Byla 2A-628-516/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senasis akvedukas“ ir atsakovės A. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3515-781/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senasis akvedukas“ ieškinį atsakovams A. P., A. I., J. M., A. P. ir uždarajai akcinei bendrovei „Vildeta“ (trečiasis asmuo – užsienio bendrovė ASIO spol. s.r.o.) dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Byloje kilo ginčas dėl bendrovės vadovo ir akcininkų atsakomybės, laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir sudarant ekonomiškai nenaudingus sandorius, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Senasis akvedukas“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Banca rupta“, kreipėsi į teismą, prašydama: 1) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų A. P., A. I., J. M., A. P. ir UAB „Vildeta“ 367 858,84 Eur dydžio žalos atlyginimą; 2) priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų A. I. ir A. P. 19 859,22 Eur dydžio žalos atlyginimą; 3) priteisti ieškovei iš atsakovų A. P. ir UAB „Vildeta“ 82 003,01 Eur dydžio žalos atlyginimą; 4) priteisti ieškovei solidariai iš visų atsakovų 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovė nurodė, kad BUAB „Senasis akvedukas“ akcininkų sąrašą sudaro: UAB „Vildeta“ (15 proc. visų bendrovės akcijų), A. P. (40 proc. akcijų), J. M. (15 proc. akcijų) ir A. I. (30 proc. akcijų). UAB „Senasis akvedukas“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi. 2014 m. gruodžio 20 d. nutartimi patvirtintas paskutinis kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, bendra reikalavimų suma sudaro 373 250,05 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi, kuri apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, tenkintas kreditoriaus ASIO spol. s.r.o. prašymas ir BUAB „Senasis akvedukas“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
  4. Ieškovė nurodo, kad BUAB „Senasis akvedukas“ jau 2011 m. buvo nemoki, didžioji dalis pradelstų kreditorių reikalavimų atsirado dar 2009–2010 m., o atsakovai, ne vėliau nei 2011 m. gegužės 1 d., tvirtinant finansines 2010 m. ataskaitas metiniame pranešime, buvo supažindinti su įmonės finansine būkle už 2009 ir 2010 finansinius metus bei žinojo, jog įmonės nuostoliai per metus sudarė pusę įmonės turimo turto vertės, tačiau nesiėmė jokių strateginių veiksmų ir planų, derinančių įmonės finansinę būklę. Priešingai, anot ieškovės, buvo sudaryti nauji bendrovei nenaudingi ir fiktyvūs sandoriai, pagal kuriuos BUAB „Senasis akvedukas“ turtas (piniginės lėšos) buvo perleistas bendrovės akcininkams, taip iš esmės pabloginant ieškovės finansinę būklę ir paneigiant jos galimybes atsiskaityti su esamais realiais kreditoriais. Ieškovė pažymėjo, kad BUAB „Senasis akvedukas“ dalyvių nesąžiningumas buvo įrodytas byloje dėl tyčinio bankroto pripažinimo. Ieškovės įsitikinimu, BUAB „Senasis akvedukas“ direktorius A. P. ir akcininkai – UAB „Vildeta“, A. I., A. P. ir J. M., yra atsakingi kreditoriams, nes ne vėliau nei 2011 m. gegužės 1 d., žinodami, kad bendrovė yra faktiškai nemoki, laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir, nepriimdami jokių strateginių sprendimų dėl tolesnės įmonės veiklos, padidino bendrovės finansinius įsipareigojimus bei sukėlė žalą kreditoriams.
  5. Ieškovė nurodė, kad žala, padaryta A. P. ir A. I. nesąžiningais veiksmais, sudarant bankroto pripažinimo tyčiniu byloje analizuotą 2011 m. liepos 18 d. konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su užsienio bendrove VI VOX LLP, sudaro 68 572 Lt (19 860 Eur) sumą. Be to, A. P. (kaip ieškovės vadovas) savo nesąžiningais veiksmais su ieškovės akcininke UAB „Vildeta“ sudarydamas taip pat tyčinio bankroto byloje nagrinėtą 2011 m. sausio 3 d. gamybinių patalpų su gamybine įranga nuomos sutartį, padarė ieškovei ne mažiau nei 283 140 Lt (82 003,01 Eur) dydžio žalą. Ieškovė paaiškino, kad visų atsakovų veiksmais (neveikimu) buvo padaryta 1 270 143 Lt (549 622 Lt + 720 521 Lt; 367 858,84 Eur) žala, nes atsakovams laiku (nuo 2011 m. gegužės 1 d.) nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovo turto sumažėjo 720 521 Lt suma, savo ruožtu įsiskolinimai padidėjo 549 622 Lt suma.
  6. Apibendrindama, ieškovė pastebėjo, kad atsakovų nesąžiningas pavėlavimas pateikti teismui prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsakovų A. I., A. P. bei UAB „Vildeta“ atlikti fiktyvūs veiksmai, kuriais buvo sumažintas ieškovės turimas turtas, lėmė BUAB „Senasis akvedukas“ nemokumą, dėl ko bendrovė negalėjo tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, todėl tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos 367 858,01 Eur žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad pareiga atsakovams kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado ne vėliau nei 2011 m. gegužės 1 d., tvirtinant 2010 m. finansines ataskaitas. Teismas akcentavo, kad ieškovės nemokumo būsena, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnio 8 dalis, 2010 m. gruodžio 31 d. dar nebuvo atsiradusi, nes įmonės pradelsti įsipareigojimai (461 113,18 Lt) neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės (1 429 204 Lt). Teismas pastebėjo, kad byloje nepateikta įrodymų, pagrindžiančių, jog įmonės įsipareigojimai, kilę iš darbo santykių, 2010 m. buvo pradelsti, todėl, teismo įsitikinimu, jis neturi pagrindo vertinti šios aplinkybės kaip savarankiško pagrindo ieškovės bankroto bylos iškėlimui nurodytu laikotarpiu.
  3. Atsižvelgdamas į tai, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai (462 010,78 Lt) 2011 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (845 350 Lt), be to, įmonė tiek 2009, tiek 2010, tiek 2011 m. patyrė pakankamai didelius nuostolius, teismas sprendė, kad sudarant bei tvirtinant finansinę atskaitomybę už 2011 m., t. y. ne vėliau kaip iki 2012 m. gegužės 1 d., įmonės valdymo organai bei dalyviai turėjo suvokti, jog įmonėje susiklostė tokia situacija, kad ji jau nebegali atsiskaityti su kreditoriais bei buvo pagrindas manyti, jog įmonė su jais nebegalės atsiskaityti ir ateityje, kas vertintina kaip įmonės nemokumas bei pagrindas bankroto bylai iškelti. Teismas pažymėjo, kad įmonės veiklos vykdymas, žinant, kad įmonė veikia nuostolingai ir praranda turtą, o skolos auga, negali būti laikomas protingu ar neperžengiančiu komercinės rizikos ribų.
  4. Teismas iš esmės sutiko su atsakovės J. M. argumentais, kad pastaroji atsakovė, bent jau bendrovės nemokumo atsiradimo laikotarpiu (2011 m. gruodžio 31 d.), nebuvo BUAB „Senasis akvedukas“ akcininkė. Byloje nėra duomenų, kad J. M. ir J. M. už ieškovės akcijas atsiskaitė; priešingai, J. M. 2008 m. gruodžio 9 d. pranešimu informavo UAB „Vildeta“, jog atsisako pirkti nurodytas 375 vnt. akcijų, o iš rašytinių duomenų matyti, jog UAB „Vildeta“ 2012 m. išbraukė J. M. iš skolininkų sąrašo, be to, šias aplinkybes patvirtino tiek UAB „Vildeta“ atstovas teismo posėdžio metu, tiek byloje pateiktas UAB „Vildeta“ 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštas. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad J. M. po nurodytų įvykių nebuvo išbraukta (išregistruota) iš Juridinių asmenų registre esančio akcininkų sąrašo, nesudaro pagrindo pastarosios atsakovės vertinti (bent jau 2011 m.) kaip ieškovės akcininkės. Tuo tarpu buvęs ieškovės vadovas (A. P.) bei akcininkai (UAB „Vildeta“, A. P. ir A. I.), kurie turėjo pareigą veikti rūpestingai ir sąžiningai, domėtis įmonės veikla, be kita ko, nustačius, jog įmonė yra nemoki ir negali (negalės) atsiskaityti su kreditoriais, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nurodytos pareigos neatliko. Teismo vertinimu, atsakovų (akcininkų) argumentai, kad jie nedalyvavo įmonės veikloje, nežinojo apie jos finansinę padėtį, neturėjo balsų daugumos priimti įmonėje sprendimus neatleidžia jų nuo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, nes byloje nepateikta duomenų, jog bendrovės akcininkams būtų trukdoma naudotis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme (toliau – ABĮ) nustatytomis teisėmis. Taigi, teismas sprendė, kad įmonės vadovas (A. P.) ir akcininkai (UAB „Vildeta“, A. P. ir A. I.) uždelsė inicijuoti bankroto bylą, todėl neteisėtais veiksmais prisidėjo prie įmonės nemokumo.
  5. Pasisakydamas dėl žalos dydžio, teismas nurodė, kad bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai yra didesni nei 2010 m. ar 2011 m. ieškovės turėti įsipareigojimai, tačiau būtina išsiaiškinti dėl kokių priežasčių nurodyti įsipareigojimai padidėjo. Teismas pažymėjo, kad Ūkio ministerijos 586 946,13 Lt dydžio patvirtintas reikalavimas (kuris vėliau buvo perleistas VĮ Turto bankui) atsirado tik po bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir, teismo vertinimu, jo atsiradimą lėmė ne atsakovų veiksmai (šiuo atveju neveikimas). Teismas paaiškino, kad minėtas finansinis reikalavimas atsirado dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei, todėl negali būti vertinamas kaip žala, padaryta pavėlavimu kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nurodė, kad atėmus šį kreditorės reikalavimą iš ieškovės patvirtintų reikalavimų sumos, likę reikalavimai sudaro 701 811,60 Lt (1 288 757,73 Lt – 586 946,13 Lt), o ši suma neviršija ieškovės 2010 m. ir 2011 m. balansuose nurodytų įsipareigojimų, mokėtinų per vienerius metus, todėl darytina išvada, kad dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo) ieškovė nepatyrė jokių nuostolių, nes bendras įmonės skolų dydis, lyginant 2010 m. (kai, ieškovės teigimu, atsirado nemokumas) ir 2011 m. (kai faktiškai atsirado ieškovės nemokumas) turėtus įsipareigojimus su bankroto byloje patvirtintais reikalavimais, nepadidėjo.
  6. Teismas kritiškai įvertino ieškovės argumentus, kad žala turėtų būti vertinamas ir bendrovės turto sumažėjimas 720 521 Lt suma, nes, visų pirma, tai neatitinka teismų formuojamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių dėl žalos, padarytos laiku neinicijavus bankroto bylos iškėlimo, skaičiavimo, antra, ieškovė neįrodė (ir neįrodinėjo) kokio turto sumažėjo, dėl kokių priežasčių jo sumažėjo, ar tam turėjo įtakos atsakovų veiksmai (neveikimas) ir pan. Kadangi bendrovės vadovas ir akcininkai atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jų neteisėto delsimo, o ne už visus nepatenkintus reikalavimus bankroto byloje, teismas sprendė, kad šiuo atveju dėl ieškovės nurodytos žalos buvusio bendrovės vadovo ir (ar) akcininkų civilinė atsakomybė neatsiranda.
  7. Pasisakydamas dėl žalos, patirtos dėl sudarytų sandorių, atlyginimo, teismas išaiškino, kad sprendžiant dėl atsakovų veiksmų, sudarant ginčo sandorius, neteisėtumo, esminę reikšmę turi ne tai, ar nurodyti sandoriai ieškovei buvo nuostolingi, bet tai, ar atsakovai, juos sudarydami, nepažeidė įstatymuose konkrečiai nustatytų ir (ar) fiduciarinių pareigų.
  8. Teismas nustatė, kad Didžiosios Britanijos bendrove VI VOX LLP pagal ginčo sutartį iš esmės tam tikras paslaugas ieškovei suteikė. Nors ieškovės bankroto administratorė abejojo suteiktų paslaugų kokybe, teismas pastebėjo, kad iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo tarp šalių nebuvo kilęs ginčas dėl suteiktų paslaugų kokybės, be to, administratorė šios sutarties neginčijo, t. y. teismine tvarka neprašė jos pripažinti negaliojančia, priteisti iš VI VOX LLP gautas lėšas ir pan., taigi minėta sutartis yra galiojanti. Teismas akcentavo, kad ieškovė iš dalies įgyvendino vykdytą projektą, t. y. sukūrė vieną bioreaktoriaus prototipą, todėl darytina išvada, jog ji pasinaudojo VI VOX LLP suteiktomis konsultavimo paslaugomis ir ieškovė šių aplinkybių nenuginčijo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė, kaip žalą vertino visą pagal 2011 m. liepos 18 d. sutartį sumokėtą sumą, tačiau, kaip nustatyta aukščiau, VI VOX LLP visgi suteikė ieškovei tam tikras konsultavimo paslaugas (iš esmės tai pripažino ir LVPA), todėl, teismo vertinimu, žala negali būti vertinama visa sutarties kaina. Kita vertus, ieškovė neįrodė (ir neįrodinėjo) skirtumo tarp ieškovės sumokėtos kainos ir faktiškai gautų paslaugų kainos, todėl teismas neturi galimybių įvertinti, už kokią sumą VI VOX LLP faktiškai suteikė ieškovei paslaugų. Taigi, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovų A. P. ir A. I. neteisėtų veiksmų, sudarant minėtą konsultavimo paslaugų teikimo sutartį, nes byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovai tyčia siekė pažeisti įmonės ir kreditorių interesus (sutartis sudaryta žinant, jog ji nebus vykdoma arba sudaryta akivaizdžiai per didele kaina), o neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė negali kilti.
  9. Teismas, nurodęs, kad nors Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-825-241/2015 patalpų su gamybine įranga nuomos sutartį įvertino kaip ekonomiškai nenaudingą ir nuostolingą, nes nuomos kaina buvo nepagrįstai didelė, o ieškovė šioje byloje prašo nustatyti, kad žala yra visa suma, kurią ieškovė yra sumokėjusi UAB „Vildeta“ už patalpų su gamybine įranga nuomą, vis dėlto ieškovė faktiškai buvo išnuomojusi minėtas patalpas su gamybine įranga, jomis naudojosi, tikėtinai šiose patalpose ir naudodamasi išnuomota įranga sukūrė bioreaktoriaus prototipą, todėl, teismo vertinimu, negalima daryti išvados, kad visa ieškovės sumokėta suma turėtų būti vertinama kaip žala. Kita vertus, ieškovė šios žalos nekonkretizavo, t. y. nenurodė kiek ieškovė galimai permokėjo už nurodytų patalpų ir įrangos nuomą, be to, ieškovės bankroto administratorė neginčijo ir šios sutarties, neprašė priteisti iš UAB „Vildeta“ nepagrįstai gautų lėšų ir pan., todėl paminėdamas, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų ir (ar) konkrečios žalos dydžio.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Atsakovė A. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį, kurioje konstatuoti A. P. neteisėti veiksmai uždelsus inicijuoti bankroto bylą, ir konstatuoti, kad apeliantė neatliko neteisėtų veiksmų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atsakovė laikėsi nekintamos pozicijos, kad jai nebuvo užtikrinta teisė dalyvauti ieškovės veikloje, nes ji nebuvo kviečiama į akcininkų susirinkimus, jei šie susirinkimai apskritai vyko, taip pat nebuvo informuojama apie tokių susirinkimų priimtus sprendimus. Byloje nebuvo pateikta jokių A. P. dalyvavimą visuotiniuose akcininkų susirinkimuose patvirtinančių įrodymų, taip pat įrodymų, jog apeliantė apie tokius susirinkimus buvo informuojama, todėl teismas, neturėdamas jokių įrodymų, nepagrįstai pripažino faktą apie A. P. galėjimą dalyvauti akcininkų susirinkimuose buvus. Kadangi A. P. nekvietimą ir nedalyvavimą susirinkimuose patvirtina jokių priešingų įrodymų byloje nebuvimas, šiuo atveju būtent ieškovė, teigdama, kad A. P. buvo suteikta teisė dalyvauti susirinkimuose, turėjo tai įrodyti, t. y. pateikti A. P. dalyvavimą arba informavimą apie vyksiančius susirinkimus patvirtinančius įrodymus, nes būtent ji privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes. Taigi teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nepagrįstai ją perkeldamas atsakovei.
    2. Apeliantė nuo 2009 m. balandžio 30 d. nebeina bendroves vadovės pareigų. Nuo šio momento ji nebuvo kviečiama ir į visuotinius akcininkų susirinkimus, taigi, daugiau kaip keturis metus (skaičiuojant iki bankroto bylos teisme iškėlimo) neturėjo galimybės dalyvauti ieškovės veikloje, daryti įtaką kokių nors priimamų sprendimų priėmimui ar kitaip prisidėti prie veiklos organizavimo. Akcininko pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo atsiranda po to, kai akcininkas susirinkimo metu yra informuojamas (supažindinamas) su bendrovės finansine padėtimi ir yra nustatoma, jog ši padėtis atitinka įstatyme įtvirtintą įmonės nemokumo sąvoką. Kadangi apeliantė nebuvo informuojama apie organizuojamus susirinkimus ir jai nebuvo teikiama jokia informacija apie jau įvykusius susirinkimus, atsakovei nebuvo žinoma ieškovės finansinė padėtis ir jai nekilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
    3. Atsakovė, nepaisydama pareigos įrodinėti jai nebuvimo, buvo aktyvi ir teismo prašė išreikalauti iš ieškovės visuotinio akcininkų susirinkimo protokolus ir sprendimus, priimtus nuo 2009 m. balandžio 14 d., tačiau tokie protokolai nebuvo pateikti nurodant, kad jie nebuvo perduoti bankroto administratorei, savo ruožtu susirinkimų protokolai nėra kaupiami Juridinių asmenų registre, į kurį kreipėsi atsakovė, administratorei nepateikus įrodymų. Administratorei nebuvo perduoti ir pranešimų apie susirinkimus išsiuntimą akcininkams pagrindžiantys įrodymai. Visiškai nesuprantama, kaip atsakovė galėtų pateikti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybes, kad jai, kaip akcininkei, buvo trukdoma dalyvauti ir balsuoti akcininkų susirikimuose, kai tokias aplinkybes pagrindžiantys dokumentai dėl nesuprantamų priežasčių dingo iš ieškovės archyvų. Ieškovei negalint pateikti privalėtų saugoti dokumentų, įrodančių atsakovės dalyvavimą susirinkimuose ir jos informavimą apie susirinkimus, darytina priešinga teismo priimtai išvada, kad ieškovė neįrodė, jog netrukdė akcininkei A. P. naudotis jai ĮBĮ suteiktomis teisėmis.
    4. Pats faktas, kad A. P. buvo įmonės akcininkė, savaime nelemia jos civilinės atsakomybės. Būtina įvertinti aplinkybes, kokiu konkrečiu ar bent apytikriu momentu atsakovei, kaip įmonės akcininkei, atsirado pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kokie įrodymai patvirtina, jog atsakovė apie tai neabejotinai turėjo žinoti ir žinojo. Nenustačius, kad atsakovė būtų vykdžiusi kokius nors vadovui būdingus veiksmus per laikotarpį nuo 2012 metų iki bankroto bylos iškėlimo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovei buvo žinoma ar ji privalėjo kontroliuoti bei žinoti apie kasdienę įmonės veiklą ir situacijos, kuomet kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą, atsiradimą. Joks teisės aktas akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesieja su metinės finansinės atskaitomybės tvirtinimo momentu. Tokia pareiga siejama su momentu, kuomet akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą. Teismas, vertindamas bendrovės pradelstų skolų 2011 m. dydį, rėmėsi ne bendrovės balansu ar pelno (nuostolių) ataskaita, o 2013 m. birželio 30 d. pradelstų įsipareigojimų sąrašu, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, jog aptariamas pradelstų įsipareigojimų dydis buvo įformintas 2013 m., t. y. praėjus metams nuo metinės finansinės atskaitomybės už 2011 m. sudarymo, be to, šis dokumentas nėra finansinės atskaitomybės dokumentų sudėtyje ir atsakovei, kaip akcininkei, nebuvo ir negalėjo būti žinomas.
  2. Ieškovė BUAB „Senasis akvedukas“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – iš dalies tenkinti ieškinį: priteisti solidariai iš bendrovės dalyvių ir direktoriaus 351 165,64 Eur dydžio žalos atlyginimą; priteisti solidariai iš atsakovų A. I. ir A. P. 19 859,22 Eur žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovų A. P. ir UAB „Vildeta“ 82 003,01 Eur žalos atlyginimą bei solidariai iš visų atsakovų 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Teismas netinkamai nustatė, kad bendrovės finansinė būklė kritiškai pablogėjo 2011 metais. Bendrovė nuo 2010 metų turėjo ne tik itin didelių pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, tačiau ir nevykdė pareigos mokėti privalomus mokesčius. 2010 metais, lyginant su 2009 m., bendrovės turto dydis sumažėjo 1 034 450 Lt suma, be to, 2010 m. ieškovė patyrė 428 621 Lt nuostolių. Visos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad jau 2010 m. bendrovės veikla buvo vykdoma bei organizuojama nuostolingai. Bendrovė nevykdė taikos sutarties su trečiuoju asmeniu ASIO spol s.r.o., patvirtintos Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4762-104/2010. Sistemiškai aiškinant ĮBĮ 4 straipsnio 3 punkto nuostatas darytina išvada, kad vėlavimas mokėti įstatymų nustatytus mokesčius, kitas privalomąsias įmokas ir (arba) priteistas sumas yra savarankiškas pagrindas iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą. Taigi jau 2010 m., nepaisant to, kad bendrovė ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme dar buvo moki, buvo pagrindas spręsti klausimą dėl galimo bankroto bylos iškėlimo arba dėl būtinumo imtis veiksmų bendrovės būsenai pagerinti.
    2. Jeigu atsakovai būtų laiku įvykdę pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, akivaizdu, kad Ūkio ministerijos finansinis reikalavimas nebūtų atsiradęs, nes bendrovė nebūtų gavusi finansavimo už projektą, kurio objektyviai negalėjo įvykdyti dėl savo nuostolingos veiklos. Bendrovei finansavimas buvo teikiamas iki pat bankroto bylos iškėlimo. Faktas, kad bendrovė, net būdama nemoki (2012-2013 metais), teikė prašymus dėl projekto finansavimo, yra neabejotinas įrodymas, pagrindžiantis, kad Ūkio ministerijos reikalavimas kilo būtent dėl neteisėtų atsakovų veiksmų jiems laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne dėl paties bankroto bylos iškėlimo fakto. Taigi teismas nepagrįstai šios kreditorės reikalavimo sumą išskaičiavo iš bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumos. Be to, įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra konstatuota, kad ieškovės bankrotas yra tyčinis, kurį sukėlė kryptingi neteisėti bendrovės vadovo ir akcininkų A. I. bei UAB „Vildeta“ veiksmai, taigi šios aplinkybės yra neabejotinas įrodymas, kad tiek Ūkio ministerijos, tiek ir kitų kreditorių reikalavimai kilo būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų. Tokia situacija, kai teismas subjektyviu pasirinkimu minuosuoja dalį reikalavimų iš bendros patvirtintų reikalavimų sumos, leidžia formuotis precedentui, kuris prieštarauja tiek formuojamai teismų praktikai, tiek teisinės valstybės principui ir žalos atlyginimo instituto nuostatoms. Teismas dirbtiniu būdu sumažino bendrą bendrovės išaugusį skolos dydį dėl atsakovų laiku neįvykdytos pareigos bei sudarė sąlygas jiems išvengti atsakomybės dėl padarytos žalos.
    3. Bankroto byloje patvirtinti kreditorių reikalavimai yra didesni nei 2011 m. ieškovės turėti įsipareigojimai, todėl šių sumų skirtumą reikia vertinti kaip ieškovės nuostolius, patirtus dėl atsakovų neveikimo. Šiuo atveju bendrovės patirta žala sudaro 491 983,73 Lt (1 288 757,73 – 796 774). Be to, byloje nustačius nesąžiningus atsakovų veiksmus (veikla buvo vykdoma nuostolingai, nebuvo imamasi priemonių siekiant pagerinti finansinę būklę ar nutraukti nuostolingą veiklą, lėšos naudojamos ne atsiskaityti su kreditoriais, o fiktyvių sandorių pagrindu pervesti susijusiems asmenims) konstatuotina ne tik atsakovų atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 1 dalį, bet ir bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos pažeidimas (generalinis deliktas). Bendrovės turimas turtas 2011 m. gruodžio 31 d. sudarė 845 350 Lt, o bankroto dieną sumažėjo iki 124 829 Lt, taigi įmonė patyrė 720 521 Lt turto sumažėjimą. Jei atsakovai kryptingais tyčiniais veiksmais nebūtų mažinę įmonės turto, nebūtų sudarę bendrovei nenaudingų sandorių, turto būtų visiškai užtekę atsiskaityti su kreditoriais, taigi turto sumažėjimas taip pat laikytinas bendrovės žala. Iš viso bendrovės patirtos žalos dydis sudaro 1 212 504,73 Lt (351 165,64 Eur).
    4. Juridinių asmenų registre nurodyta, kad J. M. yra ieškovės akcininkė, kuriai priklauso 375 akcijos. Įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingas ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. J. M., jos, kaip bendrovės akcininkės, statuso, nėra nuginčijusi, todėl ieškinys jos atžvilgiu pareikštas teisėtai. Be to, paskutinis akcininkų sąrašas registrui buvo teiktas 2010 m. spalio 1 d. ir jame buvo pažymėta, kad J. M. yra akcininkė, tuo tarpu pati J. M. teigia, kad apie atsisakymą pirkti bendrovės akcijas informavo UAB „Vildeta“ (iš kurios pirko akcijas) 2008 m. gruodžio 9 d. Tiek UAB „Senasis akvedukas“, tiek UAB „Vildeta“ vadovavo A. P., todėl, jei atsisakymas pirkti akcijas iš tikrųjų buvo pateiktas dar 2008 m., ieškovės vadovas nebūtų šios atsakovės įtraukęs į akcininkų sąrašą.
    5. Teismo argumentai dėl 2011 m. liepos 18 d. ieškovės ir VIVOX LLP sudarytos konsultavimo paslaugų sutarties prieštarauja Vilnius apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-810-590/2015 nustatytoms aplinkybėms, kuri šioje byloje turi prejudicinę reikšmę. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo šios sutarties fiktyvumą, kad konsultacijos realiai net nebuvo teikiamos, o sutartimi buvo siekiama ne realaus konsultavimo paslaugų pirkimo, bet iššvaistyti įmonės turtą bendrovės akcininko A. I. naudai. Šios Vilniaus apygardos teismo konstatuotas aplinkybės buvo patvirtintos ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-825-241/2015.
    6. Gamybinių patalpų su gamybine įranga nuomos sutarties nenaudingumas šiuo metu yra konstatuotas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartimi. Teismas neįvertino aplinkybės, kad bendrovė minėta nuomos sutartimi prisiėmė normalias rinkos kainas viršijančius įsipareigojimus susijusio asmens – akcininkės UAB „Vildeta“, naudai. Ši sutartis viršija įprastą verslo riziką, buvo sudaryta tikslu bendrovės turtą perleisti susijusiam asmeniui, siekiant išvengti turtinių prievolių kitiems kreditoriams.
    7. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovė neįrodė atsakovų (A. P., A. I. ir UAB „Vildeta“) nesąžiningumo, taip pat aplinkybės, jog atsakovai būtų prisiėmę neprotingai didelę nuostolių įmonei atsiradimo riziką, neįvertino fakto, kad minėti sandoriai buvo sudaryti tarp ieškovės ir jos dalyvių, mokėjimai šių sandorių pagrindu buvo atliekami bendrovei jau faktiškai esant nemokiai, o įsiteisėjusiu sprendimu jau nustatyta aplinkybė, kad konsultavimo paslaugų teikimo sutartis yra fiktyvus sandoris, kas yra neginčytinas A. P. ir A. I. nesąžiningumo įrodymas. Gamybinių patalpų su įranga nuomos sutartimi prisiimtas neprotingo dydžio įsipareigojimas akcininkės naudai, taip pat pagrindžia UAB „Vildeta“ ir A. P. nesąžiningumą, be to, tiek UAB „Vildeta“, tiek ieškovės vadovu buvo tas pats asmuo – A. P.. Visos sandorių sudarymo aplinkybės rodo, kad sandoriais buvo prisiimta ne normali verslo rizika, o siekiama tyčiniais neteisėtais veiksmais išvengti turtinių prievolių kitų kreditorių atžvilgiu, taigi šių sutarčių pagrindu pervestos lėšos turi būti vertinamos kaip bendrovės žala.
  3. Atsakovė UAB „Vildeta“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovės skundą atmesti, o A. P. skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovė negalėjo tikėtis, kad reikalavimai, kurie Lietuvos apeliacinio teismo, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, buvo įvertinti net prima facie nepagrįsti, bus pripažinti pagrįstais bylą išsprendus iš esmės. Ieškovė visiškai nekorektiškai polemizuoja dėl datos, kada atsakovai esą privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes remiasi ne tais finansiniais duomenimis, pagal kuriuos sprendžiama apie bendrovės nemokumą. Apeliantė net nepasisako apie pradelstus įsipareigojimus. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tvirtinant 2010 metų finansinę atskaitomybę nebuvo atsiradusi, nes turto ir pradelstų skolų santykis tuo metu buvo apie 32 proc.
    2. Skunde visiškai klaidingai skaičiuojama tariama žala. Net jeigu teismas būtų pripažinęs, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado ne vėliau 2011 m. gegužės 1 d., ir ši pareiga buvo pažeista, žalos dydis būtų siekęs arba 181,39 Lt arba 362,89 Lt (jei būtų nustatyta, kad ir skola UAB „Statveda“ atsirado po minėtos datos). Savo ruožtu pripažinus, kad kreiptis į teismą dėl bankroto bylos buvo privaloma ne vėliau kaip 2012 m. gegužės 1 d., jokia žala nebuvo padaryta, nes jokie nauji įsiskolinimai kreditoriams po minimos datos neatsirado. Tai dar kartą patvirtina, kad tiek vadovas, tiek akcininkai elgėsi teisėtai ir sąžiningai, nes nors ir laiku nesikreipė į teismą, tačiau neleido atsirasti jokiems naujiems įsipareigojimams kreditoriams, kurie vėliau bankroto procese būtų neįvykdyti.
    3. Ieškovė byloje neginčijo, kad Ūkio ministerija turėjo teisę susigrąžinti paramos lėšas vien tuo pagrindu, jog paramos gavėjui yra iškeliama bankroto byla ir ji po projekto įgyvendinimo penkerius metus nebegali teikti ataskaitų. Būtent šia teise pagal sudarytos Projekto finansavimo ir administravimo sutarties 7.2 punktą Ūkio ministerija ir pasinaudojo. Šia teise Ūkio ministerija būtų pasinaudojusi nepaisant to, kada – vėluojant ar nevėluojant – būtų iškelta bankroto byla. Taigi, ministerija būtų reikalavusi sugrąžinti paramos lėšas ir 2010 metais, jei tuomet būtų iškelta bankroto byla. Be to, jokie mokėjimai po 2012 m. gegužės 1 d. nebuvo atliekami – paskutinis mokėjimas atliktas 2011 m. rugsėjo 22 d. Savo ruožtu ginčo dėl tinkamo projekto įgyvendinimo nebuvo. Skunde pateikiama melaginga informacija apie tai, kad sukurtas bioreaktoriaus prototipas yra pavogtas. Į bylą buvo pateikta informacija, kad bioreaktoriaus prototipas buvo perduotas ir šiuo metu yra naudojamas VGTU mokslininkų.
    4. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-342-943/2016 pažymėjo, kad teismų išvados dėl Gamybinių patalpų su gamybine įranga nuomos sutarties ekonominio nenaudingumo ir nuostolingumo sietos su nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio dydžiu, kas suponuoja nuomonę, jog sprendžiant dėl tokio pobūdžio padarytos žalos atlyginimo turi būti nustatytas skirtumas tarp realios tokio sandorio vertės ir sumokėto nuomos mokesčio. Tačiau ieškovė tokio skirtumo neįrodinėjo, nors būtent jai tenka pareiga įrodyti tiek žalos faktą, tiek dydį, juo labiau, kad ieškovė net nepaneigė, jog pagal sutartį bendrovei buvo suteikta teisė naudotis ypač brangia įranga. Todėl teismas visiškai pagrįstai reikalavimus, susijusius su nuomos sutartimi, atmetė kaip neįrodytus.
    5. Ieškinyje bendrovės vadovo ir akcininkų atsakomybė dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo neindividualizuota, todėl teismas, net jei būtų priteisęs iš atsakovų kokias nors sumas, jas būtų privalėjęs individualizuoti, tačiau ieškovė dėl to net nepasisakė.
  4. Trečiasis asmuo ASIO spol. s.r.o. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo tenkinti ieškovės BUAB „Senasis akvedukas“ skundą. Atsiliepime iš esmės kartojami ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, papildomai pažymint, kad:
    1. Civilinėje byloje Nr. B2-810-590/2015 pripažintų nesąžiningais ir nenaudingais sandorių pagrindu, nesant tam realaus teisinio pagrindo, ieškovės turtas buvo sumažintas beveik 400 000 Lt suma, be to, finansiniai įsipareigojimai susijusiems asmenims itin didelėms sumoms buvo prisiimti ir vykdomi bendrovei jau faktiškai esant nemokiai. Kasacinio teismo byloje Nr. 3K-3-124/2004 teisėjų kolegija išaiškino, kad tokiu atveju pakanka konstatuoti, jog sandoris nesąžiningas, neanalizuojant sandorio teisėtumo klausimo, o nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę. Akivaizdu, kad A. P., A. I. ir UAB „Vildeta“ privalo atlyginti bendrovei padarytą žalą, kylančią iš fiktyvių ir nenaudingų sandorių.
    2. Sutiktina su ieškovės pozicija, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas atsakovų veiksmus vertinti ir kaip generalinį deliktą ir taikyti iš to kylančias pasekmes. Bet kuris vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo turi bent kartą per metus pasidomėti bendrovės, kurios dalyviu jis yra, veikla, siekdamas išvengti neigiamų padarinių. Pasyvus elgesys, kelis metus iš eilės nesidomint bendrovės veikla, neatitinka minimalių sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų, todėl laikytinas nesąžiningu per se. Konstatavus tokius nesąžiningus atsakovų veiksmus, konstatuotina ne tik jų atsakomybė pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 1 dalį, bet ir bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadaryti kitam asmeniui žalos, pažeidimas. Žala šiuo atveju pasireiškia turto netekimu, todėl atsakovams kyla pareiga atlyginti ne tik padidėjusių skolinių įsipareigojimų sumą, bet ir žalą, kylančią iš turto praradimo (720 521 Lt).
    3. Šiuo atveju yra visos sąlygos, kurioms esant turi būti taikoma A. P., kaip bendrovės vadovo, atsakomybė dėl įmonei ir jos kreditoriams sukeltos žalos atlyginimo, nes A. P. įmonės vardu sudarė jai nenaudingus sandorius, taip įmonės lėšas iššvaistė susijusių asmenų (bendrovės akcininkų) naudai, be to, jis nesiėmė veiksmų mokumui išlaikyti ar atstatyti, būdamas vadovu laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo.
    4. Bendrovės finansinės atskaitomybės rinkiniai buvo teikiami VĮ Registrų centrui, kas sudaro prielaidą teigti, kad atsakovai (akcininkai) buvo informuoti apie bendrovės šaukiamus eilinius visuotinius akcininkų susirinkimus, nes priešingu atveju, šie rinkiniai nebūtų patvirtinti bei pateikti registrui. Nei A. P., nei kiti atsakovai nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad jiems buvo trukdoma domėtis bendrovės veikla, dalyvauti susirinkimuose, priimti sprendimus ir pan. Atsakovė A. P. nepateikė jokių įrodymų, kad siekė inicijuoti visuotinių akcininkų susirinkimą, kaip tai numatyta ABĮ 23 straipsnio 1 dalyje arba kreipėsi į teismą dėl baudos įmonės vadovui skyrimo. Taigi nėra jokio pagrindo sutikti su A. P., kad jai nebuvo sudarytos galimybės dalyvauti bendrovės akcininkų susirinkimuose. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad akcininkai UAB „Vildeta“ ir A. I. aktyviai dalyvavo bendrovės veikloje, taigi šie atsakovai turėjo ir galėjo žinoti apie bendrovės finansinę būklę.
  5. Atsakovė A. P. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Ieškovė klaidingai aiškina ĮBĮ 4 straipsnio nuostatas, kuriame įtvirtinti atvejai, kuomet ĮBĮ nurodyti asmenys turi teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau ne atvejai, kuomet bendrovei turi būti iškeliama bankroto byla. Bendrovės vadovo ar dalyvių pareiga kreiptis į teismą įtvirtinta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl bankroto bylos iškėlimo privalo kreiptis tuomet, kai bendrovė tampa nemoki. Ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų apie tai, kokio dydžio buvo ieškovės pradelsti skoliniai įsipareigojimai 2010 m. pabaigoje, o nesant įrodymų apie pradelstų skolinių įsipareigojimų dydį, nėra įmanoma spręsti apie nemokumą. Be to, tai, kad ieškovės finansinė padėtis 2010 m. neatitiko nemokios įmonės statuso, pripažino ir pati ieškovė savo apeliaciniame skunde.
    2. Ieškovės teiginys, esą 2013 m. balandžio 16 d. projekto patikros vietoje lapas patvirtina paramos teikimą iki pat ieškovės bankroto, yra akivaizdžiai paneigtas pačiame lape nurodytos informacijos: projektas pagal sutartį buvo pradėtas įgyvendinti 2009 m. rugsėjo 1 d. ir baigtas – 2012 m. vasario 29 d. Kaip matyti iš patikros vietoje lapo 2 p. lentelės, mokėjimai ieškovei buvo išmokėti laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. rugsėjo 22 d. Taigi, visas Ūkio ministerijos finansinis reikalavimas susiformavo iš sumų, ieškovei išmokėtų, kai ji dar buvo moki ir atsakovams jokia pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo kilusi. Teismo konstatuotos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos 2012 m. gegužės mėn. iškėlimo nevykdymas priežastiniu ryšiu nesusijęs su Ūkio ministerijos reikalavimo susiformavimu ar jo dydžiu.
    3. Ieškovė nurodo, kad atsakovų neteisėtais veiksmais buvo sumažintas bendrovės turtas, o šie neteisėti veiksmai pasireiškė kaip nenaudingų sandorių sudarymas. Tačiau, pati ieškovė skunde nurodo, kad šie esą neteisėti veiksmai buvo atlikti ne visų atsakovų, o ieškovės vadovo, UAB „Vildeta“ bei A. I.. Ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kad tokiems sandoriams sudaryti būtų duotas akcininkų, įskaitant ir atsakovės A. P., sutikimas ar akcininkai kokiais nors kitokiais savo veiksmais būtų prisidėję prie šių sandorių sudarymo. Apeliaciniame skunde ieškovei nurodant, kad A. P. atsakomybė atsiranda iš generalinio delikto, ieškovė faktiškai išplečia ieškinio pagrindą, nors ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinėje instancijoje. Kita vertus, ieškovė nepateikia jokių įrodymų ar argumentų, kokie konkrečiai neteisėti atsakovės veiksmai ar neveikimas lėmė bendrovės turto sumažėjimą, t. y. kaip konkrečiai pasireiškė atsakovės bendrųjų pareigų elgtis taip, kad nesukeltų ieškovei žalos, nevykdymas ar netinkamas vykdymas kiekvienu iš tariamai ieškovei nenaudingo sandorio sudarymo atveju. Įrodinėjant A. P. civilinę atsakomybę, yra būtina nurodyti, kokių konkrečiai teisės aktuose įtvirtintų akcininko pareigų ji nevykdė arba jas pažeidė.
  6. Atsakovas A. P. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo atmesti ieškovės skundą, o A. P. skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Tvirtinant finansinės atskaitomybės duomenis už 2010 metus, ieškovės nemokumo neegzistavo, nes pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis siekė 31,78 proc. Taigi ieškovė neįrodė, kad nurodytu momentu atsakovams, įskaitant A. P., buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
    2. Žala dėl pavėlavimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo negali būti laikoma Ūkio ministerijos reikalavimas, siekiantis 586 946,13 Lt sumą, nes šis reikalavimas atsirado dėl paties bankroto bylos iškėlimo fakto, nepaisant to, kada ji buvo iškelta. Savo ruožtu pretenzijų, kad ieškovė netinkamai vykdė projektą, iš finansavimą teikusios ir priežiūrą atlikusios institucijos nebuvo gauta. Žala dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo negalėjo būti laikomi reikalavimai, kurie padidėjo jau po kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Savo ruožtu netikslūs ir neaiškūs teiginiai, kad po 2011 m. gegužės 1 d. sumažėjo bendrovės turto, neturi jokios teisinės reikšmės. Taigi net jei šioje byloje būtų buvusi taikyta civilinė atsakomybė už pavėluotą ieškovės bankroto bylos iniciavimą, ieškovė neįrodė tikslaus žalos dydžio.
    3. Siekis išsaugoti bendrovės veiklą buvo nulemtas sąmoningo ir racionalaus verslo sprendimo, už kurį vadovui negali kilti atsakomybė. Ieškovė nenurodė ir neįrodė, kad A. P. gali būti laikomas pasielgęs tyčia ar ypač neatsargiai, kai suvokdamas bendrovės nemokumą, sąmoningai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Būtent ieškovė privalo įrodyti A. P. tyčią ar didelį neatsargumą nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes pagal įstatymą preziumuojama lengviausios formos kaltė teismų praktikoje nėra pakankama atsakomybei pagrįsti. Pagal teismų praktiką, siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą. Ieškovė tinkamai vykdė projekto įsipareigojimus, todėl apie bankroto bylos iškėlimą negalima buvo net svarstyti dėl to, kad iškėlus bankroto bylą, būtų tekę grąžinti gautas paramos lėšas, nepaisant to, kad jos buvo gautos už tinkamai atliktus darbus. Ieškovė nenurodo jokių argumentų, kodėl vadovas A. P., žinodamas, kad bendrovė yra prisiėmusi įsipareigojimus viešą interesą turinčiame projekte ir gebėdama juos toliau tinkamai vykdyti, turėjo lengvabūdiškai pasirinkti lengviausią kelią ir inicijuoti bankroto bylą.
    4. Bankrotas pripažįstamas tyčiniu įvertinus tik tam tikrą bendrą tendenciją, pagal kurią teismas sprendžia, kad bendrovė prie bankroto buvo privesta tyčia. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad absoliučiai visi konkretūs įmonės vadovo, dalyvių ar kt. asmenų veiksmai nulemia tyčinį bankrotą. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-825-241/2015 jokių atsakovų neteisėtų veiksmų nenustatė. Nors teismas konstatavo, kad konsultavimo paslaugų sutartis ir gamybinių patalpų su įranga nuomos sutartis atitiko ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje 2 punkte numatytus tyčinio bankroto kriterijus, tačiau teismas nekonstatavo, kad šios sutartys buvo visa apimtimi (ar iš dalies) neteisėtos. Teismas apskritai nevertino minėtų sandorių teisėtumo klausimo. Vien tai, kad tam tikri sandoriai teismo post facto buvo pripažinti ekonomiškai nenaudingi, savaime nereiškia, jog jie buvo neteisėti civilinės atsakomybės požiūriu. Tiek Gamybinių patalpų su gamybine įranga nuomos sutartį, tiek konsultavimo paslaugų sutartį, A. P. sudarė ir vykdė tuo metu elgdamasis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, todėl šių sutarčių vykdymas negali būti laikomas neteisėtu, vertinant A. P. veiksmus būtent jų atlikimo momentu. Be to, būtent ieškovė privalėjo įrodyti sandorių sukeltus tikslius nuostolius, tačiau to nedarė. Net jeigu laikyti, kad minėtos sutartys buvo nuostolingos, ne visos pagal jas ieškovės sumokėtos sumos gali būti laikomos žala, nes tam tikro dydžio naudą gavo ir pati ieškovė.
  7. Atsakovė J. M. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o A. P. skundą vertinti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Kasacinis teismas išaiškino, kad atitinkamų teisių registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet net tas teises nustatančią funkciją, o registracijos faktas nepakeičia ir neapriboja materialiųjų teisės normų dėl atitinkamų turtinių teisių įgijimo. Visi į bylą pateikti įrodymai patvirtino, kad J. M. akcininko teisių neįgijo ar bent jau aktualiu bylai laikotarpiu jų neturėjo, ji nebuvo atsakinga už įrašo registre padarymą, todėl klaidinantis įrašas pats savaime negali būti laikomas pakankamu pagrindu civilinei atsakomybei atsirasti.
    2. Kasacinis teismas akcentuoja momento, kada atsirado pareiga iškelti įmonei bankroto bylą, svarbą. Šį momentą lemia pradelstų įmonės finansinių įsipareigojimų dydis konkrečiu laikotarpiu. Neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai. Teismas teisingai nurodė, kad tvirtinant 2010 metų finansinę atskaitomybę, pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, dar nebuvo atsiradusi, priešingai, finansiniai rodikliai leido manyti, kad bendrovės finansinė padėtis gerėja.
    3. Ieškovė, teigdama, kad bendrovės dalyvių neatsakingumą ir jų kaltę pagrindžia tai, jog bendrovė, jau būdama skolinga, 2009 m. sudarė sutartį su Ūkio ministerija dėl darbų, kurių faktiškai nesugeba atlikti, prieštarauja pati sau, nes sutartis buvo sudaryta, kai net pagal ieškovės nurodytas aplinkybes bendrovė dar neveikė nuostolingai, be to, darbai pagal sutartį buvo atlikti ir atlikti tinkamai – bioreaktorius sukurtas ir šiuo metu naudojamas moksliniuose tyrimuose. Ieškovė, nors ir buvo teismo įpareigota, nesiėmė jokių veiksmų bioreaktoriui įvertinti.
  8. Ieškovė BUAB „Senasis akvedukas“ atsiliepime į A. P. apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Bendrovė dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti teismui tiesioginių įrodymų apie atsakovės kvietimus ir jos dalyvavimą bendrovės visuotiniuose akcininkų susirikimuose, nes tokiais dokumentais dėl kaltų atsakingų asmenų nedisponuoja. Tačiau VĮ Registrų centrui teikiamas tik akcininkų susirinkimo patvirtintas bendrovės metinių finansinės ataskaitų rinkinys. Bendrovė kiekvienais metais teikė registrui šį rinkinį, todėl pagrįsta teigti, kad eiliniai visuotiniai akcininkų susirinkimai buvo šaukiami. Be to, bendrovės vadovas taip pat patvirtino, kad akcininkų susirinkimai buvo šaukiami įstatymų nustatyta tvarka. A. P. argumentas dėl neva jai nesudarytų galimybių dalyvauti akcininkų susirinkimuose grindžiamas tik deklaratyviais teiginiais.
    2. Jei apeliantė iš tikrųjų nebūtų kviečiama į visuotinius akcininkų susirinkimus, ji galėjo pasinaudoti ABĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise inicijuoti susirinkimo sušaukimą arba ABĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise susipažinti su bendrovės dokumentais. A. P. yra didžiausią bendrovės akcijų kiekį turinti akcininkė (40 proc.), be to, iki 2009 m. balandžio 30 d. ji ėjo direktorės pareigas, todėl jai turi būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės BUAB „Senasis akvedukas“ ir atsakovės A. P. apeliaciniuose skunduose nustatytas ribas.
  2. Apeliantės A. P. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime konstatavo atsakovės A. P. neteisėtus veiksmus, pastarajai neva uždelsus inicijuoti bankroto bylą, nors byloje nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybę, kad ši atsakovė buvo kviečiama į akcininkų susirinkimus ir (ar) informuojama apie tokių susirinkimų priimtus sprendimus, o taip pat duomenų, jog, net ir dalyvaujant akcininkų susirinkime, akcininkams galėjo būti suprantamas (žinomas) ieškovės atitikimas nemokios įmonės statusui.
  3. Ieškovės BUAB „Senasis akvedukas“ įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bendrovės finansinė būklė kritiškai pablogėjo tik 2011 metais, o atsakovams pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado tik sudarant ar tvirtinant įmonės finansinę atskaitomybę už 2011 metus, be to, nepagrįstai ir neteisėtai iš patvirtintų bendrovės kreditorių reikalavimų sumos atėmė Ūkio ministerijos reikalavimą bei neįvertino bendrovės turto sumažėjimą, kaip įmonei padarytą žalą. Ieškovė skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia ir tuo, kad J. M., kaip UAB „Senasis akvedukas“ akcininkė, įrašyta į viešą registrą, kurio duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino J. M. tinkama atsakove. Be to, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo Konsultavimo paslaugų ir Gamybinių patalpų su gamybine įranga nuomos sutarčių prieštarauja Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-810-590/2015 nustatytoms aplinkybėms, kurios turi šioje byloje prejudicinę reikšmę.
  4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, įvertinusi apeliančių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei vadovaudamasi šiam ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliančių dėstomomis pozicijomis.
Dėl pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo momento ir jos pažeidimo
  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010 m. gruodžio 31 d. įmonės nemokumo būsena, kaip ji apibrėžta ĮBĮ, dar nebuvo atsiradusi, nes įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės, o įrodymų, jog su darbo santykiais susiję įsipareigojimai buvo pradelsti, ieškovė į bylą nepateikė. Atsižvelgdamas į tai, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai (462 010,78 Lt) 2011 m. gruodžio 31 d. viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės (845 350 Lt), be to, įmonė jau kelerius metus iš eilės patyrė nuostolius, teismas sprendė, jog sudarant ir tvirtinant finansinę atskaitomybė už 2011 metus, t.y. nė vėliau kaip iki 2012 m. gegužės 1 d., įmonės valdymo organai ir dalyviai turėjo suvokti, jog įmonės situacija vertintina kaip nemokumas ir yra pagrindas bankroto bylai iškelti.
  2. Nors ieškovė iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto santykio skirtingais laikotarpiais teisingumo ir tos aplinkybės, kad bendrovė 2010 metais ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies prasme dar buvo moki, apeliantės vertinimu, atsižvelgiant į 2010 metų bendrovės finansinius rodiklius, inter alia tą aplinkybę, jog ieškovė nevykdė pareigos mokėti privalomuosius mokesčius bei su trečiuoju asmeniu sudarytos taikos sutarties, bei sistemiškai aiškinant ĮBĮ 4 straipsnio 3 punkto nuostatas, laikytina, kad dar 2010 metais įmonės vadovui ir dalyviams atsirado pagrindas kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
  3. Nesutikdama su ieškovės argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nepagrįstai sutapatina ĮBĮ 4 straipsnyje įtvirtintus pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindus su pagrindais iškelti įmonei bankroto bylą, be kita ko neteisingai interpretuodama ir pareigos (o ne teisės) įmonės vadovui (ir dalyviui) kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo momentą.
  4. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje ((2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, įsigaliojusi 2008 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
  5. Taigi, sprendžiant įmonės vadovo ir (ar) dalyvio atsakomybės dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku klausimą, esminė byloje nustatytina ir atskaitos tašku tiek neteisėtiems veiksmams (neveikimui) konstatuoti, tiek žalos faktui bei dydžiui nustatyti esanti, aplinkybė – momentas, kada įmonė tapo nemokia ĮBĮ prasme, todėl ieškovės argumentai, kad įmonės vadovas (ir tuo labiau akcininkai) turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą dar 2010 metais, kai, pačios ieškovės skunde nurodytais duomenimis, įmonė nebuvo nemoki, atmestini.
  6. Atmestini ir atsakovės A. P. apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ir ji (A. P.), būdama UAB „Senasis akvedukas“ akcininke, laiku neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip padarydama neteisėtus veiksmus civilinės atsakomybės instituto taikymo prasme.
  7. Nors, kaip teisingai nurodė atsakovė, ji nuo 2009 m. balandžio 30 d. nebeėjo įmonės vadovės pareigų, o byloje nėra įrodymų, neabejotinai pagrindžiančių, kad ji buvo kviečiama į akcininkų susirinkimus ir (ar) ji buvo atskirai informuojama apie visuotinių akcininkų susirinkimų priimtus sprendimus, tai, priešingai nei interpretuoja atsakovė, savaime nepagrindžia nei to, kad jai buvo trukdoma naudotis ABĮ nustatytomis akcininkų teisėmis, nei tuo labiau, jog jai negalėjo kilti pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
  8. Kaip žinoma, VĮ Registrų centrui gali būti teikiamas tik visuotinio akcininkų susirinkimo patvirtintas metinių finansinių ataskaitų rinkinys, savo ruožtu iš byloje esančio Juridinių asmenų registro išrašo matyti, jog UAB „Senasis akvedukas“ finansinių ataskaitų rinkiniai registrui buvo teikiami kiekvienais metais, todėl, akivaizdu, įmonės akcininkų susirinkimai vykdavo. Savo ruožtu atsakovė A. P., akcentuodama, kad jai nebuvo pranešama apie tokių susirinkimų šaukimą ir šių susirinkimų priimamus sprendimus, nepateikė jokių įrodymų, jog ji pati per daugiau nei 4 metus, būdama net 40 proc. akcijų valdančia akcininke, kreipėsi į įmonę su klausimu dėl susirinkimų šaukimo tvarkos (jos neinformavimo), ar, remdamasi ABĮ 18 straipsnyje įtvirtinta teise, prašė susipažinti su įmonės dokumentais, arba, pavyzdžiui, kreipėsi į Juridinių asmenų registrą finansinių ataskaitų rinkinio kopijoms gauti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nepateikta duomenų, jog bendrovėms akcininkams, taigi ir A. P., buvo trukdoma naudotis ABĮ nustatytomis teisėmis, savo ruožtu visiškas nesidomėjimas įmonės padėtimi ir jos vykdoma veikla, pats savaime neatleidžia įmonės dalyvių nuo ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, nes priešingas aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės paneigtų ne tik šios įstatymo leidėjo įtvirtintos teisės normos efektyvumą, bei ir apskritai jos įtvirtinimo, įvardinant kelis pareigą inicijuoti bankrotą turinčius subjektus, o ne tik vadovą, prasmę.
  9. Pirmosios instancijos teismo sprendimo keitimo, t. y. motyvo, kad ir atsakovė A. P. uždelsė inicijuoti bankrotą, pašalinimo, būtinumo nepagrindžia ir atsakovės apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra įrodymų, kad akcininkai, 2012 m. gegužės 1 d. tvirtindami finansinių ataskaitų rinkinį, žinojo, jog įmonė atitinka nemokumą būseną. Nors apeliantė teisi, teigdama, kad 2013 m. birželio 30 d. pradelstų įsipareigojimų sąrašas, kuriuo šioje byloje rėmėsi teismas, nebuvo finansinių ataskaitų rinkinio už 2011 metus sudedamąja dalimi ir atsakovei, kaip akcininkei, nebuvo ir negalėjo būti žinomas, pažymėtina, jog civilinės atsakomybės už pavėluotą bankroto bylos iškėlimą taikymo atveju reikšminga ne tik aplinkybė, kada atsakingas asmuo sužinojo, kad įmonė nemoki (negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi), bet ir kada turėjo sužinoti. Iš balanso už 2011 metus matyti, kad įmonės turto vertė tuo metu sudarė 845 350 Lt, kai per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai net 796 774 Lt, taigi bet kuriam vidutiniškai apdairiam asmeniui galėjo ir turėjo kilti abejonių dėl įmonės finansinės padėties ir jis (akcininkas) galėjo teirautis vadovo dėl pradelstų įsipareigojimų dydžio ar kitų įmonės būklę patikslinančių rodiklių, tuo labiau, kad, kaip minėta pirmiau, įmonė jau ne pirmus metus patyrė nuostolius. Todėl vien tik ta aplinkybė, kad pačiame balanse nėra nurodyti pradelsti įmonės įsipareigojimai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ne vėliau kaip iki 2012 m. gegužės 1 d., iki kuriuos turėjo būti patvirtintas finansinių ataskaitų už 2011 metus rinkinys, įmonės dalyviai turėjo suvokti, jog bendrovėje susiklostė tokia situacija, kad ji jau nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir nebegalės, kas vertintina, kaip įmonės nemokumas ir pagrindas bankroto bylai inicijuoti.
  10. Nagrinėjamo klausimo dėl įmonės vadovo ir jos akcininkų pareigos inicijuoti bankroto bylą kontekste, nurodytina ir tai, kad teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog atsakovė J. M. bendrovės nemokumo atsiradimo metu, ir, tuo labiau, momentu, kai įmonės akcininkai jau turėjo suprasti apie įmonės atitikimą nemokumo būsenai (iki 2012 m. gegužės 1 d.), nebuvo UAB „Senasis akvedukas“ dalyve, todėl jai negalėjo kilti pareiga pagal ĮBĮ kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Nors, kaip akcentuoja ieškovė, į registrą pateiktame 2010 m. spalio mėn. akcininkų sąraše J. M. buvo nurodyta kaip įmonės dalyvė, turinti 15 proc. įmonės akcijų, byloje yra pakankamai šio įrašo teisingumą paneigiančių įrodymų (2008 m. gruodžio 9 d. pranešimas, kuriuo atsakovė J. M. nurodė atsakovei UAB „Vildeta“, kad atsisako iš pastarosios pirkti 375 akcijas (jas apmokėti), A. P., kaip UAB „Senasis akvedukas“ direktoriaus, ir vyriausios finansininkės pasirašytas pirkėjų skolų išėmimo iš apskaitos raštas 2012 m., kuriuo J. M. 37 500 Lt skola už akcijas buvo anuliuota, ir pačios UAB „Vildeta“ 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštas, kuriuo UAB „Vildeta“ pripažino, kad akceptavo J. M. atsisakymą pirkti akcijas), todėl atsakovės J. M. laikymas akcininke, remiantis vien tik registro, duomenimis, į kurį juos pateikė tas pats A. P., kuris UAB „Vildeta“ vardu pripažino iš tikrųjų priėmęs J. M. atsisakymą ir nuo pat 2006 metų nereikalavęs apmokėjimo už akcijas, prieštarautų ne tik pamatiniams teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams (CK 1.5 straipsnis), bet ir elementariems logikos dėsniams, tuo labiau, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, jog J. M. dalyvavo susirinkimuose ar atliko kokių nors kitus veiksmus, identifikuojančius jos veikimą būtent kaip ieškovės akcininkės.
Dėl žalos, padarytos laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo, fakto ir dydžio
  1. Civilinės atsakomybės taikymas nėra sankcija, todėl, taikant civilinę atsakomybę, būtina nustatyti jos sąlygų visetą, t. y. konstatuoti ne tik kaltus neteisėtus atitinkamo subjekto veiksmus, bet ir žalą, jos konkretų dydį bei priežastinį ryšį tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir konkretaus žalos dydžio.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės bankroto byloje patvirtintas Ūkio ministerijos 586 946,13 Lt reikalavimas atsirado ne dėl atsakovų neveikimo (delsimo inicijuoti bankroto bylą), todėl negali būti vertinamas kaip žala šioje byloje, o likę reikalavimai (atėmus Ūkio ministerijos reikalavimą iš bendros bankroto byloje patvirtintos reikalavimų sumos) neviršija ieškovės balansuose už 2010 ir 2011 metus nurodytų įsipareigojimų dydžio, todėl, teismo vertinimu, dėl atsakovų delsimo inicijuoti bankroto bylą ieškovė bei jos kreditoriai realiai jokių nuostolių nepatyrė.
  3. Ieškovė, ginčydama šią pirmosios instancijos teismo išvadą, nurodo, kad situacija, kai teismas subjektyviu pasirinkimu atima dalį reikalavimų iš bendros patvirtintų reikalavimų sumos, prieštarauja teismų praktikai, teisinės valstybės principui ir žalos atlyginimo institutui. Ieškovės įsitikinimu, jeigu atsakovai būtų laiku įvykdę pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, Ūkio ministerijos finansinis reikalavimas nebūtų atsiradęs, nes bendrovė nebūtų gavusi finansavimo už projektą, be to, ieškovės teigimu, finansavimas buvo teikiamas iki pat bankroto bylos iškėlimo, taigi, aplinkybė, kad bendrovė, būdama 2012-2013 metais akivaizdžiai nemoki, teikė prašymus dėl finansavimo yra įrodymas, jog Ūkio ministerijos reikalavimas kilo būtent dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, jiems laiku nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne dėl paties bankroto iškėlimo fakto.
  4. Nesutikdama su ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyta argumentacija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, primena, kad ieškovė, kaip jau buvo nurodyta pirmiau šioje nutartyje, neįrodė buvus būtinybei inicijuoti įmonės bankrotą anksčiau nei 2011 metų pabaigoje, kai tuo tarpu projektas pradėtas įgyvendinti dar 2009 m. rugsėjo 1 d., todėl ieškovės argumentas, jog atsakovams laiku kreipiantis dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė apskritai nebūtų gavusi finansavimo, yra akivaizdžiai klaidinantis ir deklaratyvus.
  5. Atmestini, kaip visiškai nepagrįsti, ir ieškovės teiginiai neva bendrovei finansavimas buvo teikiamas iki pat bankroto bylos iškėlimo, net tada, kai įmonė jau buvo akivazidžiai nemoki (2012-2013 metais). Iš 2013 m. balandžio 16 d. įgyvendinančiosios institucijos atliekamos projekto patikros vietoje lapo 2 punkte esančių duomenų apie mokėjimus matyti, kad paskutinė nurodyta atliktino mokėjimo bendrovei data – 2011-09-22, o realiai paskutinį kartą lėšos ieškovei išmokėtos net dar anksčiau – 2011-06-30, nes pagal 2011-07-15 pateiktą mokėjimo prašymą pripažinta tinkamomis finansuoti išlaidų suma sudarė 0 Lt.
  6. Pastebėtina, kad pirmiau nurodytame projekto patikros vietoje lape įgyvendinanti institucija, be kita ko, pripažino, kad projekto tikslas – padidinti įmonės konkurencingumą, sukuriant mažų gabaritų bioreaktoriaus, skirto mažų ūkio ir maisto pramonės įmonių organinių atliekų perdirbimui, prototipą, yra pasiektas, o taip pat iš dalies įgyvendintas ir projekto uždavinys: sukurti bioreaktoriaus bandomuosius prototipus ir surinkti prototipų veikimo efektyvumo duomenis. Taigi, kaip teisingai akcentuoja atsakovai savo procesiniuose dokumentuose, Ūkio ministerijos reikalavimas grąžinti į valstybės biudžetą projektui finansuoti skirtas lėšas atsirado ne dėl projekto netinkamo įgyvendinimo, tikslų ar uždavinių nepasiekimo, o būtent dėl paties bankroto bylos iškėlimo fakto, ką patvirtina tiek Ūkio ministerijos 2013 m. spalio 25 d. raštas dėl kreditoriaus reikalavimo, tiek 2013 m. spalio 21 d. įgyvendinančios institucijos surašyta pažeidimo tyrimo išvada, kurios 7.3 punkte „su pažeidimu susijusi veika“ nurodyta, kad LVPA konstatuoja projekto vykdytojo pažeidimą – nesugebėjimą užtikrinti įsipareigojimų pagal sutarties bendrųjų sąlygų 2.1.20 punktą, kuris apibrėžia prievolę nuo sutarties įsigaliojimo ir 5 metus po projekto pabaigos be įgyvendinančios institucijos ir (arba) ministerijos ar kitos valstybės institucijos raštiško sutikimo nekeisti savo veiklos, kuriai skiriamos projekto finansavimo lėšos, pobūdžio ar įgyvendinimo sąlygų ir nenutraukti šios veiklos, nedalyvauti reorganizavime, nesireorganizuoti, taip pat nesilikviduoti. Vadovaujantis Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590, 4 punktu, pagrindas projekto vykdytojui grąžinti jo gautas arba už jį sumokėtas lėšas yra įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti projekto vykdytojui bankroto arba restruktūrizavimo bylą.
  7. Taigi, kaip teisingai nurodė atsakovė UAB „Vildeta“, atsiliepdama į ieškovės argumentus, nepriklausomai nuo to pavėlavus ar nepavėlavus atsakovai būtų inicijavę ieškovei bankroto bylą, Ūkio ministerija bet kuriuo atveju būtų pareikalavusi grąžinti išmokėtą projektui finansuoti sumą, todėl šis Ūkio ministerijos bankroto byloje patvirtintas (VĮ turto banko perimtas) reikalavimas priežastiniu ryšiu nesusijęs su neteisėtais atsakovų veiksmais, todėl negali būti pripažintas žala šioje byloje.
  8. Priešingai nei interpretuoja apeliantė BUAB „Senasis akvedukas“, pirmosios instancijos teismo atliktas Ūkio ministerijos reikalavimo dydžio atėmimas iš bendros kreditorių reikalavimų sumos, neprieštarauja ne tik žalos atlyginimo instituto nuostatoms, pagal kurias asmuo atsako tik už jo neteisėtais veiksmais sukeltą žalą (turi būti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), bet ir teismų praktikai bylose dėl atsakomybės už pareigos inicijuoti bankrotą laiku pažeidimo.
  9. Antai, kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų dydžiui, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Tačiau bet kuriuo atveju svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).
  10. Pirmiau nurodyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai kartu paneigia ir ieškovės argumentus dėl bendrovės turimo turto vertės sumažėjimo įtraukimo į atlygintinos žalos, padarytos laiku neinicijavus bankroto bylos, sumą. Kaip minėta, žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio nebegalima padengti bankroto proceso metu, o ne įmonės turimo turto vertės sumažėjimas, todėl ieškovė visiškai nepagrįstai prie jos apskaičiuoto neva išaugusio dėl delsimo kreiptis į teismą skolų įmonės kreditoriams dydžio prideda dar ir turto vertės sumažėjimą.
  11. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina, kad apeliaciniame skunde ieškovė, motyvuodama turto vertės sumažėjimo sumos įtraukimą į priteistinos žalos atlyginimo iš atsakovų sumą, iš esmės, kaip teisingai pastebėjo atsakovė A. P., išplečia (papildo) ieškinio pagrindą, nes kaip matyti iš pirmosios instancijos teismui ieškovės teiktų procesinių dokumentų turinio, ieškovė solidariai iš absoliučiai visų byloje esančių atsakovų priteistinos žalos sumą siejo išimtinai su pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, tačiau ne su generaliniu deliktu ir (ar) įmonės vadovo ir akcininkų nesiėmimu priemonių gerinti įmonės veiklos rodiklius. 2016 m. rugpjūčio 3 d. teismo posėdžio metu ieškovės atstovė taip pat aiškiai įvardijo, kad vienas ieškovės reikalavimas yra dėl laiku neįvykdytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o kitas – dėl neteisėtais sandoriais sukeltos žalos.
  12. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2013). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teisme byla peržiūrima pagal apeliacinio skundo ribas, tačiau neperžengiant bylos nagrinėjimo apimties, buvusios pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme negali būti šalių keičiamas ieškinio pagrindas, taip pat ir dalykas, negali būti remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017).
  13. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ieškovės apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovų atsakomybės pagal bendrą pareigą laikytis tokių elgesio taisyklių, jog savo veiksmais nepadarytų žalos kitiems asmenims, šiuo konkrečiu atveju, kreditoriams, ir dėl to neva kilusios žalos (įmonės turto vertės sumažėjimo), plačiau nenagrinėja, kaip, peržengiančius bylos nagrinėjimo, buvusio pirmosios instancijos teisme, apimtį.
  14. Apibendrindama pirmiau nurodytus teisinius ir faktinius argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 351 165,64 Eur priteisimo solidariai iš įmonės vadovo ir jos akcininkų, taigi apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.
Dėl žalos, patirtos dėl sudarytų sandorių, atlyginimo
  1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė atsakovų A. P., A. I. ir UAB „Vildeta“ civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų jų atsakomybei už 2011 m. liepos 18 d. konsultavimo paslaugų ir (ar) 2011 m. sausio 3 d. gamybinių patalpų su gamybine įranga nuomos sutarčių sudarymą taikyti.
  2. Nors ieškovė akcentuoja, kad byloje dėl UAB „Senasis akvedukas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, jog pirmiau nurodytos sutartys buvo ekonomiškai nenaudingos, nuostolingos juridiniam asmeniui, šios aplinkybės, nors, kaip teisingai pažymi apeliantė, laikytinos prejudicinėmis, vis dėlto savaime nėra pakankamos vadovo ir įmonės akcininkų civilinei atsakomybei, tuo labiau solidariai, taikyti, nes byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu teismai nesprendė žalos atlyginimo iš šių asmenų klausimų, nenustatinėjo įmonės vadovo bei jos dalyvių (be kita ko, kiekvieno atskirai) civilinės atsakomybės sąlygų.
  3. Savo ruožtu ieškovė šioje byloje, reikšdama reikalavimus dėl sutarčių kainos, kaip ieškovei padarytos žalos, priteisimo iš atsakovų, iš esmės apsiribojo tik teismų bankroto byloje nustatytų aplinkybių dėl sandorių ekonominio nenaudingumo įmonei atkartojimu, nors, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, teismų išvados dėl Gamybinių patalpų su gamybine įranga nuomos ekonominio nenaudingumo ir nuostolingumo įmonei sietos su nuomos sutartyje nustatyto nuomos mokesčio dydžio neatitikimu rinkos kainai, taigi, sprendžiant dėl tokio pobūdžio sutartimi galbūt padarytos žalos dydžio nustatymo, ieškovė turėjo įrodinėti (tačiau to nedarė) skirtumą tarp realios tokio sandorio vertės, atsižvelgiant ir į tai, kad šia sutartimi buvo išnuomotos ne tik patalpos, bet ir jose esanti brangi įranga, bei sumokėto nuomos mokesčio. Be to, įvertinus aplinkybę, kad ginčo nuomos sutartimi buvo išnuomota ir pakankamai vertinga įranga, reikalinga bioreaktoriaus prototipui sukurti, civilinei atsakomybei taikyti būtina konstatuoti ir tai, kad atsakovai žinojo ir (ar) turėjo žinoti, jog šios įrangos nuomos kaina viršija rinkos kainą, ko ieškovė šioje byloje taip pat niekaip nepagrindė. Vien tik ta aplinkybė, kad minėtas sandoris sudarytas tarp ieškovės ir jos dalyvio, nesant duomenų dėl tokios sutarties (patalpų ir įrangos nuomos) nereikalingumo įmonei, bei šio sandorio ekonominio nenaudingumo ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme konstatavimas, nėra pakankami įmonės vadovo ir jos akcininko solidariajai civilinei atsakomybei taikyti ir visai pagal ginčo sandorį sumokėtai sumai iš pastarųjų priteisti, tuo labiau, kad įmonės dalyvio atsakomybė yra subsidiarioji, o, kaip teisingai pastebėjo atsakovė J. M., bioreaktoriaus prototipas, kurį sukūrė būtent ieškovė ir kuris, kaip matyti iš 2016 m. gegužės 2 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos instituto rašto, yra šiame institute ir naudojamas moksliniams tyrimams ir technologini plėtrai, ieškovės bankroto administratorės liko neįvertintas ir ieškovė į bylą nepateikė duomenų, leidžiančių patikimai konstatuoti, kad bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma nebegali ir nebebus bent iš dalies patenkinta ir pačios ieškovės turto verte.
  4. Analogiškai spręstina ir dėl 2011 m. liepos 18 d. konsultavimo paslaugų sutarties, nes, kaip jau minėta, vien tik šio sandorio nuostolingumo pripažinimas bei konstatavimas, kad ieškovės dalyvis A. I. susijęs su kita šios sutarties šalimi – užsienio įmone VI VOX LLP, automatiškai nesudaro pagrindo, ieškovei neįrodinėjant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, įmonės vadovo ir jos dalyvio solidariajai civilinei atsakomybei taikyti. Nors, kaip akcentuoja apeliantė, teismas įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu byloje iš tikrųjų konstatavo, kad realiai Konsultavimo paslaugų sutartimi paslaugos nebuvo suteiktos, nes LVPA įmonės VI VOX LLP pateiktą didelės apimties medžiagą įvertino kaip perkopijuotą informaciją iš internetinių puslapių, nenurodant šaltinių, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų (ir minėtoje bankroto byloje teismai to nevertino), leidžiančių konstatuoti, jog atsakovai (A. P. ir A. I.) žinojo ir (ar) turėjo žinoti, jog užsienio įmonė pateiks būtent tokio pobūdžio (LVPA laikomą netinkama) konsultacinę medžiagą.
  5. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, bankroto administratorė, akcentuodama minėtų sandorių nenaudingumą įmonei, jų prieštaravimą juridinio asmens tikslams, šių sutarčių teismine tvarka neginčijo ir jokių sumų iš VI VOX LLP prisiteisti nebandė, nors pagal ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalį, jeigu įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos arba nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos, jeigu šie dokumentai perduoti po nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos, privalo patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
  6. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytus aspektus ir sutikdama su pirmosios instancijos teismo išsakytais ir šioje nutartyje nebekartojamais motyvais nagrinėjamu klausimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės BUAB „Senasis akvedukas“ apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ir keisti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti reikalavimai dėl žalos, galimai padarytos įmonei nenaudingais sandoriais, atlyginimo priteisimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Atmetus apeliacinius skundus, apeliančių išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).
  2. Atsakovė UAB „Vildeta“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašė priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų, o taip pat pateikė į bylą įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą sumokėjo jos atstovams 3 290,23 Eur sumą.
  3. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (aktuali redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu, nustatančiu, kad užmokesčio už atsiliepimą į apeliacinį skundą paruošimą maksimalus dydis neturėtų viršyti 1,3 skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje be individualių įmonių, įvertindama, kad atsakovė pateikė tik vieną (5 psl. dydžio) procesinį dokumentą, atsiliepdama į abu apeliacinius skundus, be to, A. P. apeliacinį skundą prašė spręsti teismo nuožiūra ir iš esmės nenurodė argumentų dėl šio skundo pagrįstumo, taip pat atsižvelgdama į atsiliepime suformuluotą prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas būtent iš ieškovės, konstatuoja, kad atsakovei UAB „Vildeta“ iš ieškovės gali būti priteista ne didesnė nei maksimali vieno atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimo suma, todėl priteisia UAB „Vildeta“ 1 031 Eur iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų.
  4. Atsakovė J. M. pateikė įrodymus, patvirtinančius 360 Eur sumokėjimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą paruošimą. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais ir pirmiau nurodytomis Rekomendacijomis, priteisia atsakovei J. M. 360 Eur iš ieškovės bankrotui administruoti skirtų lėšų.
  5. Nors kiti atsakovai (A. P., A. P., A. I.) taip pat prašė priteisti jų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jie nepateikė tokių išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos šiems atsakovams nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti atsakovei J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 360 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senasis akvedukas“ (juridinio asmens kodas 123399730) bankrotui administruoti skirtų lėšų

16Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vildeta“ (juridinio asmens kodas 120213448) 1 031 Eur (tūkstantį trisdešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senasis akvedukas“ (juridinio asmens kodas 123399730) bankrotui administruoti skirtų lėšų.

Proceso dalyviai
Ryšiai