Byla e2A-2367-343/2016
Dėl kelio servituto, suteikiančio teisę važiuoti keliu transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku, nustatymo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės L. J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.e2-1692-717/2016 pagal ieškovės L. J. M. ieškinį atsakovėms J. V., B. G. G. dėl kelio servituto, suteikiančio teisę važiuoti keliu transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku, nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovė ieškinyje teismo prašė atsakovėms priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ), unikalus Nr. ( - ) (tarnaujantis daiktas) nustatyti 4 m pločio, 73 kv. m ploto kelio servitutą (teisė tokiu keliu važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis juo kaip pėsčiųjų taku), skirtą ieškovei priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. ( - ) viešpataujantis daiktas) pagal prie ieškinio pridėtą UAB „Topo Era“ 2015 10 20 parengtą Pasiūlymų schemą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad tokį servituto nustatymą pasirinko atsižvelgiant į praktiškumo, ekonomiškumo pricipus bei kuo mažiausio trukdymo kitiems gretimų žemės sklypų savininkams. Pasirinktas servitutas yra tiesiausias į ieškovei priklausantį žemės sklypą, tokia naudojimosi tvarka keliu yra nusistovėjusi iš anksčiau; kelio servitutas suformuotas nestatybinėje atsakovių žemės sklypo dalyje.
  3. Atsakovės su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovei nėra būtinybės nustatyti kelio servitutą, nes ji tokių reikalavimų nereiškė 20 metų, prašomas nustatyti servitutas nėra vienintelė galimybė ieškovei patekti į savo žemės sklypą, galima jį nusistatyti per J. B. gatvę. Atsakovėms priklausantis žemės sklypas yra mažas, todėl, jame nustačius ieškovės prašomą kelio servitutą, būtų ženklai apsunkinta statyba.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės ūkio paskirties sklypas, unikalus Nr. ( - ). Jį supa Marijampolės kelias ir kitiems savininkams priklausantys žemės sklypai. Tik atsakovėms priklausančio žemės sklypo paskirtis yra namų valdos. Į ieškovei priklausantį žemės sklypą įvažą suformuoti iš Marijampolės plento nėra galimybės, nes šis kelias yra priskiriamas A2 kategorijos keliams, kuriais eismas yra intensyvus.
  3. Ieškovė prašė per atsakovėms priklausantį žemės sklypą nustatyti kelio servitutą 4 m pločio ir 18,14 m ilgio, kas sudaro 73 kv. m. Įvertinęs tai, kad ieškovei nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos dar 1995 metais, o į atsakovių žemės sklypą nuosavybės teisės atkurtos 2012 m., ieškovei nepateikus įrodymų, kad kada nors būtų kilęs tarp šalių ginčas dėl patekimo į jai priklausantį žemės sklypą, teismas darė išvadą, kad nebuvo ir nėra būtinybės servituto nustatymui, nes ieškovė netrukdoma gali patekti į savo žemės sklypą. Atsakovės nesutinka, kad per jų žemę būtų nustatytas servitutas, tačiau jos neprieštarauja, kad ieškovė per jų žemės sklypą patektų į savo žemės sklypą, todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo servituto nustatymui. Teismas įvertino ir tai, kad ieškovė kategoriškai atsisakė kitokiu būdu spręsti patekimo į jos sklypą klausimą.
  4. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovei priklausantis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, todėl jei sumanytų verstis žemės ūkio veikla ir su žemės ūkio technika pradėtų važinėti pro atsakovėms priklausantį 6 arų namų valdos žemės sklypą, būtų pažeistos atsakovių teisės į privatumą, sumažinta namų valdos vertė, sukeltų asmenims, jeigu jie ten gyventų, nepatogumų.
  5. Vis kiti su ieškovės žemės sklypu besiribojantys žemės sklypai yra žemės ūkio paskirties ir ženkliai didesni už atsakovėms priklausantį žemės sklypą, todėl teismas vertino, kad jeigu tose žemėse ir būtų nustatytas servitutas, jis ekonomiškai taip nepažeistų savininkų teisių, kaip servitutas, nustatytas atsakovėms priklausančiame namų valdos žemės sklype. Teismas nurodė, kad ieškovė į jai priklausantį sklypą gali patekti ne tik per atsakovėms priklausantį žemės sklypą, bet ir per žemės ūkio paskirties sklypą, esantį ( - ) gatvėje. Be to, ieškovė, prašydama nustatyti servitutą per atsakovėms priklausantį žemės sklypą, nesiūlė už jį atlyginti, o tas taip pat pažeidžia atsakovių teises.

7II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti 2016 m. liepos 28 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo, o šio reikalavimo netenkinus – priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos skundo argumentus:
    1. Teismas sprendimu nusprendė dėl kitų gretimų žemės sklypų savininkų materialiųjų teisių ir pareigų, nors jie į bylą dalyvaujančiais asmenimis nebuvo įtraukti. Teismas, svarstydamas, ar yra pagrindas nustatyti ieškovės prašomą servitutą, sprendė žemės sklypų savininkų interesų derinimo klausimą ir taip pasisakė ne tik dėl šalių, tačiau iš esmės ir dėl gretimų sklypų savininkų R. I., A. P. bei D. N. teisių ir interesų. Šiems asmenims nedalyvaujant bylos nagrinėjime teismas vertino, kokios yra jų teisės ir interesai į savus sklypus ir kaip jų teisės bei interesai nukentėtų nustačius kelio servitutą jų sklypuose.
    2. Teismas priėmė šališką sprendimą, kadangi turėjo išankstinį nusistatymą byloje ir subjektyviai palaikė atsakoves. Teismas, darydamas akivaizdžiai nepagrįstas išvadas dėl bylos faktų, kurie visi yra išimtinai palankūs tik atsakovėms, klaidingai nustatė iš esmės visą bylos faktinę situaciją, daugelio ieškovei palankių įrodymų net nevertino, o juos teikti siūlė tik atsakovėms. Teismas sprendime taip pat moralizavo, kad ieškovė neva atsisakė svarstyti kelio servituto nustatymo kituose žemės sklypuose galimybes, be jokio pagrindo išvadino ieškovę netolerantiška, nelinkusią problemos spręsti racionaliu būdu. Visa tai patvirtiną teismą buvus šališku.
    3. Teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl darė nepagrįstą išvadą, kad iš J. B. gatvės eina keliukas, kuriuo tariamai galima patekti į ieškovės sklypą. Ieškovės sklypas su J. B. gatve nesusisiekia, o iš tos pusės ribojasi su R. I. priklausančiu žemės sklypu, kuriame taip pat jokio pravažiuojamo kelio nėra. Teismas neįvertino aplinkybės, kad R. I. sklypas yra komercinės, o ne žemės ūkio paskirties, neatsižvelgė į išvadą duodančios institucijos Kauno miesto savivaldybės administracijos išvadą, kad įvaža gali būti tik iš N. G. g. pusės. Faktinė įvaža visą laiką buvo toje vietoje, kur yra prašoma ieškiniu nustatyti servitutą, todėl nesant svarių objektyvių argumentų dėl servituto perkėlimo kitur, nėra pagrindo keisti ilgametės nusistovėjusios patekimo į sklypą tvarkos.
    4. Teismo išvadą, kad visų kitų gretimų žemės sklypų paskirtis yra žemės ūkio paneigia byloje esantys Nekilnojamojo turto registro išrašai, todėl nepagrįsta ir teismo išvada, kad šie sklypai yra mažiau vertingi.
    5. Teismas, spręsdamas, kad iš viso nėra poreikio servituto nustatymui, užprogramavo tolimesnį teisminį ginčą ir nepagrįstai vertino, kad ieškovė atsisakė svarstyti patekimo į savo sklypą per kitus gretimus žemės sklypus būdus. Teismas nepagrįstai sumenkino ieškovės, kaip savininkės teises, teigdamas, kad jai patekimas reikalingas tik nušienavimui. Be to, jei teismas nustatė, jog atsakovės neprieštarauja faktiniam įvažos naudojimui, tačiau prieštarauja tokio naudojimo įteisinimui servitutu, akivaizdžiai patvirtina, kad nesutikimas dėl servituto nustatymo yra absoliučiai nepagristas, o faktinis pravažiavimo naudojimas nesukelia jokios žalos ar praradimų jų daiktui.
    6. Teismas, darydamas išvadą, kad, nustačius servitutą, ieškovė po atsakovių sklypą gali imti važinėti žemės ūkio technika, tuo tariamai trikdydama jų privatumą, sumažintų namų valdos vertę ir sukeltų asmenims, jeigu jie ten gyventų, nepatogumų, rėmėsi spėlionėmis ir prielaidomis.
    7. Teismas, atmesdamas ieškinį dėl to, kad ieškovė nesiūlė atsakovėms kompensacijos už kelio servituto nustatymą, neteisingai aiškino ir taikė materialines ir procesines teisės normas. Teismas ne kartą išaiškino atsakovėms teisę prašyti kompensacijos už servituto nustatymą, tačiau jos šia teise nepasinaudojo ir tai yra jų pasirinkimas, o ieškovė, nesiūlydama kompensacijos, jokių atsakovių teisių nepažeidė. Būtent atsakovėms tenka pareiga įrodyti, kokių suvaržymų ir nuostolių jos patirtų dėl kelio servituto nustatymo ir koks turėtų būti kompensacijos dydis. Remiantis kasacinio teismo praktika, kompensacijos dydį savo nuožiūra, vadovaudamasis kasacinio teismo praktikoje nurodytais kriterijais, nustato teismas, todėl ieškovė neprivalėjo jį nurodyti ieškinyje.
  2. Atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsiliepimo argumentus:
    1. Nepagrįstas argumentas, kad teismas nusprendė dėl į bylos nagrinėjimą neįtrauktų

      9asmenų teisių ir pareigų, kadangi teismo sprendime vien asmens pavardės nurodymas jiems jokių teisų ir pareigų nesukuria.

    2. Nepagrįsti argumentai dėl teismo šališkumo. Ieškovė bylą nagrinėjančiam teismui civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nušalinimo nereiškė, o jokių įrodymų, pagrindžiančių teismo šališkumą, apeliantė nepateikė. Tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, nepatvirtinta teismo šališkumo.
    3. Nepagrįstas skundo argumentas, kad patekimas į ieškovės sklypą galimas tik iš N. G. gatvės. Patekimas galimas ir iš J. B. gatvėje esamo keliuko, o, be to, į N. G. gatvę galima patekti ne tik per atsakovių sklypą, o ir per kitų kaimynų žemės sklypus (pvz. P., kurio sklypas yra žemės ūkio paskirties, ir, sprendžiant iš nuotraukų, yra apleistas).
    4. Ieškovė atsakovėms priteistino kompensacijos dydžio klausimo iš viso nekėlė, todėl teismas negalėjo išeiti už ieškinio ribų ir svarstyti šį klausimą.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
  2. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi byloje aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenustatyta. Todėl apeliantės prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą netenkintinas (CPK 320 str. 1 d.).
  3. Apeliantė ginčija teismo sprendimo, kuriuo atmestas jos ieškinys dėl servituto nustatymo, teisėtumą ir pagrįstumą argumentuodama teismo šališkumu, netinkamu bylos aplinkybių nustatymu, lėmusiu bylos esmės neatskleidimą, materialinės teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą, taikymu bei nusprendimu dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.
  4. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 str. 1 d.). Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį (CK 4.126 str. 1 d.).
  5. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, ieškovės skundo argumentus, kad teismas neteisingai nustatė iš esmės visą bylos faktinę situaciją, vertina pagrįstais.
  6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys priimtos civilinėse bylose: 2005-04-04, bylos Nr. 3K-3-246/2005; 2007-06-11, byloje Nr. 3K-3-234/2007; 2009-04-03, byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010-06-22, byloje Nr. 3K-3-283/2010 ir kt.).
  7. Bylos duomenimis (VĮ Registrų centro Kadastro žemėlapio ištraukos) ieškovės sklypas, kadastro Nr. ( - ), esantis šalia ( - ) gatvės, Kaune, ribojasi su Nekilnojamojo turto registre įregistruotais žemės sklypais ir Marijampolės plentu. Kauno miesto savivaldybė byloje pateikė išvadą nurodydama, kad Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 04 10 sprendimu Nr. T-209, Marijampolės plentas yra nurodytas kaip A2 kategorijos gatvė, kuri pagal Statybos techninio reglamento reikalavimus yra priskiriama greito eismo gatvėms, skirtoms miesto ilgiems ir pastoviems ryšiams bei ryšiams su svarbiausiais keliais, tranzitiniam eismui. Išvadoje taip pat pažymėta, kad parengtame ir patvirtintame Kauno miesto savivaldybės teritorijos Ateities plentui rekonstruoti ir Kauno pietrytiniam aplinkkeliui tiesti detaliame plane yra suplanuotos visos galimos įvažos iš Marijampolės plento bei sankryžos, tačiau į ieškovei priklausantį žemės sklypą įvaža iš Marijampolės plento nėra suplanuota, todėl ir galimybės ją įrengti nėra. Iki nuosavybės teisių į atsakovių sklypą 2013 metais atkūrimo, atsakovių sklypas buvo nesuformuota valstybinė žemė, per kurią ieškovė netrukdomai patekdavo į savo žemės sklypą. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei nepateikus įrodymų, jog kada nors tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl ieškovės patekimo į jai priklausantį sklypą, nebuvo ir nėra būtinybės servituto nustatymui. Suformavus atsakovių žemės sklypą, ieškovės sklypas, esantis tarp kitų žemės sklypų, neteko įvažiavimo. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad, ieškovei neturint įvažiavimo į jai priklausantį žemės sklypą, jo naudojimas yra neįmanomas. Būtinybės servituto nustatymui nepaneigia ir niekuo nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad atsakovės neprieštarauja, jog ieškovė per jų sklypą patektų į savąjį. Todėl vertintina, kad siekiant ieškovei tinkamai valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančiu žemės sklypu, kelio servituto nustatymas yra objektyviai būtinas.
  8. Teismas sprendime nurodė, kad visų kitų gretimų žemės sklypų paskirtis yra žemės ūkio ir todėl jų žemė tariamai yra mažiau vertinga, nei atsakovių. Tačiau iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad R. I. sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos, A. P. sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, D. N. sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis (kita) ir naudojimo būdas (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) yra toks pats kaip ir atsakovių sklypo.
  9. Teismo išvada, kad į ieškovės sklypą galima patekti iš J. B. gatvės einančiu keliuku, taip pat nepagrįsta. Kaip matyti iš Kadastro žemėlapio ištraukos, ieškovės sklypas su J. B. gatve nesusisiekia, o iš tos pusės ribojasi su R. I. priklausančiu žemės sklypu, kuriame taip pat jokio pravažiuojamo kelio į ieškovės sklypą nėra.
  10. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 01 08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016). Todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ieškovės skundo argumentą, kad ji, nesiūlydama kompensacijos, jokių atsakovių teisių nepažeidė. CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Šios normos prasme servituto atlygintinumas reiškia tiek nuostolių atlyginimą, tiek kompensaciją, kaip atlyginimą, už savininko teisių suvaržymą. Pagal teismų formuojamą praktiką servitutas yra atlygintinis, išskyrus atvejus, kai kitaip susitaria šalys. Toks įstatymo normos turinio aiškinimas pateikiamas ir kasacinio teismo formuojamojoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 07 13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2007; 2008 10 06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008; 2009 04 03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2009 12 23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2009 ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Kaip vienas iš kriterijų kompensacijai apskaičiuoti gali būti teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 02 17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2011 05 03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; kt.).
  11. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai pirmos instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Tačiau absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Pagal kasacinio teismo praktiką, nusprendimas suprantamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 03 15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010). Ieškovė skunde teigia, kad teismas, svarstydamas, ar yra pagrindas nustatyti ieškovės prašomą servitutą, sprendė žemės sklypų savininkų interesų derinimo klausimą ir taip pasisakė ne tik dėl šalių, tačiau iš esmės ir dėl gretimų sklypų savininkų teisių ir interesų ir tokiu būdu nusprendė dėl jų materialiųjų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais, kadangi byloje priimtas teismo sprendimas neliečia gretimų žemės sklypų savininkų teisių ir pareigų.
  12. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas dėl skundžiamame sprendime pateikto įrodymų vertinimo ir jame nurodytų motyvų, kuriais remiantis ieškinį atmetė, yra šališkas. CPK 64 straipsnis nustato, jog teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. CPK 65 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti teisėjo nušalinimo pagrindai. Todėl, jei apeliantė turi duomenų, jog yra aplinkybių apie CPK 65 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisėjo nušalinimo pagrindų egzistavimą, šias aplinkybes turi nurodyti ir pagrįsti. O vien tik apeliantės subjektyvi nuomonė teismui priėmus jai nepalankų procesinį sprendimą nesudaro pagrindo konstatuoti teisėjo šališkumo, todėl apeliantės argumentas apie galimą pirmosios instancijos teismo šališkumą atmestinas kaip nepagrįstas.
  13. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 10 09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007; 2009 04 20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio reikalavimus ir pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis yra grindžiami reikalavimai, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė pagrindinių aplinkybių, kurios yra teisiškai svarbios tam, kad būtų teisingai išspręsta byla, išnagrinėtas ginčas, šių aplinkybių negalima nustatyti apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas sukuria pagrindą inicijuoti naują bylą teisme. Todėl tikslu ieškovės reikalavimus išspręsti tinkamai, būtina, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės žemės sklypas ribojasi ir su kitų, net tik su atsakovių, žemės sklypais, ieškovei pasiūlyti apsvarstyti kitus servituto nustatymo variantus ir patikslinti ieškinio reikalavimus, į bylos nagrinėjimą įtraukti gretimų sklypų savininkus, rinkti papildomus įrodymus, todėl byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.). Pirmosios instancijos teismas, spęsdamas nustatyti servitutą, taip pat turi išspręsti ir dėl jo nustatymo žemės savininko patiriamų nuostolių atlyginimo klausimą.

11Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas

Nutarė

12Apeliacinį skundą tenkinti.

13Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

14Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai