovas fakto, jog buvo susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, neginčija. Aprašymo 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Šios aplinkybės sudaro prielaidas manyti, kad esminė informacija dėl ieškovo įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, konstatuotina, jog atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Vis dėlto pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-3-517/2014). Obligacija, kaip vertybinis popierius, teisėjų kolegijos vertinimu, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Be to, kasatorius panašiu metu sudarė tiek indėlių, tiek obligacijų įsigijimo sutarčių, o tai parodo, kad suvokė jų skirtumus. Teisėjų kolegija sutinka, kad draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau sprendžia, jog nagrinėjamu atveju jis nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Nors kasatorius teigė, kad jis taip pat buvo suklaidintas dėl emitento turtinės padėties, tačiau bylos duomenys nepagrindžia išvados, kad jau sudarant obligacijų pasirašymo sutartį bankas buvo nemokus. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186; nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu; bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl suklydimo.

122Dėl bylinėjimosi išlaidų

123Kasacinis teismas patyrė 33,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir ieškovo V. V. N. kasacinius skundus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis, po 16,55 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

124Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už atsiliepimą į V. V. N. kasacinį skundą sumokėjo 2710,40 Lt (784,99 Eur). Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), todėl priteistina atsakovui iš kasatoriaus V. V. N. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

125Ieškovas V. G. pateikė dokumentus, kad už atstovavimą kasacinės instancijos teisme (pagal trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą) sumokėjo 3080,40 Lt (892,15 Eur). Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), todėl priteistina atsakovui iš kasatorės trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

126Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė dokumentus, kad už atstovavimą kasacinės instancijos sumokėjo 11 453,26 Eur, tačiau nedetalizuoja, kurios išlaidos yra susijusios su bylos dalimi dėl jos pareikšto kasacinio skundo, o kurios – su bylos dalimi dėl V. V. N. kasacinio skundo. Byloje pagal V. G. ieškinį buvo reiškiamas 86 886 Eur reikalavimas ir dėl šios dalies trečiojo asmens kasacinis skundas atmesta, todėl bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui nepriteistinos. Byloje pagal V. V. N. ieškinį buvo reiškiamas 14 640 Eur reikalavimas, dėl šios dalies trečiasis asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsikirtimais į V. V. N. kasacinį skundą, atlyginimą. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytų reikalavimų patenkinimo santykį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytus maksimalius dydžius (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ iš V. V. N. priteistina 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

127Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

128Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

129Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 29 d. nutartį pakeisti: ieškovo V. G. ieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinti, kad nuo bankroto bylos iškėlimo BAB bankui „Snoras“ ieškovas V. G. yra įgijęs teisę į 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų draudimo išmoką.

130Priteisti iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (duomenys neskelbtini) ir ieškovo V. V. N. (duomenys neskelbtini) po 16,55 Eur (šešiolika Eur 55 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

131Priteisti iš V. V. N. (duomenys neskelbtini) atsakovui BAB bankui „Snoras“ 784,99 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt keturis Eur 99 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

132Priteisti iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (duomenys neskelbtini) ieškovui V. G. (duomenys neskelbtini) 892,15 Eur (aštuonis šimtus devyniasdešimt du Eur 15 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

133Priteisti iš ieškovo V. V. N. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

134Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 2. Išplėstinė teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl draudimo apsaugos taikymą vertybiniams... 5. Ieškovas V. G. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2011 m. sausio 17... 6. Ieškovas V. V. N. kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2011 m. kovo 9... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi V. G. ieškinį... 9. Teismas nurodė, kad atsakovas iš esmės tinkamai įvykdė FPRĮ įtvirtintas... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. Teisėjų kolegija nurodė, kad bankui pagal CK 6.719... 12. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi ieškovo V. V. N.... 13. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovo atskirąjį skundą,... 14. Teismas nurodė, kad Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte ieškovas... 15. Teismo vertinimu, atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. įvykdė... 16. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 17. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“... 18. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 19. Dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad... 20. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad ieškovo nurodomas suklydimas yra... 21. Dėl informavimo pareigos. Klientui privalomos atskleisti informacijos sąraše... 22. Dėl susipažinimo su standartinėmis sąlygomis. Lietuvos apeliacinis teismas,... 23. Dėl draudimo. IĮIDĮ buvo priimtas įgyvendinant 1994 m. gegužės 30 d.... 24. Dėl restitucijos taikymo. Pripažinęs sutartį negaliojančia, apeliacinės... 25. Dėl įrodymo vertinimo. Lietuvos apeliacinis teismas, neatsižvelgdamas į... 26. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie... 27. Ieškovas V. G. su kasacinius skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Lietuvos... 28. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.... 29. Dėl suklydimo. Ieškovas ginčijamą sandorį sudarė tik dėl to, kad... 30. Priešingai nei teigia atsakovas, Lietuvos apeliacinis teismas individualizavo... 31. Dėl informavimo pareigos. Vertinant, ar atsakovas, kaip finansų maklerio... 32. Dėl restitucijos. Atsakovui yra iškelta bankroto byla ir jis, net ir... 33. Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 34. Kasaciniu skundu ieškovas V. V. N. prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m.... 35. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 36. Dėl suklydimo. Pagal CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalis... 37. Dėl informavimo. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad finansų... 38. Dėl viešojo intereso. Banko bankroto byloje yra daug faktinių duomenų apie... 39. Dėl teismo pareigos vadovautis savo priimtais sprendimais. Nagrinėjamu atveju... 40. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ su ieškovo V. V. N. kasacinius skundu... 41. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:... 42. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas... 43. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata, kad, siekiant... 44. Kasatorius patvirtino, kad jis yra gavęs Finansinių priemonių pobūdžio ir... 45. Sudarant ginčijamus sandorius esminiais šių sandorių elementais buvo... 46. Ieškovas su atsakovu buvo sudaręs ne tik ginčijamus sandorius, bet ir... 47. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad draudimo objektas negali būti... 48. Nagrinėjamu atveju byla nesusijusi su viešuoju interesu, nes ieškiniu... 49. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 50. 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 51. 1. Ar 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB... 52. 2. Jei atitinkama valstybė narė pasirenka tokį Direktyvos 94/19 ir 1997 m.... 53. 3. Ar, atsižvelgiant į tai, kad pagal nacionalinį reguliavimą kredito... 54. a) Direktyvos 94/19 3 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 1 dalies (kartu su jos... 55. b) Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 1 dalies nuostatos... 56. c) jei atsakymai į pirmiau nurodytus klausimus („3 a“ ir „3 b“) būtų... 57. 4. Ar Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalies ir 4 straipsnio 2 dalies (kartu su... 58. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) 2015... 59. Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime išaiškino, kad:... 60. 1. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB... 61. 2. Direktyva 94/19, iš dalies pakeista Direktyva 2009/14, ir 1997 m. kovo 3 d.... 62. 3. Direktyvos 97/9 2 straipsnio 2 dalis ir 4 straipsnio 2 dalis turi būti... 63. 4. Direktyva 97/9 turi būti aiškinama taip, kad jeigu prašymą priimti... 64. 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 65. Ieškovas V. V. N. nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą negali... 66. Ieškovas V. G. nurodė, kad pagal Teisingumo Teismo išaiškinimą... 67. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ ir trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir... 68. Išplėstinė teisėjų kolegija... 69. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 70. Išplėstinė teisėjų kolegija pasisako dėl Indėlių ir įsipareigojimų... 71. Dėl Indėlių direktyva ir Investuotojų direktyva, taip pat jas... 72. Nagrinėjamoje byloje, be kitų, keliami ir klausimai dėl Banko su infliacija... 73. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas IĮIDĮ pasirinko įgyvendinti... 74. Pagal ESTT formuojamą praktiką, taikydamas nacionalinę teisę, nacionalinis... 75. Indėlių direktyvos tikslas – stiprinant bankų sistemos stabilumą ir... 76. Nors direktyvomis siekiama panašių tikslų, tačiau jos skiriasi savo taikymo... 77. Dėl draudimo apsaugą indėlio sertifikatus įsigijusiems asmenims... 78. Indėlių direktyvoje indėlis apibrėžiamas dvejopai, pirma, kaip bet koks... 79. Indėlių direktyva valstybėms narėms suteikiama galimybė indėlių... 80. Nagrinėjamu atveju siekiant įvertinti, ar ieškovo V. G. įsigytam Banko... 81. Vienas esminių vertybinio popieriaus bruožų yra jo perleidžiamumas, kai... 82. Aiškindamas indėlio, patvirtinto kredito įstaigos išduotu sertifikatu,... 83. Nesant konkrečių teisės nuostatų apie vertybinių popierių perleidžiamumo... 84. Iš Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo išplaukia, kad Indėlių... 85. Dėl indėlio sertifikato perleidžiamumo požymio aiškinimo ir taikymo... 86. Kasatorė teigia, kad Banko indėlių sertifikatų atitiktį perleidžiamumo... 87. Pažymėtina ir tai, kad pagal CK 1.101 straipsnio 3 dalies nuostatas... 88. Įsigijimo sutartyje nustatyti Banko įsipareigojimai, susiję su Banko... 89. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su teismo posėdyje kasatorės ir... 90. Atsižvelgdama į tai, kad Banko indėlio sertifikatai nagrinėjamoje byloje... 91. Dėl galimybės taikyti Investuotojų direktyvos apsaugą indėlių... 92. Kasatorė taip pat teigia, kad indėlio sertifikatus įsigijusiems asmenims... 93. Skirtingai nei Indėlių direktyvoje, Investuotojų direktyvos apsauga siejama... 94. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas investuotojų kompensavimo sistemos... 95. FPRĮ 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansinės priemonės fiksuojamos... 96. Vertybiniai popieriai, kuriuos siekiama platinti reguliuojamoje rinkoje, taip... 97. Dėl šių priežasčių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo... 98. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 99. Dėl pareigos informuoti apie indėlių sertifikatams (ne)taikytiną draudimo... 100. Kasaciniame skunde trečiasis asmuo teigia, kad apeliacinės instancijos... 101. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad indėlių sertifikato atveju... 102. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad... 103. Dėl indėlio sertifikato įsigijimo sutarties pripažinimo negaliojančia 104. Ieškovo V. G. prašymas pripažinti su Banku sudarytą indėlio sertifikato... 105. Atsižvelgiant į išplėstinės teisėjų kolegijos pirmiau pateiktą... 106. Dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir... 107. CK 1.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vertybinis popierius, kaip... 108. Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais... 109. ESTT prejudiciniame sprendime nurodė, kad negalima tokia situacija, kai... 110. Teisėjų kolegija, įvertinusi ESTT pateiktą aiškinimą, daro išvadą, kad... 111. Nustatant šias sąlygas pirmiausiai dėmesys atkreiptinas į Investuotojų... 112. Tam, kad būtų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta... 113. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad atsakovas negalėtų grąžinti... 114. Dėl obligacijų įsigijimo sandorių pripažinimo negaliojančiais... 115. Kasatorius V. V. N. kasaciniame skunde teigia, kad atsakovas jį suklaidino... 116. Suklydimas, kaip vienas sandorių negaliojimo teisinių pagrindų,... 117. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas – tai neteisingas... 118. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar... 119. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė turi... 120. Nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas jau konstatavo, kad obligacijoms, kaip... 121. Nagrinėjamu atveju Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties... 122. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 123. Kasacinis teismas patyrė 33,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių... 124. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad... 125. Ieškovas V. G. pateikė dokumentus, kad už atstovavimą kasacinės... 126. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė... 127. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 128. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.... 129. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 130. Priteisti iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“... 131. Priteisti iš V. V. N. (duomenys neskelbtini) atsakovui BAB bankui „Snoras“... 132. Priteisti iš trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“... 133. Priteisti iš ieškovo V. V. N. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui VĮ... 134. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...