Byla 3K-3-434/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, bei ieškovų L. V. ir R. V. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų L. V., R. V. ieškinį atsakovams S. V., V. K., S. K., A. P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: AB SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Fabeta“, antstolė D. Š., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas, notarės D. P. ir O. A.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl įkeitimu užtikrintos prievolės patenkinimo pagal notaro vykdomąjį įrašą restitucijos ar civilinės atsakomybės taikymo.

5Ieškovai prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą, kuriuo atsakovui S. V. parduotas nebaigtas statyti namas (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančia atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir S. V. 2000 m. rugpjūčio 22 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovui S. V. parduotas sklypas (duomenys neskelbtini); 3) pripažinti negaliojančia atsakovų S. V. ir V. K. 2001 m. sausio 15 d. nurodytų namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį; 4) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovų solidariai 1,896 mln. Lt.

6Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė L. V. ir AB bankas ,,Hermis“ sudarė paskolos sutartį dėl 99 tūkst. Lt sumos namo statybai. Negrąžinus paskolos, Vilniaus miesto 20–ajame notarų biure išduotas vykdomasis įrašas dėl 63 894,90 Lt išieškojimo iš L. V. Įrašas pateiktas vykdyti antstolei D. Š. Antstolė 1997 m. birželio 24 d. areštavo nebaigtą statyti namą. Namas įkainotas 400 tūkst. Lt. Su šiuo įkainojimu skolininkas sutiko. 1998 m. birželio 9 d. paskelbtas namo pardavimas iš varžytynių, pradinė pardavimo kaina 400 tūkst. Lt. Neatvykus pirkėjams antstolis 1998 m. birželio 4 d. aktu konstatavo, kad varžytynės neįvyko. Paskelbtos pakartotinės varžytynės, bet dėl tų pačių priežasčių (neatvykus pirkėjams) 1998 m. liepos 14 d. aktu konstatuota, kad jos neįvyko. Teismo antstolis paskelbė antrąsias varžytynes, įvyksiančias 1998 m. lapkričio 10 d. Antrosiose varžytynėse teismo antstolis nustatė 250 tūkst. Lt pradinę pardavimo kainą. 1998 m. lapkričio 10 d. aktu teismo antstolis konstatavo, kad, neatvykus pirkėjams, varžytynės neįvyko. Išieškotojui atsisakius pasiimti neparduotą varžytynėse namą, teismo antstolis organizavo pardavimą be varžytynių. Neįvykus varžytynėms, namas 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktu parduotas atsakovui S. V. už 80 tūkst. Lt, t. y. kainą, nustatytą vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos 1999 m. kovo 8 d. turto įkainojimo aktu, su kuria sutiko kreditoriai (bankai).

7Ieškovei L. V. Vilniaus m. Lenino rajono vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 10 d. sprendimu individualaus namo statybai suteiktas 600 kv. m ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini). 1990 m. rugsėjo mėn. L. V. ir Vilniaus m. vykdomojo komiteto sudaryta žemės sklypo suteikimo neterminuotam naudojimui individualiai statybai sutartis. Vilniaus m. valdyba 1993 m. gruodžio 3 d. aktu žemės sklypą (duomenys neskelbtini) įkainojo ir Vilniaus miesto valdybos 1994 m. kovo 17 d. potvarkiu Nr. 494-V ieškovei L. V. leista ne aukciono tvarka nusipirkti šį žemės sklypą. 1993 m. parengta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, kurią ieškovė pasirašė. Sutartis nepasirašyta pardavėjo – Vilniaus miesto valdybos atstovo. Ieškovė už žemės sklypą 1993 m. gruodžio 22 d. sumokėjo, bet po to, kai namas buvo parduotas be varžytynių, ji įmoką už žemės sklypą notarine tvarka perleido atsakovui S. V., įsigijusiam namą. Atsakovas S. V. ir VAVA 2000 m. rugpjūčio 22 d. sudarė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovui S. V. parduotas žemės sklypas, esantis po ginčo namu. Vėliau šis atsakovas turtą (namą ir žemės sklypą) 2001 m. sausio 15 d. perleido kitiems atsakovams Karpenkoms už 144 tūkst. Lt (120 tūkst. Lt už namą ir 24 tūkst. Lt už žemę), o šie – 2001 m. lapkričio 17 d. A. P. už 284 tūkst. Lt (184 Lt už namą ir 100 tūkst. Lt už žemę).

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 27 d. d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas atmetė atsakovų argumentus taikyti ieškinio senatį, nes notaro išduotas vykdomasis įrašas 1996 m. gegužės 21 d. pateiktas vykdyti 1996 m. gegužės 22 d., o pagal 1964 m. CPK 388 straipsnį senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti nutraukiamas, pateikiant šį dokumentą vykdyti. Teismas nurodė, kad ieškinys paduotas nepraleidus ieškinio senaties termino, nes turtas parduotas 2000 m. sausio 11 d. ir pardavimo sandoriui ginčyti taikomas bendrasis dešimties metų terminas (1964 m. CK 84 straipsnis, 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis, 2000 m. CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Ieškovų argumentą, kad, nesant teismo sprendimo, turtas negalėjo būti parduotas tik notaro padaryto vykdomojo įrašo pagrindu, teismas atmetė, nes sprendė, jog pripažinti 1964 m. CK 208 straipsnio 1 dalies, kurioje buvo nustatyta, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeisto turto vertės teismo sprendimu, pažeidimą, nepakanka nustatyti, jog įkeistas turtas parduotas be teismo sprendimo ar nutarties, nes esminis nagrinėtinas klausimas yra tai, ar skolininko interesai dėl teismo kontrolės iki turto pardavimo nebuvimo nenukentėjo. Teismas taip pat atmetė ieškovų argumentą, kad ieškovas, kaip sutuoktinis, nedavė sutikimo įkeisti ginčo namą 1995 m. gegužės 4 d. paskolos sutarčiai užtikrinti. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovas savo sutuoktinei davė sutikimą įkeisti turtą. Be to, teismas pabrėžė, kad ieškovai neginčijo nei paskolos, nei įkeitimo sutarčių. Teismas sprendė, kad parduodant ginčo turtą nereikėjo nustatyti skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nes skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmeninis, dalis nenustatytina, kai šis turtas prievolių įvykdymui užtikrinti įkeistas kreditoriui, nes bendraturčiai, užtikrinę prievolės įvykdymą, tampa skolininkais. Ištyręs ir įvertinęs antstolės D. Š. priverstinio išieškojimo iš ieškovės areštuoto turto atliktus veiksmus, organizuojant varžytynes ir turto pardavimą be varžytynių, teismas sprendė, kad teismo antstolės veiksmai teisėti ir nėra pagrindo turto pardavimo be varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Teismas konstatavo, kad 1999 m. kovo 8 d. turto įkainojimo aktu ginčo namas įvertintas 80 tūkst. Lt ir tai buvo reali vertė, nes namo niekas nepirko nei už 400 tūkst. Lt per pirmąsias ir pakartotines varžytynes, nei už 250 tūkst. Lt per antrąsias varžytynes. Aplinkybės, kad nurodytą kainą nustatė vyresniojo teismo antstolio 1999 m. vasario 22 d. sudaryta komisija, į kurios sudėtį buvo įtraukti du antstoliai, teismas nevertino kaip pagrindo pripažinti kainą buvus neteisingai nustatyta, nes vienas komisijos narys buvo turto vertintojas, o tuo metu nebuvo draudimo komisijoje dalyvauti dviem antstoliams. Varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu teismas atsisakė, nes laikė, kad ši teisės norma netaikytina iš varžytynių parduotam turtui. Be to, antstolė D. Š. ir pirkėjas S. V. nebuvo sudarę piktavališko susitarimo, o ieškovai neįrodė sunkių susidariusių aplinkybių. Ieškovų argumentą, kad atsakovų S. V. ir VAVA 2000 m. rugpjūčio 22 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis negaliojanti, nes nepatvirtinta notaro, teismas pripažino nepagrįstu, nes sutarties sudarymo metu galiojusio 2000 m. birželio 27 d. Žemės įstatymo redakcijoje nebuvo nustatyta notarinės formos valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčiai. Teismas nesutiko su ieškovų argumentu, kad ginčo sklypas buvo jų bendroji jungtinė nuosavybė, nes ieškovai buvo tik šios žemės naudotojai ir niekada neturėjo nuosavybės teisės į ją – su jais nesudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas atsisakė pripažinti negaliojančia nurodytą žemės pirkimo–pardavimo sutartį tuo pagrindu, kad ieškovė už žemę buvo sumokėjusi 139,68 investicinos čekio – teismas nustatė, jog ieškovė notaro patvirtintu prašymu prašė įskaityti įmokas už ginčo sklypą atsakovo S. V. vardu. Teismas padarė išvadą, kad kiti sandoriai dėl ginčo namo yra teisėti ir nesietini su namo pardavimu be varžytynių bei valstybinės žemės pardavimu.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 17 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovų apeliacinį skundą ir pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą: pripažino negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą ir priteisė ieškovams iš Lietuvos valstybės 364 tūkst. Lt kompensacijos; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas turto pardavimo be varžytynių aktą pripažino negaliojančiu, nes šis aktas prieštarauja įstatymams bei protingumo ir teisingumo principams. Teismas nepripažino negaliojančiomis kitų atsakovų sudarytų ginčo namo pirkimo–pardavimo sutarčių, kaip išvestinių iš turto pardavimo be varžytynių akto. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad išieškojimas iš įkeisto turto negalėjo būti vykdomas pagal notaro vykdomąjį įrašą, nes teismo antstolis priverstinai parduoti turtą galėjo tik pagal hipotekos teisėjo nutarimą dėl už skolą įkeisto turto pardavimo iš varžytynių (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, Hipotekos įstatymo 43 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos nustatyta be varžytynių parduodamo turto kaina – 80 tūkst. Lt buvo per maža, neatitiko realios to meto kainos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tikroji be varžytynių parduoto namo kaina buvo 400 tūkst. Lt. Teismas pabrėžė, kad antstoliui, turinčiam duomenų apie tai, jog pagal teismo paskirtos ekspertizės duomenis namo statybos vertė buvo 394 500 Lt ir namo įkainojimas 400 tūkst. Lt areštuojant turtą, turėjo kilti pagrįstų abejonių, kad, esant nekilnojamojo turto kainų kilimo tendencijai, pagal vieno iš vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos – turto vertintojo – duomenis, namo vertė sumažėjo trečdaliu (113 788 Lt). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad antrąsias varžytynes antstolė paskelbė vėliau kaip po mėnesio nuo pakartotinių varžytynių paskelbimo neįvykusiomis, tai neatitinka 1964 m. CPK 434 straipsnio 3 dalies. Be to, apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad antrosioms varžytynėms antstolė nustatė 250 tūkst. Lt kainą neturėdama duomenų, kad ši kaina yra ne mažesnė už toje vietoje esančias kainas. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais ir remdamasis įstatymo analogija pagal 2002 m. CPK 722 straipsį teismas padarė išvadą, kad, parduodant ginčo namą, kuris neparduotas pirmosiose, pakartotinėse ir antrosiose varžytynėse, kaina turėjo sumažėti iki 60 proc. ir būti 240 tūkst. Lt, nors 1964 m. CK nebuvo nustatyta konkrečių kriterijų, kiek gali būti sumažinta iš varžytynių neparduoto turto kaina. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nėra galimybės taikyti restitucijos natūra, nes kiti ginčo turto įgijėjai jį įgijo teisėtai, todėl teismas nustatė piniginę kompensaciją, kurią priteisė iš Teisingumo ministerijos, nes teismo antstolė už ginčo namą gautus pinigus paskirstė kreditoriams. Pagal 2008 m. spalio 17–31 d. ekspertizės aktą teismas nustatė didžiausią ginčo namo kainą – 740 tūkst. Lt, ją sumažino 60 proc., iš gauto skaičiaus atėmė 80 tūkst. Lt ir priteistiną kompensaciją nustatė – 364 tūkst. Lt. Lietuvos apeliacinis teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl valstybinės žemės, esančios po ginčo namu, pardavimo.

11III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie prisidėjimą

12Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

13Dėl turto perleidimo be teismo sprendimo

  1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog turtas negalėjo būti parduotas teismo antstoliui vykdant notaro vykdomąjį įrašą, nes hipoteka įkeistas turtas gali būti parduodamas varžytynėse tik teismo nutartimi, yra nepagrįsta, nes teismas netyrė to, ar ieškovų interesai būtų daugiau apginti, jeigu turtas būtų parduotas teismo sprendimo ar nutarties pagrindu. Kasatorius remiasi kasacinio teismo praktika, kad, atsižvelgiant į CK 1964 m. 208 straipsnio 1 dalies procedūrinį pobūdį, tam, jog būtų pripažintas jos pažeidimas, nepakanka nustatyti, kad įkeistas turtas parduotas be teismo sprendimo ar nutarties. Teismas turi nustatinėti, ar skolininko interesai nenukentėjo dėl to, kad nebuvo teismo kontrolės iki turto pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo, byla Nr. 3K-3-1483/2002). Kasatorius mano, kad nurodytas procedūrinis pažeidimas yra neesminis ir nesudaro pagrindo naikinti turto pardavimo be varžytynių akto, nes skolos faktas yra patvirtintas, o teismų praktika ginčijamu klausimu nevienoda.

14Dėl turto pardavimo kainos

  1. Kasatorius nesutinka su Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad iš varžytynių neparduoto turto kaina turėjo būti sumažina iki 60 proc. nebaigto statyti namo vertės, t. y. 240 tūkst. Lt. Kasatorius argumentuoja, kad ši teismo išvada nepagrįsta jokiu teisiniu pagrindu, išskyrus sandorio prieštaravimą teisingumo ir protingumo principams. Turto pardavimo be varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu negali būti prilygintas kitų sandorių pripažinimo negaliojančiais praktikai, nes esant varžytynėms turto kaina, nors ir lygi rinkos vertei, bet priverstinio pardavimo laikas trumpas, viešumas ir rinkos rizika nepakankami, palyginus su turto pardavimu rinkos sąlygomis (Lietuvis Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje L. K. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo, byla Nr. 3K-3-960/2003). Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 17–31 d. paskirtos ekspertizės akte neatsižvelgta į tai, jog dėl ginčo turto vyksta teisminiai ginčai ir jog jis parduotas be žemės sklypo.

15Dėl restitucijos

  1. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti negaliojančia atsakovų S. V. ir V. K. sudarytą ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Remdamasis kasacinio teismo praktika, kasatorius teigia, kad, panaikinus turto pardavimo aktą dėl kainos neatitikties rinkos sąlygoms, turto įgijėjai laikomi nesąžiningais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje L. P. v. A. D. ir L. D., byla Nr. 3K-3-520/2004; 2002 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ir V. D. v. Teismo antstolių kontora prie 2–ojo apylinkės teismo, byla Nr. 3K-3-990/2002).
  2. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatinėti turto įgijėjų sąžiningumą, nes tai yra teisės klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje bankas Nord/LB v. R. N., byla Nr. 3K-7-119/2005; 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje J. V. ir kt. v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, ir kt., byla Nr. 3K-3-360/2005; 2006 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-34/2006). Kasatorius nurodo, kad atsakovai S. V., V. K. ir S. K. yra nesąžiningi turto įgijėjai, nes S. V. įsigijo turtą už tris kartus mažesnę kainą (80 tūkst. Lt) negu nustatyta nebaigto statyto namo rinkos kaina (240 tūkst. Lt), o pastarasis Karpenkoms namą pardavė per trumpą laiką.
  3. Kasatorius tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas restituciją ir nustatydamas piniginį ekvivalentą, turėjo pripažinti, jog didžiausią prarasto turto vertės dalį privalo atlyginti atsakovai S. V., V. K. ir S. K. (CK 6.145–6.147 straipsniai).
  4. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos apeliacinio teismo pasirinktas restitucijos išsprendimo būdas kelia abejonių dėl jo prieštaravimo teisingumo principui, nes: pirma, teismo nutartis priimta 2009 m. balandžio 17 d., o turto vertė nustatyta pagal 2008 m. spalio 17–31 d. ekspertizės aktą, nors, taikant restituciją, turto piniginis ekvivalentas turi būti apskaičiuojamas teismo sprendimo priėmimo dieną. Antra, kasatorius nurodo, kad, atsisakydamas taikyti restituciją natūra ir apskaičiuodamas piniginį ekvivalentą, teismas netaikė CK 6.147 straipsnio 2 dalies, pagal kurią asmuo privalo atlyginti turto vertę jo perleidimo metu (2000 m. sausio 11 d.), o apeliacinės instancijos teismas nustatė – turto apžiūros metu (2008 m. spalio 16 d.).

16Atsakovas S. V. pateikė prisidėjimą prie atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos. Prisidėjime atsakovas S. V. nesutinka su tais nurodyto kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad S. V. buvo nesąžiningas turto įgijėjas. Prisidėjime nurodoma, kad S. V. sąžiningumas preziumuojamas, nes jis pirko ginčo turtą iš teismo antstolio – valstybės pareigūno (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje J. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., byla Nr. 3K-3-360/2005); kad kasatoriaus Lietuvos valstybės argumentas, jog S. V. yra nesąžiningas, nes turtą nusipirko už mažesnę kainą, nepagrįstas, nes apie parduodamą turtą sužinojo iš spaudos, o turto kainą pagal CPK 436 straipsnį nustatė teismo antstolio sudaryta komisija, į kurią neįtraukiami turto pirkėjai. Be to, atsakovas S. V. teigia, kad turto pardavimo atsakovams V. ir S. K. metu jo nuosavybės teisė nebuvo apribota.

17Atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės kasacinį skundą ieškovai prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartį pakeisti bei patenkinti ieškinį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

18Dėl turto perleidimo be teismo sprendimo

  1. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriaus Lietuvos valstybės argumentais dėl turto perleidimo be teismo sprendimo. Ieškovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog buvo būtinas hipotekos teisėjo sprendimas iš varžytynių parduoti įkeistą turtą, yra pagrįsta, nes priverstine tvarka pardavus be teismo kontrolės pažeisti ieškovų interesai. Pirma, ieškovai nurodo, kad, pasirašydami su banku įkeitimo sutartį, jie buvo informuoti, kad turtas bus parduotas teismo sprendimo pagrindu. Antra, ieškovai pabrėžė, kad ginčijamo turto pardavimo metu galiojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1995 m. gruodžio 20 d. nutarimo ir 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 22 išaiškinimai dėl CK 208 straipsnio nuostatų apie išieškojimo nukreipimą į įkeistą turtą tik teismo sprendimu imperatyvumo. Trečia, ieškovai mano, kad jų interesai buvo pažeisti – bankas vengė teisminio ginčo, nes ieškovai nesutiko su skola bankui. Ketvirta, ieškovų nuomone, skolos bankui išieškojimas negalėjo būti nukreiptas į turtą, kurio vertė buvo dvidešimt kartų didesnė už skolą.

19Dėl turto pardavimo kainos

  1. Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas teisingai nustatė, jog iš varžytynių parduodama turto kaina buvo nustatyta neteisingai. Ieškovai atkreipė dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimus, kad kaina yra esminė pirkimo–pradavimo sutarties sąlyga, todėl turto vertės nustatymo principų pažeidimas laikomas esminiu sutarties sąlygų pažeidimu, dėl ko sutartis gali būti pripažinta negaliojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 17). Taip pat atsiliepime pabrėžiama, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimus teismo antstolis yra pareigūnas, vykdantis teismų ir kitų institucijų sprendimus, todėl negali būti įtraukiamas į vyresniojo teismo antstolio sudaromą be varžytynių parduodamo turto komisiją.

20Dėl restitucijos

  1. Atsiliepime sutinkama su kasatoriaus Lietuvos valstybės argumentais, kad turto įgijėjai buvo nesąžiningi, bet nesutinkama, kad dėl netesėto turto pardavimo kaltas pirkėjas. Ieškovai nurodo, kad kasatorius Lietuvos valstybė nepagrįstai siekia perkelti atsakomybę turto įgijėjui atsakovui S. V., nes iš tikrųjų teisės aktų reikalavimus ir kasacinio teismo išaiškinimus pažeidė antstolė D. Š., žinodama, jog ieškovų skola Ūkio bankui viršija 900 tūkst. Lt, nesiekė ieškovų namo parduoti už kuo didesnę kainą.

21Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą: priteisti ieškovams iš atsakovo Lietuvos valstybės 660 tūkst. Lt kompensacijos už neteisėtai parduotą gyvenamąjį namą Vilniuje, Šarkų g. 25; pripažinti negaliojančia 2000 m. rugpjūčio 22 d. žemės sklypo Vilniuje, Šarkų g. 22, pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir priteisti ieškovams iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 960 tūkst. Lt kompensacijos; priteisti ieškovams iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos visas bylinėjimosi išlaidas, kurias Lietuvos apeliacinis teismas sumažino. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

22Dėl turto perleidimo be teismo sprendimo

  1. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė 1964 m. CK 208, 210 straipsnius, kasacinio teismo išaiškinimus, kad, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą patenkinamas teismo sprendimu ar hipotekos teisėjo nutarimu pardavus iš varžytynių įkeistą turtą ir kad šio imperatyviojo reikalavimo pažeidimas sudaro pagrindą pripažinti negaliojančiomis sutartis kaip neatitinkančias įstatymų reikalavimų (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimas Nr. 22).

23Dėl turto pardavimo kainos

  1. Kasatoriai teigia, kad pirmosios instancijos teismas taip pat ignoravo 1964 m. CPK ir kasacinio teismo išaiškinimus dėl parduodamo iš varžytynių turto vertės nustatymo ir tai buvo pagrindas namo pardavimo aktą pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 17). Kasatoriai mano, kad ginčo namo pardavimo be varžytynių aktas, kaip sandoris, galėjo būti pripažintas negaliojančiu, nes jame neaptarta pirkėjo S. V. teisė į žemės sklypą, nenurodyta parduodamo namo vieta šiame žemės sklype ir sklypo plotas, tai neatitinka 1964 m. CPK 432 straipsnio 1 dalies, 2000 m. CK normų, kuriose reglamentuojamos pastato pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje ŽŪB „Vanagienė“ v. M. P., byla Nr. 3K-3-140/2004).

24Dėl restitucijos

  1. Kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas ir šis pažeidimas turi esminės reikšmės teismo nutarties teisėtumui, nes, nustatydamas didžiausią netekto turto vertę, ją sumažino 60 proc. Kasatoriai mano, kad ekspertizės aktu nustatytą didžiausią turto vertę, t. y. 740 tūkst. Lt, teismas nepagrįstai sumažino 60 proc., turėjo jos nemažinti, bet tik atimti pardavimo be varžytynių kainą – 80 tūkst. Lt – ir priteisti 660 tūkst. Lt.
  2. Kasatoriai pabrėžė, kad Lietuvos apeliacinis teismas neteisingai sprendė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimą, nes turėjo nurodytą sutartį pripažinti negaliojančia – ji sudaryta pažeidžiant teisės aktus ir kasatorių interesus. Kasatoriai akcentuoja tai, kad nurodytas žemės sklypas nebuvo priskirtas laisvos žemės fondui, jis buvo neterminuotai išnuomotas kasatoriams ir nuomos sutartis nebuvo nutraukta. Be to, kasaciniame skunde nurodoma, kad, atmesdamas ieškinį, apeliacinės instancijos teismas, neteisingai vadovavosi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, nes nėra nurodytame poįstatyminiame teisės akte nustatytų sąlygų – gyvenamasis namas įsigytas ne iš kasatorių, bet parduotas priverstine tvarka be varžytynių. Antra, atsakovas įsigijo žemės sklypą Vilniuje, Šarkų g. 25, ne pirkimo būdu, bet dovanojimo, t. y. už jam perrašytus investicinius čekius. Be to, kasatoriai atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypo kaina buvo daugiau kaip 140 tūkst. Lt, o pagal ekspertų išvadą, bylą nagrinėjant teisme, jo vertė – 930 tūkst. Lt. Taigi kasaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas S. V. turėjo būti pripažintas nesąžiningu ir turėjo būti taikoma restitucija (CK 6.145 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje J. V., ir kt. v. V. Š., ir kt., byla Nr. 3K-3-360/2005).
  3. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismai turėjo padaryti išvadą, jog žemės sklypas negalėjo būti įsigytas tomis sąlygomis, kokiomis įsigijo atsakovas S. V., t. y. jis neturėjo teisės nusipirkti sklypo Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 pagrindu. Be to, kasatorių nuomone, notarei perrašius investicinius čekius, kurie buvo bendroji sutuoktinių nuosavybė, esant tik kasatorės L. V. sutikimui, pažeistos kito sutuoktinio – kasatoriaus R. V. – turtinės teisės.

25Atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašo kasacinio skundo dalį dėl 2000 m. rugpjūčio 22 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir 960 tūkst. Lt kompensacijos priteisimo atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Atsiliepime nurodoma, kad teismų sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis teismai atsisakė pripažinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia yra teisėti bei pagrįsti, nes žemės sklypas parduotas vadovaujantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 reikalavimais, t. y. atsakovas S. V. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus žemėtvarkos skyriui pateikė duomenis apie pastato, kuris yra žemės sklype Vilniuje, Šarkų g. 25, nuosavybės teisę, Vilniaus apskrities viršininkas priėmė įsakymą dėl nurodyto sklypo pardavimo, įsakymo pagrindu sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis.
  2. Atsiliepime pabrėžiama, kad nepagrįstas ieškovų kasacinio skundo argumentas, jog atsakovas S. V. yra nesąžiningas sklypo įgijėjas. Atsakovas VAVA nurodė, kad pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.4 punktą kasatorė L. V. notaro patvirtintu 2000 m. birželio 21 d. prašymu prašė jos įmokas už ginčo žemės sklypą įskaityti atsakovui S. V.. Vadovaujantis nurodytu prašymu įmokos ir buvo įskaitytos.
  3. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatoriai kelia naują reikalavimą dėl 960 tūkst. Lt priteisimo, nors tokio reikalavimo nepareikšta nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose – prašyta tik pripažinti negaliojančia žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, atsakovas VAVA nurodo, kad, net ir pripažinus negaliojančiu nurodytą sandorį, nėra pagrindo priteisti kasatoriams reikalaujamą sumą restitucijos pagrindu, nes jie nebuvo ginčijamo žemės sandorio šalis.

26Atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą Lietuvos valstybė prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti ir patenkinti Lietuvos valstybės kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pat argumentais kaip ir Lietuvos valstybės kasacinis skundas.

27Atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą atsakovas S. V. prašo ieškovų kasacinį skundą atmesti, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma, kad ieškovams mokėtiną kompensaciją reikia nustatyti pagal mažiausią turto kainą, t. y. turto pardavimo be varžytynių akte nustatytą kainą. Atsakovo S. V. sąžiningumo prezumpcija nepaneigta ir jis žemę taip pat įgijo teisėtai.

28Teisėjų kolegija konstatuoja:

29V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

30Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu bei yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Esminiai kasacinių skundų argumentai yra susiję su 1964 m. CPK normų, reglamentuojančių priverstinį turto pardavimą ir 1964 m. CK 208 straipsnio, reglamentavusio įkeitimu užtikrintos prievolės patenkinimą, taikymu ir aiškinimu, taip pat restitucijos aiškinimu ir taikymu, nustačius teismo antstolio veiksmų neteisėtumą.

31Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu įgyvendinamas teismo sprendimas, o išieškotojas ir skolininkas realiai patiria teisinius ir turtinius teismo sprendimo padarinius. Vykdant teismo bei kitų institucijų (1964 m. CPK 372 straipsnis) sprendimus, privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai. Dėl nurodytų aplinkybių teismas, nagrinėdamas skundus dėl teismo antstolio veiksmų, turi patikrinti teismo antstolio veiksmų teisėtumą bei įvertinti kiekvieną antstolio atliktą veiksmą vykdymo proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sausta“ v. Teismo antstolių kontora prie Šiaulių miesto apylinkės teismo, byla Nr. 3K-3-1039/2002; 2002 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo, byla Nr. 3K-3-1075/2002).

32Dėl įkeitimu užtikrintos prievolės patenkinimo (1964 m. CK 208 straipsnis) ir priverstinio išieškojimo pagal notaro vykdomąjį įrašą (1964 m. CPK 372 straipsnio 6 punktas ir CPK 373 straipsnio 4 punktas) santykio

33Kasaciniuose skunduose keliami argumentai dėl to, ar antstolis 1996 m. gegužės 23 d. notaro vykdomojo įrašo pagrindu pradėtame priverstinio vykdymo procese 2000 metais pardavęs ginčo turtą nepažeidė 1964 m. CK 208 straipsnio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Teisingumo ministerijos teisiniai argumentai dėl nurodytos teisės normos taikymo yra pagrįsti, o ieškovų – nepagrįsti. Pagal nurodyto turto pardavimo metu galiojusio 1964 m. CK 208 straipsnio 1 dalį skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeisto turto vertės teismo, trečiųjų teismo (arbitražo) sprendimu, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme. Nurodytoje teisės normoje nustatyta dvejopo pobūdžio taisyklė. Materialinis jos pobūdis yra tai, kad įkeistas turtas turi būti parduodamas ir kreditoriaus turtinis interesas patenkinamas iš įkeistojo turto vertės, bet ne iš paties įkeistojo turto. Procesinis nurodytos taisyklės pobūdis yra tai, kad išieškojimas į įkeistą turtą nukreipiamas teismo sprendimu, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme. Toks teisinis reglamentavimas nustatytas siekiant geresnės kreditoriaus ir skolininko interesų apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus interesai turi būti užtikrinti taip, kad jis gautų savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pirmiau už kitus kreditorius. Skolininko interesai turi būti ginami, kad įkeistas turtas būtų realizuojamas, kad tai vyktų esant pagrindui, taip pat kad būtų užtikrintos kitos jo materialinio ir procesinio pobūdžio teisės. Atsižvelgiant į procesinį šios nuostatos pobūdį, kad būtų pripažintas jos pažeidimas, nepakanka nustatyti, jog įkeistas turtas buvo parduotas priverstine tvarka be teismo sprendimo ar nutarties. Reikia nustatyti, kad skolininko interesai dėl teismo kontrolės iki turto realizacijos nebuvimo nukentėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo, byla Nr. 3K-3-1483/2002). Taip pat pabrėžtina, kad išieškojimo į ginčo turtą nukreipimo metu (1996 m. gegužės 23 d.) galiojusios Notariato įstatymo redakcijos 26 straipsnio 13 punkte buvo nustatyta, kad notarai daro vykdomuosius įrašus pagal notaro patvirtintus skolos dokumentus (ši nuostata ir tokia funkcija daryti vykdomuosius įrašus panaikinta nuo 1998 m. liepos 1 d. (1998 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. VII-737 redakcija). Pagal notaro vykdomojo įrašo pateikimo vykdyti teismo antstoliui metu (1996 m. gegužės 23 d.) galiojusio 1964 m. CPK 372 straipsnio 6 punktą, 373 straipsnio 4 punktą notaro vykdomasis įrašas buvo laikomas tiek vykdytinu, tiek vykdomuoju dokumentu. Tai reiškia, kad teismo antstolis galėdavo pradėti išieškojimą iš skolininko turto, kai išieškotojas jam pateikdavo notaro vykdomąjį įrašą, ir vykdymo veiksmams pradėti nereikėjo teismo sprendimo. Tokią išieškojimo iš įkeisto turto tvarką patvirtina taip pat ta aplinkybė, kad 1996 m. rugsėjo 24 d. įstatymų leidėjas priėmė Hipotekos įstaigų steigimo įstatymą Nr. I-1544, kurio 1 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, jog hipotekos įstaigos pradeda vykdyti visas Teismų įstatyme, Hipotekos įstatyme ir kituose įstatymuose bei Hipotekos įstaigų nuostatuose įtvirtintas funkcijas nuo 1997 m. liepos 1 d. Be to, nurodyto įstatymo pakeitimo įstatymu, kuris nuo 1997 m. liepos 2 d. naujai pavadintas Hipotekos registro steigimo įstatymu (Žin., 1997, Nr. 63-1469), įsteigtas Lietuvos Respublikos hipotekos registras. Pagal nurodytą įstatymą turto įkeitimo teisė galėjo būti perregistruota į hipoteką iki 1998 m. balandžio 1 d. Nagrinėjamo ginčo atveju notaro vykdomasis raštas išduotas 1996 m. gegužės 21 d., t. y. iki hipotekos įstaigų įsteigimo nurodyto įstatymo pagrindu dienos. Taigi tuo metu, kai išieškojimas buvo nukreiptas į įkeistą ginčo namą, priverstinio vykdymo praktika buvo pagrįsta kitokiu įstatyminiu vykdymo proceso reglamentavimu, negu nustatyta procesinė taisyklė 1964 m. CK 208 straipsnio 1 dalyje. Byloje nustatyta, kad išieškojimas pagal 1996 m. gegužės 21 d. vykdomąjį įrašą buvo pradėtas 1996 m. gegužės 23 d. Analizuojamos CK normos procesinio pobūdžio reikalavimų nesilaikymo teisėjų kolegija nepripažįsta pažeidimu, juolab kad nurodytoje teisės normoje įtvirtinta galimybė kitame įstatyme nustatyti kitokią kreditoriaus reikalavimo patenkinimo iš įkeisto turto vertės procesinę tvarką. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai turto be varžytynių aktą pripažino negaliojančiu tuo pagrindu, jog aktas prieštarauja Hipotekos įstatymui. Esminės 1964 m. CK 208 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad įkeistas turtas būtų realizuotas, o kreditoriaus reikalavimas tenkinamas iš įkeisto turto vertės, parduodant ieškovės turtą priverstine tvarka, buvo laikomasi. Ieškovai neįrodinėjo, kaip pažeistos jų teisės dėl teismo priežiūros nevykdymo prieš pradedant įkeisto turto realizavimą. Dėl to dar kartą pabrėžtina, kad ginčijamo turto pardavimo be varžytynių akto negalima pripažinti negaliojančiu 1964 m. CK 208 straipsnio 1 dalies pažeidimo pagrindu.

34Taigi nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija analizuoja antstolio veiksmų neteisėtumą tik priverstine tvarka parduodamo turto kainos nustatymo aspektu.

35Dėl neparduoto ar neparduotino iš varžytynių turto pardavimo tvarkos (1964 m. CPK 436 straipsnis )ir turto vertės nustatymo

36Ieškovų kasaciniame skunde keliami argumentai, kad antstolis pažeidė iš varžytynių neparduoto turto pardavimo tvarką, nes nustatyta per maža ginčo namo kaina. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Teisingumo ministerijos kasaciniame skunde teigiama priešingai.

37Pagal 1964 m. CPK 411 straipsnio 1 dalį areštuotą turtą įkainoja teismo antstolis, bet, jeigu tam tikrą daiktą sunku įkainoti, taip pat jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja teismo antstolio įkainojimui, teismo antstolis privalo turto vertei nustatyti kviestis ekspertą. Nagrinėjamo ginčo atveju vykdomojoje byloje areštuoto turto vertė nustatyta pradėjus vykdyti priverstinį išieškojimą ir varžytynės pradėtos nuo teismo antstolio nustatytos nebaigto statyti gyvenamojo namo vertės 1997 m. birželio 24 d. turto arešto akte – 400 tūkst. Lt, su tokiu įkainojimu sutiko tiek išieškotojas, tiek skolininkas. Varžytynės paskelbtos neįvykusiomis, nes neatvyko nė vienas pirkėjas (1964 m. CPK 433 straipsnis). Nė vienas pirkėjas neatvyko ir į pakartotines varžytines (1964 m. CPK 434 straipsnio 1 dalis). Išieškotojas atsisakė paimti turtą pagal pradinio įkainojimo sumą, todėl paskelbtos antrosios varžytinės (1964 m. CPK 434 straipsnio 4 dalis) ir nustatyta pradinė kaina 250 tūkst. Lt. Šios varžytinės taip pat pripažintos neįvykusiomis, nes neatvyko nė vienas pirkėjas ir išieškotojas atsisakė paimti nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (1964 m. CPK 434 straipsnio 5 dalis). Taigi nustatyta, kad varžytynėse areštuotas turtas neparduotas (1964 m. CPK 434 straipsnio 6 dalis) ir dėl to pagal ginčo turto pardavimo be varžytynių metu galiojusio 1964 m. CK 436 straipsnį neparduotas ar neparduotinas iš varžytynių turtas galėjo būti parduotas be varžytynių pagal vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos įkainojimą. Apie būsimą pardavimą vyresnysis teismo antstolis turėjo paskelbti vietinėje spaudoje ne vėliau kaip likus dvidešimčiai dienų iki pardavimo. Apie kiekvieno daikto ar daiktų grupės pardavimą tam pačiam pirkėjui teismo antstolis turėjo surašyti turto pardavimo be varžytynių aktą. Taip pat nurodytoje teisės normoje buvo nustatyta, kad turto pardavimo be varžytynių aktas prilyginamas notariškai patvirtintai pirkimo–pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, šio akto patvirtintas nuorašas buvo išduodamas išieškotojui (1964 m. CPK 4341 straipsnio 3 dalis). Nuo to momento laikoma, kad skolininkas netenka nuosavybės teisių į savo turtą, o išieškotojas tampa perduoto turto savininku. 1964 m. CPK 436 straipsnyje ir kitose normose, reglamentuojančiose vykdymo procesą, nebuvo nustatyta, kokia tvarka turi vykti turto pardavimas be varžytynių. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad jeigu yra keli pirkėjai, turtas parduodamas tam asmeniui, kuris pirko palankiausiomis išieškotojui ir skolininkui sąlygomis. Vykdant pardavimą be varžytynių, netaikomos 1964 m. CPK 431 straipsnio nuostatos, kuriose nustatyta varžytynių pravedimo tvarka, t. y. normos, kuriose reglamentuojamas kainos intervalo nustatymas, terminai, per kuriuos turi būti sumokėta už įsigytą turtą. Taigi antstolis, vykdydamas neparduoto iš varžytynių turto pardavimą, galėjo savarankiškai nustatyti tvarką, pagal kurią parduodamas turtas, terminą, per kurį turi būti įmokėti pinigai už parduotą turtą, bei spręsti kitus klausimus, susijusius su turto pardavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Civeta“ v. Teismo antstolių kontora prie Trakų rajono apylinkės teismo, byla Nr. 3K-3-1249/2002). Galiojusiame civilinio proceso įstatyme nereglamentuotas komisijos įkainoti neparduotam ar neparduotinam iš varžytynių turtui sudarymas. Komisijai būdingi šie požymiai: komisija yra suvokiama kaip asmenų grupė, kuriai pavesta ką nors atlikti; grupę turi sudaryti nelyginis skaičius asmenų; komisijos sudėtyje turi būti nešališki asmenys; į jos sudėtį nederėtų įtraukti teismo antstolių, išieškotojų.

38Nagrinėjamoje byloje varžytynėse neparduoto ginčo namo kaina nustatyta vyresniojo teismo antstoliui sudarius turto įkainojimo komisiją, kurios nariais paskirti du teismo antstoliai ir turto vertintojas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia komisijos sudėtis laikytina netinkama, nes pažeidžiamas komisijos nešališkumo principas, nes teismo antstolis pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo teismo pareigūnas, vykdantis teismų ir kitų institucijų sprendimus (2000 m. vasario 10 d. Teismų įstatymo 77 straipsnis, 1964 m. CPK 372, 379 straipsniai). Dėl to teismo antstoliai negalėjo būti įtraukiami į vyresniojo teismo antstolio sudaromą komisiją priverstinai 1964 m. CPK 436 straipsnio nustatyta tvarka be varžytinių parduodamam turtui įvertinti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad šioje byloje teismo antstoliai negalėjo būti įtraukti į vyresniojo teismo antstolio sudarytą komisiją iš varžytynių neparduotam turtui įkainoti.

39Varžytynės savo esme yra turto pardavimas be savininko valios. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų sandorį po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir neveikiamos kitų sandorių bei interesų. Nagrinėjamu atveju vyresniojo teismo antstolio sudaryta komisija turtą įkainojo 80 tūkst. Lt. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė ekspertizę, kuri atlikta 2008 m. spalio 17–31 d. Eksperto išvadoje nurodyta, kad ginčijamo namo rinkos vertė 2000 m. sausio mėn. buvo 379 tūkst. Lt. Lietuvos valstybės atstovaujamos Teisingumo ministerijos kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad šiame ekspertizės akte neatsižvelgta į tai, kad jis parduotas be žemės sklypo, nes šis neišpirktas iš valstybės teisės aktų nustatyta tvarka, ir kitas reikšmingas aplinkybes. Remdamasis eksperto pateikta 2000 metų ginčo nebaigto statyti gyvenamojo namo verte, apeliacinės instancijos teismas taip pat ignoravo kitas byloje nustatytas aplinkybes, neatsižvelgė į byloje esančių įrodymų visetą. Pirmosios instancijos teismo sprendime teisingai nurodyta, kad priverstinio vykdymo procese iš pirmųjų ir pakartotinių varžytynių ginčo namo niekas nepirko už pradinę 400 tūkst. Lt kainą. Taip pat nebaigtas statyti gyvenamasis namas nenupirktas ir antrosiose bei pakartotinėse varžytynėse už sumažintą iki 250 tūkst. Lt kainą. Dėl to konstatuotina, kad labiausiai atitinkanti rinkos sąlygas ginčo namo kaina šios bylos kontekste turi būti nustatoma palyginus vyresniojo teismo antstolio sudarytos komisijos įvertintą kainą, už kurią namas 2000 m. sausio mėn. parduotas be varžytynių, ir kainą, už kurią naujasis namo savininkas atsakovas S. V. 2001 m. sausio mėn. pardavė namą atsakovams V. ir S. K., nenustačius atsakovo S. V. nesąžiningumo įsigyjant turtą išieškojimo procese. Byloje nustatyta, kad atsakovas S. V. ginčo namą įsigijo už 80 tūkst. Lt, o po metų tokios pačios būklės nebaigtą statyti gyvenamąjį namą (baigtumas 50 proc.), pardavė už 120 tūkst. Lt. Taigi matyti, kad išieškojimo iš įkeisto ginčo namo procese turtas parduotas už 40 tūkst. Lt mažesnę kainą, negu buvo tikroji namo rinkos vertė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai negaliojančiu pripažino ginčo namo pardavimo be varžytynių aktą tuo pagrindu, kad turtas parduotas už per mažą ir neteisingai nustatytą kainą. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad turto įkainojimo komisija nustatė gerokai mažesnę turto kainą. Tikroji tuo metu buvusios rinkos sąlygas atitinkanti turto vertė, už kurią galima parduoti ginčo namą, buvo ne 379 tūkst. Lt, kaip nustatė ekspertai 2000 metų kainomis, ir ne 740 tūkst. Lt, įvertinus 2008 metais ekspertizės aktu, bet 120 tūkst. Lt, už kuriuos atsakovas S. V. pardavė namą atsakovams V. ir S. K.

40Be to, pažymėtina, kad atsakovas S. V. kartu su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu pardavė ir žemės sklypą (sklypo kaina – 24 tūkst. Lt). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovai negali pretenduoti į nuostolių atlyginimą dėl parduotos žemės. Byloje nustatyta, kad 600 kv. m žemės sklypas Vilniuje, Šarkų g. 25, 1990 m. sausio 10 d. suteiktas individualiam namui statyti kasatorei L. V., ši 1993 m. gruodžio 22 d. sumokėjo už žemės sklypą ir pasirašė sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, bet sutarties nepasirašė kitos šalies – pardavėjo Vilniaus miesto valdybos – atstovas. Po 2000 metais įvykusio namo pardavimo be varžytynių kasatorė L. V. notarine tvarka perleido atsakovui S. V. įmoką už žemės sklypą. Tai atitiko Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ 2.4 punktą, pagal kurį tais atvejais, kai namų valda įsigyjama iš asmens, kuris yra sumokėjęs už tos namų valdos žemės sklypą valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais, bet žemės pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, sumokėta suma gali būti įskaityta namų valdą įsigijusiam asmeniui, jeigu buvusios namų valdos savininkas duoda notariškai patvirtintą sutikimą įskaityti jam sumokėtą sumą. Dėl to teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ieškovų kasacinio skundo argumentus, susijusius su neva neteisėtu žemės pardavimu.

41Dėl atsakovo S. V. sąžiningumo

42Kasaciniuose skunduose taip pat keliamas atsakovų, įgijusių ginčo namą, sąžiningumo klausimas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad varžytynėse daiktą prieš savininko valią realizuoja valstybė per teismo pareigūną – teismo antstolį. Jis, parduodamas turtą varžytynėse, veikia ex officio. Aplinkybė, kad daiktą realizuoja valstybė, sukuria daikto pardavimo teisėtumo prezumpciją, t. y. prielaidą, kad daiktas iš savininko paimtas ir realizuojamas prieš jo valią teisėtai. Asmuo, pirkdamas daiktą varžytynėse, privalo turėti garantiją, kad nupirktas daiktas iš jo nebus išreikalautas. Priešingu atveju varžytynės prarastų prasmę, gerokai kristų jose realizuojamų daiktų kaina, tai pažeistų tiek kreditorių, kurių interesais organizuojamos varžytynės, tiek ir skolininkų interesus. Dėl to asmuo, nusipirkęs daiktą varžytynėse, preziumuojamas sąžiningu įgijėju. Tik įrodžius, kad daikto varžytynėse įgijėjas buvo nesąžiningas, pavyzdžiui, pažeidė CPK 429 straipsnyje nustatytus draudimus, įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Ž. K. v. A. K. ir kt., byla Nr. 3K-3-1096/2000). Pažymėtina, kad sandorio šalies sąžiningumo (nesąžiningumo) nustatymas yra fakto klausimas, todėl kasacinis teismas nenustatinėja asmens sąžiningumo, bet patikrina, ar bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė sąžiningumo (nesąžiningumo) nustatymo kriterijus.

43Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė, kad atsakovas S. V. buvo nesąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad dėl vykdymo procese, nustatant įkeisto turto, į kurį nukreiptas išieškojimas, pardavimo kainą, antstolio padarytų proceso teisės pažeidimų buvo pažeistos ieškovų teisės. Taigi atsakovo S. V. nesąžiningumas nenustatytas. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad nurodytas atsakovas yra nesąžiningas jau vien dėl to, jog įsigijo turtą už per mažą kainą ir tai žinojo. Ši išvada paneigiama byloje nustatytų aplinkybių visetu, t. y. kad atsakovas S. V. apie parduodamą turtą sužinojo iš skelbimo spaudoje ir kad turtą pardavė už kainą, kuri buvo ne daug didesnė už tą, kuria jis įsigijo priverstinio vykdymo procese.

44Dėl restitucijos netaikymo

45Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl restitucijos taikymo. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Pripažinto negaliojančiu sandorio teisinės pasekmės yra susijusios su šalių turtinės padėties, kurioje buvo iki sandorio sudarymo atkūrimu, jeigu to, ką pagal sandorį šalis yra gavusi, negalima grąžinti natūra, ji privalo kitai šaliai to vertę atlyginti pinigais (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų.

46Iš nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų matyti, kad ieškovai prašė teismo apginti jų pažeistas teises dviem civilinių teisių gynimo būdais: atkuriant iki teisių pažeidimo buvusią padėtį, t. y. taikant restituciją (CK 1.138 straipsnio 2 dalis) ir, nors tiesiogiai ir aiškiai ieškinyje neįvardyta, priteisiant žalos atlyginimą iš valstybės, t. y. taikant civilinę atsakomybę už teismo antstolio neteisėtais veiksmais padarytą žalą (1964 m. CK 486 straipsnis, atitinkantis šiuo metu galiojantį 2000 m. CK 6.272 straipsnį; CK 1.138 straipsnio 6 dalis). Teisiškai kvalifikuoti ieškinio dalyką ir pritaikyti tinkamas teisės normas yra teismo pareiga. Tai, kad ieškinyje buvo pareikštas reikalavimas taikyti valstybės civilinę atsakomybę, implikuoja ieškovų prašymas iš visų atsakovų, taip pat ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteisti solidariai vykdymo procese netekto turto vertę. Pažymėtina, kad restitucija taikoma sandorio šalims ir reikalaujamo grąžinti turto įgijėjams tretiesiems asmenims (CK 6.145, 6.153 straipsniai). Nagrinėjamo ginčo atveju taip pat pareikštas reikalavimas atlyginti netekto turto vertę ir už teismo antstolės neteisėtais veiksmais padarytą žalą atsakingam deliktinių civilinių teisinių santykių subjektui – valstybei. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiški civilinių teisių gynimo būdai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje N. B. v. antstolė R. M., A. K., byla Nr. 3K-3-46/2008). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ieškovų pažeistą teisę gynė vienu iš jų – restitucija, priteisiant netekto turto ekvivalentą pinigais iš Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaikė netinkamą ieškovų pažeistų teisių gynimo būdą. Teisėjų kolegija nurodo, kad šio ginčo atveju turto pardavimo be varžytynių akto neteisėtumą ir ieškovų turto praradimą pirmiausia lėmė valstybės pareigūno – teismo antstolio – atlikti neteisėti veiksmai. Vykdymo procese skolininko turtą parduodantis teismo antstolis nėra sandorio šalis, jis yra valstybės pareigūnas ir neįgyja vykdymo procese parduodamo turto. Dėl to teismas negali taikyti restitucijos atsakovui Lietuvos valstybei už teismo antstolio veiksmus vykdymo procese. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad už be varžytynių parduotą turtą gautos lėšos jau yra paskirstytos ieškovų kreditoriams. Dėl šių aplinkybių objektyviai restitucija, kaip ieškovų teisių gynimo būdas, yra negalima. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms taikytinas kitas ieškovų pažeistų teisių gynimo būdas – valstybės atsakomybė, už teismo antstolio neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Dėl to kasatoriaus Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, argumentai, susiję su ginčo turto įgijėjų sąžiningumu, ir ieškovų argumentai, susiję su piniginės kompensacijos dydžio nustatymu, yra neaktualūs nagrinėjamam ginčui spręsti, nesusiję su šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyku, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

47Dėl civilinės atsakomybės taikymo

48Ieškovų, praradusių savo turtą prieš savo valią, teisės ginamos sprendžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo subjektui, dėl kurio kaltės asmuo turtą prarado prieš savo valią. Žalos atlyginimo institutas, kurio pagrindinis principas – visiškas žalos atlyginimas (1964 m. CK 483 straipsnis, 6.251 straipsnio 1 dalis), leidžia grąžinti nukentėjusį asmenį į tą padėtį, kurioje jis buvo iki jo nuosavybės teisės pažeidimo. Dėl to prarasto daikto savininkams turi būti visiškai atlyginami nuostoliai. Nagrinėjamoje byloje visiškas nuostolių atlyginimas reiškia, jog ieškovai turi būti grąžinti į tokią turtinę padėtį, kokia ji buvo iki buto praradimo, t. y. jiems atlygintinų nuostolių dydį sudaro tikrosios be varžytynių parduoto namo rinkos vertės ir vyresniojo teismo antstolio komisijos nustatytos kainos skirtumas. Minėta, kad tikroji ginčo namo vertė buvo 120 tūkst. Lt. Tai kaina, už kurią atsakovas S. V. 2001 metais pardavė namą atsakovams V. ir S. K. ir ji atitiko rinkos sąlygas. Taikant civilinę atsakomybę specialaus delikto pagrindu, nustatyto 1964 m. CK 486 straipsnyje (2000 m. CK 6.272 straipsnis), pažymėtina, kad nurodytose teisės normose nustatyta griežtoji civilinė atsakomybė, jai taikyti pakanka nustatyti tris atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp jų. Taip pat pagal Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnį neteisėtais teismo antstolių veiksmais iki 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atlygina valstybė. Bylose dėl neteisėtais teismo antstolių veiksmais padarytos žalos atlyginimo valstybei atstovauja Teisingumo ministerija. Valstybė, atlyginusi žalą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka išieškoti žalos atlyginimui išmokėtas sumas iš ją padariusio asmens. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turtinio matyti, kad teismas nustatė šias atsakomybės sąlygas, tik priteistinos žalos dydį apskaičiavo įvertinęs ne tas aplinkybes, kurias buvo būtina įvertinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, priteistina suma mažintina iki 40 tūkst. Lt (120 tūkst. Lt – 80 tūkst. Lt) ir ji priteisiama ne restitucijos, bet civilinės atsakomybės pagrindu (1964 m. CK 486 straipsnis; 2000 m. CK 6.272 straipsnio 1 dalis; Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnis).

49Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Lietuvos valstybės kasacinis skundas tenkinamas iš dalies, o ieškovų kasacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismo nutartis keičiama, sumažinant priteistinų nuotolių dydį nuo 364 tūkst. Lt iki 40 tūkst. Lt (CPK 359 straipsnio 2 punktas).

50Dėl bylinėjimosi išlaidų

51Teisėjų kolegija pasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, nes kasacinis teismas turi pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, jeigu neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo pakeičia teismo sprendimą (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Bendra ieškinio reikalavimų suma yra 1,896 mln. Lt. Kasacinis teismas patenkino 40 tūkst. Lt vertės reikalavimus (2 proc.). Pirmosios instancijos teisme ieškovai sumokėjo 616,68 Lt žyminio mokesčio ir 5 tūkst. Lt advokato pagalbai apmokėti. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovams iš Teisingumo ministerijos priteisiama 12,33 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2 dalis ). Apeliacinės instancijos teismas sumažino ieškovams priteistinas išlaidas iki 960 Lt. Teisėjų kolegija atsižvelgia į bylos sudėtingumą ir sprendžia, kad toks išlaidų advokato pagalbai dydis yra protingas, todėl nemažinamas (CPK 98 straipsnis). Valstybė pirmosios instancijos teisme patyrė 433,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl iš ieškovų valstybei šios išlaidos priteisiamos proporcingai atmestų reikalavimų daliai, t. y. po 212,41 Lt. Už apeliacinį skundą ieškovai sumokėjo 1500 Lt. Proporcingai patenkintų reikalavimų daliai ieškovams iš Teisingumo ministerijos priteisiama 30 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Kitų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą teisėjų kolegija palieka tokį, kokį paskirstė Lietuvos apeliacinis teismas. Paduodant kasacinius skundus buvo laikoma, kad kasatoriai atleisti nuo žyminio mokesčio už kasacinius skundus, todėl jis šalims nepriteisiamas. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme valstybė patyrė 342 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Proporcingai atmestų reikalavimų daliai šios išlaidos priteisiamos valstybei iš ieškovų po 167,58 Lt.

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

53Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 17 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti taip:

54Pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą ir priteisti ieškovams L. V. ( - ) ir R. V. ( - ) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos (juridinio asmens kodas 188604955), 40 tūkst. Lt (keturiasdešimt tūkstančių litų) nuostolių atlyginimo, 12,33 Lt (dvylika litų 33 ct) žyminio mokesčio už ieškinį ir 960 Lt (devynis šimtus šešiasdešimt litų) advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

55Priteisti valstybei iš ieškovų L. V. ( - ) ir R. V. ( - ) po 212,41 Lt (du šimtus dvylika litų 41 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

56Priteisti ieškovams L. V. ( - ) ir R. V. ( - ) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos (juridinio asmens kodas 188604955), 30 Lt (trisdešimt litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 1600 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus litų) ekspertizės išlaidų ir 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) turto vertinimo išlaidų.

57Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

58Priteisti valstybei iš ieškovų L. V. ( - ) ir R. V. ( - ) po 167,58 Lt (vieną šimtą šešiasdešimt septynis litus 58 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

59Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje kilo ginčas dėl įkeitimu užtikrintos prievolės patenkinimo pagal... 5. Ieškovai prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d.... 6. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė L. V. ir AB bankas... 7. Ieškovei L. V. Vilniaus m. Lenino rajono vykdomojo komiteto 1990 m. sausio 10... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 27 d. d. sprendimu ieškinį... 10. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009... 11. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai... 12. Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo... 13. Dėl turto perleidimo be teismo sprendimo
  1. Kasatorius nurodo,... 14. Dėl turto pardavimo kainos
    1. Kasatorius nesutinka... 15. Dėl restitucijos
      1. Kasatorius nurodo, kad Lietuvos... 16. Atsakovas S. V. pateikė prisidėjimą prie atsakovo Lietuvos valstybės,... 17. Atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės kasacinį skundą ieškovai prašo... 18. Dėl turto perleidimo be teismo sprendimo
        1. Atsiliepime... 19. Dėl turto pardavimo kainos
          1. Atsiliepime nurodoma,... 20. Dėl restitucijos
            1. Atsiliepime sutinkama su... 21. Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 22. Dėl turto perleidimo be teismo sprendimo
              1. Kasatoriai nurodo,... 23. Dėl turto pardavimo kainos
                1. Kasatoriai teigia, kad... 24. Dėl restitucijos
                  1. Kasatoriai tvirtina, kad... 25. Atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities... 26. Atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą Lietuvos valstybė prašo ieškovų... 27. Atsiliepime į ieškovų kasacinį skundą atsakovas S. V. prašo ieškovų... 28. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 29. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 30. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus... 31. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji... 32. Dėl įkeitimu užtikrintos prievolės patenkinimo (1964 m. CK 208 straipsnis)... 33. Kasaciniuose skunduose keliami argumentai dėl to, ar antstolis 1996 m.... 34. Taigi nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija analizuoja antstolio veiksmų... 35. Dėl neparduoto ar neparduotino iš varžytynių turto pardavimo tvarkos (1964... 36. Ieškovų kasaciniame skunde keliami argumentai, kad antstolis pažeidė iš... 37. Pagal 1964 m. CPK 411 straipsnio 1 dalį areštuotą turtą įkainoja teismo... 38. Nagrinėjamoje byloje varžytynėse neparduoto ginčo namo kaina nustatyta... 39. Varžytynės savo esme yra turto pardavimas be savininko valios. Pagal Turto ir... 40. Be to, pažymėtina, kad atsakovas S. V. kartu su nebaigtu statyti gyvenamuoju... 41. Dėl atsakovo S. V. sąžiningumo... 42. Kasaciniuose skunduose taip pat keliamas atsakovų, įgijusių ginčo namą,... 43. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenustatė, kad... 44. Dėl restitucijos netaikymo... 45. Kasaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl restitucijos taikymo.... 46. Iš nagrinėjamoje byloje pareikštų ieškinio reikalavimų matyti, kad... 47. Dėl civilinės atsakomybės taikymo... 48. Ieškovų, praradusių savo turtą prieš savo valią, teisės ginamos... 49. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 51. Teisėjų kolegija pasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, nes kasacinis teismas... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009... 54. Pripažinti negaliojančiu 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių... 55. Priteisti valstybei iš ieškovų L. V. ( - ) ir R. V. ( - ) po 212,41 Lt (du... 56. Priteisti ieškovams L. V. ( - ) ir R. V. ( - ) iš atsakovo Lietuvos... 57. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutarties dalį... 58. Priteisti valstybei iš ieškovų L. V. ( - ) ir R. V. ( - ) po 167,58 Lt... 59. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...