Byla 2A-399/2012
Dėl skolos ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Dormeka“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Senovė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Senovė“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Dormeka“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pareikštu atsakovui UAB „Senovė“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 436 849,32 Lt skolą, 496 545,2 Lt delspinigius bei 16,54 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. gegužės 14 d. tarp ieškovo ir atsakovo bei trečiojo asmens, veikiančių jungtinės veiklos sutarties pagrindu, buvo sudaryta medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo (deginimo ir tvarkymo) aikštelės įrengimo ir eksploatavimo konkurso sutartis Nr. 56. Šios sutarties pagrindu ieškovas leido įrengti ir eksploatuoti medicininių atliekų šalinimo aikštelę valstybei priklausančiame žemės sklype, kurį ieškovas valdo patikėjimo teise. Sutarties 8.3 punkte atsakovas įsipareigojo aikštelės eksploatavimo laikotarpiu kasmet pervesti ieškovui 150 000 Lt atlyginimą už suteiktą galimybę įrengti ir eksploatuoti aikštelę. Galimybė ieškovui gauti pajamas už suteiktą naudotis valstybinę žemę numatyta Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Mokesčio mokėjimo pradžia siejama su atsakovo įsipareigojimu ne vėliau kaip iki 2006 m. vasario 1 d. įrengti aikštelę ir pradėti ją eksploatuoti. Atsakovas iki šiol nėra sumokėjęs ieškovui nei vienos įmokos, todėl jo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. sudaro 436 849,32 Lt. Atsakovas taip pat turi sumokėti 459 849,86 Lt delspinigius už laiku nemokėtą mokestį už laikotarpius, nurodytus 2009 m. rugpjūčio 28 d. įspėjime dėl atsiskaitymo. Ieškovas teigė, kad, esant solidariai atsakovo ir trečiojo asmens atsakomybei pagal medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo (deginimo ir tvarkymo) aikštelės įrengimo ir eksploatavimo konkurso sutartį Nr. 56, ieškovas turi teisę pasirinkti, kuriam iš skolininkų pareikšti reikalavimą. Ieškovas reikalavimą pareiškė atsakovui.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo UAB „Senovė“ ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės naudai 436 846,32 Lt skolą ir 156 586,85 Lt delspinigius, viso 593 433,17 Lt, 12,70 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009 m. spalio 15 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė.

7Teismas sprendė, jog nepagrįstas yra atsakovo teiginys, kad medicininių atliekų aikštelės sutarties 8.3. ir 33.3. punktų sąlygos, nustatančios konsorciumo pareigą mokėti ieškovui 150 000 Lt metinį mokestį už teisę įrengti ir eksploatuoti aikštelę ir delspinigius, jei mokestis nesumokamas nustatytais terminais, yra prieštaraujančios imperatyvioms įstatymo normoms, nes nurodyto mokesčio nenumato nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Vietos savivaldos įstatymas. Teismas nurodė, kad žemės sklypas, kuriame įrengta medicininių atliekų aikštelė, ieškovui buvo suteiktas valdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 615, nustatant, kad šis žemės sklypas gali būti naudojamas pavojingų atliekų saugojimo aikštelei įrengti. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, 2004 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 219 patvirtindama medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo (deginimo ir tvarkymo) aikštelės įrengimo ir eksploatavimo konkurso nuostatus, priėmė sprendimą dėl suteikto valstybinės žemės sklypo naudojimo tvarkos, tame tarpe ir dėl eksploatavimo mokesčio mokėjimo. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą savivaldybių biudžetų pajamas sudaro pajamos, gautos už suteiktą naudotis valstybinę žemę. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Mokesčių administravimo įstatymas netaikytinas, nes šis įstatymas įtvirtina mokesčių valstybei sąrašą (Mokesčių administravimo įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 23 d.).

8Teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties ir vykusio konkurso sąlygas, sprendė, kad aikštelės eksploatavimo mokestis priklauso ne nuo išnaudojamų aikštelės pajėgumų, kaip teigė atsakovas, o nuo aikštelės eksploatavimo pradžios. Konkurso sąlygose buvo nustatytas minimalus eksploatavimo mokestis, konkurso dalyviai galėjo siūlyti didesnį eksploatavimo mokestį, įvertinę planuojamas gauti pajamas. Atsakovas ir trečiasis asmuo planavo savo pajamas pagal pačių parengtą verslo planą ir, atsižvelgdami į planuojamas pajamas, patys pasiūlė mokėti ieškovui 150 000 Lt eksploatavimo mokestį. Jie nesikreipė į teismą dėl sutarties 8.3. punkte numatyto eksploatavimo mokesčio pakeitimo (CK 6.204 str.). Esant galiojančiai medicininių atliekų aikštelės sutarties 8.3. punkto nuostatai dėl konsorciumo pareigos mokėti ieškovui 150 000 Lt metinį eksploatavimo mokestį, teismas laikė esant pagrindui priteisti ieškovo naudai 436 849,32 Lt eksploatavimo mokestį už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (CK 6.38 str. 1 d.).

9Teismas sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti delspinigius už 2006 – 2008 m. nesumokėtą eksploatavimo mokestį už laikotarpį iki 2009 m. balandžio 12 d. (CK 1.127 str. 2 d., 5 d.), todėl atmetė reikalavimą priteisti delspinigius už laikotarpį iki 2009 m. balandžio 12 d. (CK 1.131 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į šią aplinkybę teismas priteisė delspinigius už 2006 m. nesumokėtą eksploatavimo mokestį – 50 086,85 Lt, už 2008 m. nesumokėtą mokestį – 54 900 Lt, už 2008 m. nesumokėtą mokestį – 51 600 Lt, viso 156 586,85 Lt.

10Atsižvelgdamas į tai, kad nesumokėta eksploatavimo mokesčio suma yra žymiai didesnė už delspinigių sumą, prievolė mokėti eksploatavimo mokestį neįvykdyta net iš dalies, prievolė nevykdoma ilgą laiką, o ieškovas yra viešasis juridinis asmuo, kuris atlieka vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų paslaugų funkcijas, susijusias su daugelio asmenų interesų tenkinimu, todėl gautinos lėšos nebuvo panaudotos šioms funkcijoms atlikti, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo mažinti priteistinos delspinigių sumos ir taikyti 0,02 procentų delspinigių tarifą, o ne šalių sutartyje sulygtus 0,2 procento dydžio delspinigius.

11Teismas konstatavo, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jei prievolė susijusi su jungtine veikla (CK 6.6 str. 3 d.), jei jungtinės veiklos sutartis susijusi su ūkine komercine partnerių veikla, visi partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai (CK 6.975 str. 3 d.). Kadangi atsakovas ir tretysis asmuo įsipareigojo bendrai veikti įrengiant ir eksploatuojant medicininių atliekų aikštelę, jie solidariai atsako ieškovui pagal šią sutartį, tame tarpe ir už įsipareigojimo mokėti eksploatavimo mokestį vykdymą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas atmetė trečiojo asmens teiginį, kad jis atsako tik už priedo prie jungtinės veiklos sutarties 3.8 punkte nurodytų įsipareigojimų vykdymą. Kadangi ieškovas ieškinį pareiškė atsakovui UAB „Senovė“, todėl iš atsakovo ieškovo naudai teismas priteisė 436 846,32 Lt skolą ir 156 586,85 Lt delspinigius (CK 6.6 str. 4 d.). Teismas ieškovo naudai iš atsakovo taip pat priteisė 12,70 procentų dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 str. 2 d., Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 str. 1 d., 2 str. 3 d., 3 str. 4 d.).

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13Apeliaciniu skundu apeliantas UAB „Senovė“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą sumažinant priteistos skolos dydį iki 150 000 Lt, priteistų delspinigių dydį iki 5 475 Lt bei priteistų palūkanų dydį iki 6 procentų metinių palūkanų dydžio. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

141. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė skolą už trejus metus, t. y. už laikotarpius nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2007 m. vasario 1 d., nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. vasario 1 d. bei nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 1 d. Į bylą pateiktas ieškovo 2009 m. gegužės 14 d. raštas patvirtina, kad šalys buvo susitarusios, jog iki 2008 metų apeliantas mokesčio nemokės, t. y. šalys savo veiksmais pakeitė sutartinės atsakovo prievolės mokėti 150 000 Lt metinį eksploatacinį mokestį vykdymą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad toks raštas kada nors būtų buvęs atšauktas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai šios aplinkybės nenagrinėjo, nevertino ir dėl jos nepasisakė.

152. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino priteistinų delspinigių dydžio iki 0,02 procentų dydžio. Apelianto manymu, toje dalyje, kurioje jis neginčija teismo priteistos skolos dalies (150 000 Lt), delspinigiai turi būti ne didesni, nei 0,02 procentai, kas sudarytų 5 475 Lt (150 000 Lt X 0,02 % x 182,5 dienų = 5 475 litai). Priteistinų delspinigių sumažinimas nepažeistų ieškovo interesų, nes ieškovas dėl pagrindinės skolos atsiradimo nėra patyręs ir faktiškai nepatiria jokių išlaidų, neinvestuoja nei į atliekų deginimo veiklą, nei į su tuo susijusias programas.

163. Teismas neturėjo teisės priteisti procesines palūkanas 12,70 procentų metinių palūkanų dydžio. CK 6.37 straipsnis taikomas ne su Mokėjimų prevencijos įstatymu, o su CK 6.210 straipsniu, todėl tokiu atveju taikytinas 6 procentų metinių palūkanų dydis. Šis dydis negali būti didinamas taikant Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius mokėjimų prevencijos įstatymą, nes šis įstatymas tokios galimybės nenumato.

17Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo atmesti apelianto skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

181. Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmos instancijos teismas mokestį už medicininių atliekų deginimo aikštelės eksploatavimą galėjo priteisti tik už 2008 m., nes ieškovas 2009 m. gegužės 14 d. raštu atleido apeliantą nuo šio mokesčio mokėjimo už 2006 m. ir 2007 m. Ieškovas niekada nebuvo atleidęs apelianto nuo sutartinės prievolės vykdymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokių apelianto argumentų nevertino. Be to, nepagrįsti yra apelianto teiginiai, jog ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2009 m. gegužės 14 d. raštu Nr. A51-11065(2.8.2.6-FN2) pats sutiko, jog toks mokestis negali būti skaičiuojamas, jeigu nebuvo surenkama sutartyje numatyto minimalaus medicininių atliekų kiekio. Minėtame rašte nėra nurodoma, kad ieškovas neturi teisės tokio mokesčio reikalauti pagal sutartį. Rašte tiesiog nurodoma, kad tokio mokesčio kol kas nebuvo reikalaujama. Pažymėtina, kad sutarties šalis yra Vilniaus miesto savivaldybė, todėl tik Vilniaus miesto savivaldybės taryba gali priimti sprendimą atleisti nuo sutartyje numatyto mokesčio (Vietos savivaldos įstatymas 3 str. 3 d.). Tokio sprendimo Savivaldybės taryba nėra priėmusi. Finansų departamentas yra tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos struktūrinis padalinys, neturintis jokių teisės aktų suteiktų įgaliojimų atstovauti ieškovo interesus. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamentas neturėjo įgaliojimų tokių veiksmų atlikti ir veikė ultra vires. Remiantis ultra vires doktrina, viešojo administravimo subjektas negali veikti viršydamas savo įgaliojimų. Nustačius, kad viešojo administravimo subjektas veikė ultra vires nėra pagrindo nustatyti kad sutarties šalis – ieškovas sutiko, jog mokestis nebūtų mokamas už 2006 m. ir 2007 m. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento 2009 m. gegužės 14 d. raštas Nr. A51-11065(2.8.2.6-FN2) surašytas viršijant Finansų departamentui suteiktus įgaliojimus, jame nėra išreikšta ieškovo, kaip sutarties šalies pozicija, todėl šiuo raštu vadovautis byloje nėra jokio teisinio pagrindo. Minėtas raštas negali būti laikomas aiškiu ir neabejotinu atleidimu nuo prievolės vykdymo (CK 6.129 str.). Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad šalių pasirašytoje sutartyje nebuvo numatyta galimybė atleisti apeliantą nuo prievolės vykdymo, jeigu yra nesurenkamas minimalus medicininių atliekų kiekis. Be to, aplinkybę, kad šis raštas negali būti laikomas atleidimu nuo prievolės vykdymo patvirtina ir tai, kad 2009 m. rugpjūčio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliantui pateikė įspėjimą dėl atsiskaitymo ir nurodė, kad apelianto skola apima 2006 – 2008 m. laikotarpį.

192. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesumažino priteistinų delspinigių dydžio iki 0,02 procento. Šalių sudarytos sutarties 33.3. punkte buvo numatyta, kad įmonė laiku nesumokėjusi 8.3. punkte nurodytos sumos, moka 0,2 procento delspinigius už kiekvieną laiku neapmokėtą dieną nuo neapmokėtos sumos. Apeliantas, dalyvaudamas konkurse ir pasirašydamas sutartį, sutiko su tokiomis sąlygomis. Jis niekada klausimo dėl delspinigių dydžio nepagrįstumo nekėlė, vadinasi su tokiomis sutarties sąlygomis sutiko ir nemanė, kad toks delspinigių dydis yra nepagrįstas. Apeliantas visiškai nemotyvavo, kodėl šioje konkrečioje byloje delspinigiai turėtų būti mažinami iki 0,02 procento ir kodėl būtent toks dydis atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Nagrinėjamu atveju, kai viena sandorio šalių yra savivaldybė, kuriai suplanuotų lėšų laiku negavimas gali turėti ypač didelių neigiamų pasekmių, buvo sulygta dėl tokio delspinigių dydžio, kuris yra prilyginamas minimaliems nuostoliams.

203. Apeliantas klausimo dėl procesinių palūkanų dydžio nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nekėlė, vadinasi, sutiko, kad procesinių palūkanų dydis yra pagrįstas ir gali būti apskaičiuotas remiantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu. Taigi apeliaciniame skunde apeliantas tai pat nebegali kelti klausimo dėl procesinių palūkanų dydžio (CK 306 str. 2 d.). Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai apskaičiavo procesinių palūkanų dydį. CK 6.210 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, kad įstatymai gali nustatyti kitokio dydžio palūkanas. Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas nustato palūkanų, mokėtinų už praleistą atsiskaitymo pagal komercinius sandorius tarp ūkio subjektų (įskaitant ir sutartis sudarytas su savivaldybės institucijomis) terminą dydį. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį apeliantas privalo sumokėti ieškovui palūkanas, kurių dydis yra vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma, padidinta procentiniais punktais. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio 4 dalį taikoma palūkanų norma, galiojusi tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsiardo pareiga mokėti palūkanas. Atsakovo pareiga mokėti procesines palūkanas atsirado antrąjį metų pusmetį (2009 m. spalio 15 d.), todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai pritaikė paskutinę 2009 m. birželio mėnesio dieną skelbtą palūkanų normą, t. y. 5,70 proc. palūkanų normą padidinus 7 procentiniais punktais.

21Trečiasis asmuo BUAB „Dormeka“ atsiliepimo į apelianto apeliacinį skundą nepateikė.

22IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

23teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

25Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais įrodymais, bylos nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė aplinkybes, svarbias nagrinėjamam šalių ginčui išspręsti, teisingai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismų praktikos nuostatas ir tenkindamas iš dalies ieškovo ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).

26Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ir apeliantas, veikiantis kartu su trečiuoju asmeniu UAB „Dormeka“ 2004 m. kovo 16 d. bendrosios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, 2004 m. gegužės 14 d. sudarė medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo (deginimo ir tvarkymo) aikštelės įrengimo ir eksploatavimo konkurso sutartį Nr. 56 (t. 1, b. l. 6-13, 15, 16). Minėtos sutarties 8.3. punkte šalys susitarė, kad aikštelės eksploatavimo laikotarpiu apeliantas įsipareigoja kasmet pervesti ieškovui 150 000 Lt atlyginimą už teisę įrengti ir eksploatuoti aikštelę. Šalys 2005 m. lapkričio 24 d. papildomu susitarimu prie 2004 m. gegužės 14 d. sutarties susitarė, kad apeliantas įsipareigoja medicininių atliekų priėmimo ir šalinimo (deginimo ir tvarkymo) aikštelę įrengti ne vėliau kaip 2006 m. vasario 1 d. (susitarimo 1 p.) (t. 1, b. l. 14). Tiek šalių sudaryta 2004 m. gegužės 14 d. sutartis, tiek papildomas susitarimas prie šios sutarties yra galiojantys ir nenuginčyti. Atsižvelgiant į minėtus šalių sandorius, apeliantui pareiga mokėti 150 000 Lt atlyginimą ieškovui atsirado nuo 2006 m. vasario 1 d.

27Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu iš jo priteisto ieškovui atlyginimo dydį, nurodo, kad ieškovas 2009 m. gegužės 14 d. raštu Nr. A51-11065-(2.8.2.6-FN2) (t. 1, b. l. 52) atleido apeliantą nuo atlyginimo už teisę įrengti ir eksploatuoti aikštelę mokėjimo už 2006 ir 2007 metus. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu (CK 6.223 str. 1 d.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatant tikruosius šalių ketinimus dėl sutarties pakeitimo ir ar toks pakeitimas įvyko, turi būti įvertinama, koks buvo šalių susitarimas dėl sutarties keitimo tvarkos, procedūros ir sutarties pakeitimo įforminimo. Jeigu sutarties pakeitimas turi būti įforminamas dvišaliu pasirašytu susitarimu, kuriame pasisakoma dėl šalių pakeistų teisių ir pareigų, tai vien faktinio pobūdžio veiksmai teismo pripažįstami nepakankamais išvadai, kad sutartis buvo pakeista vien faktinio pobūdžio vykdymo veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2012). Šalių sudarytos sutarties 29 punktas numato, kad sutartis gali būti keičiama, pildoma, nutraukiama anksčiau laiko ar sutarties galiojimo laikas pratęsiamas šaliu susitarimu. Minėtos sutarties 30 punkte nustatyta, kad sutarties šalies rašytinį prašymą pakeisti, papildyti sutarties sąlygas, nutraukti anksčiau laiko ar pratęsti sutarties galiojimo laiką kita šalis privalo išnagrinėti per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos. Atsižvelgiant į šias šalių sudarytos sutarties sąlygas darytina išvada, kad šalys sutarties sąlygas ar jos vykdymo tvarką galėjo pakeisti tik abiejų šalių susitarimu, sutarties pakeitimus inicijavusiai šaliai pateikiant kitai šaliai rašytinį prašymą. Nagrinėjamu atveju šalys nebuvo sudariusios ir pasirašiusios atskiro ar papildomo susitarimo dėl sutarties sąlygų ar jos vykdymo tvarkos pakeitimo. Nei apeliantas nesikreipė į ieškovą, nei ieškovas nesikreipė į apeliantą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Taigi nebuvo išreikštos ir tinkamai įformintos suderintos šalių valios dėl sutarties sąlygų ar jos vykdymo tvarkos pakeitimo. Apelianto minimame 2009 m. gegužės 14 d. rašte ieškovas tik informavo apeliantą, jog po aikštelės įrengimo iki 2008 metų, kol nebuvo surenkama sutartyje numatyto minimalaus medicininių atliekų kiekio, ieškovas nereikalavo mokėti kasmetinio mokesčio. Taigi ieškovas nesinaudojo savo teise reikalauti iš apelianto atlyginimo mokėjimo, nors tokią teisę turėjo. Rašte nenurodoma, kad apeliantas yra atleidžiamas nuo 150 000 Lt kasmetinio atlyginimo ieškovui mokėjimo už 2006 ir 2007 metus. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu apeliantui buvo kilusios abejonės dėl sutarties vykdymo ar kasmetinio atlyginimo mokėjimo tvarkos, jis turėjo teisę kreiptis į ieškovą dėl sutarties vykdymo tvarkos išaiškinimo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad 2009 m. gegužės 14 d. raštu Nr. A51-11065-(2.8.2.6-FN2) apeliantas nebuvo atleistas nuo 150 000 Lt kasmetinio atlyginimo ieškovui mokėjimo už 2006 ir 2007 metus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė minėtą atlyginimą už trejus metus nuo 2006 m. vasario 1 d.

28Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino priteistinų delspinigių dydžio iki 0,02 procento. Teisėjų kolegija pažymi, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 str. 1 d.). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70 str., 6.71 str.), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 str. 2 d., 6.258 str. 1 d.). Šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje J. N. v. T. M., bylos Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo diskrecinė teisė mažinti netesybas (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB "SEB lizingas" v. UAB "BST Baltic", bylos Nr. 3K-3-460/2010). Sutartyje šalių nustatytos netesybos už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą gali būti sumažintos tik CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka ir pagrindais. Teismas turi teisę mažinti pagal sutartį atsiradusias netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 str. 2 d.) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 str. 3 d.) įstatyme nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Škotijos firma ,,Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ v. UAB „Vilniaus universaliųjų metalo konstrukcijų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008).

29Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus laiku mokėti kasmetinius mokėjimus, jis privalo ieškovui sumokėti netesybas – 0,2 procentų dydžio delspinigius (2004 m. gegužės 14 d. sutarties 33.3. p.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo neabejotinai teigti, kad šalių sutartyje nustatytas delspinigių dydis yra aiškiai per didelis. Teismas, spręsdamas delspinigių dydžio klausimą, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šalys sutartį sudarė laisva valia, apelianto prievolė nebuvo įvykdyta bent iš dalies ir ji nebuvo vykdoma ilgą laiką. Duomenų, kad apeliantas po sutarties sudarymo būtų pareiškęs pretenzijas dėl delspinigių dydžio, byloje nėra. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas yra verslo subjektas, kuris sudarant sutartį turėjo patirties verslo bei derybų srityje, galėjo numatyti įsipareigojimų nevykdymo pasekmes ir laisva valia pasirinkti sutarties sąlygas, todėl teismas negalėjo iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

30Apelianto argumentas, kad 0,02 procento dydžio delspinigiai yra laikomi atitinkančiais teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus bei sutarties šalių interesų pusiausvyrą yra nepagrįstas, nes netesybų dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kaduva“ v. UAB „Okadeta“, bylos Nr. 3K-3-401/2008). Atitinkamai negali būti ir vieno iš anksto nustatyto konkretaus dydžio, kuris reikštų protingas netesybas visiems galimiems atvejams ir iki kurio netesybos turi būti mažinamos.

31Apeliantas skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš jo ieškovo naudai procesines palūkanas ir nustatydamas palūkanų dydį, turėjo vadovautis ne Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, o CK 6.37 straipsniu. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudarytas komercinis sandoris, neatsižvelgiant į tai, kad viena iš sutarties šalių – ieškovas, yra savivaldos institucija. CK 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai; skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio; kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Palūkanų norma už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus nustatomos vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Šis įstatymas numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius – vieno mėnesio VILIBOR palūkanų norma padidinta 7 procentiniais punktais (Įstatymo 2 str. 3 d.), taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Tai – specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mokėjimus (CK 1.3 str. 3 d.). Nurodyta Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo norma yra dispozityvi, ir šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį (pavyzdžiui, taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas įstatymines palūkanas). Nagrinėjamu atveju šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudaryta sutartis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto ieškovo naudai 12,70 procentų dydžio procesines palūkanas.

32Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

33Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė pareikštu atsakovui UAB „Senovė“... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš... 7. Teismas sprendė, jog nepagrįstas yra atsakovo teiginys, kad medicininių... 8. Teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties ir vykusio konkurso sąlygas,... 9. Teismas sprendė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti... 10. Atsižvelgdamas į tai, kad nesumokėta eksploatavimo mokesčio suma yra... 11. Teismas konstatavo, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jei... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 13. Apeliaciniu skundu apeliantas UAB „Senovė“ prašo pakeisti Vilniaus... 14. 1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė skolą už trejus... 15. 2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino priteistinų... 16. 3. Teismas neturėjo teisės priteisti procesines palūkanas 12,70 procentų... 17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė... 18. 1. Apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmos instancijos... 19. 2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesumažino priteistinų... 20. 3. Apeliantas klausimo dėl procesinių palūkanų dydžio nagrinėjant bylą... 21. Trečiasis asmuo BUAB „Dormeka“ atsiliepimo į apelianto apeliacinį... 22. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 23. teisiniai argumentai ir išvados... 24. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios... 25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi byloje esančiais... 26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas ir apeliantas, veikiantis kartu... 27. Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu iš... 28. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 29. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas netinkamai įvykdė sutartinius... 30. Apelianto argumentas, kad 0,02 procento dydžio delspinigiai yra laikomi... 31. Apeliantas skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas,... 32. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 33. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 34. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą nepakeistą....