Byla 2K-300/2013
Dėl neturtines žalos atlyginimo paliktas nenagrinetas
1Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešejo Rimanto Baumilo,
2sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,
3dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliutei,
4gynejui advokatui Stanislovui Butkeviciui,
5teismo posedyje kasacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nukentejusiojo A. K. kasacini skunda del Panevežio miesto apylinkes teismo 2012 m. rugsejo 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dali išteisintas, nepadares veikos, turincios nusikaltimo požymiu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Nukentejusiojo A. K. ieškinys del neturtines žalos atlyginimo paliktas nenagrinetas.
6Skundžiama ir Panevežio apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nukentejusiojo A. K. apeliacinis skundas atmestas.
7Teiseju kolegija, susipažinusi su byla, išklausiusi teisejo R. Baumilo pranešimo, prokurores ir išteisintojo gynejo, prašiusiu kasacini skunda atmesti, paaiškinimu, n u s t a t e :
8A. J. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. kovo 7 d., apie 9.00 val., atvykes i jam priklausanti miška, esanti Panevežio rajone, Smilgiu seniunijoje, Samališkiu k., Gustoniu girininkijoje, ir pastebejes, kad be leidimo pjaunami medžiai, A. K. pareikalavo atlyginti žala, o negaves pinigu, pagrasino ji nužudyti, t. y. iškviesti Šiauliu ,,berniuku“ grupuote, kurie ji primuš, užmuš cia pat vietoje arba ,,berniukus“ nuvežti i A. K. namus, kur su juo bus susidorota; taip sudare pagrinda manyti, kad grasinimas gali buti igyvendintas.
9Panevežio miesto apylinkes teismas A. J. del šio kaltinimo išteisino, konstataves, kad tarp A. J. ir kitu ivykio vietoje buvusiu asmenu buvo kilusi konfliktine situacija del A. J. priklausanciu medžiu vagystes, taciau grasinimai nužudyti, del kuriu jis yra kaltinamas, ivertinus teismo ištirtas ivykio aplinkybes, nelaikytini realiais. Remdamasis nuosprendyje išdestytomis aplinkybemis, teismas padare išvada, kad A. J. veiksmuose nera nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudeties.
10Išnagrinejes byla pagal nukentejusiojo A. K. skunda, apeliacines instancijos teismas del A. J. priimta išteisinamaji nuosprendi paliko galioti nepakeista.
11Kasaciniu skundu nukentejusysis A. K. prašo panaikinti Panevežio apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutarti ir perduoti byla iš naujo nagrineti apeliacine tvarka arba panaikinti Panevežio miesto apylinkes teismo 2012 m. rugsejo 26 d. nuosprendi ir Panevežio apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus kolegijos 2012 m. gruodžio 10 d. nutarti ir priimti nauja nuosprendi – A. J. pripažinti kaltu padarius nusikaltima, numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje, už tai ji nubausti bei visiškai patenkinti nukentejusiojo ieškini del neturtines žalos atlyginimo.
12Kasatoriaus nuomone, pirmosios ir apeliacines instancijos teismai pažeide BPK 20 straipsnio reikalavimus, del to netinkamai taike baudžiamaji istatyma (BK 145 straipsnio 1 dali) bei prieme nepagristus ir neteisetus sprendimus.
13Nukentejusysis nurodo, kad nagrinejant byla apeliacine tvarka i jo apeliaciniame skunde nurodytus motyvus visiškai nebuvo atsižvelgta, jie nebuvo BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka patikrinti, ištirti ir ivertinti. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai del nepagristo A. K. ir liudytoju J. B., O. K., B. P. parodymu ištyrimo ir ivertinimo buvo atmesti vadovaujantis prielaidomis.
14Kasatorius nurodo viso proceso metu daves nuoseklius parodymus, kad 2011 m. kovo 7 d., apie 9.00 val., jam esant Panevežio rajone, Samališkiu kaime, Gustoniu girininkijos miške, atvyko A. J., kurio asmenines nuosavybes teise valdomas miškas irgi yra šioje girininkijoje, ir pastebejes, kad nukentejusysis su Gustoniu girininkijos išduotu leidimu atlikdamas sanitarini valyma valstybiniame miške per neapsižiurejima (be leidimo) jo miške nupjove keleta išvirtusiu medžiu (virtuoliu), pareikalavo atlyginti jam tariamai padaryta žala – 1200 Lt. Nukentejusiajam nesutikus del padarytos žalos atlyginimo dydžio ir pasiulius ja apskaiciuoti realiomis kainomis, kitu asmenu – J. B., K. J., B. P. – akivaizdoje A. J. atvirai pradejo grasinti nužudyti A. K., t. y. girdint šiems asmenims pasake, kad iškvies grupuote, A. J. žodžiais – „Šiauliu berniukus“, kurie nukentejusiji primuš, užmuš cia pat vietoje, arba „berniukai“ bus nuvežti i jo namus, kur su juo bus susidorota fiziškai, taip pat išreiške pažada šiuos grasinimus ivykdyti ir pats. Kasatorius nurodo, kad šiuos jo parodymus patvirtino J. B., netiesiogiai – K. J. motina O. K. bei B. P.. Teigti, kad nukentejusiojo ir šiu liudytoju parodymai nepatikimi, nera jokio pagrindo, ju nepaneigia ir ivykio vietoje buvusiu policijos pareigunu parodymai. Pareigunai nurode, kad mate ivykio vietoje tarp išteisintojo ir nukentejusiojo bei kitu asmenu kilusia konfliktine situacija (ginca), A. J. išsakomu grasinimu nužudyti negirdejo, ivykio vietoje buve asmenys del A. J. netinkamo elgesio tuo metu nesiskunde. Kasatorius nurodo, kad ivykio vietoje policijos pareigunai suraše procesinius dokumentus del vagystes, todel naturalu, kad grasinimu negirdejo. Analogiška situacija yra ir del nukentejusiojo A. K. bei liudytojo J. B. parodymu, duotu medienos vagystes byloje, kurie yra susije tik su tiriamu ivykiu – ko buvo klausiama i tai ir atsakoma. Del grasinimo nužudyti buvo atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, todel daryti išvada, jog šie parodymai yra prieštaringi, neobjektyvu ir nelogiška. Atsižvelgus i atliktu ikiteisminiu tyrimu faktines aplinkybes, jokiu prieštaravimu minetuose parodymuose nera.
15Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo atliktas faktiniu bylos aplinkybiu vertinimas visiškai neatitinka Lietuvos Aukšciausiojo Teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali buti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tycinis poveikis kito žmogaus psichikai, verciant bijoti, kad del tolesniu grasinancio asmens veiksmu gali atsirasti sunkus neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realuma, reikšmes turi tai, kaip ji suprato nukentejusysis, ar jis turejo pagrindo manyti, kad grasinimas gali buti ivykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimes kitam asmeniui sukelimas, o ne grasinancio asmens realus ketinimai igyvendinti smurta. Grasinimo sudeciai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti ispudi nukentejusiajam, jog grasinimas bus ivykdytas (kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2010).
16Kasatorius teigia, kad A. J. grasinimai ji nužudyti buvo išreikšti realiai su akivaizdžiu ižulumu – kitu asmenu akivaizdoje. Nukentejusysis teigia suprates ir yra isitikines, kad šiuos grasinimus A. J. gali realiai ivykdyti, del to patyre ir patiria stresa, baime ir išgyvena, nes mano, kad išteisintasis gali savo grasinimus igyvendinti. Ši itarima patvirtina ir tai, kad 2011 m. gruodžio 9 d. tycia padegtas A. K. ukinis pastatas, kuriame buvo automobilis „Audi“, ir šalia pastato buve du traktoriai (priklause kitam savininkui), taciau nera nustatyta, kas tai padare. Nukentejusysis pažymi, kad grasinimu jis yra sulaukes tik iš A. J..
17Kasatoriaus nuomone, atsižvelgiant i nurodytas aplinkybes, A. J. veika visiškai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalies požymius, yra irodyta minetais faktiniais duomenimis, todel A. J. turetu buti pripažintas kaltu ir nubaustas, o nukentejusiojo civilinis ieškinys – visiškai patenkintas.
18Kasacinis skundas atmestinas.
19Nukentejusysis A. K. nesutinka su A. J. išteisinimu del grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikata.
20Pagal BK 145 straipsnio 1 dali baudžiamoji atsakomybe kyla tam, kas grasino nužudyti žmogu ar sunkiai sutrikdyti jo sveikata, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali buti ivykdytas. Kasacines instancijos teismo nutartyse ne karta buvo pažymeta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikata gali buti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali buti išsakytas tiek nukentejusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, taip pat kad svarbu tai, jog grasinimas butu realus, duodantis pagrinda manyti, kad jis gali buti realizuotas (kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–639/2010). Nagrinejamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 7 d. miške, esanciame Gustoniu girininkijoje, tarp išteisintojo A. J. ir nukentejusiojo A. K. kilo konfliktas del to, jog A. K. kartu su J. B. ir K. J., kirsdami medžius valstybiniame miške, neteisetai nukirto medžius miške, priklausanciame A. J. ir UAB „K“. Nepavykus susitarti del žalos atlyginimo, A. J. iškviete policijos pareigunus. Liudytoju J. B., B. P., taip pat policijos pareiguno A. S. parodymai patvirtina, kad A. J. šiu ivykiu metu buvo susierzines, ji reikejo raminti. A. J. reiške nepasitenkinima del iškirstu medžiu, pludo miške dirbusius žmones, sake, jog iškvies grupuote („berniukus“) iš Šiauliu. Ištyre ir ivertine irodymus, teismai padare išvada, kad šios byloje nustatytos aplinkybes nesuteikia pagrindo konflikto metu A. J. išsakytas frazes laikyti realiais grasinimais BK 145 straipsnio 1 dalies prasme, todel ji išteisino.
21Kasatorius su tuo nesutinka, mano, kad A. J. veiksmuose yra visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai, o byla nagrineje teismai pažeide BPK 20 straipsnio reikalavimus. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, teiginiai apie teismu padarytus baudžiamojo ir baudžiamojo proceso istatymo pažeidimus grindžiami nesutikimu su teismu išvadomis, padarytomis ivertinus irodymus, t. y. ar byloje surinkti duomenys patvirtina, kad nukentejusysis turejo pagrinda manyti, jog išteisintojo išsakyti grasinimai galetu buti ivykdyti. Kolegija pažymi, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dali, nagrinedamas byla kasacine tvarka, teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teises taikymo aspektu: ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis istatymas, ar padaryta esminiu BPK pažeidimu (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Kasacines instancijos teismas nenagrineja fakto klausimu, t. y. iš naujo netiria ir nevertina irodymu, nenustato faktiniu bylos aplinkybiu. Be to, BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini irodymais, nusprendžia teismas) ir 5 dalies nuostata (irodymus teismas vertina pagal savo vidini isitikinima) itvirtina išskirtine byla nagrinejancio teismo kompetencija nuspresti, kurie iš byloje esanciu duomenu atitinka visus istatymo reikalavimus ir turi irodomaja verte bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat, ar byloje surinktu irodymu pakanka nustatyti visu konkrecios nusikalstamos veikos sudeties požymiu buvima asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Nesutinkant su irodymu vertinimu ir teismu išvadomis, kasaciniame skunde turi buti pateikti itikinami teisiniai argumentai, patvirtinantys, kad bylos aplinkybes nebuvo išsamiai ištirtos, irodymai, kuriais pagristas nuosprendis, buvo gauti neteisetais budais ar, tiriant ir vertinant irodymus, buvo pažeistos kitos BPK nuostatos. Šiuo atveju kasatorius tokiu argumentu nepateike, kasaciniame skunde atkartojo savo parodymus, nurode, kad juos patvirtina liudytoju parodymai, ir konstatavo, jog buvo pagrindas manyti, kad A. J. gali savo grasinimus ivykdyti. Kolegija pažymi, kad kitokia proceso dalyviu nuomone del išvadu, darytinu ivertinus irodymus, ir byloje nustatytu aplinkybiu, savaime nerodo, kad teismai padare procesiniu pažeidimu. Kasacines instancijos teismo teiseju kolegija nagrinejamoje byloje nenustate jokiu Baudžiamojo proceso kodekso normu pažeidimu. Iš nuosprendžio ir nutarties turinio bei kitos bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ir visapusiškai ištyre bei ivertino irodymus, apeliacines instancijos teismas tinkamai išnagrinejo byla pagal apeliacini skunda, kurio esminiai argumentai taip pat buvo susije su irodymu vertinimu ir išvadomis del A. J. išsakytu grasinimu realumo.
22Sprendžiant klausima apie grasinimo realuma, paprastai atsižvelgiama i grasinimo motyvus, grasinanciojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realuma suprato pats asmuo, kuriam jie buvo skirti (kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–639/2010). Pažymetina, kad vertinant grasinimo realuma nera butina nustatyti, kad grasinantysis iš tikruju ketino ji realizuoti, pakanka to, jog nukentejusysis pagal grasinimo išraiška ir kitas aplinkybes turejo pagrinda bijoti jo igyvendinimo, o kaltininkas norejo butent tokios nukentejusiojo busenos. Taigi, nustatant grasinimo realuma, butina isitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinejamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti del šio asmens ketinimu ir kad jis iš tikruju sieke ibauginti nukentejusiji (tai nebuvo nevykes pokštas, spontaniškai išsprude žodžiai, i grasinima panašus, bet kitokia prasme turintys veiksmai ir pan.) (kasacine nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–341/2010).
23Kasaciniame skunde A. K. nurodo, kad yra isitikines, jog išteisintasis savo grasinimus gali ivykdyti, ši itarima patvirtina tai, jog 2011 m. gruodžio 9 d. buvo tycia padegtas A. K. ukinis pastatas, kaltininkas nenustatytas. Kolegija pažymi, kad išvados del A. J. grasinimu realumo negali buti grindžiamos nurodyta aplinkybe, nes nera nustatyta, jog del gaisro A. K. ukiniame pastate kaltas butent A. J., ir tokia prielaida negali buti remiamasi kaip irodymu. Jokiu kitu aplinkybiu, rodanciu, kad A. J. išsakyti grasinimai realus ir buvo pagrindas ju bijoti, kasatorius nenurodo. Tokiu aplinkybiu nenustate ir byla nagrineje teismai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. J., nors ir pludo miške dirbusius žmones, sake iškviesias grupuote (Šiauliu „berniukus“), kurie neva susidoros su kaltininkais, taciau jokiu veiksmu, pažeidžianciu šiu asmenu teises, jis neatliko, nenaudojo fizinio smurto, pats iškviete policijos pareigunus. Tai rodo jo ketinima konflikta spresti teisetomis, istatymu nustatytomis priemonemis. Be to, atkreiptinas demesys i tai, kad A. J. ivykio metu buvo 66 metu amžiaus ir minetus grasinimus išsake girdint ne mažiau kaip trims vyrams, kurie visi už ji jaunesni. A. J. nenurimo ir atvykus policijos pareigunams, taciau nei nukentejusysis, nei kiti ivykio vietoje buve asmenys pareigunams del jo veiksmu ar žodžiu nesiskunde. Šios aplinkybes rodo, kad A. J. elgesys negali buti vertinamas kaip siekimas ibauginti nukentejusiji, priversti ji manyti, kad grasinimas galetu buti ivykdytas. Išteisintojo reakcija i neteiseta jo miško kirtima, nors ir itin emocionali, nesudaro nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudeties.
24Teiseju kolegija taip pat atkreipia demesi i tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (1997 m. lapkricio 13 d., 2005 m. lapkricio 10 d. nutarimai) pažymeta, jog „siekiant užkirsti kelia neteisetoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokia veika pripažinti nusikaltimu, taikyti pacia griežciausia priemone – kriminaline bausme. Todel kiekviena karta, kai reikia spresti, pripažinti veika nusikaltimu ar kitokiu teises pažeidimu, labai svarbu ivertinti, kokiu rezultatu galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminaliniu bausmiu taikymu, priemonemis (administracinemis, drausminemis, civilinemis sankcijomis ar visuomenes poveikio priemonemis ir pan.)“. Ši nuostata yra aktuali ir aiškinant nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymius. Lietuvos Aukšciausiasis Teismas taip pat nepritaria praktikai, kai bet kokie tarp asmenu kile konfliktai kvalifikuojami kaip nusikaltimai, neanalizuojant, ar pakankamas padarytu veiksmu pavojingumas, neivertinant kitu teises šaku normu veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamuju istatymu paskirties.
25Atsižvelgiant i tai, kas išdestyta, teiseju kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacines instanciju teismai, tirdami ir vertindami irodymus, nepažeide Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimu. Taip pat teismu išvada, kad A. J. veiksmuose nera nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiu, atitinka baudžiamaji istatyma bei teismu praktika. Todel keisti ar naikinti skundžiamus teismu sprendimus nera pagrindo.
26Teiseju kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,