Byla 2A-35-390/2015
Dėl nuosavybės teisės pripažinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), sekretoriaujant Ievai Gegieckaitei, dalyvaujant suinteresuoto asmens O. J. atstovui advokatui Vladislovui Mikšai, suinteresuotam asmeniui A. M. M., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto ir pareiškusio savarankiškus reikalavimus asmens O. J. ir pareiškėjos O. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. A2-1834-587/2014 pagal pareiškėjos O. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. M. M., O. J. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, bei pagal suinteresuoto asmens pareiškiančio savarankiškus reikalavimus O. J. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo, juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

2Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėja O. V. pareiškimu prašo nuosavybės teisės įgijimo tikslu nustatyti faktą, kad O. V., įgijo nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį į statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ūkinį pastatą, unikalus Nr.( - ), ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), ūkinį pastatą, unikalus Nr.( - ), ūkinį pastatą, unikalus Nr.( - ), kitus statinius, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ) Kauno rajone. Pareiškėja nurodo, kad 1949 m. vasario 28 d. mirė jos, pareiškėjos O. V. ir suinteresuoto asmens A. M. M. motina R. J.. O. V., tėvas iki 1950 m. gyveno ( - ), asmeninės nuosavybės teise valdė 1,68 ha žemės ( - ), taip pat 1941 metais, pasistatė šiuos statinius: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastatą, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastatą, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastatą, unikalus Nr.( - ), ūkio pastatą, unikalus Nr. ( - ), kitus statinius, unikalus Nr.( - ). 1950 metais, pareiškėjos O. V. tėvas buvo ištremtas iš Lietuvos, o 1967 metais mirė. Po pareiškėjos O. V. tėvo M. J. mirties faktiškai palikimą priėmė ir valdė jo sutuoktinė S. J.. 1992 m. gegužės 11 d. mirė pareiškėjos O. V., pamotė S. J.. Po S. J. 1992 m. gegužės 11 d. mirties, pareiškėja O. V., priėmė jos palikimą - asmeninius daiktus, relikvijas, taip pat gyveno ( - ), jos tėvo M. J. pastatytuose statiniuose, juos prižiūri, valdo, moka valstybės nustatytus mokesčius, ūkininkauja. Po S. J. 1992 m. gegužės 13 d. mirties paveldėjimo byla nebuvo užvesta. Po S. J. 1992 m. gegužės 11 d. mirties, pareiškėja O. V., sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai naudojosi pastatais: gyvenamuoju namu, unikalus Nr. ( - ), ūkiniu pastatu, unikalus Nr.( - ), ūkiniu pastatu, unikalus Nr. ( - ), ūkiniu pastatu, unikalus Nr. ( - ), ūkiniu pastatu, unikalus Nr.( - ), ūkiniu pastatu, unikalus Nr.( - ), kitais statiniais, unikalus Nr. ( - ), esančiais ( - ) Kauno rajone. Šiuos statinius nuo 1992 metų pareiškėja O. V. prižiūri, savo lėšomis remontuoja, nepertraukiamai valdo.

5Suinteresuotas asmuo bei asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimu O. J. prašo 1) pripažinti, kad J. J. nuosavybės teisėmis priklausė 1/2 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr.( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), Kauno rajone, 2) Nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad O. J. buvo daugiau kaip metus S. J., mirusios 1992m. gegužės mėn. 11 d., išlaikoma ir po J. J. ir S. J. mirties priėmė jų palikimą. Pareiškime nurodo, kad ji yra pareiškėjos O. V. dukterėčia. Nuo vaikystės yra neįgali, buvo keletą kartų gydoma Žiegždrių psichoneurologinėje ligoninėje ir jai suteikta gydytojų komisijos 2 invalidumo grupė. Nuo pat gimimo – 1971 m. gyvena kartu su tėvais ir S. J. ir dabar gyvena ginčo gyvenamajame name ir naudojasi ūkio pastatais. Mirus 1980-12-02 jos motinai, ja rūpinosi ir ją išlaikė S. J. ir su ja O. J., kaip ir jos tėvas J. J., faktiškai sudarė vieną šeimą. 1991 m. gegužės mėnesio 21 d. mirė jos tėvas, J. J., o 1992m. gegužės mėn. 11 d. mirė S. J.. Po jos mirties gyvenamajame name ji, O. J., liko gyventi ir pastatais naudojosi taip kaip savo nuosavybe, jai liko visi namų apyvokos daiktai bei manta, todėl ji faktiškai priėmė S. J. palikimą. Kadangi ji faktiškai buvo išlaikoma S. J. nuo 1980 m., tai turi būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad ji buvau išlaikoma S. J. nuo 1980 m. ir po jos mirties priėmė palikimą. Šie faktai yra reikalingi nustatyti tikslu, gauti paveldėjimo teisės liudijimą į S. J. palikimą. Be to, kaip matyti iš byloje esančios Kauno apskrities archyvo 2008m. gegužės mėn. 19d. pažymos Nr.V10-2741 jos pareiškime išvardinti pastatai priklausė valstiečių ūkiui, kurio šeimos galva buvo senelis M. J., o jam mirus, nuo 1958 m. iki 1967 m. pastatai priklausė kolūkiečių kiemui, kurio galva buvo jos tėvas J. J., o S. J. buvo kolūkiečių kiemo narė. Sutinkamai su LR CK 132 str. (1964m. red.) kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. 1967 m., pasibaigus kolūkiečių kiemui, ūkio galva buvo įrašyta S. J.. Tačiau J. J. ir toliau gyveno gyvenamajame name ir naudojosi ūkio pastatais, faktiškai su S. J. vedė bendrą ūkį, jo vardu liko elektros įvadas, mokėjo už elektros suvartojimą, todėl teisių į pastatus neprarado. Dėl šios priežasties jam turi būti pripažinta teisė į 1/2 dalį pastatų. Tėvui mirus ji gyveno ginčo pastatuose ir jais naudojosi, todėl sutinkami su LR CK 587 str. (1964m.red.) po tėvo likusį palikimą priėmė. Jos nurodyti faktai pareiškėjai O. V. buvo žinomi, tačiau ji nuo teismo juos nuslėpė ir net jos neįtraukė į bylą suinteresuotu asmeniu. Kadangi ji tuose namuose gyveno kaip faktiška S. J. palikimo paveldėtoja, tai negalima laikyti, kad ginčo gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus pareiškėja O. V. valdė sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai ne mažiau kaip 10 metų. Kadangi pareiškėja O. V. nuo teismo nuslėpė esmines bylos aplinkybes, tai pareiškėjos prašymas turi būti atmestas, o taip pat nustatytas faktas, kad aš ji, O. J. S. J. buvo išlaikoma ne mažiau kaip vienerius metus ir po jos mirties priėmė palikimą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. priėmė naują sprendimą, kuriuo O. V. pareiškimą atmetė, O. J. pareiškimą tenkino dalinai, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. J. gimęs ( - ) (miręs 1991-05-21) priėmė palikimą po savo tėvo M. J. mirusio 1967-02-10 mirties faktiškai pradėdamas jį valdyti, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. J. priėmė palikimą po savo tėvo J. J. mirusio 1991-05-21 mirties faktiškai pradėdama jį valdyti, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. J. buvo daugiau kaip metus išlaikoma S. J. mirusios 1992-05-11 ir po jos mirties priėmė jos palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti, juridinę reikšmę turinčius faktus nustatė palikimo priėmimo tikslu, o kitoje dalyje O. J. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo atmetė. Sprendime nurodoma, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad O. V. sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai, kaip savus valdė ginčo pastatus 10 metų, priešingai, ji žinodama, kad O. J. yra jos mirusio brolio duktė ir gyveno ginčo pastatuose, jos neįtraukė į bylą suinteresuotu asmeniu. Taip pat teismas darė išvadą, kad negali būti tenkintinas ir O. J. reikalavimas pripažinti, kad J. J. nuosavybės teisėmis priklausė 1/2 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr.( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), Kauno rajone, kadangi nėra tam įstatyminio pagrindo, nėra pateikta įrodymų, kad jis kokiu nors būdu įgijo būtent ½ dalį ir būtent ginčo pastatų, nenurodomas pagrindas, kuriuo jis galėjo įgyti ginčo pastatų ½ dalį (CPK 177, 178 str.). Teismas sprendė, kad pripažinti nuosavybės teisių J. J. į ginčo pastatus nėra teisinio pagrindo, tačiau darė išvadą, kad buvo paveldėjimo santykiai tarp šeimos narių, todėl nustatytinas juridinę reikšmę turintis faktas, kad J. J. po tėvo M. J. mirties paveldėjo jo turtą faktiškai pradėdamas jį valdyti, kadangi akivaizdu, kad tame pačiame ūkyje liko gyventi, dirbti ir gyveno jame iki savo mirties (1964 m. CK 587 str., CPK 177, 178 str.).

8Teismas iš byloje surinktų įrodymų darė išvadą, kad O. J. su tėvais ir S. J. gyveno nuo gimimo ( - ) kaip viena šeima. Tai, kad O. J. po jos motinos mirties ja rūpinosi, išlaikė S. J. ir tėvas, o po šio mirties – tik S. J., šias aplinkybes teismas laikė įrodytomis (CPK 177, 178 str.). Be to teismas darė išvadą, kad O. J. iki pamotės S. J. mirties gyveno ginčo pastatuose, kitos gyvenamos vietos ar turto neturėjo, ir kad O. J. pamotė S. J. teikė jai išlaikymą gyvenamu plotu iki savo mirties. Nustačius išlaikymo faktą taip pat teismas tenkino reikalavimą nustatyti faktą, kad ji priėmė palikimą po S. J. mirties faktiškai pradėdama jį valdyti (1964 m. CK 587 str.). Taip pat teismas nustatė turintį juridinę reikšmę faktą, kad ji priėmė palikimą po savo tėvo Juozo mirties faktiškai pradėdama turtą valdyti, kadangi tame turte – statiniuose gyveno, jai šie statiniai buvo gyvybiškai svarbūs kaip gyvenamasis plotas, kadangi kito ji neturėjo, rūpinosi jais kaip galėjo būdama neįgali (1964 m. CK 587 str.).

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Suinteresuotas asmuo O. J. apeliaciniu skundu (4 t. 70–71) prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimo skundžiamą dalį panaikinti ir pareiškimą tenkinti pilnai: pripažinti, kad J. J. nuosavybės teisėmis priklaus ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), Kauno rajone, likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11Teismo motyvas, kad ūkyje gyveno daugiau asmenų ir jiems galėjo priklausyti dalis nuosavybėje neatitinka įstatymo reikalavimo ir teisminės praktikos. LR CK 140 str. nustato (1964m. red. ), kad darbingas kolūkiečio kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis kiemo ūkio vedime. Kiti buvę kolūkiečių kiemo nariai iš kiemo buvo seniai išvykę ir kiemo ūkio vedime nedalyvavo. Kieme liko gyventi tik buvę kolūkiečių kiemo nariai: J. J. ir S. J.. Kolūkiečių kiemui pasibaigus buvusi kolūkiečių kiemo nuosavybė transformavosi į bendrąją dalinę nuosavybę. Todėl jiems priklausė teisė į l/2 dalį kiemo turto. Tačiau teismas nurodytų aplinkybių nesvarstė, taikė netinkamą įstatymą todėl priėmė dalinai nepagrįstą sprendimą.

12Pareiškėja O. V. patikslintu apeliaciniu skundu prašo 2014-03-24 Kauno apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir O. J. reikalavimus atmesti, priimti naują sprendimą ir O. V. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo į pastatus pagal įgyjamąją senatį tenkinti pilna apimtimi (4 t. 83–88). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, taip pat pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 197 straipsnio 2 dalis). Teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus. Dėl šios priežasties per didelę įrodomąją reikšmę suteikė suinteresuoto asmens O. J. paaiškinimams, jos liudytojų parodymams, visiškai neatsižvelgdamas į pareiškėjos paaiškinimus, liudytojų ir kitus rašytinius įrodymus visame bylos kontekste.

14O. J. nepateikė nei vieno leistino įrodymo, kuris patvirtintų, kad O. J. buvo S. J. išlaikoma metus iki jos mirties. Tokių įrodymų O. J. ir negali pateikti, kadangi ji tikrai nebuvo išlaikoma S. J.. S. J. pati sunkiai sirgo, jai pačiai buvo reikalingas išlaikymas ir priežiūra. O. V. ir L. M. prižiūrėjo S. J. po J. J. mirties (1991-05- 21).

15Nuo S. J. mirties (1992 metai) praėjo beveik 20 metų. Per minėtą laikotarpį pareiškėja O. J. neatliko nei vieno veiksmo, kuris patvirtintų jos valią priimti S. J. palikimą, todėl jos reikalavimas nustatyti S. J. palikimo priėmimo faktą, kurį pirmosios instancijos teismas ir nustatė ginčo sprendime, taip pat vertintinas kritiškai ir turi būti naikintinas

16Tuo metu galiojusio CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad prie įstatyminių įpėdinių priskiriami nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi ne mažiau kaip vienerius metus iki jo mirties. Tai reiškia, kad O. J. galėtų būti mirusios S. J. įpėdine, jei ji tuo metu buvo nedarbinga ir buvo išlaikoma palikėjos ne mažiau kaip vienerius metus iki jos mirties. Nei vienos iš minėtų aplinkybių O. J. neįrodė.

17O. J. nebūdama įpėdine, negalėjo priimti ir S. J. palikimo. Turto, kuriam pareiškėjos O. V. prašymu buvo nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, daiktinės teisės S. J. vardu palikimo atsiradimo metu nebuvo įregistruotos (civilinės bylos Nr. 2- 0909-485/2007 b. 1. 20-26). Be to, O. J. neįrodė, kad ji S. J. palikimą (jei jis ir būtų) priėmė faktiniu valdymu 1964 m. redakcijos CK 587 straipsnio numatyta tvarka ir terminais. Pati O. J. nurodė, kad ginčo statiniuose po S. J. mirties negyveno. Byloje nustatyta, kad ginčo valda iki S. J. mirties ir po jos mirties iki šių dienų rūpinasi O. V., o ne O. J..

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą O. J. prašo O. V. apeliacinio skundo netenkinti (4 t. b. l. 91–92). Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėja savo apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos teismo posėdžio metu.

19Apeliantės motyvas, kad O. J. ir išlaikymas nebuvo jai reikalingas yra paneigiamas neįgalumo pažyma, Žiegždrių PL epikrize Nr. 1126/98 bei Kauno archyvo pažyma, o taip pat posėdyje apklaustų liudytojų parodymais. O. J. reikalavimus teismas tenkino remdamasis neįgalumo dokumentais, archyvine pažyma bei kitais byloje pateiktais rašytiniais įrodymai, liudytojų parodymais. Todėl sprendimo dalis kuria buvo atmesti pareiškėjos reikalavimai ir patenkinti O. J. reikalavimai yra teisėta ir pagrįsta. Dėl pareiškėjos reikalavimo ir O. J. išlaikymo aplinkybių yra aiškiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013m. birželio mėn. 26d. nutartyje, O. V. ginčo pastatų valdymas neatitiko LR CK 4.68 str. reikalavimų.

20IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Suinteresuoto asmens O. J. apeliacinis skundas tenkintinas.

22Pareiškėjos O. V. apeliacinis skundas atmestinas.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

24Teisėjų kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų C P K 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.

25Dėl suinteresuoto asmens O. J. apeliacinio skundo

26Pirmosios instancijos teismas netenkindamas apeliantės reikalavimo pripažinti, kad J. J. nuosavybės teisėmis priklausė ½ dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkio pasato, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastato, unikalus Nr. ( - ), kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), Kauno rajone, nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog J. J. prašomu įstatymo pagrindu įgijo ginčo pastatų ½ dalį. Apeliantė apeliaciniame skunde argumentuoja, kad iš byloje pateiktos Kauno apskrities archyvo 2008m. gegužės 19d. pažymos Nr. V10-2741 matyti, kad ginčo pastatai priklausė valstiečių ūkiui, kurio šeimos galva buvo M. J.. Pastarajam mirus nuo 1958 metų iki 1967 metų ginčo pastatai priklausė kolūkiečių kiemui, o šio kiemo galva buvo apeliantės tėvas J. J., o S. J. buvo kolūkiečių kiemo narė. Teisėjų kolegija su tokia argumentacija sutinka ir ją laiko pagrįsta.

271964 m. Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta kolūkiečių kiemo bendroji jungtinė nuosavybė (1964 m. CK 132-141 straipsniai); kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektu galėjo būti gyvenamasis namas, pastatai, inventorius, gyvuliai ir kitoks turtas, reikalingas žemės ūkio veiklai pagalbiniame ūkyje (1964 m. CK 133 straipsnis). Vadovaujantis 1964 metų CK 132 straipsniu, kolūkiečių kiemo turtas priklausė jos nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pagal bendrąją kolūkiečių kiemo nuosavybės taisyklę buvo preziumuojama, kad visų kiemo narių, įskaitant nepilnamečius ir nedarbingus asmenis, dalys yra lygios (1964 m. CK 136 straipsnis), ši taisyklė buvo taikoma ir dalijant buvusio kolūkiečių kiemo turtą jam pasibaigus (1964 m. CK 139 straipsnis). Kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės institutas buvo panaikintas 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, šiuo įstatymu kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės santykiai buvo transformuoti atitinkamai į bendrosios dalinės arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės santykius. Kasacinio teismo praktikoje dėl šio įstatymo taikymo yra išaiškinta, kad kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę, buvę kolūkiečių kiemo nariai, nepasitraukę iš buvusio kiemo, taip pat buvę kolūkiečių kiemo nariai, pasitraukę iš kiemo, tačiau tokio pasitraukimo (išvykimo) metu buvę nedarbingi (dėl amžiaus, ligos), neprarado savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atsidalijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. M. M. ir kt., byla Nr. 3K-3-463/2008). Tačiau pagal 1964 metų CK 140 straipsnį, darbingas kolūkiečio kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis kiemo ūkio vedime. Bylos duomenys rodo, kad ūkyje gyveno tik J. J. ir S. J., nes kiti buvę kolūkiečių kiemo nariai iš kolūkinio kiemo buvo išvykę ir kiemo ūkio vedime nedalyvavo. Šias nustatytas aplinkybes byloje patvirtina bylos medžiaga bei suinteresuoto asmens A. M. M. paaiškinimai duoti apeliacinės instancijos teisme, kuri tvirtino, kad ji išvyko iš kolūkinio kiemo, po išvykimo ūkio vedime nedalyvavo, ūkio vedime nedalyvavo ir kiti kolūkio nariai, kolūkinio kiemo narais buvo tik J. ir S. J.. A. M. M. nurodė, kad ji nepretenduoja į atitinkamą dalį nuosavybės į ginčo pastatus. Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms nėra pakankamai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kolūkiečio kiemo nariais buvo šeši šeimos nariai ir visiems jiems ginčo turtas priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą ( CPK 185 straipsnis) teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas apeliantės apeliaciniam skundui tenkinti pripažįstant, kad J. J. nuosavybės teisėmis priklausė ½ dalis ginčo pastatų, esančių ( - ), Kauno rajone. Dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo dalis, kuria netenkintas suinteresuoto asmens O. J. pareiškimas dėl nuosavybės dalių pripažinimo į pastatus pakeistina ir toks suinteresuoto asmens pareiškimas tenkintinas ( CPK 329 straipsnio 1 dalis, CPK 330 straipsnis).

28Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo

29Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso kodekso normas bei nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, o taip pat nagrinėdamas bylą netinkamai taikė ir aiškino įgyjamosios senaties bei juridinę reikšmę turinčių faktų teisinių santykių nuostatas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės apeliacinio skundo argumentacija.

30Įgyjamoji senatis – tai savarankiškas nuosavybės teisės į daiktus įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), įgyjamosios senaties įstatyminė samprata atskleista CK 4.68-4.71 straipsniuose. Kasacinio teismo praktikoje dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo yra išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2007 m. spalio 2 d. nutartis P. J. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-363/2007; 2008 m. spalio 29 d. nutartis O. L. v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir kt., civilinė byla Nr. 3K-3-514/2008 ir kt.).

31Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad ginčo pastatai buvo registruoti ūkinėse knygose M. J. vardu, o vėliau M. J. ir dar vėliau S. J. vardu. Nustatęs nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad ūkinėse knygose ginčo pastatų teisinė registracija buvo atlikta pagal tuo metu galiojančią tvarką kaimo vietovėse, ginčo pastatai negalėjo būti įgyti pagal įgyjamąją senatį, kurios viena iš įgijimo sąlygų buvo, kad pagal įgyjamąją senatį negali būti įgyjama nuosavybė į kito asmens vardu registruotus daiktus ( CK 4. 69 straipsnio 3 dalis) ir netenkino pareiškėjos pareiškimo dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (CPK 530-533 straipsniai). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta, o apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai tokių padarytų išvadų nepaneigia. Teismas remdamasis bylos duomenimis, tame tarpe ir apklaustų teismo posėdžio metu liudytojų B. J., S. B., A. B. parodymais nustatė ir tai, kad byloje suinteresuotas asmuo O. J. nuo pat savo gimimo gyveno ginčo pastatuose kartu su tėvu J. J. ir S. J. iki jų mirties ir ji iš savo gyvenamosios vietos nuolatinai gyventi kitur nebuvo išvykusi. Atkreipęs dėmesį į tokias nustatytas aplinkybes teismas pažymėjo, kad pareiškėja O. V. nepateikė byloje įrodymų, jog ji sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai, ginčo pastatus valdė kaip savus ne mažiau kaip dešimt metų. Teisėjų kolegija laiko, kad aptartas pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė teisingai įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ( CPK 185 straipsnis).

32Teismas spręsdamas suinteresuoto asmens O. J. pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. J. priėmė palikimą po savo tėvo J. J. mirties faktiškai pradėdama jį valdyti ir nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad O. J. buvo daugiau kaip metus išlaikoma S. J. mirusios 1992m. gegužės 11d. ir po jos mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdama turtą valdyti nustatė ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes, kad O. J. nuo vaikystės buvo neįgali, nedarbinga ar dalinai nedarbinga. Teismas įvertinęs byloje pateiktą medicininę dokumentaciją, susijusią su O. J. neįgalumo faktais konstatavo, kad O. J. buvo nedarbinga ar iš dalies nedarbinga dėl psichikos sutrikimų nuo vaikystės, nežiūrinti į tai, kad jai neįgalumas buvo nustatytas tik 1992m. balandžio 1d. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad O. J. su tėvais S. J. ir J. J. gyveno nuo gimimo. Po motinos mirties ja rūpinosi ir išlaikė S. J. ir tėvas, o po pastarojo mirties viena S. J.. Byloje įrodyta, jog S. J. O. J. buvo pilnai išlaikoma vienerius metus iki S. J. mirties, todėl visiškai pagrįstai buvo patenkintas reikalavimas dėl išlaikymo fakto nustatymo. Byloje faktiniai duomenys rodo, kad po S. J. mirties jos turtą faktiškai pradėjo valdyti O. J., todėl pagrįstai yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad O. J. po S. J. mirties faktiniu valdymu priėmė palikimą. Nustatydamas prašomus turinčius juridinę reikšmę faktus teismas turėjo teisinį pagrindą taip pat nustatyti ir turintį juridinę reikšmę faktą, kad O. J. po savo tėvo J. J. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėjusi jo turtą valdyti, nes kaip matyti iš bylos medžiagos, kad ji pati pastatais naudojosi juose gyvendama, turėjo plotą ir juos prižiūrėjo. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai aptartais klausimais yra pakankamai argumentuoti ir atitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje išdėstytiems reikalavimams.

33Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2012; kt.).

34Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus konstatuoja, kad bylą sprendęs pirmosios instancijos teismas, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, išvadas apie konkrečių reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl proceso teisės normų nepažeidė ir nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo.

35Apeliantės O. J. apeliacinį skundą patenkinus jai pagal CPK 98 straipsnio taisykles iš pareiškėjos O. V. priteistinos bylinėjimosi išlaidos turėtos apeliacinės instancijos teisme. Apeliantės O. J. pateiktas apeliacinės instancijos teismui kvitas patvirtina, kad ji turėjo 100 EUR atstovavimo išlaidų ( t. 4 b. l. 104).

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija,

Nutarė

37Suinteresuoto asmens O. J. apeliacinį skundą patenkinti.

38Pareiškėjos O. V. apeliacinį skundą atmesti.

39Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti.

40Teismo sprendimo dalį, kuria atmestas suinteresuoto asmens O. J. pareiškimas dėl nuosavybės teisės pripažinimo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, patenkinti pareiškėjos pareiškimą.

41Pripažinti, kad J. J. nuosavybės teisėmis priklausė ½ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), ūkinio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkio pasato, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastato, unikalus Nr. ( - ), ūkio pastato, unikalus Nr. ( - ), kitų statinių, unikalus Nr. ( - ), esančių adresu: ( - ), Kauno rajone.

42Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.

43Iš pareiškėjos O. V. priteisti suinteresuotam asmeniui O. J. 100 EUR bylinėjimosi išlaidų turėtų apeliacinės instancijos teisme.

1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pareiškėja O. V. pareiškimu prašo nuosavybės teisės įgijimo tikslu... 5. Suinteresuotas asmuo bei asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimu O. J.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2014 m. kovo 24 d. priėmė naują sprendimą, kuriuo... 8. Teismas iš byloje surinktų įrodymų darė išvadą, kad O. J. su tėvais ir... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Suinteresuotas asmuo O. J. apeliaciniu skundu (4 t. 70–71) prašo Kauno... 11. Teismo motyvas, kad ūkyje gyveno daugiau asmenų ir jiems galėjo priklausyti... 12. Pareiškėja O. V. patikslintu apeliaciniu skundu prašo 2014-03-24 Kauno... 13. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė įrodinėjimą... 14. O. J. nepateikė nei vieno leistino įrodymo, kuris patvirtintų, kad O. J.... 15. Nuo S. J. mirties (1992 metai) praėjo beveik 20 metų. Per minėtą... 16. Tuo metu galiojusio CK 573 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad prie... 17. O. J. nebūdama įpėdine, negalėjo priimti ir S. J. palikimo. Turto, kuriam... 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą O. J. prašo O. V. apeliacinio skundo... 19. Apeliantės motyvas, kad O. J. ir išlaikymas nebuvo jai reikalingas yra... 20. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 21. Suinteresuoto asmens O. J. apeliacinis skundas tenkintinas.... 22. Pareiškėjos O. V. apeliacinis skundas atmestinas.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 24. Teisėjų kolegija absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų... 25. Dėl suinteresuoto asmens O. J. apeliacinio skundo... 26. Pirmosios instancijos teismas netenkindamas apeliantės reikalavimo... 27. 1964 m. Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta kolūkiečių kiemo bendroji... 28. Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo... 29. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 30. Įgyjamoji senatis – tai savarankiškas nuosavybės teisės į daiktus... 31. Pirmosios instancijos teismas remdamasis bylos medžiaga nustatė, kad ginčo... 32. Teismas spręsdamas suinteresuoto asmens O. J. pareiškimą nustatyti juridinę... 33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo... 34. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus konstatuoja, kad... 35. Apeliantės O. J. apeliacinį skundą patenkinus jai pagal CPK 98 straipsnio... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,... 37. Suinteresuoto asmens O. J. apeliacinį skundą patenkinti.... 38. Pareiškėjos O. V. apeliacinį skundą atmesti.... 39. Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 24 d. sprendimą pakeisti.... 40. Teismo sprendimo dalį, kuria atmestas suinteresuoto asmens O. J. pareiškimas... 41. Pripažinti, kad J. J. nuosavybės teisėmis priklausė ½ dalis gyvenamojo... 42. Kitas teismo sprendimo dalis palikti nepakeistas.... 43. Iš pareiškėjos O. V. priteisti suinteresuotam asmeniui O. J. 100 EUR...