Byla 1A-365-594/2019
Dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2019 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nuteista 35 (trisdešimt penkių) MGL (1318,10 eurų) bauda

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedriaus Endriukaičio, Nerijaus Meilučio, sekretoriaujant Ingai Mieldažytei, dalyvaujant prokurorui Dariui Dziegoraičiui, nuteistajai R. G., nuteistosios gynėjui advokatui Raimundui Vasiliauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. G. (toliau – R. G.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2019 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį ir nuteista 35 (trisdešimt penkių) MGL (1318,10 eurų) bauda.

3Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės R. G. nuspręsta neskirti.

4Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios D. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies: iš draudimo bendrovės ADB „G.“ jos naudai priteista 3 000 (trys tūkstančiai) eurų neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys buvo atmestas.

5Tuo pačiu nuosprendžiu iš R. G. priteista 195 (vienas šimtas devyniasdešimt penki) eurai bylinėjimosi išlaidų už nukentėjusiajai D. Š. Valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

71.

8R. G. Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 16 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji 2015 m. spalio 21 d., apie 8 val. 10 min. kelio ( - ) 35,580 km, ( - ) kaimo ribose, neatsargiai vairuodama transporto priemonę – lengvąjį automobilį „VW Golf“, valstybinis numeris ( - ) pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 127 punkto reikalavimus, pagal kuriuos, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, ir 128 punkto reikalavimus, pagal kuriuos, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, pėsčiajai D. Š., išlipusiai iš autobuso, ir įėjus į kelio važiuojamąją dalį, ketinant pereiti į kitą kelio pusę, ir bebaigiant kelią pereiti, ji, važiuodama apie 67 km/h greičiu ir turėdama objektyvią galimybę pamatyti į kelio važiuojamąją dalį išėjusią pėsčiąją, ir ją pamačiusi, garsiniu signalu įspėjo, tačiau greičio nesulėtino, vairuojamo automobilio nesustabdė, išvažiavo į dešinės pusės kelkraštį, tačiau susidūrimo neišvengė ir šią automobilio kairės pusės priekine dalimi kliudė, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio pėsčiajai D. Š. dėl dešinės kojos vidinio ir išorinio kulkšnelių ir blauzdikaulio krašto lūžimų ir dešinio šokikaulio panirimo buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

92.

10Apeliaciniu skundu nuteistoji R. G. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 16 d. nuosprendį ir išteisinti ją, kaip nepadariusią nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje.

112.1.

12Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje situacijoje autobusas kliudė jos matomumui, pėsčioji įėjo į jos važiavimo juostą ir nuolat joje judėjo link apeliantės automobilio judėjimo krypties, nekreipdama dėmesio nei į garsinį signalą, nei į artėjantį automobilį bei stabdymo garsą. Tuo tarpu Kelių eismo taisyklių pažeidimo normų reikalavimų tarpusavio nesilaikymo turinys: kurioje kelio vietoje būdama pėsčioji, jau gali būti vertinama kaip kliūtis transporto priemonei; kokį atstumą pėsčioji nuėjo nuo grėsmės eismo saugumui kilimo pradžios iki susidūrimo vietos, ar automobilį buvo galima sustabdyti; kokiu atstumu būdama iki kliūties, transporto priemonės vairuotoja turėjo pastebėti kelyje kliūtį ir pradėti reaguoti, siekdama išvengti susidūrimo; ar transporto priemonės vairuotojos veiksmai, siekiant išvengti susidūrimo, atitiko Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir vairuotojos galimybes duotoje situacijoje, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pasak nuteistosios, aiškiai nekonkretizuotas.

132.2.

14Nesutinkant su tyrimo metu atlikto eksperimento rezultatais, teigiama, kad jo duomenys nėra objektyvūs, nes eksperimento metu nebuvo pasiektas kiek galima maksimalus eksperimento ir įvykio metu buvusių sąlygų panašumas. Motyvuodama šią išvadą nuteistoji pažymi, kad eismo įvykis įvyko saulės tekėjimo, tamsos-šviesos, sandūroje. Po eismo įvykio iš savo mobilaus ryšio telefono ji skambino bendrajam pagalbos centrui, tačiau tyrimo metu nebuvo kreiptasi į mobilaus ryšio operatorių dėl pranešimo laiko nustatymo. Iš pranešimo laiko atėmus susiorientavimo stresinėje situacijoje laiką, taip pat laiką, kurį ji užtruko bendraudama su nukentėjusiąja, būtų galima spręsti apie objektyviai buvusį laiką įvykio metu. Kokiais objektyviais duomenimis buvo pasirinktas įvykio laikas 8 val. 10 min., neaišku. Be to, Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, 2015 m. spalio 21 d., ryte lijo. Kad kelias vertinamo eismo įvykio metu buvo šlapias, užfiksuota ir apžiūros protokole, tačiau eksperimento metu kelio danga buvo sausa. Be to, Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, 8 val. meteorologinis matomumas buvo 3 km, o matomumas iki 4 km pagerėjo tik 9 val. Tuo tarpu lapkričio 5 d., kai buvo atliktas eksperimentas, 7 val. matomumas buvo jau 6 km. Šiame kontekste pabrėžiama, kad šlapias asfaltas sugeria šviesas, tačiau eksperimento metu kelio danga buvo sausa, o duomenų, patvirtinančių, ar eksperimente dalyvavusiame automobilyje buvo įjungtas koks nors apšvietimas, nebuvo. Be to, eksperimento metu naudoto manekeno aukštis ir dydis neatitiko nukentėjusiosios parametrų.

152.3.

16Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad eismo įvykis įvyko, kai autobusas buvo pajudėjęs iš sustojimo vietos. Nuteistoji, už autobuso pastebėjusi link jos važiuojamosios juostos einančią pėsčiąją, signalizavo ir stabdė, rizikuodama savo sveikata ir gyvybe, suko į dešinį kelkraštį prie pat griovio krašto, tačiau susidūrimo išvengti jai nepavyko. Pamatyti pėsčiąją laiku, pasak apeliantės, jai sutrukdė kompleksas veiksnių – oro sąlygos, autobuso gabaritai, galimai autobuso šviesos. Esant šioms aplinkybėms, teismas, pasak nuteistosios, turėjo nustatyti, nuo kada šiuo konkrečiu atveju pėsčioji tapo kliūtimi, kur tuo metu buvo apeliantės automobilis, kliūties matomumą, pėsčiosios iki susidūrimo įveiktą atstumą, šiam atstumui įveikti sugaištą laiką, jos manevrų galimybes ir tik tada spręsti kaltės klausimus. Tačiau šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas, apeliantės įsitikinimu, visiškai neanalizavo, apsiribojo tuo, kad buvo geras matomumas, pėsčioji greitai eiti negalėjo, tokiu būdu priimdamas eksperimento metu nustatytą dienos metą, kuriuo net specialistas nesirėmė specialaus tyrimo bei apklausos metu.

172.4.

18Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu atliktu nukentėjusiosios D. Š. parodymų vertinimu. Teigiama, kad kiekvienoje apklausoje jos parodymai kito, todėl tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu jos duotus parodymus apylinkės teismas vertino tendencingai, neaišku kokiais duomenimis remdamasis nustatė, kad D. Š., išlipusi iš autobuso, per 3 min. galėjo nueiti kiek daugiau nei 30 metrų, nes pagal įvykio vietą neaišku, kur susidūrimo vieta. Kritikuojamas ir autobuso vairuotojo liudytojo V. Š. parodymų vertinimas. Teigiama, kad naivu manyti, jog apklaustas ne iš karto po įvykio, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kiekvieną dieną ir daug kartų atliekant tuos pačius veiksmus, šis liudytojas galėjo tiksliai prisiminti, kas ką veikė ir kur buvo komentuojamo eismo įvykio metu. Juo labiau, jog įvykis įvyko ne jo regėjimo zonoje, t. y. autobuso priekyje. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo aiškinamasi, ar liudytojas nemaišo kitų situacijų bei sąžiningai neklysta. Šiuo aspektu pabrėžiama ir tai, kad V. Š. paminėtas moksleivis nebuvo ieškomas, D. Š. apie jį taip pat nieko nesakė. Liudytojo V. A. parodymus, pirmosios instancijos teismas, nuteistosios įsitikinimu, vėlgi nepagrįstai vertino kaip subjektyviai nukreiptus jai padėti.

192.5.

20Nesutikdama su skundžiamo nuosprendžio motyvais, R. G. pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ji būtų pažeidusi kokius nors konkrečius Kelių eismo taisyklių reikalavimus, buvusius priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Kaltinime įvardijami Kelių eismo taisyklių 127, 128 punktai yra bendros vertinamojo pobūdžio normos, galinčios būti formaliai pritaikytos bet kuriai eismo įvykio situacijai, kai transporto priemonė juda kiek greičiau nei 0 km/h greičiu. Analizuojamu atveju apeliantės vairuota transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga, važiavimo greitis viršytas nebuvo. Tuo tarpu į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų perėjomis, o kur jų nėra, - per sankryžas pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Šiame kontekste pažymima, kad kelio važiuojamosios dalies plotis analizuojamu atveju buvo 6,20 m, taigi iki susidūrimo vietos, vertinant, kad nukentėjusioji galėjo būti matoma dar būdama kelkraštyje, ji turėjo nueiti apie 4,50 m, o nuo kelio vidurio -1,40 m. Pačios D. Š. teigimu, ji apie kelio vidurį buvo sustojusi, kluptelėjo, pasitaisė gėles. Kiti eismo dalyviai, atsižvelgdami į tokius nukentėjusiosios veiksmus, pasak apeliantės, galėjo manyti, jog transporto priemonę ji mato ir praleidžia. Tačiau nukentėjusioji ir po kluptelėjimo toliau ėjo į apeliantės judėjimo kryptį, nors automobilis turėjo būti jau prieš pat ją. Natūralu, kad saugaus kelio perėjimo sąlygas sekantis ir besisaugantis eismo dalyvis būtų saugojęs save ir į kelio dešinę eismo juostą nėjęs. Galimai D. Š. artėjančios transporto priemonės nestebėjo, todėl būdama neatsargi, neįsitikinusi saugaus perėjimo kelią galimybe, tamsiu paros metu, esant šlapiai kelio dangai, be šviesą atspindinčių elementų, ji išėjo į kelio važiuojamąją dalį prieš betarpiškai artėjančią transporto priemonę ir buvo kliudyta automobilio. Tai, apeliantės įsitikinimu, ir buvo šio įvykio priežastis. Jei pėsčioji nebūtų išėjusi į kelią prieš apeliantės automobilį ar bent sustojusi kelio viduryje ir neprivertusi nuteistosios reaguoti, eismo įvykis nebūtų įvykęs.

212.6.

22Apeliaciniu skundu teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu buvo padaryti ir tam tikri baudžiamojo proceso pažeidimai. Motyvuodama šią išvadą R. G. pažymi, kad atliekant eksperimentą jame dalyvavo jos atstovė L. J., tačiau ji iš eksperimento procedūrų buvo pašalinta, o į pareikštas pastabas visiškai nereaguota. Ikiteisminio tyrimo metu buvo prašoma tinkamai atlikti eksperimentą, įvardijant ir jau atlikto trūkumus. Prokuroras šį prašymą tenkino, pavedė ikiteisminio tyrimo įstaigai trūkumus pašalinti, tačiau trūkumai nebuvo pašalinti – eksperimentas nebuvo atliktas, taip eliminuojant galimybę tokį sprendimą skųsti BPK 178 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, pabaigus tyrimą buvo prašoma jį nutraukti, tačiau šiuo klausimu iki šiol nepriimtas joks procesinis sprendimas, tuo grubiai pažeidžiant BPK 218 straipsnio procedūras bei proceso dalyvio teises. Šiame kontekste pabrėžiama ir tai, kad įvykio vietos apžiūros protokole aiškiai ir tinkamai nėra aprašyti matavimų parametrai, stabdymo kelio ilgio konfigūracija, autobusų stotelės zonos pabaigos ( - ) kryptimi ir kelio važiuojamosios dalies, automobilio, stabdymo pėdsakų pradžios kelkraštyje atžvilgiu. Nėra fiksuotas autobusų stotelės (zonos) įvažiavimo ilgis, pagal kurį būtų galima spręsti, ar autobusas pagal savo ilgį telpa stotelėje. Dėl įvykio vietos apžiūros trūkumų nėra galimybės bent jau tikėtinai spręsti apie ( - ) kryptimi autobusų stotelės zonos pabaigos ir stabdymo pėdsakų pradžios tarpusavio išsidėstymą, svarbiausiai, ar rasto nukritusio lapo zonoje, kur tikėtina buvo kontakto su pėsčiąja vieta, automobilis judėjo tiesiai ar kiek į dešinę, ar į kairę. Tokiu būdu, būtų galima spręsti apie vairuotojo reakcijos pobūdį, pėsčiosios judėjimo vietą, pobūdį, kokį atstumą pėsčioji nuėjo, kiek laiko tai galėjo užtrukti, t. y. gauti duomenų apie susidūrimo mechanizmą.

232.7.

24Apeliaciniu skundu, be kita ko, nesutinkama ir su iš draudimo bendrovės nukentėjusiajai priteistu 3000 eurų žalos dydžiu. Teigiama, kad vertinamu atveju buvo priteista kiek didesnė suma už tokio pobūdžio sužalojimus nei teismų praktikos vidurkis ir tais atvejais kai nukentėjusysis nepažeidžia jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų. Nesutinkama ir su skundžiamu nuosprendžiu nuteistajai paskirta bausme.

253.

26Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji R. G. ir jos gynėjas advokatas R. Vasiliauskas pritarė apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras nesutikdamas su nuteistosios apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

274.

28Nuteistosios R. G. apeliacinis skundas atmetamas.

295.

30Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

316.

32Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK nuostatų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus BK 281 straipsnio 1 dalies kontekste, konstatavo, kad R. G., pažeisdama Kelių eismo taisyklių 127 ir 128 punktų reikalavimus, pėsčiajai D. Š., išlipusiai iš autobuso, ir įėjus į kelio važiuojamąją dalį, ketinant pereiti į kitą kelio pusę, ir bebaigiant kelią pereiti, turėdama objektyvią galimybę pamatyti į kelio važiuojamąją dalį išėjusią pėsčiąją, ir ją pamačiusi, garsiniu signalu įspėjo, tačiau greičio nesulėtino, vairuojamo automobilio nesustabdė, išvažiavo į dešinės pusės kelkraštį, tačiau susidūrimo neišvengė, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio pėsčiajai D. Š. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nesutikdama su tokiomis apylinkės teismo išvadomis, R. G. teigia, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus nagrinėjamu atveju pažeidė ne ji, o pėsčioji D. Š., kuri į kelio važiuojamąją dalį išėjo neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, kas ir buvo pagrindinė sąlyga komentuojamo eismo įvykio kilimui. Nuteistajai laiku pastebėti staiga važiuojamojoje kelio dalyje atsiradusią kliūtį sutrukdė sudėtingos oro ir eismo sąlygos, kurios skundžiamu nuosprendžiu nebuvo tinkamai įvertintos. Tačiau tokia nuteistosios versija, vertinant ją kaip pasirinktą gynybos poziciją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, atmestina kaip nepagrįsta. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant R. G. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. R. G. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

337.

34Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Aptariamo nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl, kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir, ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos Kelių eismo taisyklės, autoįvykio priežastimi pripažįstama tokiais atvejais, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Būtina nustatyti ir tai, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.

358.

36Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad savo kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką R. G. nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartimi panaikinus Šakių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą R. G. atžvilgiu perdavus iš naujo nagrinėti Šakių rajono apylinkės teismui, ši baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama du kartus). Remiantis R. G. parodymų visuma, vertinamo eismo įvykio dieną ji važiavo keliu ( - ). Tą rytą oras buvo apniukęs, krito migla, buvo rūkas, tamsu, o kelio danga drėgna. Artėdama prie ( - ) kaimo, ji matė kairiame kelio kelkraštyje esančioje autobusų sustojimo stotelėje stovintį autobusą, kuris rodė kairės pusės posūkio signalą. Tuo metu prasilenkė su tamsiai mėlynos spalvos automobiliu, važiavusiu nuo ( - ) pusės. Kai jos vairuojamo automobilio priekis susilygino su autobuso galu, staiga pamatė važiuojamosios dalies ašinę liniją kertantį tamsų siluetą. Atstumas iki kliūties galėjo būti 20–30 metrų. Stabdė, signalizavo, tuo pačiu metu suko automobilio vairą į dešinę kelkraščio pusę. Kai automobilis buvo beveik sustojęs, kairiu automobilio veidrodėliu kliudė nukentėjusiąją.

379.

38Nors analogiškos pozicijos, teigdama, jog vertinamo įvykio dieną buvo blogas matomumas, šlapia kelio danga, o nukentėjusioji į važiuojamąją kelio dalį išėjo staiga, kas visumoje nuteistajai sukliudė laiku pastebėti kliūtį kelyje ir sustabdyti jos vairuojamą transporto priemonę, R. G. laikosi ir apeliaciniame skunde, tačiau, šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad vien tik nuteistosios parodymų, paneigiančių jai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių egzistavimą jos veiksmuose, visuma, nelaikytina pakankamu pagrindu jos nekaltumo konstatavimui. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.

3910.

40Sutinkant su pirmosios instancijos teismo atliktu R. G. parodymų vertinimu, t. y. vertinant juos kaip pasirinktą apeliantės gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, visų pirma pažymėtina, kad jos teiginiai, jog laiku pastebėti kliūties kelyje (pėsčiosios) ji negalėjo, nes matomumą jai užstojo autobusas ir nuo ( - ) pusės atvažiuojančios transporto priemonės šviesos, nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino. Priešingai, tokia nuteistosios versija buvo paneigta tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojo V. Š. (autobuso vairuotojo) parodymais. Kaip nustatyta nukentėjusiosios parodymų (duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme) visuma, įvykio dieną, apie 8.10 val., ji išlipo iš autobuso ( - ), dešinėje kelio pusėje, žiūrint ( - ) kryptimi. Išlipusi, šiek tiek paėjo kelkraščiu atgal, t. y. ( - ) miesto kryptimi. Nežino, kiek metrų nuėjo, tačiau ėjo lėtai ir galėjo užtrukti kokias 3 minutes. Nutarė pereiti į kitą gatvės pusę. Norėdama kirsti važiuojamąją kelio dalį ji apsidairė į abi puses, matė atvažiuojantį automobilį (bylos duomenimis, tai ir buvo R. G. vairuojama transporto priemonė), tačiau, manė, jog pereiti kelią ji spės. Autobusas iš stotelės tuo metu buvo išvažiavęs, jo nematė. Analogiškas aplinkybes tiek dėl autobuso buvimo vietos D. Š. nusprendus kirsti važiuojamąją kelio dalį, tiek ir dėl kitų transporto priemonių nebuvimo kelyje patvirtino ir autobuso vairuotojas V. Š., parodęs, kad iš autobuso išlipus keleivei (D. Š.), jis uždarė autobuso duris, ir nuvažiavo, o D. Š. liko stovėti ant pakylos, t. y. autobuso stotelėje. Vairuotojo teigimu, stotelėje jis stovėjo daugiausiai 10 sekundžių, kadangi pagal grafiką vėlavo apie 5 min. Išvažiuodamas iš stotelės, kitų transporto priemonių nematė, automobilių nebuvo nei iš galo, nei iš priekio, jokio atvažiuojančio automobilio, išvažiuodamas iš stotelės nesutiko, vertinamo eismo įvykio nematė.

4110.1.

42Netikėti šių asmenų parodymais ir nesivadovauti jais, sprendžiant R. G. kaltės klausimą, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai teigia R. G., teisinio pagrindo nėra. D. Š. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, iki analizuojamo įvykio nuteistosios nepažinojo, todėl suinteresuotumo ją apkalbėti neturėjo. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme D. Š. buvo apklausta ne vieną kartą, kiekvienos apklausos metu nurodydama tas pačias esmines vertinamo įvykio aplinkybes. Jos parodymai viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nekito, buvo detalūs, nuoseklūs ir neprieštaringi. Siekiant patikrinti jos teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų patikimumą, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, bylos nagrinėjimo metu buvo perskaityti ir jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriuos ji patvirtino iš esmės. Abejoti D. Š. parodymų patikimumu ir objektyvumu aukštesniajam teismui neleidžia ir R. G. apeliacinio skundo teiginiai dėl galimo nukentėjusiosios nenuoseklumo. Nesant pagrindo abejoti esminėmis D. Š. išdėstytomis vertinamo eismo įvykio faktinėmis aplinkybėmis (jas patvirtina ir kiti nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenys), tam tikri mažareikšmiai neatitikimai jos parodymuose arba jos subjektyvi nuomonė (pvz. dėl galimai jos nueito kelio nuo autobuso stotelės iki eismo įvykio vietos), esminės reikšmės jų vertinimui, kiek tai susiję su komentuojamo eismo įvykio faktinėmis aplinkybėmis, neturi. O ir apeliaciniu skundu nuteistoji nenurodo, kokie konkrečiai nukentėjusiosios parodymai nesutapo tarpusavyje, kuo jie skyrėsi ir kokią įtaką šie skirtumai turi nuteistosios kaltės įrodinėjimui.

4310.2.

44Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir nuteistosios apeliacinio skundo motyvai dėl aukščiau aptartų liudytojo V. Š. parodymų vertinimo. Abejoti šio liudytojo nesuinteresuotumu ar manyti, jog jis galėjo sąžiningai klysti apklausų metu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Bylos nagrinėjimo metu jis buvo apklaustas ne kartą, jo skirtingose bylos nagrinėjimo stadijose duoti parodymai sutapo tarpusavyje bei atitiko nukentėjusiosios pateiktą įvykių versiją. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kas įvertinus tai, jog iki įvykio nei nuteistosios, nei nukentėjusiosios jis nepažinojo, neabejotinai sustiprina jo parodymų patikimumą ir objektyvumą. Be to, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu V. Š. aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kodėl taip puikiai prisimena tos dienos įvykius, šiais jo paaiškinimais teisėjų kolegija vėlgi neabejoja. Jie yra logiški ir įtikinami. V. Š. teigimu, įvykio dieną jam būnant ( - ), paskambino dispečerė ir pajuokavo, paklausdama, ar ne jis partrenkė moterį. V. Š. dispečerė papasakojo, kad prie ( - ) partrenkta moteris, klausė, ar jis ją vežė. Atsižvelgiant į liudytojo pokalbio su dispečere turinį, neabejotina, jog toks įvykis nebuvo eilinis V. Š. gyvenime bei jo darbo dienotvarkėje, todėl sutikti su apeliantės teiginiais, jog analizuojamu atveju liudytojas galėjo sąžiningai klysti dėl tikrųjų analizuojamo eismo įvykio faktinių aplinkybių, galimai maišydamas skirtingus įvykius, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

4511.

46Aptartų duomenų visumoje nesant pagrindo netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiosios ir liudytojo V. Š. parodymais, nuteistosios versija, jog matomumą vertinamo eismo įvykio metu jai užstojo autobusas ar iš priekio atvažiuojantis automobilis savo šviesomis, dėl ko, ji negalėjo savalaikiai pastebėti pėsčiosios, sustabdyti savo vairuojamą transporto priemonę ir išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja, atmestina kaip nepagrįsta. Įvertinus tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojo autobuso vairuotojo parodymų visumą akivaizdu, kad D. Š. nusprendus kirsti važiuojamąją kelio dalį, autobusas, apeliantės teigimu, užstojęs jai matomumą, iš sustojimo vietos jau buvo išvažiavęs. V. Š. patvirtino, kad jam išvažiuojant iš autobusų stotelės, D. Š. jis dar matė stovinčią ant autobusų stotelės pakylos, jokių automobilių, nei atvažiuojančių iš priekio, nei iš galo, išvažiuodamas iš stotelės jis nematė, kaip ir nematė vertinamo eismo įvykio, nors tokią galimybę, atsižvelgiant į jo teiginius, jog per didelius jo vairuojamo autobuso veidrodėlius jam yra matomas visas gale esantis kelias, įvertinus eismo įvykio vietoje esantį kelio reljefą – tiesus, jis neabejotinai turėjo. D. Š. teigimu (šie jos parodymai nesiskyrė viso baudžiamojo proceso metu nuo pirmosios jos apklausos), išlipusi iš autobuso, ji dar kažkiek laiko (apie 3 min) paėjo kelkraščiu ir matydama atvažiuojantį automobilį, kuris, jos įsitikinimu, buvo toli (tai ir buvo R. G. vairuojamas automobilis), ji įžengė į važiuojamąją kelio dalį, ketindama ją kirsti ir pereiti į kitą kelio pusę. Šie nukentėjusiosios parodymai iš esmės atitinka ir eismo įvykio vietą – ji yra nutolusi nuo autobuso stotelės tam tikru atstumu, kurį D. Š., būdama senyvo amžiaus, nueiti per jos nurodytą 3 min laiko tarpą neabejotinai galėjo. Tokiu būdu, autobuso vairuotojui, išvažiuojančiam iš stotelės nemačius jokių automobilių kelyje, patvirtinus, jog tuo metu D. Š. vis dar buvo ant stotelės pakylos, jokių kitų transporto priemonių kelyje jis nematė ir nesutiko, nesant pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl jos nueito kelio kelkraščiu bei jos teiginiais dėl kitų transporto priemonių nebuvimo kelyje, R. G. teiginiai dėl į kelią staiga išėjusios nukentėjusiosios, kurią pamatyti jai sukliudė autobusas ar priešpriešais atvažiuojančio automobilio šviesos, atmestini.

4712.

48Analogiška išvada darytina įvertinus ir nuteistosios apeliacinio skundo motyvus dėl eismo įvykio metu buvusių eismo (oro) sąlygų, kurios, apeliantės įsitikinimu, taip pat turėjo reikšmės komentuojamo eismo įvykio kilimui. Bylos duomenimis nustatyta, kad eismo įvykis kilo 2015 m. spalio 21 d., apie 8.10 val. Tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas tikslus eismo įvykio laikas – aprašant faktines aplinkybes jis įvardijamas tik apytikriai („apie“), sprendžiant klausimą dėl nagrinėjamo eismo įvykio metu buvusio matomumo, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai teigia nuteistoji, esminės reikšmės neturi. Bylos duomenimis nustatyta, kad informacija apie komentuojamą eismo įvykį, kuri buvo pateikta R. G. mobilaus ryšio telefonu, buvo gauta 2015 m. spalio 21 d., 8.18 val. (1 t, b. l. 32-36), kas įvertinus nuteistosios sustojimo laiką iš karto po susidūrimo su nukentėjusiąja, apeliantės bendravimą su ja (susižinojimą, ar jai viskas gerai), mobilaus ryšio telefono paėmimą ir informacijos pateikimą juo, suponuoja pagrįstą išvadą, jog R. G. pareikštuose kaltinimuose nurodytas apytikris eismo įvykio laikas faktinėms bylos aplinkybėms neprieštarauja, todėl papildomų procesinių veiksmų, tokių kaip duomenų iš apeliantės mobilaus ryšio operatoriaus gavimas, atlikimas nagrinėjamoje situacijoje nėra ir nebuvo būtinas. Juo labiau, jog ir liudytoju apklaustas autobuso vairuotojas V. Š. patvirtino, jog keleivę (D. Š.) ( - ) stotelėje jis išlaipino 8.05 val. ar 8.10 val., tuo metu jau buvo prašvitę, tamsu nebuvo. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad saulė 2015 m. spalio 21 d., bylos duomenimis, tekėjo 7.57 val., o patekėjus saulei lauke tampa šviesu, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog, priešingai nei teigia nuteistoji, vertinamo eismo įvykio metu lauke jau buvo šviesu, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir pirmosios instancijos teismas. Esant šių aplinkybių visumai, R. G. apeliacinio skundo argumentai apie tamsos-šviesos sandūrą eismo įvykio metu, atmestini kaip deklaratyvūs ir leidžia pagrįstai abejoti nuteistosios pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, remiantis kuriais, eismo įvykio metu buvo tamsu, patikimumu bei objektyvumu.

4912.1.

50Kalbant apie eismo įvykio metu buvusias oro sąlygas, sutikti su apeliantės teiginiais, jog tuo metu lauke buvo rūkas, apniukę, krito migla (remiantis eksperimento atlikimo protokole užfiksuotais duomenimis, miglą R. G. suvokią kaip rūką ir kritulius), o kelio danga buvo drėgna (po eksperimento R. G. teigė, jog eismo įvykio metu kelio danga buvo visiškai šlapia), vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors Lietuvos Hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymos apie oro sąlygas 2015 m. spalio 21 d. iš ( - ) meteorologijos stoties duomenimis, 2015 m. spalio 21 d. ryte lijo (1 t, b. l. 143-144), kas iš esmės atitiktų nuteistosios teiginius dėl šlapios kelio dangos eismo įvykio metu, tačiau vadovautis vien tik šiais duomenimis, sprendžiant apie vertinamo eismo įvykio metu įvykio vietoje buvusias eismo (oro) sąlygas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad minėti duomenys buvo gauti iš ( - ) meteorologijos stoties, nuo eismo įvykio vietos ( - ) kaimo ribose nutolusios kiek daugiau nei 30 km atstumu (viešai prieinama informacija internete), todėl tai, kad tokios meteorologinės sąlygos buvo fiksuotos ( - ) meteorologinės stoties, nesudaro pagrindo išvadai, kad analogiškos sąlygos buvo ir vertinamo eismo įvykio vietoje, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir apylinkės teismas. Tuo tarpu nei vienas byloje apklaustų asmenų (išskyrus pačią nuteistąją) nepatvirtino, jog vertinamo eismo įvykio metu eismo sąlygos buvo sudėtingos ir galėjo turėti įtakos komentuojamo eismo įvykio kilimui. Nukentėjusioji nurodė, jog toje vietoje, kur ji buvo pertrenkta automobilio, šlapia tikrai nebuvo, gal tik truputį drėgna. Autobuso vairuotojo V. Š. teigimu, tuo metu, kai ( - ) stotelėje jis išlaipino keleivę (nukentėjusiąją), lauke jau buvo prašvitę, tamsu nebuvo, matomumas buvo geras, nelijo, rūko nebuvo. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir liudytojas D. M., į įvykio vietą atvykęs apie 8.30 val. Jo teigimu, lauke buvo šviesu, rūko nebuvo, nepamena, kad būtų liję ar buvusios kažkokios sudėtingos eismo sąlygos. Analogiškas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas R. B.. Esant šių aplinkybių visumai, sutikti su R. G. teiginiais, jog eismo sąlygos vertinamo eismo įvykio metu buvo prastos, kelio danga šlapia ir visa tai buvo vienas iš veiksnių, sukliudžiusių jai savalaikiai pastebėti pėsčiąją važiuojamojoje kelio dalyje, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

5112.2.

52Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto V. A. parodymai. Jo teigimu, eismo įvykio dieną buvo dulksna, drėgnas kelias, dangus buvo debesuotas ir apniukęs. Vertinant šio asmens parodymus vis tik pažymėtina, kad komentuojamo eismo įvykio dieną eismo įvykio vietoje V. A. nebuvo, ką jis betarpiškai patvirtino ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, todėl tiksliai žinoti, kokios eismo (oro) sąlygos buvo eismo įvykio metu analizuojamo eismo įvykio vietoje, jis niekaip negalėjo. Be to, nei vienas iš aukščiau aptartų asmenų aplinkybės dėl eismo įvykio metu buvusios dulksnos nepatvirtino, iš esmės teigdami, jog eismo sąlygos eismo įvykio metu nebuvo niekuo ypatingos, jos, priešingai nei iš esmės tai nurodė liudytojas V. A., nebuvo sudėtingos. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, bylos duomenimis, V. A. pažįsta nuteistąją, todėl remtis vien tik jo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurių nepatvirtino jokie kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti ir jokio suinteresuotumo nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi neturintys asmenys, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Toks liudytojo parodymų vertinimas, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai iš esmės suvokia nuteistoji, neatitiktų nei vieningai šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, nei BPK nuostatų, reglamentuojančių tinkamą byloje surinktų įrodymų vertinimą. Esant šių aplinkybių visumai, tai, kad skundžiamu nuosprendžiu šio asmens parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip subjektyvią liudytojo poziciją, ir jais nesirėmė spręsdamas R. G. kaltės klausimą, nesudaro pagrindo abejoti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumu ir teisėtumu.

5313.

54Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste, neabejojant, jog vertinamo eismo įvykio metu jau buvo prašvitę, o eismo (oro) sąlygos nebuvo sudėtingos, t. y. nebuvo apsunkintos specifiniais gamtos reiškiniais (lietumi, rūku ir pan.), paprastai sunkinančiais eismo sąlygas, su nuteistosios apeliacinio skundo teiginiais dėl netinkamai nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atlikto eksperimento taip pat nesutiktina. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, eksperimentas buvo atliktas 2015 m. lapkričio 5 d., laikotarpiu nuo 7.15 val. iki 7.36 val., matomumui, atkuriant eismo įvykio aplinkybes, tikslu patikrinti R. G. parodymus bei jos galimybes panašiomis sąlygomis matyti kliūtį. Eksperimentas buvo atliekamas pradėjus švisti, esant apniukusiam orui bei nedideliam rūkui (1 t., b. l. 92-95). Aukščiau aptartų faktinių aplinkybių, kurių duomenimis, eismo įvykio metu jau buvo šviesu, matomumui nekliudė nei lietus, nei rūkas, visumoje įvertinus eksperimento atlikimo protokole užfiksuotas oro sąlygas – pradėjus švisti, esant apniukusiam orui bei nedideliam rūkui, neabejotina, kad, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai teigia apeliantė, oro sąlygos, buvusios eksperimento metu, nors ir neatitiko eismo įvykio metu buvusių oro sąlygų visa apimtimi, tačiau akivaizdžiai buvo prastesnės, t. y. su tam tikrais faktoriais, iš tiesų mažinančiais matomumo spindulį, todėl teigti, jog tokiu būdu buvo pažeistos nuteistosios teisės ir nesivadovauti eksperimento metu gautais rezultatais, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

5513.1.

56Šiame kontekste kalbant apie eksperimento laiką, kuris, nuteistosios įsitikinimu, neatitiko vertinamo eismo įvykio laiko, vis tik pažymėtina, kad eksperimentas buvo atliekamas lapkričio mėnesį, kai vertinamas eismo įvykis kilo tų pačių, t. y. 2015 metų, spalio mėnesį. Lietuvoje žiemos laikas įvedamas kiekvienų metų paskutinį spalio sekmadienį, 4 valandą nakties persukant laikrodžio rodykles 1 valanda atgal. Žiemos laikas galioja iki paskutinio kovo sekmadienio, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog vertinamo eksperimento atlikimo laikas lapkričio 5 dienos 7.15 val. – 7.36 val., iš esmės atitinka eismo įvykio laiką, o tai leidžia pagrįstai atmesti apeliantės skundo argumentus dėl netinkamai eksperimentui pasirinkto paros laiko.

5713.2.

58Abejonių eksperimento rezultatais aukštesniajam teismui nekelia ir jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsti nuteistosios samprotavimai dėl galimai netinkamai parinktos manekeno pastatymo vietos ar jo gabaritų. Tiek manekeno vieta, tiek ir jo dydis buvo parinkti kruopščiai įvertinus ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų visumą, atsižvelgiant ne tik į nuteistosios, bet ir nukentėjusiosios bei ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklaustų asmenų parodymus, kurių visumoje buvo tiksliai nustatyta eismo įvykio vieta, nukentėjusiosios buvimo vieta eismo įvykio metu (kuri ir buvo parinkta manekeno pastatymui), vadovaujantis eismo įvykio schema ir kitais bylos duomenimis, nustatyta ir nuteistosios eismo įvykio metu vairuoto automobilio judėjimo trajektorija. Be to, manekenas buvo aprengtas eismo įvykio metu nukentėjusiosios vilkėtais drabužiais (kurie priešingai nuteistosios teiginiams nebuvo tamsūs), jo dydis parinktas įvertinus nukentėjusiosios kūno sudėjimą. Esant šių duomenų visumai, pasikliauti vien tik subjektyviu nuteistosios eksperimento atlikimo vertinimu, nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis, iš esmės abejojant ir nuteistosios parodymų patikimumu bei objektyvumu, tokiu būdu abejoti ir eksperimento metu gautais rezultatais, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad į nuteistosios bei jos atstovės (jai, priešingai nei teigiama apeliaciniu skundu, buvo leista dalyvauti eksperimento atlikime, ji įrašyta į eksperimento atlikimo protokolą kaip asmuo, dalyvaujantis atliekamame eksperimente) pareikštas pastabas dėl galimai netinkamai atlikto eksperimento nebuvo tinkamai sureaguota, tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, jog visos eksperimento atlikimo protokole nurodytos pastabos buvo įvertintos ir ištirtos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu bei patikrintos apeliacinės instancijos teisme, todėl teigti, jog neatliekant pakartotinio eksperimento, tokiu būdu nereaguojant į R. G. pareikštas pastabas, buvo pažeistos atitinkamos BPK nuostatos, priešingai nei tai teigiama nuteistosios apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šie nuteistosios argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

5913.3.

60Tuo tarpu vertinant eksperimento metu gautus rezultatus vis tik paminėtina, kad eksperimentas bei jo atlikimo metu gauti rezultatai, kurių kritikai skiriamas didžiausias dėmesys R. G. apeliaciniu skundu, šioje baudžiamojoje byloje nėra vienintelis ar pagrindinis nuteistosios kaltės įrodymas. Sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos, jos kaltę patvirtina ne tik eksperimento metu nustatytos aplinkybės, bet ir nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų visuma bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirta rašytinė nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, kurių tinkamas įvertinimas pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai spręsti, jog R. G. padarė BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, su kuo teisėjų kolegija sutinka visiškai.

6114.

62Darant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad, remiantis eksperimento rezultatais, net ir esant aukščiau aptartoms oro ir eismo sąlygoms – pradėjus švisti, esant apniukusiam orui, eksperimento metu, net ir esant nedideliam rūkui, kurio vertinamo eismo įvykio metu, bylos duomenimis, nebuvo, vis tik nustatyta, kad kliūtis buvo matoma 200 m atstumu. Tai neabejotinai yra pakankamas atstumas asmeniui, atidžiai ir rūpestingai vairuojančiam transporto priemonę tiesiame kelyje, sustabdyti leistinu greičiu važiuojantį automobilį, nekliudant važiuojamoje kelio dalyje pamatytos kliūties, kas iš esmės konstatuota ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 10 d. išvadoje Nr. 11-185 (16), kurios duomenimis, nuteistosios galimybė pamatyti į važiuojamąją kelio dalį išdėjusią pėsčiąją yra siejama su 54,5 m. atstumu, t. y. beveik 4 kartus mažesniu matomumu nei jis buvo nustatytas eksperimento metu. Šios išvados kontekste įvertintina ir tai, kad nukentėjusioji nuteistosios vairuojamu automobiliu buvo kliudyta jau beveik važiuojamąja kelio dalimi perėjusi į kitą kelio pusę, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog apeliantė turėjo galimybę pastebėti D. Š., kertančią važiuojamąją kelio dalį, jai dar būnant ne jos važiuojamojoje kelio dalyje, kas įvertinus eismo įvykio vietoje buvusio kelio ypatybes (kelias tiesus, be nuokalnių ir įkalnių), leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog būtent R. G. nagrinėjamo eismo įvykio metu nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, nesivadovavo bendrosiomis bei specialiosiomis Kelių eismo taisyklėmis, pamačiusi kliūtį kelyje, automobilio nestabdė, kas ir buvo pagrindinė priežastis komentuojamam eismo įvykiui kilti.

6315.

64Šios išvados visumoje vis tik paminėtina, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems. Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pavyzdžiui, kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-537/2009) arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti pėsčiasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010), arba kad pėsčiasis tamsiu paros metu nesinešdamas šviečiančio žibinto ir nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito tiesiog eis važiuojamąja kelio dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-384/2013). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą tokio pobūdžio bylose, turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik kliūties laiku nepastebėjusio vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai (visų būtinų atsargumo priemonių nesilaikymas, neatsižvelgimas į meteorologines sąlygas, kelio būklę, matomumą ir pan.), bet ir kliūtį sudariusio asmens veiksmų atitiktis Kelių eismo taisyklių reikalavimams, taip pat kiti faktoriai, galėję turėti reikšmės eismo įvykio kilimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014).

6516.

66Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog nukentėjusioji D. Š. buvo nepakankamai atsargi – neįsitikino ar į kitą važiuojamosios dalies pusę eiti saugu, ar nebus trukdoma transporto priemonėms, tačiau, priešingai nei mano apeliantė, šie nukentėjusiosios veiksmai, įvertinus juos eismo įvykio priežastinio ryšio kontekste, vis tik nebuvo pagrindinė sąlyga komentuojamo eismo įvykio kilimui. Būtent tokia išvada padaryta ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 10 d. išvadoje Nr. 11-185 (16), kurioje suformuotas išvadas specialistas patvirtino ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu. Vien tai, kad, bylos duomenimis, važiuojamosios kelio dalies viduryje nukentėjusioji buvo sustojusi – kluptelėjo, R. G. veiksmų kvalifikavimo nekeičia. Pastebėjusi tokį nukentėjusiosios manevrą, apeliantė neabejotinai turėjo sulėtinti važiavimo greitį ir įsitikinti, kad toliau važiuoti yra saugu, o to nepadariusi, ji prisiėmė savo neteisėtų veiksmų riziką, dėl ko yra trauktina baudžiamojon atsakomybėn.

6717.

68Šiame kontekste kaip nepagrįsti atmestini ir apeliantės teiginiai dėl jai galimai netinkamai inkriminuotų Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimų, numatytų Kelių eismo taisyklių 127 ir 128 punktuose. Kaip numatyta Kelių eismo taisyklių 127 punkte (teisės akto redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu), vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Tuo tarpu 128 punktas numato, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš aukščiau aptartų teisinių ir faktinių nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių seka, kad R. G., važiuodama leistinu 67 km/h greičiu ir turėdama objektyvią galimybę pamatyti į kelio važiuojamąją dalį išėjusią pėsčiąją, ją pamačiusi, garsiniu signalu įspėjo, tačiau vairuojamo automobilio nesustabdė, išvažiavo į dešinės pusės kelkraštį, tačiau susidūrimo neišvengė ir savo automobilio kairės pusės priekine dalimi kliudė nukentėjusiąją, kas iš esmės atitinka Kelių eismo taisyklių 127 ir 128 punktuose vairuotojams keliamų pareigų pažeidimą.

6918.

70Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apeliantės kaltės ir tėra nuteistosios savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad R. G. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad R. G. veiksmuose yra visi būtini BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nuteistosios skundo motyvai, kad dėl nagrinėjamo eismo įvykio ji nebuvo kalta, yra argumentuotai paneigti jau minėtais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Pripažindamas R. G. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl R. G. kaltės bei jos veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.

7119.

72Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistosios teisės ir, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Nors apeliaciniu skundu teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras tenkino nuteistosios prašymą atlikti pakartotinį eksperimentą, pašalinant jau atlikto eksperimento nuteistosios įvardintus trūkumus, tačiau, šie R. G. teiginiai, įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, nepasitvirtino. Bylos duomenimis, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nuteistosios R. G. gynėjas advokatas R. Vasiliauskas iš tiesų pateikė prašymą atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau juo buvo prašoma ne tik atlikti pakartotinį eismo įvykio eksperimentą dėl kliūties matomumo, bet ir liudytojais apklausti V. D. ir V. Š. (1 t, b. l. 183). Tenkinant šį prašymą ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti tiek V. D., tiek ir V. Š., pakartotinio eismo įvykio eksperimento neatliekant. Esant šių aplinkybių visumai, prokurorui patenkinus nuteistosios gynėjo prašymą ir apklausus prašomus apklausti asmenis, tačiau neatlikus pakartotinio eksperimento, teigti, jog tokiais prokuroro veiksmais buvo pažeistos atitinkamos BPK nuostatos, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Darant šią išvadą, tuo pačiu atsakant ir į nuteistosios apeliacinio skundo argumentus vis tik pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl tolesnės tyrimo eigos. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant ir į R. G. pastabas dėl atlikto eksperimento, į kurias buvo išsamiai atsakyta tiek skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, tiek ir šia nutartimi, spręstina, kad vertinamu atveju vis tik buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti R. G. kaltę jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme. Šios išvados kontekste paminėtina ir tai, kad sprendimas, kokius procesinius veiksmus būtina atlikti vykdomo ikiteisminio tyrimo metu, priklauso išimtinei prokuroro kompetencijai, todėl vien tai, kad tam tikri proceso dalyvių prašomi procesiniai veiksmai nebuvo atlikti, neleidžia pagrįstai spręsti dėl netinkamai atlikto ikiteisminio tyrimo. Įvertinus aukščiau išdėstytų duomenų visumą akivaizdu, kad pakartotinis eksperimento atlikimas būtų perteklinis. Analogiškais motyvais atmestini ir R. G. apeliacinio skundo teiginiai dėl autobuso vairuotojo V. Š. nurodyto berniuko, kuris galimai įlipo į autobusą D. Š. iš jo išlipus, paieškos.

7319.1.

74Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste nesutiktina ir su nuteistosios apeliacinio skundo motyvais dėl ikiteisminio tyrimo metu neišspręsto klausimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. spalio 13 d. supažindinus R. G. su bylos medžiaga baigus ikiteisminį tyrimą, ji pareiškė, jog su naujai pateikta bylos medžiaga ji susipažino, tačiau nesutinka dėl jai pareikšto įtarimo ir prašo nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes ji nepadarė veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje (2 t., b. l. 15). Pažymėtina, kad BPK 218 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ikiteisminis tyrimas pabaigiamas, kai prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai įrodymų, paskelbia įtariamajam, o jo gynėjui, nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui, civiliniam atsakovui ir jų atstovams praneša, kad ikiteisminis tyrimas baigtas ir jie turi teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir pateikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą, kas vertinamu atveju nebuvo padaryta. Kaip numatyta minėto straipsnio nuostatose, atlikus šiame straipsnyje numatytus veiksmus, prokuroras surašo kaltinamąjį aktą, todėl akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, surašydamas kaltinamąjį aktą, prokuroras BPK nuostatų, priešingai nei tai teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, nepažeidė.

7519.2.

76Esant šių duomenų visumai, neabejotina, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tinkamai, nepažeidžiant ikiteisminio tyrimo atlikimą reglamentuojančių BPK nuostatų, atlikus visus būtiniausius tyrimo veiksmus bei surinkus pakankamai tyrimui reikšmingų duomenų, leidžiančių priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą dėl R. G. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nuteistosios apeliacinio skundo motyvai dėl galimai netinkamai atliktos eismo įvykio vietos apžiūros – įvykio vietos apžiūros protokole nėra aprašyti matavimų parametrai, stabdymo kelio ilgio konfigūracija, autobusų stotelės zonos pabaigos ( - ) kryptimi ir kelio važiuojamosios dalies, automobilio, stabdymo pėdsakų pradžios kelkraštyje atžvilgiu, nėra fiksuotas autobusų stotelės (zonos) įvažiavimo ilgis, pagal kurį būtų galima spręsti, ar autobusas pagal savo ilgį telpa stotelėje. Nesutinkant su šiais nuteistosios argumentais vis tik pažymėtina, kad eismo įvykio vietos schemoje užfiksuoti reikiami matmenys, kuriais buvo betarpiškai remiamasi tiek priimant Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 10 d. išvadą Nr. 11-185 (16), tiek ir sprendžiant R. G. kaltės klausimą skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu bei šia nutartimi. Abejonių atliktais matavimais nei specialistui, nei pirmosios instancijos teismui nei teisėjų kolegijai nekilo. Manyti, jog eismo įvykio schemoje užfiksuotų matavimų nepakanka tinkamam R. G. kaltės klausimo išsprendimui, teisinio pagrindo taip pat nėra. Juo labiau, kad, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, eismo įvykio vieta buvo apžiūrėta, o R. G. apeliaciniu skundu nurodomi matavimai buvo atliekami ir asmenų parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 103-108, 110-114).

7720.

78Be R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kuriuo, remdamasi tiek skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių visuma, teisėjų kolegija neabejoja, apeliaciniu skundu nesutinkama ir su nukentėjusiajai priteistos 3000 eurų neturtinės žalos dydžiu, teigiant, jog tokia pinigų suma yra per didelė ir neatitinka šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos. Tačiau, sutikti su šiais nuteistosios teiginiais ir jų pagrindu keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo.

7921.

80Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį, asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Šią teisės normą detalizuoja BPK 44 straipsnio 10 dalies nuostatos, pagal kurias, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, baudžiamajame procese turi teisę pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

8121.1.

82Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste aptartinos ir civilinio kodekso teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli, todėl CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais, yra atlyginama visais atvejais.

8321.2.

84Ir vis tik, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

8522.

86Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus matyti, kad byloje buvo pareikštas nukentėjusios D. Š. civilinis ieškinys, kuriuo ji prašė priteisti jai 5000 (penkis tūkstančius) eurų neturtinės žalos, patirtos dėl eismo įvykio metu kilusių padarinių. Tačiau, konstatuodamas, kad tokio dydžio neturtinės žalos dydis yra ženkliai per didelis tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas D. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino tik iš dalies, jos naudai iš civilinės atsakovės ADB „G.“ priteisdamas 3000 (tris tūkstančius) eurų. Vertinant, ar tokio dydžio suma nėra per didelė D. Š. patirtiems dvasiniams išgyvenimams, vis tik pažymėtina, kad ji yra garbaus amžiaus, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų – dešinės kojos vidinio ir išorinio kulkšnelių ir blauzdikaulio krašto lūžimų, dešinio šokikaulio panirimo, ji gydėsi ortopedijos – traumatologijos sektoriuje nuo 2015 m. spalio 21 d. iki 2015 m. spalio 29 d., 2015 m. spalio 21 d. jai buvo atlikta pirmoji operacija, kurios metu jos dešinės čiurnos abiejų kulkšnelių ir blauzdikaulio užpakalinio kraštai bei šokikaulio repozicija ir osreosintezė buvo sutvirtinti sraigtais ir plokštele. Tam, kad šios medžiagos būtų pašalintos iš D. Š. kojos, buvo reikalinga antroji operacija, kuri buvo atlikta praėjus tam tikram laikui po pirmosios. Dėl nukentėjusiajai reikalingo gydymo bei patirtų sužalojimų, buvo tam tikram laikui apribota jos judėjimo galimybė, ji neabejotinai turėjo sunkumų, susijusių su būtinų buities darbų atlikimu, savo pačios asmenine priežiūra ir pan., ką pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir liudytoja apklausta S. G.. Jos teigimu, po vertinamo eismo įvykio D. Š. praktiškai nevaikščiojo, po operacijos negalėjo priminti kojos, po pusės metų jai buvo atlikta dar viena operacija, kurios metu buvo išimtos „vinys“, po šios operacijos nukentėjusioji vėl negalėjo vaikščioti. Šių aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad komentuojamo eismo įvykio metu patirti D. Š. sužalojimai ir jų pasekmės turėjo išimtinai neigiamą įtaką jos visaverčiam gyvenimui, tokia nukentėjusiosios būsena truko pakankamai ilgą laiko tarpą, į tai privaloma atsižvelgti sprendžiant jai priteistinos neturtinės žalos dydį. Be to, pati D. Š. patvirtino, kad eismo įvykio metu patirtų sužalojimų pasekmes ji jaučia iki šiol – naktimis jai ir dabar skauda dešinę koją, jos dukra S. G. patvirtino, jog mama dėl vertinamo eismo įvykio be fizinių sveikatos problemų patyrė ir psichologinius sunkumus. Abejonių, jog šie liekamieji reiškiniai yra susiję su R. G. neteisėtais veiksmais, dėl kurių įvyko eismo įvykis, įvertinus iš karto po įvykio D. Š. nustatytus sužalojimus, teisėjų kolegijai nekyla. Šių aplinkybių visuma leidžia iš esmės pritarti skundžiamo nuosprendžio motyvams, jog eismo įvykio metu D. Š. patirti sužalojimai turėjo itin neigiamų padarinių ne tik jos fizinei sveikatai, bet ir jos gyvenimo kokybei.

8722.1.

88Nors aukščiau aptartų duomenų visumoje ir sutiktina su nuteistosios vertinimu, jog nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai pavojaus jos gyvybei nesukėlė, tačiau, įvertinus jos patirtų sužalojimų mąstą, gydymosi laiką bei dėl eismo įvykio ir atlikto gydymo patirtus nepatogumus – apsunkintą vaikščiojimą, stresą, baimę, nerimą, iki šiol nukentėjusiosios jaučiamą skausmą ir pan., teisėjų kolegija sprendžia, kad 3000 (trijų tūkstančių) eurų neturtinės žalos dydis vertinamu atveju nėra per didelis, jis atitinka proporcingumo, protingumo ir teisingumo reikalavimus, todėl mažinti jį apeliacinio skundo motyvais, teisinio pagrindo nėra. Juo labiau, jog sprendžiant D. Š. priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik aukščiau aptartas faktines aplinkybes, nulemiančias asmeniui priteistinos neturtinės žalos dydį, bet ir pačios nukentėjusiosios veiksmus komentuojamo eismo įvykio metu, betarpiškai atsižvelgdamas ir į jų reikšmę eismo įvykio kilimui.

8922.2.

90Atsakant ir į pateikto apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Dėl to teismų praktikoje nustatomos ir priteisiamos atlyginti žalos dydis, net ir esant tiems patiems nusikalstamos veikos padariniams, paprastai būna skirtingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-266/2013). Esant tokiai Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikai neabejotina, kad nukrypimas nuo susiformavusios teismų praktikos galimas ir yra pateisinamas, kai jis yra proporcingas konkrečios situacijos išskirtinių aplinkybių kontekste, o ne dvigubai viršijantis įprastai priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio didžiausią sumą tipinių situacijų bylose. Sutinkamai su vieningai neturtinės žalos klausimu formuojama teismų praktika, įprastiniu atveju už nesunkų sveikatos sutrikdymą priteisiamas neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 580 eurų iki 3000 eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200/2010, 2K-277/2010, 2K-644/2012, 2K-370/2013 ir kt.), tačiau atsižvelgiant į konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybes, nuo šių rodiklių kartais ir nukrypstama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-141/2013), kas leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog teismų praktika šiuo klausimu vis tik nėra identiška, ji suformuoja tik tam tikras tendencijas, kurias būtina įvertinti konkrečios situacijos kontekste. Neabejotina, jog kiekvienas asmuo į patirtą stresą, psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, kurių pasekmės ir yra pagrindinis elementas, vertinamas sprendžiant priteistinos neturtinės žalos dydį, reaguoja skirtingai, todėl tai, jog vienam asmeniui už nusikalstamos veikos metu jo patirtus sužalojimus – pvz. kaulų lūžius, yra priteisiama mažesnė neturtinė žala nei asmeniui, kuriam nusikaltimu padaryti sužalojimai buvo kiek lengvesni (tačiau vis tiek sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą), nelaikytina pagrindu mažinti nukentėjusiajai D. Š. priteistos neturtinės žalos dydžio. Tiek pateikdama civilinį ieškinį, tiek ir apklausiama pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji išsamiai ir detaliai išdėstė vertinamo eismo įvykio metu jai padarytų sužalojimų pasekmes, nurodydama savo baimes ir išgyvenimus, todėl įvertinus tai, kad D. Š. priteistos neturtinės žalos dydis už jai nustatytą nesunkų sveikatos sutrikdymą neviršija maksimalaus už tokį sveikatos sutrikdymo mastą priteisiamo neturtinės žalos dydžio, sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo vieningai šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

9123.

92Apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl R. G. paskirtos bausmės, nurodant, jog ji yra per griežta, tačiau sutikti su šiuo nuteistosios teiginiu, be kita ko, nepagrįstu jokiais jos apeliacinio skundo motyvais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Atmetant šiuos apeliantės argumentus svarbu paminėti, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

9323.1.

94Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, jos visumoje sprendžiant R. G. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės individualizavimo klausimą pastebėtina, kad vertinamu atveju nuteistoji padarė baigtą nesunkų nusikaltimą, pasireiškusį neatsargia kaltės forma, nukentėjusiai sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą. Praeityje apeliantė teista nebuvo, nebausta ir administracine tvarka, yra dirbanti, charakterizuojama iš esmės teigiamai. Buvo nustatyta ir įvertina jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Jos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Šiame kontekste sprendžiant R. G. paskirtos bausmės pagrįstumo ir proporcingumo klausimą įvertintina ir tai, kad, nukentėjusiosios teigimu, nuteistoji nors ir teiravosi apie jos sveikatos būklę šiai būnant ligoninėje, tačiau jos neatsiprašė, žalos savanoriškai neatlygino, savo kaltės jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme viso baudžiamojo proceso metu nepripažino, jos nepripažįsta ir iki šiol, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog net ir šiuo metu nuteistoji kritiškai nevertina savo neteisėtų veiksmų, juos menkina, o tai ją charakterizuoja labiau neigiamai jos įvykdytos nusikalstamos veikos kontekste. Nepaisant šios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas skyrė jai švelniausią BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatydamas mažesnį nei veikos padarymo metu galiojusiame baudžiamajame įstatyme numatytas baudos vidurkis. Spręsti, jog tokia bausmė yra per griežta, priešingai nei tai teigiama nuteistosios apeliaciniu skundu, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes neabejotina, kad paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant R. G. paskirtą bausmę buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jos asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti R. G. teisinę padėtį, šioje byloje nenustatyta. Darant šią išvadą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė yra dirbanti, o nukentėjusiosios civilinis ieškinys buvo priteistas ne iš jos, o iš draudimo bendrovės, todėl jos finansinėmis galimybėmis sumokėti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajai paskirtą piniginę baudą, teisėjų kolegija neabejoja.

9524.

96Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

97Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

98nuteistosios R. G. apeliacinį skundą atmesti.

99Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės R. G. nuspręsta... 4. Civilinės ieškovės ir nukentėjusiosios D. Š. civilinis ieškinys tenkintas... 5. Tuo pačiu nuosprendžiu iš R. G. priteista 195 (vienas šimtas... 6. Teisėjų kolegija... 7. 1.... 8. R. G. Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 16 d. nuosprendžiu buvo... 9. 2.... 10. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. G. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės... 11. 2.1.... 12. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamoje situacijoje autobusas kliudė... 13. 2.2.... 14. Nesutinkant su tyrimo metu atlikto eksperimento rezultatais, teigiama, kad jo... 15. 2.3.... 16. Apeliaciniu skundu pabrėžiama, kad eismo įvykis įvyko, kai autobusas buvo... 17. 2.4.... 18. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su skundžiamu pirmosios instancijos teismo... 19. 2.5.... 20. Nesutikdama su skundžiamo nuosprendžio motyvais, R. G. pažymi, kad byloje... 21. 2.6.... 22. Apeliaciniu skundu teigiama, kad bylos nagrinėjimo metu buvo padaryti ir tam... 23. 2.7.... 24. Apeliaciniu skundu, be kita ko, nesutinkama ir su iš draudimo bendrovės... 25. 3.... 26. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji... 27. 4.... 28. Nuteistosios R. G. apeliacinis skundas atmetamas.... 29. 5.... 30. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei... 31. 6.... 32. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų BPK... 33. 7.... 34. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 281... 35. 8.... 36. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos... 37. 9.... 38. Nors analogiškos pozicijos, teigdama, jog vertinamo įvykio dieną buvo blogas... 39. 10.... 40. Sutinkant su pirmosios instancijos teismo atliktu R. G. parodymų vertinimu, t.... 41. 10.1.... 42. Netikėti šių asmenų parodymais ir nesivadovauti jais, sprendžiant R. G.... 43. 10.2.... 44. Iš esmės analogiškais motyvais atmestini ir nuteistosios apeliacinio skundo... 45. 11.... 46. Aptartų duomenų visumoje nesant pagrindo netikėti aukščiau aptartais... 47. 12.... 48. Analogiška išvada darytina įvertinus ir nuteistosios apeliacinio skundo... 49. 12.1.... 50. Kalbant apie eismo įvykio metu buvusias oro sąlygas, sutikti su apeliantės... 51. 12.2.... 52. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir liudytoju... 53. 13.... 54. Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste, neabejojant,... 55. 13.1.... 56. Šiame kontekste kalbant apie eksperimento laiką, kuris, nuteistosios... 57. 13.2.... 58. Abejonių eksperimento rezultatais aukštesniajam teismui nekelia ir jokiais... 59. 13.3.... 60. Tuo tarpu vertinant eksperimento metu gautus rezultatus vis tik paminėtina,... 61. 14.... 62. Darant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad, remiantis eksperimento... 63. 15.... 64. Šios išvados visumoje vis tik paminėtina, kad kiekvienas transporto... 65. 16.... 66. Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog nukentėjusioji D. Š. buvo... 67. 17.... 68. Šiame kontekste kaip nepagrįsti atmestini ir apeliantės teiginiai dėl jai... 69. 18.... 70. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame... 71. 19.... 72. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio... 73. 19.1.... 74. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste nesutiktina ir su nuteistosios... 75. 19.2.... 76. Esant šių duomenų visumai, neabejotina, jog ikiteisminis tyrimas buvo... 77. 20.... 78. Be R. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kuriuo, remdamasi... 79. 21.... 80. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal Lietuvos... 81. 21.1.... 82. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste aptartinos ir civilinio kodekso... 83. 21.2.... 84. Ir vis tik, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo... 85. 22.... 86. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamoje... 87. 22.1.... 88. Nors aukščiau aptartų duomenų visumoje ir sutiktina su nuteistosios... 89. 22.2.... 90. Atsakant ir į pateikto apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina ir tai, kad... 91. 23.... 92. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl R. G. paskirtos bausmės,... 93. 23.1.... 94. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos... 95. 24.... 96. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis... 97. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 98. nuteistosios R. G. apeliacinį skundą atmesti.... 99. Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną....