Byla e2A-265-794/2017
Dėl skolos, trečiasis asmuo 726-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vilijos Mikuckienės, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujamiesčio būstas“ ir atsakovės L. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujamiesčio būstas“ ieškinį atsakovei L. K. dėl skolos, trečiasis asmuo 726-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Naujamiesčio būstas“ kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovei L. K., kuriame nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 9 d. įsakymu ieškovė buvo paskirta gyvenamojo namo, esančio ( - ), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratore. Minėtas įsakymas pakeitė prieš tai galiojusį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. sausio 6 d. įsakymą. Atsakovė L. K. yra buto, esančio ( - ), savininkė. Ieškovė nurodė, kad atsakovė privalo išlaikyti namo bendrojo naudojimo objektus, mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už jų priežiūrą. Buto savininko pareiga išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius kyla iš įstatymo. Ieškovė kiekvieną mėnesį apskaičiuoja ir paskirsto mokesčius už namo ( - ), bendrosios nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir kitas komunalines paslaugas. Kiekvieną mėnesį atsakovei buvo pateikiamas mokėjimo pranešimas (sąskaita) su nurodyta priskaičiuota mokėti suma. Mokesčiai turėjo būti sumokėti iki mėnesio, einančio po mėnesio, už kurį priskaičiuoti mokesčiai, paskutinės dienos. Atsakovės įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. priskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas yra 1 654,99 Eur (5 714,35 Lt). Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1 654,99 Eur skolos, metines 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Atsakovė L. K. nurodė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja mokėti ne pagal faktines išlaidas, kurios atsakovei iki šiol nėra žinomos ir ne pagal Vilniaus miesto savivaldybės nustatytą administravimą, nes namą valdo 726-oji daugiabučio namo savininkų bendrija (toliau – ir Bendrija), o Ž. K. sutartį su ieškove pasirašė nebūdama Bendrijos vadove ir nebūdama įgaliota butų savininkų ir Bendrijos. Tokia sutartis negali būti panaudota prieš atsakovę. Atsakovė prašė ex officio pripažinti niekine ir negaliojančia 2010 m. sausio 4 d. sutartį. Ieškovė namo administravimą vykdo neturint jokio teisinio pagrindo. Patalpų savininkas neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nedavė sutikimo, ar dėl kurių nėra priimtas butų ir kitų savininkų susirinkimo sprendimas. Iš ieškovės pateiktų įrodymų neįmanoma nustatyti, kurios ir kokios apimties paslaugos buvo suteiktos. Ieškovė nepateikė atliekų išvežimo vežėjų sąskaitų ir ieškovės atliktų apmokėjimų už sąskaitų išvežimą iš atsakovės namo. Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų apie atsakovei faktiškai suteiktas administravimo ir statinių priežiūros paslaugas, apie suteiktas šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros paslaugas, apie faktinį išvežtų atliekų kiekį. Nėra aišku, kokias paslaugas ieškovė suteikė ir už kokias paslaugas atsakovė neatsiskaitė. Ieškovė nepateikė sąskaitų iš komunalinių paslaugų teikėjų, neįmanoma nustatyti, kokie darbai buvo atlikti ir koks energijos kiekis suvartotas atsakovės name. Atmestinas reikalavimas dėl skolos už administravimą priteisimo, nes ieškovė turtą administruoja be teisinio pagrindo. Ieškovė nepateikė į bylą skaičiavimų, pagal kuriuos atsakovė galėtų įsitikinti ieškovės atlikto namo priežiūros išlaidų paskirstymo pagal butų plotą pagrįstumu. Nėra įrodymų, kad butų savininkai būtų priėmę sprendimą dėl sutarties su ieškove sudarymo. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad visa skola susidarė ginčo laikotarpiu, skolos dalis, susidariusi ne ginčo laikotarpiu, nepriteistina. Ieškovė, pas kurią dirba aukštąjį teisinį išsilavinimą turintys darbuotojai, nepagrįstai samdė teisinių paslaugų bendrovę UAB „SKOLOS LT“ ir dėl to ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra nepagrįstos.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies.
  2. Teismas nustatė, kad daugiabučio namo adresu ( - ), butų ir kitų patalpų savininkai įsteigė 726-ąją daugiabučio namo savininkų bendriją, 2000 m. spalio 9 d. įregistruota Juridinių asmenų registre, kuri su ieškove 2010 m. sausio 4 d. sudarė sutartį (su vėlesniais papildomais susitarimais). Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad Ž. K. neturėjo įgaliojimų pasirašyti su ieškove 2010 m. sausio 4 d. sutartį, yra nepagrįsti. Ž. K. bendrijos pirmininke išrinkta 2005 m. birželio 13 d., po ko Bendrijos įstatų nustatyta tvarka buvo perrenkama pirmininkės pareigoms. Ž. K. įgaliojimų egzistavimo ir 2010 m. sausio 4 d. sutarties teisėtumo klausimas jau buvo nagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3191-600/2014.
  3. Teismas nustatė, kad ieškovės pateikti įrodymai paneigia ieškovės nurodomą aplinkybę, kad visa atsakovės 1 654,99 Eur skola susidarė per ieškovės nurodomą laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., sąskaitose ir skolų valdymo ataskaitoje nėra jokių duomenų apie minimą ieškovės atliktą įmokų užskaitymą dėl ankstesnių įsiskolinimų, per ieškinyje nurodytą laikotarpį atsakovė atliko tik vieną įmoką, sumokėdama 2011 m. kovo mėnesį 465,27 Eur, matyti, kad po šio mokėjimo sumažėjo atsakovės skolos dydis, bet lieka neaišku, kaip šiuo mokėjimu galėjo būti padengta atsakovės 523,17 Eur skola. Teismas laikė, kad ieškovė nepateikė įrodymų apie nurodytą atsakovės 523,17 Eur skolą ieškinyje nurodyto periodo pradžiai, todėl teismas pritarė atsakovei, kad šioje dalyje ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.
  4. Teismas nesutiko ir laikė nepagrįstais atsakovės teiginius, kad ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, pagrindžiančių ieškovės suteiktas paslaugas ieškinyje nurodytu laikotarpiu. Ieškovė pateikė į bylą namo ( - ) bendrojo naudojimo objektų aprašą, sudarytą 2011 m. birželio 6 d., pateikė visas jos su komunalinių paslaugų teikėjais sudarytas sutartis.
  5. Teismas taip pat nurodė, kad sąskaitose nurodyti atsakovės buto patalpų plotai, už kuriuos apskaičiuoti mokesčiai, atitinka bylos įrodymus. Atsakovės buto ploto padidėjimas dėl atliktos rekonstrukcijos, sujungiant buto ir palėpės patalpas, buvo ilgai neregistruojamas. Po statybų užbaigimo buto patalpų kadastriniai matavimai atlikti tik 2014 m. spalio 15 d., o Nekilnojamojo turto registre buto 111,89 kv. m. plotas įregistruotas tik 2014 m. gruodžio 19 d., nors iš ieškovės paaiškinimų ir iš pateikto 2002 m. rugsėjo 10 d. akto matyti, kad šio akto surašymo dieną palėpės patalpos buvo naudojamos bendrai su buto patalpomis. Todėl pagrįstai ieškovė paslaugas skaičiavo nuo 2002 m. rugsėjo 10 d. akte užfiksuoto atsakovės faktiškai naudoto 117,17 kv. m. ploto. Ieškiniu prašoma priteisti atsakovės įsiskolinimą už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 10 d., o buto 111,89 kv. m. plotas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik 2014 m. gruodžio 19 d., todėl ieškovė neturėjo pagrindo už ieškinyje nurodytą laikotarpį mokesčius už paslaugas skaičiuoti nuo šiuo metu registruoto buto ploto.
  6. Teismas nurodė, kad atsakovė nenurodė konkrečių pagrįstų prieštaravimų dėl ieškovės byloje nurodytų suteiktų paslaugų, jų kiekių, įkainių, mokesčių paskaičiavimo, nepaneigė skolos ieškovui už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. fakto. Ieškinį dalyje dėl atsakovės 1 131,82 Eur (1 654,99-523,17) skolos ieškovei pripažino pagrįstu, todėl tenkino ir atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą dalyje dėl ieškinio atmetimo panaikinti ir priteisti trūkstamą dalį – 462,27 Eur. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Sprendimas dalyje dėl 462,27 Eur skolos atmetimo prieštarauja ieškovės atstovės teismo posėdžio metu išsakytiems argumentams, byloje esantiems įrodymams bei priimtas visiškai neatsižvelgiant į bylos medžiagą, klaidingai ją vertinant. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišsamiai išanalizavo bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nenustatė visų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui susijusių su skolos dengimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsnyje. Atsakovės 2011 m. kovo mėn. atliktas 462,27 Eur sumai mokėjimas už paslaugas nepadengia tik 60,90 Eur susidariusios seniausios atsakovės skolos, t. y. susidariusios iki 2010 m. liepos 1 d., tačiau padengia likusią skolos sumą. Minėtas aplinkybes, 2016 m. sausio 4 d. teismo posėdžio metu nurodė ir ieškovės atstovė, tačiau vis dėl to teismas neatsižvelgė į išdėstytus argumentus.
    2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia ieškovės teises ir teisėtus interesus. Teismas patenkindamas ieškinį ir nurodydamas, jog ieškovė įrodė suteiktų paslaugų faktą ir dydį, nepagrįstai nepriteisia visų realiai ieškovo patirtų išlaidų už suteiktas paslaugas. Ieškovė laiko nepagrįsta teismo išvadą, jog atsakovės atliktas mokėjimas 462,27 Eur sumai nepadengia seniausios susidariusios skolos, nes nagrinėtinu atveju lieka neaišku, kas buvo padengta atliktu 2011 m. kovo mėn. mokėjimu.
  2. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje nuspręsta iš dalies patenkinti ieškinį, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip neįrodytą ir nepagrįstą, taip pat ex officio pripažinti niekine ir negaliojančia 2010 m. sausio 4 d. sutartį Nr. NB-SUT-10-083, kurią pasirašė Bendrijos, butų savininkų, ir atsakovės neįgaliotas asmuo Ž. K.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė neįrodė, jog ieškinyje prašomo priteisti dydžio kaupiamosios lėšos Bendrijos narių susirinkime buvo nuspręstos kaupti iš ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų. Bendrijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad visuotinis bendrijos narių susirinkimas tvirtina įmokų, skirtų bendrijos administravimo, bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ar kitoms išlaidoms apmokėti, tarifus; įmokas arba jų apskaičiavimo tvarką kaupiamajam pastato ar jo bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo fondui arba investiciniam naujų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų sukūrimo fondui sudaryti ir nustato šių lėšų naudojimo tvarką. Šiuo atveju, įmokos nebuvo nustatytos visuotinio Bendrijos narių susirinkimo Bendrijų įstatymo ir 726-osios bendrijos įstatų nustatyta tvarka.
    2. Ž. K. buvo išrinkta ir įregistruota Bendrijos pirmininke tik nuo 2013 m. lapkričio 5 d. Nors Ž. K. galimai buvo išrinkta Bendrijos pirmininke 2005 m. birželio 13 d., tačiau duomenys apie naujai išrinktą pirmininkę nebuvo įregistruoti juridinių asmenų registre, ką patvirtina ir byloje esantis 2013 m. lapkričio 5 d. VĮ „Registrų centras“ išrašas iš juridinių asmenų registro. Šie įrodymai nebuvo žinomi anksčiau nagrinėtose bylose, kurių pagrindu teismas rėmėsi, jog Ž. K. teisėtai sudarė 2010 m. sausio 4 d. sutartį su ieškove. Sandoris pripažintinas negaliojančiu (CK 1.82 straipsnio 1 dalis), dėl ko sutartis negali būti panaudota prieš atsakovę.
    3. Aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu ieškovas teisėtai nustatė namo priežiūros ir administravimo įkainius pagal Ž. K. pasirašytą sutartį, dėl kurios sudarymo yra priimtas namo butų savininkų daugumos sprendimas Bendrijos įstatų nustatyta tvarka, arba įrodymai, kad priežiūros ir remonto darbai būti būtini pagal privalomuosius statinio priežiūros reikalavimus, įrodyti privalėjo ieškovė, kur tai teigia, o ne atsakovė, kuri tai neigia. Iš ieškovės pateiktų įrodymų neįmanoma nustatyti, kurios ir kokios apimties paslaugos buvo suteiktos atsakovės namui. Jokių skaičiavimų ir mokesčių už namui suteiktas paslaugas paskirstymo ieškovė nepateikė. Ieškovės tai pat nepateikė statinio priežiūros žurnalo, todėl nėra žinoma, kokius statinio priežiūros darbus ieškovė galimai yra atlikusi, ar šie darbai buvo būtina ir ar yra dėl jų priimtas Bendrijos sprendimas. Ieškovės taikyti namo priežiūros ir administravimo įkainiai buvo priimti nesilaikant Bendrijų įstatyme nustatytos tikslinių, kaupiamųjų ir kitų įmokų nustatymo ir mokėjimo tvarkos, nes Bendrijos neįgaliotos Ž. K. pasirašytoje sutartyje įmokos nėra apskaičiuotos pagal šių darbų aprašą ir atitinkamą kalkuliaciją, nes tokios kalkuliacijos nesudarė Bendrijos pirmininkas ir netvirtino Bendrijos narių susirinkimas, taip pat nesivadovauta rinkos verte, nes tokia vertė nebuvo nustatyta Bendrijos narių susirinkimo pavedimu, perkant šias paslaugas konkurso būdu, nes tokie konkursai nebuvo paskelbti ir apskritai niekada nevyko. Ieškovės taikyti namo priežiūros ir administravimo įkainiai buvo patvirtinti Bendrijos neįgaliotos Ž. K. pasirašytoje sutartyje, kurioje įkainiai nustatyti nesilaikant Bendrijų įstatyme nustatytos tikslinių, kaupiamųjų ir kitų įmokų nustatymo ir mokėjimo tvarkos, nes sutartyje nustatytos įmokos nėra apskaičiuotos pagal rinkos vertę, nes tokia vertė nebuvo nustatyta perkant šias paslaugas konkurso būdu, nes tokie konkursai niekada nevyko, be to, nėra žinoma įmokų, susijusių su bendrojo naudojimo objektų avarijų likvidavimu ir lokalizavimu, faktinė kaina, nes tokia niekada nebuvo apskaičiuota pagal nustatytąja tvarką, patvirtintus avarijų likvidavimo tarnybų įkainius.
    4. Analogiškose bylose Nr. 2-991-599/2014 ir 2S-1989-104/2013 teismas atmetė analogiškus administratoriaus ieškinius.
    5. Ieškovė nėra pateikusi jokių sąskaitų iš komunalinių paslaugų teikėjų ir šių sąskaitų apmokėjimo dokumentų, todėl neįmanoma nustatyti, kokie darbai buvo atlikti ir koks energijos kiekis buvo suvartotas būtent atsakovės name. Ieškovės nepateikė sutarties su atliekų vežėjais, taip pat nėra pateikti jokie faktiškai išvežtų atliekų kiekio fiksavimo aktai, todėl laikytina, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovės namui buvo faktiškai suteiktos ieškinyje nurodytos apimties atliekų išvežimo paslaugos, už kurias ieškovė reikalauja apmokėjimo. Nors namo priežiūros paslaugos teikė ne pati ieškovė, o jos samdytos įmonės, tačiau nėra pateikti jokie įrodymai, kad ieškovė sutartis su šiomis įmonėmis sutartį sudarė surengusi konkursą dėl sutarties kainos, kaip tai ieškovę įpareigoja Vilniaus mieste galiojantys administravimo nuostatai. Ieškovė taip pat nepateikė atsakovo namo statinio techninio paso (ar techninės apskaitos kortelės), statinio techninės priežiūros žurnalo, statinio periodinių ir specialiųjų apžiūrų aktų, statinio tyrimų ir auditų (jei jų buvo) išvadų, kuriuos privalo užpildyti kiekvienas namo prižiūrėtojas, vykdydamas Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“ reikalavimus.
  3. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė šioje byloje savo reikalavimų pagrįstumą grindė jos pačios sudarytu išrašu iš atsakovės asmeninės sąskaitos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d., nors ieškinyje yra prašome priteisti įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010 liepos 1 d., todėl kilus abejonėms dėl realiai atliktų pastato eksploatacijos, remonto bei didžiųjų atliekų išvežimo ir utilizavimo darbų, būtent ieškovė turi pareigą įrodyti savo sudarytų ir atsakovui pateiktų paskaičiavimų pagrįstumą. Kadangi civilinėje teisėje galioja principas, jog įrodyti privalo teigiantis asmuo, t. y. atsakovė neprivalo įrodyti fakto, kad administravimo ir kitos paslaugos, už kurias ieškovė prašo priteisti mokesčius realiai suteiktos nebuvo. Analogiškai išaiškino Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-62-623/2011, atmesdamas ieškovės už tariamą įsiskolinimą už laikotarpį, kuris nepatenka į ginčo laikotarpį.
    2. Skirstydama atsakovei mokėtinas sumas pagal sutarties tarp Bendrijos ir ieškovės 2010 m. sausio 4 d. sutartį, šį paskirstymą atlikto netinkamai, nes ieškovei mokėtinas sumas už statinio priežiūrą skaičiavo pagal atsakovės buto plotą kartu palėpėje esančių kitos paskirties patalpų plotu – viso 117 m², nors atsakovės buto bendras naudingas plotas yra 51,95 m². Kitų butų savininkams mokesčiai buvo skaičiuojami pagal jų butų bendrą naudingą plotą, įregistruotą viešame registre, nors byloje pateikti įrodymai, jog registrų centro duomenimis kitų butų savininkai turi ne tik butus, bet ir kitos paskirties patalpas (sandėliukus), kurių plotų į butų bendrą naudingą plotą ieškovė neįtraukdavo.
    3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009 nagrinėjo klausimą dėl namui suteiktų paslaugų proporcingo paskirstymo tarp butų savininkų pagal jų užimamą faktinį plotą. Šioje byloje yra kita padėtis, nes ieškovė skirsto proporcingai tarp atsakovės ir kitų butų savininkų ne konkrečią galutinę sumą už tam tikrą paslaugą, o apskaičiuoja atsakovės mokėtiną abonentinį mokestį už suteiktas paslaugas. Nors visam namui suteiktų paslaugų galutinė suma turi būti dalinama pagal faktiškai valdomų asmeninių patalpų plotą, tačiau šioje byloje ieškovė neįrodinėjo, jog atsakovei priskirta suma yra gauta proporcingai padalinus tarp butų savininkų namui suteiktų paslaugų galutinę sumą. Priešingai, ieškovė savo reikalavimo teisę pagrindė vartojimo sutartimi, pagal kurią namo priežiūros vartojimo paslaugos yra apskaičiuojamos ne pagal atliktus darbus, o pagal sutartinį tarifą už bendro naudingo ploto kvadratinį metrą, kuris nepriklauso nuo suteiktų paslaugų apimties. Būtent todėl ieškovės atliktas mokėtinų sumų paskirstymas yra nepagrįstas, nes atsakovės mokėtinos įmokos turėjo būti skaičiuojamos nuo atsakovės buto 51,95 m² bendro naudingo ploto už ginčo laikotarpį, o ne nuo atsakovės buto ir kitos paskirties patalpų 117,17 m² bendro ploto, nes sutartis, turinti įstatymo galią šalims, numato tokią mokėtino abonentinio mokesčio už namo priežiūros paslaugas apskaičiavimo tvarką.
    4. CK 4.85 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad butų savininkai būtų priėmę sprendimą dėl namo priežiūros ir remonto ir sutarties su ieškovu sudarymo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog išlaidas galima atsisakyti mokėti dviem atvejais: 1) kai dėl jų teisės aktų nustatyta tvarka nėra priimto sprendimo ir 2) kai butų ir kitų patalpų savininkas nėra davęs sutikimo dėl šių išlaidų. Antruoju atveju būtina dar viena sąlyga – išlaidos turi būti nesusijusios su privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009). Šiuo atveju daugiabutis gyvenamasis namas suplanuotas ir pastatytas taip, jog ginčo sanitariniais mazgais bendrai naudojasi tik dalis butų savininkų, tačiau išlaidos buvo proporcingai padalintos visiems butų savininkams. Byloje sprendžiamas ginčas dėl išlaidų, patirtų remontuojant tokias keliems butų ar kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančias patalpas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2013 išaiškino, kad tokio pobūdžio patalpos nepriskirtinos prie bendrojo naudojimo patalpų CK 4.82 straipsnio prasme. Jomis naudojasi tik dalis namo gyventojų, kurie ir yra šių patalpų bendraturčiai, jiems priklausančios nuosavybės dalys yra nustatytos nuosavybės įsigijimo dokumentuose, todėl netaikytina CK 4.82 straipsnio 5 dalyje išdėstyta taisyklė. Atitinkamai ir pareiga rūpintis šių patalpų būkle bei jų išlaikymo išlaidos tenka ne visiems namo gyventojams, o tik tiems, kurie įgiję patalpas nuosavybėn.
  4. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir šioje dalyje palikti galioti pirmosios Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą. Atsiliepimas į atsakovės apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio aišku, dėl kokių priežasčių, ieškinys patenkintas.
    2. Atsakovė teigia, jog nei ieškovė nei Bendrija savo procesiniuose dokumentuose ir jų atstovai teisme nenurodė bei nepateikė patvirtinančių dokumentų, kokio dydžio kaupiamosios lėšos bendrijos narių susirinkime buvo nuspręstos kaupti iš ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų. Atsakovė taip pat nurodo, jog nėra pateiktos pažymos dėl sukauptų lėšų bendrijos vartojamoje ir kaupiamoje sąskaitose jose nurodytais laikotarpiai ir jų panaudojimo. Šių klausimų atsakovė nekėlė pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovė apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, kurios nebuvo nuodytos pirmosios instancijos teisme. Atsakovė tik apeliaciniame skunde nurodo savo nesutikimą su skaičiuojamomis kaupiamosiomis lėšomis. Ieškovė teikia paslaugas sutarties pagrindu, todėl jeigu atsakovė mano, kad sudarytas sutarties pakeitimas yra negaliojantis, turėjo teikti ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau tas nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, sutartis yra galiojantis, todėl privalo būti vykdoma.
    3. Ieškovė, teigdama, jog techninės priežiūros paslaugos buvo suteiktos, Teismui pateikė visus tai pagrindžiančius įrodymus, nesukeldamas abejonių dėl šių teigiamų faktų tikrumo. Atsakovė savo teiginių, jog paslaugos neva nebuvo suteiktos, visa tai grindžia subjektyvia nuomone, kurios nepagrindžia jokie objektyvūs įrodymai, kuriuos Teismas byloje galėtų vertinti.
    4. Atsakovė, teigdama, dėl suteiktų paslaugų apimties, savo teiginius privalėjo įrodyti. Atsakovė pateikia tik hipotetinius pasvarstymus, tačiau savo teiginių pagrindimui neteikia absoliučiai jokių dokumentų, kurie bent iš dalies leistų teismams sudvejoti paslaugų suteikimo faktu ar paslaugų kaina, todėl, priešingai nei teigia atsakovė, ji negali būti atleidžiama nuo įrodinėjimo pareigos ir negali būti visa įrodinėjimo pareiga perkelta išimtinai ieškovei.
    5. Bendrijos pirmininkės Ž. K. įgaliojimus 2010 m. sausio 4 d. sutarties su UAB „Naujamiesčio būstas“ sudarymo metu jau yra patikrinęs teismas išnagrinėtoje analogiško pobūdžio civilinėje byloje pagal UAB „Naujamiesčio būstas“ ieškinį, reikštą kitai daugiabučio namo adresu ( - ), patalpų savininkei dėl skolos už UAB „Naujamiesčio būstas“ paslaugas, suteiktas 2010 m. sausio 4 d. sutarties pagrindu, priteisimo. Teismas konstatavo, kad Ž. K. 2010 m. sausio 4 d. galėjo pasirašyti sutartį su ieškovu dėl gyvenamojo namo administravimo ir kitų paslaugų teikimo, argumentai, kad sutartį pasirašė neįgaliotas asmuo, yra nepagrįsti (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-3191-600/2014). Visiškai sutiktina su nurodytomis teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, kurios, laikytina, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamojoje byloje (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

      3

    6. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmininkė nebuvo įregistruota registrų centre, todėl tai yra pakankamas pagrindas laikyti, jog ji neturėjo įgaliojimų pasirašyti sutartį su ieškove. Šioje vietoje svarbu pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad VĮ Registrų centras yra viešo registro tvarkytojas, atliekantis nuosavybės teisių išviešinimo funkciją ir jis nesukuria nuosavybės teisių atsiradimo pagrindų.
    7. Tenkinant apeliantės reikalavimus ir atleidus nuo mokesčių mokėjimo, pripažįstant apeliantės nurodytas aplinkybes pagrįstomis, nesant kitų butų savininkų pritarimo būtų pakeista daugiau kaip 6 metus galiojanti ir vykstanti atsiskaitymo už tiekiamas administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas tvarka, kuri tenkina kitų butų savininkus, todėl apeliantės reikalavimo patenkinimas galėtų pažeisti likusių namo gyventojų interesus. Pažymėtina, kad patenkinus tokius ieškovės reikalavimus, būtų nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 straipsnio 3 dalis).
    8. Nepaisant to, ar administratorius atsiskaitė/neatsiskaitė su paslaugų teikėjais, tai bendraturčių pareigos bendrai išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę nepakeičia bei neeliminuoja. Be to, komunalinių bei techninės priežiūros paslaugų teikimo sutartys buvo pasirašytos tarp paslaugų teikėjų bei ieškovės, taip tarp šių dviejų subjektų sukuriant dvišalius teisinius santykius. Sutarties subjektams sutarus dėl jiems tinkančių sąlygų, egzistuojantys dvišaliai teisiniai santykiai niekaip nedaro ir negali daryti įtakos kitiems subjektams, nesančiais dvišalių teisinių santykių subjektais – šiuo atveju butų ir kitų patalpų savininkams, kuriems priklauso bendra daline nuosavybės teise valdomas turtas. Pažymėtina, kad daugiabučio gyvenamojo namo administratoriaus atsiskaitymas su paslaugų teikėjais nėra šios bylos dalykas. Atsakovei komunalinės ir paslaugų priežiūros paslaugos buvo faktiškai suteiktos, todėl jie turi pareigą už jas sumokėti, nepaisant neatsiskaitymo su paslaugų teikėjais fakto.
    9. Atsakovės pateikti išaiškinimai iš kitų civilinių bylų nėra analogiški šiam atvejui.
  5. Trečiasis asmuo 726-oji daugiabučio namo savininkų bendrija, išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimų į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus nepateikė.

4IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5

  1. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinių skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. spalio 9 d. įsakymu ieškovė buvo paskirta gyvenamojo namo, esančio ( - ), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratore. Minėtas įsakymas pakeitė prieš tai galiojusį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. sausio 6 d. įsakymą. 726-ąją daugiabučio namo savininkų bendrija su ieškove 2010 m. sausio 4 d. sudarė sutartį Nr. NB-SUT-10-083 (su vėlesniais papildomais susitarimais) dėl administravimo, šilumos mazgo ir šildymo sistemos, priežiūros paslaugas, buitinių atliekų išvežimo, kaupiamųjų lėšų rinkimo paslaugų. Atsakovė L. K. yra buto, esančio Vytenio g. 5-9, Vilniuje, savininkė. Ieškovės teigimu atsakovės įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. priskaičiuotus mokesčius už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą ir suteiktas komunalines paslaugas yra 1 654,99 Eur (5 714,35 Lt), atsakovė su tokia skola nesutinka. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies.
  3. Šioje byloje yra paduoti du apeliaciniai skundai – ieškovės ir atsakovės, todėl teismas atskirai pasisakys dėl kiekvieno iš jų.

6Dėl ieškovės apeliacinio skundo

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neišsamiai išanalizavo bei neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nenustatė visų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, susijusių su skolos dengimo tvarka, įtvirtinta CK 6.55 straipsnyje. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
  2. Nors pirmosios instancijos teismas nenurodo, kad remiasi konkrečiai CK 6.55 straipsniu, tačiau iš sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino įrodymus ir šiuo atveju, analizavo pateiktų įrodymų turinį, t. y. kada skola susidarė, kokia skola buvo padengta atsakovės 2011 m. kovo mėnesį atliktu 465,27 Eur mokėjimu. Teismas aiškiai nurodo, kad ieškovė nepateikė pakankamai duomenų, kurie pagrįstų skolos buvimą iki 2010 m. liepos 1 d., t. y. kokiu minėtu pagrindu skola susidarė. Ieškovė pateiktu ieškiniu reikalauja priteisti skolą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d.
  3. CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina, tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoje įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Pagal 6.55 straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas. Jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola. Jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms. Siekiant vadovautis įmokų paskirstymu, esant kelioms skolos, nustatytu CK 6.55 straipsnyje, reikia nustatyti, ar atsakovė ieškovės atžvilgiu turėjo kelias skolas, t. y. pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, apie įsiskolinimą, susidariusį iki 2010 m. liepos 1 d., t. y. skola, kurios apmokėjimui ieškovė įskaitė atsakovės sumokėtus 465,27 Eur. Tai, kad skolų valdymo ataskaitoje skolos likutis periodo pradžioje yra nurodytas 536,39 Eur nesudaro galimybių teismui spręsti kaip ši, ieškovės vadinama, skola susidarė.
  4. Teismui buvo pateiktos sąskaitos – faktūros, kurios pagrindė atsakovės įskolinimą nuo 2010 m. liepos 1 d. Ieškovė teigia, jog lieka neaišku, kas buvo padengta atsakovės atliktu mokėjimus, tačiau akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas 465,27 Eur sumos, laikė, jog šis mokėjimas įskaitomas į skolą, kuri susidarė nuo 2010 m. liepos 1 d. Kadangi ieškovė neįrodė, kad mokėjimas buvo skirtas padengti ankstesnei atsakovės skolai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovės atliktu 465,27 Eur mokėjimu padengiama skolos, susidariusios 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., dalis. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, jog teismas nepagrįstai netaikė CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo aiškiai matyti, kodėl teismas šios nuostatos netaikė, t. y. būtent todėl, kad nebuvo nustatytas kelių skolų egzistavimas, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
  5. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra.

7Dėl atsakovės apeliacinio skundo

  1. Iš atsakovės apeliacinio skundo turinio matyti, kad atsakovė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apeliantė nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog ieškinyje prašomo priteisti dydžio mokesčius už ginčo namo administravimą, elektrą, kitas paslaugas, papildomas paslaugas, priežiūrą ir eksploataciją, remontą, šilumos ūkio priežiūrą, šiukšlių išvežimą, Bendrijos narių susirinkimu nuspręstų kaupti iš namo butų ir kitų patalpų savininkų dydžio ir rinkimo tvarkos.
  2. Atsakovės apeliaciniame skunde minimos aplinkybės dėl kaupiamųjų lėšų dydžio ir rinkimo tvarkos nustatymo nebuvo nurodytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013; ir kt.). Taigi, atsakovės nurodomos aplinkybės dėl kaupiamųjų lėšų dydžio ir rinkimo tvarkos nustatymo, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinos ir dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
  3. CK 4.76 straipsnis nustato, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. CK 4. 82 straipsnio 3 dalyje numatyta butų ir kitų patalpų savininkų pareiga proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
  4. Ieškovė atsakovės skolą kildina ir iš 2010 m. sausio 4 d. sutarties, sudarytos tarp 726-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ir ieškovės UAB ,,Naujamiesčio būstas“. Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – Bendrijų įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą visuotinis susirinkimas priima sprendimus dėl bendrijos administravimo būdo ir bendrojo naudojimo objektų nuolatinės techninės priežiūros (eksploatavimo) ir naudojimo organizavimo. 726-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos įstatų 24 punkte nurodyta, kad visuotinio Bendrijos narių susirinkimo kompetencija atitinka Bendrijų įstatymo nustatytą visuotinio bendrijos narių susirinkimo kompetenciją. Taigi, 726-osios daugiabučio namo savininkų bendrija, sudarydama 2010 m. sausio 4 d. sutartį nusprendė dėl Bendrijos nariams priklausančių bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir išsaugojimo būdo, t. y. dėl administravimo paslaugų, tokiu būdu įgyvendindami CK 4.76, 4.82 straipsniuose nustatytas pareigas bei Bendrijos tikslus – įgyvendinti pastato patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra, atnaujinimu (Bendrijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, 726-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos įstatų 7 punktas). Taigi, atsakovės pareiga atlyginti išlaidas už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą kyla ne tik iš įstatymų bei pačios Bendrijos įstatų, bet ir sutarties.
  5. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtos sutarties teisėtumo klausimas jau išspręstas 2014 m. spalio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3191-600/2014, kuris įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 6 d. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. 2014 m. spalio 6 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl 2010 m. sausio 4 d. sutarties teisėtumo klausimas šioje civilinėje byloje negali būti iš naujo kvestionuojamas. Apeliantės teiginiai, kad ankstesni teismo sprendimai buvo priimti neturint įrodymų, kurie atsirado vėliau, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK numatytas atskiras institutas tais, atvejais, kai reikalinga atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ar kitų atnaujinimo pagrindų (CPK XVIII skyrius). Todėl nagrinėjamu atveju 2010 m. sausio 4 d. sutartis laikytina teisėta ir galiojančia, tokia sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir yra privaloma bei vykdytina (lot. pacta sunt servanda).
  6. Sutartimi bei papildomais susitarimais ieškovė įsipareigojo suteikti administravimo, šilumos mazgo ir šildymo sistemos, priežiūros paslaugas, buitinių atliekų išvežimo, kaupiamųjų lėšų rinkimo paslaugas, o 726-osios daugiabučio namo savininkų bendrija už tokias paslaugas apmokėti. Sutartyje aiškiai nurodyta, kad mokesčiai paskirstomi tiesiogiai butų savininkams (Sutarties 3.1, 4.1 1 3 punktai).
  7. Atsakovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nukreipti į netinkamą įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teisme. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Pagal kasacinio teismo jurisprudencijoje pateiktus įstatyme įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių išaiškinimus, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas. Byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų, gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, yra logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-340/2011; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015; ir kt.).
  8. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovė įrodė atsakovės skolos susidarymą nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d. laikotarpiu. Ieškovė pateikė minėtą sutartį, kurios pagrindu Bendrijai buvo teikiamos paslaugos, sąskaitas – faktūras, kurių atsakovė neapmokėjo, taip pat sutartis su teikėjais. Ieškovė pateiktose sąskaitose nenurodo jokių nepagrįstų sutartimi bei papildomais susitarimais nenumatytų paslaugų atlikimo bei reikalavimo už tokias paslaugas apmokėti. Atsakovės apeliaciniame skunde pateikiami argumentai yra nukreipti į bet kokį siekį pripažinti, kad 2010 m. sausio 4 d. sutartis tarp Bendrijos ir ieškovės buvo sudaryta neteisėtai, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar atsakovė turi pareigą išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, kadangi bendraturčio pareiga padengti bendro turto eksploatavimo išlaidas atsiranda daiktinės teisės pagrindu (CK 4.76 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-49/2014; 2016 m. gruodžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554-378/2016). Kadangi Bendrijos pasirinktas būdas bendrojo naudojimo objektus prižiūrėti sudarant sutartį su tokias paslaugas teikiančia įmone, reikia nustatyti, ar ieškovė paslaugas suteikė tinkamai. Atkreiptinas atsakovės dėmesys į tai, kad ieškovė veikia sudarytos sutarties pagrindu, t. y. vykdo savo įsipareigojimus Bendrijai, o atsakovės minimi visuotinio narių susirinkimo sprendimai, kurių neva Bendrija nepriėmė įeina į atsakovės ir Bendrijos tarpusavio santykius (kuriems ir taikomas atsakovės minimas Bendrijų įstatymas), o tai nėra šio ginčo dalykas. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog ieškovė netinkamai suteikė paslaugas, numatytas sutartyje, ar išvis būtų jų nesuteikusi, būtų netinkamai paskirsčiusi mokėtinas sumas, taip pat, kad paslaugos būtų teikiamos tokiam turtui, kuris atsakovei nepriklauso bendrąja daline nuosavybe su kitais namo gyventojais ir kuro išlaikyti atsakovė neprivalo (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė įrodė savo reikalavimą atsakovei.
  9. Kiti atsakovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, atsižvelgiant į jų šalutinį pobūdį, plačiau neaptariami, kaip neturintys reikšmės procesiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui.
  10. Įvertinus bylos medžiagą, konstatuotina, jog atsakovė apeliaciniame nenurodė jokių naujų aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.
  11. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos tinkamai taikė ir aiškino materialiosios bei procesinės teisės normas. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas.

8Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

9Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai