Byla 2A-19-560/2017

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jelenos Šiškinos, Neringos Švedienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros patikslintą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. V., H. V., V. V., J. T., tretiesiems asmenims Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei J. M., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarei I. D., G. V., S. M., T. S., J. V., K. V., J. S., G. M. dėl administracinių aktų nuosavybės teisių į žemę, atkūrimo srityje, teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą, perleidimo ir pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo bei restitucijos taikymo,

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra patikslintu ieškiniu prašė:
    1. panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymą Nr. 1514;
    2. panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymą Nr. 1515;
    3. panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymą Nr. 1516;
    4. pripažinti negaliojančia 2001-12-20 teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8130;
    5. pripažinti negaliojančia 2001-12-20 teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8131;
    6. pripažinti negaliojančia teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-112080;
    7. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002-06-07 išvadą Nr. 265;
    8. panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-06-25 pažymą Nr. 174;
    9. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-06-25 išvadą Nr. 61;
    10. panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006-03-31 sprendimą Nr. 2.5-41-22165;
    11. panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimą Nr. 48S-138;
    12. taikyti restituciją ir įpareigoti: V. V. grąžinti valstybei 3,94 žemės esančios 12,50 ha žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), kuri jam buvo suteikta Vilniaus apskrities viršininko 2006-03-31 sprendimu Nr. 2.5-41-22165; V. V. grąžinti valstybei 15,87 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris jam buvo suteiktas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimu Nr. 48S-138; V. V. gražinti V. V. 3 000,00 Lt, kuriuos ji gavo 2001-12-20 sutartimi, registro Nr. 2-11208; J. T. grąžinti V. V. 4 000,00 Lt, kuriuos ji gavo 2001-12-20 sutartimi, registro Nr. 1-8130;
    13. priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad prašomi panaikinti administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant aukštesnės galios teisės aktus, dėl to jie turi būti panaikinti. Tai taikytina ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu 2001-12-20 sudarytų sutarčių, registro Nr. 1-8131, Nr. 2-11208, Nr. 1-8130, atžvilgiu.
  3. Sprendžiant restitucijos klausimą reikia įvertinti tai, kad atsakovas neteisėtai įgytuose žemės sklypuose yra įsteigęs ekologinį ūkį, jam skirta valstybės parama, jis įsipareigojęs tęsti ūkininkavimą, todėl sklypų paėmimo valstybės nuosavybėn atveju būtų sužlugdytas jo ūkis, šeima prarastų pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Dėl šių priežasčių turi būti svarstoma restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu galimybė.
  4. Teismo posėdžio metu ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros atstovas prašė ieškinį tenkinti iš dalies. Nurodė, kad atsisako nuo ieškinio dalyje, kurioje buvo prašoma, kad V. V. turi grąžinti V. V. 3 000,00 Lt, gautus pagal 2001-12-20 sutartį Nr. 2-11208, o J. T. turi grąžinti V. V. 4 000,00 Lt, gautus pagal 2001-12-20 sutartį Nr. 1-8130, nes bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad atsakovės iš V. V. jokių piniginių lėšų negavo.
  5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (tolisu – NŽT) atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu sutinka.
  6. Teismo posėdžio metu atsakovo NŽT parodė, kad neprieštarauja dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu ir tokio dydžio verte, kaip nurodė ieškovas, taikymo.
  7. Atsakovas V. V. atsiliepimais į ieškinį bei jo patikslinimus prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys pareikštas pažeidžiant teismingumo taisykles. Prokuroras praleido vieno mėnesio terminą ginčyti administracinius aktus, todėl šioje dalyje byla turi būti nutraukta. Remiantis Vilniaus miesto teismo 2013-02-08 sprendimu, reikalauti besąlygiškai panaikinti administracinius aktus, kurių pagrindu atsakovui suteiktos nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), ir grąžinti šiuos sklypus valstybei, negalima. Atsakovas yra sąžiningas žemės sklypų įgijėjas. Atsakovas, 2001-12-21 ir 2009-04-09 pateikdamas prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo pretendenčių H. V., V. V., J. T. teisių perėmėjas, taigi veikė jau pradėtame žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo procese.
  8. Teismui nusprendus taikyti restituciją, turi būti atsižvelgiama, kad žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), atsakovas yra įsteigęs ekologinį ūkininko ūkį, kurio veikla ir pajamos yra pagrindinis jo šeimos pragyvenimo šaltinis.
  9. Teismo posėdžio metu atsakovas V. V. papildomai parodė, kad ginčo sutarčių sudarymo metu jis nei J. T., nei V. V. pinigų nemokėjo, nes buvo su jomis sutaręs, kad pinigus joms sumokės, kai visa žemė bus grąžinta jo vardu.
  10. Teismo posėdžio metu atsakovo V. V. atstovas papildomai parodė, kad sutinka su prokuroro pozicija dėl restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu, bet piniginio ekvivalento dydis turi taikomas toks, kuris nurodytas ginčijamuose sprendimuose – 2006-03-31 sprendime ir 2011-03-24 sprendime.
  11. Atsakovės J. T. ir V. V. atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su patikslintu ieškiniu sutinka iš dalies. Atsakovės pagal prašomas pripažinti negaliojančiomis 2011-12-20 sutartis pinigų iš atsakovo negavo.
  12. Teismo posėdžio metu atsakovė H. V. parodė, kad apie teisių perleidimo sutartis jai nieko nežinoma, ji yra atsakovo motina, apie atsakovo nuosavybės teisių atkūrimą jai nežinoma, ji nėra rašiusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
  13. Tretysis asmuo J. S. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka.
  14. Tretieji asmenys Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė J. M., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė I. D., G. V., S. M., T. S., J. V., K. V., G. M. atsiliepimų į ieškinį nepateikė.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015-10-14 sprendimu:
    1. ieškinį tenkino iš dalies:
      1. panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymą Nr. 1514;
      2. panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymą Nr. 1515;
      3. panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001-12-17 pažymą Nr. 1516;
      4. pripažino negaliojančia 2001-12-20 teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8130;
      5. pripažino negaliojančia 2001-12-20 teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartį, notarinio registro Nr. 1-8131;
      6. pripažino negaliojančia 2001-12-20 teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 2-11208;
      7. panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002-06-07 išvadą Nr. 265;
      8. panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-06-25 pažymą Nr. 174;
      9. panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-06-25 išvadą Nr. 61;
      10. panaikino 2006-03-31 Vilniaus apskrities viršininko sprendimą Nr. 2.5-41-22165;
      11. panaikino 2011-03-24 NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus sprendimą Nr. 48S-138;
      12. taikė restituciją ir priteisė iš V. V. piniginį ekvivalentą 22 324,43 Eur į valstybės biudžetą;
    2. kitoje dalyje ieškinį atmetė;
    3. priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalyje dėl restitucijos taikymo įpareigojant V. V. grąžinti V. V. 3 000,00 Lt, o J. T. įpareigojant grąžinti V. V. 4 000,00 Lt ir šioje dalyje bylą nutraukė.
  2. Sprendime nurodyta, jog Vilniaus apygardos prokuratūroje 2011-09-12 buvo gautas 2011-09-09 NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 49SJN -1356 „Dėl viešojo intereso gynimo“. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinys Vilniaus rajono apylinkės teisme gautas 2011-10-12, todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, jog prokuroras praleido 30 dienų terminą kreiptis į teismą su ieškiniu.
  3. Teismas sprendė, jog yra nepagrįstos atsakovo nurodytos aplinkybės, kad ieškinys neteismingas Vilniaus rajono apylinkės teismui, kadangi taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 31 straipsnio 1 dalies nustatytos normos, nustatančios išimtinį teismingumą, ginčo žemės sklypams esant Vilniaus rajone.
  4. V. S. mirė 1932-09-13, t. y. dar iki 1940 m. nacionalizacijos, o jo turtą paveldėjo sutuoktinė ir vaikai. Atsižvelgiant į tai, V. S. negalėjo būti laikomas nekilnojamojo turto savininku Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) prasme, priimant ginčijamus administracinius aktus, pažymas, išvadas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, ieškovo prašomus panaikinti ginčijamus aktus, pažymas, išvadas kaip priimtus pažeidžiant Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, teismas pripažino negaliojančiais (niekiniais) ir panaikino kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis, 1.80 straipsnio 1 dalis). Analogiškais pagrindais teismas pripažino negaliojančiomis ir ginčijamas sutartis.
  5. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo taikyti restituciją natūra, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas jam nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose ūkininkauja, viename iš žemės sklypų yra atsakovui ir jo sutuoktinei priklausanti ferma. Atsakovas nuo 2011 m. dalyvauja Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonėje „Ekologinio ūkininkavimo programa“, iš atsakovo ūkinės veiklos gaunamos pajamos yra atsakovo pragyvenimo šaltinis. Atsakovo atžvilgiu pritaikius restituciją natūra, būtų sužlugdyta atsakovo plėtojama ūkininkavimo veikla vykdant prisiimtus įsipareigojimus valstybei.
  6. Atsakovas įstojo į nuosavybės teisių atkūrimo procesą sutarčių, sudarytų 2001-12-21, pagrindu. Sutartyse buvo numatyta, kad už teisių perleidimą atsakovas J. T. sumokėjo 4 000,00 Lt, o V. V. 3 000,00 Lt, tačiau bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad atsakovas pagal sutartis pinigų atsakovėms nesumokėjo, vadinasi, įgijo teisę į nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimą neatlygintinai. Teismas sprendė, kad šios aplinkybės prieštarauja sąžiningumo principui.
  7. 2002-04-09 atsakovas, kreipdamasis su prašymais į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kitų jam žinomų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą nenurodė, nors neabejotinai žinojo, kad yra ir kiti pretendentai į V. S. (atsakovo senelio) žemę. Atsakovas apie tai, kad S. M., E. S. ir S. M. kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą sužinojo 2009-09-14 gavęs Vilniaus apskrities viršininko raštą Nr. (31)-1.2-2195-(3.31), šias aplinkybes atsakovas nurodė pirminiame atsiliepime į ieškinį, nors vėlesniame atsiliepime teigė, kad apie 1998-04-10 teismo sprendimą Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 sužinojo tik gavęs 2011-10-19 prokuroro ieškinį. Taigi atsakovui aukščiau nurodytos aplinkybės, taip pat apie galimus kitus pretendentus nuosavybės teisių atkūrimo procese, buvo žinomos dar iki priimant ginčijamą administracinį aktą – NŽT 2011-03-24 sprendimą Nr. 3.5-41-22165, tačiau atsakovas ir toliau dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Dėl proceso atnaujinimo Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 atsakovas kreipėsi tik nagrinėjamos civilinės bylos eigoje. Šios aplinkybės teismui suponavo išvadą, kad atsakovas negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, todėl teismas atmetė atsakovo nurodytas aplinkybes, kuriomis yra grindžiamas jo sąžiningumas, kad restitucijos piniginiu ekvivalentu dydis turi būti nustatytas ginčijamuose administraciniuose aktuose nustatyta žemės sklypų verte bei kad ieškovo pateikti paskaičiavimai apie iš atsakovo grąžintinos žemės plotų dydį yra klaidingi.
  8. Teismas vadavosi ieškovo pateiktais duomenimis ir paskaičiavimais (15,87 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 2011-03-24 sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienai – 69 100,00 Lt (20 012,75 Eur); 12,50 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienai (2006-03-31) – 25 323,00 Lt (7 334,04 Eur); iš atsakovo išreikalautina šio sklypo dalis – 3,94 ha, dalies vertė – 7 981,81 Lt (2 311,69 Eur)). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog viso iš atsakovo išreikalautina piniginio ekvivalento suma yra 22 324,43 Eur.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Apeliantas (atsakovas) V. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo:
    1. įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinį Teismą) prašant ištirti Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – PĮ) 19 straipsnio normų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 5 straipsnio 2, 3 dalių normoms ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui;
    2. panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-10-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą:
      1. nustačius, jog prokuroro šioje byloje pareikšti reikalavimai dėl administracinių aktų ir sutarčių panaikinimo negali būti tenkinami – ieškinį atmesti;
      2. tenkinus ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų ir sutarčių panaikinimo – netaikyti restitucijos atsakovo atžvilgiu;
      3. nusprendus taikyti restituciją – taikyti restituciją piniginiu ekvivalentu, piniginį ekvivalentą apskaičiuojant pagal Vilniaus apskrities viršininko 2006-03-31 sprendime Nr. 2.5-41-22165 ir NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendime Nr. 48S-138 nurodytas žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, vertes.
  2. Nurodo, jog teismas tinkamai neįvertino PĮ 19 straipsnio normų galimo prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių normoms. Prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto prieštaravimo teismas išsprendė netinkamai. Nei PĮ 19 straipsnis, nei kitos įstatymo normos nenumato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus prokuroro reikalavimai dėl viešojo intereso gynimo negalėtų būti reiškiami, todėl toks teisinis reglamentavimas sudaro sąlygas prokurorui pareikšti ieškinius neribojant šios teisės laike ir darant ieškinio senaties institutą neveikliu. Tai yra legislatyvinė omisija ir jos atveju trūkstamas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte, būtent toje jo dalyje.
  3. Sprendime nėra pakankamai pagrįstas administracinių teisės aktų prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms, nenurodyta, kokioms konkrečiai įstatymo normos ir kokiu būdu administraciniai aktai prieštarauja, kuo pasireiškia tų normų imperatyvumas.
  4. Teismas, nusprendęs panaikinti ginčytus administracinius aktus, nepagrįstai nesvarstė restitucijos netaikymo klausimo. Išimtis, kada restitucija netaikytina net ir esant jos taikymo pagrindams, numato CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 6.153 straipsnio 1, 3 dalys.
  5. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog išimtiniais atvejais teismas gali apskritai netaikyti restitucijos. Teismo sprendime pripažįstama, kad restitucijos taikymas sukels atsakovo šeimai sunkias pasekmes. Restitucijos taikymas (o ypač – tokio dydžio) atsakovo padėtį neabejotinai pablogins ir toks pablogėjimas būtų nesąžiningas, kadangi nagrinėjama situacija susidarė dėl valstybės veiklos.
  6. Teismo išvada, jog atsakovas žinojo, ar turėjo žinoti apie galimą ginčijamų administracinių aktų prieštaravimą įstatymo nuostatoms ir kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į ginčo sklypą, sietina tik su tuo, jog 2010-2011 m. atsakovas dalyvavo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese, prieš tai gavęs 2009-09-14 Vilniaus apskrities viršininko raštą. Nuosavybės teisių atkūrime 2010-2011 m. atsakovas toliau dalyvavo, nes NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus buvo informuotas, kad yra galimybė tęsti šį procesą. Atsakovas neturėjo pagrindo nepasitikėti valdžios atstovais. Teismo sprendime nedetalizuojama, koks turėjo būti atsakovo elgesys minėtoje situacijoje, kad jį būtų galima laikyti sąžiningu.
  7. Netgi nekvestionuojant atsakovo nesąžiningumo 2010-2011 m., tai nereiškia, jog atsakovas buvo nesąžiningas 2006 m. ir anksčiau, kai buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2006-03-31 sprendimas Nr. 2.5-41-22165.
  8. Aplinkybė, jog kreipdamasis 2002-04-09 su prašymais į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, atsakovas nenurodė kitų pretendentų nepaneigia atsakovo sąžiningumo. Atsakovas rašė tokius duomenis, kokius rašyti nurodė tarnautojai. P. M. palikuonys giminystės požiūriu atsakovui yra tolimi, su jais jokių ryšių atsakovas nepalaiko ir iki ginčo pradžios nežinojo, kokių ir kiek jų esama. Be to, giminystės ryšys savaime nereiškia, kad asmuo yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi tam jis turėjo išreikšti savo valią.
  9. Atsakovo sąžiningumo klausimas nepagrįstai siejamas su atsakovo ir kitų atsakovių sutartiniais santykiais ir 2001-12-20 sutarčių atlygintinumu. Tai nesusiję su atsakovo sąžiningumu prieš valstybę nuosavybės atkūrimo procese.
  10. Nepagrįstai konstatavęs atsakovo nesąžiningumą, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo didesnę nei priklauso kompensaciją valstybei – taikomos sumos dydis turėjo būti nustatomas pagal vertę nurodytą Vilniaus apskrities viršininko 2006-03-31 sprendime Nr. 2.5-41-22165 ir NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendime Nr. 48S-138. Atsakovas nesupranta, kodėl iš atsakovo priteista kompensacija apskaičiuota pagal žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) vertę, kai atsakovui atkurtos nuosavybės teisės ne į šiuos žemės sklypus. Kasacinis teismas 2009-12-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3- 570/2009, pasisakė, kad valstybė nustatė perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypų už nusavintą turėtą žemę vertę.
  11. Ieškovas, atlikdamas paimtino iš atsakovo žemės ploto skaičiavimą, rėmėsi tik Vilniaus apskrities viršininko 2006-03-31 sprendime Nr. 2.5-41-22165 nurodytu žemės plotu – 15,62 ha ir taip apskaičiavo atsakovui paliktiną 11,68 ha žemės plotą, tačiau pagal NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimą Nr. 485-138 atsakovui už tokią pačią 19 590,48 Lt vertę suteiktas didesnis – 15,87 ha žemės plotas. Taigi atlikus analogišką skaičiavimą su šiuo žemės plotu paliktinos žemės kiekis būtų didesnis – 11,87. Skaičiuojant tokiu būdu mažėtų ir taikant restituciją priteistinos kompensacijos dydis.
  12. Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog apeliantas negali būti traktuojamas sąžiningu išreikalautinų nekilnojamųjų daiktų įgijėju, kadangi jie jam buvo neatlygintinai suteikti. Todėl taikytinos CK 4.96 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog savininkas turi teisę išreikalauti daiktus visais atvejais.
  13. Nėra pagrindo manyti, kad G. M., H. V., J. T., V. V. ir apeliantas nežinojo apie savo pusbrolių ir pusseserių, ar, atitinkamai, dėdžių ir tetų egzistavimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad visi jie gyvena Vilniuje, o dalis jų nuo seno gyveno būtent toje vietoje, į kurią nuosavybes teises atkurti natūra pretendavo apeliantas.
  14. Apeliantas pripažino, kad gavo 2009-09-14 iš Vilniaus apskrities viršininko raštą Nr. (31)-1.2-2195-(3.31). Nėra duomenų, kad apeliantas būtų skundęs šį raštą. Ignoruodamas gautą informaciją, apeliantas toliau dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese.
  15. Esant byloje duomenimis apie žemės sklypų (duomenys neskelbtini) vertes, buvusias sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu, teismas visiškai pagrįstai jomis vadovavosi, priteisdamas kompensaciją.
  16. Buvo siūloma vadovautis 2006-03-31 sprendime esančiu žemės plotu, nes pagal šį sprendimą suteikti sklypai (jų dalis) buvo siūlomi palikti apeliantui. Tuo tarpu 2011-03-24 sprendimu apeliantui buvo suteiktas didesnis žemės sklypas nepagrįstai, viršijant jam tenkančią dalį.
  17. Atsakovės J. T. ir V. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą.
  18. Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą spręsti teismo nuožiūra; netenkinus apelianto reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą, apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą. Nurodo, jog apelianto argumentai dėl to, kad nei PĮ, nei kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose ginčo teisinius santykius, nėra numatytas naikinamasis terminas ir dėl to vertėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, yra pagrįsti.
  19. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad neturėjo žinių apie savo artimus giminaičius, kurie pretenduoja į ta pačią žemę, nes Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009-09-14 raštu Nr. (31)-1.2-2195-(3.31) buvo informuotas apie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1998-04-10 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98.
  20. Sprendžiant dėl piniginio ekvivalento dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi realia rinkos verte, buvusia priimant ginčijamus administracinius aktus.
  21. Atsakovė H. V., tretieji asmenys Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė J. M., Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė I. D., G. V., S. M., T. S., J. V., K. V., J. S., G. M. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Apeliacinis skundas atmetamas.

  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismas 1998-04-10 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 pagal pareiškėjų S. M., E. S., S. M. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
  4. Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylų Nr. 2531 ir Nr. 890 medžiagos matyti, kad buvo pradėti du atskiri nuosavybės teisių į tą pačią V. S. turėtą 11,5 dešimtinių (12,5638 ha) žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), atkūrimo procesai. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 890 nuosavybės teisės į minėtą žemę buvo atkuriamos P. M. vardu, remiantis Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98.
  5. Iki 2001-12-31 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui buvo pateikti V. S. dukros A. vaikų G. M., H. V., J. T. ir V. V. prašymai atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko V. S. 11,5 dešimtinių žemės (duomenys neskelbtini), prašymuose buvo nurodytas nuosavybės teisės į turtą pagrindas, pateikti ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai; prašymuose duomenų apie kitus pretendentus nenurodyta.
  6. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001-12-17 parengė pažymas Nr. 1513, 1514, 1515, 1516 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pagal kurias kiekvienam pretendentui - H. V., V. V., G. M., J. T. buvo nustatyta tenkanti buvusio savininko V. S. valdytos 12,5580 ha žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) dalis – 3,1395 ha. H. V. 2001-12-20 sutartimi, registro Nr.1-8131, perleido atsakovui V. V. teisę į 3,1395 ha ploto išlikusios žemės nuosavybės atkūrimą, V. V. 2001-12-20 sudarė teisės atkurti išlikusio nekilnojamojoje turto pirkimo pardavimo sutartį, registro Nr. 2-11208, kuria už 3 000,00 Lt pardavė V. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisėmis teisę atkurti nuosavybės teises į 3,1395 ha ploto žemę buvusiame (duomenys neskelbtini); J. T. 2001-12-20 sutartimi, registro Nr.1-8130, perleido V. V. teisę į 3,1395 ha ploto išlikusios žemės nuosavybės atkūrimą už 4 000,00 Lt.
  7. Atsakovas V. V., remdamasis aukščiau nurodytomis 2001-12-20 sutartimis, 2002-04-09 su prašymais kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. S. valdytos 11,5 dešimtinių žemės buvusiame (duomenys neskelbtini), natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002-06-07 parengė išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 265, kurioje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teise į 3,1395 ha žemės (vertė 19 590,48 Lt) ir pageidauja gauti žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-06-25 parengė pažymą Nr. 174 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. S. nuosavybės teisėmis valdytą 9,4185 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-06-25 parengė išvadą Nr. 61 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, pagal kurią V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,1395 ha žemės sklypą (vertė 19 590,48 Lt) ir pageidauja gauti žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
  8. 2006-03-31 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.5-41-22165 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. V.“ buvo perduotas neatlygintinai lygiavertis bendro 15,62 ha ploto (vertė 19 590,48 Lt) žemės ūkio paskirties žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) (3,12 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 12,50 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimu Nr. 48S-138 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. V.“ buvo perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis 15,87 ha (vertė 19 590,48 Lt) žemės ūkio paskirties (kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai) žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini).
  9. Vilniaus apskrities viršininko 2006-03-31 sprendimo Nr. 2.5-41-22165 pagrindu V. V. 2006-05-09 įregistravo savo nuosavybės teises į 12,5000 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 3,1200 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), o remiantis NŽT Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2011-03-24 sprendimu Nr. 48S-138 – 2011-06-06 įregistravo nuosavybės teisę į 15,8700 ha ploto žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).
  10. 2011-09-12 Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2011-09-09 pranešimas Nr. 49SJN-1356, kad skirtingose nuosavybės teisių atkūrimo bylose Nr. 2531 ir Nr. 890 nuosavybės teisės atkuriamos į tą pačią V. S. turėtą 11,5 dešimtinių (12,5638 ha) žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) ir prašoma kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, inicijuojant administracinių aktų panaikinimą bei restitucijos taikymą.
  11. V. V. inicijavo civilinės bylos Nr. 2(27)-3211/98 atnaujinimo procesą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-10-03 nutartimi civilinėje bylinėje Nr. A2-11249-790/2012 procesas buvo atnaujintas. 2013-02-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo pakeistas 1998-04-10 Vilniaus miesto 1-os apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98 ir nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2013-06-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2369-392/2013 2013-02-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą
  12. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015-03-16 rašte Nr. 49SJ-25-(14.49.105) ir patikslintame 2015-03-17 rašte Nr. 49SJ-29-(14.49.105) nurodė, kad atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-24 sprendimą Nr. 2-17548-937/2014, įvertinus giminystės ryšius su A. M., kuri valdė 1,57 ha žemės, atsakovėms H. V., J. T., V. V. ir suinteresuotam asmeniui G. M. nuosavybės teisių atkūrimas galėtų būti vykdomas į 0,3925 ha žemės kiekvienam (vertė – 709,34 Eur/2 449,20 Lt), o įvertinus giminystės ryšius su M. S., kuri valdė 3,12 ha žemės, atsakovėms H. V., J. T., V. V. ir suinteresuotam asmeniui G. M. nuosavybės teisių atkūrimas galėtų būti vykdomas į 0,3900 ha žemės kiekvienam (vertė – 704,82 Eur/2 443,60 Lt).
Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą
  1. Apeliantas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti PĮ 19 straipsnio normų atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių normoms ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju nėra.
  2. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui. Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).
  3. Teisėjų kolegija pažymi, jog analogiškas apelianto prašymas jau kartą buvo nagrinėtas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-05-07 nutartimi šį apelianto prašymą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pritaria Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutartyje išdėstytiems motyvams, todėl jų papildomai nekartoja. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad PĮ nėra įtvirtintas naikinamasis terminas, ribojantis prokuroro teisę kreiptis į teismą PĮ 19 straipsnio pagrindu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, negali būti traktuojama legislatyvine omisija (t. y. tokia teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas), sąlygojančia PĮ 19 straipsnio normų neatitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių normoms ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, nes šiuo klausimu yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktika. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija, pasinaudodama įstatymo jai suteikta diskrecija, apelianto prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atmeta.
Dėl administracinių aktų ir sandorių panaikinimo
  1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčo administracinius aktus bei sandorius. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka bei nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog V. S. mirė 1932-09-13, t. y. dar iki 1940 m. nacionalizacijos, o po jo turtą paveldėjo, pagal tuo metu galiojančius įstatymus, jo sutuoktinė ir vaikai, yra pagrindu panaikinti ginčo administracinius aktus bei sandorius. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuris yra nagrinėjamu atveju taikytinas, nustatyta, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Taigi pagal šią normą į nuosavybės teisių atkūrimą gali pretenduoti Lietuvos Respublikos pilietybę turintys sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) asmens, kuris buvo turto savininkas nacionalizacijos metu. Kadangi V. S. mirė 1932-09-13, ginčo administraciniai aktai bei sandoriai pažeidžia minėtą imperatyvią Atkūrimo įstatymo nuostatą, ką eksplicitiškai ir aiškiai yra nurodęs pirmosios instancijos teismas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl ginčo administracinių aktų ir sandorių panaikinimo atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl restitucijos netaikymo galimybės
  1. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė restitucijos netaikymo klausimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka.
  2. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011-12-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011; kt.). Taigi aukščiau pateiktoje kasacinio teismo praktikoje yra užfiksuota bendroji restitucijos taikymo, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taisyklė.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad yra galimos jos išimtys. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalaujamas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (4 dalis). CK 6.153 straipsnyje nustatyta, jog sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos (1 dalis); sąžiningi tretieji asmenys, pagal neatlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, negali šio sandorio panaudoti prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos, jeigu pastarasis nėra praleidęs ieškinio senaties termino (2 dalis); bet kokie kiti veiksmai sąžiningo trečiojo asmens naudai gali būti panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį (3 dalis). Kaip matyti iš aukščiau pateikto teisinio reguliavimo, restitucijos taikymo išimtis nustato CK 1.80 straipsnio 4 dalis bei CK 6.153 straipsnio 1, 3 dalys.
  4. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomas tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui ne pagal ginčijamą, bet pagal kitą sandorį (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2015; 2014-11-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2014). Restituciją reglamentuojančios teisės normos tiesiogiai gina sąžiningo trečiojo asmens interesus (CK 6.153 straipsnis). Šios normos prasme trečiasis asmuo – tai asmuo, kuris būtų įgijęs turtą iš niekiniu pripažinto sandorio pagrindu turtą įgijusio asmens. Tuo atveju, kai žemės sklypą turi ginčo sandorio pagrindu jį įgijęs asmuo, o ne trečiasis asmuo, CK 6.153 straipsnis netaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016).
  5. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nėra trečiasis asmuo nurodytų bendrosios restitucijos taikymo, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taisyklės išimčių prasme, nes žemės sklypai, kuriuos įgijo atsakovas, perėjo atsakovo nuosavybėn panaikintų administracinių aktų pagrindu, o ne pagal kitus sandorius. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys, 6.153 straipsnis).
  6. Teisėjų kolegija nurodo, jog restitucija taip pat gali būti netaikoma, vadovaujantis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016; 2007-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007; 2006-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; kt.).
  7. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pripažinus, kad apeliantas nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningas (apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl atsakovo nesąžiningumo pateikti toliau nutartyje), nagrinėjamu atveju nėra galimas restitucijos netaikymas CK 6.145 straipsnio 2 dalies pagrindu, nes sąžiningumo principas nesąžiningų asmenų atžvilgiu pozityvių procesinių rezultatų implikuoti negali. Teisėjų kolegija taip pat atsikarai pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas eksplicitiškai nenurodė, jog restitucijos netaikymas nėra galimas, nereiškia, jog šis klausimas nebuvo nagrinėjamas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti egzistuojant restitucijos taikymo išimtis ir pagrįstai taikė restituciją, todėl su tuo susiję apelianto argumentai atmetami.
Dėl restitucijos būdo ir dydžio
  1. CK 6.146 nustatyta, jog restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog yra pagrindas taikyti restituciją, turėjo spręsti dėl restitucijos būdo. Pirmosios instancijos teismas taikė restituciją piniginiu ekvivalentu. Byloje dėl to ginčo nėra. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai parinko byloje taikytiną restitucijos būdą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys administraciniai aktai, priimti atkuriant nuosavybės teises, turi būti ginčijami ir, jei yra tam pagrindas, panaikinami dėl jų neteisėtumo bei taikomos tokio administracinio akto teisinės pasekmės – neteisėtai įgytas turtas dažniausiai grąžinamas valstybės nuosavybėn. Taip be išlygų atsitinka su Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančiu turtu (Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalis, Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-415/2016). Taigi, kai panaikinami imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantys administraciniai aktai dėl valstybės turto, kurio nėra teisinių pagrindų vertinti kaip Lietuvos Respublikos išimtine nuosavybės teise valdomo turto, gali būti taikoma ne tik restitucija natūra, bet ir restitucija piniginiu ekvivalentu. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju restitucijos natūra taikymas sukeltų per daug didelių nepatogumų apeliantui, kadangi išreikalautinuose žemės sklypuose apeliantas yra įsteigęs ekologinį ūkį, viename iš sklypų pastatyta apeliantui ir jo sutuoktinei priklausanti ferma, etc., todėl taikytina restitucija piniginiu ekvivalentu.
  2. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo didesnę nei priklauso kompensaciją valstybei. Teisėjų kolegija su šiuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka.
  3. CK 6.147 straipsnyje nustatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (1 dalis); kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia, o jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pripažinus, kad apeliantas nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningas, nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.147 straipsnio 2 dalis, t. y. priteistina didžiausia turto vertė, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas.
  4. Teisėjų kolegija nurodo, jog apeliantas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo išaiškinimu dėl turto vertės, buvusios turto gavimo metu, pateiktu 2009-12-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009, nes šioje ir nurodytoje bylose nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės iš esmės skiriasi – nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantas pripažintas nesąžiningu nuosavybės teisių atkūrimo procese, tuo tarpu civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009 kasacinis teismas yra konstatavęs, kad „byloje yra svarbi aplinkybė, jog žemės sklypus atsakovės gavo nuosavybėn neatlygintinai dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir jų kaltės ar nesąžiningumo dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo byloje nenustatyta“. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.147 straipsnio 2 dalimi, tinkamai nustatė didžiausią turto vertę, buvusią jo gavimo metu.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikant restituciją piniginiu ekvivalentu pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas bei priteistas iš apelianto kompensacijos dydis yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su ieškovo argumentu, jog turi būti vadovaujamasi 2006-03-31 sprendime esančiu žemės plotu, nes pagal šį sprendimą suteikti sklypai (jų dalis) buvo siūlomi palikti apeliantui, tuo tarpu 2011-03-24 sprendimu apeliantui buvo suteiktas didesnis žemės sklypas nepagrįstai, viršijant jam tenkančią dalį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš apelianto valstybei priteista kompensacija apskaičiuota tinkamai, bei su tuo susijusius apelianto argumentus atmeta.
Dėl apelianto sąžiningumo
  1. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo apelianto nesąžiningumą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teisėjų kolegija su šiuo ir susijusiais apelianto argumentais nesutinka.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016; 2007-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007; 2006-05-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; kt.).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.).
  4. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas buvo nesąžiningas nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė iš aplinkybių visumos, nustatytos visapusiškai ir objektyviai ištyrus bylos medžiagą bei šalių paaiškinimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl to, kad apeliantas, gavęs 2009-09-14 Vilniaus apskrities viršininko raštą, sužinojo jame nurodytas aplinkybes, byloje ginčo nėra. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėta aplinkybe, turėjo pagrindą spręsti dėl apelianto nesąžiningumo nuosavybės teisių atkūrimo procese nuo minėto rašto gavimo momento, todėl su tuo susijusius apelianto argumentus atmeta. Teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai paaiškina, jog apeliantas būtų laikomas sąžiningu, jei gavęs 2009-09-14 Vilniaus apskrities viršininko raštą būtų pateikęs jį NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui.
  5. Dėl apelianto nesąžiningumo nuosavybės teisių atkūrimo procese iki 2009-09-14 Vilniaus apskrities viršininko rašto gavimo teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas buvo nesąžiningas, remdamasis ne viena konkrečia aplinkybe, o byloje nustatytų aplinkybių visuma, kuri sąlygojo tokio vidinio įsitikinimo susiformavimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas dėl apelianto nesąžiningumo nuosavybės teisių atkūrimo procese iki 2009-09-14 susiformavo pagrįstai. Tai, kad apelianto pusbroliai ir pusseserės, ar, atitinkamai, dėdės ir tetos, t. y. kiti pretendentai nuosavybės teisių atkūrimo procese, apie kurių egzistavimą apeliantas turėjo nurodyti atitinkamos institucijoms, tačiau to nepadarė, gyvena Vilniuje, o dalis jų nuo seno gyveno būtent toje vietoje, į kurią nuosavybes teises atkurti natūra pretendavo apeliantas; kad apeliantas buvo nesąžiningas nuosavybės teisių atkūrimo procese nuo 2009-09-14, kad apeliantas iki šiol neatsiskaitė pagal sutartis, sudarytas 2001-12-21 su J. T. ir V. V., nesudaro pagrindo labiau tikėti, kad apeliantas buvo sąžiningas nuosavybės teisių atkūrimo procese iki 2009-09-14.
  6. Teisėjų kolegija atskirai pažymi, jog aplinkybė, kad apeliantas iki šiol neatsiskaitė pagal sutartis, sudarytas 2001-12-21 su J. T. ir V. V., gali (ir yra) pagrįstai būti vertinama sprendžiant dėl apelianto nesąžiningumo nuosavybės teisių atkūrimo procese, todėl kad, pirma, minėtos sutartys buvo pagrindu apeliantui pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, antra, ši aplinkybė atskleidžia apelianto vertybinį nusiteikimą, inicijuojant šį procesą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino apeliantą nesąžiningu viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu bei atsižvelgdamas į tai, apelianto argumentus, susijusius su apelianto (ne)sąžiningumu atmeta.
  7. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
  8. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).

11Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

12Apelianto V. V. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai