Byla 2-706/2014
Dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo donorystės centras“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Roche Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1489-260/2014 dėl bankroto bylos iškėlimo uždarajai akcinei bendrovei „Kraujo donorystės centras“.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje vykdant BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto procedūras, kilo ginčas dėl 2014 m. sausio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo. Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atmestas kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo klausimas.

5Trečiasis asmuo kreditorius UAB „Roche Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2014 m. sausio 2 d. kreditorių pakartotinio susirinkimo nutarimus. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi patvirtino kreditorės UAB „Eremita“ 462816,11 Lt finansinio reikalavimo dalį ir UAB „Primerus Vestus“ 2773589,21 Lt finansinį reikalavimą, nors šie finansiniai reikalavimai neegzistuoja. Todėl, pareiškėjo nuomone, konstatuotina, kad 2014 m. sausio 2 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimai, priimti balsuojant šiems kreditoriams, yra negaliojantys ir turi būti panaikinti.

6Skunde pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti skundžiamų bankrutuojančios UAB „Kraujo donorystės centras" 2014 m. sausio 2 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas (nutartis) šioje byloje.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos UAB „Roche Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

9Teismas pripažino, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė savo skundo reikalavimų, nes nepateikė skundą pagrindžiančių teiginių, kad 2014 m. sausio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimai buvo priimti kreditorių UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“ balsais. Šių kreditorių finansiniai reikalavimai BUAB „Kraujo donorystės centras“ yra patvirtinti įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi. Be to, teismo nuomone, jei teismo sprendimu būtų patenkintas skundas, kurį pateikė pareiškėjas, įvykdyti tokį sprendimą bus įmanoma.

10III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Roche Lietuva“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti UAB „Roche Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo visa apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas neteisingai įvertino apelianto skundo, kuriuo ginčijami 2014 m. sausio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimai preliminaraus pagrįstumo klausimą. Apeliantas suformulavo skundo pagrindą, dalyką bei pateikė objektyviai skundo reikalavimus pagrindžiančius įrodymus.
  2. Byloje yra duomenys, kad ginčijamo pakartotinio kreditorių susirinkimo metu dalyvavo UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“, kurių reikalavimų suma lygi 3 236 414,32 Lt (2 773 598,21 Lt + 462 816,11 Lt). Ši suma sudaro 54,2 proc. susirinkimo metu dalyvavusių kreditorių finansinių reikalavimų. Tai pagrindžia, kad būtent šių kreditorių balsų dauguma buvo priimti kreditorių susirinkimo nutarimai.
  3. Siekdamas pagrįsti poziciją, kad kreditorių UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“ finansiniai reikalavimai patvirtinti neteisėtai, apeliantas padavė skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarties. Tai reiškia, kad šiuo metu nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad kreditorių UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“ reikalavimai yra pagrįsti.
  4. Kreditorių finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimas – tai materialinės teisės sritis. Materialinio reikalavimo pagrįstumas bus išnagrinėtas tik priėmus sprendimą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarties, todėl jis negali būti vertinamas procesiniu aspektu, t. y. sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą.
  5. Teismas nemotyvavo išvados, kad skundą patenkinus, įvykdyti tokį sprendimą bus įmanoma. Taip teismas apribojo apelianto teisę į teisinę gynybą, kadangi motyvų nutartyje neišdėstymas sąlygoja negalimumą visapusiškai skųsti ginčijamą nutartį. Tai reiškia, kad nutartis yra nepagrįsta, neteisėta ir naikintina CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu.
  6. Prašomos laikinosios apsaugos priemonės atitinka CPK 145 str. 1 d. 6 p. numatytą laikinųjų apsaugos priemonių rūšį – jų pagrindu sustabdomas kreditorių susirinkimo nutarimų galiojimas uždraudžiant atlikti veiksmus, kurie yra nurodyti ginčijamuose nutarimuose ir yra sukuriami jų pagrindu, įskaitant, bet neapsiribojant, išmokėti bankroto administratoriui mėnesinį atlygį, kreditoriams UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“ naudotis kreditorių teisėmis. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių šioje byloje, yra paneigta laikinųjų apsaugos priemonių esmė ir neužtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas.

12Atsakovo BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ įgaliotas asmuo A. G. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Apeliantas nepagrįstai abejoja teismo kompetencija sprendžiant prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo klausimą, kadangi nutartyje teismas teisingai atskleidė visas aplinkybes ir pagrįstai atmetė prašymą.
  2. Teismas pagrįstai konstatavo, kad kreditorius UAB „Roche Lietuva“ tikėtinai nepagrindė savo skundo reikalavimų, nes nepateikė skundą pagrindžiančių teiginių, jog 2014 m. sausio 2 d. kreditorių susirinkime nutarimai buvo priimti kreditorių UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“ balsais, kuriuos šie kreditoriai turi nepagrįstų finansinių reikalavimų pagrindu.
  3. Tuo atveju, kai teismas nustato pareikštus reikalavimus esant tikėtinai nepagrįstus, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas ir nėra būtina nustatinėti kitų joms taikyti reikalingų sąlygų. Šiuo atveju teismas, preliminariai įvertinęs reikalavimų pagrįstumą ne tik sprendė juos esant tikėtinai nepagrįstais, bet ir nurodė, kad net ir tuo atveju, jei būtų patenkintas pareiškėjo skundas, įvykdyti teismo sprendimą būtų įmanoma.
  4. Kreditorių UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“ finansinių reikalavimų pagrįstumo klausimą pareiškėjas UAB „Roche Lietuva“ turėjo teisę kelti apskųsdamas 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį per nustatytą terminą po jos priėmimo, tačiau to nepadarė.
  5. Ginčo, kad kreditorių, tame tarpe ir UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“, finansiniai reikalavimai patvirtinti 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi, byloje nėra.
  6. Pareiškėjas UAB „Roche Lietuva“ žinojo apie 2013 m. lapkričio 11 d. nutartį, tačiau, ir pats dalyvaudamas 2013 m. gruodžio 18 d. kreditorių susirinkime bei 2014 m. sausio 2 d. pakartotiniame kreditorių susirinkime, nekėlė klausimo dėl kreditorių UAB „Primerus Vestus“ ir UAB „Eremita“ finansinių reikalavimų pagrįstumo. Taigi, šiuo atveju esant priimtai 2013 m. lapkričio 11 d. nutarčiai, kreditorių reikalavimų pagrįstumo nagrinėjimas pažeistų teismo sprendimo privalomumą ir prejudicinę galią.
  7. Jei teismas priimtų sprendimą (nutartį) tenkinti pareiškėjo skundą, tai pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimai netektų galios teismo sprendimo pagrindu ir šio sprendimo priverstinis vykdymas tokiu atveju nebūtų reikalingas. Tai paneigia objektyvios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą ir sąlygoja pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimą.
  8. Pagal teismų praktiką, teismo sprendimo (nutarties) motyvų apimtis ir išsamumas priklauso nuo kiekvieno byloje sprendžiamo klausimo pobūdžio, todėl teismas tam tikrais atvejais gali priimti glaustai ir sutrumpintai motyvuotą sprendimą ir tai nereiškia, kad toks sprendimas yra absoliučiai negaliojantis. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nurodė šiuos motyvus: 1) pareiškėjas tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo; 2) galimai patenkinus pareiškėjo skundą, teismo sprendimą būtų galima įvykdyti.

13Kreditorius UAB „Primerus Vestus“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė preliminarų ieškinio nepagrįstumą, nes BUAB „Kraujo donorystės centras“ kreditorių, tarp jų ir UAB „Primerus Vestus“ bei UAB „Eremita“, finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi.
  2. Pripažinęs, kad pareiškėjas tinkamai nepagrindė savo reikalavimų, teismas nuosekliai priėjo išvados, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neapsunkins būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Apeliantui palankus teismo sprendimas būtų vertinamas kaip sprendimas dėl pripažinimo, o tokie sprendimai įprastai nereikalauja jokių papildomų vykdymo veiksmų atlikimo.
  3. Teismas skundžiamoje nutartyje išdėstė pakankamus motyvus, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, jog nutartis naikintina kaip absoliučiai negaliojanti CPK 329 str. 2 d. 4 p. pagrindu.

14Kreditorius UAB „Eremita“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kuriais savo atsiliepimuose remiasi BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ įgaliotas asmuo A. G. ir kreditorius UAB „Primerus Vestus“. Šis kreditorius taip pat prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Byloje sprendžiamas Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atmetė kreditoriaus UAB „Roche Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje, teisėtumo klausimas.

17Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.

18Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Teismui atlikus ieškovo pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Tuo tarpu, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2011, 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012). Teismų praktikoje laikoma, jog preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą ir sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo egzistavimo, pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra tuomet, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjęs (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-780/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1682/2012). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikyti paprastai nėra pagrindo tais atvejais, kai išnagrinėjus bylą iš esmės, priimamas ieškovui nepalankus teismo sprendimas.

19Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės neturėtų būti taikomos, jeigu jų sukeliamos pasekmės būtų neproporcingos siekiamiems tikslams.

20Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdamas užtikrinti tik tų reikalavimų, kuriuos teismas priėmė ir nutarė nagrinėti, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas reikalavimus, kurie byloje nėra priimti ir nagrinėjami. Nesant pareikštų reikalavimų, negalimas ir jų įvykdymo užtikrinimas, nes tokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų jų paskirties užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo pagal pareikštus reikalavimus įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1872/2011). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taip pat apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 338 str.).

21Nagrinėjamu atveju apeliantas UAB „Roche Lietuva“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 2014 m. sausio 2 d. BUAB „Kraujo donorystės centras“ pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimų galiojimą ir išspręsti klausimą iš esmės tenkinant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas iš esmės argumentuojamas preliminariu pareiškėjo reikalavimų pagrįstumu ir pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų nebuvimu.

22Remiantis Liteko duomenimis nustatyta, jog Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo 14 d. nutartimi išnagrinėjo pareiškėjų UAB „Roche Lietuva“ ir UAB „Involita“ skundus dėl 2014 m. sausio 2 d. BUAB „Kraujo donorystės centras“ kreditorių susirinkimo nutarimų ginčijimo ir juos tenkino iš dalies: panaikino BUAB „Kraujo donorystės centras“ 2014 m. sausio 2 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 5-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo ir atlyginimo administratoriui nustatymo“ dalį, kuria nustatytas dydis išlaidų: buhalterinei apskaitai (2 ir 3 nutarimo punktai), darbuotojo išlaikymui (4 nutarimo punktas), komunalinėms paslaugoms, ryšiui, kurui, kanceliarinėms prekėms ir kt.(5 nutarimo punktas), juridinėms paslaugoms (7 nutarimo punktas) ir archyvavimo paslaugoms (8 punktas), šių administravimo išlaidų tvirtinimo klausimą perdavė svarstyti kreditoriams iš naujo. Teismas atmetė pareiškėjo UAB „Roche Lietuva“ argumentus dėl kreditorių UAB „Eremita“ ir UAB „Primerus Vestus“, t. y. tų kreditorių, kurių, kaip teigia pareiškėjas, balsais buvo priimti nutarimai kreditorių susirinkime, finansinių reikalavimų nepagrįstumo. Teismas sprendė, kad šių kreditorių finansiniai reikalavimai yra patvirtinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartimi, priimta UAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto byloje (Nr. B2-628-260/2014), ši nutartis, vykstant 2014 m. sausio m. 2 d. kreditorių susirinkimui, buvo įsiteisėjusi, nėra panaikinta ar pakeista, todėl vertinti, kad 2014 m. sausio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimai priimti balsais kreditorių, kurių finansiniai reikalavimai yra nepagrįsti, negalima.

23Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentas, kad apeliantas 2014 m. sausio 16 d. padavė skundą dėl teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutarties, nesudaro pagrindo abejoti šios (2013 m. lapkričio 11 d.) nutarties teisėtumu ir daryti preliminarią išvadą apie to skundo pagrįstumą, o šios išvados pagrindu spręsti, kad šioje byloje pareikšti reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti. Šiuo atveju konstatuotina didesnė priešingos išvados tikimybė, jog galiojant teismo nutarčiai, kuria patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai, spręsti apie preliminarų jų turimų balsų kreditorių susirinkime skaičiaus netinkamą nustatymą ir atitinkamai apie jų balsais priimtų kreditorių susirinkimo nutarimų neteisėtumą, nėra teisinio pagrindo. Be to, apeliantas, siekdamas pagrįsti šį savo argumentą, nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų, patvirtinančių skundo dėl 2013 m. lapkričio 11 d. nutarties padavimo faktą, taip pat duomenų, patvirtinančių, kad šis skundas buvo priimtas. Pažymėtina, kad paprastai kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka arba tikslinant kreditorių finansinius reikalavimus (ĮBĮ 26 str. 4 d.). Šiuo atveju apeliantas kelia kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo klausimą, grįsdamas jį nenuginčyta teismo nutartimi patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų nepagrįstumu. Nors Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, kuria reikalavimas atmestas, neįsiteisėjusi, tačiau laikantis aukščiau minėtos teismų praktikos, pakanka duomenų išvadai, kad abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra pagrįstos (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-780/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1682/2012). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo išvadai, kad pareiškėjo reikalavimai preliminariai nepagrįsti, todėl nėra poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

24Be to, kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais bei taikomos pareikštų reikalavimų ribose. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės, be kita ko, apima ir draudimą UAB „Eremita“ ir UAB „Primerus Vestus“ naudotis kreditorių teisėmis. Tuo tarpu prašymas dėl tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas, o įstatymas, kaip minėta, imperatyviai nustato, jog apeliacinės instancijos teisme negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d., 312 str., 338 str.). Juo labiau, kad draudimas kreditoriams UAB „Eremita“ ir UAB „Primerus Vestus“ naudotis kreditorių teisėmis apskritai nėra susijęs su byloje pareikštais reikalavimais panaikinti 2014 m. sausio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimus. Šiame kreditorių susirinkime nebuvo sprendžiama dėl UAB „Eremita“ ir UAB „Primerus Vestus“ finansinių reikalavimų pagrįstumo, o į prašymą sustabdyti kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymą nepatenka kreditorių teisių sustabdymo galimybė. Taigi, uždraudžiant kreditoriams UAB „Eremita“ ir UAB „Primerus Vestus“ naudotis kreditorių teisėmis, ne tik būtų pažeistos minėtos imperatyvios civilinio proceso teisės normos ir principai, bet ir šie kreditoriai iš esmės būtų neapibrėžtam laikui eliminuojami iš BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto procedūrų, t. y. jiems būtų atimta galimybė pasinaudoti ĮBĮ kaip BUAB „Kraujo donorystės centras“ kreditoriams suteiktomis teisėmis (pvz., balsuoti kreditorių susirinkimuose (ĮBĮ 21 str. 2 d. 1 p.). Be to, bylą išnagrinėjus iš esmės ir skundą atmetus, šie kreditoriai galėtų ginčyti naujus kreditorių susirinkimo nutarimus, priimtus jiems dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalint naudotis savo, kaip kreditorių, teisėmis. Tokios dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsirasiančios teisinės pasekmės kreditoriams, kurių finansiniai reikalavimai patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi, būtų akivaizdžiai neproporcingos laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamiems tikslams. Kol yra patvirtinti ir galioja kreditorių finansiniai reikalavimai, jų teisės negali būti neproporcingai varžomos vien tik tuo pagrindu, kad kitam skolininko kreditoriui kyla abejonių dėl jų reikalavimų visiško ar dalinio pagrįstumo.

25Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentais, kad teismo sprendimu (nutartimi) patenkinus skundą ir pripažinus skundžiamus kreditorių susirinkimo nutarimus neteisėtais, jie nuo tokio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo neteks galios, o papildomi vykdymo veiksmai tokiu atveju nereikalingi. Taigi, ir šiuo aspektu konstatuotina, jog taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaip garantiją, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas bus įvykdytas, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas galimybės įvykdyti pareiškėjui palankų teismo sprendimą aspektu galėtų būti nustatytas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 5-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo ir atlyginimo administratoriui nustatymo“, tačiau šis nutarimas, kaip minėta, išnagrinėjus bylą iš esmės Kauno apygardos teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartimi panaikintas ir grąžintas kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.

26Apeliantas teisingai nurodo, kad kreditorių UAB „Eremita“ ir UAB „Primerus Vestus“ bendra reikalavimų suma lygi 3 236 414, 32 Lt (2 773 598, 21 Lt + 462 816, 11 Lt) sudaro 54,2 proc. visų 2014 m. sausio 2 d. kreditorių susirinkime dalyvavusių BUAB „Kraujo donorystės centras“ kreditorių reikalavimų (5 971 638, 67 Lt), tačiau pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta aplinkybė, jog apeliantas nepateikė įrodymų, kad kreditorių susirinkimo nutarimai priimti būtent UAB „Eremita“ ir UAB „Primerus Vestus“ balsais, taip pat nėra nepagrįsta. Pateiktame 2014 m. sausio 2 d. kreditorių susirinkimo protokole (b. l. 12-17) nurodyta tik dalyvaujančių kreditorių turimų balsų procentinė išraiška, o tuo tarpu konkrečiai kokie kreditoriai dalyvavo, kuris kreditorius už kurį konkretaus kreditorių susirinkimo nutarimo projektą balsavo, duomenų nėra. Iš šio protokolo matyti, kad kreditorių susirinkimo nutarimai priimti 100 proc., 55,1 proc., 80,42 proc., 55,1 proc. kreditorių balsais. Įvertinus kitus, ankščiau išdėstytus, motyvus, šis apelianto argumentas nepaneigia atskiruoju skundu skundžiamos nutarties teisėtumo.

27Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir jos motyvus, konstatuoja, kad nutartis atitinka CPK 291 straipsnio reikalavimus, skundžiamos teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodyta, kodėl teismas nusprendė priimti būtent tokį procesinį sprendimą, pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamoje nutartyje paremtos bylos duomenimis, todėl apelianto teiginiai dėl skundžiamos nutarties nemotyvavimo yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

28Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

29Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

30Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

31Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje vykdant BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto procedūras, kilo... 5. Trečiasis asmuo kreditorius UAB „Roche Lietuva“ kreipėsi į teismą,... 6. Skunde pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones –... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi atmetė pareiškėjos... 9. Teismas pripažino, kad pareiškėjas tikėtinai nepagrindė savo skundo... 10. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 11. Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Roche Lietuva“ prašo panaikinti Kauno... 12. Atsakovo BUAB „Kraujo donorystės centras“ bankroto administratoriaus UAB... 13. Kreditorius UAB „Primerus Vestus“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo... 14. Kreditorius UAB „Eremita“ atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė iš... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 16. Byloje sprendžiamas Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. teismo... 17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)... 18. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo... 19. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis... 20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti... 21. Nagrinėjamu atveju apeliantas UAB „Roche Lietuva“ prašo panaikinti... 22. Remiantis Liteko duomenimis nustatyta, jog Kauno apygardos teismas 2014 m. kovo... 23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentas, kad... 24. Be to, kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos... 25. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimų į atskirąjį skundą... 26. Apeliantas teisingai nurodo, kad kreditorių UAB „Eremita“ ir UAB... 27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios... 28. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi esminės... 29. Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl... 30. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis... 31. Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą....